Grimzdimas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Grimzdimas

Grimzdimas
Autorius: Gytis Norvilas
Prekės kodas: 9789986399445
Pavadinimas Grimzdimas
Žanras Eilėraščiai ir vizuali grafika
Metai 2017
Psl. skaičius 112 p.
Įrišimas minkštas
Dailininkai Dizainas Deimantės Rybakovienės, Gyčio Norvilo paišai
ISBN 978-9986-39-944-5
Išmatavimai 21 cm x 15 cm x 1 cm
Kaina: 6.00 €
Kiekis:  

Poezija ir vizuali grafika

100 pirmųjų knygos „Grimzdimas“ egzempliorių numeruoti autoriaus ranka!

Norite užsisakyti savo mėgstamiausią skaičių? Susisiekite su mumis prekyba@rsleidykla.lt arba formuodami užsakymą įrašykite jį komentare. Numeriai sparčiai tirpsta!

 

Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią. Turiu pasakyti ir tai, jog nežinau, ar esu poetas, tai visai man nesvarbu, nenoriu to sureikšminti ir susireikšminti. gytis norvilas

Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas, kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Poeto kūryba provokuoja, ieško naujų erdvių ir išraiškos formų. Verbalines prasmes praplečia vizuali eilėraščio grafika, autoriaus piešinys.

G. Norvilo pirmoji eilėraščių knyga „Akmen-skeltės“ (2002) apdovanota Jaunojo jotvingio premija; po rinkinio „Skėrių pusryčiai“ (2006) išleista trečia knyga „Išlydžių zonos“ (2012) apdovanota LLTI premija už kūrybiškiausią metų knygą, nominuota Metų knygos rinkimuose. 

Susiję leidiniai



<p>Skaitau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą ketvirtąją Gyčio Norvilo poezijos knygą „Grimzdimas“, girdžiu Gyčio balsą ir matau Gyčio žemę. Ta žemė man ir sava, ir svetima, tos žemės esu ragavęs ir esu ją kasęs. Nesu sodininkas (visomis prasmėmis) kaip Gytis, pamenu, dažnai kalbėdavom apie tas skirtis – kam sodyba, kam miesto mūrai arčiau. Neprieidavom jokių išvadų, tik pasitikrindavome teritorijas: kiek jos bendros, kiek poetinėm tvorom atitvertos.</p> <p>Ši knyga, jei jau atkakliai laikytis žemės, man yra ir apkasas, kuriame galima pasislėpti ir šulinys, ir sodas. Vienu žodžiu – visas ūkis prie pat fronto linijos: dirbi ką nors ir girdi už miškelio šaudant ir sprogdinant. O juk taip ir yra.</p> <p>„Grimzdimas“ – vientisa, tęsianti ankstesnių knygų temas rinktinė. „Tai, galima taip pasakyti, yra trilogijos trečia dalis... Prieš tai: „Skėrių pusryčiai“, „Išlydžių zonos“, visos trys knygos susišaukia. Pasakysiu dar daugiau – man tai jau nepatinka. Pats pradedu jaustis patogiai – tai blogai...“&nbsp; – interviu dienraščiui „15min“sako ir pats poetas.</p> <p>Stebėtina tik formų įvairovė – nuo įprasto verlibro iki poezijos proza, eksperimentinių dalykų. Bet ta įvairovė turi vien ir tvirtą pamatą – lengvai atpažįstamą poeto stilių, balsą, žodyną.</p> <p>Pats Gytis aiškiai teigia, kad nėra intelektualiosios poezijos rašytojas, jam svarbi konkreti tikrovė, konkreti vietovė ir donelaitiška tradicija. Jo poezija yra „išnyranti“, „iškasama“ – iš vandens, iš žemės gelmės. Jau pirmame „Grimzdimo tekste „artėjo iš vandens išlipęs/didelis žvynuotas dievas/po pažastimi paspaudęs inkilus po tris“.</p> <p>Chtoniškas, požemio, povandeninis pasaulis, šaknys, syvai, visa tai kas slypi, nematoma, bet maitina ir stumia į viršų, tai, kas įtvirtina, padeda išsilaikyti, o kartu ir paslepia, padeda užsimiršti, nuskęsti, nugrimzti, sugrįžti į kaitos ratą, išsiskaidyti – tokia būtų knygos dualybė ir realybė.</p> <p>Tą teiginį tarsi sutvirtina ir pats autorius palydimajame knygos tekste: „kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę – eilėraščiai yra įsiinkaravę į aiškią geografinę platumą (galėčiau net nurodyti jų GPS koordinates). negaliu to paaiškinti. Jie yra ten gimę, ten ir mirs. Gimtinė tam ir reikalinga – kad turėtum, kur numirti“.</p> <p>Net turinys knygoje vadinamas „topografija“, o skyriai tarsi sufleruoja tos poezijos žemėlapį ir ribas, o kartu ir tai, kaip rašoma, kaip sąveikaujama su ta topografija. Skyriai „manevrai“ arba „kelio žymėjimas. ritualai“ tarsi sufleruoja, kad tos topografijos „įvietinimas“ yra ir kelionė, bet kelionė kaip darbas ir ritualas, nuolat besikartojanti toje pačioje plotmėje ir tame pačiame reljefe. Sava poetinė erdvė nuolat apeinama, patikrinama, tuo ėjimu atgaivinama ir įprasminama. Tuo pat metu joje vis pastebima kas nors nauja, svarbaus, esminio. Ta erdvė suvokiama kaip savotiška „vidinė provincija“, pasienis tarp savos, poetinės tikrovės ir realybės.</p> <p>Tačiau iš tų kalbų apie žemę ir vandenis nederėtų susidaryti įspūdžio, kad Gytis yra koks nors primityvistas drobiniais marškiniais iki kulnų. Tuose tekstuose siautėja kokių poros šimtmečių Europos literatūrinis paveldas: puikiai įsisavintos siurrealizmo pamokos, ekspresionizmo motyvai ir raiškos priemonės, kai kurie tekstai nepadarytų gėdos XXa. pradžios garsiems vokiečių poetams, ypač iš skyriaus „dugnas“. O ir precedento būta – vienas iš knygos tekstų, jei neklystu, ir buvo išspausdintas kaip vertimas iš vokiečių kalbos. Mistifikacija pavyko kuo puikiausiai.</p> <p>Beveik kiekviename Gyčio rinkinyje yra savotiškas manifestinis, apibendrinantis tekstas. Toks buvo „Monologas iš statinės dugno: didžiosios privatizacijos“ tarsi apibrėžiantis savas, poeto ribas savoje literatūroje, giliai į žemę susmaigstantis kuoliukus. Toks yra ir šioje knygoje – „europos litanija per mano dievą ir dūmus, arba infidèle europe“ – kandi, pikta, skaudi, parašyta tarsi vienu atsikvėpimu. JI turi ir paantraštę – „girtuokliaujant po tiltu su A. Ginsbergu“. Ir iš tiesų, tekste ataidi ilgi Ginsbergo eilučių pasažai, savo ruožtu perimti iš Walto Whitmano. Girdima čia ir gana aštri visuomenės, santvarkos, šiuolaikinės Europos kritika: „europa – naftos klizmų asociacija/verbalinių myžalų pilstytoja, indaplovių, šaldytuvų, vibratorių kosmocentras &lt;...&gt; europa – viešnamis išspitom durim/europa – Dionizo kapas, Apolono trumpikės, Jėzaus troškintuvas“.</p> <p>Kartu tai ir savotiškas prakeiksmas, užkalbėjimas, plūdimas. O plūdimas – žanras, kurio lietuvių literatūroje trūksta. Plūstis reikia mokėti. „Grimzdimo“ autorius moka.</p> <p>Tekstinių eilėraščių knygoje nėra daug - nors atrodo, kad jų daug, tokie tie tekstai tiršti, daugialypiai ir daugiaprasmiai. Ketvirtadalį knygos užima piešiniai arba kaip vadina pats autorius – „paišai“. Tai konkrečioji poezija, teksto ir piešinio, grafikos sąlydis. Galima „skaityti“ šiuos paišus kaip eilėraščius, galima žiūrėti kaip į meno kūrinius. Man jie tik papildinys, ne turinys, tikrasis turinys – tekstai. Bet tai asmeniška nuomonė.</p> <p>„Grimzdimas“ – gyva, drąsi knyga. O didžiausias malonumas – šios knygos kalba. Skaitydamas jauti, kaip ji paklūsta autoriui, kaip jis gali daryti su ja, ką panorėjęs, kaip jis laiku junginėja skirtingus registrus – nuo keiksmažodžių ir šnekamosios kalbos iki grynosios poezijos eilučių, nuo geliančios satyros iki lyrikos.</p> <p>Pabaigsiu citata iš eilėraščio „akistata su demonais“: „man žadėjo šviesią ateitį – tokia ji ir yra. Kas rudenį vis labiau šviečia skaidrėjantis tankus miškas, kurį sodinau.“</p> <p><a href="https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/m-burokas-poezija-po-grimzdimo-286-817652">15min.lt</a></p>
<p>Rimantas Kmita kalbasi su Gyčiu Norivlu apie jo eilėraščių rinkinį „Grimzdimas“. Garso įrašas <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013670831" target="_blank">čia</a>.</p>
<p><em>„Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai.“ – taip pristatydamas ketvirtąją savo eilėraščių knygą „Grimzdimas“ rašo poetas, eseistas, vertėjas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas.</em></p> <p><em>Susitikome pokalbiui apie žemę, kurios persunkta yra Gyčio kūryba, sodo darbus, Kalifornijos sliekų veisimą, sėklas, kasimąsi gilyn į kitą teritoriją ir šiek tiek – apie poeziją.</em></p> <p><em>Gytį Norvilą kalbina Gediminas Kajėnas.</em></p> <p><strong>„Man žemė galvon“ – tokiais žodžiais baigiasi pirmas Tavo eilėraštis iš pirmos knygos, pasirodžiusios prieš penkiolika metų. Dabar – „Grimzdimas“. Tad, suprantu, niekur toli nuo žemės nepabėgai, tik dar giliau į ją ėmei leistis. Ir jau ne tik galva, bet ir rankom, kojom, o iš šios vasaros nuotykių kaime, kiek teko matyti, ir visu ūgiu buvai įsikasęs per du rentinius… </strong></p> <p>Nuo savęs nepabėgsi… O ir kam? Rašau apie tai, ką geriausiai žinau, ant ko stoviu. Visa mano patirtis labai „žemiška“. Daug kas susiję su žemės ūkio darbais vaikystėje ir jaunystėje Krekenavoj pas babą. Dabar – žemės lopiny Gerkiškių kaime.</p> <p>Kita vertus, kasdamas žemę tuo pačiu kasiesi gilyn į save. Toks yra ir šio eilėraščių rinkinio pavadinimo sumanymas. „Grimzdimas“ – tai ir perėjimo į kitą, požemių pasaulį, alegorija. Kažkur čia, matyt, yra ir Hadas, ir Pragaras, ir Rojus… Beje, koks skirtumas… Tai, greičiausiai, viena ir tas pat. Bet tai kelias. Ir ši knyga – savotiška kelionė, kurioje per kalbą – svarbiausią poeto įrankį – kasdamasis į žemę bandau pažinti save, savo užkaborius.</p> <p><strong>Ir vis tiek dar norėčiau sugrįžti prie paprastų žemės darbų. Pamenu, per apdovanojimą už kūrybiškiausią knygą prieš 4 metus surengei smagų performansą – kultūros ministrui, literatams, kritikams pamokslavai apie juoduosius ridikus ir išdalinai jų sėklų. O ką pats sėji ir augini?</strong></p> <p>Šiemet keturiose lysvėse sėjau pastarnokus, morkas, svogūnus, bulves ir visa kita, žodžiu, tradicines kultūras, be kurių čia būtų žymiai sunkiau… Dar, prisiminęs Marcelijų Martinaitį, kasmet pasisėdavusį rugių vien tam, kad matytų, kaip jie auga, ir aš planavau taip padaryti, bet, va, susivėlinau, tai nebus…</p> <p>Tuose trijuose hektaruose yra ir senas sodas, kurį prižiūriu, bandau atjauninti: genėju, balinu, apipjaunu žolę, aprišu medžius žiemai, iškasu senus ir sodinu naujus krūmus, vaismedžius. Kartais pagalvoju, kas yra tas sodas, tas daržas, kurį norisi (pri)žiūrėti; atvažiavęs į trobą itin retai skaitau kokią knygą, o ką jau kalbėti apie tekstų rašymus. Troboj išeinu kitų darbų dirbti ir tai man savaime aišku. Visas šis kasimasis – tai puikiausia terapija, tam tikras išlydis.</p> <p>Kartu tai, matyt, ir tam tikras bandymas susigrąžinti prarastąjį rojų – ne tik kaip mitą, bet ir kaip vaikystės laiką. Galų gale, dirbdamas tuos keliasdešimt savo arų, tvarkydamas juos, gražindamas šią mažytę teritoriją, viliuosi, kad nuo to visas pasaulis tampa gražesnis… Tai, aišku, melas, iliuzijos, bet jomis žmogus ir tegyvas. Juk kiek jo tėra – nuo šio štai stulpo, iki ano, va, ravo…</p> <p>Galima eiti ir dar toliau – tą sodą, mažą žemės lopinį, matyti kaip pradžių pradžią, motinos įsčias, kur jautiesi saugus ir palaimingas. Tik atradęs, sukūręs savy ir aplink save tokią teritoriją, gali sodo vaisiais dalintis su kitais. Na, lendam dar giliau – sodybų, namo išdėstymas, kaip taisyklė, atitinka kosmogonijos principus, mitologiją… Žmogus įeina į namus pro priekines duris, o su karstu kojom į priekį paprastai buvo išnešamas jau pro galines… Šios paprastai atsiverdavo ne kur kitur, o į sodą… Jau anapusybėn, į KITĄ erdvę.</p> <p><strong>Gal kartu tas sugrįžimas prie žemės, sodo, paprasto ūkiško darbo – tai ir sugrįžimas arčiau tikrovės? Juk tavo tekstuose apstu gamtos, sezonų kaitos motyvų. Sunku patį būtų pavadinti knyginiu poetu. Tavo atspirties taškai yra ne literatūra, bet, kaip knygos p. s. rašai – konkrečios vietovės, kurių net GPS koordinates gali nurodyti.</strong></p> <p>Aš niekada savo tekstuose ir neslėpiau, kad mane veikia ir inspiruoja konkreti vietovė, konkreti realybė. O kartu per tą tikrovę aš ir tikrinuosi, ką parašiau.</p> <p>Intelektualioji poezija, jei jau ji tokia yra, vadinasi, ir turi būti. Jokiais būdais nesakau, kad ji bloga, tiesiog man ji netinka, ne mano kraujo grupės. Jos sterilumas, dailus glaistas, literatūriškumas man svetimas. T. Venclova, A. Nyka-Niliūnas ir kiti tokios poezijos kūrėjai pasaulį pažįsta kitokiais čiuptuvais ir kitomis antenomis priima jo siunčiamus virpesius. Mano čiuptuvai užčiuopia kitokias teritorijas, antenos pagauna kitokius virpesius.</p> <p>O ir pati literatūra man niekada nebuvo įdomi savaime, kaip kažkokia apriorinė vertybė ar tikslas. Neretai realybėje gali atrasti daug daugiau poezijos, nei poezijos – eilėraštyje. Gal todėl man artimiausia yra donelaitiška tradicija, už kurios stovi ir S. Geda, ir V. Bložė, ir kiti. O tai, kad šios mokyklos tarpusavyje konkuruoja, stumdosi – tai, mano galva, pačios literatūros sveikatos požymis. Tarp šių dviejų skirtingų polių gimsta įvairovė ir įdomiausi dalykai.</p> <p><strong>Kaip tik T. Venclova nesename interviu S. Gedai ir V. Bložei prikišo jų „chtoniškąją“ pasaulėjautą, įsivaizduojamą gelmę ir genialumą, kuris nesukėlė jokio susidomėjimo lietuvių literatūra už jos ribų ir todėl liko, kaip T. Venclova teigia, „parapijiniu“ reiškiniu. </strong></p> <p>Džiaugiuosi, kad T. Venclova taip pasakė ir nesuprantu po šių žodžių kilusios audros. Jis pasakė daug tiesos. Geda, o ir Bložė savo laiku prirašė visko. Jų kūryboje rasi ir genialių eilėraščių, ir visiškai nesuvaldytų tekstų. Mažai kam pavyksta to išvengti, ypatingai tokio masto kūrėjams.</p> <p>Kodėl šių kūrėjų poezija netapo pasaulio literatūros dalimi, manau, labai paprasta – jie gyveno ir kūrė būtent tokiame laikmetyje, tokioje šalyje, iš kurios pats T. Venclova pasitraukė. Sovietinėje sistemoje gyvenusių ir kūrusių rašytojų kūrybos sklaida buvo visiškai kitokia, nei buvo anuomet Vakarų šalyse ar yra dabar. Vis dėlto, kad šių poetų kūryba liko tik „parapijiniu“ reiškiniu negaliu sutikti – jei yra geras tekstas, jis veikia savaime, ir nėra didelio skirtumo, kokios pasaulėjautos žmogaus jis užrašytas.</p> <p>O tai, kad T. Venclova „kirto“ būtent Gedai ir Bložei – vėlgi visiškai normalu, nes jie, kaip jau prieš tai ir minėjau, stovi skirtingose literatūros poliuose. Ir tokios žiežirbos tarp intelektualiosios ir gaivališkosios kūrybos yra visiškai natūralios.</p> <p><strong>Grįžkime atgal prie žemės. Na, štai tu jau berods 6 metus turi sodybą, į kurią šiltuoju sezonu važiuoji bent kartą per dvi savaites, nes, visų pirma, reikia nupjauti žolę. Ir nemažai žmonių taip: iš miesto savaitgaliui važiuoja į kaimą ir užsiima smulkiais žemės darbeliais. Kas tai yra? Čia kažkoks archainis žemdirbio genas? Nenulipimas nuo žagrės? O gal romantinis <em>pižonizmas</em>?</strong></p> <p>Manau, kad žemės traukos, jos būtinybės, o gal ir ilgesio mumyse yra labai daug. Ir nereikia to nei gėdytis, nei dirbtinai neigti. Kvaila būtų automatiškai mėginti tai atmesti vien dėl to, kad pasaulis tapo be galo modernus ir ranka pasiekiamas. Nemanau, kad paskutinės minutės lėktuvo bilietus medžiojantis yra modernesnis už mane, savo komposto krūvoj už tvarto šį pavasarį paleidusį veistis Kalifornijos sliekus.</p> <p>Kvailai atrodo bet koks takoskyrų brėžimas, kad štai čia – gėris, o visa kita, už šios ribos – blogis. Gerai yra miestas ir aš čia puikiai jaučiuosi. Kiek čia cemento, asfalto, stiklo, tiek ir žmonių – vienos iš gyvybės formų. Pas mus kaime tokius padarus gali suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.</p> <p>Na, o jei jau reikia žemės, tai reikia… Galima, beje, nusipirkti maišą jos ir pasidėti į sekciją. Variantas, kodėl gi ne? Mokslininkai yra nustatę, kad joje daug cheminių medžiagų, kurios turi antidepresinį poveikį. Bet jei žmogus užsidaro tame įsivaizduodamas, kad čia vienintelis laimės šaltinis – irgi kalėjimas. Ir negali sakyti, kad dėl to kalta žemė. Ne, visa bėda galvoje… Prie nieko nereikia prisiriški ir absoliutinti, piršti. Kiekvienas žaidžiam savo žaidimus. Vienas gali pusę gyvenimo praleisti hektare žemės ir jaustis pasaulio piliečiu, o kitas – megapolyje nuolatos pasijungęs prie <em>waifajaus</em> būti skersai išilgai bukas provincialas. Ir, žinoma, atvirkščiai.</p> <p><strong>Viename iš knygos epigrafų cituoji Henrį Millerį, kurio pateiktoje ištraukoje yra žodžiai „aš priklausau žemei!“ Man rodos, tave galima pavadinti XXI a. žemininku. Tik paties kūryboje nėra aniems žemininkams būdingo romantizmo, savo žemę pavertusio amžino ilgesio objektu, iškėlusių ją iki idėjos, vertybės, idealo. Tavo žemė labai apčiuopiama: tai ir konkreti geografinė vietovė, bet kartu ir konkretus žemės grumstas, konkretus akmuo…</strong></p> <p>Su bičiuliu poetu Dainiumi Gintalu esame pasivadinę „žiemininkais“ (abu gimę žiemą) ir nuo žemininkų mus teskiria plonytė „i“… tad ši paralelė gal ir kiek juokinga, bet joje yra dalis tiesos.</p> <p>Pokario žemininkams jų žemė buvo prarastoji, todėl ji ir tapo idealu, to, ko jau nebėra. Na, o aš esu labiau melioratorius – man įdomu knistis gilyn. Per tą patį grumstą, molį, gyvulius, vabalus, paukščius. Man rūpi suprasti, kaip visa tai veikia, kaip bendrauja tarpusavyje, kokia tarp jų vyksta chemija, kaip konkuruoja ir ėda kits kitą.</p> <p>Ar žinojai, kad, nupjautos žolės kvapas – tai ne šiaip sau kvapas. Pasirodo, nupjauti augalai, išskirdami tam tikras chemines medžiagas, kitiems augalams perduoda informaciją, kad juos užpuolė žoliaėdžiai ir gelbėkitės, kas tik galite… Įsivaizduoji? Taip bendrauja gamta. Štai kokia kalba, jų yra daug…</p> <p>Išmokęs kitą kalbą, galiu ją sujungti su savo paties kalba ir tuomet žiūriu, kuo tai išvirsta poezijoje… Todėl ir manau, kad nesu joks literatas grynąja to žodžio prasme. Aš naudojuosi kalba, kaip būdu šį bei tą išsiaiškinti.</p> <p><strong>Bet tavo kalba, patys tekstai yra tartum molis, kuriais skaitytoją gramzdini į kažkokį dumblą, pelkę… Kitų poezijoj, būna, išmoksti taisykles ir jau žinai, kaip plaukti, o tavo tekstuose gali ir nugrimzti…</strong></p> <p>O kas žadėjo, kad bus lengva?</p> <p>Literatūra yra melas, iliuzija, flirtas su skaitytoju, tam tikras žaidimas. Knyga aš siūlau leistis į kelionę, kurioje gal sąmoningai bandau paklaidinti skaitytoją, nuvesti neaiškiais, tamsiais keliais. Ir nepalikti jokio orientyro sugrįžimui atgal, jokios prošvaistės… Išėjimas – tai jau ne mano bėda. Išsisukti teks pačiam, išeiti – savo kojom. Arba nagais. Gal net dantimis…</p> <p>Juk aš ne maldaknyges rašau. Taip pat nesiūlau ir receptų ar turistinių maršrutų, kuriuose būtų sužymėti kioskai su <em>sasiskomis</em> ir masažo salonai. Net priešingai – pučiu arabus į akis ir klaidinu… Bet tai ir yra galimybė ne tik rasti naujus užslėptus kambarius uždarame knygos pasaulyje, bet ir – o tai kur kas svarbiau – savyje pačiame.</p> <p><strong>Kažkada buvo sakoma: poezija turi pakylėti dvasią, sutaurinti jausmus ir pan. O tau poezija turi būti kaulu šunims erzinti…</strong></p> <p>Poetai-pranašai, tautų vedliai ir sąžinės anksčiau ar vėliau vėl tampa žmonėmis, bet jų sureikšminimas, pavertimas stabais… Mane nuo tokios literatūros pykina. Ta patetika. Čia apskritai jau reiktų kalbėti ne apie poeziją, bet apie ideologiją… Tuomet yra racijos.</p> <p>Šiandien dažnai norime būti pernelyg patogūs, malonūs, norime patikti. Aplink be galo daug suvaidinto dvasingumo, išmoktos rašyti poezijos, poezijos, kuri trokšta neva pakylėti… Gyvybė gimsta iš įtampos ir konflikto gerąja prasme. Literatūra turi būti nepatogi, ji turi blokšti į nesaugią erdvę, kad į daugelį įprastų dalykų pažvelgtume naujai. Kažkam juk reikia eiti atžagariai, kad neprasmegtume skradžiai labai dvasingi ir taurūs…</p> <p><strong>„Geras sodininkas yra miręs sodininkas“ – rašai viename savo eilėraštyje. O gal ta pati formulė tinka ir poetui?</strong></p> <p>Gal tinka, o gal ir netinka. Kas čia pasakys, kurie iš mūsų gyvi, o kurie jau mirę?.. Gal tu klausinėji mirusio ir tik įsivaizduoji jo atsakymus? O gal pats esi miręs, o tavo klausimus aš susikūriau ir dabar bandau nerišliai kažką atsakyti…</p> <p>Matyt, visaip gali būti… &nbsp;Kas čia dabar supaisys.</p> <p><em>Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.</em></p> <p><a href="http://8diena.lt/2017/06/12/poetas-gytis-norvilas-esu-labiau-melioratorius-man-idomu-knistis-gilyn/" target="_blank">8diena.lt</a></p>
<p>„Grimzdimas“ – ketvirtoji poeto Gyčio Norvilo eilėraščių ir vizualios grafikos knyga (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Visad mokėjęs stebinti, autorius gerokai gramzdina ir šį kartą, įsikabina tekstais ir dar ilgai neketina paleisti. Bekompromisė, aštri, ryškių pojūčių pilna knyga tarsi pratęsia, paaiškina G. Norvilo mintį, kad poezija ir turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Poezija turėtų ir guosti, priglausti, o guosti gali tik atimdama paskutinę viltį, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią.</p> <p align="JUSTIFY" style="text-align: left;">Daug dėmesio knygoje skiriama ir autoriaus grafiniams piešiniams, jo paties vadinamiems paišais. Tai tarsi dar viena poezijos forma. „Juos traktuoju kaip eilėraščius, be abejo, kaip tekstą. Juos reikia skaityti. Jie autonomiški, tikrai ne papildai ir vitaminai eilėraščiams. Nesu joks dailininkas, neturiu tokių pretenzijų. Tai piešiniai iš paraščių. Kai kuriuos turbūt galima priskirti konkrečiajai poezijai, su tam tikromis išlygomis“, – apie piešinių reikšmę knygos struktūrai pasakoja poetas.</p> <p align="JUSTIFY" style="text-align: left;">Pirmasis šimtas Gyčio Norvilo knygos „Grimzdimas“ egzempliorių yra numeruoti ir autografuoti paties autoriaus ranka. Ši idėja gimė jau ruošiant knygą spaudai, o paklaustas, ką tai galėtų reikšti, G. Norvilas atsako: „Čia šioks toks žaidimas... Gal net paties autoriaus susireikšminimas autoriaus tuštybei patenkinti. Tik pamanyk – parašas... Žmogus toks jau kūrinys, jam reikia žaislų... Daug žaislų, kad neišprotėtų nuo savo vienatvės ir tuštybės siaubo... Man jų irgi reikia. Žaisti reikia, – o žaisti reikia rimtai. Tokia žmogaus prigimtis. Per mažai žaidžiame, norime visi atrodyti pernelyg geri ir dvasingi.“</p> <p align="JUSTIFY" style="text-align: left;">Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas. Išleido keturis poezijos rinkinius: „Akmen-skeltės“ (2002), „Skėrių pusryčiai“ (2006), „Išlydžių zonos“ (2012), „Grimzdimas“ (2017). Pastarosios knygos išleidimą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija.</p> <p align="JUSTIFY" style="text-align: left;">Rinkinys „Akmen-skeltės“ 2002 metais „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ pripažintas reikšmingiausiu poetiniu debiutu. Už knygą „Išlydžių zonos“ 2013 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įteikė premiją už kūrybingiausią 2012 metais išleistą kūrinį.</p> <p align="JUSTIFY" style="text-align: left;">Pranešimas spaudai</p>
<!--[if gte mso 9]><xml> <o:OfficeDocumentSettings> <o:AllowPNG/> </o:OfficeDocumentSettings> </xml><![endif]--> <p>Gytis Norvilas – poetas, vertėjas, eseistas. Išleido keturis poezijos rinkinius: „Akmen-skeltės“ (2002), „Skėrių pusryčiai“ (2006), „Išlydžių zonos“ (2012), „Grimzdimas“ (2017). Pastarąjį šiomis dienomis išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.</p> <p>Rinkinys „Akmen-skeltės“ 2002 metais Poetiniame Druskininkų rudenyje (PDR) pripažintas reikšmingiausiu poetiniu debiutu. Už knygą „Išlydžių zonos“ 2013 metais Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įteikė premiją už kūrybiškiausią 2012 metais išleistą kūrinį. Nuo 2014 metų kultūros savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Savaitraščio įsteigtos „Šūdvabalio premijos“ iniciatorius. Poezija versta į anglų, bulgarų, rusų, latvių, lenkų, gruzinų, armėnų, vokiečių, ukrainiečių, kroatų, makedonų, baltarusių kalbas. Yra išvertęs moderniosios austrų bei vokiečių poezijos, prozos.&nbsp;</p> <p><strong>– „Grimzdimas“, ketvirtoji jūsų poezijos knyga, pasirodo praėjus penkeriems metams nuo „Išlydžių zonos“. Ar per visus tuos metus ji ir buvo brandinama? Kada susiformavo knygos, kaip visumos, idėja?&nbsp; </strong></p> <p>– Taip, pasirodo, penkeri, nors galvojau, kad praėjo daugiau. Tiek laiko pakanka, kad atsirastų knyga, nors tai ne taisyklė. Apskritai, mes pernelyg linkę pasiduoti rinkos, leidyklų, informacijos karuselei, diktatui, linkę forsuoti knygas... Prileista ir prirašyta galybės šlamšto. Šlamšto šlamščiausio. Viešieji ryšiai jį moka gerai išreklamuoti ir parduoti kaip karštus pyragėlius... Jei per metus neišleidai knygos – tu joks rašytojas. Aš nerašytojas, nepoetas. Apskritai, egzistuoja kažkoks liguistas rašytojo kultas, turbūt pastarųjų daugiau nei skaitytojų...</p> <p>Kad knyga vadinsis „Grimzdimas“ – jau turbūt žinojau prieš kokius 3 metus. Pati knyga iš esmės augo kaip organizmas... Natūraliai. Tam tikru metu net pastebėjau, jog ji pati ima save kurti. Įdomus jausmas. Man visada buvo svarbi knyga kaip uždaras organizmas, kaip atskiras kūrinys, atskira planeta, zondas, skriejantis tik jam žinoma trajektorija, o ne kažkoks rinkinys, sumestinė, sutelktinė, parinktinė, herbariumas ar kokia suverstinė... Knyga turi turėti savo dramaturgiją, chemiją. Kitaip jos pasmerktos autizmui... Knygą rašyti daug įdomiau nei atskirus eilėraščius. Gali net save programuoti, į kurią pusę rašyti... Kaip tai man pavyko – ne man spręsti... Knygos post scriptum rašau, jog tai kelio knyga, pakelės, pakeleivinga knyga... Knygoje yra ir žemėlapis, rodantis judėjimo vektorius, kryptis... O kur ji veda, tebus šiokia tokia intriga. Greičiausiai į požemius, užribį, tam tikrą pasienio zoną, į vidines provincijas ir užsienius... Pogrindinės erdvės visada imponavo. Įdomiau, kas vyksta už parduotuvės, nei tai, kas parduotuvėje.&nbsp;</p> <p><strong>– Kokie kvapai, jausmai, pojūčiai, erdvės įkvėpė šį rinkinį? Kuo jis skiriasi nuo kitų jūsų knygų?</strong></p> <p>– Kvapai, jausmai... Čia jau norit, kad parašyčiau kokį sumautą eilėraštį... Nosis mano, be abejo, graži, bet uoslė labai prasta, muitinėje dirbti negalėčiau... Pojūčiai? Labai geras jausmas, kai supranti, kad parašei eilėraštį, ir visai neblogą... Gal net save nustebinai. O eilėraščiai turi labai konkrečią erdvę, vietovę, kurioje jie (į)vyksta... Skaitytojas to žinoti ir neturi. Kas skaitys knygą – supras... Nors tai nėra svarbu. Kitaip tariant – man visada labai svarbi vieta, situacija, kuri sukelia tą pirmą impulsą, mane pagauna, pamauna, išmuša iš manęs tas kelias eilutes, kuriose (noriu tuo tikėti) perlaužiama realybė pusiau ir iš tos lūžio vietos ištrauki tai, ką galima pavadinti poezija. Svarbus tas tarpas... Skaitant eilėraščius balsu visada galvoje šmėžuoja konkretus eilėraščio vietovės vaizdas, detalės, peizažas. Galėčiau sudaryti labai aiškų šios knygos žemėlapį, maršrutą. Kur jis veda? Nežinau... Judu tarp šių taškų, vis grįžtu. It koks nusikaltėlis į nusikaltimo vietą. Pasitikrinti, ar įkalčius, pėdsakus gerai paslėpiau. Eilėraštis yra ir turi būti nusikaltimas. Plokštumai, kalbai, visuomenei, (ne)tikėjimui, šventeiviškumui, niekšybei...</p> <p>Kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, eilėraščiai yra įsiinkaravę į aiškią geografinę platumą (galėčiau net nurodyti jų GPS koordinates). Ir negaliu to paaiškinti. Jie yra ten gimę, ten ir mirs. Gimtinė tam ir reikalinga – kad turėtum, kur numirti. Ta gimtinė gali būti ir konkretus kaimas, miestas, ir pati kalba... Mes kalboje gimstame, joje ir numirštame... Ši knyga ir yra kelionė iš tos gimtinės... Išėjimas į dykras, myriop, dugną, jo čiupinėjimas. Beje, dugnas yra puiki šokių aikštelė... Knygoje yra tam tikro šokio, siuto... Stengiausi, kad būtų. Poezija turi provokuoti, būti nepatogi, generuoti gyvybę...&nbsp;</p> <p>Bet kokiu atveju – visame tame, ką kalbu, yra daug flirto, melo... Galiu daug visko prikalbėti... Juk tai kalba – melas. O žmogui nieko taip nereikia kaip melo ir iliuzijų. Poezija šia prasme – puikus instrumentas. Primygtinai nenoriu visko dramatinti, sureikšminti... Tegul dvasingumo, susireikšminimo misionieriškus cukrinius gaidelius ant pagaliuko čalpo profesionalai…</p> <p>Turbūt neturėčiau to sakyti, bet ši knyga nuo praėjusiosios („Išlydžių zonos“) skiriasi ne itin... Savo struktūra. Tai, galima taip pasakyti, yra trilogijos trečia dalis... Prieš tai: „Skėrių pusryčiai“, „Išlydžių zonos“, visos trys knygos susišaukia. Pasakysiu dar daugiau – man tai jau nepatinka. Pats pradedu jaustis patogiai – tai blogai... Batai turi spausti. Sakau tai visiškai nuoširdžiai. Labai aiškiai suvokiu, kad toliau taip rašyti nebegalėsiu. Šiaip ar taip – pretenzijų ateičiai stengiuosi neturėti – kiekvieną knygą rašau kaip paskutinę... Be jokio rezervo. Knygų tiražavimas, karjera man visiškai neįdomūs, tegul „tikrieji“ rašytojai ir poetai patys kenčia nuo kasmet stenamų knygučių, pokalbiukų, fotoreportažiukų ir premijyčių... Nors mintis, kad autorius visada rašo vieną ir tą pačią knygą, jau virtusi banalybe, bet čia yra tiesos. Veikia. Matau.&nbsp;</p> <p><strong>– Ką eilėraščių rinkinyje veikia paišai? Ar tai knygos iliustracijos, ar poezijos formos, kai minčiai išreikšti nepakanka vien žodžių?&nbsp; </strong></p> <p>– Taip – knygoje yra paišų (taip vadinu savo piešinius) skyrius, juos traktuoju kaip eilėraščius, be abejo, kaip tekstą... Juos reikia skaityti. Jie autonomiški, tikrai ne papildai ir vitaminai eilėraščiams. Nesu joks dailininkas, tikrai neturiu tokių pretenzijų. Tai piešiniai iš paraščių. Kai kuriuos turbūt galima priskirti „konkrečiajai poezijai“, su tam tikromis išlygomis... Tiesa, „konkrečiosios poezijos“ mokykla, tradicija, visada man buvo įdomi... Vokiečių, austrų, brazilų... Beje, visad buvo įdomu, kodėl būtent Brazilijoje... Lietuvių skaitytojas poezijos atžvilgiu itin neišprusęs, poezijos supratimas baigiasi su XX a. pirma puse... Mačerniu, geriausiu atveju... Apgailėtina. Nenoriu absoliutinti, visad yra išimčių, bet... Kiek perlenkiu, žinoma... Sąmoningai.</p> <p><strong>– Pirmasis šimtas knygos egzempliorių numeruoti, jūsų autografuoti. Iš kur kilo idėja paženklinti knygas?&nbsp; </strong></p> <p>– Čia šioks toks žaidimas... Gal net paties autoriaus susireikšminimas autoriaus tuštybei patenkinti. Tik pamanyk – parašas... Žmogus toks jau sutvėrimas, jam reikia žaislų... Daug žaislų, kad neišprotėtų nuo savo vienatvės ir tuštybės siaubo... Man jų irgi reikia. Žaisti reikia, – o žaisti reikia rimtai. Tokia žmogaus prigimtis. Per mažai žaidžiame, norime visi atrodyti pernelyg geri ir dvasingi.</p> <p><strong>– Koks pojūtis grimzti?&nbsp;</strong></p> <p>– Nelygu po kokius požemius, tunelius ar erdves nardysi... Tas grimzdimas man asocijuojasi su vandeniu. Mėgstu nardyti, būti po vandeniu, trumpam virsti kitu – žuvim, kitu gyviu, visai kitaip jauti kūną. Fiziškai. Kitas pasaulis. Gal čia tam tikras grįžimas į prarastąjį rojų, gimdą, įsčias... Yrimasis dugno link – tvirto pagrindo link. Grįžimas namo. Paskutinis knygos eilėraštis „Dugnas“ apie tai ir yra – iš esmės apie vaikystę, apie vaikystės upę Nevėžį, ties Krekenava... Grįžimas ten, iš kur išeita... Nors kiekviena upė yra ir šiokia tokia Leta, Acherontas, Stiksas...&nbsp;</p> <p><strong>– Grimzdimas – ką jums reiškia kalnai?&nbsp; </strong></p> <p>– Man kaip Ožiaragiui kalnai tinka. Nors kiek jie yra vertikalė – aukštybės sfera – dar klausimas. Juk juose dugno, regis, daugiau nei kur kitur, šie išėję iš žemės vidurių, iššovę iš pertekliaus, judėjimo... Rodos, Himalajuose, kalnų viršūnėse rasta kriauklių etc. Tik pagalvok – kalno smaigas – ne kas kita, o vandenyno, jūros dugnas... Viskas labai sąlygiška, reliatyvu... Mes patys tik įsivaizduojam per daug žiną ir vaidinam reikšmingus mulkius. Žmogus visame tame peizaže – labai menkas, pretenzingas ir dvasingom pseudomisijom apsikaišęs fragmentas... Nėra baisesnio žmogaus už įtikėjusį savo misija, reikšme... Anksčiau ar vėliau pradeda šaudyti ir mojuoti vėliavom, įtikinėti kitus savo kliedesiais, iliuzijom... Anot A. Huxley, kurio „Beždžionę ir esmę“ dabar skaitau, Tvarkos svajonė gimdo tironiją, Grožio viltis – pabaisas ir smurtą...</p> <p><strong>– Ar yra pirmasis žmogus, kuriam parodote savo naują tekstą? O gal kiekvienas eilėraštis turi vis kitą pirmąjį skaitytoją?&nbsp; </strong></p> <p>– Taip, yra toks žmogus. Pirmas skaitytojas yra žmona. Taip jau yra. Pasitikiu. Žinau – pasakys tiesą. Esu parašęs ir knygą vaikams, kurios niekas nenori išleisti... Matyt, labai prasta. Šią nieko nesakęs tiesiog prieš miegą skaičiau vaikams. Tikrinausi... Tiko. Šiaip ar taip – tas žvilgsnis iš šono yra svarbus, kritika man svarbi, ją priimu ir gerbiu.&nbsp;</p> <p><strong>– Ar dalijatės su kitais poetais savo nepublikuotais eilėraščiais? Ar gaunate ir pats paskaityti bičiulių tekstų? Ar draugiškai giriate, o gal nesivaržydamas išsakote kritiką?&nbsp; </strong></p> <p>– Neturiu mados kaišioti savo eilėraštukų. Nesąmonė. O su poezija, tekstais esu priverstas bendrauti nuolat. Redaktoriaujant „Literatūroje ir mene“ to bendravimo į valias. Išsivysčiusi net profesinė liga – į juos žiūriu kaip į pacientus... Tad tikrai žiūriu rezervuotai, stengiuosi išlaikyti atstumą... O sakyti tiesiai šviesiai esu priverstas – ir reikia... Kitaip nematau prasmės dirbti. Muilo burbulų pūtimas niekam nėra į naudą. Priešų ir nepatenkintų tik daugėja, bet nekreipiu dėmesio. Kritikos problema egzistuoja – nors kai kas ir mėgina tai neigti. Gal tai ir asmenybių klausimas... Bet iš esmės kritika neatlieka tos funkcijos, kurią privalėtų – būti aiškiu, netgi nuožmiu sanitaru, daktaru – diagnozuojančiu, kas yra kas... Gal ir autoriai atsakingiau žiūrėtų į tai, ką rašo. Autoriai kritikams turėtų jausti pagarbią baimę. Dabar – palaida bala. Arba leidyklas, autorius aptarnaujantis personalas, arba pilstantys iš tuščio į kiaurą su pretenzijomis į mokslą ir nieko aiškiai nepasakantys... Yra ir išimčių. Tos išimtys turėtų būti dažnesnės ir laikyti frontą, diktuoti sąlygas.</p> <p><strong>– Kurį debiutą rinktumėtės lošdamas šachmatais: E2-E4 ar Karalienės gambitą? (klausimą užduoda poetas Vytautas Stankus)&nbsp; </strong></p> <p>– Jei tik šie du variantai – eičiau E2-E4... Bet šiaip baltaisiais žaisti nesu mėgėjas. Geriau jausdavausi žaisdamas juodaisiais. Prancūziška gynyba. Nežinau, kodėl Prancūziška gynyba... Daug ko negaliu paaiškinti, ir man tai patinka. Yra dalykų, kurių ir nereikia aiškintis... Yra dalykų, kurie nuo mūsų nepriklauso... Tiesa, esu lankęs šachmatus, Jonavoje, besimokydamas mokykloje, turėjau ir antrąjį atskyrį... Bet tai nieko nereiškia... Važiuodavom į varžybas į kitus miestus, sužaisdavom turnyrą, o paskui eidavom už mokyklos muštis... Seniai bežaidžiau. Esu pato situacijoje. Seniai ir mušiausi.&nbsp;</p> <p><strong>– Ar tikite, kad Mėnulio fazių kismas veikia žmonių elgseną? Ar stebėdamasis žmonių elgesiu pasakote „turbūt pilnatis“. Kaip Mėnulis veikia jus?&nbsp; </strong></p> <p>– Kaip mėnulis gali neveikti, jūras stumdo – o čia žmogaus neveiks... Iš praktikos: redakcijoj per pilnatį padaugėja gaunamų laiškų, daugiau atsiunčia kliedesių, prozos, straipsnių, poezijų etc. Pilnatis aktyvuoja... Kažkurią smegenų dalį. Pasitaiko ir itin aktyvių... Iš paralelinių pasaulių. Nėra čia jokių burtų. O kaip mane veikia? Kartą vos nenumetė nuo stogo.&nbsp;</p> <p><strong>– Ar mokate iš dūmų išpūsti laivą?</strong></p> <p>– Man išeina tik valtys, baržos ir revolveriai... Kartais stirna. Bet labai retai. Na, pūsti arabus – tai kitas reikalas... Bet čia jau kasdienybė.</p> <p><em>Kalbino Dalia Linkevičiūtė</em></p>
<p>Kviečiame užsukti ir peržiūrėti reportažą iš naujausios Gyčio Norvilo poezijos knygos „Grimzdimas“ pristatymo. Reportažą rasite <a href="http://literaturairmenas.lt/mediateka/6089-gycio-norvilo-knygos-grimzdimas-pristatymas" target="_blank">čia</a>.</p>
<p>Renginio vaizdo įrašą galite rasti <a href="https://youtu.be/k8UYWFJ2Azg" target="_blank">čia</a>.</p>
2017 Rugpjūtis
P A T K P Š S
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031   
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €