Auksinė žuvelė

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Auksinė žuvelė

Auksinė žuvelė
-60%
Autorius: Jean-Marie Gustave Le Clézio
Prekės kodas: 9789986398042
Pavadinimas Auksinė žuvelė
Žanras romanas
Vertėjas iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė
Metai 2014
Psl. skaičius 208
ISBN 978-9986-39-804-2
Išmatavimai 21.7 cm x 14.6 cm x 2.3 cm
Kaina: 7.53 € 3.00 €
Kiekis:  

Sukrečianti našlaitės Lailos gyvenimo istorija

J. M. G. Le Clézio – garsus šiuolaikinis prancūzų rašytojas, Nobelio premijos laureatas. Romanas „Auksinė žuvelė“ atskleidžia sukrečiančią našlaitės Lailos gyvenimo istoriją. Patyrusi skurdo, vargo, socialinės atskirties, ji neprarado svajonės ir tapo džiazo dainininke. Laila daug kuo artima romano „Dykuma“ veikėjai Lalai. Le Clézio dažnai vaizduoja egzotiškas kultūras, priešina jas civilizacijai. 

„Auksinės žuvelės“ pavadinimą įkvėpė Meksikos indėnų sentencija: „Ak, žuvele, mažoji auksine žuvele, saugokis! Nes šiame pasaulyje tavęs tyko tiek tinklų ir bučių.“ Žuvelė – tai pagrobta arabų mergaitė Laila. Mirus jos savininkei žydei Lalai Asmai, gražioji našlaitė tapo viešnamio žaisliuku. Po daugybės nelaimių ir sunkumų Laila atvyko į Paryžių, o jame rado viską – rasizmą, literatūrą, muziką, Paryžiaus bohemą, meilę. Laila nepaliauja ieškojusi savojo kelio. Nepaprasto užsispyrimo ir gyvenimo geismo dėka ji daug pasiekia. Amerikoje išsipildo svajonė tapti džiazo dainininke. „Auksinė žuvelė“ – tarsi alegorija ar pasaka suaugusiems, atskleidžia retą pasakotojo talentą.

 

Susiję leidiniai

Užtvara nuo vandenyno
-64%
3.00 € 8.40 €
Nora Vebster
-60%
4.00 € 10.00 €
Bado šokis
-21%
5.50 € 7.00 €


<p>Šio Jean-Marie Gustave Le Clézio – garsaus šiuolaikinio prancūzų-mauritanų rašytojo, Nobelio premijos laureato – romano pavadinimą įkvėpė viena Meksikos indėnų sentencija: „Ak, žuvele, mažoji auksine žuvele, saugokis! Nes šiame pasaulyje tavęs tyko tiek tinklų ir bučių.“ Daugiaprasmė ištarmė slepia vieną skaudžią ir mūsų laikams labai būdingą istoriją. Tai sukrečianti našlaitės Lailos gyvenimo kronika. &nbsp;Žuvelė – tai pagrobta jauna arabė Laila. Mirus jos savininkei žydei Lalai Asmai, dailioji našlaitė Maroke tampa viešnamio įkaite, kol po daugybės nelaimių ir sunkumų, patyrus daug skurdo, vargo, socialinės atskirties Ispanijoje, ji atsiduria Paryžiuje, o jame, be kita ko, ją pasitinka ne tik literatūra, muzika, filosofija, bohema, meilė, bet ir rasizmas. Laila nepaliauja ieškojusi savojo kelio. Išskirtinio užsispyrimo ir gyvenimo geismo dėka Amerikoje išsipildo svajonė tapti džiazo dainininke ir atrasti savo tikrąjį pašaukimą – muziką, kuri tampa jos savasties raiška. Laila daug kuo artima kito Le Clézio romano „Dykuma“ personažei Lalai. Šis autorius dažnai vaizduoja egzotiškas kultūras, priešina jas civilizacijai, taip atskleisdamas išraiškius personažų likimus. „Auksinė žuvelė“ – viena iš daugiau kaip kaip keturiasdešimties Le Clézio knygų. Rašytojo traukos lauke – filosofija, mitologija, didingas gamtos grožis, tolimos kultūros. 2008 m. Le Clézio tapo keturioliktuoju prancūziškai rašančiu Nobelio premijos laureatu „už naujų kelių literatūroje paiešką, poetišką nuotykį ir jausmingą ekstazę, tiriant žmogiškumą bei pranokstant tą vyraujančią civilizaciją, kurioje gyvena šis rašytojas“. Kaip ir Albertui Camus, viena pagrindinių Le Clézio kūrybos temų – nužmoginantis skurdas, kuris neišvengiamai yra sietinas su kitomis rašytojo temomis. Tai tremtis, vaikystė, migracija, ekologija. Mauritanijoje, kurios pilietybę turi Le Clézio, yra šiol klesti vergovė.</p> <p><br /> Jean-Marie Gustave, Le Clézio, Auksinė žuvelė, romanas, iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2014, 207 p.</p> <p>Valstybė. 2014 09 24</p>
<p>Su Nobelio premijos laureato Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio kūryba susipažinau skaitydama jo romaną „Dykuma“. Skaičiau jį seniai, prisimenu, kad labiausiai įstrigo susirūpinęs autoriaus žvilgsnis į senąsias dykumų gentis, grobuoniškai naikinamas kolonizacijos procesų, ir pagrindinė veikėja Lala – egzotiško (vakariečio akimis) grožio jauna nomadė, prarastos kultūros palikuonė. Pasakodamas apie klajoklių gentis Le Clézio pirštu baksnoja į Vakarų sąžinę, kuri naikina nepanašius į save, o skaitytojus skatina galvoti apie svetimų kultūrų suvokimo ir pripažinimo ribas.</p> <p>Šiuos motyvus – skirtingų kultūrų kolizijas ir klajojančią protagonistę – atpažįstu ir „Auksinėje žuvelėje“. Pagrindinė knygos veikėja Laila pasakoja savo gyvenimo istoriją. Ši prasideda it koks tipinis meksikiečių serialas – tik tiek, kad veiksmas vyksta kitoje pasaulio dalyje. Mažoji arabė, vaikystėje pagrobta, atsiduria Ispanijos žydės Lalos Asmos rankose. Senoji moteris moko mergaitę skaityti ir rašyti, o jos marti Zochra, dažnai ateinanti aplankyti anytos, ne itin mėgsta naują namų gyventoją. Laila per nelaimingą atsitikimą apkursta viena ausimi, vėliau, mirus mylimai šeimininkei, pabėga ir tampa viešnamio moterų globotine. Likvidavus viešnamį, Laila pagrobiama (vėl!), gyvena pas piktąją Lalos Asmos marčią, kol galiausiai pabėga. Čia derėtų liautis pasakojus siužetą, mat Lailos gyvenime tų pabėgimų, klajonių ir kelionių bus pilni du šimtai puslapių. Juolab kad ne klajonės yra knygos esmė – veikiau tai Lailos vienišumo, nereikalingumo išdava ir būdas galiausiai pasiekti paskutinę maršruto stotelę, kur galėtų ramiai atsidusti – „namai“.</p> <p>Atkakli, laisvę mylinti Laila turi aiškų tikslą – surasti savo vietą ir susikurti tapatybę. Šis tikslas aidi daugelio jos pakeleivių istorijose. Dainininkė imigrantė Simona, viena iš Lailos draugių Paryžiuje, apibendrina: „Tu – kaip aš, Laila. Mes nežinome, kas mes. Mūsų kūnai mums nebepriklauso“ (p. 119). Tačiau susikurti nepriklausomą gyvenimą sunku, nes ir Laila, ir kiti knygos personažai, vakariečių akimis, yra antrarūšiai žmonės. Jie spalvotieji, imigrantai, triukšmaujantys požeminėse automobilių aikštelėse, grojantys būgnais, laiku nesumokantys nuomos, dirbantys prasčiausius darbus; boksininkai, kuriuos daužo kas tik nori, moterys, parduodančios savo kūdikius turtingoms bevaikėms poroms, merginos, kurias galima apsvaiginti ir paversti sekso žaisliukais. Jie, Lailos bendražygiai, išmesti ar pabėgę iš savo gimtųjų vietų, kuria savo išgyvenimo taktikas priešindamiesi dominuojančios kultūros suniveliavimo ir išnaudojimo strategijoms.</p> <p>Lailos istorija – tai dviejų kultūrų kolizijos metafora; Vakarai imigrantus mato kaip žaisliukus, su kuriais galima nesiskaityti. Imigrantų gyvenimas atrodo sudėtingas, tačiau jokio patoso knygoje nėra – veikiau ramus kalbėjimas apie rupią kasdienybę, kurios nuolatinis palydovas skausmas tampa banaliai įprastas. Pasakojimas neleidžia nuobodžiauti – siužeto linija vingri, tačiau dėl to nukenčia prasmė: knygoje yra nemažai antraeilių personažų, kurių istorijos paviršutiniškos, stereotipinės, o pačios Lailos nuotykiai – it pasakos ir serialo lydinys.</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2014/09/29/dvi-knygos-2/" rel="nofollow" target="_blank">www.satenai.lt</a> 2014 09 29&nbsp;</p>
<p>Knyga po knygos, istorija po istorijos, kurią turi ne tik perskaityti, bet ir išgyventi, suprasti ir nepradangindamas autentiško autoriaus stiliaus perteikti skaitytojui – tokia grožinės literatūros vertėjų kasdienybė. Apie šios profesijos džiaugsmus ir sunkumus bei ką tik Rašytojų sąjungos leidykloje išleistą knygą – Nobelio premijos laureato J.M.G.Le Clézio „Auksinė žuvelė“ – pokalbis su patyrusia vertėja Jone Ramunyte.</p> <p><strong>– Dailės akademijoje baigėte dizainą ir įgijote dailininkėskonstruktorės išsilavinimą. Kodėl atsisakėte šios profesijos ir pasirinkote vertimą? Kas privertė apsigalvoti?</strong><br /> – Atsakyti galėčiau ganėtinai abstrakčiai: vertimą galiausiai pasirinkau todėl, kad, matyt, taip jau buvo lemta ir turėjo įvykti.&nbsp;Taigi: gyvenimas klostosi, juda sava eiga, kažkas vyksta, kažką veiki ir štai susigriebi, kad jau nebe projektuoji (ar skaičiuoji,<br /> ar dar ką darai – tų „ar“ gali būti įvairiausių), o verti knygas ir toliau jas versi. Ne, apsigalvoti manęs niekas neprivertė, o ir nemanau, kad kuriuo nors momentu būčiau taip ryškiai apsigalvojusi ir nutarusi: „Na, štai. Atsisakau profesijos, kurios diplomą turiu – dabar sėsiu ir versiu knygas.“ Mūsų, tokių persivertėlių į vertėjus, tiek tarp vietinių, tiek tarp užsienio kolegų&nbsp;ne taip jau reta. Žmonės versti kartais ateina iš įvairiausių sričių. Matyt, taip jiems buvo lemta: juk ne visada iš taško A į tašką B keliaujame tiesiausiu keliu, tiesa? Toks ir kai kurių žmonių (ir mano) kelias į vertėjus – su apylankom.<br /> <strong>– Jūs, kaip ir jūsų mama, pripažinta vertėja Ramutė Ramunienė, pasirinkote versti iš prancūzų kalbos. Kuo ši kalba&nbsp;Jus patraukė?&nbsp;</strong><br /> – Kaip ir su pasirinkimu versti, taip ir su prancūzų kalba. Kažkokios lemiamos, sprendžiamosios minties, versiu iš prancūzų&nbsp;kalbos, šitaip sekdama mamos pėdomis“ nebuvo. Viskas tiesiog pamažu vyko ir įvyko.&nbsp;<br /> <strong>– Ar padėjo mamos patirtis? Ar kreipiatės į ją pagalbos?&nbsp;</strong><br /> – Žinoma, labai padėjo. Kreipdavausi, beje, ir tebesikreipiu į ją su klausimais ir visad sulaukiu dalykiško vertingo, profesionalaus atsakymo, patarimo.&nbsp;<br /> <strong>– Ar sunku versti iš prancūzų į lietuvių kalbą?</strong><br /> – Iš prancūzų į lietuvių kalbą versti ne sunkiau ir ne lengviau, negu iš bet kurios kitos kalbos, t. y. kartais sunku, kartais<br /> ne taip, visaip būna – tai priklauso nuo verčiamo teksto ir dar daugybės faktorių, kuriuos sunku ir išvardyti – labai jau jų daug.<br /> <strong>– Ar kieta vertėjo duona? Ar niekada nepatiriate akimirkų, kai, susidorojusi su kokiu nors kūriniu ir pajutusi&nbsp;palengvėjimą, nebenorite imtis naujo vertimo?&nbsp;</strong><br /> – Jausmo, kad susidorojus su kokiu nors sudėtingesniu kūriniu nebenorėčiau imtis naujo vertimo, patyrusi nesu. Juk tai mano<br /> darbas ir aš jį mėgstu. Nemanau, kad apskritai koks nors vertėjas galėtų taip baisiai nusivilti versdamas, kad nuspręstų:<br /> „Viskas, man gana. Mat jį šunes tą vertimą.“ Taip nutikti galėtų nebent tada, kai žmogus pabando versti ir dirbdamas pamato, kad ne – tai ne jam, kad, matyt, &nbsp;jis užsiima tuo, kuo užsiimti jam nereikėtų – štai tada jam ir tenka keliauti į kokį kitą tašką B... Kita vertus, juk jis dar nėra tikras vertėjas. O tarp tikrųjų vertėjų tokio atvejo neprisimenu.&nbsp;<br /> <strong>– Kokia yra vertėjo darbo specifika?</strong><br /> – Vertėjo darbas daugeliui iš šalies apskritai turėtų atrodyti gerokai nuobodus. Juk jo gyvenimas gan nemaža dalimi – vienišiaus<br /> gyvenimas, daug laiko praleidžiama su savimi, o tiksliau su verčiamu autoriumi, jo tekstu, su žodynais, kompiuteriu. Čia jau turbūt žmogus turi būti taip surėdytas, kad vietoj darbo kolektyve, tarp žmonių, niurksotų sau vienas prie kompiuterio ir jaustų<br /> pasitenkinimą... Tad nepulsiu liaupsinti šio darbo pranašumų, daug kam jie pasirodytų visai nesuprantami ir nepatrauklūs – ir tai, beje, visiškai su prantama. Matyt, reikia būti tokios vertėjiškos prigimties, kuri vertimo smagumais gardžiuojasi savaime, be jokių aiškinimų.<br /> <strong>– Paskutinė jūsų išversta knyga Nobelio premijos laureato J.M.G.Le Clézio „Auksinė žuvelė“, kurioje pasakojama spalvinga arabų mergaitės istorija. Kodėl ėmėtės šios knygos?&nbsp;</strong><br /> – Norėčiau tikėti, kad tai bus platesnio Le Clézio kūrybos pristatymo dalis, jo pradžia, jei viskas sėkmingai klostysis. Mat vertėjui nuo jo puoselėjamų planų iki jų realizavimo – labai ilgas kelias. Kad pasirodytų knyga, toli gražu nepakanka ją išversti – reikalingas leidėjas, leidykla, pagaliau, ypač jei kūrinio autorius rimtas, nekomercinis – reikalingi rėmėjai.<br /> Visus tuos asmenis reikia įtikinti, koks svarbus, reikalingas, naudingas ir pan. būtų siūlomas vertimas. O gera literatūra apskritai finansiškai neatsiperka – štai tokia gyvenimiška tiesa. O kodėl „Auksinė žuvelė“? Na, galbūt tarp Le Clézio kūrinių&nbsp;tai paprastesnis, skaitytojui lengviau priimamas kūrinys. Gal labiau patrauks skaitytojo dėmesį negu, tarkime, jo „Protokolas“, kurį galbūt tikėčiausi atvesti skaitytojui „Auksinės žuvelės“ pramintu takeliu.<br /> <strong>– Esate sakiusi, kad tekstas tekstui nelygu. Vienas slysta kaip sviestu pateptas, kitas girgžda ir stringa kaip netepti ratai. O kaip buvo su šia knyga?</strong><br /> – Ne, šitos knygos tekstas negirgždėjo kaip netepti ratai. „Auksinė žuvelė“, beje, parašyta sąmoningai labai paprastu, net lakonišku, lengvu, takiu stiliumi, be jokių įmantrumų – Lailos istoriją autorius pateikia pačios herojės lūpomis, tarsi ją &nbsp;pasakotų paprasta mergaitė – iš pradžių maža, naivi, vėliau vis brandesnė, mąslesnė.<br /> <strong>– Viename interviu minėjote, kad, jūsų nuomone, reikėtų plačiau pristatyti šį autorių. Kuo jus patraukė J.M.G.Le Clézio darbai? Kuo išsiskiria šio rašytojo kalba, kūryba?&nbsp;</strong><br /> – J.M.G.Le Clézio – rašytojas, 2008 m. apdovanotas Nobelio literatūros premija. Lietuvoje jo kūryba nėra labai plačiai žinoma (į lietuvių kalbą išversta „Dykuma“ (1993) ir „Aukso ieškotojas“ (1995). Iš kitų autorių J.M.G.Le Clezio visų pirma išsiskiria kaip asmenybė: štai toks pasaulio pilietis, klajūnas, tautų ir kultūrų tyrinėtojas, net savo gyvenamąją vietą dalija tarp dviejų šalių, dviejų kontinentų – Prancūzijos ir Meksikos. O kur dar visos kitos gausios kelionės... Tad ir aplinka, kurioje vyksta jo kūrinių veiksmas, itin plati ir marga – įvairiausi Žemės kampeliai. Autorius nėra abejingas mūsų planetos ir jos gyventojų likimui, tai ryškiai atsispindi jo kūryboje. Manau, tokia rašytojo pilietinė pozicija iš dalies taip pat lėmė jo garbingą premiją. Jei būtų reikėję parinkti tik vieną kūrinį, reprezentuojantį J.M.G.Le Clezio,manau, būčiau pasirinkusi ne „Auksinę žuvelę“, tačiau parinkti tokį apibendrinantį kūrinį įvairioje rašytojo kūryboje būtų tikrai nelengva. Projektas žada būti tęstinis, tad pradėjau nuo šios knygos – pats autorius „Auksinę žuvelę“ vadina ne romanu, o pasaka: tokia tarytum pasaka-nepasaka suaugusiesiems, gvildenanti visai jo kūrybai būdingą aktualią temą: savosios tapatybės, savo šaknų, savojo „aš“ &nbsp;ieškojimus.<br /> <strong>– Ar galite sau leisti rinktis, ką versti, o ko ne? Ar priimate visus leidyklų pasiūlymus?</strong><br /> – Dėl galimybės rinktis, ką versti – klausimas taip &nbsp;pat sudėtingas. Žinoma, labai norėčiau, kad galėčiau rinktis ir siūlyti leidykloms vertas knygas (tai, žinoma, stengiuosi daryti, nors ne visada pasiseka) ir visada sulaukčiau teigiamo rezultato. Kartais dėl tokio siūlymo tenka įdėti tikrai nemažai pastangų, kreiptis į ne vieną leidėją, ieškoti rėmėjų. Nors ir ne visada, būna, kad pavyksta. Tarp knygų, kurias pasiūlo leidykla, pasitaiko visokių. Ne, besąlygiškai visų tokių pasiūlymų nepriimu, bet kad kategoriškai atsisakyčiau visų, kurie nelabai limpa, taip pat negalėčiau pasakyti. Juk visi turime gyventi ir pragyventi,<br /> ar ne? Žinoma, jei knyga atrodo visiškai nepriimtina ar visiškas niekalas, aš jos nesiimsiu.<br /> <br /> Interviu spausdintas Kauno dienos priede Santaka 2014 08 29</p>
<p>Neseniai pasirodžiusi Jeano Marie Gustave’o Le Cle­zio knyga “Auksinė žuvelė” – dalis didelio vertėjos Jonės Ramunytės plano dar išsamiau supažindinti su šiuo prancūzų rašytoju.<br /> 2008-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas Le Clezio Lietuvoje nėra nepažįstamasis. Dar iki šio apdovanojimo išsivertėme du puikius jo romanus: “Dykuma” (1993) ir “Aukso ieškotojas” (1995).</p> <p>“Tiek ir žinome. Man regis, mažoka, - įsitikinusi J. Ramunytė. - Tai pamažu subrandino mintį pristatyti daugiau jo kūrybos. Prancūzų ir kitų šalių kritikai šį autorių vadina „pasaulio ir kultūros ma­ti­nin­ku“, „sielos klajokliu“ ir dar kitaip, ne mažiau romantiškai. Yra ir toks apibū­dinimas: „kuklus plunksnos darbininkas“. Regis, pastarasis pačiam rašytojui būtų labiausiai prie širdies. Le Clezio kūryba vertinama anaip­tol nevienareikšmiškai. Nors aistringų gerbėjų gerokai daugiau, yra ir skeptikų, ir negailestingų kritikų. Sykį girdėjau tokią frazę: „Ir už ką tam Clezio davė Nobelį?!“ Žinoma, toks vertinimas – nieko bloga, vertinti galime įvairiai. Bėda kita: mums Le Clezio iš tiesų menkai pažįstamas. Tad norėčiau pristatyti jo kū­ry­bą, manau, jis to nusipelnė. „Auksinės žuvelės“ vertimas būtų šio plano dalelė, vienas potėpis literatūriniam portretui.</p> <p>Klausimai sau pačiam</p> <p>- Rašytojas išleido daugiau kaip keturiasdešimt knygų. Kodėl pradėjote būtent nuo šio romano?</p> <p>- Puikiai žinote – kad ir kokius sumanymus ir planus puoselėtų vertėjas, deja, juos įgyvendinant sprendžia ne jis vienas. Yra leidėjai, jų skonis, tikslai, galimybės. Yra rėmėjai, kurie norint išleisti rimtesnį au­to­rių tie­siog gyvybiškai svarbūs. Jie taip pat turi savo požiūrį ir argumentų. Jeigu būtų buvę galima kliautis vien savo valia, naują pažintį su Le Cle­zio neabejotinai būčiau pradėjusi nuo jo pirmojo romano, pa­si­ro­džiu­sio 1963 metais, kai autoriui tebuvo dvidešimt treji, apdovanoto Renaudot premija ir, atrodo, sėkmingai atlaikiuisio laiko išbandymą. Tai „Protokolas“, artimas Albert‘o Camus „Svetimam“ ir prancūzų „nau­jo­jo romano“ ieškojimams. „Protokolas“ pradėjo rašytojo kūrybinį kelią, pelnė jam vietą literatūros pasaulyje, bet tikrojo skaitytojų pripažinimo autorius sulaukė maždaug 1975-aisiais, prasidėjus an­tra­jam kū­ry­bos etapui. Ryškiausias šio laikotarpio kūrinys - romanas „Dykuma“ (1980), apdovanotas Paul Morand premija. Lietuviškai jį išleido „Vaga“, vertė Birutė Gedgaudaitė.</p> <p>- Kas būdinga antrajam etapui?</p> <p>- Le Clezio liaujasi eksperimentavęs, nutolsta nuo „naujojo romano“. Ryškiai keičiasi stilius, tematika, anksčiau vyravusias temas – skausmą, nerimastį, vidinį maudulį – keičia kitos: vaikystė, paauglystė, kelionės, gamta, darnos paieškos. Sukurti kai kuriuos personažus rašytoją įkvepia jo šeimos nariai: senelis, tėvas, motina... Tačiau vienai temai Le Clezio lieka ištikimas. Nuo pat kūrybinio kelio pradžios iki dabar - naujausios, šiemet pasirodžiusios knygos „Audra“ - rašytoją domina skausmingos žmogaus paieškos: savo tapatybės, šaknų, savojo „aš“. Elisabeth Poulet straipsnyje apie Le Clezio personažų identiteto ieš­ko­ji­mus rašo: „Atspirties tašką čia mums suteiks šventojo Augustino posakis, apibrėžiantis manąjį „aš“ kaip klausimą: „Aš tapau klausimu sau pačiam“. Nagrinėdama šių „klausimu sau pačiam“ tapusių he­ro­jų te­mą autorė remiasi keletu Le Clezio kūrinių, vienas jų – „Auksinė žuvelė“.</p> <p>- Kuo mus galėtų sudominti egzotiškos kultūros atstovės Lailos istorija?</p> <p>- „Auksinė žuvelė“, pasirodžiusi 1996 metais (taigi antruoju rašytojo kūrybos periodu), pasakoja Lailos istoriją. Mergaitės, pagrobtos ankstyvoje vaikystėje ir parduotos, mergaitės be tapatybės, be vardo, keliaujančios iš rankų į rankas. Keičiasi ją supantys žmonės, šalys, netgi žemynai: ji mėgina prisitaikyti ne vieną vardą, tilpti, įsirašyti į jį, pradedant Laila (tokį vardą jai duoda Lala Asma, moteris, pir­mo­ji nupirkusi ją iš grobikų). Paskui – ypač nesėkmingas atvejis – Liza Anrietė, šį vardą jai bando prikergti Pra­ncū­zi­jos administracinės valdžios atstovai, dar vėliau – Marima, tai mirusios juodaodžio El Chadžo anūkės vardas, jos tapatybė ir pasas „atitenka“ Lailai...<br /> Le Clezio kūrinių geografija, aplinka, kurioje vyksta veiksmas, nepaprastai plati ir marga, jo herojus sutinkame įvairiuose planetos kampeliuose (pats autorius didelis keliauninkas). Naujausio jo ro­ma­no „Audra“ veiksmas vyksta Udo saloje Japonų jūroje. Visų kūrinių problematika itin bendražmogiška, tad turbūt ir į Lailos istoriją reikėtų žvelgti šiuo aspektu.<br /> Tarp kitko, pats autorius „Auksinę žuvelę“ vadina ne romanu, o pasaka. Tad galbūt galima žiūrėti ir taip?</p> <p>- Kaip sekėsi versti?</p> <p>- Sunku į šį klausimą atsakyti. O gal labai lengva: „Na, verčiau, verčiau – ir išverčiau...“Ar pavyko perteikti autoriaus stilių, pačiai spręsti keblu. Beje, kūrinio stilius labai paprastas, be jokių nereikalingų puo­šme­nų, kartais kone dokumentinis, frazė teka kaip skaidrus vanduo. Autorius kalba herojės – iš pradžių mažos naivios mergytės, vėliau vis brandesnės merginos lūpomis, kartais tiesiog atrodo, kad pats sten­gia­si „ištirpti“.<br /> „Auksinę žuvelę“ redagavo Donata Linčiuvienė, taigi buvo ramu: vertimas pateko į geras rankas. Toks pasitikėjimas vertėjui labai svarbus.<br /> Knygos pavadinimą įkvėpė Meksikos indėnų sentencija: "Ak, žuvele, mažoji auksine žuvele, saugokis! Juk šiame pasaulyje tavęs tyko tiek kilpų ir užmestų tinklų.“ Auksinė žuvelė – tai arabų mergaitė Lai­la, parduota žydei Lalai Asmai, po kurios mirties gražioji našlaitė tapo viešnamio žaisliuku. Laila pasakoja su­kre­čian­čią savo gyvenimo istoriją. Po daugybės nelaimių ir sunkumų atvykusi į Paryžių, jame rado viską – rasizmą, muziką, filosofiją, bohemą, meilę. Sunkiausiomis aplinkybėmis ji ieškojo savęs, brandino gėrio ir talento grūdelius, kol atrado tikrąjį pašaukimą – muziką.</p> <p>Jonė Ramunytė (g. 1953) verčia iš prancūzų ir anglų kalbų. Nuo 1998 metų – laisvai samdoma vertėja. 2004 metais Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus buvo apdovanota premija už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą - Andre Dhotelio „Kraštas, kurio niekada neprieisi“. Išvertė Georges‘o Simenono, Taharo Ben Jellouno, Jeano Giono, Patricko Modiano, Annos Gavaldos, Francoise Sagan, Romaino Gary ir kitų rašytojų kūrybos.<br /> &nbsp;</p> <p><a href="http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/le-clezio-auksines-zuveles-pasaka/186289" rel="notfollow" target="_blank">www.lzinios.lt</a> 2014-08-28</p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Šulinys
Laura Sintija Černiauskaitė
Kaip apsaugoti tuos, kurie dar gali būti išgelbėti?
8.00 €