Grahamas Swiftas (g. 1949) – garsus šiuolaikinis anglų rašytojas, septynių romanų autorius, apdovanotas ne viena literatūros premija, tarp jų prestižine Booker Prize.

Už romaną rašytojui suteiktos net keturios premijos. Šį kūrinį kritikai vertina kaip vieną iš geriausių XX a. britų romanų, jis įtrauktas į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. Pasak literatūros tyrinėtojų, jame reiškiamos žmogžudystės, kraujomaišos, kaltės bei pamišimo temos turi folknerišką mastą.

Praskleisti tikrovės uždangą turbūt įmanoma tik pasakojant istorijas, todėl pagrindinis kūrinio herojus mokytojas Krikas, mėgindamas bent kiek suvokti istoriją, į savo pasakojimus įpina įvairiausio pobūdžio ir skirtingų žanrų tekstų: pasaką, legendą, detektyvą, psichologinę prozą. Romano pagrindas – tyrinėjimas, kaip kuriami pasakojimai, istorijos ir istorija, kaip iš jų nuaudžiamas mūsų gyvenimas, kaip istorijų pasakojimas padeda sukurti mūsų pačių tapatumą dabartyje ir praeityje. Tai puikus intelektualiosios prozos kūrinys.

Tai penkiasdešimtmečio istorijos mokytojo Tomo Kriko gyvenimo istorija. Apkaltintas, kad jo dėstoma istorija neturi praktinio ryšio su realiu šiandieniniu pasauliu, atsigręžia į kitą žodžio „history“ reikšmę – pasakojimą. Taip įžodinamos beveik detektyvinės asmeninio gyvenimo istorijos. Du paaugliai, Tomas ir Merė, abu anksti netekę motinų, užmezga romaną, kuris netikėta vaga pakreipia ne tik jų pačių, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimus – romane dinamiškai pasakojama apie melą, pyktį, mirtį, racionalias ir iracionalias veikėjų patirtis. Jaunystės trauma jau subrendusiai ir Tomo žmona tapusiai moteriai atsiliepia depresija ir stumia į nusikaltimą – kūdikio pagrobimą iš parduotuvėje palikto vežimėlio. Šalia Tomo šeimos dabarties aprašymų romane atskleidžiamos ir jo senelio ir prosenelio gyvenimo istorijos bei sudėtinga rytų Anglijos Fenlando krašto istorija. Istorija romane – stipriausia žmogaus tapatybę formuojanti jėga.

„Vandenų žemė" buvo tarsi stebuklinga sala per naktį iškilusi iš lygios, vandeningos liūnijos, ir mes iš netikėtumo tyrnėme akis. Pasakojimo vieta – labai angliškas peizažas, Rytų Anglijos pelkynai, bet pasakojimo būdas artimesnis mitiniams ir podraug karštai aktualiems pasauliams: Gabrielio Garcios Marquezo Makondui, Giunterio Grasso pilkajai Baltajai bei niūriajam Gdanskui ir, atsigręžus į tolimesnius laikus, praeitimi gyvenančiai Williamo Faulknerio Joknapatofos apygardai."

Anita Desai, New York Review of Books

Knyga buvo nominuota geriausios verstinės 2010 metų knygos rinkimuose.