Estera. Romanas apie meilę

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Estera. Romanas apie meilę

Estera. Romanas apie meilę
-20%
Autorius: Lena Andersson
Prekės kodas: 9789986398981
Pavadinimas Estera. Romanas apie meilę
Žanras romanas
Vertėjas iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw
Metai 2016
Psl. skaičius 196 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-898-1
Išmatavimai 21.5 cm x 14.5 cm x 2.2 cm
Kaina: 8.00 € 6.40 €
Kiekis:  

Meilė sudrumsčia ir šalčiausius protus

Dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Meilė, kaip žinia, akla. Ji sudrumsčia ir šalčiausius protus. Estera Nilson – intelektuali ir nepriklausoma moteris. Ji tikrai žino, ko nori, ir elgiasi tik pagal savo principus. Tačiau kartą ją pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Raską...

Lena Andersson – viena garsiausių Švedijos žurnalisčių, rašytoja, už šį kūrinį buvo apdovanota Augusto premija.

Ta šiurpi praraja tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o drauge tai, kas tokiose prarajose išsivysto, – apie tai ir yra šis pasakojimas.

Lena Andersson

Dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Bet mažai jų papasakotų ją taip gerai.

Lionel Shriver

Mes visos tai patyrėm – mes visos buvome Estera. Dėl jos mums kaista skruostai, bet jie kaista ir dėl mūsų pačių.

Julie Myerson

 

 

Susiję leidiniai

Adomas ir Ieva
-50%
3.00 € 6.00 €
Ledi Čaterli meilužis
-26%
7.80 € 10.50 €
Eik su juo
10.50 €


<p>Kiekvienos moters gyvenime būta bent vieno neteisingo ir absoliučiai neprotingo įsimylėjimo ar gaivališkos aistros, raunančios stogą ir verčiančios užmiršti ne tik save, bet ir savo principus bei savigarbą. Būtent tokią narkotinę, praryjančios meilės istoriją, galinčią bet kada bet kuriuo metu ištikti kiekvieną moterį, pasakoja švedų rašytoja Lena Andersson. Pasakoja absoliučiai kitaip nei esame išmokyti įvairiausių meilės romanų, ir todėl šis tekstas – ne meilės romanas, o detalus psichologinis isteriškos, neurotiškos ir naikinančios meilės skrodimas. Andersson paprastai ir nuosaikiai, bet su psichoanalitine atida kuria savo pagrindinę heroję, poetę ir eseistę Esterą Nilson, kurios stabiliai tvirtą gyvenimą netikėtai apverčia vienas telefono skambutis ir susitikimas su menininku Hugu Rasku.</p> <p>Pasakodama judviejų istoriją, Andersson pasirenka Esteros žiūros poziciją, kuri leidžia skalpelišku tikslumu atkurti kiekvieną šios desperatiškos meilės istorijos epizodą, veiksmą ir judesį. Skaitant šias tikras inscenizacijas, užplūsta įvairiausi jausmai: nervas, neviltis, situacijų banalumo ir paprastumo suvokimas (taip, veikiausiai gėdingai ir nejaukiai prisiminsite ir save tokiose situacijose, kai būdavote herojė arba vienas iš draugių choro balsų).&nbsp;</p> <p>Esteros istorija yra blaivinantis (vargu, ar gydantis, nors...) įsimylėjimo totalitarizmo liudijimas. Tai pasakojimas apie meilės aklumą, klampumą ir klastingai įtraukiančius verpetus. Apie neatsakingai pavojingą vyrų menininkų elgesį ir žaidimus moterų jausmais bei emocijomis (taip, Raskas yra menininko elgsenos klišė). Apie aistros apsėdimus, įsivaizdavimus, priklausomybes ir savinimąsi, bet labiausiai – apie savinaiką ir visus jos mechanizmus. Galiausiai, tai tekstas ir apie tikrovės dešifravimą, &nbsp;jos apgyvendinimą kalboje. Andersson rūpi praraja tarp minties ir žodžio, todėl šis romanas išsiskiria ir žavi veriančiu kalbos tikslumu, jausmų niuansuotais įžodinimais, tokiais tikroviškais, retais ir veik neįmanomais meilės ir kančios diskurse.&nbsp;</p> <p>Jūratė Čerškutė</p> <p>&nbsp;</p>
<p><em>Švedų rašytoja ir žurnalistė Lena Andersson (g. 1970) savo romane „Estera. Romanas apie meilę“ (Rašytojų sąjungos leidykla, iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw) gilinasi į, jos žodžiais tariant, šiurpią prarają tarp minties ir žodžio, noro ir išraiškos, tikrovės ir fantazijos, o drauge į tai, kas tokiose prarajose išsivysto. Už šią knygą ji buvo apdovanota literatūrine Augusto premija.</em></p> <p><strong>Jūsų romaną „Estera. Romanas apie meilę“ labai teigiamai įvertino kritikai. Kokia buvo skaitytojų reakcija? Ar rašydama įsivaizduojate savo <em>idealųjį skaitytoją</em>?</strong></p> <p>Skaitytojų reakcijų buvo įvairių, bet daugiausia teigiamų ir palaikančių. Daugelis iš jų gali tapatintis su pagrindine veikėja Estera Nilson, kitus ji erzina: žmonės sutrinka supratę, kad jie elgėsi, jautėsi ir galvojo taip pat, kaip pagrindinė romano veikėja.</p> <p>Galvodama apie savo skaitytoją, įsivaizduoju save, žmogų su panašiais pomėgiais, interesais ir stiliaus jausmu. Man svetima mintis, kad žmonės yra originalūs. Tikiu, jog iš esmės jie yra panašūs. Nesame vienodi, nieko panašaus, bet mūsų esmė tokia pati, taigi, rašydama panašiems į save, rašau ir daugeliui kitų. Niekada nespėlioju, kas galėtų patikti potencialiam skaitytojui.</p> <p><strong>Kokią asmeninę ir profesinę reikšmę Jums turi Augusto premija? Ar panašūs literatūriniai įvertinimai lemia knygos sėkmę Švedijoje?</strong></p> <p>Tokie apdovanojimai, kaip Augusto premija, veikia pirkėjus ir užsienio šalių leidėjus. Apdovanojimas padėjo man parduoti daugiau knygų.</p> <p><strong>Skaidrumas, su kuriuo analizuojami Esteros jausmai, galėtų būti įvardytas kaip šaltas, vyriškas rašymo būdas. Ką manote apie tokius apibrėžimus ir ką reiškia būti rašytoja moterimi Švedijoje?</strong></p> <p>Mano misija – panaikinti prielaidas apie įgimtus, neišvengiamus ir kolektyvinius skirtumus tarp lyčių. Žinoma, mums daro įtaką lyčių vaidmenys, kurių buvome mokomi daugelį metų. Jie veikia mūsų savivoką, mūsų pačių ir kitų žmonių lūkesčius. Nemanau, kad moterys rašo arba analizuoja kitaip negu vyrai. Skaidrumas nėra vyrų prerogatyva, tai įpročių ir temperamento klausimas.</p> <p>Žinoma, galima tvirtinti, kad moterys ir vyrai skirtingai rašo ir analizuoja, tačiau tai jau socialinių, ne biologinių lyčių klausimas. Jei naudosime šias sąvokas, kurias aš laikau iš esmės klaidingomis ir netinkamomis, tai reikš, kad vyrai gali rašyti moteriškai, o moterys vyriškai. Savaime suprantama, save suvokiu kaip rašytoją, o ne kaip moterį rašytoją. Estera Nilson kuo puikiausiai galėtų būti vyras. Jį kamuotų tokios pačios meilės problemos.</p> <p><strong>Ar manote, kad didėjanti modernių žmonių nepriklausomybė apsunkina galimybę sukurti ilgalaikius santykius?</strong></p> <p>Ne. Jei žmonės nori būti nepriklausomi, jie turėtų to siekti ir tokie tapti. Svarbu tai, kad prieš kurdami santykius, jie pripažintų norintys tą nepriklausomybę išsaugoti. Tai susitarimo ir diskusijų klausimas. Žmonės turi apskaičiuoti, ar jų nepriklausomybė verta savo kainos ir atvirkščiai. Viską lemia abipusis susitarimas.</p> <p>Apie tai kalbama ir mano knygoje. Estera Nilson labai aiškiai suvokia savo norus ir juos išsako, tuo tarpu Hugo Raskas vengia apie juos kalbėti. Tarp jų įvyksta vertybių konfliktas. Estera žino, kad negalima priversti kito žmogaus įsipareigoti, bet žodžiai ir veiksmai turi pasekmes. Hugo Raskas negali įsipareigoti kitam žmogui, bet apsimeta, kad tai nieko nereiškia. Išskyrus tuos atvejus, kai žmogus aiškiai išsako nieko nežadantis, užmegzti santykius reiškia pasirašyti savitą sutartį. Net jei tai buvo tik žodinis susitarimas, Esteros ir mano nuomone, Hugo jį sulaužė. Sutartis gali turėti įvairias sąlygas, bet apsimesti, kad jų apskritai nėra, yra blogai, ir mes visi tai žinome.</p> <p><strong>Detali Esteros jausmų analizė primena Ingmaro Bergmano filmus, nagrinėjančius moters psichologiją („Tyla“, „Persona“, „Verksmai ir šnabždesiai“ etc.). Ar kas nors lygino Jūsų romaną su Bergmano filmografija, ar jis iš tiesų labiau žinomas ir vertinamas užsienyje nei Švedijoje?</strong></p> <p>Drįstu teigti, kad nė vienas mano romano skaitytojas negalvojo apie Bergmano filmus! Režisieriaus darbai labai svarbūs švedams, bet dar aukščiau vertinami užsienyje. Man tikrai patinka „Persona“, bet kur kas labiau žaviuosi Bergmano tekstais. Jo rankraščiai primena romanus. Kai kurie iš jų ir buvo išleisti tokiu formatu. Perskaičiau juos su didžiuliu susidomėjimu ir gavau daug žinių apie rašymą bei žmones. Nemanau, kad Estera yra tipinis moteriškos psichologijos pavyzdys. Neįprasta, kad moteris siektų vyro taip, kaip tai daro ji, nekreipdama dėmesio į nesėkmes. Vis dar manoma, kad moteris tyliai sėdi ir laukia.</p> <p><strong>Be detalios meilės analizės, Jūsų romane gvildenamas tikrovės ir kalbos santykis. Kyla įspūdis, kad tai ir yra pagrindinė knygos tema. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo susidomėjimą psicholingvistika?</strong></p> <p>Sutinku, kad tai pagrindinė arba viena iš pagrindinių mano knygos temų. Kalbos ir tikrovės santykį plačiai aptariau savo skiltyse, straipsniuose ir antrajame romane apie Esterą. Tai sudėtingas filosofinis klausimas, į kurį tūkstančius metų gilinasi mąstytojai. Jis neatsiejamas nuo svarstymų, kas yra sąmonė ir ką mes galime žinoti apie tikrovę. Mano manymu, žmogaus sąmonė tikrovę teisingai suvokia tada, kai jis atsiduria ant išlikimo ribos.</p> <p>Akivaizdu, kad daugelio reiškinių, pavyzdžiui, erdvės arba visatos, natūraliai negalime interpretuoti teisingai. Panašu, kad kalbinė struktūra yra įgimtas dalykas. Vis dėlto kalba perteikia pasaulio modelį, bet ne jį patį. Kalba negalima pasikliauti, ji nėra tiksli ir nuolat evoliucionuoja. Tokia kalbos prigimtis. Žodžiai ir sakiniai yra reikalingos konstrukcijos, bet jos interpretuoja, o ne atspindi tikrovę. Be šio įtrūkio tarp kalbos ir realybės, šio neužtikrintumo, nebūtų nei humoro, nei absurdo, nei melo, nei skirtingų perspektyvų, nei dinamikos – trumpai tariant, nebūtų literatūros. Psicholingvistikai svarbu išsiaiškinti, kaip šis įtrūkis tarp kalbos ir tikrovės veikia mūsų mąstymą apie tikrovę. Tai ypač svarbu analizuojant iliuzijas ir nesusipratimus.</p> <p><strong>Kaip Jums sekasi suderinti žurnalistiką ir rašymą? Ar darbas dienraštyje formavo ir darė įtaką Jūsų literatūriniam stiliui, ar būtumėte linkusi atskirti šias dvi veiklos sritis?</strong></p> <p>Rašiau laikraščiams kaip kritikė ir analitikė. Niekada nesirėmiau žurnalistiniais metodais ir požiūriu. Mano refleksijos panašėjo į eseistiką. Nepaisant to, tai visai kas kita, nei kurti grožinę literatūrą. Rašydama laikraščiams buvau priversta verbalizuoti savo mintis, požiūrį ir atidžiai juos analizuoti, o tai iš esmės teigiamai veikė mano kūrybą ir mąstymą. Jis tapo kur kas aštresnis. Ilgainiui darėsi vis sudėtingiau suderinti žurnalistiką su kitomis rašymo formomis, todėl nuo praėjusių metų vasaros visą savo dėmesį skiriu knygoms.</p> <p><strong>Viena iš dešimties Margaretos Atwood taisyklių rašytojui skamba: „Daryk pratimus nugarai. Skausmas blaško dėmesį.“ Estera yra prisiekusi bėgikė, Jūs slidėmis išmaišėte visą Švediją. Ar šiandien praktikuojate kokią nors sporto šaką? Jei taip, ar tai padeda rašymui?</strong></p> <p>Tikra tiesa, kad nugaros skausmas blaško dėmesį. Nepaisant fizinio aktyvumo, o gal būtent dėl jo, kenčiu baisius nugaros skausmus. Stengiuosi palaikyti gerą fizinę formą.</p> <p><em>Pagal užsienio spaudą parengė Lina Žukauskaitė</em></p> <p><em><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-10-11-rasytoja-lena-andersson-itrukis-tarp-kalbos-ir-tikroves-yra-literaturos-pagrindas/149844" rel="nofollow" target="_blank">bernardinai.lt</a></em></p>
<p>Literatūros kritikė dr. Jūratė Čerškutė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato švedų rašytojos Lenos Andersson knygą „Estera: romanas apie meilę“.</p> <p>Tuomet, kai reikia blaivinančio, nuo meilės priklausomybės ir besaikio prisirišimo prie mylimo objekto gydančio žvilgsnio, siūlau skaityti švedų rašytojos Lenos Andersson knygą „Estera: romanas apie meilę“ (2016, iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw).</p> <p><strong>Lena Andersson „Estera: romanas apie meilę“</strong></p> <p>L. Andersson – švedų žurnalistė, septynių romanų autorė, kurios garsiausias tekstas – 2013 m. Švedijoje pasirodęs ir svarbiausią literatūrinę Augusto premiją pelnęs romanas apie poetės ir eseistės Esteros Nilson narkotinę meilę jos nemylinčiam vyrui. Lietuviškas romano pavadinimas „Estera: romanas apie meilę“ atrodo kiek nutolęs nuo savo švediško pirmtako („Egenmäktigt förfarande – en roman om kärlek”) ir angliško varianto („Wilful Disregard“), mat juose Esteros vardas nefigūruoja. Kita vertus, tiek švediškas, tiek 2015 m. pasirodęs angliškas šio romano pavadinimas nurodo į vieną svarbiausių šio teksto temų – apgalvotą ir sąmoningą ignoravimą, kaprizingą elgesį, savivalę ir tyčinį dėmesio nerodymą.</p> <p>Trisdešimt vienus pagrindinės veikėjos Esteros gyvenimo metus reziumavusi keliais puslapiais ir itin sausais faktiniais sakiniais, visą romano masyvą L. Andersson konstruoja iš vieno ir vienpusiško, absoliučiai monologinio, nes rodomo tik iš Esteros perspektyvos, santykio: Esteros beatodairiškos, naikinančios, priklausomybę keliančios meilės garsiam menininkui Hugui Raskui. Taip, kaip nurodo romano paantraštė, – tai romanas apie meilę, bet absoliučiai ne toks, kokį esame įpratę ar būtume linkę tikėtis, jis ne toks, kokį standartiškai rašo tikri meilės romanų rašytojai, ir tai juo labiau neturi nieko bendro su romantiškomis istorijomis arba svajonių knygomis. Kodėl? Nes jis nėra toji gražioji, saldžioji ir jaukioji meilės pusė, tai nėra blizgi ir šviesiaspalvė istorija, kuri baigiasi gerai, ir kurios pabaigoje skaitytojai braukia ašarą. Priešingai – tai pernelyg tikroviškas ir itin skaudus tekstas iš realybės, kurį skaityti neretai yra paprasčiausiai nejauku ir norisi tiesiog užsimerkti, mintyse rėkiant: „aaa, Estera, nee, ką gi tu darai! Turėk nors šiek tiek orumo!“</p> <p>Būtent tokia reakcija (neretai skaudžiai pažadinanti ir asmeninius ne pačius maloniausius prisiminimus ir išgyvenimus) tiksliai nurodo L. Andersson teksto išskirtinumą – tai romanas, rentgeniškai peršviečiantis vienakrypčio, totalaus ir aklo smūginio įsimylėjimo kūną. Tai anatomiškai tikslus meilės skrodimas ir todėl toks veriančiai baisus, nes apnuogina visas mūsų afektinių meilės poelgių vystymosi stadijas, trajektorijas, motyvacijas ir visus jų banalumus. Šis meilės psichologijai priskirtinas tekstas ne tik žvalgo įsimylėjimo sukeliamą savęs pamiršimą ir tą vidinę sumaištį, kurioje nuolat pinasi laukimai, savigrauža, gėda ir akimirkos džiaugsmų pliūpsniai, sykiu jis itin atidžiai nagrinėja meilei neišvengiamos vilties fenomeną, stropiai ryškindamas tai, kad „begalinę kovą tarp proto ir vilties laimėjo viltis, kadangi vadovavimosi protu per didelė kaina, o viltis palengvina gyvenimą.“ (Dažnas įsimylėjėlis būtent tuo lengvinančiu keliu ir eina.)</p> <p>Esteros meilės Raskui istorija yra totalitarinė, atverianti meilės apsėdimą, sumišusį su begaliniu nepasitenkinimu, savinaika ir savigrauža, kaip sakoma romane, „įsimylėjimas yra totalus, net totalitarus. Jis apgožia viską, ką darai ir galvoji, iš čia jo griaunamoji jėga“.</p> <p>Pasakodama Esteros istoriją, L. Andersson įtekstina ne tik situacijos ir elgsenos modelį, bet ir išmoningai atskleidžia pagrindinių veikėjų charakterius, tampančius simboliais. Kaip sakė viena pažįstama: nė viena moteris nėra apsaugota nuo Esteros likimo. Ir išties tenka pripažinti (o knygą skaitysiančioms teks prisipažinti), kad kiekvienos moters gyvenime tikrai būta ar esama tokio beatodairiško, aistringo ir neprotingo įsimylėjimo, tokios, nebrandžiai ir kiek nepagarbiai savo atžvilgiu elgtis verčiančios istorijos, ir gal net ne vienos. Dėliodama Esteros Nilson liniją, autorė kuria dvigubą – įsimylėjimo raidos ir veikimo bei moters elgsenos – universaliją, tačiau išsaugo ir tam tikrą specifinę charakteristiką. Estera yra laisvai samdoma tekstų kūrėja ir kultūrinio gyvenimo apžvalgininkė, o jos meilės objektas – garsus šiuolaikinis menininkas. Taigi šiuo santykiu paliudijami ne tik moters ir vyro ryšiai, bet ir ta trapi kritikės ir kūrėjo santykio pusiausvyra, balansuojanti virš (nei vienai pusei nereikalingos) pragaišties. Savo tekstu L. Andersson lengvai užkabina galingą klausimą, kas nutinka, kai kritikai įsimyli savo objektus, o pastarieji neatsako į lūkesčių horizontus.</p> <p>Hugo Rasko paveikslas šiame romane tampa unifikuotu vyro menininko elgsenos modeliu. Menininko narcisizmas, kūrybiniai kaprizai ir išsikerojęs egoizmas, nuolatinis dingimas ir įvairiausi slėpynių bei neigimo būdai, detaliai aprašomi romane, iliustruoja tą banaliai paprastą įkvėpimo idėją, esą kaipsyk taip menininkai vyrai semiasi iš moterų įsikvėpimo ir motyvacijos savo kūriniams. Be jokios abejonės, toks savininkiškas ir begal egoistiškas elgesys yra nedovanotinas žaidimas moters jausmais, kurio akivaizdumas romane leidžia naujai svarstyti pagarbos sau ir kitam klausimus. (Įdomu tai, kad pasirodžius šiam L. Andersson romanui Švedijoje, garsus ir Lietuvoje itin mėgstamas kino režisierius Roy Anderssonas, pastatęs tokius filmus kaip „Tu, gyvendamas džiaukis“ ir „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, viename interviu prisipažino, kad tai jis, kadaise turėjęs neįpareigojančių santykių su L. Andersson, yra Hugo Rasko prototipas. Tai vėlesniame interviu Lena Andersson paneigė, sakydama, kad Raskas yra absoliučiai fiktyvus personažas, lygiai kaip ir jos romane nėra asmeninės patirties ir kad tai yra gryna fikcija, žinoma, paremta gyvenimo stebėjimais).&nbsp;</p> <p>Skaitant L. Andersson romaną, akivaizdu, kad jau aptartą teminį kitoniškumą ir unikalumą kuria preciziška kalba, kuria autorė, kaip ir jos herojė Estera, stengiasi „dešifruoti tikrovę ir atrasti tikslesnes kalbos priemones, kuo suprantamiau ją nusakančias“. Išties šis romanas yra vienas tų retųjų, išsiskiriančių ne tik realiu siužetu, bet ir savo blaivia ir skaidria kalba (šia prasme ir tematika L. Andersson tekstui prilygti galėtų amerikiečių menininkės Chris Kraus romanas „I love Dick“). L. Andersson akivaizdžiai sąmoningai vengia įvairiausių saldžių metaforų ir palyginimų, nes begal tiki tuo, ką romane sako Estera: „Jausmų reiškimas metaforomis atitraukia nuo jausmų.“ Kita vertus, autorė nevengia rodyti ir kitos meilės pusės, kai įsimylėję žmonės teikia per didelę reikšmę „kalbos turiniui ir žodžių tiesioginei reikšmei, ir per mažai tam, kas tikėtina ir įmanoma pagal aplinkybes“.</p> <p>Perskaičius „Esterą: romaną apie meilę“, retorinis klausimas man lieka vienas, bet svarbus: ar galima pasimokyti iš kitų patirčių? Ar ištikus (neprotingai) meilei, net ir žinant Esteros istoriją, bus elgiamasi taip pat neracionaliai, ar vis tik kiek protingiau? Ar kitų nesėkmės gali išmokyti mūsų viltį neparazitauti mūsų širdimi? Kaip prisipažino viena knygos skaitytojų – „man šis romanas padėjo kai ką suprasti ir pažvelgti į viską iš šalies“.</p> <p><a href="http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/147976/j_cerskute_du_totalus_tekstai_apie_sela_gydantis_nuo_meiles_ir_svaiginantis_nuo_vaizduotes_knygu_apzvalga" rel="nofollow" target="_blank">lrt.lt</a></p>
<p>Garsiosios meilės istorijos, tokios kaip, tarkime, Tristano ir Izoldos, Romeo ir Džuljetos ar Getsbio ir Deisės, žinomos ne vienai kartai. Jos panašios, bet kartu ir labai skirtingos, apimančios kuo plačiausią patirčių spektrą, Rodosi, ką naujo galima pasakyti apie šį vieną stipriausių žmogaus jausmų? Ir vis dėlto kartais tenka gerokai nustebti, susidūrus su netikėtu požiūriu į dviejų žmonių santykius. Tokia nuostaba apima atsivertus lietuviškai ką tik pasirodžiusį garsios švedų žurnalistės Lenos Andersson romaną, pavadintą skandinaviškai paprastai: „Estera – romanas apie meilę“. Jis pradedamas nuo... įstatymo, apibrėžiančio savivaldžiavimo sąvoką. Ką gi tai turi bendro su meile? – norom nenorom sukirba klausimas. Pasirodo, turi, ir mes tai, tikėtina, žinojome, tik nedrįsome sau pripažinti.&nbsp;</p> <p>Ne paslaptis, kad įsimylėję žmonės dažnai praranda gebėjimą kritiškai mąstyti ir pasiduoda ne tik svaigiai akimirkos saviapgaulei, bet ir skausmingoms ilgalaikėms iliuzijoms. O šios kartais veda prie priklausomybės, kuriai paklūsta ir šalčiausi protai.<br /> Pasak romaną analizavusių literatūros kritikų, dauguma moterų išgyveno panašią istoriją. Bet mažai jų papasakotų ją taip gerai, kaip tai padarė L. Andersson, todėl skaitant šią knygą skruostai kaista ne tik dėl herojės, bet ir dėl pačių skaitytojų asmeninės patirties.</p> <p>Knygos autorė skyrė nemažai laiko bei pastangų, kad suprastų dėsnius, kuriais grindžiami vyro ir moters santykiai – kai vyras, savo ar ne savo valia sužavėjęs moterį ir ja pasinaudojęs, po to jos nei atstumia, nei kuo nors jai įsipareigoja. O moteris nenori ar jau nebegali blaiviai mąstyti...&nbsp;</p> <p>Romano herojė Estera – intelektuali, jauna, nepriklausoma moteris. Ji žino, ko nori, ir elgiasi vien pagal savo principus. Pasak jos, žmonės sukurti teisingai suvokti pasaulį, tik turi būti dėmesingi ir nemeluoti patys sau. Estera vadovaujasi šia išmintimi, kol kartą ją pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Raską. Jis sėdi tarp klausytojų pakerėtas jos protingų žodžių apie jį patį. O netrukus, jiems susitikus akis į akį, pakerėta pasijunta ir ji. Pakerėta ir... visiškai apsėsta, nusavinta, užgrobta. Tačiau pati moteris iš pradžių sau to nepripažįsta – juk ji stipri ir protinga, gebanti blaiviai vertinti situaciją. Bet štai iš tokių subtilių autorės užuominų aiškėja, kad Estera, atėjusi susitikti su Hugu, viena koja jau įžengė į savivaldžiavimo pinkles: „Estera Nilson, paprastai nevartojanti gėdos ir garbės sąvokų, nes jos abi iš žmogaus daro kitų vertinamą vergą, pati dabar sėdėjo svarstydama, kiek daug ar kiek mažai jai nusirengti striukės, kad nebūtų galima pamatyti, kokia didelė jos meilė.“</p> <p>O meilė jos išties didelė, kitokia, netikėta, verčianti raudonuoti ir juoktis. L. Andersson skandinaviškai taupiai su pribloškiančia psichologine įtaiga gilinasi į beviltiškumo, saviapgaulės, savigarbos praradimo, vilties, gėdos temas. Romano puslapiai prikausto – ir reikia pripažinti, kad tokio pasakojimo apie meilę skaityti dar neteko.</p> <p>2013 m. kūrinys buvo apdovanotas prestižiškiausia Švedijos literatūriniu apdovanojimu – Augusto premija.</p> <p><em>Lena Andersson. Estera. Romanas apie meilę:romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 196 p. ISBN&nbsp;978-9986-39-898-1. iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw, dailininkė Deimantė Rybakovienė</em></p>
<p>Lenos Andersson „Estera. Romanas apie meilę“ (išleido Rašytojų sąjungos leidykla, iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė-Ydrauw) viršelis – iš tokių, kuriuos tikrai knygyne praeičiau, net nepristojus pavartyti. Pagalvočiau, kad tai dar viena banali, verksminga meilės istorija muilo operų gerbėjoms.</p> <p>Beje, angliškai šitos knygos pavadinimas skamba „Wilful Disregard – A Novel About Love“, švediškai: „Egenmäktigt förfarande – en roman om kärlek“. Abiejuose pavadinimuose jokios Esteros nerasite, tik daug „nieko nepaisančios meilės“. Bet.. dėkoju Jūratei Čerškutei, palikusiai interneto platybėse po knygos anonsu komentarą, kuris paskatino šią knygą paimti į rankas, o paėmus nebepaleisti visą vakarą, iki paskutiniojo sakinio.</p> <p>Romano herojė – poetė, eseistė, filosofė Estera Nilson, intelektuali ir nepriklausoma moteris, kurią kartą pakviečia skaityti paskaitą apie garsų menininką Hugo Raską. Po jos pranešimo pats Raskas, pakerėtas Esteros protingų žodžių apie jį, imasi iniciatyvos pokalbiui akis į akį, po ko pakerėta pasijunta ir Estera. Pakerėta ir... visiškai apsėsta, nusavinta, užgrobta. Tik ar tai abipusis jausmas? Knygoje pasakojama istorija trunka lygiai metus. Būtent tiek laiko reiks šiai porelei susivokti savo jausmuose. Tiksliau – tiek laiko prireiks Esterai, nes istorija pasakojama iš jos, moters, pozicijos. Moters, kuri pamynusi savo orumą, išdidumą, principus, visais įmanomais būdais ieškos kelio į mylimojo širdį. Moteris, kuri savo aštriais, kritiškais pasisakymais, įžvalga, protu sugebės atbaidyti garbėtrošką mylimąjį, o pati – ilgai nepamatyti to, kas visiems jau seniai aplink (draugių chorui, skaitytojams) akivaizdu. Neišsigąskite, jog po truputį išduodu turinio detales. Šiame romane svarbūs tik du dalykai – tekstas ir romano atmosfera, aprašomos realybės ir kalbos santykis. Čia visai nesvarbu, kaip viskas baigsis siužeto prasme, nes tu nenori, bijai, kad šis meistriškai parašytas tekstas kada nors baigtųsi.</p> <p><em>„Kartą jis jai sakęs, kad niekad su niekuo nėra taip kalbėjęs kaip su ja. Kalbėti buvo jos afrodiziakas, vienintelis jai žinomas ir įvaldytas. Per pokalbį ji galėjo išversti iš kojų, bet ką, kas juto aistrą dialogui ir minties žaismui, kaip ji. Hugo ir jos pokalbiai buvo erotiškai įkrauti, nepabaigiami ir be galo turiningi – bet akivaizdu, kad nebuvo nepakeičiami. Panašu, kad žmonės gali gyventi be įdomių pokalbių. Jų pirmutinis poreikis nėra verbalus erotinis bendravimas, o laisvė nuo rūpesčių. Jai visada teikiama pirmenybė, o ne prasmės ir esmės ieškojimui. Rūpesčių išvengimo kaina yra ramus nuobodulys.“</em></p> <p>Šį Lenos Andersson romaną galima vadinti psicholingvistiniu, nagrinėjančiu žmogaus (šiuo atveju – moters) psichologiją tam tikrose situacijose. Viename interviu skaičiau, kad knygos autorė skyrė nemažai laiko, energijos, kad suprastų santykių dėsnius, kurie vyksta tarp vyro ir moters, kai vyras, prieš tai apžavėjęs moterį ir spėjęs su ja permiegoti, po to nemoka ar nenori tiesmukai jos atstumti. O tuo tarpu moteris nenori ar jau nebegali blaiviai mąstyti, suprasti, kas tarp jų iš tiesų vyksta – kad ir kokia protinga bebūtų, ji nepajėgi priimti realybės. Moteriai, papuolusiai į panašius spąstus, labiausiai reikia suprasti, išsiaiškinti, gauti logiškus, pagrįstus atsakymus.&nbsp;</p> <p>Lena Andersson nuosekliai, mažais žingsneliais, kone pavalandžiui, padieniui, o kartais net paminučiui aprašinėja vis augantį savo herojės apsėstumą, įstrigimą toje pačioje emocinėje būsenoje, tas mažas kasdienes ne(sėkmes), desperatišką įsikabinimą į simbolius, ženklus, teikiančius bent mažiausią viltį, kad meilės objektas vis dar jai neabejingas. Štai tie visi žodžiai, žodeliai, išsireiškimai, kuriais Lena Andersson aprašinėja visas psichologines, emocines būsenas, ir yra šio romano esmė.</p> <p><em>„Niežulys buvo pažadintas, ir Estera iš naujo vėl ėmė jo ieškoti, įsitikinusi, kad niekas savaime neateina tam, kas pats nesistengia. O jis buvo nieko prieš. Viskas sukilo, viskas sugrįžo. Tai, kas pasyviai glūdėjo kūne, iškilo kaip anksčiau ir vėl viską užvaldė. Valandos vėl tapo ilgos, užpildytos laukimu, ir viskas, kas nebuvo ryšys su juo, atrodė beprasmiška, o tai reiškė, kad beveik viskas buvo beprasmiška, nes ryšiai buvo reti ir silpni.“</em></p> <p>Romano stilius – vienu metu aštrus, tiesus, žaismingas, ironiškas, nuoširdus, intelektualus. Tuo kiek priminė lietuvės rašytojos, žurnalistės Ugnės Barauskaitės knygas. Tematika (apie intelektualės rašytojos, poetės pakliuvimą į meilės spąstus) kiek dubliuojasi su nobelistės Doris Lessing „Auksiniais užrašais“. Emociniu atvirumu, nuosekliu analizavimu, tyrinėjimu galima lyginti ir su Juliano Barneso „Gyvenimo lygmenimis“. Tik pastarasis aprašinėjo vienišumą, skausmą, netekus brangaus žmogaus, o Lena Andersson skrodžia beviltiškumo, saviapgaulės, savigarbos praradimo, vilties, gėdos temas.</p> <p><em>„Konkrečius atsakymus lengviau išgirsti nei miglotus. taip yra dėl Vilties ir jos prigimties. Viltis tarsi parazitas žmogaus kūne, ji gyvena absoliučioje simbiozėje su žmogaus širdimi. Neužtenka ant jos užmesti tramdomuosius marškinius ir uždaryti tamsiame užkaboryje. Marinimas badu irgi nepadeda, – parazito negali maitinti duona ir vandeniu. Maisto medžiagų teikimą reikia nutraukti visiškai. Jei Viltis gali susirasti deguonies, ji taip ir padaro. Deguonies galima susirasti netiksliai parinktame būdvardyje, išsprūdusiame prieveiksmyje, raminamame užuojautos geste, kūno judesyje, šypsenoje, žvilgsnio blyksnyje. Tas kas viliasi, nebežino, kad empatija fizikos dėsnis. Abejingo veiksmai mechaniškai kyla iš siekimo apginti save, ir nukentėjusįjį.“</em></p> <p>„Estera. Romanas apie meilę“ atmosfera, ironija, linksmumu šiek tiek primena ir „Bridžitos Džouns“ dienoraščius, tik Lenos Andersson Bridžita kur kas labiau išsilavinusi, o ir literatūrinis audinys nepalyginamai kokybiškesnis, tad, manau, nesuklysiu teigdama, kad „Estera“ labiau patiks moteriškai auditorijai, bet tikrai – ne plačiajai, labiau išsilavinusiai. Knygoje apstu intelektualių pokalbių, filosofinių diskusijų, apmąstymų apie meną, politiką, visuomenės, individo moralės, etikos klausimus, tad tai nėra tradicinis romanas apie meilę, tai – kur kas daugiau, giliau. Percituosiu literatūrologę Jūratę Čerškutę, kad „geras, nes kitoks, ne toks, kokio tikiesi iš frazės „romanas apie meilę“.</p> <p>Jurga Mandrijauskaitė <a href="http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-lenos-andersson-estera-romanas-apie-meile-286-671411" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a></p>
2017 Rugsėjis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €