Gamtmeldžio sodas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Gamtmeldžio sodas

Gamtmeldžio sodas
-59%
Autorius: Henrikas Gudavičius
Prekės kodas: 9789986397793
Pavadinimas Gamtmeldžio sodas
Žanras novelės, esė, dienoraštis
Metai 2013
Psl. skaičius 440
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-779-3
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.8 cm
Kaina: 7.24 € 3.00 €
Kiekis:  

Iš dzūkiškojo dienoraščio

Nedideliame panemunės lopinėlyje už Liškiavos Henrikas Gudavičius veisia ir sėja retuosius augalus, o laisvalaikiu lanko aplinkinius kaimus ir jų žmones, stengiasi įamžinti savitą kraštovaizdį, Dzūkijos krašto kultūrinius ir etninius turtus. Gamtininko ir publicisto tekstai atveria gamtos paslaptis, savitą filosofiją, globaliojo pasaulio problemas, matomas iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių.

„Lietuvoje nėra kalnų, tiktai kalvos ir kalvelės. Bet ir už jų gali pasislėpti žmogaus, augalo ar kokio mažo gyvulėlio gyvenimas. Reikia jį atrasti – pamatyti, išgirsti, pajusti. Nuošalus Kašalyno viensėdis gali būti taip pat toli kaip ir Baškirija. Ir kai daugelį metų neskubėdamas eini tais pačiais Dainavos krašto takais, rodos, savotiškai priartėja ir anoji, jaunystėje atrastoji Baškirija, ir tolimasis, tiktai laikino atvykėlio žvilgsniu palydėtas Kivačo krioklys... Visa Žemė yra toli nuo mūsų, ir arti. Bet svarbiausia, kad ta mūsų Žemė vis dar graži ir gyvybinga. Metams bėgant geografiniai atstumai padidėja ir tada atrodo, kad kasdien regėti savąjį Nemuną yra laimė. Uralai nutolsta lyg jaunystės maksimalizmas ir labai artima patampa senuko Čarlzo Darvino išmintis: per dieną užtenka nueiti pusę kilometro, jei viską tame kelyje pamatysi.“ – Henrikas Gudavičius

<p>Į Henriką Gudavičių atkreipiau dėmesį, jo pavardę radusi Stasio Stacevičiaus knygoje „Milda supaisys“ (2013), kurioje jis įsiterpė kaip vienas iš Dzūkijos krašto veidų. Panašiu metu kaip ir poeto esė rinktinė, pasirodė gamtininko, publicisto knyga „Gamtmeldžio sodas“, kurion autorius sudėjo pastebėjimus, pagalvojimus maždaug nuo 1990-ųjų iki 2004-ųjų. Tačiau datos knygoje, kurioje sumirga vaizdai iš neskubančios kasdienybės stebėjimų ir aprašymų, tampa nuoroda, jog žvilgsnis į aplinką ilgainiui nesikeičia. H. Gudavičiui gražu tai, kas išsaugo tradiciją, pabrėžia jos vertę, kurioje atliepiamas ciklinis erdvės ir laiko matavimas, autoriaus priešintinas įvairioms teorijoms, informacinės visuomenės, miesčioniškumo ar globalizmo įsibrovimui. Net pamaniau, ką H. Gudavičius užrašytų apie 2014-uosius? Tikėtina, tą patį, tik su galimybe pajusti daugiau nusivylimo europėjimu.<br /> Sodo vaizdinys, slepiantis užuominą į rojaus provaizdį, apibendrina tai, kas H. Gudavičiui reikšminga išeinant į civilizacijos nepažabotą pasaulį, kuriame jis jaučiasi kaip namuose. Kasdienis procesas – įsiliejimas į gamtos darną, pažymėtas tūkstančiu žingsnių ir rūpestingai apžiūrėtas kilometras – individualus, o ne kolektyvinis patyrimas ir veiksmas. Esamoje akimirkoje stebimas gamtos ritmas, gamtininkas tarsi pagrindžia praktiškai tai, ką nurodo, su kokia mintimi (ne)sutinka cituodamas šaltinius (pvz., B. Paramonovą „Išgyventi vienam – vadinasi, iš tiesų išgyventi“; p. 141). Be abejo, knyga žavi stebėtinu patyrimu, vis rečiau perduodamomis žiniomis apie gamtos ženklus, o čia – dar ir estetiškai perteiktomis. Nuostaba, jog „Gamta kuria, Gamta visą laiką kuria!“ (p. 219) yra natūrali, mus pasiekianti ne dėl meno. Visgi bendras įspūdis – H. Gudavičius nieko per daug rimtai nereflektuoja (nors kartais atkreipia dėmesį į žalą gamtai): dažniausiai nesikišdamas stebi, aprašo, labiau stabdydamas, lyg pasilenkdamas prie lapo, kviesdamas pažiūrėti į mažąjį stebuklą kartu, palikdamas jį atsiverti kiekviename iš mūsų savarankiškai. Štai todėl ši knyga kaip visuma yra lėtapėdė – ją galima skaityti atsivertus bet kurią vietą ir nesitikėti nieko daugiau. „Gamtmeldžio sodas“ atrodo išsitempęs ne vien dėl išties didelės leidinio apimties, bet ir numanomos minties nepaslankumo (nenustebčiau, jei iš tiesų užrašai pirmiausia būtų rengti sau). Nepažįstančiajam krašto skaidymas į tuštokai įvardytus skyrelius („Alkakalnio žarijų raštai“, „Žalioji Liškiavos žinyčia“, „Mūsų kraštovaizdžio skeveldros“, „Iš toli atsklindanti šviesa“, „Sraunioji permainų tėkmė“ ir kita) pagal metų ciklus, teritorinį vienetą greičiausiai nieko nesakys, juose kalbėjimo ir žvilgsnio judėjimas yra monotoniškas, žiūrima ne į išskirtinį vietos reiškinį keičiant akcentą, o į dėmesį atkreipiančią detalę, kurių H. Gudavičiaus tekstuose rasime visur, o įtaiga bus pasilikusi ankstesniame puslapyje.<br /> Paradoksalu, bet gal todėl vieni iš išskirtinesnių skirsnelių šiuose užrašuose pasirodė menantys trumpus susitikimus su vienkiemių, kaimelių žmonėmis. Jų knygoje yra gerokai mažiau (skyriai „Kaimas prie Nemuno“, „Dzūkiški kontrastai“), bet ir aprašyti nepakanka anksčiau minėto būdo, tad juose stebėtojo įsižiūrėjimas atrodo iškalbingesnis. Vietiniai, priklausantys „senajam pasauliui“, paisančiam dainų, lauko darbų ritmo, kuriems simpatizuoja autorius, dzūkiškai atsidūsta ir aplinkoje randamos istorijos bei savarankiškumas, užsiėmimai išryškėja savu tikrumu – tai ne fonas, o gyvenimo pagrindas. H. Gudavičiui – sykiu ir užrašų atsiradimo prasmė: „Kaip vis dėlto liūdna, kad šitokie neužmirštami praeities vaizdai, šitokie paprasti, bet išmintingi žodžiai, šitokie dvasinių praregėjimų akimirksniai jau yra pradingstantis, legendų šalin nutolstantis mūsų pasaulis, kuris jau niekada nebepasikartos. Gal ir visada šitaip buvo: žmogus jautriausiai prisimena pradingusį kraštovaizdį, artimiausią žmonių gerumą, pradingusią meilę“ (p. 222). Tačiau ne viskas puiku, šalia idealaus, tarsi mitinio luotų drožėjų veiksmo egzistuoja ir šiandieninio kaimo realybė – nepriteklius, alkoholizmas („Labai skiriasi vyrų eisena: tas, kuris turi, ir į kalną lekia kaip žaibas, o tas, kuris neturi, ir į pakalnę vos kiaušina. Kai gerai išgeria, tai, rodos, visi turi“; p. 33). Kiekvieną, tarsi niekieno nepažintą Tepliorių, kuriam aprašyti H. Gudavičius pasirenka svetimojo poziciją, jis vaizduoja nenuvertindamas. Kažkas vis neatitinka gandų, o artesnis žvilgsnis sudaro prielaidą tuo įsitikinti. Priimti tokią kasdienybę, nes taip būna. Tai nestebina, net numanoma, nes tokiems vaizdeliams H. Gudavičius renkasi pasakotojo Vytauto figūrą, kuris nuolankiai išklauso, padeda, gūžtelėjęs pečiais neįsitraukia... ir nesiūlo jokios intrigos. Tačiau gal ir nereikia? Pro praskleistą „Gamtmeldžio sodo“ užuolaidą ir taip galima žiūrėti ne į muziejinius eksponatus, o į daug išsamesnę dūzgiančią dzūkišką kaimynystę.</p> <p>Savaitraštis „Nemunas“, 2014 04 24</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Neskubėdamas, su didžiausiu pasimėgavimu perskaičiau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos neseniai išleistą žinomo gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus knygą „Gamtmeldžio sodas“. Skaičiau - it šaltinio vandenį gerčiau, it klaidžiočiau po kerotus Dzūkijos miškus, alsuočiau samanų ir uogienojų kvapais, iš paukščio skrydžio matyčiau Lietuvos piliakalnius ir išsidraikiusius upių kaspinus, vilnijančias neiššienautas pievas ir žaliose miškų rieškučiose pasislėpusius kaimus...</p> <p>Romantiškų gamtos aprašymų šiandien, kaip ir visais laikais, literatūroje netrūksta, tačiau, nepaisant to, „Gamtmeldžio sodą“ norisi pavadinti reta knyga - ne tik suteikiančia estetinį malonumą, bet taip pat ir valančia skaitytojo sielą, gaivinančia apmirusias jos sritis, auginančia žmogų, kviečiančia jį tauresniam santykiui su tuo, ką vadiname gamtos pasauliu, žmogumi, Tėvyne, Dievu.</p> <p>Skaitant „Gamtmeldžio sodą“ nejučia iš atminties išniro geraširdiškas šviesaus atminimo profesoriaus Česlovo Kudabos veidas, jo kalbos, jo knygų ataidai... Ilgai svarsčiau, kuo šiedu gamtininkai panašūs. Gerai valdomu žodžiu, turtinga kalba, savitu stiliumi, pasirinktu santykiu su pasauliu, tiesiogiai neišsakyta, bet tarp eilučių glūdinčia didaktika, gamtos slėpinių išmanymu?.. Ko gero, labiausiai - meile visam Dievo (bet ne žmonių) sukurtajam pasauliui, gamtos ritmui, harmonijai, kuriai atsirasti vienodai svarbi ir pievoje dūzgianti bitė, ir broliukų žiedai kokio Dzūkijos vienkiemio močiutėlės darželyje, ir doras kasdienis darbas, skirtas ne pinigams užsidirbti, o rojų žemėje kurti.</p> <p>Šie autoriai panašūs dar ir tuo, kad, kalbėdami apie gamtovaizdį, apie paprasčiausius namų apyvokos daiktus, jie sugeba pasakyti ir apie visą žmonijos prigimtį, įgimtą misiją ir jai kliudančias žaltvyksles, visuotinai vadinamas progresu. Antai keli skyriaus „Kasdien kuriamas pasaulis“ sakiniai, ne tik aiškiai išsakantys autoriaus filosofines nuostatas, bet ir suteikiantys galimybę jomis kliautis visiems, apčiuopomis ieškantiems išėjimo iš butaforinio pasaulio:</p> <p>„Čia ir slypi sodininko darbo prasmė: purendamas mažą savo sodelį, jis galvoja apie visą Žemę. Ir štai šitaip atkakliai, kūrybingai, ne pramogautojo akimis kasdien apžvelgdamas savo mažą sodą, jis išsiaiškina dar vieną svarbią tvoros funkciją: apsiribojame todėl, kad geidžiame idealios tvarkos. Savo tvarkos. Už tvoros gali būti laukinė gamta ar „velnių perykla“, gali būti apsileidęs kaimynas ar pikti šunys, bet čia, šiapus tvoros, bus mano Rojus. Šitaip mažas žmogus pasiryžta dirbti, tvarkyti savo žemę kasdien, ir tai labai svarbus pasiryžimas, nes visi sunkiausi darbai padaromi tik tada, kai dirbama kasdien. Ne talka, ne technika ir ne kokia nors vienkartinė filantropija, o kasdienis sodininko darbas kuria Sodą. Ir tas darbas nėra juodas. Žinoma, būna nuobodžių, monotoniškų darbų, būna pilkų dienų, bet sodininkas visada regi būsimą Sodą, ir jo nė kiek nebaugina pašaliečių perspėjimai, kad Tikras Sodas kuriamas labai ilgai. Kiekvieną pavasarį atsirandantys nauji žiedai jam rodo, kad eina teisingu keliu“.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/miskais_kvepiantis_dienorastis/" rel="nofollow" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2014 04 06</p>
<p>Gamtininko ir publicisto Henriko Gudavičiaus dienoraščio mintys, tekstai, laviruojantys tarp esė ir novelės žanro, sugulė į naują knygą „Gamtmeldžio sodas“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Jau daugiau nei dvidešimt metų vienkiemyje už Liškiavos, Dzūkijos nacionaliniame parke, gyvenantis gamtininkas turbūt daugeliui kelia nuostabą – Vilniuje gyvenęs ir dirbęs žurnalistu, viską metė ir išvažiavo gyventi į Dzūkiją, be mobilaus ryšio telefono, televizoriaus, kompiuterio... Naujoje knygoje ir skleidžiasi, kokia kasdienybe, kokiomis mintimis, filosofija gyvena toks atsiskyrėlis, „gamtmeldis“.</p> <p>Henriko Gudavičiaus tekstai atveria gamtos paslaptis, savitą filosofiją, globaliojo pasaulio problemas, matomas iš Dzūkijos nacionalinio parko erdvės ir ilgamečių gamtmeldžio patirčių. Knygos autorius stengiasi įamžinti ne tik savitą kraštovaizdį, bet ir Dzūkijos krašto kultūrinius ir etninius turtus – pasakoja apie sutiktus žmones, pokalbių nuotrupas, situacijas, įstrigusias atmintin.&nbsp;</p> <p>„Civilizacijos teoretikai žino labai paprastą schemą: individas dabar gali išbūti tiktai ten, kur susiliečia trys sferos – gamta, technika ir žmonių visuomenė. Gamtininkai, kasdien einantys Gamtos takais, vis ieško išeities iš tos schemos. Ir atvirumo valandėlę prisipažįsta, kad nutolsta paukščiai ir sengirės, kai vėl prie žmonių sugrįžti... Ir vis dėlto atsiranda pasiryžėlių, bandančių parodyti neramiam pasauliui, kad paslaptingoji Gamta dar sugeba žmogui sušildyti sielą. Kai toks pasiryžėlis, kentėdamas ir rizikuodamas gyvybe, pirmykštėje Gamtoje išbūna ne savaitę, ne mėnesį, o apskritus metus, jis iš naujo atranda gyvenimo prasmę, o mes matome gražią paralelę: pagarbą Žemei ir pagarbą Žmogui.“ – ištrauka iš Henriko Gudavičiaus užrašų.&nbsp;</p> <p>Henrikas Gudavičius (g. 1943) mokėsi Lietuvos žemės ūkio akademijoje, įgijo agronomo išsilavinimą. Dirbo labai įvarius darbus – dėstė filosofiją, vokiečių kalbą, dirbo eiguliu, kirto mišką Baškirijoje, dirbo įvairių laikraščių, žurnalų redakcijose. Apie 1990 m. Henrikas Gudavičius išvažiavo gyventi į Dzūkiją, kurioje tuo metu buvo steigiamas nacionalinis parkas (oficialiai įkurtas 1991 m. balandžio 23 d.). Pirmiausiai apsigyveno netoli Marcinkonių, o vėliau persikėlė į vienkiemį prie Liškiavos.&nbsp;</p> <p>Gamtininko iniciatyva jau 1991 metais pradėjo eiti Dzūkijos nacionalinio parko laikraštis „Šalcinis“, ilgą laiką buvęs vieninteliu to krašto periodiniu leidiniu, propagavusiu ir fiksavusiu Dzūkijos gamtos ir etnokultūros vertybes. Vėliau jo iniciatyva pradėjo eiti ir nacionalinio parko leidžiama knygų serija apie etnografinius parko kaimus (Musteikos, Mardasavo, Rudnios, Liškiavos ir kt.). Už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai 1996 m. Henrikas Gudavičius buvo apdovanotas pirmuoju „Sidabrinės bitės“ ženklu, o 1998 m. Aplinkos ministerija skyrė Česlovo Kudabos premiją už nuoseklią ir kryptingą visuomeninę veiklą aplinkosaugos srityje, ypač už svarius darbus skleidžiant informaciją apie Lietuvos gamtą, skatinant vaikus, jaunimą ir suaugusiuosius pažinti mus supantį pasaulį ir puoselėti etnokultūros tradicijas, ugdant visuomenės palankų aplinkai gyvenimo būdą.</p> <p>Pastaraisiais metais be Dzūkijos gamtos ir žmonių lankymo, tyrinėjimo, Henrikas Gudavičius užsiima ir retųjų bei vaistinių augalų veisimu. Netoli Krūčiaus upelio gamtininkas yra įkūręs sodą, kuriame augina ir veisia daugiau kaip šimto rūšių senovinius, tradicinius, kai kuriuos jau ir nykstančius dzūkiškus augalus – smiltynines rugiaveides, naktižiedes, žalsvažiedes, įvairių rūšių laukinių česnakų, kalninius laibenius, taip pat ir dažnesnius šalavijus, čiobrelius...</p> <p>Vienkiemyje gyvenantis, niekur toli nekeliaujantis, po nacionalinį parką važinėjantis tik dviračiu, gamtininkas besistebintiems tokiu gyvenimu turbūt galėtų atsakyti: „Visa Žemė yra toli nuo mūsų, ir arti. Bet svarbiausia, kad ta mūsų Žemė vis dar graži ir gyvybinga. Metams bėgant geografiniai atstumai padidėja ir tada atrodo, kad kasdien regėti savąjį Nemuną yra laimė. Uralai nutolsta lyg jaunystės maksimalizmas ir labai artima patampa senuko Čarlzo Darvino išmintis: per dieną užtenka nueiti pusę kilometro, jei viską tame kelyje pamatysi.“</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €