Čikas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Čikas

Čikas
-46%
Autorius: Wolfgang Herrndorf
Prekės kodas: 9789986398721
Pavadinimas Čikas
Žanras romanas jaunimui
Vertėjas iš vokiečių kalbos vertė Rasa Kičaitė-Petraitienė
Metai 2016
Psl. skaičius 256 p.
ISBN 978-9986-39-872-1
Išmatavimai 20 cm x 12.8 cm x 2.3 cm
Kaina: 6.50 € 3.50 €
Kiekis:  

Romanas jaunimui

Pasakojimas apie dviejų keturiolikmečių (pasiturinčių tėvų sūnaus ir asocialaus imigranto iš Rusijos) draugystę ir jų nuotykius, keliaujant per šalį vogtu automobiliu. Vokiečių rašytojas Wolfgangas Herrndorfas (1965-2013) sukūrė linksmą ir kartu melancholijos palytėtą kelio romaną jaunimui, sulaukusį didelio pripažinimo. 

Ką daryti, kai tau keturiolika, o mergaitė nepakviečia į gimtadienį? Kai mokykloje nesi populiarus? Kai jautiesi vienišas? Važiuoti su draugu, kur akys veda. Pagrindinis veikėjas Maikas  šmaikščiai ir gyvai pasakoja, kokius nuotykius jam ir Čikui teko patirti per vasaros atostogas, keliaujant vogtu automobiliu. Tai knyga bandantiems suprasti, ką reiškia būti suaugusiu.

Šiam vokiečių rašytojo Wolfgango Herrndorfo romanui ateityje lemta atsidurti greta Francoise Sagan romano „Sveikas, liūdesy“ ir J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Knyga išversta į 25 kalbas, įvertinta Vokietijos jaunimo literatūros premija, Clemenso Brentano ir Hanso Fallados premijomis. Pagal šį romaną pastatytas spektaklis, kuriamas filmas.

Susiję leidiniai

Vakarėlio mergina
-46%
3.50 € 6.50 €
Čia nėra didvyrių
-46%
3.50 € 6.50 €
Drambliai nematomi
-38%
4.00 € 6.50 €


<p>Na, ši knyga turėtų patikti maištaujantiems paaugliams. Ir šiek tiek gąsdinti konservatyvius jų tėvus. Tad šiek tiek sunku skatinti šią knygą perskaityti, kad tiesiogine prasme nesuprastumėte, jog taip skatinamas paauglių maištas. Kaip savo laiku Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ buvo tapusi tam tikros kartos maišto išraiška, taip ši knyga irgi atrodo maištinga mūsų laikams: pagrindiniai jos veikėjai yra du abejotino socialinio statuso septyniolikmečiai, kurie vogta LADA išvyksta atostogauti į „Valakiją“, žinodami, jog ten gyvena vieno iš jų senelis, tačiau kaip Valakiją pasiekti ir kur ji yra (ar išvis – yra?), ne esmė. Tačiau daug svarbiau yra tai, kad pasakodamas jų patiriamus nuotykius, autorius atveria daugybę šiuolaikinės visuomenės žaizdų: skyrybų ir tėvų neištikimybės poveikį vaikams, patyčias, konkurenciją ir nuolatinę kovą tarp „svarbių“ ir „nesvarbių“ paauglių, santykį su mokykla, alkoholizmo, imigracijos pūlinius… Knyga daugiasluoksnė, labai subtiliai atskleidžiama, kaip natūralus ir paprastas bendravimas yra išnykęs iš šiuolaikinių vaikų gyvenimo, kaip sudėtinga jiems atrasti save bei savo kelią. Neskubėkite knygos smerkti dėl drastiško žargono ar manyti, jog tai knyga vien apie maištą. Čia rasite žymiai daugiau. Tik būkite atviri.</p> <p>Visą straipsnį galite skaityti <a href="http://lituanistusamburis.lt/naujos-knygos-paaugliams-kaip-juos-sudominti-skaitymu/" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Vokiečių autoriaus Wolfgango Herrndrofo romano paaugliams „Čikas“ recenziją norisi pradėti esmine, mano akimis, citata, atspindinčia ne tik knygoje perteiktas šiandienės Vokietijos realijas, bet ir nuotaikas, kuriomis gyvena (ir tiki!) nemaža dalis žmonių Lietuvoje: „Nuo mažumės man tėvas kalė į galvą, kad pasaulis yra blogas. Pasaulis ‒ blogas ir žmogus yra blogas. Nepasitikėk niekuo, svetimais ir taip toliau. Taip kalbėjo mano tėvai, taip kalbėjo mano mokytojai ir televizija kalbėjo tą patį. Jei pasižiūri žinias, matai: žmogus blogas. Gal tai ir tiesa, kad 99 procentai žmonių blogi. Bet keisčiausia, kad mes su Čiku per visą kelionę beveik be išimties sutikome tik tą vieną procentą žmonių, kurie nebuvo blogi“ (p. 211).</p> <p>Knyga įvardijama kaip „kelio romanas“. Ir tai beveik tiesa, nes pagrindiniai lūžiai pasakotojo paauglio sąmonėje įvyksta keliaujant su bendraklasiu Čiku į Valakiją, kurioje tarsi turėtų gyventi jo senelis. Valakija ‒ istorinė sritis Rumunijos pietuose, tačiau netgi tokių žinių knygoje apie ją nepateikiama, tad Valakijos pavadinimas skamba veikiau kaip „pasakų šalis“. O „kelio romanas“ prasideda tik nuo 19 skyriaus. Tiesa, pradžioje autorius intriguoja skaitytoją mįslėmis: kas nutiko, kad pasakotojas atsidūrė kelių policijos poste? kodėl jis kruvinas? kur jo bendrakeleivis Čikas? Ir tik tada retrospektyviai atsigręžiama į tai, kas palengva ves iki šios atomazgos ‒ į keturiolikmečio kasdienybę: santykius su tėvais, mokytojais, kitais bendraklasiais. Pasakojimas pirmuoju asmeniu leidžia skaitytojui pamatyti veikėją iš kelių perspektyvų ‒ tokį, koks jis įsivaizduoja esąs ir kaip save apibūdina, ir kartu tokį, koks galėtų būti matomas iš šalies.</p> <p>Pasakotojas prisistato Maiku Klingenbergu ir apgailestauja, kad neturi pravardės: „Jei neturi pravardės, gali būti dvi priežastys. Arba esi siaubingai nuobodus ir todėl negauni pravardės, arba neturi draugų. Jei turėčiau rinktis vieną iš dviejų, man, atvirai pasakius, labiau patiktų neturėti draugų, nei būti siaubingai nuobodžiam. Jei esi nuobodus, tai savaime neturi draugų, arba tavo draugai nuobodesni už tave patį“ (p. 20). Maikas nepritampa klasėje, jaučiasi nevykėlis. Tačiau skaitytojui jis atrodo veikiau naivus stebėtojas, paperkantis nuoširdumu ir sugebėjimu patraukti save per dantį. Pasakojimui netrūksta komiškų elementų, tad čia šiek tiek manipuliuojama skaitytojo lūkesčiais: imi įsivaizduoti, kad tai ‒ lengvo žanro, pramoginis kūrinys. Tačiau ne viskas taip paprasta.</p> <p>Maikas auga nedarnioje, byrančioje šeimoje. Tėtis jau seniai turi meilužę (to net nebando labai slėpti), mama gydosi nuo alkoholizmo. Ligai paūmėjus, ji tampa pavojinga aplinkiniams ‒ ypač tiems, kurie arčiausiai: „Kiek prisimenu, ji visuomet gerdavo, skirtumas tik tas, kad anksčiau buvo linksmiau. Paprastai nuo alkoholio visi pralinksmėja, bet jei peržengiama tam tikra riba, žmonės tampa pavargę ir agresyvūs, ir kai mano mama vėl ėmė lakstyti su virtuviniu peiliu po namus, stovėjau su tėvu ant laiptų ir tėvas paklausė: „Gal vėl į grožio sanatoriją?“ Taip prasidėjo vasara, buvau perėjęs į šeštą klasę“ (p. 26). Pasakotojo santykis su mama nėra vienareikšmis ‒ kad ir kaip ji elgtųsi, Maikas ją myli. Gal net labiau nei tėvą verslininką, kuris nuolatos vyksta į susitikimus su kreditoriais, o nedėmesingumą sūnui ramia sąžine kompensuoja pinigais. Galima sakyti, kad Maiko tėvas ‒ vienintelis personažas, kuris absoliučiai nenusipelno skaitytojo simpatijų nei kūrinio pradžioje, nei pabaigoje, kuomet bando išlaikyti gerą vardą versdamas sūnų meluoti pats imdamasis melagingai tvirtinti, kad Čikas jį išdavė: ko dar galima tikėtis iš ne pirmą kartą nusikalstančio, vagiančio iš parduotuvių ir vogtų daiktų prekyba besiverčiančio jaunuolio: „Tas vaikis jau davė parodymus. Jis visą kaltę verčia tau. Visada taip būna, visi idiotai kaltina kitus.“ „Tai ir aš turėčiau taip daryti?“ „Tu neturėtum, tu taip darysi. Nes tavimi jie tikės.“ (p. 230). Maikui nesutikus, tėvas panaudoja fizinį smurtą. Tėvo smurto epizodas aprašomas itin tiesmukai, ir tai kone vienintelė vieta, kuri skaitant kliūva dėl personažo charakterio šabloniškumo. Visi kiti veikėjai patiria transformacijas ar atsiskleidžia iš įvairių pusių. &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp;&nbsp;</p> <p>Maiko ir Čiko kelionė ‒ daugiau negu nuotykis. Automobilis, kuriuo į ją išsiruošiama, ‒ vogtas. Tai ‒ Lada, ir leidžiama suprasti, jog ji nėra labai vertinga žvelgiant iš materialiosios pusės. Tai reiškia, kad kelionės tikslas ‒ ne pasipelnyti. Maikas pradeda kelionę norėdamas įrodyti sau, kad nėra nuobodus nevykėlis, o Čiko tikslai nėra aiškiai įvardijami. Galima nebent nuspėti, jog jis taip stengiasi ištrūkti iš sistemos, gyvenimo pagal kažkieno kito nustatytas taisykles. Čikas yra visuomenės paribyje: rusas emigrantas neištariamais vardu ir pavarde ‒ Andrejus Čichačiovas, vokiečių mokykloje laikomas mokiniu su spec. poreikiais. Nors Čiką pristatęs mokytojas pabrėžia, kad jis ‒ „kilęs iš vokiečių“, į jį vis tiek žvelgiama kaip į svetimąjį, mažiau vertingą (ši tema knygoje ‒ jautri, autoriui svarbu bent punktyrais parodyti emigrantų padėtį Vokietijoje: pvz. tvarkyti Maiko namų tris kartus per savaitę ateina senutė vietnamietė, atrodo, net nesuprantanti vokiškai).</p> <p>Iš pradžių pasakotojas į Čiką žiūri taip pat, kaip ir jo bendraklasiai ‒ atvirai smerkdamas. Atrodo, kad yra už ką: Čikas ne tik demonstruoja abejingumą aplinkai, kartais jis ateina į klasę dvokdamas alkoholiu, kartais ‒ akivaizdžiai apsinešęs (veikiausiai nuo narkotikų). Antiherojus. Jis gabus, galėtų būti tarp geriausių mokinių, tik visiškai nesistengia. Stengtis atlikti užduotis jam reikštų paklusti sistemai. Sunku pasakyti, kodėl Čikas pirmasis ima ieškoti kontakto su Maiku. Galbūt savo aštriu protu nustato, jog Maikas ‒ toks pat nepritapėlis, kurio populiariausia klasės mergaitė Tatjana vienintelio (neskaitant Čiko) nepakviečia į gimtadienio šventę? Taip juodu vis daugiau laiko ima leisti drauge. Maikas pradeda pažinti kitokį Čiką ‒ ne nuskurusį asocialą (kaip jį iš pradžių pats apibūdina), bet kaip drąsų bendraamžį, linkusį dalytis su draugu tuo, ką turi vertingiausia, ‒ laisve. Gyvai skamba ir jųdviejų dialogai, nuolatos ironiškai patraukiant per dantį, tačiau suvokiant, kad tai yra tik paaugliškas kvailiojimas nenorint iš tiesų įžeisti. Pasakojimo šmaikštumas, gyvumas ‒ neabejotinai ir vertėjos nuopelnas. Kaip ne kiekvienas rašytojas apčiuopia paaugliui tinkamiausią būdą papasakoti istoriją, taip ir vertėjui reikia pasistengti, kad tai natūraliai skambėtų mūsų paaugliams gimtąja lietuvių kalba.</p> <p>Mįslingiausia romano vieta ‒ tarsi „įslydimas“ į erdvę, artimesnę magiškojo realizmo žanrui: „Kitame krante radome skurdžius krūmus ir stagarus, tarsi ir kaimą. Subyrėjusi gatvelė vedė tarp sugriuvusių namų. Langai daugiausia buvo be stiklų, stogai nudengti. Gatvėse ‒ jokių nuorodų, jokių automobilių, jokių cigarečių automatų, nieko. Prie namų seniai nugriautos tvoros, iš kiekvienos pakampės žėlė piktžolės. (...). Ant virtuvės stalo mėtėsi tuščios konservų skardinės ir lėkštė, ant žemės gulėjo 1995 metų laikraštis su pranešimu apie atviras kasyklas“ (p. 182). Vienintelis to kaimo gyventojas ‒ išprotėjęs senis su ginklu, vis dar išgyvenantis savo Antrąjį pasaulinį karą, nors tuo pat metu ir suvokiantis, kad kažkur yra kitas pasaulis ir kiti laikai. Atrodo, kad tame kaime erdvė išvis belaikė. Nėra jokio paaiškinimo, kas nutiko, kad visi namai ten tokie apleisti. Knygos veikėjai tai priima kaip natūralų kelionės etapą, skaitytojas lieka suglumintas. Tačiau šis epizodas tinka prie bendros idėjos ‒ parodyti, kad ne viskas gyvenime vyksta pagal taisykles ar turi apčiuopiamą priežastį. Svarbiausia išmokti priimti pasaulį kaip duotybę. Tada jis galbūt taps mažiau pavojingas. &nbsp; &nbsp; &nbsp;&nbsp;</p> <p>Vienu tarpu prie kelionės draugų prisideda mergaitė Iza. Simpatijos, įsimylėjimai ‒ paaugliams ypač aktualios temos, tad ir romane esama jausmų įvairovės: Maikas be atsako ir beviltiškai įsimylėjęs bendraklasę Tatjaną, Iza simpatizuoja Maikui, jų ryšys šiltas, tampantis šviesiu prisiminimu, Čikas irgi turi savo paslaptį, kurią prieš pat baigiantis kelionei patiki Maikui, ‒ ir tai rodo didžiausią jo pasitikėjimą bičiuliu: iki tol niekam to nebuvo sakęs. O kelionės metu dar paaiškėja, kad Čikas yra neblogas psichologas: jis gana tiksliai perpranta tiek sutiktų žmonių charakterį, tiek jų elgesį. Ir, kaip pastebi Maikas, tie žmonės gal ir savotiški, bet nėra blogi.</p> <p>Vis dėlto autoriui pavyksta išlaikyti balansą ir netransformuoti antiherojaus Čiko į herojų be ydų. Jis neteisina paauglių elgesio ‒ už Lados vagystę Čikas grįžta į globos namus, o Maikui skiriama bausmė atlikti viešuosius darbus. Tačiau akivaizdu ir tai, kad norima pasakyti, jog tokį elgesį suformavo ydinga sistema: išankstinis Čiko, kaip „asocialaus rusų emigranto“, nurašymas tik apsimetant, kad jis rūpi, Maiko tėvų nesugebėjimas įsigilinti į jo, kaip labai vienišo vaiko, sunkumus. Paauglystėje, kai pasaulį lengva apibrėžti vien „juoda‒balta“, labai svarbu atrasti, kad yra į tuos vertinimus netelpančių spalvų, net jei tos spalvos ‒ tik vienas procentas žmonijos. Būtent toks yra didysis Maiko ir Čiko kelionės į Valakiją atradimas.</p> <p>Neringa Malinauskienė <a href="http://www.skaitymometai.lt/index.php?-239970228" rel="nofollow" target="_blank">skaitymometai.lt</a></p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €