Apie vandenis, medžius ir vėjus

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Apie vandenis, medžius ir vėjus

Apie vandenis, medžius ir vėjus
-31%
Autorius: Donaldas Kajokas
Prekės kodas: 9789986398424
Pavadinimas Apie vandenis, medžius ir vėjus
Žanras eilėraščiai
Metai 2015
Psl. skaičius 152 p.
Įrišimas minkštas su atvartais
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-842-4
Išmatavimai 22.5 cm x 14.3 cm x 1.2 cm
Kaina: 6.50 € 4.50 €
Kiekis:  

Eilėraščiai

Krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva... Ir daugybė kitų būties ženklų septynioliktojoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poezijos knygoje. Dar vienas gražiai užrašytas gerai temperuotas kalbėjimas apie tai, kas svarbiausia – apie vandenis, medžius ir vėjus. Ir, žinoma, ne tik… 

2015 metais poetas apdovanotas Bernardo Brazdžionio premija už naują pastarųjų metų aukšto profesinio lygio eilėraščių knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.

Susiję leidiniai



<p>Donaldas Kajokas LRT radijo laidoje „Ryto allegro“.&nbsp;</p> <p>Laidos įrašo galite pasiklausyti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2015-11-18/category/0/limit/30" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 00:50 min.)</p>
<p>Donaldo Kajoko poezijos knyga „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ pateko į Metų knygos rinkimus. Pokalbis su autoriumi LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“.</p> <p>Laidos įrašo galite klausytis <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/limit/20" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 15:30 min.)</p>
<p>Link tvirtesnio dugno plotų priekrantėje, regis, slinktelėjo ir Donaldas Kajokas. Žinia, ramus galvojimas stebint aplinką nuo seno buvo kone esminis šio poeto raiškos būdas, leisdavęs skaitytojo sieloje sukelti šiurpuliukus vos keliais žodžiais apie melduose be­sipliauškiančias raudes. Poezijoje ir eseistikoje Kajokas nuosekliai laikosi šio principo jau nuo 9 dešimtmečio pabaigos. Naujausiame poezijos rinkinyje mėginimai perduoti skaitytojams ramybės krūvį – dar ryškesni.</p> <p>Kad įsitaisyta palei kranto liniją, liudija jau pats knygos pavadinimas „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ – kur dar, jei ne paupy ar paežerėj, rasi geresnę vietą žiūrėti į šiuos tris svarbiausius dalykus (kad jie dabar svarbiausi, kad atėjo laikas būtent jiems skirti dėmesį, eilėraštyje „Epigrafas rašomai knygai“ aiškinama(si) net Radauskui). Tai, kas vyksta tarp vandenų, medžių, vėjų ir juose, knygoje sekama nuolat, neieškant išankstinės dingsties aprašyti kažką išskirtinio (<em>tušti sūkurėliai plaukia / tuščia upe // bet vienas stabteli, laukia...,</em> p. 50; <em>lengvas šlaitas lietus drebulyno tankmė / ir nukritusių lapų sodrus violetas,</em> p. 86). Vietomis atrodo, kad poetas metodiškai vykdo specifinės terpės monitoringą, gal net ketindamas apibendrinti tyrinėjimų rezultatus. Bet „procesas“ vis dėlto nugali – dažniausiai paaiškėja, kad daug svarbesnis buvo pats testavimas, siekis stebėti, kaupti informaciją nei jos analizė ar išvadų paieška: <em>atsakymas tenai kur prieš akimirką / nugrimzdo klausimas // dieviškai suktais ribulėliais / spėjęs užspringdinti atsakymą </em>(p. 67).</p> <p>Lyg ir niekas, išskyrus aiškiau deklaruotą buvimo vietą ir konkrečiau įvardytus aplinkos objektus (vėjo lenkiamą pakrantės medį dailininkė D. Rybakovienė pavaizdavo ir viršelyje), Kajoko poezijoje nepakito: pastarojo, kaip ir ankstesnių, rinkinio tekstai dažniausiai primena meditacijas. Tokio, nuo seno daugeliui pažįstamo, Kajoko ypač gausu skyriuje „Ne iš (II) gyvenimo visa tai“. Simboliška, bet klasikiniais kajokiškais sąskambiais ypač išsiskiria eilėraščiai be pavadinimų (gal atvejai, kai nebėra kaip pavadinti arba kai nebereikia vadinti savaime aiškių dalykų?): <em>taip, aną pavasarį ir aš turbūt šypsojaus nuo kalvos / kilo saulė, tolėliau eglaitė ir dvi tuopos vos ne vos // palytėtos spindulių laukais vėsiais bet jau besniegiais / ėjo priemiestinių traukinių šerkšnotais bėgiais // tarsi mergos – gražios gražios –­­ / iš galvos </em>(p. 91).</p> <p>O vis dėlto kažkas pasikeitę... Regis, atsiradęs kažin koks anksčiau nebūtas papildomas atidumas (ar ne iš čia ir pasirengimo sistemingai vertinti aplinką pojūtis?). Tarytum kas nors nuolat būtų dėliojama į stalčius, konstruojama, iš lėto mėginant apžvelgti įvairius variantus. Gal ir vėl – betykant žodžių įgytos patirties įtaka? Patyrimo požymiai išryškėja jau pačioje rinkinio struktūroje (beje, eilėraščių skaičiui, jų suklostymui įvairiuose skyriuose bei jų apimties proporcijoms autorius jau ne pirmąsyk skiria itin didelį dėmesį – priešpaskutinis poezijos rinkinys „Kurčiam asiliukui“ taip pat pasižymėjo specifiniu dėlionės formatu). Knygos konstrukcija aiškiai derinta ir su eilėraščių turiniu: tiek skyrių, tiek kai kurių eilėraščių pavadinimai ir užuominos tekste leidžia spėti, kad Kajokas šiame rinkinyje mėgina gvildenti jam rūpimus klausimus kartu su G. Dabrišiumi, W. Faulkneriu, L. Gutausku, A. Mackumi, S. Parulskiu ar net Šventraščio autoriais... Visus šios „diskusijos“ dalyvius vargu ar įmanoma išvardyti, bet nesunku pastebėti bendrą kryptį: kalbėtasi su spėjusiais kažką jau pasakyti, žiūrėta atgal, norėta išsakyti kadaise nutylėtus dalykus.</p> <p>Tačiau labiausiai juntamas pasikeitimas, lyginant naujojo rinkinio poeziją su ankstesne autoriaus kūryba, glūdi ypač atvirame autoriaus pripažinime: <em>gal net visą sąmoningą / gyvenimą // buvau / poe­tas – įsivaizduoji // ir niekas / kitas!..</em> (p. 63) Žinant, kaip ilgai Kajokas nemėgo vadinti savęs poetu, o to, ką jis daro – kūryba (beje, šis psichologinis (?) slenkstis vis dar neperžengtas), tokios viešos deklaracijos tekste (o jų knygoje šįsyk apstu) atrodo tikrai reikšmingos. Ar tai vėlgi nebus susiję su per ilgą laiką išgyvento, išjausto, išsakyto potyrio svoriu? Su tuo, kad bendra susikaupusių įgūdžių masė nusveria į savo pusę, leisdama pasirinkti patogesnę stebėjimo vietą, užuot leidžiantis ieškoti kažko dar nematyto menkai pažįstamuose plotuose. Gal todėl jaunuolis, primenantis poe­tui save patį prieš pusę amžiaus, dabar palydimas ironišku žvilgsniu:<em> ta pačia kryptimi palei upę turseno / kadais lyg matytas jaunuolis // kas trys žingsniai ritmingai / skaniai pasipirsčiodamas </em>(p. 23)? Ir nors jaunuolis, kaip ir dabartinis Kajokas, tursena „palei upę“, dabar jis jau, regis, po truputį tampa vienu iš personažų, klajojančių tarp vandenų, medžių ir vėjų.</p> <p>Tas žvilgsnis į save iš šalies galimai laikytinas svarbiausiu akstinu, paskatinusiu poetą aiškiai įvardyti aukštesnių jėgų sąlytį su kūryba. Anksčiau Kajokas tokio tiesmukumo aiškiai vengė. Nenuostabu, kad ir šiame rinkinyje kartais dar dengiamasi praėjusio laiko šydu –­ kas gi žinos, kaip iš tikro ten buvo jaunystėje, <em>kai išsidrėbęs apkasėlyje / prie karaliaučiaus // už kionigsbergo kairėliau / kaliningrado // akimoju patyriau tai / ko niekados vėliau neužtikau // gudriausiose knygose / suprantama ir savosiose // gal ir rašytose tebandant / atkartoti // tą neįmanomą aukščiausios / prabos virpesį kurį // kieno jei ne buvimo angelo / anuomet išgirdau </em>(p. 47). Nors angelo buvimo potyris, fizinis grėsmės ir laimės sąmyšio jutimas jau nužymėtas, jis –­ kažkur toli, seniai, ten, kur lengva paklysti... Bet vis dėlto faktas įvykęs: akimirksnį tetrukę virpesiai demaskuoti kaip pradinis kūrybos stimulas.</p> <p>Stebėjimas iš šono, per atstumą šiame rinkinyje – dažna pozicija. Toks pasirinkimas verčia Kajoką eilėraščiuose nuolat netiesiogiai ką nors (ne tik kitus rašytojus, bet ir save, draugus, gimines ar netgi upę, medį ir mėnulį) kalbinti. Šie dialogai leidžia įvairiapusiškai pažvelgti į patį rašymo procesą bei poeto santykius su juo (eil. „Malonumėlis“, „Dešimt Su upės dainų ir vienas trumpas priedainis“). Tačiau labiausiai žiūrėjimas specifiniu kampu praverčia kūrėjui aiškinantis santykius su gyvenimu: <em>kas? gyvenimas? / gyvenimas lai pats gyvenas // gi nekvailas / žino ką daryti </em>(p. 140). Gal tai – eilinis įrodymas, kad paėjėjus link pakraščio lengviau tampa ne tik nutykoti deramą žodį, bet ir gyventi (ar tiesiog žiūrėti į šalia vykstantį gyvenimą)? Atsakyti į panašius klausimus vargu ar įmanoma. Kaip ir spėlioti: ar Kajokas ateityje dar bris gilyn ieškodamas visa pradedančios galios užuo­mazgų, ar apsiribos vos įžvelgiamų, nežinia kada ir kur tos pačios galios sukeltų virpulių gaudymu priekrantės ruože. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ liudija, kad kol kas jam sėkmingai pavyksta tiek viena, tiek kita.</p> <p>2015 11 13 <a href="http://literaturairmenas.lt/2015-11-13-nr-3543/2865-knygu-presas/4502-antanas-sheshi-apie-zodziu-tykojimo-igudzius" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a></p>
<p>„Kaži kokia įsakmi jėga tarsi privertė grįžti prie poetinės formos, o kai knyga buvo parašyta, atstojo. Dingo kaip į vandenį“, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatas Donaldas Kajokas.&nbsp;62 metų rašytojas D.Kajokas atskleidė, kad nors jo literatūriniai planai buvo labiau susiję su kitais žanrais, tačiau pasipriešinti atsirandančiai naujai eilėraščių knygai buvo ne jo jėgoms.&nbsp;Su D.Kajoku kalbėjomės ne tik apie naująją knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, bet ir apie poeto vaikystę, ištikimybę poezijai, net matematiką.</p> <p>&nbsp;<strong>– Ar šios knygos atsiradimo istorija kuo nors ypatinga? Girdėjau, kad kol neparašėte šios knygos, apskritai negalėjote nieko kita veikti. Ar tai tiesa?</strong></p> <p>– Taip, tiesa. Kai suverpetavo nuojauta, kad iš keliolikos turimų eilėraščių jau formuojasi naujas rinkinys, visi anksčiau atrodę prioritetiniai literatūriniai sumanymai buvo tarsi užblokuoti, man buvo leista dirbti tik prie eilėraščių.<br /> Iš pradžių bandžiau priešintis, bet greitai pajutau, jog tai bergždžias jėgų švaistymas, teko kibti vien į „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.<br /> Tiesą sakant, tai knyga, kurios nesitikėjau, o kurį laiką net nenorėjau rašyti, nes tuo metu su poezija nesiejau jokių kūrybinių planų. Kaži kokia įsakmi jėga tarsi privertė grįžti prie poetinės formos, o kai knyga buvo parašyta, atstojo. Dingo kaip į vandenį.</p> <p><strong>– Gal ir kritikų darbas išsiaiškinti, kuo naujoji knyga išskirtinė ir kokiais klavišais joje bėgioja sielos pirštai, tačiau gal galėtumėte atskleisti kokių nors nuojautų, užuominų, kuriose jaustųsi šios knygos rašymo siekiai?</strong></p> <p>– Iš pradžių neturėjau siektino eilėraščio modelio. Ir vieną rytą iš atminties išvinguriavo prieš kelis dešimtmečius skaityta kinų poezija, dvieiliais versta į rusų kalbą.</p> <p>Atsimenu, tuomet skaičiau ir raukiausi, vertimai man nepatiko. Bet vienas kitas blyksnis, grakštus poetinis štrichas, pajautų paprastumas ir liūdniašviesė erdvė išliko. Tai nebuvo nei konkretus vaizdas, nei ryškesnė mintis ar emocija, tiesiog – kažkas, kas turėjo jėgą.<br /> Net pagalvojau – kad ir koks prastas vertimas, bet visko išnaikinti, paslėpti, subanalinti vertėjui nepavyko. Štai tie prieš keliasdešimt metų patirti poetiniai plykstelėjimai ir tapo intuityvia mano interesų sfera, judesio vektoriumi, o kadaise nelabai mėgtas dvieilis – siektinu eilėraščio modeliu.</p> <p>Vėliau man jau nerūpėjo nei Rytų poetai, nei egzotiški gamtovaizdžiai, užteko Neries pakrantės, Kleboniškio miškelio ar netoliese mano namo augančių krūmokšnių, šermukšnių, pievos lopinėlio. Ir to, apie ką norėjau kalbėti. O poetas, kad ir kokias grimasas išdarinėtų, visuomet kalba apie tai, kas jam tuo metu svarbiausia.</p> <p><strong>– Literatūros kritikas Arnas Ališauskas rinkinio pavadinimą susiejo su trimis stichijomis – vandeniu, oru ir žeme. Ketvirtąją – ugnį – jis buvo linkęs sieti su tuo, kad jūs jos vengiate kaip naikinančios jėgos. Koks jūsų santykis su ugnimi tiek gyvenime, tiek kūryboje?</strong></p> <p>– Rašydamas knygą apie šias keturias stichijas aš negalvojau. Bent jau jų nebuvo aktyviojoje mano sąmonėje. Beje, visos didžiosios jėgos, visi pradmeniški elementai gali būti ir kuriantys, ir naikinantys.</p> <p>Tai priklauso nuo jų proporcijų, būvio, jėgos vektorių. O dar labiau nuo mūsų mąstymo – ką mes, dažniausiai trumparegiškai, įpratę vadinti naikinimu, neganda, o ką kūrimu, miela, mus tenkinančia terpe.</p> <p>Mano knygos pavadinime jei ir slypėjo kokia asmeninė potekstė, tai veikiausiai ji siejosi su trimis pasaulio sferomis: požemine (vandenys), žemiškąja (medžiai) ir aukštumine (vėjai). Tačiau to žinoti skaitytojui irgi nebūtina.</p> <p>Ugnies vaizdo ar įvaizdžio šiame rinkinyje išties nėra daug. Vis dėlto pacituosiu vieną juodraščiuose likusio eilėraščio „Gaisras“ ištraukėlę: kaip liepsnos dar neapimtam plote/žvėrys kad glaudžias//taip ir mes tik stipriau/nesiglaudžiam.</p> <p>Taigi kartais už naikinančią ugnies stichiją baisesni būname mes patys. Mūsų nevalyvumas, puikybė, nemeilė.</p> <p><strong>– Deminutyvai, mažybiniai žodžiai – vienas būdingiausių jūsų tekstų bruožų. Atsimenu, su jumis darydamas ankstesnį interviu pats užsikrėčiau visokiais žodelyčiais. Tada interneto komentatoriai šaipėsi, kad gal tiedu jau visai suvaikėjo. Sakykite atvirai, kam jums tie deminutyvai?</strong></p> <p>– Yra tokia anekdotinė mįslė: kabo palubėj žalia ir cypia – kas? Aišku, niekas neatspėja. Tada klausiantysis pergalingai mesteli: „Silkė, pakabinta ant siūlo!“. „Bet kodėl žalia?“. „Todėl, kad nevirta“. „O kodėl cypia?“. „Čia jau, kad neatspėtum.“</p> <p>Panaši mįslė man yra ir tie mažybiniai žodžiai, kurie patys ateina ir savavališkai atsistoja į tam tikrą eilėraščio eilutę. Galiu samprotauti, gudragalviauti, neva jie ten įsitarpuoja dėl kelių viena kitą vos ne naikinančių priežasčių.</p> <p>Pirma, jais kas nors paglostoma, sušvelninama, pamaloninama, vaikiškai pasigailima. Antra, deminutyvai šiuolaikiniuose tekstuose dažnai turi ir ironijos atspalvį, taigi jie gali ir pamaloninti, ir lengvai pasišaipyti, pašiepti, net įgelti. O patys stovėti viduryje, likti tarsi neutralūs, neišsiduodantys, kurion pusėn ketina žvilgtelti.</p> <p>Kai kas nors paklausia, kodėl jie taip „niekšiškai“ elgiasi, nutaiso apyžioplius veidus ir nuoširdžiai atsako: argi neaišku – kad neatspėtum!</p> <p><strong>– Be visa kita, knygoje yra ir tam tikro jūsų praeities kūrybos, net atskirų eilėraščių atkūrimo, atkartojimo, atsiminimo. Kaip jumyse sugyvena dabarties patirtys ir praeities tekstai? Vieni sako, kad perrašytų visus jaunystės eilėraščius. Kiti jais didžiuojasi. O jūs?</strong></p> <p>– Sunkiai suprantu, kaip galima turėti vieno eilėraščio kelis variantus. Keli variantai man kažkodėl kelia abejonę, tarsi sako, kad eilėraštis dar neįvykęs, nenutikęs, griežčiau kalbant – nebaigtas, netikęs. Perrašytinas. Arba pasmerktas likti juodraštyje.</p> <p>Kita vertus, eilėraštis, kuris atsitiko, ištiko,net jei ir tavo ranka užrašytas, yra jau ne tavo. Autorius nežinomas, visomis prasmėmis. Tai kaip gali juo didžiuotis? Nebent pasidžiaugti, kad sutikai mielą, jautrų, ištikimą bendrakeleivį, išmintingesnį už dabartinį tave.</p> <p>Vieną kitą tokį anksčiau sutiktą eilėraštį–pakeleivį (ir savo, ir nesavo) aš pasikviečiau ir į naujausią knygą, kad šiek tiek paėjėtume drauge, jau truputuką kitomis akimis pažvelgtume į šiandien mane supančius vandenis, medžius ir vėjus. Gal irgi kiek kitokius nei jaunystėje.</p> <p><strong>– Pastaruoju metu kalbėdamas apie kūrybą vis užsimenate, kad jums svarbiausia ieškoti proporcijų. Paaiškinkite smulkiau, ką turite omenyje?</strong></p> <p>– Gal šiek tiek matematiką, gal dalykus, mįslingesnius ir už ją.<br /> Mokykloje nebuvau stiprus matematikas, bet kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikinu, kad poezija ir matematika yra viena šalia kitos, galbūt net susiglaudusios, bent jau filosofine prasme jos tikros seserys dvynės.</p> <p>Matematika – tai itin rafinuotas mąstymas, ieškantis simetrijos, priežastinės sekos, proporcijos, t.y. darnos, kuri jau egzistuoja pasaulyje. O itin rafinuotas mąstymas yra didis menas. Lygiai kaip ir didis menas, taigi ir poezija, yra intuityvi matematika, kuri atmeta bet kokią savivalę.<br /> Menininkas, būdamas visiškai laisvas į savo kūrinį įtraukti bet kurį dėmenį, intuicinio blyksnio šviesoje matematiškai tiksliai suvokia, ką kūrinyje reikia palikti, o ko atsisakyti, kad nebūtų pažeista jau egzistuojanti, nuo jo valios nepriklausanti darna, slaptingoji kosminė tvarka.</p> <p>Nei matematinis, nei meninis mąstymas nėra laisvas nuo tų pačių dėsnių. Nepamenu, kuris iš didžiųjų mokslininkų, regis, fizikų, panašią mintį yra pasakęs paprasčiau: geriausios idėjos man šaudavo į galvą, kai skaitydavau poeziją. Maždaug tai, šį absoliutų abipusį ryšį gal ir turiu galvoje, kai užsimenu apie proporcijas.<br /> <strong>– Poezija apskritai linkusi kalbėti užuominomis, nutylėjimais, klausimais. Tačiau skaitydamas jūsų eilėraščius vis stebiuosi, kad lyg ir nutylite, slepiate vaikystės teritoriją, kuri daugeliui kitų poetų yra lyg ir savotiško saugumo, įkvėpimo zona. Gal klystu?</strong></p> <p>– Mano eseistiniame romane „Rojus/Ruduo“ (trečioji „Lietaus migla Lu kalne“ dalis) gana gausu užuominų į mano vaikystę, paauglystę, daug to meto vaizdų, nuojautų, jaunatviškų džiaugsmų ir nusivylimų, autobiografinių detalių. Tiesa, šiek tiek gal transformuotų, regimų iš kito taško, kito laiko.</p> <p>Poezijoje vaikystės vizijų lyg ir mažiau, sunku net paaiškinti, kodėl. Manykime, todėl, kad grįžimas į vaikystę – tai nesąmoningas judesys prarastojo rojaus link, o man dabar to lyg ir nereikia.<br /> Atėjo toks laikas, išniro toks kelio tarpsnis, kad aš sutinku su Jono Meko vieno filmo pavadinimu – „Rojus dar neprarastas“. Todėl jo ir neieškau vaikystės teritorijose. Kas žino, gal kol kas.</p> <p><strong>– Tokiu atveju norėčiau, kad papasakotumėte apie savo vaikystę. Koks jūsų pats pirmas atsiminimas? Koks buvote vaikas – išdykęs, pasiutęs ar ramus, tylus, uolus ar prie tinginio, skrajojantis padebesiais ar tvirtai stovintis ant žemės? Ar atsimenate, kada parašėte pirmąjį grožinį tekstą, eilėraštį? Žodžiu, labiau laiminga ar labiau sudėtinga buvo jūsų vaikystė?</strong></p> <p>– Koks buvau vaikas? Pradinėse klasėse toks rašaluotais pirštais akiniuotukas, kuris nelabai suprato, kas aplink jį dedasi, todėl, regis, antroje klasėje nelauktai tapo net pirmūnu.<br /> Paskui susivokė, kad ir tinginystės būdu galima šį tą laimėti, ir jo uolumas išblėso. Tuomet ir tapau toks, kaip ir visi Kauno šiaurinio priemiesčio berniūkščiai.<br /> Tiesa, vienas vaikystės nutikimas man ligi šiol kelia nuostabą. Kareivinių aikštėje žaisdavome futbolą, ir štai kažkuris iš augesnių vyrukų atsinešė į tą aikštę pistoletą ir ėmė visus gąsdinti – tai į tą nusitaiko, tai į kitą.</p> <p>Galiausiai metais vyresnis mano gatvelės draugas, vardu Vytas, pravarde Pacukas, sušuko: „Taigi čia startinis pistoletas! Jo vamzdis be skylės!“ Žodžiu, nebūkit avinai, nėra ko bijoti. O aš pagalvojau: koks durnas tas Vytas, juk visokių gali būti pistoletų, vamzdis be skylės dar nieko neįrodo!</p> <p>Ligi šiol stebiuosi, kodėl man į galvą šovė ši mintis. Vargu ar iš baimės, mat buvom tikri – tas buliukas mus gąsdina, bet juokais, gi nešaus. Gal tai buvo pirmoji pastanga suabejoti praktinio proto visažinyste? Pasąmoninė nuojauta, kad tai, kas akivaizdu, nebūtinai yra ir teisinga?<br /> Šis nutikimas iš dalies rodo, kad vaikystėje aš retsykiais gal ir „skrajodavau padebesiais“.</p> <p><strong>– Esate užsiminęs, kad jaunystėje buvote didesnis pesimistas, gyvenimo nuvargėlis nei dabar. Iš tiesų? Kodėl? O gal tai būdinga daugeliui – jaunystėje galvoti apie mirtį, o senatvėje – apie gyvenimą?</strong></p> <p>– Ankstyvoje jaunystėje buvau priėjęs net iki pasaulio niekinimo, jis man atrodė paskendęs mele, šalutinėse smulkmenose, neturįs jokio aukštesnio tikslo.</p> <p>O tai neaišku, nuo kokių „žygdarbių“ nuvargusio gaidžiuko žiūros taškas. Deramai dar neapsiplunksnavusio, bet jau apipešioto gaidžiuko, kuris tarėsi kiaurai perpratęs šį ydingą žmonijos skruzdėlyną. Iš kur, iš kokio šaltinio toks gaus buvimo energijos, šviesos, gyvenimo džiaugsmo?</p> <p>Laimė, pamažu ši panieka tirpo, atsirado tam tikras dvasinis pagrindas, ant kurio jau galėjau tvirčiau atsistoti ir ramesniu žvilgsniu pasidairyti po mane supantį pasaulį.<br /> Ir panieka ėmė nykti, radosi vis daugiau paprasto džiugesio, kad esi, ir tiek. Vis gausėjo pasaulio slėpinių, mūsų mąstymo paradoksų ir mįslių, kurių įminti vien racionalaus proto pastangomis neįmanoma, būtina prašyti ir kitų jėgų pagalbos, net malonės.</p> <p>Nepastebimai pasaulis, pats gyvenimas tapo ne paniekos, o vis didesnio žavesio, neišsemiamo slėpinio objektu. Ir keista – sykiais atrodo, kad su augančiu pasitikėjimu pasauliu, kasdienybe, gyvybės fenomenu auga ir pagarba mirčiai. Gal jie visi iš tiesų yra viena?</p> <p><strong>– Skaičiau jūsų prisipažinimą, kad vienas didžiausių atradimų buvo tas, kad daugelis klausimų yra beprasmiai? Tokiu atveju, kokie žmogaus būties klausimai yra prasmingi?</strong></p> <p>– Trumpoje poemėlėje „Sapno mechanika“ esu užsiminęs apie žmogaus pastangą grįžti prie savo esmės, savasties: jau neklausiant kodėl/o klausiant kaip.</p> <p>Klausimas „kodėl“ yra priežastinis (gamtamokslinė paradigma) arba prasminis (filosofinė, humanitarinė paradigma). O klausimas „kaip“ yra dorinis, dorovinis, moralinis. Tai būdo, santykio su kitais, kelio klausimas.</p> <p>Kitaip sakant, gelmiškoms mūsų struktūroms, sąmonei, kaip visumai, ne taip jau ir rūpi, kodėl mes čia esame. Kur kas svarbiau, kaip turime būti, kokiomis išorės ir vidaus taisyklėmis vadovautis čia, kur gal ir esame. Mat, tiesą sakant, mes dorai ir nežinome, logiškai skaidriai nesugebame įrodyti, nei kur iš tikrųjų esame, nei ar išvis esame.</p> <p>Taigi žmogaus dorovinis/moralinis imperatyvas, kuris broliaujasi su klausimu „kaip“, tampa esminiu, turinčiu galios išvesti iš aklavietės žmogų ir jo pasaulį.</p> <p>Tai ne taip jau paprasta, nereikia šito painioti su niurgzlišku pamokslavimu, juolab minėto gelmiškojo „kaip“ nevalia aklai sieti su konkrečios epochos moralinėmis nuostatomis, įstatyminėmis normomis, istorija ne kartą parodė, kad sykiais kur kas doriau, drąsiau, net švenčiau suabejoti konkrečios epochos moralinėmis nuostatomis, privalomomis dogmomis, nei laikytis jų paraidžiui.<br /> O žmogaus būties ne-beprasmiškas klausimas galbūt išvis yra tik vienas – kas aš? Toks jau čia „kazašas“.</p> <p><strong>– Knygoje yra eilėraštis, skirtas poetui, bitininkui Gintautui Dabrišiui. „Rašai rašai, o kada darbą dirbsi“, – jame sako G.Dabrišius. „Jei dar ir darbą dirbčiau, savo bitėms laiko pristigčiau“, – atsakote jūs. Ar proza retsykiais nebuvo savotiškas išklydimas iš to tako?</strong></p> <p>– Kiekvienas darbas, kurį dirbi su meile, yra ir nepaprastai lengvas, ir nepaprastai sunkus. Lengvas, nes jis pats slysta, pamiršti laiką, aplinką, visą pasaulį, pats pavirsti tuo darbu. Sunkus, nes išsunkia kone visas jėgas, tampi niekam kitam jau lyg ir netinkamas, kuriam laikui atskirtas nuo žmonių. Toks į aguonos grūdelį susitraukęs kosmosiukas.</p> <p>Tai brangi, bet podraug ir nelengva patirtis, primenanti ir plaučius, kuriais gali laisvai alsuoti, ir, ką čia slėpti, vos ne narkotinį poveikį. Paragavus šio „kvaišalo“, sunku jo atsisakyti.</p> <p>Proza turi savo specifiką, kitoniškumą, bet tasai skirtumas labiau techninis, struktūrinis, ne esminis. Todėl jos nelaikau išklydimu iš kelio.</p> <p>Prozos šalikelės peizažai man darosi vis įdomesni, juolab kad eidamas šia – paraleline! – linkme aš vis dar jaučiuosi naujokas, pasaulio vienuolyno novicijus, taigi sklidinas truputuką kitokios, anksčiau lyg ir nepatirtos nuostabos.</p> <p><strong>– Nesigailite, kad baigęs kūno kultūros institutą tapote ne kokiu treneriu ar mokytoju, o poetu, rašytoju?</strong></p> <p>– Nesigailiu, nes tai mano kelias. Neįgijęs rimtesnio filologinio išsilavinimo, iš pradžių jaučiau lyg ir kokį trūkumą, tačiau laikui bėgant jis tapo net savotišku privalumu.</p> <p>Kita vertus, šiek tiek ir gailiuosi, nes neteko būti nei geru treneriu, nei mokytoju. Bet ką jau čia, daug kuo man neteko būti – žemdirbiu, bankininku, politiku, šuleriu, sodininku, jūreiviu, šventuoju...</p> <p><strong>– Kada į jūsų gyvenimą, būtį įžengė Rytai, Rytų pasaulėžiūra ir filosofija. Ar tam buvo kokių nors gyvenimiškų priežasčių? Ar vis dėlto atsitiktinumas?</strong></p> <p>– Kaip čia pasakius... Toje terpėje, kurioje gyvenau ankstyvoje jaunystėje, Rytais niekas nesidomėjo. Tačiau kai kakta atsirėmiau į tam tikrą mąstymo sieną, kurios su savo vakarietišku mentalitetu pramušt neįstengiau, nelauktai šalia atsirado žmogus, kuris pasiūlė kelis vos įskaitomus budistinės pakraipos savilaidos rankraščius, tuo metu man tapusius tyro oro gurkšniu.</p> <p>Kai sklidinas entuziazmo tuos tekstus pasiūliau geram savo bičiuliui, jis man juos grąžino po kelių dienų. Jam šito nereikėjo, jo kelio tarpsnis buvo kitas, interesai kiti, panašūs tekstai jam nieko nebylojo. Kiekvienam savo.</p> <p><strong>– Man regis, kad jūs apskritai netikite atsitiktinumais. Visus sutapimus jūs linkęs laikyti dėsningumais, reikšmingais ženklais? Ar tai tiesa? Kodėl?</strong></p> <p>– Suk nesukęs, gudrauk negudravęs, bet gyvenimas žmogui pasiūlo vis naujas užduotis, naujas pamokas, kurios išmokstamos arba ne. Nuo to priklauso tolesnio gyvenimo rifai, bėdos, nuosmukiai, sėkmės, būsenų skalė, pakilimai, vidinė ramybė, akimirkų džiaugsmas etc.</p> <p>Kitaip sakant, tolesnio buvimo ritmas ir kokybė. Gyvenimo universitetas yra tobulas, užduotas pamokas anksčiau ar vėliau visi privalėsime išmokti, o atsilikėliai, piktybiški užsispyrėliai čia mokomi gana rūsčiu, tačiau tūkstantmečiais patikrintu metodu – dvasine kančia, negandomis, išorine ir vidine sumaištimi.</p> <p>Ne veltui Rytai turi posakį: neklausk, kokia bėda ištiko žmogų, klausk, kokį žmogų ištiko bėda. Ir tegu kiekvienas pagal savo išmanymą nusprendžia, kas tai – atsitiktinumas ar dėsnis?</p> <p><strong>– Kito jūsų eilėraščio personažas ištaria: „Prašvilpiau gyvenimą“. Kaip jūs apibūdintumėte savo ligšiolinį gyvenimą? Ar nekyla tokių minčių, kaip minėtam personažui?</strong></p> <p>– Aišku, kyla, kitaip tų žodžių nebūčiau rašęs. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad nusivyliau savo gyvenimu, kad blogai būti poetu, siuvėju ar treneriu.<br /> Veikiau toji ištara slepia gal ir neįsisąmonintą šviesų liūdesį, jog būdamas poetu, siuvėju ar treneriu tu šioje egzistencijoje nepatyrei daugelio kitų profesijų žavesio, taigi nepatyrei, o tiesiai šviesiai – prašvilpei kitų žmonių, kurie įdomius savo darbus dirba su išmone ir meile, patirtį.</p> <p><strong>– Kaip jūs apibūdintumėte dabarties tikrovę su visais karais, netikrumu, baimėmis, pasiutusiu tempu, bendravimo priemonių gausumu, žodžiu, savotišku pertekliumi? Kaip žmogui ir jo sąmonei nepaklysti tame pertekliuje?</strong></p> <p>– O ar buvo kada kitaip? Ar egzistavo epochos, kurių gyventojai nekeldavo panašių ar lygiai tokių pat klausimų?</p> <p>O norint nesutrikti, nepaklysti šiame ar aname savotiškame pertekliuje, tereikia ramiai dirbti tau skirtą darbą, įsiklausyti į gyvenimo keliamas užduotis, kuo geriau išmokti jo pamokas, kad nebūtum mokomas kančios metodu.</p> <p>Ir, ginkdie, nepamiršti senųjų, šiuo metu gal ir nustumtų į paraštes, tačiau tūkstantmečiais patikrintų buvimo tiesų, šventraščių ištarų. Nupūsti nuo jų banalumo dulkes. Na, kad ir nuo šių vos ne apokaliptinių žodžių: meilė nesibaigs netgi tuomet, kai neliks nė vieno žmogaus, besistengiančio ją išsaugoti. O jeigu vienas kitas dar liks – gryna laimė, ir tiek.</p> <p>Kvaila? Mentoriška? Banalu?</p> <p>Nelygu – kas ir iš kurio taško, iš kokios patirties pažiūrės.</p> <p>2015 11 09 <a href="http://kultura.lrytas.lt/literatura/muzos-aukstyn-kojomis-apverte-visus-garsaus-kurejo-planus.htm" rel="nofollow" target="_blank">lrytas.lt</a></p>
<p>Donaldas Kajokas – daug jau jo, tikrai daug. Bet ar gerų eilėraščių gali būti per daug? Ar kada tekančioj upėj vandens per daug? Ar medžių miške? Ar vėjo, stovint ant kalno? Ar laiko, kurio valandos nežinomos? „Graffiti: amžinybė“, dedikacija Rūtai, gal ir Rūtai Staliliūnaitei. Gal ir dar kam. Puikus tekstas – tikrai „lyg baltu kinų tušu parašytas“ raščiukas: <em>grįšiu po valandos / tik nežinau / kada.</em><br /> Pasakyti apie pasakyta; juk tik ten, kur kas pasakyta, atsiveria tai, kas nepasakyta, bent sušmėžuoja prieš akis ir kas nepasakoma. Bet iš tiesų, kaip tik tai, kas nepasakoma, maitina visus sakymus, pirmiausia, aišku, poetinius. Kajokas turi itin stiprų <em>nepasakomo branduolį,</em> lyg kokios dvasinės energijos versmę. Todėl jo knygos tarsi išteka viena iš kitos, netgi romanai; romanas galiausiai ir yra pastanga tam nepasakomam suteikti kuo didesnę saugą, saugančius siužetus. Į naują knygą Kajokas pereina iš ankstesnių, sąmoningai išlaiko su jomis ryšius. Taip, keičiasi, bet taip, tarsi ir nesikeičia. Asiliukas, kaip seniai jis yra pasirodęs: <em>asiliukas, slyva, pirosmanis...</em></p> <p>Naujoji Kajoko knyga „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ tiesiogine pavadinimo prasme ar linija lyg atsitraukia nuo, sakytume, poetiškesnių ar didesnę intrigą keliančių pasakymo variantų. Susikerta ir su gilesne poezijos samprata – eilėraštis tą akimirką, kai jis įvyksta, jau ne apie tai, eilėraštis ir yra <em>tai</em>, jei yra. Jau seniai parašytas eilėraštis „Raudonas vynas“, jo epigrafas ne epigrafas, paaiškinimas ne paaiškinimas, paantraštė ne paantraštė, sutelkta į klausimą: „Apie ką šitie eilėraščiai?“ Gražiai išvingiuotas atsakymas – ne atsakymas: <em>apie ką bebūtų eilėraščiai šitie, jie apie mudu.</em> Vanduo, medžiai, vėjai ir neatskiriamai žmogus, tuos žodžius pats ištaręs, bet kartais girdintis ir ko tuose žodžiuose nėra, – sakysime, kokį Van Vėją, paralelę Lai Vėjui, Pauliaus Normanto, vieno iš Rytų pašauktinių, poetiniam vardui.</p> <p>Knygos pavadinimo (ir, aišku, pačios knygos) keliakalbystę iš karto tiksliai pajuto dailininkė Deimantė Rybakovienė, tiksliai spalvina, tiksliai brūkšniuoja, tiksliai dozuoja lapo tuštumą ir jos praradimo (arba užpildymo) piešiniu galimybę. Garsas žeidžia tylą, mažiausias brūkšnelis – tuštumą, net jei balto puslapio. Bet juk gali būti, kad tik kaip nors pažeista (bent įbrėžta) tuštuma tik ir pasirodo. Viršelyje, dešinėje pusėje, po vėjų lankstomu medžiu (jei ir tik krūmu) – toks baltas brūkšnelis (baltas kaip ir poeto vardo, pavardės raidės) – metafora, jei tik ir vaizdinis įprasminimas to, kiek Kajokas savo eilėraščiais apima (arba suima) žmogiškosios erdvės ir laiko, jų sankirtų, kuriose maloningai pasirodo (jei pasirodo) jos didenybė prasmė. Užtenka mažo balto brūkšnelio tinkamoj vietoj ir tinkamu laiku. Jau nebesitikime pagauti prasmės dideliais žodžiais. Begalinis jų tuštėjimas, vis labiau ir labiau. Tad ir Kajokui prisieina mažinti (daug mažybinių žodžių ir vardų), jau seniai jo vėjelis toks nedidutis („Rytinis obelų žydėjimas“). Net tėvynę reikia taip sumažinti, kad ji jau nebegalėtų išnykti, nes saugiausi yra patys mažiausi, menkiausi. Tie, kurių beveik ir nėra, bet atsiradę sieloje jie ima intensyviai būti, augti, augti taip, kaip nesikeisdamas, nedidėdamas auga eilėraštis; pagal Tomo Tranströmerio epigrafą, o labiausiai pagal įžanginį knygos eilėraštį „Ganytojas“, kurį jau ne vienas spėjome įsidėmėti. Verta:</p> <p><em>nedidelė mano tėvynė<br /> nedidelis mano namukas<br /> į antpirštį tilptų avytė<br /> aš pats nedidukas</em></p> <p><em>ganau ją, ji skabo lapus<br /> prie stikso mirkstančio saulėj<br /> taip gera, pasauli, kad net nesvarbus<br /> tas tavo pasaulis</em></p> <p>„Ganytojas“ vadinasi tas aštuonių eilučių eilėraštis apie nedidelę tėvynę ir į antpirštį tilpti galinčią avytę, ganomą prie Stikso, mirkstančio saulėj. Pavadinimas – durys, atsidarančios į kontekstus. Lengvinti eilėraštį, bet tik tariamai, lyg artinant prie žaidimo (arba buvimo), bet sunkinti, gilinti jo kontekstus. Kas mums yra ganytojas? Kažkas, kas yra labai aukštas (aukštas dvasininkas, sakysime, vyskupas, gal tik pats Valančius savųjų, žemaičių, taip tebuvo vadinamas) ir kartu menkas, lyg iškritęs iš svarbiųjų socialinių struktūrų, – tik piemuo. „Kalbos ganymas“ – taip savo vėlyvąjį eilėraštį buvo pavadinęs Just. Marcinkevičius ir tarsi išsprendęs savo didįjį klausimą –­ kas, kas lemtingai lemia mūsų likimus –­ ar tie, kurie valdo (karaliai, kunigaikščiai), ar tie, kurie tik saugo, gano (piemenys). Liko prie piemens – reikia ganyti, reikia saugoti. Kajoko kita programa – karaliai ir kunigaikščiai jo niekad nedomino, tiesa, karvedžiai gal ir svarbūs, bet ir jie pavargsta nugalėti. Tad – ganytojas su savo maža avyte „prie stikso, mirkstančio saulėj“, patiriantis pasaulio gėrį, kuris šiam, bet gal ir ne iš šio.</p> <p>Didelė poezijos prabanga yra tas poe­to galėjimas būti pačioje būties pažemėje, kur vandenys, medžiai, vėjai, kur neišvengiamai ir mes, žmonės. Didelė prabanga poetui nebesiimti tautos uždavinių, nebevesti jos, vis klystančios, nebemokyti (nebent pasakyti kokį tylų, maldingą pamokslėlį, gimtąją kalbą priminti, bet ir tai labiau sau nei kitiems). Jei kas paklaustų, o kur rūpestis savo valstybe, tauta, galima būtų atsakyti:<em> tai ir yra</em>, mes gyvename žmonių gyvenimą, šiuo momentu mes neteikiame savo poetams tokių rūpesčių, dėl kurių jie praranda savo gyvenimus. Tik viena poeto tarnyba yra amžina – tai kalba. Poetai kalbai ir tautai tarnauja rašydami gerus eilėraščius. Tradicija veikia tik pirmaeiliais poetais, net jei „toli už vaičaičių / arti už maironių“ („Žiemos pasaka. Adagio“), tik nežinia, ar <em>toli už</em> ir <em>arti už</em> yra tas pats, jau galima ištarti: tegu gyvenimas pats gyvenasi. Ištarti ir tą pačią akimirką pagalvoti, kad Kajokas dalį didžiųjų rūpesčių yra perdavęs tiems, kuriuos ir neaugindamas augino, kad ir Rimvydui Stankevičiui, jo „Kertiniam skiemeniui“.<br /> Kiekvienas <em>apie</em> juk yra ir mūsų pėdos, paliekame jas, jei ir nematomas kaip būsenas, tą nesibaigiantį vaikščiojimą <em>apie</em>, tuos vėjų gūsius mūsų sielose –­ mūsų džiaugsmus, liūdesius (Kajokas vis dar turi daug jauno liūdesio), tokius nykstančius, praeinančius: plūstelėjo oro banga, ir nebėr. Galima sakyti, kad Kajoko poezijos knyga parašyta iš būsenų, iš tų sielos virpesių, kurie atsiliepia kalboj. Kaip <em>gerai temperuotame</em> eilėraštyje „Rainelių auksas du sparnai pavargę...“, kai tikrai galima kalbėti apie <em>temperos</em> (maišymo) techniką: siužetas iš pažemės („jaunystėje su chaki skonio / smilga dantyse // išsidrėbęs apkasėlyje / prie karaliaučiaus // už kionigsbergo kairėliau kaliningrado“), staigus būsenos kilimas („akimoju patyriau tai / ko niekados vėliau neužtikau“). Ir kas yra jau tai, ne tik apie tai – neįmanomas, aukščiausios prabos virpesys, kurį pasiseka išgirsti „per devyniolika šimtųjų / auksinės akimirkos“. Sąsaja su buvimo angelu – iš kur daugiau tai; bet ir iš buvimo, iš būvėjo, iš <em>su-buvimo</em>. Tie aukšti virpesiai išsviedžia sielą net iš pačios saugiausios pažemės. Ir jau pati kalba lyg savaime tuos virpesius išgraviruoja nematomose, tik juntamose sielos membranose. Yra toks eilėraštis „Graviūra“ – <em>pati išsigraviravusi birželio 13-ąją,</em> – kaip apie ją ir pasakyta, o tai, kas tokiu būdu pasakyta, jau reikia ir suvokti poetiškai:</p> <p><em>saulę puošia rūkas<br /> rūką saulė puošia<br /> skliautai altoriukas<br /> lygu ryto rožė</em></p> <p>Kajoko impresijos (impresijas lemia būsenos ir kalbos sutartinis muzikalumas), bet ir graviūros, iš garsų ir vaizdų temperos. Ir šį trapų ketureilį galima girdėti ir matyti: saulė pro rūką, rūkas, peršviestas saulės, altoriaus, jei tik ir altoriuko vaizdinys, ir visa tai lyg rožė išsiskleidžiančio ryto. Vaizdas iš tolimo, bet esminio panašumo, realiai nesančio, bet slypinčio ryto pagavą sulaikančiame veiksmažodyje skleistis, išsiskleisti, kurio eilėraštyje nėra, jis lyg sutrauktas, įtrauktas į vidų. Būseną, trapią, efemerišką, Kajokas <em>išskleidžia</em> lyg siužetą, sukuria kalbinį <em>būsenos</em> turinį. Lengvinti eilėraštį, bet tik tariamai, lyg artinant prie žaidimo (arba buvimo), bet sunkinti, gilinti jo kontekstus, kad būtų traukiamas gilyn. Ką padaro su jau minėtu trumpu eilėraščiu „Ganytojas“ mažąja raide parašytas Stiksas, pomirtinio pasaulio vanduo, kaip vaizdas tarsi persiverčia, persiverčia persikeisdamas. Gal ir galima manyti, kad Kajoko poetinė kalba į tai ir sutelkta, kad persikeisdama, persilydydama poetinės sąmonės vaizduotėje, ji imtų keisti ir pasaulio (arba tikrovės) vaizdinius. Sudėtingesnio tiks­lo poezija gal ir negali sau užduoti. Ir todėl (ir kaip tik todėl) pati poezija ir jos nedidukas tarnaitis poetas įsipina į knygos siužetą. Eilėraštis, lyg koks trečias pasakos brolis, iš tiesų trečias, kai du šnekasi: „mums šnekantis būna / ateina ir trečias // koks raišas užguitas / eilėraštis...“ („2014-ųjų liepos kaitra“, 2.). Eilėraštis, poezijos vietininkas, dažniau negu poezija ar ta figūra, kuri gali taip nerūpestingai, lyg pašvilpaudama ištarti: „Apie vandenis, medžius ir vėjus.“ Apie tai, kas taip paprasta, kas yra iki poezijos, ir kaip tik todėl pasiekti sunku, prasprūsta, išsprūsta. Galime sakyti, kad tai iš Rytų, kad tai Rytų vėjų gūsis, nuorodų, kad tas vėjas tikrai gaudomas Kajoko knygose ir knygoje, apie kurią kalbame, yra, užtenka, bet tai tik kabliukas, kad už jo užkibtume. Kad tą Rytų vėją prisišauktum, kad leistumeis jo pastumiamas į priekį, reikia jį justi iš savosios prigimties galimybių. Kadaise S. Gedos ištarta: meditacija ne tik iš Rytų kultūrų, meditacija ir iš mūsų pačių patirties, jei tik prisisiekiame jos. Taigi, jei prisisiekiame to gilumo, kuris gali būti ir pačiame paviršiuje.</p> <p>Poezija, mankštinta iš esmės visada pralaiminčių žmogiškųjų revoliucijų, ilgai poetino ėjimą prieš vėją kaip pasipriešinimą, ryžtą. Kajokas savo eilėraštį leidžia <em>pavėjui</em>, kad kuo mažesnė būtų priešpriešinė jėga. Tas <em>pavėjui</em> gali keistis – <em>pasroviui, pasauliu</em>; galiausiai –­<em> pamirčiui</em>; vadinasi, esama dėsnio. Dėsniai juk formuojasi iš perėmimų, parėmimų. <em>Pamirčiui</em> – lyg ir neturėjome šio žodžio, vartojamo tokia prasme; gal ir tiktų Heideggerio <em>gyvenimui mirtyn</em>, taip, gyvename <em>pamirčiui</em>, mokomės pralaimėti, kaip ištarė G. Norvilas. Dabar tiks pacituoti dviejų rimų, kelių pakartojimų sekstetą „Stojus šiltam trumpų lietučių lapkričiui“ (novelinis, siužetinis pavadinimas būdingas Kajokui – lyg kokia įžanga). Bet yra ir dar įžangėlė – pokalbiška:</p> <p>– Kas man tas skaitytojas!<br /> – Tai kam rašai?<br /> – Šliogeriui.<br /> <em>lengvas šlaitas lietus drebulyno tankmė<br /> ir nukritusių lapų sodrus violetas<br /> viskas laikina tikra ir jei tu poetas<br /> čia sustok ir nutilki daugiau jau anė<br /> vieno žodžio lietus drebulyno tankmė<br /> ir nukritusių lapų sodrus violetas</em></p> <p>Galima – Šliogeriui, dabar apskritai ženklinančiam lietuvių filosofiją, kiek jos turime. Filosofas, kuris jaučia poeziją, įsikūnijančią daiktuose, pirmiausia gamtiniuose daiktuose, kurių formas ir iškelia (tiksliau – išskelia) poezija. Ir kalbėjimą, jaučiant begalinį norą nutilti, kalbą užleidžiant tylai. Arba muzikai, meistriškais kalbos ir jos garsų sukiniais sukuriamoje šiame eilėraštyje. Bet filosofijai Kajoko knygoje lieka ir atskiros erdvės, kažin ko, ko dar lyg ir reikia, ne tik<em> filosofijos savaime </em>(savaiminiai filosofiniai akcentai susidaro dažname Kajoko eilėraštyje), bet ir filosofijos <em>nesavaime</em>, pasakytos jos pačios kalba – kaip post scriptum po eilėraščiu „Il miglior fabbro“ (T. S. Elioto „Bevaisė žemė“ dedikuota Ezrai Poundui, <em>geresniam meistrui</em>). Tai klausimas, prie kurio baugu prieiti, bet neprieiti tokio lygio poetui, koks yra Kajokas, jau nebeįmanoma: kabantys sodai ir jų sodininkai (kūrybos ir kūrėjo alegorija, bet gal labiau metafora) – tai niekdarbis ar bepročio kliedesys? Negi nereikalinga, mažai kam, beveik ir niekam, „ir taip tykiai niekam, kad patiki net kurčio asiliuko perpasakotom alyvų, vandenų ir vėjų pasakėlėm: pasauly ko nors pristigti ar negauti – ne tokia didelė bėda, kaip neturėti, kam atiduoti“. Bet juk kabantys Semiramidės sodai, vienas iš septynių pasaulio stebuklų, jei jų ir nebuvo, nėra, jie ir vaizduotėje negali likti be sodininkų, be patyrusių sodininkų. Jie turi žinoti, ką daryti ir ko ne.</p> <p>Kai žinai, ko nereikia daryti, žinai ir ką reikia. Gal labiausiai ir reikia to, ko lyg ir nereikia: šunytį paglostyti paryčiui, stebėti kregždžių skrydį, jį <em>matyti</em>, nustebti, kad „dievaž vingrus jų menas / o sparnai ir tie nepriekaištingai iškarpyti...“ Klausimas apie gyvenimą? Ar jo reikia: „kas? gyvenimas? / gyvenimas lai pats gyvenas“ („Apie gyvenimą“). <em>Kadencijos</em> (gal geriau palikti lotynišką kadencą, atskirti nuo tarnybos laiko) problema – visa, kas apie, turi neapibrėžtą trukmę, eilėraštis, ypač toks, kurį jau galima vadinti kajokišku, turi staigiai fiksuoti<em> krentu</em> (lot. cado), pabaigos momentą: „per devyniolika šimtųjų / auksinės akimirkos“ („Rainelių auksas du sparnai pavargę...“). Pasitaiko, kad ta lemiamoji akimirka ir Kajoko eilėraščiuose nėra ganėtinai ryški, ne taip stipriai sužaista, kaip galima būtų iš tokio poeto laukti. Bet tinkamai knygoje dozuoti – kas stipriau ir kas kiek silpniau, tas silpniau, gal kiek apie vidurį, kai jau dėmesys užvaldytas ir nespės nuslūgti, nes leistis į pabaigą reiks gana stačiu šlaitu. Aukštas knygos lygis duoda matą ir atskiram eilėraščiui ir jo užbaigimui. „Apie gyvenimą“ – jis tvirčiau baigiasi tuo numojimu (lai pats, lai pats gyvenas) negu tikrąja pabaiga: „gi nekvailas / žino ką daryti“ (sakyčiau, kad nei sakinio, nei frazės pradėti gi gal ir neverta, bet poetas gal ir pats žino). Bet ar teisinga ieškoti, juolab minėti menkniekius, kai didžioji dauguma Kajoko eilėraščių yra puikių kadencų, tiesiog tviskančių. Kad ir savitame laiko cikle „Va, pusdienio ir nebėr“, neišcituojamai. Tos tviskančios, prieštaringos, paradoksalios, bet ir vientisos, melodingos kadencos yra šiandienio Kajoko viršūnė. Kad ir „Charono“: „nušluostai save / tarsi dulkę nuo dulkės“; kristi ir nenukristi, nukristi, bet ir nenukristi. Va, jei kiek kitaip, jei vos vos, jei viena <em>vertus</em>, bet kitaip <em>verkus</em>, –­ šviesa jau kita, kitaip. „Nepavergtas vergas baisiausias“ – su jau ne sykį Kajoko poezijoje pasirodančiais vergais ir galeromis: mažutė šventė širdyje – iš ko, kodėl: „ne, šventė ne todėl / kad pašaukė // labai labai gražiu / vardu // tiesiog – kad vakaras / kad vos ne vos // kad į galerą“. Taip, kad vergas, bet nepavergtas, o jei nepavergtas, tai gal ir laisvas. Laisvai į savo galerą.</p> <p>Per aukštai eilėraštis pakilti negali, nėra tokio pavojaus, bet nusileisti per žemai, kad jau jokio tarpelio atsispyrimui, gali, pasitaiko ir Kajokui – gal čia tiktų minėti vieną kitą, per žemai nusileidusį, tad lyg ir nebepajėgiantį pakilti, kad ir „Apie gamtinius reikalus“, medžiaga tiesiog nedagi, kibirkšties neišskelsi. Geriausi Kajoko eilėraščių epigrafai tie, kurie nugrimzta į gilumą, dar matyti, o jau ir nebematyti, taip sušmėsčioja Rilke ar Šekspyras, kažkas juos į dabartinę lietuvių poeziją vis pašaukia. Koks Li Bo –­ tikrai, kaip ir koks Van Vėjus jis yra pačioje lietuvių kalboje, jei kitur ir nebūtų: „labai / labai li bo“ („Malonumėlis“, p. 3). Kiti išoriniai epigrafai gal gali būti suprasti ir kaip principas –­ palaikyti kontaktus, lyg kokį dialogą, kad ir su Gintautu Dabrišiumi, sėkmingai ieškančiu nepasakomo aukštumo pačiuose pažemiuose. Būtinas knygos dvasiai Tranströmeris –­ ne tik mintim, bet ir pačiu eilėraščio lygmeniu. Bet juk ir Miłoszas. O Donelaitis? Gal ir D. Charmsas –­ abiem atvejais kalba eina apie poeziją, apie kuriančiojo santykį su tuo, kas paties sukurta, ir ko (arba iš ko) jis pats tampa sukurtas. Bet juk ir Ekleziastas, ir Algimantas Mackus, pasirodantis knygos pabaigoje – aiškiu šaukiniu „Chapel D“ ir tik keturiomis eilutėmis, sutekančiomis į kadencą: „žinau kad ateina / nežinau kas įeis“. Geri tekstai suima savin daug gerų tekstų – geriausia suimti, gal ir lengviausia, –­ atsiliepiant, jaučiant vidinį sąskambį, kamertono principą, sklindančius, virpančius garsus, prie kurių balsas (žodis visada yra ir balsas) prisiderina prisiartindamas.</p> <p>Jei eilėraštis taip lengvai būtų leidžiamas pavėjui, jis labai mažėtų, trumpėtų, <em>haiku</em>, Kajokui itin natūralus, užimtų bent jau pagrindinį knygos plotą. Bet taip nėra, naujosios Kajoko knygos eilėraščiai, daugiausia dvieiliai, netrumpi, linkę jungtis į ciklus, netgi pasakojasi, ne tik tyliai <em>gyvenasi</em>.</p> <p>Iš ko susidaro Kajoko eilėraščių kamuoliai, kurie tarsi išsivynioja ir vėl susiveja? Eilėraštis – <em>augmuo</em>, gyvybė, mintanti jį kuriančiojo siela, gyvybės syvais. Gyvas tik iš gyvo, bet maitinamas ir mirties. Kalba leidžia daug ką, kas jau įprasta, lyg ir pastovu, <em>sukeisti, sumaišyti,</em> sukeistinti: „pėda pėdon pėda / pėdon –­ bet visad prieky“ („Va, pusdienio ir nebėr“). Vaizduotė yra ir <em>kitas pasaulis</em>, grįždami iš jo, galime įpras­tą tikrovę pamatyti kitaip (eilėraštis su V. van Goghu –­ „gelsvavo čia...“). Nėra perskyros tarp to, kas paslėpta ir kas atvira. Nebūtina vengti banalybių (nei žodinių, nei melodinių), banalybė gali būti aukštų dažnių signalas. Nebijoti įprastų sąskambių (kai jau <em>sninga</em>, tai ir <em>teisinga</em>), juos apžaisti netikėtumu: „pasakiškai / gražiai / sninga // taip gražiai / kad net / teisingai“. Turėti, neštis su savim visa, kas paties parašyta, nutolti, bet ir priartėti, lengvai improvizuoti: lapkritys, pasnigo, lietūs, lapai, Kalėdos („Nepamenu, kokie metai“), bet „Gruodžio divertismentas“ baigiasi taip: „va / ir po lapo“. Žaisti, neišeiti iš kūrybingai žaidžiančios kalbos, neprarasti jos malonės, <em>stradivarijaus</em> jutimo ir atsakomybės. Būti kalbos muzikoje, jei esi, laikytis prie pat kalbinių reikšmių paviršiaus, kurį suteikia gamtos žodžiai, susikabinantys su kultūros, egzistencijos žodžiais: „nubusti mirksniui kaip šlaite žibutės / ir neatminti kad buvai nubudęs“ („pavasarį pusbrolio laidotuvėms...“). Tikrai – lietuviška budizmo transkripcija, bet ar būtinai budizmo, gal tiesiog atošauka to bendrojo būties pado, esančio už visų tikėjimų, religijų, dievų.</p> <p>Dar grįžtant prie tos maitinančios versmės, kurią galima justi visoje Kajoko kūryboje. Kadaise tai versmei buvo duotas vardas epigrafu iš „Giesmių giesmės“ (III, 3): „Ar nematėte to, kurį myli mano širdis?“ Ir parašytas toks atviras sakinys „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės“ leidinyje: „Juk kiekvienas nors šiek tiek pavykęs (įvykęs, atsitikęs?) eilėraštis yra meilės ir iš meilės. Vien šią žinią jis ir neša, net jeigu tekste kalbama apie didmiesčio akligatvius, tuščią rudeninį šlaitą ar klišą šunelį.“</p> <p>Jei ką kartais pasiseka pasakyti, tai prisieina nuolat patvirtinti, kad <em>tai yra</em>.</p> <p>Apie vandenis, medžius ir vėją, vadinasi, ir apie meilę.</p> <p>2015 11 06 <a href="http://literaturairmenas.lt/2015-11-06-nr-3542/2847-literatura/4480-viktorija-daujotyte-pasakyti-apie-pasakyta" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a></p>
<p>Kaunietis poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas šįmet išleido 17-ąją savo knygą – eilėraščių rinkinį „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, ir nors D.Kajokas yra ir romanų, esė autorius, vis dėlto jis poetas. Iš Dievo malonės.</p> <p>Naujausioje D.Kajoko knygoje atsiveria krikščioniškoji vaizdinija ir budistinė tuštuma, vos girdimas dialogas ir griaudinti tyla, peizažai akiratyje ir peizažai atmintyje, išminčiaus šypsena ir kvailio išvedžiojimai, lietuviška senovės Kinija ir senoviškai kiniška Lietuva.</p> <p><strong>– Prisipažinsiu – neturiu tau nė vieno klausimo, visi atsakymai – knygos „Apie vandenis, medžius ir vėjus“&nbsp;eilėraščiuose, nejau dabar klausiu, kodėl rašai apie vėjus (ne vėjus). Bet vis tiek pasakyk, kaip pasirašė ši knyga, apie kurią daugelis sako, kad ji – tobula?</strong></p> <p>– Po rinkinio „Kurčiam asiliukui“&nbsp;jau galvojau, kad su eilėraščiais atsisveikinta. Turėjau keletą kitų sumanymų, bet kaži kas tarsi paėmė už rankos ir truktelėjo atgalios – vėl poezijos pusėn. Priešintis buvo beviltiška. Supratau viena – apie man itin svarbius dalykus privalau rašyti lyg ir paprasčiau, atsiremdamas ne į greitai besikeičiančias technologines naujoves, civilizacijos grimasas, o į esminius žemės sandus. Tokie man pasirodė esantys vandenys, medžiai ir vėjai. Aišku, ir visa, kas šalia jų, virš jų, juose. Žvirbliai, debesys, vabzdžiai etc. Taip bemaž per ketverius metus ši knyga ir pasirašė.</p> <p>O apie visokias tobulybes, ypač žmogiškąsias, galima kalbėti tik su šypsena lūpose. Kita vertus, anot Salvadoro Dali, nebijok tobulumo, vis tiek jo nepasieksi.</p> <p><strong>– Iš eilėraščių atrodytų, kad esi gamtos žmogus, vienišas, nušvitęs, tačiau gyveni paprastame daugiabutyje viename iš miesto miegamųjų mikrorajonų ir vandenis, medžius ir vėjus regi iš ketvirto aukšto balkono? Tau jau nebereikia jokių išorinių apčiuopiamybių?</strong></p> <p>– Kaip nereikia? Tų apčiuopiamybių ir knygoje, ir mano gyvenime apstu. Pastaraisiais metais jų net pagausėjo. Na ir kas, kad gyvenu ketvirtame aukšte, kad už rytinio lango šniokščia Sukilėlių prospektas. Kai reikia, jis man pavirsta Su upe, o išėjęs pasivaikščioti su Šunele gretimoje pievoje sutinku senų ir naujų bičiulių – liepaičių, kaštonų, šermukšnių, beržų... Tarkim, prieš dvejus metus susipažinau su labai gražia drebule, nustebau – lapkritį beveik visų medžių nukritę lapai yra rudi, o jos – sodriai violetiniai.</p> <p>Tik stebėk ir stebėkis. Liesk, uosk, klausykis. O kai švysteli saulė, tai ir nušvitęs pasijuntu. Tada jau iš tiesų – kaip širdy, taip ir ant žemės.</p> <p><strong>– O žmonės? O drebulių tolimesnėse pievose ar kokių bambukų pažiūrėti nesinori? Dabar visi taip keliauja visur. Sako, kad tai gyvenime smagiausia.</strong></p> <p>– Kam smagiausia, tas tegu ir keliauja. Žmonių man užtenka ir čia – yra artimieji, yra šuo ir keletas tikrų bičiulių, ko daugiau? Juoba kad ir tolimiausių pievų drebulės bei džiunglių bambukai, kai atidžiau įsižiūriu, įsibūnu, būtinai praeina pro mano langą. Kita vertus, nesu absoliutus namisėda, sykiais išeinu į Kauno centrą, sykiais nusibeldžiu į kokį Lietuvos miestą ar sodybą, sykiais – į miestus už Lietuvos, kas be ko, būna visai smagu, tačiau nepasakyčiau, jog smagiausia gyvenime. Tiesiog kiekvienam savo.</p> <p><strong>– „Viskas yra rūkas“, – kadais yra pasakęs Koheletas (Ekleziastas), tu, regis, sakai, jog viskas yra vanduo, medžiai ir vėjas. Tai – kaip ir tas pats rūkas, bet ne visai – žodžių skaičius skirtingas, o jis taip pat svarbus, ar ne? Kita vertus, kiekvienas tavo eilėraštis tarsi turi savąją išvadą (pamatymą, nuostabą), sąmoningai nesuvedamą į kokią nors bendrą, visuotiną arba net ją paneigiant, nors eilėraštis gimęs/atsiradęs tarsi iš bendrumo, to paties šaltinio patirties. O gal ne? Tavo eilėraščiai gimsta, atsiranda, nušvinta, išmąstomi, išmedituojami?</strong></p> <p>– Gal ir nesakau, kad viskas yra vandenys, medžiai ir vėjai, greičiau per tuos kertinius sandus mums dažniausiai ir suteikiama malonė patirti, nujausti esant tą mįslingąjį visa ko pagrindą, arba tiesiog Viską. Kai supratau, kad – vos ne per švelnią prievartą – jau rašau naują knygą, kaipmat atsirado ir siektinas eilėraščio modelis, ir kaži kokia pasąmoninė programa, kuri beveik nepriklausomai nuo mano valios turėjo būti įvykdyta. Tada ėmė vibruoti, sykiais ir atvibruoti tai, kas virto tekstais, tinkančiais knygai. Kai kurie ir netinkančiais.</p> <p>Ir šiandien, kai knyga jau išleista, dėl kai kurių eilėraščių nesu tikras, vienas kitas tekstukas atrodo pernelyg protingas, mat kalba ganėtinai plikomis minčių konstrukcijomis, nors būtų geriau, kad tą patį, tik gelmiškiau, atsargiau, praneštų, tarkim, vaizdas, ritmika, pauzė ar kitos poetinės priemonės.</p> <p><strong>– Oi, skaičiau pavienius eilėraščius, tik vėliau pastebėjau skyriaus „Ekleziasto vynuogynas“&nbsp;pavadinimą. Ar labai nusidėjau padrikai skaitydama? Vis dar suveikia stereotipas, kad kiekvienas eilėraštis visų pirma yra savarankiškas, ir poezijos knygą gali skaityti atsiversdamas bet kur, tai turi daug žavesio, dažnai perskaitai eilėraštį, būtent sau, kuris surezonuoja visa jėga, poezija tos galios turi apsčiai. Vis dėlto kiekviena knyga turi savo struktūrą, kurioje poezija atsiskleidžia dar kitaip, gal išsamiau? Kiek dėmesio skiri struktūrai, kiek ji svarbi knygai „Apie vandenis, medžius ir vėjus“? Kokia „Vandenų, medžių ir vėjų“&nbsp;struktūra, norint geriau visa tai pažinti, norint ne vien susirezonuoti?</strong></p> <p>– Padrikai skaitydami kur jau čia nusidėsime, tarsi nesame padarę didesnių nuodėmių...</p> <p>Šiaip jau, aišku, kiekvienas eilėraštis yra savarankiškas, bet man knyga daugiau žavesio, informacijos ir jėgos teikia tuomet, kai pajuntu, jog tam tikra griežta seka sudėtų eilėraščių suma yra tarsi didesnė už padrikai skaitomų lygiai tų pačių eilėraščių sumą. Mandrokai užlenkiau, tad pasakysiu žmogiškiau: man struktūra labai svarbi, ji turi virsti dar vienu kūriniu, tvirta tekstų arka, bet sudėta ne iš žodžių, o iš eilėraščių. Tai ne tokia jau lengva užduotis. Jeigu to nenutinka, dažniausiai rankose laikome tekstų kratinį, bet ne ištikusią, buvimu išbūtą, gal net už patį autorių – tą susigūžusį, kasdienį – erdvesnę poezijos knygą.</p> <p><strong>– Taigi dabar su eilėraščiais tai jau tikrai atsisveikinta. (Juokauju, prisimenant „Kurčiam asiliukui“.) Rašai kokį dvitomį romaną. O, be rašymo, ką veiki? Nors ir į šį klausimą atsakymas yra naujausioje tavo knygoje: „jei liaučiausi kaipmat/ ir su visam rašyt eiles/ ir pulčiau rūpintis tvorom/suklypusiom lesyklom/ langų plyšeliais ir padangių trupinėliais/ jei stengčiausi šią gilią žiemą/ išgyvent ir tiek-/ tai būtų nuostabus iš koto/verčiantis likimo virsmas!/ iki mirties tiesą sakant/ kito didesnio nuotykio/ir neplanuoju“. Taigi, rašytum nerašydamas ir vis dėlto, kuo dabar maitini tą šaltinėlį?</strong></p> <p>– Su eilėraščiais gal ir atsisveikinta, nors niekada nesakyk niekada. Mat ir prieš šią knygą galvojau su jais jau atsisveikinęs.</p> <p>Atvirai kalbant, turiu dar kelis sumanymus, kuriuos norėčiau įvykdyti. Nors gal derėtų sakyti kitaip – ne įvykdyti, o vykdyti. Tiesiog mėgautis pačiu procesu, neįsipareigojant pasiekti kokį nors rezultatą. Jau ne vienus metus procesas man kur kas svarbesnis, vertingesnis už rezultatą. Beje, turiu galvoje ne vien literatūrą.</p> <p>Taigi, mėgautis pačiu procesu. Tai ir būtų tasai tavo minimas šaltinis. Žvirblis rankoj. O gal zylė. Arba nerašymas rašant. Rašymas nerašant. Kitaip tariant, dar vienas nuotykis, kai</p> <p>drakono žingsneliais</p> <p>minkštais nedrąsiais</p> <p>žinai kad ateina</p> <p>nežinai kas įeis</p> <p>– Taip, būtent tą, paskutinį knygos „Apie vandenis, medžius ir vėjus“&nbsp;eilėraštį ir turėjau galvoje neva tavęs klausdama (todėl ir mėginau kaip nors pasukti, o greičiau – pagudrauti klausdama). Visi atsakymai toje knygoje, ne kitaip.</p> <p>2015 10 19 Erika Striogaitė <a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/d-kajokas-kai-reikia-sukileliu-prospektas-man-virsta-su-upe-715562" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a></p>
<p>Naujoji Donaldo Kajoko poezijos knyga (tikrai jau nebeskaičiuosiu kelinta) vadinasi „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. Tad ir pradėkime nuo medžių. Poezija kažkuo panaši į obelis: vienais metais obelys dera taip, kad šakos lūžta, o kitąmet – pro lapus kyšo vos vienas kitas obuoliukas. Taip ir su poezija. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ – kol kas vienintelė tikrai verta dėmesio šių metų poezijos knyga. O pernai jų buvo gausybė...<br /> Kuo ji patraukia? Laisve. Knyga iš tikrųjų pilna vėjo ir erdvės. Tai išmintingas ir žaismingas žodžių džiazas. Skaitant atrodo, kad autoriaus nebevaržo jokie eilėraščio rėmai, jam netrūksta jokių temų, eilute jis gali pasakyti bet ką. Žinoma, už to slypi ilgas ir kruopštus darbas, amato ir meistrystės mokykla. Kai gerai, net atmintinai žinai, kaip save riboti, kaip daryti taip, kaip reikia, gali daryti taip, kaip nori. D. Kajoko knygoje viskas taip efemeriška, trapu ir paprasta, kad nepastebi, kaip meistriškai sudėliotas tekstas. „kadais tai buvo vien tik / gražūs žodžiai // dabartės / dar gražesni...“ – su švelnia autoironija rašoma viename iš eilėraščių.<br /> Ši knyga primena poetinį dienoraštį, pokalbius su pačiu savimi, pastabas, užrašomas pasivaikščiojant, žvelgiant pro langą – ji fragmentiška, smulkios strofos suvertos ant minties ar metaforos siūlo.<br /> Dėmesys smulkmenai čia perauga į plačius apmąstymus, peizažo detalė – į prisimintą meilės istoriją, „nujuodusių kinrožių stacijos“ – į žiemos meditaciją. Meditacija ir nušvitimo blyksnis – visada buvo tie du poliai, tarp kurių atsiranda D. Kajoko poezija. Duota nabagėliui, kvailiukui, ramiai stebinčiam ir įsiklausančiam. Pasak kito eilėraščio: „tai ką jūs vadinate / mistika // aš vadinu kasdieniu / rūpesčiu“.<br /> Prie D. Kajoko eilėraščių dažnai bandoma klijuoti religinės ar budistinės poezijos etiketę, bet galbūt ji tuo iš tikrųjų ir budistinė, kad pačiu savo buvimu priešinasi tokiam klijavimui. Galų gale poeto tekstuose puikiai dera ir vadinamosios budistinės sąvokos ir krikščioniškoji vaizdinija. Svarbiausia yra ta pati jau minėta žodinė meditacija ir nušvitimas. Trumpas blyksnis. Taip pat – pasaulio paradoksalumas, neišsprendžiami būties ir buities prieštaravimai, niekas taip puikiai to nepailiustruoja kaip eilėraštis ir žaidimas poetine kalba. (p. 126)<br /> Patosą ar sentimentalumą čia nugesina humoras, švelni ironija ir autoironija Ypač nuo autoriaus pačiam sau kliūna eilėraščiuose apie kalbą, poeziją, rašymą – šių tekstų naujojoje knygoje nemažai. „bet šį rytą jau ne, šįryt – ai, / pats žinau // ką tie genijai jautė patyrė / ir nieko ten ypatingo“. (p. 46)<br /> „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ – gražiai užrašytas kalbėjimas, kurį reikia skaityti neskubant, juk „paprastumas velniškai sudėtingas / dieviškai“.</p> <p>2015-06-28 <a href="http://kultura.lrytas.lt/literatura/marius-burokas-apie-ateiti-likima-ir-vejus-knygu-apzvalga.htm?p=4" rel="nofollow" target="_blank">lrytas.lt&nbsp;</a></p>
2018 Balandis
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios knygos
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Bėgimas į nežinią
Viktorija Prėskienytė-Diawara
Afrikietiški apsakymai
9.00 €