Šeštas savito poeto eilėraščių rinkinys. Jo sandaros ypatumus lemia tirjų poetinių ciklų pynės: Jonos atgailos, lietaus fantazijų ir prisiminimų apie motiną. Tai gyvenimo tikrumu, poetinės kalbos natūralumu, saikinga iškalba pasižymintys eilėraščiai.

„Ekspresionistiniuose eilėraščiuose egzistencinis nerimas sumišęs su metafiziniu ilgesiu. Sumišęs čia – šakninis žodis. Sumišęs iki pamišimo. Gintaro Bleizgio „Sodas“, supintas iš spindulių ir šešėlių, pilnas tiek šviesos, tiek ūksmingos gyvybės, plyti natūralios, nenumelioruotos poezijos teritorijose.“ – Aidas Marčėnas

Už šį rinkinį autorius apdovanotas 2012-ųjų Julijono Lindės-Dobilo premija, ketvirtąja Jurgos Ivanauskaitės premija, paskirta už kūrybinės sąmonės atvirumą ir intensyvumą, už poetinę drąsą ir galią kurti metafizinę tikrovę, už poetinio žodžio įtaigą, kai žodis yra daugiau nei žodis, bet „išsiplėšęs išsprogęs grynuolis“.