Ir aš ją pažinojau...

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Ir aš ją pažinojau...

Ir aš ją pažinojau...
Sudarytojas: Virgilija Stonytė
Prekės kodas: 9789986399230
Pavadinimas Ir aš ją pažinojau... Atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę
Žanras atsiminimai
Metai 2016
Psl. skaičius 560 p.
Įrišimas kietas
Dailininkas Kazimieras Paškauskas
ISBN 978-9986-39-923-0
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 4.5 cm
Kaina: 9.50 €
Kiekis:  

Atsiminimai apie Vandą Zaborskaitę

Ši atsiminimų knyga apie profesorę, literatūros tyrinėtoją Vandą Zaborskaitę (1922–2010) pratęsia jos autobiografiją (Vanda Zaborskaitė, „Autobiografijos bandymas“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012). Abi knygas sudarė Virgilija Stonytė. Iškilią asmenybę prisimena profesorės studentai, kolegos, draugai ir pažįstami. Publikuojamas ir V. Zaborskaitės autobiografinis tekstas „Motina“, filologijos mokslų daktarės disertacijos „Maironis“ gynimo medžiaga.

Susiję leidiniai



<p>„Ir aš ją pažinojau...“ formaliai gali būti laikoma 2012 m. išleisto Vandos Zaborskaitės „Autobiografijos bandymo“ tęsiniu, nors tarp vadinamųjų LRS leidyklos komplektų* šios knygų poros neaptiksime. Leidinio sudarytoja Virgilija Stonytė – kitų dažnai vadinama Zabors­kaitės įdukra, savuose tekstuose besikreipianti į ją kaip į mamą – čia pateikia su šia iškilia asmenybe bendravusių žmonių liudijimus. Knygą užbaigia trumpas pačios Zaborskaitės tekstukas „Motina“ (nebaigta ir ligi šiol nepublikuota pirmosios autobiografinės apybraižos versijos pradžia) ir 1969 m. apgintos disertacijos apie Maironį bylos dokumentai.</p> <p>Jausmai skaitant knygas apie žymius žmones neretai keistoki. Pavyzdžiui, šįkart nemenka dalis rašančiųjų apie daugybę svarbių darbų nuveikusią moterį akcentuoja smulkias buities detales, trumpalaikių problemų peripetijas. Kai kurie pasakojimai, pernelyg nuklystantys į politines aktualijas ar švietimo reformos niuansus, net ima varginti. Gelbsti tai, kad knygą galima skaityti atskirais fragmentais (įvairių autorių pateikiamų skirtingo ilgio tekstų joje apie šimtą) pasirenkant labiau įtraukiančius, dėl konkrečių priežasčių sudominusius epizodus. Atsiminimus bandyta dėstyti chronologiškai, bet, pasak sudarytojos, daugelis „brėžia punktyrinę pažinties istoriją, apimančią skirtingus laikotarpius“, tad nuo bendro konteksto pernelyg neatitrūkstama ir skaitymui pritaikius atsitiktinės atrankos principą.</p> <p>Neapleidžia mintis, kad tikslios įvykių datos, auditorijų, kuriose vyko įsimintinos paskaitos, numeriai, svarbesnių publikacijų pavadinimai ar per keliones aplankytų objektų toponimai atsidūrė knygoje ne šiaip sau. Tai nėra mažmožiai: dėl jų pasakojimo šešėlyje lieka visos institucijos, partijos, pareigos, postai ir kita viešoji smulkmė. Nors kai kurie autoriai panašius reikalus laiko svarbiais ir dargi tyčia pabrėžia, skaitant knygą nejučia imi suvokti šios paviršinės politūros laikinumą – dangalas keičiamas lengvai, pagrindas išlieka.</p> <p>Tas pagrindas – Zaborskaitės vidinė tvirtybė. Ją artimiau pažinę žmonės liudija: buvusi dora, principinga ir sykiu atlaidi. Mokėjusi aiškiai tai parodyti tiek kasdienėse situacijose („kartą anūkė užlaikė knygą ilgiau, nei aš buvau sutarusi, o ir atidavė ją kiek „apipešiotą“ (...) jos reakcija buvo griežta: „Daugiau jūsų anūkei knygų neskolinsiu, neprašykit“, p. 113), tiek viešai deklaruodama savo pozicijas: sovietmečiu nesislapstydama lankydavo bažnyčią; atgavus nepriklausomybę, gindama kairiąsias pažiūras, atvirai diskutuodavo su konservatyviai nusiteikusiais dešiniaisiais, nebijojo palaikyti jų itin nemėgstamų asmenų; net sužinojusi apie išdavikišką ir skaudžiai jos likimą palietusį kai kurių kolegų elgesį, neskubėjo teisti. Retas savybių derinys – ypač šiomis dienomis. Gal atkeliavęs dar iš anų, pačios Zaborskaitės „Motinoje“ (p. 482–498) aprašomų laikų, iš griežtos prieškario namų tvarkos ir begalinio tėvų atsidavimo vaikų ateičiai vienodai stropiai besirūpinant ir buitimi, ir būtimi.</p> <p>Šis tolimas, su savotišku aristokratiškumu susijęs pradas juntamas nuolat. Lyginant su nūdiena, ryškus santykių su pamatinėmis vertybėmis ir jų skleidėjais (tėvais, vyresniaisiais, mokytojais, bažnyčia) pokytis. Jį išduoda didžiųjų raidžių gausa kreipiniuose: beveik visi buvę Zaborskaitės studentai atsiminimuose vadina ją Profesore, Mokytoja. Iš didžiosios raidės žodį „Mama“ rašo ir leidinio sudarytoja Stonytė. Jos, V. Juknaitės ir G. Vėbrienės-Mizaraitės atsiminimai – įsimintiniausi, daugiausiai savyje absorbavę. Ne mažiau įdomūs ir trumpučiai pasisakymai žmonių, sutikusių Zaborskaitę ankstyvoje jaunystėje ar vasarojant kaime.</p> <p>Šiame portrete ypač svarbios kasdienės detalės. Parodomi veido bruožai (dažnai minimos didelės akys ir „snapo formos“ nosis leidžia susidaryti gyvą vaizdą), atskleidžiamas būdas – trumpi epizodai, kuriuose aprašomas bendravimas su V. Mykolaičiu-Putinu ir R. Vėb­ra, neleidžia suabejoti išgyventos meilės taurumu, o pasakojimuose apie elgesį su mylimu šuniuku ar polinkį skanauti saldumynus įžvelgiame vaikiško nuoširdumo ženklų. Vis dėlto smulkmenos nenustelbia pagrindinės knygos idėjos – pademonstruoti intelektualiosios kultūros kontekstą, ryškiausius jo polius, idėjų raidos tolydumą. Tuo galima įsitikinti pažvelgus į knygos pabaigoje pateikiamą asmenvardžių rodyklę: daugiau nei 700 pavardžių, įvairioms kartoms (kitąsyk –­ net epochoms) ir pažiūroms atstovaujantys autoritetai... Dar vienas įrodymas, kad pažiūrų skirtumai nublanksta prieš žmogiškas vertybes – ne veltui dažnai kalbama apie lietuviams neįprastą Zaborskaitės gebėjimą suderinti krikščioniškas ir socialdemokratiškas pozicijas.</p> <p>Deja, sunku apsiriboti pagyromis. Tad pabaigoje – kelios pastabos, galbūt ateityje praversiančios panašių leidinių rengėjams. Pirmiausia – skurdokas dizainas. Žinia, biografinio pobūdžio knygas įprasta leisti „nepersistengiant“: dauguma skaitytojų vis vien bus tie, kas bendravo su aprašomu asmeniu (dažnai leidykla atiduoda visą panašių knygų tiražą užsakovams), tad „sueis“ ir pilkesnės, mažiau išskirtinės (o ir atsieis pigiau). Bet rengiant leidinius apie plačiajai visuomenei žinomus ir poveikį svarbiausių valstybės idėjų sampratai dariusius žmones privalu labiau pasistengti. Todėl knygą apipavidalinusiam ir maketavusiam Kazimierui Paškauskui kitąsyk siūlyčiau geriau apmąstyti ir viršelio, ir nuotraukų išdėstymo tekste sprendimus. Kiek sausoka, tarsi dirbtinai „prilipdyta“ ir knygos gale pateikiama „Maironio“ monografijos disertacinio gynimo medžiaga. Gal jos vaizdui pagyvinti ir jaunesnei publikai suinteresuoti būtų pravertę komentarai, paaiškinantys, ką vienas ar kitas popiergalis tuo metu reiškė, kokie buvo juos rengusių asmenų santykiai su pačia Zaborskaite ir jos darbais. Kita vertus, to turbūt pasiges nedaugelis: neabejoju, kad tarp būsimų knygos skaitytojų vyraus vyresnio amžiaus filologai, puikiai įsivaizduojantys aprašomas situacijas. Jiems ši knyga bus eilinė galimybė prisiminti profesorę Vandą. Likusiems – gera proga su ja susipažinti.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2017-04-07-nr-3610/3905-knygu-presas/6000-antanas-sheshi-susipynusios-laikotarpiu-gijos" rel="nofollow" target="_blank">Literatūra ir menas</a></p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €