Straipsniuose ir recenzijose vertinami enciklopediniai žinynai, literatūros vadovėliai, biografiniai veikalai, meno istorijos knygos, grožinės literatūros vertinimai. Autorius rašo žaismingai, šmaikščiai, kartais kandžiai. Vienur jis įsijaučia į profesoriaus vaidmenį („Europos dailės istorija“), kitur prisistato dėde bambekliu (R. Neimanto „Hejerdalas“), kai kada sufantazuoja recenzijoms siužetus: lyg atsitiktinai būtų radęs rankraštį („Žmonės, žaiskime!“), kitą kartą pasivadina seneliu, knygyne susapnuojančiu, kad istorijos vadovėlių autorės pas jį laiko egzaminą („Kai senelis vaikaičių knygeles skaitė“). Su šypsena rašytas žodis nesumažina kritiko reiklumo, ypač jį domina faktinės klaidos, padarytos akademinių titulų turinčių autorių. Niekada nepraleidžiama proga pataršyti pavardžių rodyklių – pylos gauna ir mažos, ir prestižinėmis laikomos leidyklos. Intensyvios knygų leidybos sąlygomis reiklus recenzento eksperto žvilgsnis svarbus ir reikalingas.