Erškėtuogės kopose

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Erškėtuogės kopose

Erškėtuogės kopose
-33%
Autorius: Julius Keleras
Prekės kodas: 9789986398479
Pavadinimas Erškėtuogės kopose
Žanras eilėraščiai
Metai 2015
Psl. skaičius 78 p.
Įrišimas minkštas su atvartais
Dailininkas Ramūnas Čeponis
ISBN 978-9986-39-847-9
Išmatavimai 20 cm x 18.3 cm x 0.8 cm
Kaina: 4.50 € 3.00 €
Kiekis:  

Eilėraščiai

Atvira impresijų poezija, kur kiekviena dabarties akimirka ar atminties skeveldra, vaiko akimis kadaise pamatytas vaizdas ar čia ir dabar išgyvenama emocija, aliuzija ir iliuzija tampa eilėraščio šerdimi. Tekstai – lyg fotografijos, jungiančios paviršinį vaizdą ir užkadrinę gilumą. Atvirai nesušukuota, realistinė poezija – ne kurianti naują, o atspindinti esamą pasaulį, tačiau – labai harmoningai, išlaikydama būtinąsias poetines lygsvaras, mokėdama žaisti skirtingų tikrovių atspindžiais.

Susiję leidiniai



<p>Nauja Juliaus Kelero poezijos knyga „Erškėtuogės kopose“ kiek skiriasi nuo ankstesniųjų. Šioje taip pat galima pastebėti ėjimą vaiko žingsniais pro Antakalnį, Ukmergę, kreipiamasi į mylimąją, tačiau tekstas sutramdytas. Toks, lyg būtų mažiau asmeniškumo (daugiausia jo telkiama pirmajame skyriuje), beveik – apžiūrėto kito, nors jį gali nujausti. Kaip ir knygose „Tai tu“ (2010) ir „Vėliau, gerokai vėliau“ (2013), kalbantysis prabyla kitam, bet „Erškėtuogės kopose“ dėmesys kinta. Apie mylimąją sužinoma tik iš užuominų, retai aktualizuojant konkrečius žmogiškus bruožus („Gal esi ta, / kurios net šešėlis / būtų man šiltas?, p. 10; „Prisiminiau tavo veidą – / bet labiau pradžiugino kiaulpienės“, p. 20), tačiau visumą įrėmina ir motyvuoja pasirodantis paminėjimas ar kreipinys į adresatę, kurios ilgimasi ir kurios vardo tik ieškoma. Kūno apraiškos virtusios vien šešėliu, kontūru, žodžiu. Leidinyje plėtojama subjekto ir jos situacija – atotrūkis, ilgesys / geismas, galiausiai – netektis. Savaime tai būtų nieko ypatingo, jei ne suvokimas, kad ši poezija mokosi bręsti be pirmavaizdžio, jaukinasi nuotolį ir ieško jam pakaitalo: kalbina, kas atpažįstama pagal numanomą panašumą į objektą, kurio (šiuo atveju – mylimosios) fizinis egzistavimas neprivalomas ir gali būti atstotas kito pavidalo. Tokią „nuotolinę“ tendenciją poetas pradėjo ankstesniuose leidiniuose publikuotame cikle „Vyšnia po langu“. Juo tampa augalas ar apskritai augalijai priskiriami žmogiškieji bruožai („erškėtrožės sunertais pirštais“, p. 10), telkiamasi į vaizdinius, kuriuose vyrauja aplinkos detalės, kontūrai ir daiktai. Galiausiai išsipildo nauju ciklu „Aguonos, aguonos“. Jame kuriamos jutiminės, simbolinės analogijos, nuo intymaus fono išaugančios į fizinį gretimumą: „Jei pasauly nebūtų / aguonų, / moterys nemokėtų nuraust“ (p. 40); „Supas aguona / arti taip – / per vos vieną bučinį“ (p. 42), „Žiedlapių švelni – / ar čia tu, / mylimoji? (p. 47); „Mano ir aguonų – / bendras koridorius. / Vasarom susitinkam“ (p. 50). Atpažįstamas tas pats meilę adoruojantis J. Kelero žodis, tačiau artimojo nebereikia fiziškai atpažinti, surasti: jame esama akistatos ir atstumo. Jo santykis su objektu, adresatu pagrįstas kognityviai, parodomas emociniu ryšiu, kuris ir kituose tekstuose gimsta iš trūkumo, pavyzdžiui, per dabartyje fiksuojamą daiktą, turintį numanomą bendrą krūvį.</p> <p>Mąstant apie poeto tekstus jau gana įprasta išskirti būtąjį kartinį laiką, tačiau šioje knygoje, galima sakyti, akivaizdžiau susitelkiama ne į prisiminimo momentą, o į dinamišką sakymo situaciją, norą akcentuoti vidinę trauką. „Erškėtuogių kopose“ vaizdiniai gali pasirodyti sustingdyti, tarsi betiksliai kasdienybės epizodai: „Muziejuje skersvėjis. / Veneros neturi kuo prisidengti. / Skėčių miškai dygsta rūbinėje“ (p. 62). Taip netektis (galiausiai susipynusi su nuo pradžių nujaučiamu, viską užklojančiu krintančio pirmojo sniego motyvu) įgauna tekančio pro akis pasaulio slinktį, reikšmingą būtent todėl, kad judama nuo vieno prie kito pamatomo vaizdinio, verčiančio tekstą ar jame plėtojamą situaciją rastis tik dėl adresato: „Aguonos siluetas / šmėkšteli atminty – / paskutinioji aistra. // Pradės snigti – / pažadu – / iškart tave atsiminsiu“ (p. 41). Kartais tekstas gali įvykti vien todėl, kad jame spekuliuojama intymumu (eil. „Vienuolika“). Dialogas yra tik menamas ir tikslingas dėl to, kad jis būtų. Tai atskleidžia kūriniai, kuriuose nunyksta ir kontaktas su chimeriškąja „tu“ – tada jis atrodo ribotesnis, praradęs giluminius dėsnius.&nbsp;</p> <p>Ankstesniuose J. Kelero tekstuose dažnai buvo atpažįstama aiški loginė seka, kliautasi aprašomuoju pobūdžiu. Šiame rinkinyje esama poslinkio – eilėraštį sudaro atskiri, bet į jį sudedami tarsi pavieniai trieiliai: „Aguonų sėklos / lekia aukštyn / pasitikti žvaigždynų. // Rausvas žiedlapis / tarp spyglių. / Vaikas laiko ežiuką“ (p. 40). Toks tekstas artimas tiek paplitusiems internetiniams aforizmams, tiek trumpiesiems haiku būdingai manierai. Trumposios formos vilioja erdvumu, tiksliau, teiginiu leidžia praplėsti reiškinio suvokimą ir yra patogios eksportui – vertimui į kitą kalbą, nes neretai komunikuojama itin bendrais motyvais, netenkama autorinės intonacijos (arba leidžiama tarpti egzaltacijai), pasitikima gebėjimu atpažinti ir simboline pastebėjimo verte. Trieilio struktūra rašantįjį šiek tiek disciplinuoja teiginį ar klausimą išskleisti į paveikų pasakymą, tačiau poeto knygoje jie nėra pateikiami tik savarankiškai. Dar daugiau – skaitant tokios struktūros tekstą į netektį nukreiptas kalbėjimas atrodo šviesus, veik naivus, nepažeistas. Nepaisant skaudaus patyrimo, J. Kelero tekstuose viltis atrodo visada esanti kaip ir „visada įsimylėjusiam subjektui“ – menamasis dialogas.&nbsp;</p> <p>Paradoksalu, bet trieilis, daugelio supratime įsitvirtinęs kaip atvira, bet baigtinė struktūra, gali pasirodyti uždaras, įkalintas teiginyje ir „atgyjantis“ tik siejamas į visumą. Iš jų sudarytame eilėraštyje vienu metu esama beveidžio teigimo, nuostabą reiškiančių šauktukų ir retorinių klausimų, tačiau juos jungia „matymo kaip“ kategorija, kuri nukreipia ieškoti talpaus vaizdo, paženklinto vaizduote. J. Keleras, atrodo, suvokia, kad užrašytas laikinas, vienkartinis vaizdinys dar nebūtinai tampa eilėraščiu, ir nenueina lengviausiu bei primityviausiu keliu. Eilėraštyje pamatytu vaizdu dažnai nėra savaime pasitikima, nes jų sandauga dalyvauja teksto veiksme. Be to, leidžia perkelti akcentą nuo sukonkretinto „aš“, kuris apsiriboja fiziniu veiksnumu (ėjimu, dairymusi), prie pamatymo, nurodančio ne į procesą, o į mentalinį rezultatą – judama, kad pasaulis prakalbėtų, susikalbėtų, būtų atpažintas per santykį, o šis – galbūt parodytas menamajai, susietas su ja. Kas trieilį kintantis vaizdinys atskleidžia rutiną „įskeliantį“ ritmą: vienu metu pamatoma ne tik fiksuojant, bet ir neapeinant vertinimo, refleksijos: „Švelnus tas vanduo – / sužeisti galėtų / tik ugnį / (...) / Ir vėl paaiškėja išaušus – / prieš dangų lygūs / abu vandens krantai“ (p. 52). Išsaugotas subjektyvumas, šiek tiek pasirodančios savistabos yra šios poezijos privalumai, kuriuos anksčiau gožė pernelyg atviras, sureikšmintas vaikystės daikto ir subjekto priklausomybės ryšys. Jie apsaugo trieilį nuo tiesiog gražaus poetizmo ar tiesiog į tekstą inkrustuojamos tikrovės imitacijos.</p> <p>Vis dėlto teksto komponavimas atskleidžia, kad tai nėra daugiasluoksnis žaidimas. Kai kuriais atvejais montažu tesiekiama pirmiausia suderinto vientisumo („Fin de film“, „Tai tik vaikas, tik vaikas“). Trieiliai dėliojami, kad paklustų nuosekliai sekai – esama posmų, be kurių tekstas neįvyktų. „Eilutės iš Kolumbijos, Medellin“ bei „Filtrai. Ozei (Valdui Ozarinskiui)“ pavieniai pasakymai sujungiami tiesiog pavadinimo ir atrodo savitiksliai (ir taip pat keistai kaip kai kurie naujausi V. Stankaus formos ieškojimai). Dingsta ir menamas komunikacijos dalyvis, net jei jis reikalingas tik kaip priemonė tekstui įrėminti. Geriausiais atvejais, pavyzdžiui, „Nidoje“, įmanoma ne vien iš trieilių rekonstruoti nuoseklią loginę liniją, bet ir nesitenkinti vien ja – pasiekiamas ir jutiminis visumos suvokimas.&nbsp;<br /> „Erškėtuogių kopose“ subjektas vis dar yra tas pats „ją“ adoruojantysis, atminties skeveldras atrinkinėjantis vaikštinėtojas po vaikystės vietas. Šįkart J. Keleras parodo, kad gana sėkmingai ieško priimtinos formos tvarkytis su turima medžiaga, bando įveikti perteklinio kalbėjimo ir dubliavimo inerciją, kurią, nepaisant neblogų rezultatų, rodė ankstesnė jo kūryba.</p> <p>Žurnalas <a href="http://nemunas.net/?p=30&amp;nid=261" rel="nofollow" target="_blank">„Nemunas“</a> 2015 07 09&nbsp;</p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €