Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai

Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai
-50%
Sudarytojas: Giedrė Jankevičiūtė ir Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė
Prekės kodas: 9789986398615
Pavadinimas Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai
Žanras laiškai
Metai 2015
Psl. skaičius 464 p.
Dailininkė Elona Marija Ložytė
ISBN 978-9986-39-861-5
Išmatavimai 23.4 cm x 16 cm x 3.4 cm
Kaina: 11.00 € 5.50 €
Kiekis:  

Laiškai

Vilnietės aktorės, redaktorės, dramaturgės, vaikų rašytojos ir vertėjos Aldonos Liobytės asmenybė, spalvingas charakteris ir laikysena atsiskleidžia natūraliausiu būdu – iš jos korespondencijos. Laiškai – tikras autentikos stebuklas, laikas nė trupučio nenublukino juose aprašytų įvykių ir žmonių portretų. Šiandieninio skaitytojo vaizduotę jie kursto labiau už Liobytės literatūrines fantazijas. 

Knygoje rasite Aldonos Liobytės susirašinėjimus su Romana Brogiene, Sofija Čiurlioniene, Ona Dabrilaite, Mikalina ir Stefanija Glemžaitėmis, Jonu Jurašu, Juozapu Kanopka, Juozu Kėkštu, Kaziu Saja, Antanu Vienuoliu, Leonu Vildžiūnu ir kitais to meto žmonėmis.

Susiję leidiniai



<p>„Kiek vienas asmuo gali duoti kultūrai?“ – paklausė menotyrininkė Jolita Liškevičienė per Aldonos Liobytės-Paškevičienės šimtųjų gimimo metinių proga surengtą mokslinę konferenciją „Aldona Liobytė ir jos laikas“, įvykusią 2015 m. gegužės 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Ir prelegentės, ir kitų mokslininkų pranešimai patvirtino – labai daug. Kita vertus, šakotą Aldonos Liobytės veiklą sunku įvertinti, nes aktorė, dramaturgė, rašytoja, leidėja, vertėja, recenzentė kaip retas kitas to meto kultūros žmogus dariusi įtaką kultūros procesams, dažnai veikė dabar sunkiai apčiuopiamu asmeninių santykių lygmeniu. Dėl Liobytės tankiai sumegzto žmogiškų ryšių tinklo jai skirtoje konferencijoje dalyvavo išskirtinai daug asmeniškai ją pažinojusių žmonių. Mokslininkų pranešimus prisiminimais apie Liobytę „įrėmino“ jos artimieji, bičiuliai ir bendrakeleiviai, – tie, kurie su rašytoja turėjo artimesnį ar tolimesnį asmenišką santykį. Konferenciją pradėjo prisiminimais apie mamą pasidalinusi rašytojos dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė, tęsė aktorės Aldonos Vilutytės skaitomi Liobytės laiškai, o mokslinę dalį baigė dailininkų Mikalojaus Povilo Vilučio ir Petro Repšio, dramaturgo Kazio Sajos, istorikės Skirmantės Kondratienės atsiminimai. Renginys buvo užbaigtas Liobytės kulinarinio paveldo degustacija.<br /> Kaip leitmotyvas konferencijoje skambėjo įvairiapusei Liobytės veiklai ir jos vertinimui būdingas prieštaringumas – ryškios asmenybės nuveiktų darbų mastas didelis, tačiau jos vieta lietuvių kultūros istorijoje dar neįvertinta adekvačiai. Apskritai visa konferencija patvirtino keistą dalyką – Liobytės asmens ryškumas paradoksaliai pritemdo jos nuveiktus darbus. Matyt, paraštėje Liobytė likusi dėl savo kūrybos pobūdžio: daugiausia rašė vaikams ir teatrui, dirbo nematomą kultūros organizavimo, telkimo darbą. Pasak Loretos Jakonytės, Liobytė aktyviai veikė bent penkiose literatūros lauko srityse – buvo rašytoja, leidėja, redaktorė, vertėja, literatūros vertintoja. Nepaisant to, pati neužėmė stabilios literatūros lauko pozicijos. Išsilavinimą gavusi dar tarpukariu (studijavo lenkų literatūrą Stepono Batoro universitete, vėliau – lietuvių literatūrą Vytauto Didžiojo universitete), brandų gyvenimą nugyveno sovietmečiu, laviruodama tarp oficialių kūrybą reglamentavusių kriterijų ir savo pačios griežtų estetinių reikalavimų. Gitana Notrimaitė, pranešime iš Liobytės laiškų ir recenzijų rekonstravusi tekstų autorės literatūrines pažiūras, pabrėžė, kad nepaisant prieštaringų pasisakymų apie literatūrą, Liobytė puikiai išmanė viešai siūlomus to meto literatūros vertinimo kriterijus ir gebėjo juos apeiti, kritiškai ir išsamiai vertindama pateiktus recenzuoti kūrinius. Liobytės ego dokumentuose ryškėjantį rašytojos savivaizdį analizavusios vienos iš konferencijos organizatorių Solveigos Daugirdaitės teigimu, panašiai kryptingai rašytoja formavo ir intelektualios moters įvaizdį: tekstuose apie save kalbėdama kandžiai, autoironiškai, daug neatviraudama.<br /> Bene įtakingiausią literatūros lauko vietą Liobytė užėmė dirbdama Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, kurioje dvylika metų (1949–1961) reikliai rūpinosi daugiausia vaikų originaliosios ir verstinės literatūros leidyba. Šio šokio aplink kultūros katilą metu (taip šį laikotarpį apibūdino pati Liobytė) jos dėka jaunuosius lietuvių skaitytojus pasiekė pasaulinė vaikų literatūros klasika: Alano Alexanderio Milne Mikė Pūkuotukas, Lewiso Carrollo Alisa stebuklų šalyje, Astridos Lindgren ir kitų rašytojų kūriniai. Pranešimą apie Liobytės knygų iliustracijas skaičiusi Jolita Liškevičienė pabrėžė, jog Liobytė buvo pirmiausia modernios vaikų literatūros leidėja. Ieškodama naujų talentų ji daug bendradarbiavo su knygų dailininkais, globojo ir vyresnės kartos kūrėjus, atremdavo pokario kontekste apipavidalinimu išsiskiriančias knygas puolančią kritiką. Liobytės pastangomis išleistos senosios dailininkų kartos iliustracijos, aktualizuoti vyresnių rašytojų kūriniai. Laima Arnatkevičiūtė pranešime apie Aldonos Liobytės ir Bronės Buivydaitės kūrybinius ryšius pristatė konkrečius rūpestingos leidėjos globos pavyzdžius.<br /> Giedrės Jankevičiūtės per konferenciją pristatyta Liobytės parašytų ar sudarytų knygų paroda liudija, kad Liobytės su talentingais dailininkais užmegzti ryšiai pasirodė esantys itin vaisingi. Liobytės parengtas lietuvių liaudies pasakų rinkinys Nė velnio nebijau (1964, dailininkas Rimtautas Gibavičius), parašyta Pabėgusi dainelė (1966, dailininkė Birutė Žilytė) ar tos pačios dailininkės iliustruota Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį (1970) pademonstravo, kad knygos literatūrinę komunikaciją gali darniai papildyti ir dailės kalba.<br /> Mėginant suvokti autorinės Aldonos Liobytės kūrybos vertę, svarbi literatūrologo Kęstučio Urbos mintis, jog rašytoja į literatūrą atėjo iš teatro. „Teatrinis sindromas“ Liobytės niekada nebuvo palikęs: Vilniaus skrajojamojo teatro „Vaidila“ aktorė visą gyvenimą išliko dėmesinga teatro žiūrovė, dramaturgijos vertintoja ir kūrėja. Nemažai Liobytė nuveikė inscenizuodama lietuvių literatūros kūrinius, tačiau unikaliausios yra jos vaikams rašytas pjesės, kurios, anot Urbos, sudaro atskirą lietuvių vaikų dramaturgijos tarpsnį. Konferencijoje pristatęs netautosakinius Liobytės kūrinius, literatūrologas pabrėžė, kad šie kūriniai to meto vaikų literatūroje išsiskiria savo adresatu, kritišku žvilgsniu į to meto socialinę tikrovę bei dėmesingumu moters padėčiai.<br /> Tautosaka – viena iš Liobytės kūrybos šerdžių, nurodė Gražina Kadžytė, pristačiusi skirtingus pasakų dirvos darbininkus: mokslininką tautosakininką Jurgį Dovydaitį ir „kabinetinę“ pasakų rinkėją Liobytę. Originalų Liobytės požiūrį į liaudies kūrybą patvirtino ir kita konferencijos pranešėja – Jūratė Šlekonytė, patikinusi, jog rašytoja puikiai išmanė medžiagą, su kuria dirbo. Išsamesnė Liobytės parengtų pasakų analizė rodo, jog autorė remdavosi spausdintais pasakų šaltiniais (daugiausia Jono Basanavičiaus rinkiniais). Tačiau prierašas prie lietuvių liaudies pasakų „Papasakojo teta Aldutė“ (taip palydėta dažna jos perpasakota pasaka) liudija ir tai, kad pateikdama liaudies pasaką Liobytė nutoldavo nuo šaltinio, sukurdama ne mažiau paveikią kūrinio interpretaciją. Patikimai šį paveikumą liudija ir faktas, kad Liobytės perpasakota lietuvių liaudies pasaka Ramunė (1959) pati ėmė veikti žodinę liaudies kūrybą – tautosakininkų kalbinami žmonės pateikdavę šio siužeto detales kaip liaudies pasaką, nebenurodydami jos autorystės.<br /> Prie „nematomų“ Liobytės darbų reikėtų priskirti ir vertėjos veiklą: ji išvertė daugiau nei dešimt vaikų literatūros klasikos kūrinių, daug nuveikė Lietuvoje pristatydama lenkų kultūrą. Pasak Liobytės vertimus iš lenkų kalbos aptarusio Algio Kalėdos, verčiamų kūrinių pasirinkimas neblogai atspindi vertėjos preferencijas: daugiausia išversta vaikų literatūros, dramaturgijos, prozos bei literatūrologinių straipsnių. Šalia plataus verčiamų tekstų diapazono reikėtų pažymėti ir puikią vertimų kalbą, nors Liobytės vertimai neišvengiamai turi ir savo meto žymę. Vida Repšienė, kalbėjusi apie sovietiniam skaitytojui aprobuoto prancūzų rašytojo Hector Malot romaną Be šeimos, nurodė, kad pastarasis kūrinys 1956 m. Aldonos Liobytės buvo verstas iš rusų kalbos sutrumpinto varianto, aprobuoto Maskvoje. Dėl kūrinio vertimo iš tarpinės kalbos nutolta nuo originalo, prarasti reikšmingi originalaus teksto elementai. Tačiau konferencijos klausytojus suglumti privertė kitas faktas – romano Be šeimos vertimas, kurio trūkumus galima paaiškinti sovietmečiu galiojusiais reikalavimais, iki šiol sėkmingai yra perleidžiamas, skaitytojui pateikiant sutrumpintą ir nuo originalo nutolusį vertimą.<br /> Įvykusi konferencija aktuali tuo, kad Aldonos Liobytės gyvenimo, veiklos ir kūrybos tekstą perskaitė kaip kavoliškąją epochos signatūrą, atveriančią laikotarpiui būdingas kultūros reikšmių struktūras, ir kaip asmenį, gebėjusį jas keisti. Nepalankiomis sovietmečio sąlygomis ji išliko laisva, ištikima savo principams, aplinkui vykstančius procesus vertino blaiviai ir reikliai, tad gausios rašytojos epistolikos, didžiąja dalimi dar nepublikuotos, aktualizavimas, atrodytų, galėtų būti tolimesnis žingsnis, bandant detaliau nušviesti ir rašytojos asmenį, ir laiką, kuriame ji gyveno. Tikėkimės, kad šiais metais planuojamas išleisti dar vienas pluoštas Aldonos Liobytės laiškų (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, sudarytojos Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir Giedrė Jankevičiūtė) prie to prisidės.</p> <p>&nbsp;</p>
<p><strong>„Istorijai neturi jokios reikšmės, ką mes, bobos, prie stalo pasiplepėjom“, – laiške Onai Šimaitei žaismingai menkindamasi rašė Aldona Liobytė. Bet neseniai pasirodęs jos laiškų tomas „Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai“ byloja ką kita. Šiandien plepalai, ryt – iškalbingiausi epochos dokumentai. Epistolika – itin įdomi, intriguojanti A. Liobytės raiškos sritis. Pasak leidėjų, autentikos stebuklas, pranokstantis rašytojos literatūrines fantazijas.&nbsp;</strong></p> <p>Režisierius Jonas Jurašas pranašavo, kad Tetulės (taip jis kreipdavosi į A. Liobytę) laiškų vertė laikui bėgant vai kaip pakils. Taip, iškart subedėme nosis į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygą, išėjusią jubiliejiniams A. Liobytės metams baigiantis. Joje – daugybė pridėtinės vertės, kuriai gausėti pagrindus kadaise padėjo rašytoja, vertėja, redaktorė, globėja A. Liobytė.&nbsp;</p> <p><strong>Be kupiūrų</strong></p> <p>Knygą parengė rašytojos dukra gydytoja Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, A. Liobytės augintinės Ramunėlės Jankevičienės dukra. Įžangos žodyje sudarytojos nurodo, kad sukakčiai skirtą laiškų rinkinį buvo pradėjusi rengti patyrusi redaktorė, ilgametė „Vagos“ leidyklos darbuotoja Danutė Krištopaitė, tačiau sunki liga neleido jai tęsti šio darbo. Jį teko perimti „savanorių“ komandai.</p> <p>„Būtinai reikia tokios laiškų knygos“, – per A. Liobytės 90-mečio minėjimą kalbėjo vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba. Lygiai taip manė ne vienas kultūros žmogus, skaitęs A. Liobytės laiškus ir žavėjęsis – dalis jų buvo paskelbta Rūtos Saukienės sudarytoje knygoje „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (1995). Per tą knygą ne vienas iš naujo susipažino su rašytoja, o daugelis – tiesiog ją atrado.</p> <p>Nežmonišką smalsumą kėlė: o kas iš skelbiamų laiškų iškupiūruota? Ir dar – jeigu visi laiškai, tarkim, Juzefai Čeičytei ar Onai Dabrilaitei tokie įspūdingi, ar nevertėjo visų ir paskelbti, kad ir pakupiūruotų? Tai kas, kad jų esama šimtais! Tokie maksimalistiniai norai liudijo didžiulį susidomėjimą laiškais ir jų rašytoja: ne tik stiliumi ir kalba, bet viskuo – visuma: vertinimais, įžvalgomis, autorės plačiašake veikla, įtaka kultūros procesams, konkrečių žmonių likimams.</p> <p>Kupiūrų „Korespondencijos fragmentų“ rengėjos atsisakė, bet ir joms teko daryti atranką. A. Liobytės laiškų įvairiems asmenims esama daugiau, nei paskelbta: ir lygiai tokių pat įdomių, ir vertingų, ir nesunkiai prieinamų archyvuose, tačiau, kaip sakoma, knyga ne guminė. „Laiškų esu parašiusi tūkstančius“, – tvirtino A. Liobytė.</p> <p>Trys didieji, svarbieji knygos centrai – susirašinėjimas su dailininke J. Čeičyte, režisieriumi J. Jurašu ir bibliotekininke Ona Šimaite, Pasaulio teisuole.</p> <p>Iš buvusios gausios korespondencijos su O. Dabrilaite atsirinkta ne tiek jau daug, matyt, nusprendus, kad įdomiuosius dalykus išgliaudė R. Saukienė, rengdama ankstesnę knygą. Beje, išsamiuose komentaruose nenurodoma, kad kaunietė pedagogė O. Dabrilaitė buvo ir vertėja: į lietuvių kalbą išvertė populiariuosius Alexandre“o Dumas romanus (kažin, ar tik ne A. Liobytės dėka prie jų „priėjo“).</p> <p>Bet ir „smulkesnioji“ korespondencija nuostabi ir vertinga. „Iš susirašinėjimo su Romana Brogiene“ spausdinamas tik vienas A. Liobytės laiškas (na, čia susirašinėjimo, kaipo tokio, gal nė nebuvo, tik šis „vienetinis“ atvejis), tačiau jame – „Vaidilos“ teatro istorija, pateikta „iš vidaus“, karo metų teatro istorijos skirsnis. Deja, šis tarpsnis Lietuvos teatro istorijoje vis dar – balta dėmė.</p> <p><strong>Eksperimentinio teatro vizijos&nbsp;</strong></p> <p>Teatrinės odisėjos – ir A. Liobytės laiškuose J. Jurašui. Skelbiami taip pat J. Jurašo laiškai A. Liobytei – čia tas laimingas atvejis, kai išliko abiejų korespondencija. Įžvalgi ir talentams atidi A. Liobytė laiškuose J. Jurašui atsiskleidžia ne tik kaip globėjiška patarėja, bet kaip teatro procesų ir dramaturgijos žinovė, eruditė. Jos pačios langas į pasaulį buvo Lenkija, lenkiškos knygos ir spauda (pavyzdžiui, Romaino Gary „Aušros pažadą“ („Rytmečio šypseną“) lenkų kalba ji skaitė ir kitiems patarė atkreipti dėmesį dar 1967 metais – smalsu tik, ar tada jai sukirbėjo minčių apie romano vertimą į lietuvių kalbą). Stulbina A. Liobytės „svaičiojimai repertuaro klausimais“: kokį ji įsivaizdavo savo meto Lietuvos teatrą – nacionalinį, neperžengiantį tautos sopių, sykiu modernų, nesustabarėjusį. Stulbina, kiek daug ji aprėpė ir kaip viską ketino integruoti į lietuvišką dirvą. Kaip aistringai leisdavosi į scenines fantazijas, kaip argumentuotai įtikinėdavo. Kai kuo J. Jurašas leisdavosi užkrečiamas, dėl kai ko – paabejodavo. Na, o kokia buvo realybė, žinome – pilkesnė, niūresnė, apribojanti, draudžianti, besipriešinanti. Užtat kokie spalvingi sumanymai kunkuliavo. Didžiulis noras veikti, padaryti, sužinoti.</p> <p>Kauno dramos teatre darbavęsis J. Jurašas A. Liobytę vadino savo neetatine literatūrinės dalies vedėja. Kadaise tokias pareigas ji iš tiesų ėjo – pokariu, kai Valstybiniame dramos teatre (prie kurio prijungtas „Vaidila“) buvo sumažinta aktorių etatų. Tačiau netrukus perėjo į kitą jos biografijai labai svarbų barą – Valstybinę grožinės literatūros leidyklą. Teatras dar ilgai išliko jos meilė ir skaudulys.</p> <p>Visiška fantastika: 1969 metų sausio 11 dienos laiške J. Jurašui A. Liobytė kalba apie Kauno dramos teatro laboratorinę veiklą – eksperimentinius pirmadienius! Vardija tada dar negirdėtus ar mažai girdėtus autorius ir jų veikalus. „Karalius Ūbas“! „Elžbieta Bam“! „Karalius Ūbas“ Kauno scenoje blykstelėjo daug vėliau, auksiniais Jono Vaitkaus laikais. „Jelizavetai Bam“ reikėjo sulaukti Nepriklausomybės laikų (Akademiniame dramos teatre Vilniuje). A. Liobytė, tarsi režisierė, numatydavo ir vaidmenų atlikėjus. Pavyzdžiui, patį J. Jurašą vaizdavosi kaip Nykštuko monologo iš Jerzy Broszkewicziaus „Guliverio nutikimų“ sakytoją. O Samuelio Becketto „Džiaugsmingų dienų“ Vini vaidmenį ji drąsiai (ir, beje, vėl labai įžvalgiai, nors tuo metu toks sprendimas tikriausiai būtų šokiravęs prie konvencijų pririštą teatrinę visuomenę) skiria Reginai Varnaitei! Įdomu, kad aktorė šį vaidmenį ir suvaidino, Kauno dramos teatre, tik gerokai vėliau, Nepriklausomybės laikais, Birutės Marcinkevičiūtės režisuotame spektaklyje.</p> <p>Geras skonis – taip A. Liobytę apibūdino ir savo „Dienoraščiuose“ parašė net Alfonsas Nyka-Niliūnas, šiaip jau kritikavęs viską, visus ir visada: nuo Homero iki José Saramago, nuo seniausių lietuviškų tekstų iki Neringos Abrutytės... Laiškų A. Liobytė – priekabi ir skrupulinga literatūros, teatro, kino vertintoja. Intuicija, logika ir gausios žinios dera su impulsyviais purkštavimais. Tikrą kritikos srautą ji temperamentingai, drąsiai ir laisvai paleisdavo „Vagos“ užsakytose vidinėse recenzijose, vertindama rankraščius, pradedančiųjų ir pažengusiųjų. Gal dar didesnę laisvę suteikdavo tai, kad recenzijos – vidinės, vis dėlto ne viešumai skirtos. Kaip ir laiškai.</p> <p><strong>„Ne“ smurtui prieš moteris</strong>&nbsp;</p> <p>A. Liobytės korespondencijoje – faktai ir potėpiai šeimos kronikai. Beveik „Forsaitų saga“, pasak autorės. Vienur kitur šmėsteli, regis, negailestingas artimųjų vertinimas: vyro mediko Vytauto Paškevičiaus, dukros Laisvės, sūnėno Miko Vilučio. Įdomu, ar būta A. Liobytės laiškų broliui Vytautui? Neišliko? Sudarytojų valia į knygą nepakliuvo?</p> <p>A. Liobytė aktyviai dalyvavo vyrų, kurių kūryba žavėjosi, asmeninio gyvenimo peripetijose. Tarkim, turėjo veiklos favoritui dramaturgui Kaziui Sajai susipykus su tuomete drauge Milda Ribikauskaite. Bandė imtis savų priemonių kovoti su su vyrų smurtu prieš moteris. Ir pati sprendė dilemą: ar didelis talentas atsveria netoleruotinus būdo bruožus?</p> <p>Nors J. Jurašą palaikė, skatino, kai kada iki adoravimo, rėždavo ir kritikos – dėl silpnesnių, jos manymu, jo spektaklių vietų ar apskritai dėl interpretacijos. Turėjo gana griežtą nuomonę dėl režisieriaus skyrybų su Lidija Kutuzova aplinkybių ir apskritai dėl jo emigracijos.</p> <p>Negailestinga A. Liobytė buvo Juozui Miltiniui (1956 metų gegužės 10 dienos laiškas J. Čeičytei): iškart perprato teatrinio mito savikūrą, pajuto antipatiją. Tokių įdomių, įžvalgių, netikėtų vertinimų pribarstyta visuose laiškuose. Taip pat nuorodų į reiškinius, apie kuriuos galbūt dar bus plačiau šnekama. Pavyzdžiui, apie Ireną Kostkevičiūtę kaip Vinco Mykolaičio-Putino mūzą.</p> <p>V. Mykolaičio-Putino asmeniui ir kūrybai A. Liobytė nebuvo abejinga. Be kita ko, ji stengėsi, kad Putino poezija būtų verčiama į prancūzų kalbą – iš korespondentės O. Šimaitės sužinojusi, kad Prancūzijos leidykloje „Gallimard“ dirba lietuvė Ugnė Karvelis. Daugybė gerų sumanymų taip ir liko gerais norais – idealizmo (ar nepagrįsto optimizmo) apraiškomis.</p> <p>A. Liobytė O. Šimaitę skatino rašyti prisiminimus apie nacių okupacijos metus ir žydų vaikų gelbėjimą. Susirašinėdama su Prancūzijoje gyvenančia korespondente, A. Liobytė stengėsi kaip įmanoma daugiau sužinoti, išpešti, kas vyksta anapus geležinės uždangos, ypač menų sostinėje Paryžiuje. Beje, paaiškėja, kaip atsirado toks netikėtas lietuvių liaudies pasakų leidinio „Pasakų skrynelė“ (1961) pavidalas: 12 mažyčių knygelių viename futliare (iliustravo Aspazija Surgailienė). Nusižiūrėta nuo Jeano de la Fontaine“o pasakėčių, išleistų Prancūzijoje, netradicinio formato – „spintelės“, kurią su kitomis knygomis Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorei Taidai Devėnaitei atsiuntė O. Šimaitė, o T. Devėnaitė visada užbėgdavo pas A. Liobytę, Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėją, pasidžiaugti siuntiniais. Pagal prancūzų leidinį parengta ir populiarioji „Šuniukų abėcėlė“.</p> <p>Viename laiške A. Liobytė savo stiprybę grindžia vilnietiškumu. „Esu iš gero Vilniaus molio“, – sako ji. A. Liobytės jaunystė – gyvenimas ir veikla lenkų okupuotame Vilniuje – šiandien domina ne vieną skaitytoją, tačiau to laiko aidas nuskamba gal tik Juozapo Kanopkos laiške: Švenčionyse visur skambanti rusų kalba jam primena jaunystę, metą, kai su entuziastais vaidintojais po šiuos kraštus keliauta, vaidinta – rodytas lietuvybės žiburėlis.</p> <p><strong>Dangus kvepia hiacintais</strong></p> <p>Kad ir kiek akių peržiūrėjo rankraštį, netikslumų vis dėlto prasprūdo. Šis fenomenas – kad jie praslysta ar slapčia pasidaugina – žinomas visiems dirbantiesiems, nes juk neklysta tik nedarantieji. Be to, čia kontekstai itin platūs, o laiko nuo aprašomųjų realijų jau gana prabėgo...&nbsp;</p> <p>A. Liobytės „Meškos trobelėje“ Gražina Balandytė vaidino ne Dukrą, o Podukrą; linkėjimus laiško autorė perduoda ne jai, o kitai aktorei. Klaipėdiečių pastatytos Žemaitės „Marčios“ dailininkas – Jonas Vilutis, bent jau oficialiųjų programų duomenimis. Į Šiaulius J. Čeičytė vyko apipavidalinti ne Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylikos brolių...“ Kur kalbama apie šiauliečių „Gintaro lazdelę“, santrumpa „Vals.“ reiškia Valeriją Valsiūnienę (iš tiesų ji yra antroji pjesės autorė). Kauno dramos teatro „Karaliaus Motiejuko Pirmojo“ inscenizacijos autorė – ne A. Liobytė, ji tik išvertė sceninę versiją iš lenkų kalbos (eiliuotus tekstus vertė Janina Degutytė). Ir taip toliau. Bet tai, žinoma, smulkmenos. Kiek sudėtingiau dėl įvairių nepakomentuotų realijų, kurios šiandien dar daugmaž aiškios, bet kitoms kartoms gal jau nieko nebylos. Nors galima suprasti ir sudarytojas: čia ne kokia „Dieviškoji komedija“ ar „Don Kichotas“, kad komentarų tekstai būtų triskart didesnės apimties už pačius originalus. Bet kaip apmaudu, kai skaitant iškyla jau niekieno nebeatkuriamas kontekstas ar situacija, veikia nebeatspėjami asmenys! Na, bet kitos kartos atras savo A. Liobytę ir savo rakursus, kaip žvelgti į medžiagą, atsidūrusią labai gražiai išleistoje knygoje „Aldona Liobytė (1915–1985). Korespondencijos fragmentai“. Dailininkė Elona Marija Ložytė, sekdama dailės istorikų nuorodomis, priešlapiams papuošti panaudojo popierinių sienų apmušalų pavyzdį – analogiški apmušalai buvo plačiai paplitę tarpukario Vilniaus namuose. Graži užuomina į svetingų A. Liobytės namų Vilniuje A. Mickevičiaus gatvėje, atmosferą. Beje, tik visai neseniai tas medinukas „Lietuvos žinių“ redakcijos kaimynystėje pakeitė savo pavidalą: naujų šeimininkų buvo rekonstruotas modernesniam, patogesniam gyvenimui. A. Liobytė nuo debesėlio pasakytų: civilizacija, pažanga.&nbsp;</p> <p>Nuo debesėlio, kur, pasak vieno jos laiško vaizdinio, viskas kvepia hiacintais ir viskas skanu kaip ananasas. Dar vienas įsidėmėtinas A. Liobytės receptas.</p> <p><a href="http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/a-liobyte-is-gero-vilniaus-molio/215428" rel="nofollow" target="_blank">lzinios.lt</a> 2016 01 05</p>
<p><strong>Palydint 2015-uosius, būtina paminėti svarbų įvykį Lietuvos kultūros padangėje – vaikų literatūros rašytojos, dramaturgės, aktorės, vertėjos Aldonos Liobytės-Paškevičienės (1915–1985) gimimo 100-ąsias metines. Ta proga Lietuvių rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga „Aldona Liobytė. Korespondencijos fragmentai“.</strong></p> <p><strong>Laisva nelaisvėje</strong></p> <p>Knygą sudariusios rašytojos dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir dailėtyrininkė profesorė Giedrė Jankevičiūtė surinko A.Liobytės rašytus ir gautus laiškus. Skaitant juos prieš akis iškyla itin gyva to laiko atmosfera – suvaržymų, amžino deficito kupina sovietinės realybės aplinka bei lietuviškojo meno rūpesčiai ir pasiekimai.</p> <p>Kalbant apie A.Liobytės asmenybę, ji neatsiejama nuo žodžių „patriotizmas, minties laisvė, didžiulė meilė vaikams ir lietuvių liaudies kultūrai“. Dėl šių savybių buvo įtraukta į sovietų valdžiai pavojingų žmonių sąrašą, išmesta iš darbo ir nuolat stebima.</p> <p>„Ji buvo laisvas, daug skaitantis ir plačių pažiūrų žmogus. Suprantama, nes gyveno esant sovietų valdžiai, negalėjo sakyti ir daryti viską, ko norėjo, ji turėjo derintis, tačiau visada gynė savo nuomonę iki galo. Visada stengėsi vadovautis moraliniais kriterijais, neišduoti savo vertybių“, – tokią A.Liobytę prisimena rašytojos dukra G.Paškevičiūtė-Breivienė.</p> <p><strong>Kaunietiški motyvai</strong></p> <p>A.Liobytė gimė 1915 m. vasario 24 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Ji buvo tikra miestietė, vilnietė, jos tėvai taip pat buvo vilniečiai, tačiau vienu gyvenimo periodu ji gyveno ir Kaune. Aldona 1932–1935 m. studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete (dabar Vilniaus universitetas) lenkų kalbą ir literatūrą. Jau čia studijuodama ji užsiėmė lietuviška veikla – dalyvavo lietuvių bendruomenės susitikimuose, lietuviškuose vaidinimuose. Tačiau 1935 m. prasidėjo didžioji lenkinimo politika, tad už šią veiklą A.Liobytė buvo išmesta iš universiteto. Tuomet ji atvyko į Kauną, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete.</p> <p>Kaune A.Liobytė apsistojo Žemaičių gatvėje pas tetą Jadvygą Matulionytę-Paškevičienę. Įstojus į Kaune studijuojančius vilniečius vienijusią „Vilnijos“&nbsp;korporaciją, užsimezgė draugystė ir su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, Jono Biliūno žmona Julija Biliūniene, jos dukra Meile Julija Lukšiene, Edvardu Kanopka, Antanu Vengriu ir kt. 1937 m. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje susituokė su tetos posūniu mediku Vytautu Paškevičiumi.</p> <p>Kalbant apie A.Liobytės ryšį su Kaunu, svarbi ir jau sovietmečiu čia užsimezgusi bičiulystė su teatro režisieriumi Jonu Jurašu, vėliau parsitęsusi laiškų pavidalu bei režisieriaus pasisvečiavimais rašytojos namuose Vilniuje, Žvėryne.</p> <p>Knygoje „Aldona Liobytė. Korespondencijos fragmentai“&nbsp;publikuotas iki šiol niekur neviešintas susirašinėjimas su J.Jurašu. Iš šios korespondencijos galima susidaryti visą tuomečio Kauno teatrinio pasaulio peizažą, ypač – Kauno dramos teatro. Laiškuose atsiskleidžia vyravusi nuotaika, intrigos, J.Jurašo nusivylimas šiuo teatru, kūrybinės minties visiškas nesupratimas ir didžiulis modernios dramaturgijos alkis.</p> <p>Teatrą režisierius netgi prilygina „gyvačių lizdui“, iš kurio jis norėjęs kuo greičiau pabėgti. Laiškuose A.Liobytė drąsiai išsakydavusi savo taiklias kritines pastabas ir paties J.Jurašo premjerinių spektaklių atžvilgiu bei begalę kitų patarimų, pasamprotavimų apie lietuvišką bei pasaulietinį teatrą, nuolat siųsdavusi jam pjesių vertimus ir kitokią užsienietišką literatūrą.</p> <p>J.Jurašas rašytoją laiškuose vadino savo Įkvėpėja: „Galvoju, kaip man gerai, kad likimas pasiuntė Jūsų šventoje esybėje tokį užtarėją ir patarėją. &lt;...&gt; Aš tiesiog esu priblokštas tuo neužtarnautu dėmesiu mano personai, gerokai susijaudinęs ir pasijutęs truputį tvirčiau stovįs ant kojų. Po truputį mažiau vienišas tremtinys Kauno kultūriniame centre“&nbsp;(psl. 253).</p> <p><strong>Moralinė rezistencija</strong></p> <p>Į Vilnių A.Liobytė sugrįžo 1939 m., kai miestas buvo sugrąžintas Lietuvai. „Vilniuje tuo metu labai trūko lietuvių kalbos mokytojų. Vilnius buvo žydų ir lenkų miestas, lietuvių buvo gal du procentai. Ir mama su kauniete drauge Onute Daugvilaite išvažiavo į Vilnių mokyti lietuvių kalbos Vilniaus 6-oje lenkų mergaičių gimnazijoje. Dirbti buvo be galo sunku, nes lenkės mergaitės nesuprato, kodėl jos turi mokytis gyvenime negirdėtos lietuvių kalbos. O paskui jau atėjo sovietų valdžia“, – prisimena G.Paškevičiūtė-Breivienė.</p> <p>Grįžusi į Vilnių A.Liobytė atrado save ir aktorystės mene. Ji buvo aktorė savamokslė. Pirmiausia vaidino kartu su studentų grupele, pavirtusia į Vilniaus keliaujantį teatrą "Vaidila", kuris vėliau buvo prijungtas prie LSSR valstybinio akademinio dramos teatro. Aktorystė A.Liobytei davė pirmą gilią pažintį su teatro menu. Vėliau rašytoja parašė ne vieną pjesę, inscenizavo spektaklius. Okupuotame Vilniuje "Vaidilos" teatre kartu su kitais jauna aktorė vaidindavo tik lietuviškai, dirbo ir švietėjišką darbą.</p> <p>Aktorinė karjera tęsėsi iki 1949 m., kai A. Liobytė įsidarbino iš Kauno į Vilnių atkeltos Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja. Čia dirbdama ji visaip skatino jaunus rašytojus ir kitus menininkus remtis lietuvių liaudies tautosaka. Pradėta leisti knygų serija "Lituanistinė biblioteka", albumų serija „Lietuvių liaudies menas“.</p> <p>Leidykla sutelkė būrį šviesių, inteligentiškų žmonių, kurie, progai pasitaikius, išleisdavo kažką lietuviško ir kitokią literatūrą, nei buvo priimta Sovietų Sąjungoje. Tačiau dėl šių neatitikimų sovietinės kultūros reikalavimams nuolat sulaukdavę pastabų „iš aukščiau“. Tad 1961 m. A.Liobytė, kaip ir daugelis kitų leidykloje dirbusių lietuvių inteligentų, buvo paprašyta išeiti iš darbo „savo noru“. Jai net nebuvo galima išvažiuoti į užsienį – nei į Lenkiją, nei į Ameriką aplankyti brolio. Sovietų valdžia jos nemėgo, tačiau į Sibirą išvežta nebuvo.</p> <p><strong>Svetingi namai</strong></p> <p>Nors A.Liobytė ir buvo stebima saugumiečių, jos namai garsėjo kultūros žmonių susibūrimais, leisdavusiais pajusti laisvę. Ji neslėpė antipatijos sovietų valdžiai, nors išgyvenimo būtinybės buvo verčiama eiti ir į kompromisus.</p> <p>Itin jaudinantis faktas, kad ji su vyru savo namuose Vilniuje yra glaudusi ne vieną bedalį, ypač tremtinių giminaičių ir bičiulių vaikus. Išėjus iš leidyklos rašytojos pečius slėgė ir sunki buities našta, stengiantis išmaitinti ir prižiūrėti didelę šeimyną. Vis dėlto stipri ir optimizmo visuomet kupina moteris surasdavo laiko bei jėgų dar ir kūrybiniam darbui.</p> <p>A.Liobytę supo didžiulis įvairių žmonių ratas, kuriame buvo ir profesorių, ir neturėjusiųjų kur gyventi. „Mūsų namuose niekada nebuvo sureikšminta buitis, kažkaip išgyvenome, užtekdavo pinigų pamaitinti daugeliui vaikų ir žmonių, kurie pas mus gyveno“, – prisimena dukra Gintarė.</p> <p>„Pamenu tokį nutikimą. Mama iš Lenkijos gaudavo kultūros žurnalų, leidusių plėsti literatūrinį akiratį. Žurnalai būdavo sudėti mūsų namo verandoje. Pamenu, ateidavo tokia viena lenkiškai kalbanti ponia, prieš karą buvusi mokytoja, ir nuo ryto iki vakaro skaitydavo tuos žurnalus. Vieną dieną ji mamai pasakė: „Žinai, aš pas tave gyvensiu.“&nbsp;Mama pasakė, kad ji turinti dukrą. O ši atsakė: „Kad pas tave žymiai geriau.“&nbsp;Tad ta moteriškė taip gyveno toje verandoje, tarp tų žurnalų savo pasaulyje. Net ir toks žmogus rasdavo prieglobstį mūsų namuose. Ir tokių būdavo daug.“</p> <p><strong>Atgaivino pasakas</strong></p> <p>A.Liobytė itin domėjosi lietuvių liaudies kultūra, visą gyvenimą rinko lietuvių liaudies skulptūras, suvenyrus, tautiniais raštais išmargintus audinius, netgi baldus. Meilę liaudies kūrybai ji greičiausiai paveldėjo iš savo į miestą iš kaimo persikėlusios mamos, o liaudies meno lobiais stengėsi pasidalyti vaidybos srityje, labiausiai – rašydama dramas. Ypatingą meilę rašytoja jautė pasakoms, kūrė ir savas pasakas, pjeses ir apsakymus, išleido literatūriškai stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinius. Greičiausiai pasakas A.Liobytė pamėgo dėl jose slypinčios autentikos, fantazijos laisvės, netikėtumų, keistumų ir rašytojos stiprios meilės vaikams, kurių namuose, kaip jau minėta, augo visas būrys. Tai buvo jos domėjimosi sritis ir jos stiprioji pusė.</p> <p>Kalbant apie dramas, iš viso yra parašiusi turbūt ne vieno vaikystėje skaitytas ar matytas scenoje šešias pjeses-pasakas: „Kupriukas muzikantas“ (1955), už kurią 1985 m. rašytoja apdovanota LTSR valstybine premija, „Meškos trobelė“&nbsp;(1956), „Trys negražios karalaitės“&nbsp;(1967), „Kuršiukas“&nbsp;(1971), „Devyniabrolė“&nbsp;(1973), „Aukso obuolys“&nbsp;(1978). Išvertė vaikų literatūros klasiką iš kitų kalbų – lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų. Pačios A.Liobytės literatūros kūriniai, iliustruoti lietuvių dailininkų, išversti į šias kalbas – anglų, čekų, gruzinų, ispanų, rusų, slovakų, švedų, vokiečių.</p> <p>Rašydama A.Liobytė turėjo savų ypatumų – naudojo plunksną, įstatytą į medinį, vėliau plastikinį, kotelį. Įdomu, ir tai, jog pati į save rašytoja žvelgė savikritiškai ir savęs nelaikė talentinga rašytoja. Tačiau visiškai nepagrįstai – A.Liobytė įnešė didelį indėlį į lietuvių literatūrą, jos parašytos pjesės įvardijamos kaip atskiras lietuvių vaikų dramaturgijos raidos tarpsnis. Rašytojos kūrybą gaubia lietuviškumo aura, puikus tautosakos pažinimas. Dėl sovietinio režimo įtakos pasakos žanras buvo nunykęs, o A.Liobytė iš visų išgalių stengėsi jį atgaivinti.</p> <p>Tiek rašant, tiek bendraujant su žmonėmis prasiverždavo A.Liobytės humoro jausmas, šmaikštumas. „Tai buvo žmogus, kuris turėjo humoro jausmą, kas reta Lietuvoje. Tai yra tam tikros inteligentijos požymis. Tiesiog toks buvo jos charakteris ir, žinoma, įtaką padarė ir jos plačios pažiūros. Ji augo Vilniuje, lenkų literatūros erdvėje ir daug ką gavo per lenkų kalbą. Suprantama, tai ją formavo, bet jeigu žmogus iš prigimties neturėtų humoro jausmo, tai jo ir neįgautų. Ji visada buvo šmaikšti, aštrialiežuvė, linksma, mėgo ironiją. Ir tai ją gelbėjo daugelyje visokių kritinių gyvenimo situacijų“, – pasakoja dukra Gintarė.</p> <p><a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/aliobyte-lietuvisku-pasaku-grozi-atskleidusi-patriote-727215" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a> 2016 01 04&nbsp;</p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €