Iš 7-8 p.:

Ji sako:

Visa tai iškyla iš praeities kaip iš miglos. Žmonės ir įvykiai apsupti vėjo nešamo sniego ar tyloje tvyrančio rūko. Viskas nutolę, tačiau nepamiršta. Vienos detalės ryškesnės, kitos jau prarastos, tarsi blunkančioje nuotraukoje. Laikas ir užmarštis užnešė viską sniegu ir smėliu, krauju ir drumzlinu vandeniu.

Žmonės pasirodo tarytum iš rūko, iš speigo, iš ūkanotos žiemos, sujuoduoja, meta šešėlį ant karo sutremptos, kraujo prisigėrusios žemės ir išnyksta. Pasirodo tik epizodai, vienam, trumpam atminties blyksniui, ar keletui punktyriškų istorijos taškų, išsibarsčiusių nebūtinai chronologiškai:

štai užrašas plakate, vos persikėlus per Nemuną: „Воин Красной Армии! Перед тобой логово фашистского зверя“ („Raudonosios Armijos Kary! Priešais tave – fašistinio žvėries irštva“);

štai rusų kareiviai, apsikarstę grobiu – sieniniais laikrodžiais, užuolaidomis, sidabrinėmis lėkštėmis;

štai moters kūnas be galvos, prikaltas prie sienos;

štai minia išbadėjusių žmonių, draskančių kritusį vandenvežio kuiną;

šai motina su vaikais, einanti tiesiai į ledonešiu grumantį Nemuną, panyranti srovėje be jokios išraiškos, be jokios minties, tarsi nusiskandinti būtų paprasta ir kasdieniška;

štai lavonai, kuriuos išneša upės – pajuodusius ir išpurtusius – be vardų, be pavardžių;

štai išdraskyti kapai;

štai išsprogdintų bažnyčių griuvėsiai;

štai brošiūros, dalinamos sovietų kariams, rusiškai raginančios: „Žudyk visus vokiečius, taip pat jų vaikus. Nėra nekaltų vokiečių. Imk jų turtą, imk jų moteris. Tai tavo teisė, tai tavo grobis“;

štai motinos, keičiančios, parduodančios savo vaikus lietuvių ūkininkams už bulves, miltus, už maistą, kad kiti vaikai išgyventų;

štai kareiviai, girti ir besijuokiantys, šaudantys pramogai paukščius, o paskui jau žmones – taip pat linksmai ir beprasmiškai, net nesusimąstydami, – karo metai išdegino juos tarsi molį aukštakrosnės;

štai moterys, užkasančios tranšėjas, mirštančios iš bado ir nuovargio;

štai vaikai, sprogdinantys karo paliktus sviedinius;

štai vaikai, įpratę ėsti žmogieną;

štai šuo su juoda žmogaus plaštaka dantyse;

štai alkanos akys, štai badas, badas ir badas;

štai lavonai – mirtis ir lavonai;

štai atkilėliai, kolonistai, naikinantys viską, kas dar yra likę – bažnyčias, pilis, kapines, melioracijos sistemas, ganyklų užtvaras;

štai tušti ir nykūs laukai, kuriuose pasiklysta net vėjas, nerasdamas pažįstamo kelio tarp griuvėsių ir dykviečių;

štai pokario Prūsija, sutrypta, išprievartauta, sušaudyta.

Iš 30-31 p.:

Eva žiūri į veidrodžio šukę, ji pasišukavo plaukus, šiek tiek nusivalė Lotos užteptą ant veido purvą. Kaip greitai visi šitie įvykiai įrėžė raukšles kaktoje ir apie lūpas, ji paseno. Reiktų miegoti, įmesti daugiau malkų į krosnelę, prisiglausti prie vaikų ir užmigti. Tačiau Eva žino, kad nemiegos, neužmigs. Jai reikia budėti prie miegančiųjų. Ji galvoja apie savo vyresnįjį sūnų Heincą, kuri eina nakty, kuris galvoja apie ją, savo motiną, apie brolį ir seseris. Motinos širdis jaučia, kad jis gyvas, jis turi būti gyvas. Ir ne todėl, kad atneštų iš Lietuvos maisto, visai ne todėl.

Eva pajunta, kad švinta. Pūga aprimo, negirdėti jos švilpesio. Pro mažą langelį krinta pirmoji rytmečio šviesa. Aplinkui tylu tarytum po vandeniu. Tarytum Eva būtų seniai nugrimzdusi ir šukuotųsi plaukus tarsi undinė sėdėdama didžiulėje kriauklėje. Eva virpančiais vaškiniais, veik permatomais pirštais vėl paliečia savo ryškiai raudonas garbanas, kurias taip mėgo bučiuoti jos Rudolfas. Kur dabar jis, kur dabar jis, kur dabar jis – taip suspaudžia širdį, ima nepakeliamai gelti, ir Evai atrodo, kad ji išprotės, išsikraustys iš proto, taps nematoma, išeis šaukdama ir raudodama. Jai taip norėtųsi verkti, tačiau kur dabar jos ašaros, kur jos... Eva užmerkia akis, palenkia galvą, reikia susikaupti, dabar ji turi apsaugoti jųdviejų su Rudolfu vaikus. Anksčiau galėjo apsikabinti jo pečius ir nieko nebijoti, ji taip neseniai galėjo būti jo mergaitė, o dabar ji turi būti motina, – negali būti jokios savigailos, ji sudeda laiškus ir nuotraukas į dėžutę, vėl slepia ją po lentiniu guoliu.

Iš 63-65 p.:

Tvarte gailiai sumūkia karvė. Renatei atrodo keista, kad tada, kai galvojo apie savo pieninį dantį, staiga ėmė ir sumūkė karvė. Ne, tai ne jų karvė, ne, jų karvutes jau išvarė seniai – konfiskavo. Čia rusų, kurie gyvena dabar jų buvusiame name, karvė. Atvaryta iš kažkur, tikriausiai taip pat „konfiskuota“ iš kokios nors šeimos. Keista, kad taip ilgai ji šiandien tylėjo, nes kartais mykia ir mykia – juk šieno ji beveik nebegauna, šieną taip pat konfiskavo ir išvežė, lik šiaudai tik. Mykia iš bado. Žmonės taip pat galėtų mykti, bet jie supranta, kad nėra šeimininko, kurį prisišauktum, kuris atneštų tau valgyt.

Renatė iškiša galvą iš už tvarto kampo ir mato, kaip jų namuose gyvenanti rusė rakina tvarto duris. Spyna didžiulė ir raktas didžiulis. Raktą pasikabina ant kaklo, tada paima nuo žemės puodynę ir eina menkai tenukastu takeliu per kiemą. Renatė svarsto – ar tikrai ten pienas, toje puodynėje? Ak, kada aš paskutinį kartą gėriau šilto, saldaus, šviežio pieno? O gal tai buvau net ne aš?

Kac kac kac kac kac, pasigirsta spigus moters balsas. Kac kac kac kac, šaukia ji savo katę, kurios niekur toli nepaleidžia, nes katės dabar irgi mėsa.

Renatė eina per kiemą, kuris buvo toks savas ir pažįstamas, o dabar lyg ir svetimas, lyg būtų išdavęs savo šeimininkus.

Kac kac kac, meiliai kviečia savo mylimą gyvūnėlį moteriškė.

Renatė prieina artyn ir stovi. Stovi ir žiūri, tarytum ko lauktų. Reiktų paprašyti tos moters, kad įpiltų puodelį pieno, bet kaip? Gal ištarti – miau?

Pagaliau pasirodo katė – daili ir pūkuota, tingiai nusižiovauja, eina artyn, o šeimininkė paima nedidelį dubenėlį, įpila pieno ir pastato savo augintinei po nosim. Katė pasirauko, pasilaižo, pasižvalgo, atrodo, kad ji niekada nepradės lakti, bet vis dėlto teikiasi paragauti.

Moteris pasisuka eiti ir pastebi Renatę, kuri žiūri godžiomis akimis į pieną lakančią katę.

Nežiūrėk, sako moteris po ilgokos tylos, eik, eik namo.

Tačiau Renatė dabar žiūri į ją, į šią svetimą moterį, užsimetusią ant pečių lapės kailį, apsirengusią tikriausiai viskuo, ką rado, tačiau vienplaukę, susigarbiniavusią plaukus ir dar neišėmusią suktukų. Renatės akys skaidrios ir žydros, atrodo negyvos lyg dvi perlamutrinės sagos.

Čia mūsų namai, tyliai sako Renatė.

Moteris žiūri ir tyli.

Čia mūsų namai, mes juose gyvenom.

Moteris paima ant rankų katę ir jos dubenėlį, paima puodynę, o tada eina į vidų.

Renatė lieka stovėti ir stovi, atrodo, ilgai, be galo ilgai. Ji kaip sušalusi skulptūra šiame kieme, kuriame vaikščiojo jos broliai ir sesės, jos tėvai, jos seneliai, jos draugai. Ji stovi ir tikriausiai nieko nelaukia, tik nežino, kur eiti, nes širdis prisipildė tokios gėlos, lyg būtų kažin kas pražuvęs. Negrįžtamai. Tarytum ji būtų pajutusi šaltą tuštumos kvėpavimą, taip, prisipildžiusi tuštumos tarytum gilus šulinys šalto vandens. Jos siela dabar tuščia ir aidinti. Taip, taip kaip šulinys.

Pagaliau atsiveria durys, ant priemenės slenksčio vėl pasirodo ta rusė ir sako vokiškai, – mes nekalti. Tada ištiesia į laikraštį suvyniotą duonos gabalą ir butelį – galbūt nuo degtinės – tik jame ne degtinė, bet pienas.