Azuritijos kardinolai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Azuritijos kardinolai

Azuritijos kardinolai
Autorius: Jurga Žąsinaitė
Prekės kodas: 9789986399353
Pavadinimas Azuritijos kardinolai
Žanras Romanas
Metai 2017
Psl. skaičius 288 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-953-5
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3 cm
Kaina: 8.60 €
Kiekis:  

Jos gyvenimas – lyg akvariumo žuvelės

Jurga Žąsinaitė – rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Autorės literatūrologiniai ir grožiniai tekstai publikuojami įvairiuose mokslo ir kultūros leidiniuose. J. Žąsinaitė debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“.

Naujausias autorės romanas „Azuritijos kardinolai“ pasakoja apie vienišos, savo tapatumo ieškančios moters patirtis, bevietiškumą, fizinę ir dvasinę motinystę, priverstinę ir pasirinktą tremtį.

Pagrindinės kūrinio herojės gyvenimas – lyg akvariumo žuvelės. Savo auginamus kardinolus praminusi ją palikusių artimųjų vardais, ji lyg mėgina juos susigrąžinti, atrišti kadais užveržtus Gordijo mazgus. Į žaliąją Azuritiją ji atvyko uždirbti motinos gydymui. Miestely prie Gohto upės gavo darbą solidžioje kompanijoje. Perkrikštyta Pene, nuo ryto iki vakaro gipskartonių vienutėj maitina popierių ryjančią mašiną ir įtikinėja save, kad viskas dėl kilnaus tikslo. Bet ryšys su motina trupa. Ir atsivėrusią tuštumą užima Sibė ‒  krikštamotė, ateinanti iš savo laiko bei erdvių, plytinčių palei asbestinius Sajanus.

Susiję leidiniai

Maranta
8.00 €


<p><strong>Kaip ir visi atvykėliai mėginu guostis: "Uždirbu keliskart daugiau nei tėvynėje, dar keli mėnesiai, daugių daugiausia metai – ir namo." Keli tūkstančiai svetur išvykusių tėvynainių yra kartoję šiuos žodžius? Dešimtys, šimtai tūkstančių? Viena jų – Pelagija, moteris iš naujojo rašytojos Jurgos Žąsinaitės romano "Azuritijos kardinolai".</strong></p> <p>Naujoji humanitarinių mokslų daktarės, senosios lietuvių literatūros tyrinėtojos, 2008-aisiais debiutavusios su apysaka "Akmeniniai Avondalio namai", knyga – ne lengvas pasiskaitymas. Siužetas pinamas iš dviejų lietuvių tautai svarbių, skirtingai tragiškiems reiškiniams – savanoriškai emigracijai ir sovietmečio trėmimams atstovaujančių žmonių likimų, nagrinėjamos sudėtingų motinos ir dukters ryšių, susvetimėjimo, tapatybės paieškos, mirties ir gyvenimo materialumo temos.</p> <p>Kodų knygoje ne vienas – pradedant pačiu vietovardžio pavadinimu Azuritija – iš konkrečias vietoves simbolizuojančių pirmųjų raidžių sudarytos šalies ir antruoju pavadinimo žodžiu "kardinolai".</p> <p>Apie ką tik išleistą knygą ir brandinamą naują, emigracijos patirtį – pokalbis su rašytoja J.Žąsinaite.</p> <p><strong>– Nuo jūsų literatūrinio debiuto praėjo veik dešimt metų. Pirmosios būta apysakos, dabar – romanas. Kaip per šį laiką pasikeitė rašytoja Jurga Žąsinaitė?</strong></p> <p>– Sudėtinga vertinti savo kūrybinį kelią. Gal pradžioje į jį leistasi daugiau kaip į avantiūrą, vėliau žingsniuota atsakingiau, lėčiau. Pirmąjį kūrinį – apysaką "Akmeniniai Avondalio namai" parašiau gana greitai, vos per kelis mėnesius. Tuomet gyvenau toli nuo Lietuvos. Rankraštį nusiunčiau "Gimtojo žodžio" leidyklai, kuri išsyk sutiko išleisti knygą. Parėmus Kultūros ministerijai, knyga pasirodė 2008 m. Taigi pirmasis kūrinys atėjo lengvai, tačiau, man viešint svečiuose kraštuose, skaitytojams deramai nebuvo pristatytas. Tik po metų kraštietis rašytojas Rimantas Vanagas, talkininkaujant Anykščių bibliotekai, surengė "Akmeninių Avondalio namų" sutiktuves gimtajame mieste. Kaip tik tais metais įstojau į Vilniaus universiteto filologijos doktorantūrą. Ėmiausi tirti Gardino – vieno svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūros centrų XVIII a. antroje pusėje – kultūrinį gyvenimą. Prasidėjo kelionės po Varšuvos, Minsko, Gardino bibliotekas, archyvus. Tuo pat metu rašiau ir "Azuritijos kardinolus", buvau pasiryžusi per pusmetį užbaigti. Užtrukau dešimtmetį. Matyt, todėl, kad vidinis cenzorius, nepaisydamas mano gerų ketinimų, ėmė ir pasikeitė, pradėjo kelti greitai neįvykdomus reikalavimus.</p> <p><strong>– Kas apskritai lėmė, kad iš senosios literatūros skaitytojos, tyrinėtojos tapote jos kūrėja?</strong></p> <p>– Galbūt pirmiau reikėtų atsakyti, ar anksčiau pradėjau tyrinėti, ar kurti. Tik bėda, kad panašių atsakymų paieškos klaidina ir susuka galvą lygiai taip pat, kaip neatsakomas klausimas: kas pirmiau – višta ar kiaušinis? Pakartosiu tai, ką yra sakę mano garbūs mokytojai, – mokslas ir kūryba yra neatsiejami, vienas kitą papildo. Tiek rašant mokslinį, tiek grožinį tekstą būtinas (ar bent jau pageidautintas) kūrybiškumas, intelektas, drąsa, valia. Prisimenu savo disertacijos vadovės, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorės Dainoros Pociūtės-Abukevičienės samprotavimus apie kūrybą ir kūrybiškumą. Ji teigė, kad kūryba gali vykti tiek per mokslą, tiek per meną. Tai, anot jos, abu kūrybiški procesai, tik jiems pasitelkiamos skirtingos technikos. Pritarčiau tokiai nuomonei.</p> <p><strong>– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Ilgai brandinate idėjas, užsirašote padrikas mintis ant atsitiktinių lapų, vėliau iš jų veriate pasakojimą? Ar esate iš tų kūrėjų, kurie kuria laikydamiesi ritualų, iš anksto užsibrėždami tikslus?</strong></p> <p>– Esu lėtaraštė. Mano mintys labai nenoriai apsigyvena žodžiuose. Ypač lėtai rašau grožinį tekstą. Veikiausiau kokie rašymo proceso analitikai diagnozuotų rašymo negalią, gal ir gydymą skirtų, rekomenduodami vieną iš modernių strategijų šiam sutrikimui įveikti. Išties egzistuoja įvairios rašymo technikos, pavyzdžiui, idėjų srautas (angl. "brainstorm"), kai nedarant atrankos užrašomos visos pasirinkta tema į galvą ateinančios mintys, asociacijos, be jokios struktūros, atsitiktine eilės tvarka, arba grafinis tinklas – pasirinktos temos grafinis tinklas, kai popieriaus lapo viduryje parašius temos pavadinimą, aplink pažymima viskas, kas su ta tema susiję. Žinau, kad kai kas praktikuoja rašymą be sustojimo (angl. "non stop writing") – rašoma 10–15 min. nepakeliant rankos nuo lapo, atsisakius vidinės kontrolės, kritinio jausmo. Esu išbandžiusi šias technikas, tačiau nė viena mano rašymo nepaspartino. Beje, rašyti galiu bet kur – skaitykloje, lėktuve, ligoninėje, namuose. Geriausias laikas – ankstyvas rytas. Anksčiau įdomesnes mintis užsirašydavau ant įvairiausių po ranka pasitaikydavusių lapukų, čekių, vizitinių kortelių, tačiau po kurio laiko tų užrašų neberasdavau arba jie man nebepatikdavo. Taigi daugiau taip minčių nebegaudau, leidžiu joms ateiti savu laiku, įsikūnyti į tinkamus žodžius.</p> <p><strong>– Esate senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Kiek ši profesinė veikla daro įtaką jūsų kūrybai?</strong></p> <p>– Prieš keletą metų nemažai mano tekstų (publicistinių, eseistinių, grožinių) publikavo kultūros savaitraštis "Šiaurės Atėnai". Tuomečio leidinio vyriausioji redaktorė Jūratė Visockaitė sykį išsitarė, kad mano tekstai labai sodrūs ir barokiški. Iš tiesų simpatizuoju Baroko kultūrai. Dar studijuodama filologijos krypties magistrantūroje pasirinkau tirti lietuvių didaktinės prozos ištakas, vadinamąją LDK saulėlydžio literatūrą. Analizavau, kaip XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais keitėsi, racionalėjo prieš tai klestėjusiai Baroko epochai būdinga teatrališkoji sąmoningumo struktūra, kaip ji prarado intensyvumą veikiant Apšvietos idėjoms. Mano moksliniam darbui vadovavo entuziastingas kultūros istorijos tyrinėtojas, Vilniaus universiteto docentas Darius Kuolys, jo paakinta vėliau ėmiausi tirti kultūrinį XVIII a. Gardino gyvenimą.</p> <p>Senosios lietuvių literatūros tyrimai išmokė didelio atidumo detalėms, paraštėse likusiems įrašams, elipsėms, šalutinėms žodžio reikšmėms, atsakymų neturintiems klausimams. Manau, kad kuriant toks atidumas taip pat yra svarbus.</p> <p><strong>– Kurio iš gausaus būrio šiuolaikinių lietuvių autorių – tiek prozos, poezijos, gal net publicistikos – kūryba jums yra svarbi (sekate naujausius kūrinius, pasisakymus)?</strong></p> <p>– Vieno kurio autoriaus tikrai negalėčiau išskirti. Įdomūs, apmąstytini Giedros Radvilavičiūtės, Valdo Papievio, Rolando Rastausko, Undinės Radzevičiūtės, Danutės Kalinauskaitės, Giedrės Kazlauskaitės tekstai. Žaviuosi rašytojos Gintarės Adomaitytės publicistika, eseistika, jos tiesiu niekam nenorinčiu įsiteikti ar įkąsti žodžiu. Džiugina kraštiečio Rimanto Vanago neblėstantis užsidegimas ieškoti "mažųjų didžiųjų anykštėnų", įtaigiai aprašyti jų išskirtines gyvenimo istorijas.</p> <p>Neklausiate, kokius nelietuvių autorių tekstus laikau svarbiais. Šis sąrašas būtų kiek ilgesnis. Šiuokart įvardysiu tik du, juos beveik visada su savimi nešiojuosi: anglų rašytojo, kritiko, religinio mąstytojo Clivo Stapleso Lewiso "Kipšo laiškus" ir XVIII a. žydų filosofo, puikaus talmudisto ir sykiu aštraus Talmudo kritiko Saliamono Maimono (gimusio netoli Gardino) "Gyvenimo istoriją".</p> <p><strong>– Grįžkime prie naujausios jūsų knygos, kurios pradžių pradžia radosi net ne Lietuvoje? Kaip gimė "Azuritijos kardinolų" siužetas, temos?</strong></p> <p>– "Azuritijos kardinolus" pradėjau rašyti dar gyvendama mažame Veksfordo miestelyje, glūdinčiame prie didelį ežerą primenančios Airijos jūros. Stebėjau savo žemiečių svečiame krašte gyvenimus ir norėjau daug ką išsiaiškinti: kas sieja ir skiria tremtinį ir emigrantą, kodėl atsidūrus svetur neigiama sava kultūrinė tapatybė, ar 1990-ieji, siūlę naujas galimybes ir viltis, padėjo susiformuoti, subręsti naujai asmenybei. Man įstrigo poeto, publicisto, garsaus sovietmečio laikų disidento Tomo Venclovos išsakyta mintis, kad atėjimas iš sovietmečio aiškiai parodė, jog ateinama ne iš aristokratiškos, bet iš valstietiškos kultūros. Šią ištarą, manau, privalu įvertinti, apmąstyti. Mano galva, lietuvių literatūroje per menkai reflektuojamas tas lūžio įveikimas arba neįveikimas einant iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą. Po 1990-ųjų laukta naujo, savo pasaulėžiūrą iš esmės pakeitusio žmogaus, tačiau taip greitai jis nepasikeitė, atėjo slegiamas tų pačių baimių, abejonių, nepasitikėjimo savimi. Sovietmetis sudarė natūralias sąlygas formuotis išmokto bejėgiškumo sindromui, drastiškai menko žmonių atsparumas ir gebėjimas įveikti visuomeninių pokyčių keliamus iššūkius. Tokia yra ir pagrindinė romano veikėja Pelagija – negalinti užmiršti savaitinių darželių, vaikiškos, niūriomis daugiabučio sienomis gąsdinančios vienatvės, iširusios šeimos, motinos nemeilės. Nuoskaudos slegia ir išvykus į kitą kraštą, ir ten ji į daug ką žiūri nemylinčio, įtaraus žmogaus akimis. Jos vertės yra nulemtos praeities, kuri nesiūlo jokių atspirčių. Štai kodėl Pelagijos gyvenime atsiranda Sibė – iš tremties (gūdaus Sibiro) negrįžusi jos krikštamotė. Pelagija gyvos Sibės nėra mačiusi, tik žino, kad jos vardas (neradus kitos krikštamotės) buvo įrašytas į krikšto liudijimą. Sibės praeitis tikresnė už Pelagijos praeitį, būtent į ją sunkiomis akimirkomis ir grįžtama.</p> <p>Savo šaknų, kultūros svarba romane aktualizuojama per skirtingų veikėjų patirtis, išgyvenimus. Kaip tik todėl kūrinyje atsiranda dvi siužetinės linijos: Pelagijos išeiviškas gyvenimas ir Sibės istorija. Mane ypač domino šių nelygiaverčių patirčių galimos sąsajos, dukters, gimdytojos, krikštamotės tarpusavio santykiai. Svarbi ir vienatvės tema, vienišos moters tapatybės paieškos, kaltės motyvas, tapatinamas su sugrįžimu į namus ir į patį save.</p> <p><strong>– Neseniai poetė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, pristatydama savo naująjį eilių romaną, prisipažino, kad trumpą emigracijos laikotarpį ištvėrė tik laikydamasi minties, jog kaupia patirtį, kurią pavers literatūros kūriniu. Ar daug jūsų asmeninės patirties virto romano herojės patirtimi?</strong></p> <p>– Man artima nuostata, kurią dar prancūzų filosofas, kultūrologas, semiotikas Rolandas Barthesas plėtojo savo garsiame straipsnyje "Autoriaus mirtis". R.Barthesas buvo įsitikinęs, kad autoriaus nedera laikyti savo kūrinio priešistore. Autorius yra tik rašantysis, skriptorius, savitai jungiantis skirtingus kultūrinius elementus, svetimas patirtis. Mano asmeninės patirties pagindinės veikėjos išgyvenimuose, nuotykiuose yra mažai. Tačiau kai kuriems skaitytojams, jau spėjusiems perplaukti "Azuritijos" vandenis, pasirodė, kad autorė slapstosi už gudriai sukurtų kaukių. Ką gi, sėkmės jos ieškant.</p> <p><strong>– Pastaruoju metu išleistas lietuvių autorių knygas apie emigraciją galėtume surinkti į ilgoką lentyną. Kaip paaiškintumėte fenomeną, kad gyvenimo svetur patirtis įkvepia rašyti? Gal kai kam ši patirtis suteikia drąsos prabilti viešai, išlaisvina nuo baimių pasakyti garsiai savo nuomonę ir emocijas?</strong></p> <p>– Nemanau, kad gyvenimas svetur išbudina kūrybines galias. Tai tik viena iš patirčių, tam tikras išbandymas. Neabejoju, kad dauguma autorių, rašiusių emigracijoje, kurtų ir gimtinėje. Tiesa, išvykus į kitą kraštą, plečiasi akiratis, keičiasi žiūros perspektyvos, vertinimo kriterijai. Tai daro įtaką ir rašomiems tekstams.</p> <p><strong>– Ilgai gyvenant svetur, bendraujant svetima kalba, kyla pavojus autoriaus kalbai. Jūsų tekstas kontrastuoja su ne vienos tokios iš/po emigracijos kilusios knygos kalba. Daugiasluoksnis "Azuritijos kardinolų" tekstas – nuo pat sumaniai užšifruoto pavadinimo – išdėstytas metaforomis, intertekstų prisodrinta kalba. Kas šios kalbos šaltinis?</strong></p> <p>– Vis dar pasitikiu sena, postmoderniais laikais, matyt, nebeaktualia tiesa, kad literatūra – žodžio menas, ir, pasak rašytojo Romualdo Lankausko, vienas iš sudėtingiausių pasaulyje. Kalbai savo kūriniuose skiriu ypatingą dėmesį. Kiekvienam judesiui, jausmui, emocijai ieškau tinkamiausio įvardijimo. Mano supratimu, literatūra, kaip ir dailė, fotografija, muzika, turi fiksuoti niuansus, atspalvius. Kalba disponuoja ypatingomis galiomis, tik reikia norėti ir gebėti jomis naudotis. Kaip jau minėjau pradžioje, mano mintis bet kokio žodžio formai retai paklūsta, todėl jai tinkamos "buveinės" prisieina ieškoti ilgai. Dažnai pasitelkiu mane auginusios močiutės vaizdingus posakius, kadaise dar dialektologinių praktikų metu surinktas mintis. Gelbsti ir skaitytos knygos. Apskritai grožinis kūrinys mane dažniausiai sužavi ne siužetu, problematika, bet kalba. Tarkime, žinomo rusų rašytojo Vladimiro Sorokino romaną "Telūrija" skaičiau vien dėl originalių kalbinių eksperimentų. Yra ko pasimokyti iš populiaraus anglų romanisto Johno Fowleso kūrybos. Kaip pastebi literatūros tyrinėtoja Dalia Satkauskytė, J.Fowleso romanuose ("Kolekcionierius", "Vikšras") veikėjų kalba yra polifoninė, kiekvienas iš jų pasirodo su savu idiolektu, atskleidžiančiu jo socialinę kilmę, patirtį, išsilavinimą. Itin svarbus tyrinėtojos pastebėjimas, kad J.Fowleso kūrinių pasakotojas neprimeta veikėjams savo kalbinių įgūdžių, nuo kurių kenčia didelė dalis šiuolaikinės lietuvių prozos.</p> <p><strong>– Romane stiprūs religiniai motyvai, ką tikėjimas reiškia jums?</strong></p> <p>– Per vieną susitikimą su studentais išgirdau tokį savo kūrinio apibūdinimą: "Azuritijos kardinolai" – romanas apie nemeilę ir netikėjimą, ir kaip sunku su tuo gyventi." Tikriausiai sutikčiau. Vis dėlto dar reikėtų pridurti, kad itin svarbios pastangos nemeilę ir netikėjimą paversti meile ir tikėjimu. Man pačiai šios pastangos yra pačios reikšmingiausios. Įsiminė prieš keletą metų Lietuvoje viešėjusio apaštalinio nuncijaus Luigi Bonazzi išsakytos mintys apie tikėjimą. L.Bonazzi tikėjimą prilygino durų atvėrimui. Tikėjimas, anot jo, yra žmogaus laukiantis momentas, malonė.</p> <p><strong>– Kas yra žmonės, kuriems skirta knyga? Kokios sulaukėte "Azuritijoje" gyvenančių skaitytojų reakcijos?</strong></p> <p>– Tiesą sakant, rašydama visai negalvojau, kokios lyties, tautybės, išsilavinimo, kokių pažiūrų skaitytojui gali ar turi būti įdomi mano knyga. Jokios tikslinės auditorijos šis kūrinys neturi. Pasikliauju idealiąja eiga – kai ne knyga skaitytoją suranda, bet jis ją.</p> <p>"Azuritijos kardinolai" pasirodė vos prieš porą mėnesių, tačiau romaną įvertinusiųjų jau yra nemažai. Kol kas džiugina išties pozityvūs atsiliepimai. Na, o Azuritijoje gyvenančių skaitytojų jau esu pakviesta knygą pristatyti ir jiems.</p> <p><strong>– Apie ką ir kokia bus trečioji knyga?</strong></p> <p>– Vengiu kalbėti apie tai, kas dar nepadaryta, ką gali sustabdyti apmaudūs netikėtumai. Vis dėlto išsitarsiu – vėl grįžtu prie XVIII a. Gardino, prie Antano Tyzenhauzo įrašų Gardino palimpseste, prie XVIII a. LDK kultūrinės energetikos daugiabalsiškumo.</p> <p><a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/vienatves-maratonas-i-azuritija-ir-atgal-810405">Kaunodiena.lt</a></p>
<p>Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekoje balandžio 21 d. buvo pristatytas mūsų kraštietės Jurgos Žąsinaitės romanas „Azuritijos kardinolai”, išleistas Rašytojų sąjungos leidyklos. (Pirmasis, „Akmeniniai Avondalio namai”, pasirodė 2009 m.). Kūrinys atskleidžia skaudžias patirtis apie mūsų jaunųjų emigrantų duoną, svarstymus ir klystkelius. Tai ne kokia nors didaktika, užrašyta buitinė istorija, o į meninį rūbą įvilktas psichologiškai motyvuotas, lakia vaizduote praturtintas siužetas.</p> <p>Tiesa, Jurgos sukurtasis pasaulis nėkart neįvardijamas kaip Lietuva; tiesa, veikėjų vardai – pabrėžtinai nelietuviški. Matyt, autorė įsitikinusi, jog geriausia kryptis – universalumas, užuominos, nuojautos ir punktyrai, kad skaitytojas kaip psichoterapijos seanse pats pasirinktų tinkamą sprendimą, kad kas nors ginkdie neprimestų atsakymo ar patarimo iš šalies…</p> <p>Kadangi jau pirmuosiuose puslapiuose į akį krinta kalbos juvelyrika, nuo jos ir pradėkime. Anksčiau esu ne sykį sielvartavęs, kad jaunoji kūrėjų karta neišmano gimtosios kalbos, nejaučia žodžio svorio, spalvos, kvapo. Vienas nūnai žinomas prozininkas viešai gyrėsi niekad nemąstąs apie kalbą – jam svarbu siužetas, charakteriai, intriga, o visa kita…</p> <p>Pasirodo, apsirikau, ir labai džiaugiuosi tokiais kalbos mokovais kaip Jurga. Jos sakiniai sodrūs, kaupini metaforų, sinonimų, „šarmingų” veiksmažodžių, ji nuolat švytruoja gal tik intelektualui įkertamais terminais bei vardais (Tamara, Eras, Traklis, Estragonas, Lao Cze, Atė...). Net akyse suraibuliuoja lyg oro pritrūkus. Bet kai įveiki pirmąjį šoką (ar barjerą), kai imi perprasti autorės žaidimo taisykles, akyse pasidaro lengviau, šviesiau.</p> <p>Ir atsiveria gana paprastas siužetas, du paraleliniai gyvenimai: jautri, įžeidi ir išdidi „lygiadienių žemės” dukra Pelagija, kartkartėm pabendraujanti su Sibe (pasąmonėje išlikusiu tremties atspindžiu), nusprendžia bet kuria kaina uždirbti pinigų vėžiu susirgusiai motinai gydyti. Taip ji atsiduria Azuritijoje, kur žmonių santykiai ne tik svetimi, bet ir atgrasūs, kur vieni jaunuoliai žudosi, o kiti tempia laiką laukdami savaitgalių, kuomet galės išsijuosę paūžauti…</p> <p>Rašytoja vaizdžiai ir kartu psichologiškai taikliai nutapo tiek darbo vietą, tiek metafizinį reginį, tiek veikėjų portretus, detalės iškalbingos, įsimenančios, pvz.: „Esu įsprausta tarp trijų geltonai dažytų, lubas siekiančių gipskartonių. Siauras tarpas jungia šią vienutę su sale, pilna padrikai sustatytų pilkų stalų. Pakeliu akis – paluby lyg sagaskylės boluoja siauručiai langeliai. Maga juos atsegti. Kas atsivertų?”</p> <p>Kartais Pelagija suabejoja, kas gi iš tikrųjų lemia jos nesėkmes: nelemtai susiklosčiusios aplinkybės – ar jos pačios kompleksai, ambicijos? Tuomet prisipažįsta: „Simuliuodama realybę, mėginu joje apgyvendinti neegzistuojančius intelektus“. Tuomet ir subtiliausi potyriai jai nebėra neginčijama gėrybė: „Spalvų gausa apakina, garsų perteklius apkurtina, smaguriavimas gadina skonį“.</p> <p>Kuo baigiasi istorija merginos, svetimoje šalyje, akvariume, auginusios žuvytes kardinolus, pavadintus artimiausių žmonių vardais? Nematau prasmės atpasakoti visų romano peripetijų, simbolių, siužetinių vingių – tai sužinosite perskaitę romaną. Pasidalinsiu nebent vienu mažu atradimu: kad pajustume, kiek brandus kūrinys ir jo autorius, ypač įdėmiai perskaitykime meilės, erotikos scenas. Deja, net žymūs mūsų laikų romanistai (R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, J. Kunčinas) neatsispyrė nepasimėgavę pigiomis, kone iškrypėliškomis intymiųjų santykių detalėmis, nuoga fiziologija. Tuo tarpu J. Žąsinaitė, nuvedusi savąją Pelagiją į kiniečio Fengo būstą, sugeba sukurti tokį vaizdą, tokią atmosferą, kad joje instinktai ir geismas virsta ne tik estetišku, bet ir kone kosminiu reiškiniu.</p> <p>„Azuritijos kardinolai“ drąsiai ir įtaigiai paliečia gausybę jaunam žmogui aktualių temų, problemų, nuomonių – pradedant asmenybės formavimusi, moralinių atramos taškų paieškom ir baigiant asmenybei, tautai kylančiais iššūkiais globalizacijos sūkuriuose. Apie daugelį dalykų būtų įdomu padiskutuoti su autore, tačiau tai – ilgam išsisakymų vakarui…</p> <p>O pagrindinė herojė Pelagija vis dėlto nepasimeta! Sukusi apsukusi skaudžių išbandymų labirintais, ji pagaliau grįžta namo... Nuoširdžiai linkėčiau, kad jaunuolis, prieš pirkdamas aviabilietą į kokią nors Azuritiją, susipažintų su šia dramatiška istorija – ji ne kunigo pamokslas, ne psichologo<br /> patarimai, tačiau kodėl nepamačius savęs iš šalies? Nesusimąsčius?..</p> <p>„Pasaulio anykštėnas“, kovo - balandžio nr.</p>
<p>Prisipažinsiu, negalvojau šių romanų tempti ant vieno kurpalio, tačiau perskaičius apėmė bendrystės jausmas. Taip, pasirinktos savotiškos, individua­lios raiškos priemonės; taip, skirtingi žiūros kampai, varijuoja pagrindinių personažų – vyro ir moters – charakteriai; kitaip įveikiamos trauminės patirtys ir konstruojamos prasmės. Tačiau esmė susisieja. Šią esmę atkodavau – tai drąsus vieno gyvenimo liudijimas. Gyvenimo, kuris alsuoja tikroviškumu ir autentiškumu (net jei Jurgos Žąsinaitės romane žaidžiama išgalvotais vietovardžiais), kuriame daug egzistencinių, ribinių situacijų. Žinoma, toks buvimas nėra lengvas, bet labai artimas. Nes panašus į mūsų būtį. Su šia pradžios išvada kviečiu skaitytoją nerti į (nuo)savą interpretaciją.</p> <p><strong>Jurga Žąsinaitė. „Azuritijos kardinolai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.</strong></p> <p>J. Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, taip pat – rašytoja. Debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“. Pastebiu tematinį ir raiškos dėsningumą: ir naujajame romane autorė renkasi mistifikuotus vietovardžius (pavyzdžiui, Azuritija, Pamp­lona, Sepija ir kt.), pasitelkusi parabolei artimą struktūrą nagrinėja aktualias, sudėtingas temas. Šįkart tai motinos ir dukters ryšys, susvetimėjimas, priverstinė ir pasirinkta tremtis.</p> <p>Rašytoja interviu teigia: „Savo naujajam romane ieškau laike nutrūkusių gijų tarp XX a. išgyventos tremties ir nūdienos išeiviško gyvenimo patirčių. (...) Daug kas klausia, kas ta Azuritija, kodėl toks vietovės pavadinimas, ar jis turi kokią paslėptą reikšmę. Azuritija ‒ kiekvienam romano veikėjui svetimas kraštas, jo pavadinimas sudarytas iš konkrečias vietoves simbolizuojančių pirmųjų raidžių.“1 Įdomus šis literatūrinis žaidimas. Patiko, kad pasirinkta ne atsitiktinai, kad kiekviena raidė turi savo reikšmę. Antrasis pavadinimo žodis – kardinolai – taip pat keliagubai užšifruotas. Kardinolai – tai žuvelės, kurias, pavadinusi artimųjų vardais, augina protagonistės kambario draugė Liusi, o vėliau ir pati Pelagija. Giluminiame sluoksnyje žuvelių motyvas konotuoja egzistencines prasmes, nusako stikliniame gaubte gyvenančio, iš natūralios aplinkos išplėšto subjekto situaciją: „O aš pati? Ar gyvenu? Galbūt tik plaukioju stikliniame inde su auksažvyniais kardinolais. Esu žalios akvariumo žuvies svajonė – nyki, primityvi, atsitiktinė“ (p. 169).</p> <p>Aplink Azuritiją sukasi ir viena svarbiausių romano ašių – pagrindinės herojės Pelagijos emigracijos patirtys. Motinai susirgus vėžiu, ji ryžtasi gydymui pelnyti pinigų svetur, Azuritijoje. Atpažinau įtaigius, nors ir kiek pritemptus, dabartinės emigracijos vaizdus: savo noru išsirovusio, bet taip ir neprigijusio augalo sindromą, tapatybės praradimą (tai iliustruoja Pelagijos vardo pakeitimas į Penę), nepritapimą svetimame erdvėlaikyje, nedraugišką, paviršutinišką kolegų ir darbdavių požiūrį („ar tikrai toje emigracijoje viskas taip blogai?“ – perskaičius romaną kilo, manau, visai legalus klausimas). Gana intelektualiai pagrindinei herojei kontorinis darbas, kolegos tampa pretekstu kritikuoti, ironizuoti. Verta paminėti, jog Pelagija ir šiaip nemenka mizantropė: pašiepia ne tik tolimus, bet ir artimus, lygiadieniais vadinamo savo krašto žmones – ko vertas vien epizodas, kai nulinčiuojami plojimai lėktuvui nusileidus.</p> <p>Paraboliška, mistifikuota romano plot­mė, kurią žymi išgalvoti vietovardžiai, derinama su labai proziška patirtimi. Tai ir tragiška kambario draugės Liusi istorija, ir nuobodaus darbo kontoroje kasdienybė, ir santykiai su artimais žmonėmis. Visai įdomiai ir, sakyčiau, ambivalentiškai (nes mistifikuotas mirusios giminaitės „pajautimas“ dera su realistiškais istoriniais faktais) į Azuritijos „užkariavimo“ pasakojimą įsipina krikštamotės Sibės istorija. Ji dėliojama kaip savitas kitokios – priverstinės – emigracijos koliažas. Represijų, tremties tema visada jaudina, tačiau lieka rizika „perspausti“. Vis dėlto labiau „perspausta“ protagonistės, o ne Sibės istorija. Tai liudija, koks galingas subtilumas, nutylėjimas ir užuomina literatūroje, taip pat ir gyvenime. Artimumas krikštamotei, savotiškas jos istorijos dublis romaną įrėmina ir papildo.</p> <p>Kita svarbi tema – santykiai. Esminis romane – motinos ir dukros ryšys. Jis trupantis, neautentiškas, kupinas apviltų lūkesčių: „Kodėl ji tokia tiesi ir vienveidė, kodėl net apsimesti negali, kad manęs pasiilgo? Kad nors kada pratrūktų, atsivertų, kad įsileistų į savo glėbį!“ (p. 178) Šio ryšio neišsipildymas – viena trauminių patirčių (psichoanalitinį romano klodą pagrindžia ir dėmesys sapnams), Pelagijos cinizmo, nihilizmo, juodregystės ir nepastovumo priežastis – apie tai taikliai užsimena keistas (o kaip kitaip) mylimasis ir būsimo vaiko tėvas rytietis Fengas. Trauminis ryšys ir su Fengu: iš anksto nusprendžiama neprisirišti, kad vėliau netektų nusivilti.</p> <p>Kita vertus, ribinės situacijos leidžia mąstyti giliau ir aprėpti daugiau. Ne veltui Pelagija beatodairiškai demaskuoja vartotojišką Aš–Tai santykį, jam priešinasi. Neautentiškas ryšys lemia visuomenės kritiką. Kitas klausimas: ar pačiai Pelagijai pavyksta sukurti Aš–Tu santykį? Dar viena svarbi tema – susidūrimas su mirtimi. Jos romane apstu: tai ir protagonistės kolegės kūdikio praradimas, ir motinos mirtis, ir vaikystės draugo netektis, ir savižudybės. Netekties palytėjimas neišvengiamai keičia subjektę. Sakyčiau, Pelagiją jis padaro juodregę: „Gyvenimas – kryptis myriop. Po paskutinio mirties žodžio nieko nebėra“ (p. 184).</p> <p>Pristačius pagrindines temas, keli sakiniai apie stilių. Romano kalba aiški, sklandi, radau daug retesnių, vaizdingų žodžių. Tai kiek priminė Jolitos Skab­lauskaitės kalbėjimą. Šiek tiek nuvylė kelios banalios, nudėvėtos frazės: „visiems jis ant liežuvio galo“, „išvynioti gyvenimą lyg dovanotą saldėsį“ ir pan. Tekstas prisodrintas įvairiausio plauko literatūrinių, istorinių, filosofinių intertekstų, aliuzijų ir pan. Aptikau ir D. Kajoko „Ežero ir jį lydinčių asmenų“ atšvaitų, ir nuorodų į mitologinius, religinius pasakojimus, pavyzdžiui: „Sklęsiu lyg į kokį Šventojo Atono kalną, pasivertusi vyru asketu...“ (p. 9) Kai kurie kontekstai stip­rino ir plėtė romano prasminius klodus, tačiau būta ir atlikusių vien puošybinę funkciją.</p> <p>Perskaičius knygą susidarė keliaprasmis įspūdis. Viskas lyg ir savo vietoje – ir temos, ir kontekstai, ir jų raiška. Vis dėlto pajuntu savotišką neišsipildymą – gal kiek ištęsta, neišplėtota, be to, beveik viskas girdėta. Kita vertus, naivu postmodernistinėje, neomodernistinėje ar bala žino kokioje epochoje tikėtis ko nors negirdėto? Renata Šerelytė, apibūdindama pirmą Žąsinaitės knygą, teigė: „Nežinau, ką apie šį kūrinį sakytų oficialioji kritika. Bet visgi „kažko“ šioje knygoje esama. Ko, sunku pasakyti.“2 Jau žinau, kas man naujojoje knygoje yra tas „kažkas“ – jau minėtas vieno gyvenimo liudijimas. Liudijimas, kuriame radau ir savo istorijos.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2017-04-14-nr-3611/3921-knygu-presas" rel="nofollow" target="_blank">Literatūra ir menas</a></p>
<p>Balandžio 21 d. (penktadienį) 16.30 val. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos salėje – rašytojos Jurgos Žąsinaitės romano „Azuritijos kardinolai“ pristatymas ir susitikimas su autore. Jurga Žąsinaitė – rašytoja, užaugusi Rubikiuose, Anykščių rajone, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Autorės literatūrologiniai ir grožiniai tekstai publikuojami įvairiuose mokslo ir kultūros leidiniuose. &nbsp;J. Žąsinaitė debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai”. Naujausias autorės romanas „Azuritijos kardinolai” (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakoja apie vienišos, savo tapatumo ieškančios moters patirtis, bevietiškumą, fizinę ir dvasinę motinystę, priverstinę ir pasirinktą tremtį. Knyga buvo pristatyta šių metų Vilniaus knygų mugėje.</p> <p>Su knygos ,,Azuritijos kardinolai” autore rašytoja &nbsp;Jurga Žąsinaite kalbasi Indrė Rukšaitė.</p> <p><strong>– Miela Jurga, užaugote Rubikiuose, ar šis kraštas yra Jūsų kūrybinio įkvėpimo žemė?</strong></p> <p>– Būsiu atvira ‒ kol gyvenau Rubikiuose, beveik nerašiau, tik daug skaičiau. Tai buvo ne rašymo ar kūrybos, bet džiaugsmo nerūpestingu, kone idilišku gyvenimu metas. Kurti tuomet, matyt, nebuvo poreikio. Pirmąjį kūrinį ‒ apysaką „Akmeninius Avondalio namus“ pradėjau rašyti išvykusi iš savo gimtinės ir suvokusi, kad jau niekada tokia pati ten nebegrįšiu. Ši suvoktis vertė daug ką apmąstyti, dėl daug ko liūdėti. Jei būčiau likusi Rubikiuose, galbūt ir nerašyčiau. Taigi, &nbsp;sunku atsakyti, ar gimtas kraštas įkvepia kurti. Gal greičiau jo ilgėjimasis. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, kokia toji gimtinė ‒ vaizdinga, apdainuota poetų ar prapuolusi dykynėj.</p> <p><strong>– Iš kokios šeimos Jūs kilusi?</strong></p> <p>– Tikrai ne iš bajoriškos. Mano tėvai, seneliai, proseneliai ‒ visi iš tos pačios Anykščių žemės. Tiesa, po atokiausius kraštus mėtyti ir vėtyti. Tėtis, vos trijų mėnesių ištremtas į atšiaurų Krasnojarską, ten ir užaugo. Tėčio mama (mano senelė), kelerius metus kentusi tremtyje ir laukusi iš lagerio grįžtant myriop nuteisto vyro, vaikystę praleido Amerikoje. Kaip ir dažnoje šeimoje, giminėje būta įdomių, atmintinų ir iš lūpų perduodamų istorijų.&nbsp;</p> <p><strong>– Kas padėjo susiformuoti Jūsų rašytojos talentui?</strong></p> <p>– Man labai nejauku, kai į mane kreipiasi „rašytoja“. Suprantu, kad sinonimišką žodį nelengva rasti, tačiau man tas kreipinys kiek per sunkus ‒ juk parašiau tik antrą knygą. Dažnai ir pati šypteliu, kai kuklios brošiūrėlės autorius tituluojamas rašytoju. Nesu tikra ir dėl talento ‒ ar jis jau susiformavo, ar dar tik formuojasi. O gal talentas čia niekuo dėtas, galbūt rašau dėl niekaip neužsitraukiančios žaizdos, gal rašymas ‒ tik pomėgis, kuris mano valiai nepaklusdamas, ims ir praeis?&nbsp;</p> <p><strong>– Apie kokią moterį rašote? Kas jai svarbu?</strong></p> <p>– Pagrindinė romano veikėja Pelagija ‒ įskaudinta, vieniša, pikta, neįstengianti pamilti, netikinti ir sykiu ieškanti Dievo. Lytis nėra svarbi, tą patį gali jausti ir vyras. Kas turėjo įtakos tokiam Pelagijos charakteriui? Vaikystės, paauglystės patirtys. Ji augo sovietmečiu, priklausė maždaug 65-ųjų ‒ 75-ųjų praeito amžiaus kartai. Romane aprašomas jos gyvenimas nauju, daug vilčių teikusiu metu po nepriklausomybės atkūrimo. Metu, kuomet ne tik atsivėrė kitos galimybės, bet ir laukė kiti išbandymai. Mano manymu, lietuvių literatūroje per menkai reflektuojamas tas lūžio įveikimas arba neįveikimas einant iš sovietmečio į nepriklausomą Lietuvą. Po 1990-ųjų laukta naujo, savo pasaulėžiūrą iš esmės pakeitusio žmogaus, tačiau taip greitai jis nepasikeitė, nes atėjo slegiamas tų pačių baimių, abejonių, nepasitikėjimo savimi. Sovietmetis sudarė natūralias sąlygas formuotis išmokto bejėgiškumo sindromui, drastiškai menko žmonių atsparumas ir gebėjimas įveikti visuomeninių pokyčių keliamus iššūkius. Tokia yra ir pagrindinė romano veikėja Pelagija ‒ negalinti užmiršti savaitinių darželių, vaikiškos, niūriomis daugiabučio sienomis gąsdinančios vienatvės, iširusios šeimos, motinos nemeilės. Nuoskaudos slegia ir išvykus į kitą kraštą, ir ten ji į daug ką žiūri nemylinčio, įtaraus žmogaus akimis. Jos vertės yra nulemtos praeities, kuri nesiūlo jokių atspirčių. Štai kodėl Pelagijos gyvenime atsiranda Sibė ‒ iš tremties (gūdaus Sibiro) negrįžusi jos krikštamotė. Pelagija gyvos Sibės nėra mačiusi, tik žino, kad jos vardas (neradus kitos krikštamotės) buvo įrašytas į krikšto liudijimą. Sibės praeitis tikresnė už Pelagijos praeitį, būtent į ją sunkiomis akimirkomis ir grįžtama.</p> <p><strong>– Kuo ypatingas pagrindinės romano herojės santykis su motina?</strong></p> <p>– Motinystė šiame romane neidealizuojama. Motina ir duktė elgiasi taip tarsi joks kraujo ryšys jų nesietų. Tai nusakoma pačios Pelagijos žodžiais: „Koks gali būti ryšys tarp pirmos teigiamos ir ketvirtos neigiamos kraujo grupių? Tarp grynakraujo ir mišrūno? Tarp medžiotojo ir aukos? Tarp priimančio sprendimus ir nuo jų bėgančio? Tarp proto ir jausmų? Tarp neandertalietiškos valios ir visiško ištižimo?“ Manau, ši citata apie jųdviejų santykius daug pasako. Beje, romanas prasideda epizodu, kuomet Pelagija nusprendžia vykti svetur tam, kad uždirbtų pinigų motinos ligai gydyti. Tačiau motina, užuot tuos pinigus skyrusi gydymui, taupo juos pačiai Pelagijai. Motina miršta, o duktė kaip tik tuo metu pagimdo sūnų. Gelbėtoja ir auka apsikeičia vietomis. Tai ‒ ribinė situacija. Ją suvokus, daug kas paaiškėja.</p> <p><strong>– Kas ta paslaptingoji Azuritija ir jos kardinolai?</strong></p> <p>– Jau esu minėjusi, kad Azuritija ‒ kiekvienam romano veikėjui svetimas kraštas, jo pavadinimas sudarytas iš konkrečias vietoves simbolizuojančių pirmųjų raidžių. Tarkime, A ‒ Angaros ar Acherono upė, Airija, Anglija, akvariumas; Z ‒ Zimos miestas, pro jį drykstantis Transsibiro geležinkelis, vadintas Didžiuoju Sibiro keliu, juo atriedėjo tūkstančiai tremtinių; U ‒ Uhanas (miestas rytinėje Kinijoje); R ‒ Rysai, Aukštųjų Tatrų kalnas ir pan. Be kita ko, tekste Azuritija tampa ir bendriniu žodžiu, pavyzdžiui: „Kiek šiapus ir anapus azuritijų? Sibės vagonas irgi ten rieda. Kone kiekvieną naktį ji tos vietos vardą skiemenuoja.“&nbsp;<br /> Na, o kardinolai ‒ tokios akvariumo žuvelės, kurios Pelagijai atstoja prarastus artimuosius (jų vardais ir pavadina žuveles). Tam tikra prasme ir Pelagija yra pati save praradusi. Ji irgi ‒ Azuritijos akvariume plaukiojantis kardinolas. Ši transfomacija reikalinga tam, kad pagrindinė veikėja suvoktų savo dvilypumą, kad galėtų pažvelgti į save iš šalies. Apskritai ta akvariumo kardinolų grupelė romane funkcionuoja lyg sumažinta žmonių bendruomenės kopija.</p> <p><strong>– Kaip manote, kuo Jūsų naujasis romanas gali labiausiai patraukti skaitytoją?</strong></p> <p>– Sunku nuspėti skaitytojų lūkesčius. Galiu tik pasidalinti atsiliepimais tų, kurie „Azuritijos kardinolus“ jau skaitė: patiko įtraukiantis, nenuspėjamas siužetas, gyvybinga kalba, skvarbus žvilgsnis į rūpimas, tačiau dažnai ignoruojamas problemas, savitas pasakojimas apie gyvenimą svetur.&nbsp;<br /> Per vieną susitikimą su studentais išgirdau tokį savo kūrinio apibūdinimą: „Azuritijos kardinolai“ ‒ romanas apie nemeilę ir netikėjimą, ir kaip sunku su tuo gyventi“. Tikriausiai sutikčiau. Visgi dar reikėtų pridurti, kad itin svarbios pastangos nemeilę ir netikėjimą paversti meile ir tikėjimu. Nuoširdžiai tikiu, kad tai skaitytojui turėtų būti įdomu.</p> <p><a href="http://www.silelis.res.lt/?lang=lt&amp;mID=1&amp;id=4588">Anykščių krašto laikraštis „Šilelis“</a></p>
<p>Jurga Žąsinaitė – rašytoja, užaugusi Rubikiuose, Anykščių rajone, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Autorės literatūrologiniai ir grožiniai tekstai publikuojami įvairiuose mokslo ir kultūros leidiniuose. J. Žąsinaitė debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“. Naujausias autorės romanas „Azuritijos kardinolai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pasakoja apie vienišos, savo tapatumo ieškančios moters patirtis, bevietiškumą, fizinę ir dvasinę motinystę, priverstinę ir pasirinktą tremtį. Su knygos ,,Azuritijos kardinolai“ autore rašytoja &nbsp;Jurga &nbsp;Žąsinaite kalbasi rašytoja Gintarė Adomaitytė.</p> <p><strong>Miela Jurga, Jūsų tėviškė – Rubikiai netoli Anykščių. &nbsp;Ar stiprina, ar įkvepia rašyti, kurti ta slaptinga vieta?</strong>&nbsp;</p> <p>Užaugau didelėj, dar mano prosenelio ręstoj sodyboj prie pat Rubikių ežero. Tame name gyveno kelios kartos. Daug kas iš jų gyvenimų ir šiandien yra likę: smetoniniai kuparai, sviestmušės, verpimo rateliai, žarijomis kaitinamas lygintuvas, nebegrojantis patefonas. Visi dabar amžiauja tamsioj palėpėj. Joje vėjuotą dieną ar naktį girdėt, kaip ošia ežeras ‒ pagrindinis mano vaikystės personažas, dažnai personifikuotas ir mistifikuotas.&nbsp;<br /> Niekada nebijojau vandens. Vasarą plaukdavau (kartais ir be valties) į atokiausias ežero salas (jų net 16), žiemą kulniuodavau ledu arba čiuoždavau slidėmis. Buvau įsikalusi sau į galvą, kad mane užauginęs ežeras nieko bloga man nepadarys. Šis įsitikinimas metams bėgant vis blėso. Dabar grįžus tėviškėn nebesu tokia drąsi ‒ viena nebeplaukiu, nekeliu kojos ant ledo. Matyt, būgstu, kad ežeras manęs gali neatpažinti. Taip pat ir mano sala. Nepatikėsit, vaikystėj turėjau savo salą! Tiksliau, maniau, kad ji priklausė tik man, nes žinojau, kaip sausuma į ją patekti. Vėliau paaiškėjo, kad tą kelią žinojo ir kiti, tik mažai kas ten lankėsi. Kalbu apie nuostabųjį Pertaką. Buvau jo gyventoja. Turėjau kitą, tik man žinomą vardą ‒ Perta Rutekė. Pertako saloj perskaičiau visas gražiausias vaikystės knygas: Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“, „Pepę Ilgakojinę“, „Mes Varnų saloje“, „Mijo, mano Mijo“, Hanso Kristiano Anderseno, Ernesto Teodoro Amadėjaus Hofmano, Vilhelmo Haufo pasakas, Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“, Felikso Zalteno „Bembis. Bembio vaikai“ ir, žinoma, lietuvių ‒ Anzelmo Matučio, Kosto Kubilinsko, Vytautės Žilinskaitės, Janinos Degutytės kūrinius vaikams. Mėgau skaityti gamtoj, ten jausdavausi saugi, daug saugesnė nei, tarkime, mokykloj. Kadangi gyvenom vienkiemy, mažai su kuo bičiuliavausi. Buvau vienišė, bet dėl to nė kiek neliūdėjau.&nbsp;<br /> Ar gimtos vietos įkvepia rašyti? Galbūt jų ilgesys. Rubikiai labai pasikeitę. Ežero pakrantės priklauso naujiems savininkams, taip pat ir manasis Pertakas. Perta Rutekė ten vietos neberastų. Neberandu ir Antano Vienuolio-Žukausko kuolo, prie kurio jis rišdavo savo laivę. Močiutė ne sykį rodė, kurioj vietoj jis buvo įsmeigtas. A. Žukauskas dažnai svečiuodavosi mano prosenelių namuose, labai mėgo Rubikių ežere žvejoti. Atsiveždavo ir savo sūnų Stasiuką, tik šiam žvejyba nerūpėjo, likdavo krante šėliot.</p> <p><strong>O kad jau prakalbome apie tėviškę, tai ir apie artimiausius žmones reikia pakalbėti, apie visą giminę. Prisiminkit tuos žmones, kurie Jus ugdė, turėjo įtakos. Ar atsispindi jų portretai Jūsų knygose - ,,Akmeniniuose Avondalio namuose“ ir ,,Azuritijos kardinoluose“?</strong></p> <p>Mane nuolat supo vyresnio amžiaus žmonės ‒ seneliai, jų bičiuliai, dėdės, tetos. Pirmoji mokytoja ‒ močiutė. Iš jos perėmiau meilę knygai, dainai, teatrui (pati dainavo ir vaidino). Dar turiu paminėti savo dėdę ‒ keistuolį kaimo filosofą, įsitikinimais ir gyvenimo būdu labai panašų į Vinco Krėvės Lapiną. Taip pat kauniškę tetą, kas mėnesį dovanojusią man knygas, pasakojusią apie prieškario Kauną, ten ūžusį kultūrinį gyvenimą. Atsimenu, kaip ji veždavosi mane į muziejus, teatrus, iš Rubikių į Anykščius dardėdavom siauruku, o iš ten ‒ autobusu į Kauną.&nbsp;<br /> Labai laukdavau ir Rimanto Vanago, artimo šeimos bičiulio, tuomet mūsų krašte jau žinomo poeto, „Moksleivio“ vyriausiojo redaktoriaus, uolaus žvejo, šmaikštaus pasakoriaus.&nbsp;<br /> Ilgai galėčiau pasakoti apie tėvo giminę, apie jį patį. Trijų mėnesių su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Pimijos kaimą. Jo tėvą (mano senelį) nuteisė myriop, ilgus metus kalėjo lagery. Sulaukė amnestijos, 1959 m. grįžo Lietuvon į sugriautus namus. Mano tėvas beveik nemokėjo lietuviškai, sunkiai pritapo mokykloj. Bet buvo užsispyręs, pasivijo. Užsimojo studijuoti mediciną. Įstojo į Kauno medicinos institutą. Būtų įgijęs pediatro specialybę, tačiau kažkam užkliuvo sibirietiška jo praeitis. Vėliau neakivaizdžiai studijavo tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Bet iki to laiko dar buvo paskelbtas dezertyru, nes savo noru pasitraukė iš tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Norėjo tarnauti ir žaisti krepšinį. Savo krašte buvo žinomas kaip perspektyvus krepšininkas. Be jokios rekomendacijos, be tikslaus adreso išvyko į Lvovą prašytis priimamas į ASK komandą. Lvove buvo sugautas ir nuvežtas pas karinį prokurorą, iš kurio sužinojo, kad Anykščių tarybinės teisėtvarkos atstovai paskelbė sąjunginę Juozo Žąsino paiešką. Tąsyk jam pasisekė, išgelbėjo ASK komandos treneris, prisiėmęs atsakomybę už itin perspektyvų žaidėją.&nbsp;<br /> Įdomios tėvo mamos, užaugusios Amerikoje, jos brolių ‒ partizaninio karo vadų istorijos, bet gal šįsyk nebepasakosiu. Džiaugiuosi, kad turiu kuo didžiuotis, turiu ką mylėti. Kai ką iš tų mylimųjų pasivadinu ir į savo kūrinius. Tiesa, nedrąsiai. Jaučiu, kad jų vinklios istorijos gali nepaklusti mano, dar neįgudusios pasakotojos, gebėjimams.&nbsp;</p> <p><strong>Koks vaikas buvo ta Jurga Žąsinaitė ir kas liko joje iš vaikystės? Kaip nutiko, kad pasirinkote filologijos studijas? Ar Jūs – humanitarinių mokslų daktarė – jaučiatės nutolusi nuo savo vaikystės norų?&nbsp;</strong></p> <p>Buvau obuolių ir knygų graužikė. Iš miesto atkakę pusbroliai juokdavosi, kad tokiam užkampy daugiau nieko ir neveiksi.&nbsp;<br /> Buvau nepataisoma melagė. Galvoje knibždėte knibždėjo aibė keisčiausių istorijų. Mokėjau jas tikroviškai papasakoti, mano vaikiškais melais daug kas tikėjo. Kiek vėliau savo melams radau pateisinimą: „Aš žinojau, kad sakau neteisybę, kad fantazuoju ir meluoju, bet man buvo vis viena, nes tiesa buvo beviltiška ir blanki, ir tik svajos pojūtis ir jos atšvaitas, buvo tikrasis gyvenimas.“ (Erich Maria Remarque)<br /> Filologijos studijas pasirinkau neatsitiktinai. Gana anksti supratau, kad mane domina humanitariniai mokslai. Norėjau studijuoti kalbas ir literatūrą, dar labai traukė istorija. Kaip tik todėl nusprendžiau tyrinėti senąją literatūrą.&nbsp;<br /> Vaikystėj nenumaniau, kokiais keliais keliausiu. Tiesą sakant, apskritai nenorėjau niekur keliauti. Troškau likt Pertako saloj. Gimiau tą pačią lapkričio dieną, kaip ir mano mylimiausia autorė Astrida Lindgren, svajojau rašyti tokias pat nuostabias knygas. Sunku šiandien pasakyti, ar tos vaikiškos svajos pildosi, ar labai nuo jų nutolau. Tačiau Perta Rutekė ir Jurga Žąsinaitė vis dar turi kai ką bendra ‒ graužia obuolius ir skaito knygas.</p> <p><br /> <strong>O dabar jau laikas kalbėti apie abi Jūsų knygas. Prisiminkime &nbsp;,,Akmeninius Avondalio namus“ – pasakojimą apie darnią, bet ir keistą, žemiškajame pasaulyje nepritampančią šeimą. Tokią lyg baladę, lyg sakmę... &nbsp;Ar knygai pasirodžius pasijutote suprasta, skaitoma?</strong></p> <p>&nbsp;&nbsp; &nbsp;Apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“ buvo tyliai skaitoma. Kai kam tas sakmiškas kūrinys labai patiko, kiti jo nesuprato. Tai buvo mano debiutinė knyga, nežinomos, tuomet ne Lietuvoj gyvenusios autorės kūrinys apie švarių akmenukų rinkimą kvaitulingai besisukančioje gyvenimo karuselėje, apie „atbijotą“ žaidimą neišlaukus pabaigos, apie ieškojimą savojo laiko ir vieną iš tūkstančio kelių atgal, tuokart į akmeninius namus... Knyga-plaštakė, niekieno nepagauta, niekur nenutūpusi, Jūsų, miela Gintare, gražiu žodžiu palydėta. Gal tokių skraiduolių irgi reikia?</p> <p><strong>Kaip į pasaulį keliavo ,,Azuritijos kardinolai“? Net neabejoju, kad svarbi buvo Jūsų vertėjos patirtis Airijoje. Bet juk ne tik? Man regis, knygą rašėte ilgokai... &nbsp;</strong></p> <p>„Azuritijos kardinolus“ rašiau visą dešimtmetį. Į tą laiką įsiterpė doktorantūros studijos, moksliniai tyrimai, vaikų auginimas. Išties romaną pradėjau dar Airijoje. Grįžus į Lietuvą rašymas nutrūko. Ėmiau publikuoti straipsnius „Šiaurės Atėnuose“. Po to susitelkiau ties disertacijos rašymu. Sėdėjau Varšuvos, Minsko, Gardino bibliotekose, archyvuose. Po to iš ilgesio ar nuobodžio prisiminiau nebaigtą darbą. Apgynusi disertaciją, vėl prie jo prisėdau.&nbsp;<br /> Mane visad domino namus palikusio (nesvarbu, savo ar ne savo noru) žmogaus jausena, laikysena, jo gebėjimas ar negebėjimas pritapti svetur. Man pačiai ne sykį teko išeiti iš gimtų namų, ieškotis naujų, juose kurtis. Iš Rubikių nueita gana toli: kelias vedė per Anykščius, Vilnių, suko į Maskvą, Dubliną, Veksfordą, vėl atgal, bet ne į pačią pradžią. Bijau, kad niekad ten nebenuves.&nbsp;<br /> Savo naujajam romane ieškau laike nutrūkusių gijų tarp XX a. išgyventos tremties ir nūdienos išeiviško gyvenimo patirčių. Šiandien dažnai girdžiu sinonimiškai vartojamus žodžius: emigrantas, kosmopolitas, išeivis, tremtinys, dipukas. Tai kelia man nuostabą, mėginu atsakyti, kodėl šie skirtingos konotacijos žodžiai įrašomi į tos pačios reikšmės lauką.&nbsp;<br /> Daug kas klausia, kas ta Azuritija, kodėl toks vietovės pavadinimas, ar jis turi kokią paslėptą reikšmę. Azuritija ‒ kiekvienam romano veikėjui svetimas kraštas, jo pavadinimas sudarytas iš konkrečias vietoves simbolizuojančių pirmųjų raidžių. Tarkime, A ‒ Angaros ar Acherono upė, Airija, Anglija, akvariumas; Z ‒ Zimos miestas, drykstantis pietryčių Sibire, netoli Angaros, Lenos ir Žemutinės Tunguskos baseinų, pro Zimos miestą eina Transsibiro geležinkelis, vadintas Didžiuoju Sibiro keliu, juo atriedėjo tūkstančiai tremtinių; U ‒ Uhanas (miestas rytinėje Kinijoje); R ‒ Rysai, Aukštųjų Tatrų kalnas ir pan. Be kita ko, tekste Azuritija tampa ir bendriniu žodžiu, pavyzdžiui: „Kiek šiapus ir anapus azuritijų? Sibės vagonas irgi ten rieda. Kone kiekvieną naktį ji tos vietos vardą skiemenuoja.“</p> <p><strong>Kokie jausmai lanko Jus, belaukiančią antrosios knygos? Ir... gal skaitytojams jau laukti trečiosios Jurgos Žąsinaitės knygos?</strong></p> <p>Kaip ir kiekvienas autorius, noriu, kad mano knyga būtų skaitoma, aptariama, vertinama. Juokingai skamba kai kurių rašančiųjų ištaros, kad kritika, atsiliepimai jiems nėra svarbūs. Kam tuomet leisti knygas? Dėl narciziško pasipuikavimo?<br /> O apie trečią knygą dar, manau, anksti kalbėti, palauksiu, kol kur nors nutūps antroji.&nbsp;</p> <p>Ir dar kelis žodžius apie Gardiną – Jus pasišaukusį miestą. Būtent XVIII amžiaus Gardinui skyrėte savo disertaciją. Kodėl man atrodo, kad disertacija gali sulaukti palydovo – meninio teksto?&nbsp;<br /> Gardino tekstus atradau rašydama magistro darbą apie lietuvių didaktinės prozos ištakas. Sužavėjo antrąja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostine tituluotas miestas, amžininkų lygintas su klestinčiais XVIII a. Vakarų Europos centrais, taip pat Gardino seniūnas, aktyvus reformatorius Antanas Tyzenhauzas (amžininkų vadintas Petru Didžiuoju), savitas kultūros formas brandinusi įvairiatautė miestietija, pilietinę ir patriotinę savimonę budinę LDK pasiuntiniai 1793 m. Gardino Seime. Buvau užsidegusi tuos tekstus skaityti, tirti, tačiau apgynusi magistro darbą, nusprendžiau save išbandyti kitur. Tame pačiame Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu pradėjau studijuoti anglų kalbą. Studijų nebaigiau, nes, gavusi pasiūlymą padirbėti vertėja nedideliame Airijos miestelyje, nedvejodama sutikau ir keleriems metams apsigyvenau prie ramios Airijos jūros. Gardino nepamiršau. Matyt, jo pašaukta 2008 m. grįžau į Lietuvių literatūros katedrą.&nbsp;<br /> Jau esu prisipažinusi, kad dėl Gardino padariau tikrai ne viską, ką buvau užsimojusi. Stažuodamasi Minsko, Varšuvos universitetuose, darbuodamasi Gardino archyve surinkau labai daug medžiagos, kurios nemenka dalis liko į disertaciją neįtrauktuose užrašuose. Toji dalis kaip gyvas priekaištas neleidžia pajusti atodūsio, kuris jaučiamas pabaigus svarbų darbą. Daug kas dar liko nepasakyta, neįvertinta, daug kam dar būtinas tęsinys. Tos medžiagos užtektų ir meniniam tekstui sukurti, tik neramina klausimas, ar pajėgsiu tai, ką sukaupiau, suvaldyti, ar istorija netaps pagrindiniu pasakotoju ‒ to bijau labiausiai.&nbsp;</p> <p><strong>Pradėjome šį pokalbį nuo žmonių, kurie Jus ugdė. O pabaigai... Gal kelis žodžius apie žmones, kuriuos ugdote Jūs? Apie šeimą, apie jaunąją filologų kartą, apie tuos, kuriuos įsivaizduojate savo knygų skaitytojais.</strong></p> <p>Būdama mokinė, studentė galvodavau, kaip paprasta mokyti kitus, juk mokytojo žodžiu, net jei jis ir ne visai teisingas, niekas neabejoja. Dabar viskas atrodo kiek kitaip ‒ supranti esąs atsakingas ne tik už tai, ką sakai, bet ir kaip sakai. Nuoširdumas, atidumas, pagarba jaunam žmogui, vaikui yra labai svarbūs. Tikiu, kad šie dalykai svarbūs ir bet kuriam skaitytojui. Kaip tik todėl didelį dėmesį savo tekstuose skiriu kalbai, manau, kad tik gebant tinkamai ja naudotis, įmanu ugdyti skaitytoją.&nbsp;</p> <p>Ačiū už pokalbį!</p>
2017 Rugpjūtis
P A T K P Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €