Betliejaus avytė

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Betliejaus avytė

Betliejaus avytė
-50%
Betliejaus avytė Betliejaus avytė
Autorius: Rimvydas Stankevičius
Prekės kodas: 9789986398004
Pavadinimas Betliejaus avytė
Žanras esė
Metai 2014
Psl. skaičius 176
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-800-4
Išmatavimai 17 cm x 1.8 cm x 16.2 cm
Kaina: 5.79 € 2.90 €
Kiekis:  

Esė apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, pratęsiantys knygą „Diktantai sielai“

„Betliejaus avytė“ pratęsia knygą „Diktantai sielai“ (2008 m.). Pokalbis apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, susirūpinimas dabartinės visuomenės moraline sveikata ir kultūrine branda, idealizmo ir patriotizmo temos – visa tai svarbu autoriui, už pilietinį ir moralinį angažuotumą apdovanotam Jurgos Ivanauskaitės literatūros premija. Su jaunesniais skaitytojais nuoširdus kontaktas mezgasi per vaikystės ir paauglystės patirtis. Du tekstai iš šio rinkinio jau buvo panaudoti Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos egzaminų užduotims. Knygoje atgaivos sau ras kiekvienas skaitytojas. 

Susiję leidiniai



<p>Skubu pasidalinti džiaugsmu – visi su ankstesniąja (iki šiol buvusia vienintele) mano eseistikos knyga „Diktantai sielai“ susiję lūkesčiai su kaupu išsipildė – ji surado savo skaitytojus ir savo diktuotojus, savo rašytojus ir savo gerbėjus. Gera buvo iš įvairių Lietuvos vietovių sulaukti patvirtinimų, kad „Diktantai“ Lietuvos moksleiviams išties yra diktuojami, kad neabejingas jiems tiek jaunimas (sprendžiu iš gausybės citatų, aptiktų internetiniuose dienoraščiuose), tiek senjorų karta (taip tikina nemažas skaitytojų laiškų pluoštas, o į vieną kūrybos vakarą (berods Šiauliuose?) moteris man parodyti atsinešė nemažą kartoninę dėžę, kone kaupiną laikraščio iškarpų – manųjų skilčių, kurias sakė turinti visas, nuo pat 1997-ųjų, pirmųjų mano darbo metų „Respublikoje“.</p> <p>Kadangi „Diktantų sielai“ knygynų lentynose senokai nebelikę, drįstu pasiūlyti skaitytojams dar vieną eseistikos rinkinį, linkėdamas jam panašios sėkmės. Tik nesileiskite suklaidinami vizualinio panašumo – tai nėra perleista, papildyta ar kaip kitaip ankstesniosios pagrindu sumontuota, o <em>visiškai nauja knyga, parašyta jau po „Diktantų“</em>.</p> <p>„Dvynukiška“ knygų išvaizda – gal ir keistoka mano užgaida, tačiau turinti svarių priežasčių.&nbsp;</p> <p>Pirmiausia, šios dvi knygos – išties yra seserys tiek pagal stilistiką, tiek pagal kompoziciją. Abiem tinka ir ta pati žanro apibrėžtis: tai pamokslai pačiam sau, o drauge – vieno žmogaus, vienos sielos epas, kuriame individas, mindamas kasdienės rutinos ratą, fiksuoja retus ir nedidelius žingsnelius, paties vadinamus dvasiniu gyvenimu – mintis ir patirtis, sugebančias pramušti plokščią kūniškojo gyvenimo tikrovę ir žvilgtelėti gilyn. Tekstu teka Velykos, Vėlinės ir Kalėdos, metų laikų virsmai, kasdienės realijos – nepakeičiami metų tėkmės atributai, – keičiasi tik rašantis individas, natūraliai mainomas laiko ir patirčių.&nbsp;</p> <p>Taip pat seseriškas yra abiejų knygų „diktantiškumas“, tas pats – ir geidžiamasis adresatas – vyresniųjų klasių moksleiviai, kurie norom nenorom su šio rinkinio turiniu jau buvo susidūrę – du jau ir šios, naujosios, knygos tekstai („Ji egzistuoja, toji knyga“ ir „Ištrinti tai, kas nereikalinga“) buvo virtę Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos egzaminų užduotimis, o ir likusias kiekvienas panorėjęs galėjo perskaityti dienraščio „Respublika“ šeštadienio priede „Julius“...</p> <p>Tačiau svarbiausia tokio panašaus į ankstesnįjį viršelio pasirinkimo priežastis – kad jo (kaip ir be išimties visų mano poezijos rinkinių iliustracijų) autorius – neseniai amžinybėn iškeliavęs <em>šviesaus atminimo dailininkas Romas Orantas. Taip elgdamasis, tenoriu pasakyti, kas su Jo kūrybine partneryste nė neketinu skirtis, kad Jo talentui bei atminimui skiriu šią knygą.</em>&nbsp;</p> <p>Daugiau lyg ir neturiu ko pridurti. Jei pajusite, kad nespėjate, tiesiog kelkite ranką – pakartosiu. O dabar – susikaupkite, diktuoju: „Betliejaus avytė“.</p> <p>Rimvydas Stankevičius</p>
<p>Kai man pasiūlė parašyti apie antrąją Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knygą „Betliejaus avytė“, buvo vasara, karštis ir kasmetis brandos egzaminų įkarštis, kurio centre šiemet sukosi valstybinis lietuvių kalbos egzaminas, vertinimo kriterijai, reikalavimai ir programa. Šiame kontekste Stankevičius atrodė itin aktualus: juk „du jau ir šios, naujosios, knygos tekstai (...) buvo virtę Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos egzaminų užduotimis“ (p. 6).</p> <p>Vasara praėjo, Vakarės atvejis[1] pasimiršo, bet literatūros mokykloje klausimas liko probleminis. Diskutuojant apie būsimą (?) Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programą, keliami klausimai apie dalykus, kurie tarsi atrodo savaime aiškūs: kas mes esame? Iš ko mes susidedame? Kokie tekstai ir ką mums pasakoja apie mus, kokius pasakojimus mes patys ir pačios pasirenkame kaip savo tapatybės pagrindą?</p> <p>Po Vakarės eksperimento tarp lituanistų tapo populiaru sakyti: aš tokio egzamino išvis neišlaikyčiau. Tad skaitydama šią Stankevičiaus knygą, bandžiau išsiburti užduodama sau vienu metu į egzaminą įtrauktus teksto suvokimo klausimus. Galiu pasakyti: jei man būtų kliuvę šie tekstai, aš tai tikrai išlaikyčiau. Nes tai tekstai, kurie tiesiog sutverti išlaikymui: patys paaiškina savo pačių problemas, atsako į savo pačių (ir ne tik klausimus) ir kaip vėliavą aukštai iškėlę neša savo pagrindinę mintį.</p> <p><strong>1. Savo žodžiais paaiškinkite teksto temą (2 balai)</strong></p> <p><strong>2. Kas yra tikrosios šiuolaikinio žmogaus vertybės? Atsakykite remdamiesi tekstu (3 balai)</strong></p> <p>„Betliejaus avytėje“ tęsiamos Stankevičiui amžinai (tiek poezijoje, tiek eseistikoje, tiek viešuose pasisakymuose) aktualios temos: kalbama apie santykį su literatūra, šventėmis, vaikystės prisiminimais, įvykiais, palikusiais pėdsaką pasakotojo gyvenime. Tekstai trumpi, vaizdelio tipo, įprasta jų struktūra tokia: situacija arba prisiminimas (gana dažnai pasakotojas regi save vaikystėje – 20 esė), tos situacijos santykis su kalbančiojo pozicija, „smūginė“ išvada – „tiesa“ apie gyvenimą, tikėjimą, dvasingumą ir pan.:</p> <p>„Ko gero, kiekvienas vaikas yra nelyg maža saulė, tiesiog sprogstanti nuo tveriamosios mažorinės energijos, o visą aplinkinį pasaulį priverčianti žaliuoti iš susižavėjimo...“ (p. 87–88)</p> <p>Būtų panašu į pasakėčią su moralu ar kitą didaktinį žanrą – skirtumas tik tas, kad didaktiniuose tekstuose dažniausiai mokomasi iš kito klaidų, tuo tarpu Stankevičiaus pasakotojui pirmasis ir paskutinis gyvenimo išbandymų pavyzdys yra jis pats. Netgi įtemptai kažkieno laukiant prie operacinės (tarsi atsakas Gintaro Bleizgio tekstams apie motinos ligą ir mirtį) svarbiausia yra ne ta/s, kurio/s lauki išeinant, o asmeninis atgimimas:</p> <p>„[Ž]ingsniuoju pasauliu it darsyk užgimęs, it pakilęs į kitą kokybinę erdvę. Nes žingsniuodamas jau žinau, ką reiškia mirtis ir ką reiškia gyvenimas.“ (p. 24)</p> <p>Šių tekstų pasakotojas stebi, vertina ir (tai dar baisiau) viską mato – tiek dantis krapštantį klerką, tiek pardavėjos iš po džinsų „seksualiai kyšančias kelnaites“ (p. 16), tiek nepavykusį vaiko piešinį (p. 25). Jis – ne šio pasaulio:</p> <p>„Tegu jūsų cirke stumdosi tie, kurių pasaulio horizontas sutampa su televizoriaus ekranu, o domesiai – su jūsų primetamais, jums parankiais. (...) Tegu – jeigu jų pasaulis pernelyg ankštas, kad galėtų pasiūlyti daugiau, jeigu jų svajonės, troškimai ir jausmai daugiau nebeturi kur eiti. O aš turiu.“ (p. 135)</p> <p>„Su begaline šiluma prisimenu savo skurdu turtingą vaikystę ir nuoširdžiai užjaučiu šiandien augančius vaikus, užgriozdintus prabangiomis dovanomis, pervalgydintus įmantriausiais pasaulio skanėstais, išlepintus išradingų pramogų pertekliaus ir kaip tik todėl – visiškai nebeturinčius švenčių.“ (p. 77)</p> <p>Tai eseistika, sudėta iš rinktinių akimirkų („nelygu, ar grėsdavo egzaminas, ar rutina, ar dar veik neragautas drovus bučinys“, p. 39), kurios vis dėlto yra ne išskirtinės, o veikiau proginės: štai Vėlinių tematikai per abu rinkinius skirtos 8 esė, Kalėdoms 7 ir Velykoms 4, metų laikams –18. Kai santykis su mirtimi virsta pamąstymu apie Vėlines, kai nuo rinktinio išgyvenimo žengiama prie tokio, kurį diktuoja išorinis laikas, – tuomet žvilgsnį į save, bandymą apčiuopti individualią reikšmę ir raišką pakeičia įvairių įvykių minėjimas ir „gatavų“ frazių, išgyvenimų, pamąstymų gaminimas. O viso to rezultatas – suvenyrinė knyga, kurią gražu skaityti, dovanoti, o ypač – cituoti (atsimenu, kad tokios labai išpopuliarėjo prieš kokius 14 metų, sulig gyvenimo pamokas teikiančiais Bruno Ferrero vertimais).</p> <p>Suvenyrus, memorialus ir didaktiką vienija siekis atmintyje įtvirtinti tam tikrus daiktus ar tiesas. Mano atmintyje, skaitant Avytę, aidėjo daugybė jau ne sykį girdėtų tekstų: ne tik minėtasis Bleizgys, bet ir Justinas Marcinkevičius (plg. p. 27); skaitydama kartais jaučiausi, lyg į ausį trauktų „Hiperbolė“ (p. 28) ar Kostas Smoriginas (p. 58). Šitaip knyga pati nurodo savo skaitymo kontekstą: ne tik aidai ir aliuzijos, bet ir bendras tekstų tonas įrašo ją į labai plataus vartojimo, aukšto lygio klasikinio lietuviško popso lauką. Kitaip tariant, į tai, ką įvairaus amžiaus žmonės vadina „mano jaunystės muzika“, – abstrakčiai suprantamą „auksinę praeitį“, kuriai juntama nostalgija ir šiluma, kuri egzistuoja atmintyje kaip nekvestionuojama visiems ir visoms bendra (bendrojo vartojimo) vertybė. Į ją orientuodamiesi ir ją palaikydami, Stankevičiaus tekstai tampa, perfrazuojant Michaelį Billigą, tam tikrais banaliojo patriotizmo ar banaliosios atminties objektais – nenauju, nestebinančiu, bet visuomet paklausiu vivos plango, mortuos voco.</p> <p><strong>3. Koks teksto žanras? Pagrįskite. Kokius kitus šio žanro atstovus žinote? (2 balai)</strong></p> <p>Bet net ir pakeičiant žvilgsnio kampą, net ir nebeieškant įdomesnių, keistesnių įžvalgų (kaip neieškome jų popse, vien mėgaujamės juo), Stankevičiaus tekstai išryškina vieną keistą lietuvių eseistikos ypatybę – nemokėjimą ar nenorą kalbėti apie save be svetimų tekstų pagalbos. Pavyzdžiui, Alfonsas Andriuškevičius pats save įvardija tekstų susikirtimo vieta, jų „konsteliacijų toposu“, o štai Giedra Radvilavičiūtė, neva rašydama apie buitį bei kasdienybę, ją nuolatos nutolina vos pastebimais intertekstais, tiek buitį, tiek kasdienybę paverčia literatūriniu žaidimu.</p> <p>Stankevičiaus eseistikoje svetimi tekstai dalyvauja absoliučiai bet kokioje patirtyje –</p> <p>gamtos:</p> <p>„Už lašų mozaikomis virtusių langų buvo visiškai tamsu, liūtis neturėjo vaizdo, vien tik garsus, sūpuojančius mane tarsi valtį juodoje, neperžvelgiamoje jūroje. Tuojau pat atmintyje sušnarėjo Vytauto Mačernio eilutės: „Kai pabundu nakties metu, girdžiu – lietus plonom kojytėm vaikšto zyzdamas aplink namus. Aš keliuos, einu prie lango ir nieko nematau, tiktai girdžiu, kaip vėjo blaškomas vanduo nuo medžių žemėn plūsta.“ (p. 42);</p> <p>jaunystės nuotykių (nakvynė kapinėse):</p> <p>„Būdamas abiturientas, su dviem poezijai neabejingais draugais nuvykau į Šarnelę – poeto Vytauto Mačernio kapo ieškoti... (...) Ilgai negalėjau užmigti – nerimo sąmonė, konvejeriu atminty sukdama V. Mačernio posmų nuotrupas, išlepęs kūnas nenorėjo tenkintis guoliu, panašiu į tą, kurį kada nors gausiu amžinam poilsiui... Nubudau nuo rasos permirkusiais džinsais, per miegus – it ant mylimosios – užmetęs ranką ant poeto kapo. (...) Todėl šiandien su šviesiu ilgesiu atsidūstu: „Metas ant kapų.“ O mintį pratęsia V. Mačernio eilutės: „Čia rado prieglobstį balti, pavargę paukščiai, kur skrido audroje ir vėjo genami...“ (p. 20–21);</p> <p>atsitokėjimo iš kasdienybės (p. 122) ir kt.</p> <p>Ką duoda toks slėpimasis už svetimų tekstų? Stankevičiaus atveju (kiek kitaip nei Andriuškevičiaus ar Radvilavičiūtės tekstuose), šitaip bet kokia patirtis, kad ir kokia kasdienė, yra sutaurinama, paverčiama pasaulio kultūros dalimi. Sykiu visos patirtys ir išgyvenimai nuasmeninami: nei vaikystė, nei mirtis, nei santykis su gamta nebėra unikalūs. Santykį su savimi ir savo aplinka užpildo tekstų fragmentai – kaip gatavos, šabloniškos frazės, iš anksto apibrėžiančios, ką reikia patirti ir kaip. Citatos atsiranda ten, kur teksto emociniame siužete laukiame kulminacijos.</p> <p><strong>4. Apibendrinkite (0,5 balo)</strong></p> <p>Citatos prašosi būti cituojamos vis iš naujo. Visai galėčiau įsivaizduoti, kaip į teksto suvokimo klausimus galima atsakyti paties Stankevičiaus žodžiais, nurašytais nuo esė, šitaip išvengiant nemalonios būtinybės senoms tiesoms ieškoti naujų žodžių. Galgi tokia strategija suveiktų ir laikant dabartinį egzaminą, kurio forma – samprotaujamasis rašinys: juk vis viena, kiek mums būtų metų ar kokia būtų mūsų patirtis, „visi“ „turime“ „bendrą“, visiems žinomą „praeitį“ ir „patirtį“, kuri pašnabžda kažką į ausį Andriaus Mamontovo arba Bernardo Brazdžionio balsu tada, kai daugiau nebežinome, kaip susikalbėti.</p> <p>Baigiant – trys Stankevičiaus esė, kuriose, man pasirodė, pasakotojo ausys buvo užimtos nebe diktantais: tai „Tėvas prisuka laikrodį“, „Ji egzistuoja, toji knyga“ ir „Kalėdų girlianda“ (iš šios – ir rinkinio pavadinimas). Tai tekstai, kuriuose atsiskleidžia nebe pseudoromantinis, beveidis Herojus-Kūrėjas, o kažkas daugiau – prisiminimai, ne visuomet lengvos žodžių jiems nusakyti paieškos. Arba net pačių prisiminimų, pasislėpusių po Mačernio prisiminimais, ieškojimas.</p> <p><em>[1] Taip žiniasklaidoje buvo pavadintas Vilniaus universiteto literatūros magistrės magna cum laude Vakarės Smaleckaitės eksperimentas: kartu su 2014 m. laidos abiturientais laikyti valstybinį brandos lietuvių k. egzaminą, dokumentuoti pasiruošimo jam eigą ir paties egzamino vyksmą bei rezultatus. Vakarė surinko 30 %.</em></p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/straipsniai/3541-rima-bertasaviciute-nauji-rimvydo-stankeviciaus-diktantai-diktatai-didaktai" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt 2014 12 31</a></p>
<p>Rimvydo Stankevičiaus eseistinė „Betliejaus avytė“ – kvieslė skaityti nuo žurnalistinių parei¬gų išlaisvinantį poeto prozinį rašymą, kuriuo gryninami įsitikinimai, taip pat – susitelkti ties jo žodžiu, kuris yra neslepiama rašymo pareiga byloti įsimenamą diktantą kitam.<br /> Trumpi, postiliškai situacijas komentuojantys tekstai yra sąmoningai nustatytas žanras. Kai pamokslavimas jau neįgauna visuomeninės svarbos, R. Stankevičius perima šią orientaciją, suskliausdamas iki akcentuojamos laikinumu paženklintos asmeninės tikrovės, patikrintų vertybinių nušvitimų taip, lyg eilinis gyvenimas galėtų pasirodyti neeilinis, kupinas šviesos ir viltingumo, jog „netikėti visu tuo dar sunkiau“ (p. 32). Iš čia išsilukštena švelnios didaktikos apraiškos, budinančios empatiją. Tokio pobūdžio tekstų gretinimas su išankstinę paskirtį turinčiais pamokslais yra artimas kūrėjo poetinei programai, kuriai reikšmingos vedlio poziciją išlaikančio subjekto patirtys.<br /> Knygą įrėminančiais atspirties momentais tampa atsikartojantys religinių švenčių (Kalėdų, Velykų, Sekminių, Verbų sekmadienio) motyvai, laiko stebėjimas gamtos ritmu, impulsų (dairymosi, prisimintos eilutės, aktualijos) išprovokuotos reakcijos. Šiems veiksniams paklūstanti individualybė ieško vietos: skleidžiasi idealistinės vaikystės akimirkos, praleistos didelę vertybinę reikšmę turėjusiuose namuose su šeima, ir sąmoningai pozicionuojamo romantiko su visumą vis naujai įžvelgiančio vaiko širdimi dabartis. Būtent todėl atrodo, kad pirmiausia tai – savistabai svarbaus, nebijomo apnuoginti „mano“ sužadinimo raštai, liudijantys nematomo proveržio paieškas kasdienybėje, žvalgantis aplinkui ar praeitin. Atsisakoma įsiterpti į dabarties pulsą, o reikalingos patikrintos susvarbinto, žmogų sutelkiančio apmąstymams laiko atramos. Iš dalies šitoks žvilgsnis paklusnus numanomo religinio žanro pagrindimui, mat tokio pobūdžio tekstuose neprireikia auginti momento, nes remiamasi aiškiai suvokiama exempla. Visa tai R. Stankevičiui leidžia ir gan tiesmukai perteikti gerai žinomas potekstes, tarkime: „Tik štai – jei kada nors, visų šio pasaulio greitkelių pabaigoje kas nors paklaus, ką veikiau, kam atidaviau visą savo gyvenimą, atsakymas tebus juokingai, o drauge ir graudžiai apgailėtinas: „Skubėjau...“ (p. 69). Paradoksalu, bet knygoje kai kurios švenčių kontekste aktualizuojamos akimirkos, laimės paieškos paprastume, iš pradžių maloniai išnirusios, ima neišsiskirti, pasirodo lydimos monotoniškos intonacijos (plg. Kalėdoms skirtus aprašymus, apvalančios, skaidrinančios baltumos suvokimą ar skubos, žaidimo šilta-šalta analogijas suvokiant laikinumą). Galėtum pamanyti, kad susietos jos galėtų išaugti į visavertį, vientisą eseistiškesnį tekstą, netenkinti vienaplaniškumu, net jei tuomet pakeistų žanrą. Todėl „Betliejaus avytė“ primena daug tarsi numanomo aspekto subjektyvių, bet apibendrintų komentarų.<br /> Prie esė besigretinančių užrašų skaitymą komplikuoja žiniasklaidai rengtų tekstų stilistika – jos brandumą malšina atsižvelgimas į numanomą skaitytoją, kuriam intelektualiniai įmantravimai būtų svetimi. „Betliejaus avytė“ nesudėtingo turinio autentika, ko gero, gali įtikinti, tačiau retorinis lygmuo kelia abejonę jo patikimumu. Juk iš pamokslautojo lauktume šiokios tokios iškalbos, tiesa? Šiuo atveju daug lūkesčių nekelia akis delnu prisidengti skatinančios lengvabūdės leksinės banalybės, kuriomis lakoniškame tekste apvelkama ilgėlesnė mintis ar tiesiog frazė: gyvenimo greitkelis, melodija, sielos rūsiai, dienų karuselė, šlovės pjedestalas, poezijos bastionas, vilties spinduliai, laisvės sparnai ir gausybė kitų. Jos atrodo ne vien patosiškai ar neišskirtinai, o tiesiog gerokai nuvertina autoriaus prisiimamą rimtą vaidmenį ir plačiai skleidžiamą leidinio tikslą – „Betliejaus avytė“ pirmiausia skiriama bręstančiai sąmonei, norima tokius tekstus įteigti diktuojant, t. y. šįkart neugdant mokinio kalbos požiūriu, o kaip tik – lesinant klišėmis ir mirusiomis metaforomis, kurios linkusios aplipti amžinųjų temų apibūdinimus ir nuvilti kokybiškiems tekstams imlesnį skaitytoją. Juolab su universaliomis tiesomis nesigrumiančią, numanomo cikliškumo apraiškose tarpstančią knygą tokiu braižu įstengtų parašyti ir kitas asmuo. Tad smilkteli pavojaus nuojauta, kad žurnalistinio darbo patirtis vis tiek įkalina, nuasmenina – jei ne pozityvių užmojų turinčią idėją, savitą, „Betliejaus avytę“ gelbstintį turinį, tai raiškos ypatumus.<br /> Kuo ši knyga tikrai pelno palankumą? Ogi žanro išmanymą įrodančiomis grakščiomis, dažniausiai nenumanomomis pabaigomis, kurios išlieka lakoniškų tekstų vainiklapiai. Įdomiausios tos esė, kuriose mintį apvejančios sankabos nėra asociatyviai itin artimos (pvz., Velykų simbolika greitai prisitraukia jau žinomus kontekstus), bet randa ertmę įsiterpti laisvam bei tikrai dėmesio vertam pastabumui, kaip „Spalvinimo knygelėje“ nežinomos belaikės erdvės nuojauta suveda svajonę studijuoti universitete ir pažadą bičiuliui sukurti atminimo eilėraštį. Juk omenyje turimas pamokslo žanras apriboja situacijos tapsmą išplėtotu pasakojimu. R. Stankevičiaus atveju – tai didelių užmojų turinti, konkrečiais apmąstymais apauginamų situacijų dalijimosi terpė, kurią šįkart norisi pavadinti netikėtai lengva.</p> <p>Rimvydas Stankevičius „Betliejaus avytė“: esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.</p> <p>Žurnalas „Nemunas“, 2014 09 11</p>
<p>Doras pamokslininkas pirmiausia plaka save, todėl ir aš bandau sau parodyti, koks esu besmegenis, praeinu pro svarbiausius dalykus, sako rašytojas ir poetas Rimvydas Stankevičius. „Kai kada nors numirsiu, kaip man reikės šventam Petrui paaiškinti, kuo aš čia užsiėmiau? Vaikščiojau po kabinetus, derinau santykius su viršininkais... [...] Paklaus – buvai geras? Laikeisi dešimties Dievo įsakymų? Ne? Per sunku buvo? Tai apie ką kalbame? Labai bijau, kad net mano knygos nebus įskaitytos, nebent viena kita mintis“, – prisipažįsta esė rinkinį „Betliejaus avytė“ išleidęs menininkas.</p> <p>Anot R. Stankevičiaus, negalima pamiršti, kad yra žmonių, kuriems kur kas blogiau, kurie šiuo metu neturi namų, serga mirtina liga, yra ujami, todėl jis specialiai nesirenka, su kuriais žmonėmis bendrauti, o su kuriais ne: „Tai krikščioniška – negali bendrauti vien su švaručiais žmonėmis. Kaip Amerikoje: jei tau sekasi – tu esi, jei nesiseka – tavęs nėra. Nepadarykime tokios šalies – joje labai blogai gyventi senukams, ligoniams, vienišiems, nes jie neegzistuoja. Amerika – laimės šalis, ten egzistuoja tik laimingi. Šitaip aš nenoriu, nes tokių nepastebėdami mes rambėjame.“</p> <p>– Pirmoji Jūsų eseistikos knyga „Diktantai sielai“ sulaukė sesutės. Šios dvi knygos be galo panašios išoriškai. Turbūt jos panašios ir savo dvasia?</p> <p>– Tą iš tikrųjų ir norėjau pasakyti rinkdamasis panašų viršelį ir panašų formatą. Apie tai truputėlį kalbu ir knygos įžangoje. Labai ilgai bendradarbiavau su puikiu dailininku Romu Orantu, kuris jau miręs, amžiną jam atilsį. Nepaisant to, man sunku skirtis su jo partneryste. Jis taip gražiai dirbo mano „Diktantų sielos“ knygai, kad pagalvojau ir jo atminimui nusprendžiau pabrėžti, kaip sakote, knygų seseriškumą. Paprašiau leidyklos, kad paliktų tą patį viršelį, tik truputėlį pakeistų spalvas, kad žmonės nepagalvotų, jog čia ta pati perleista knyga. Esu tuo labai patenkintas ir man atrodo, kad jos dar ir labai gražiai lentynoje stovės šalia kaip sesutės, kaip pirmas ir antras tomas.</p> <p>– „Betliejaus avytė“ gimė iš Jūsų publikacijų, periodikoje skelbtų aštuonerius metus. Kokiu principu jas atrinkote?</p> <p>– Turiu tokį atrinkimo principą, kuris vadinasi „trys žvaigždutės“. Kūrinukui, kurį tą dieną labiausiai mėgstu, uždedu tris pliusus ir pagal jį, kaip etaloną, lyginu visus kitus: dedu tai vieną pliusiuką, tai minusiuką, tai du pliusiukus. O paskui stengiuosi atrinkti geriausius. Bet šį kartą ir to nepakako, nes norėjau, kad knyga išeitų geresnė negu „Diktantai sielai“. Ten tiesiog buvo pabirai surinktos mažos gražios miniatiūrėlės. Dabar norėjau, kad knygą būtų galima su tam tikromis išlygomis perskaityti kaip pusiau vientisą pasakojimą apie vieno individo vidinį gyvenimą, kažkokią sielos brandą, jei galima taip pasakyti nesigiriant.</p> <p>– Daugelis kelių knygoje veda į vaikystę. Kodėl?</p> <p>– Aš augau labai darnioje šeimoje, su labai gerais ir rūpestingais tėveliais, kurie man kūrė tokį šiltnaminį gyvenimą. Matyt, dėl to turėjau daug galimybių dairytis ir stebėti pasaulį, nes nereikėjo galvoti, iš kur gauti duonos kąsnį, kaip išsisukti nuo girto tėvo smūgių ar dar ko nors, kaip kitiems būna. Mano vaikystė buvo absoliučiai laiminga, todėl su dėkingumu tėveliams išliko ir kažkokia magiška šviesa, iš kurios dar ir dabar galiu pasisemti jėgų, nuotaikos. Tie grįžimai yra ne tik literatūriniai. Jums atrodo, kad aš tiesiog noriu papasakoti apie tai, kas buvo. Ne. Aš noriu pasisemti, kad ir man pačiam šviesiau būtų. Į vaikystę aš ir nerašydamas dažnai atsigręžiu. Ji man –stiprus gyvenimo koziris.</p> <p>– Nemažai vietos skiriate šeimos šventėmis – Velykoms, Kūčioms, Kalėdoms. Man labai įstrigo, kad papuošta mažytė be dovanų eglutė jau buvo pati savaime dovana.</p> <p>– Juk atsimenate anuos laikus – visai kitaip gyvenome. Kažkokiu būdu, gal per mokytojų diktuojamus diktantus, gal per kažkokią popamokinę veiklą, šią knygą noriu paduoti moksleiviams į rankas, nes man atrodo, kad jiems labai svarbu sužinoti, ką, būdamas jų metų, jautė toks pat žmogus visiškai kitame laike, visiškai kitokiame pasaulyje. Dabar, pavyzdžiui, tuščia eglutė vaikui įžeidimas – tokios Kalėdos ašaromis pasibaigs.</p> <p>– Knygoje paminėti ir du mažučiukai kramtomi guminiai meškiukai, kuriuos su broliu gavote iš tetos dovanų.</p> <p>– Taip. Aš nesiguodžiu, kad mes gyvenome pusbadžiu, nieko panašaus nebuvo. Tik norėjau pasakyti, kiek nedaug šventei reikia. O dabar kiek daug daroma, persistengiama – ir užmušama šventė. To meškučiuko pakanka puotai, o nukraunamas visas stalas.</p> <p>– Sakote, kad knygą norite paduoti vyresniųjų klasių moksleiviams. Betgi jau pora ištraukų tapo ir lietuvių kalbos egzamino užduotimis.</p> <p>– Jau leisdamas „Diktantus sielai“, paskui – ir šitą knygą, norėjau, kad šie kūrinukai taptų diktantais. Aš, kaip poetas, kartais pavažinėju po Lietuvą į renginius: kviečiasi bibliotekos, mokyklos, ateina lituanistės, bibliotekininkės, o aš joms ir pasiūlau – gal pasiieškokite, gal padiktuosite vaikams kokį diktantą. Čia yra labai svarbus psichologinis momentas. Jei šią ar panašaus pobūdžio knygą vaikas skaitytų kaip laišką sau, jį daug kas labai nervintų, jis sakytų – tėvai auklėja, mokykla auklėja, dar ir šita knyga auklėja. O kai diktuojamas diktantas, užduotis yra rašyti, bet tekstas tarsi ne jums, nors viską girdite, viskas krinta į sąmonę, į sielą, be to, kai rašote diktantą, su rašomu tekstu nesiginčijate. O jei skaitytumėte knygoje, ginčytumėtės. Čia yra mano mažutė paslaptis.</p> <p>– Pirmas „Betliejaus avytės“ skyrius – „Pokalbis pirštais“. Ten Jūs keliaujate po Lietuvą, stebite jos gamtą, žmones. Nuostabiai graži Lietuvos gamta atrodo visiškai kitokia, negu mes ją pastebime kasdien.</p> <p>– Man šitas aspektas taip pat labai svarbus. Labai norėjau ir sau, ir skaitytojui surasti, įvardyti būtent tą Lietuvą, kurią mes visi labiausiai mylime. Net rašiau kažkur, kad Lietuva yra ta, ant kurios niekada nemini kojomis. Paradoksalu, bet taip yra. Tai, ant ko žengi, yra gatvė, darbas, laiptai, bet niekada nesakai – aš minu ant Lietuvos. Ta Lietuva yra kažkokia pakylėta, metafizinė, ir man labai svarbu surasti jos sandus. Dieviškoji šviesa – tai mūsų religija. Nors nebūtinai religija – sakykim, tikėjimas, Dievo paieška, dvasiniai dalykai, net literatūra ir visi kiti menai – visa tai, kas mums čia brangu. Per tuos peizažus atsigręžiu ir į praeitį, trupučiuką ir į istoriją, bandydamas pirmiausia sau pasakyti, kas ta švarioji, gražioji Lietuva. Vienoje vietoje rašau – visa tai darau tam, kad skurdas man neįšnabždėtų į ausį, kad Lietuva – tik Seimas, melas ir mokesčiai. Nes yra tokių žmonių, kurie jau užgeso. Jiems Lietuva jau vien tik tai. Aš matau, kad jie nelamingi, ir noriu, kad tokių žmonių nebūtų arba būtų kuo mažiau. Ir kad aš nevirsčiau tokiu.</p> <p>– Jūs idealistas?</p> <p>– Taip. Visi tikintys žmonės – idealistai. O aš tikintis.</p> <p>– Užsiminėte apie Dievo paieškas. Net sutrikau skaitydama esė, kur siela kalbasi su kūnu. Pagalvojau, kaip čia dabar Rimvydas Stankevičius rašo pirmuoju asmeniu, bet vartoja moteriškąją giminę. Paskui supratau, kad čia Stankevičiaus siela kalbasi su jo kūnu.</p> <p>– Ta pagunda man dažna. Ir „Diktantuose sielai“, jei pastebėjote, pasakotojas keliose novelėse yra moteris. Aš suprantu, kad tai ir nelogiška, ir skaitytojams tada sunku patikėti mano nuoširdumu. Žinoma, jei rašytojas gali kalbėti ir kaip močiutė, ir kaip vaikas, ir kaip profesorius, tai reiškia, kad jis meluoja. Bet kartais norisi pakalbėti nuo mirusios savo močiutės, juk būdamas vaikas stebėdavau, įsivaizduodavau, ką ji galvoja, dar dabar prisimenu, ką ji šnekėjo, bandau suprasti, ką ji turėjo omenyje. Ir kartais taip norisi tokioje eseistikoje prabilti iš jos pozicijų. Bet šiuo atveju moteriškąją giminę imu tam, kad atskirtų „jis“ (kūnas) ir „ji“ (siela). Man buvo labai įdomu pažvelgti į save vien sielos akimis, kad pamatyčiau, koks aš vis dėlto primityvus ir kaip aš jai trukdau.</p> <p>– Bet tą patį gali pagalvoti kiekvienas perskaitęs.</p> <p>– Mano svajonė – kad taip ir pagalvotų. Juk taip pagalvojus automatiškai atsiranda siekiamybė ir pastanga tapti bent per milimetriuką geresniam. O tai yra gerai.</p> <p>– O kam to gerumo reikia?</p> <p>– Kad būtume laimingi. Šitame pasaulyje gyvenu jau 41 metus. Esu daug paragavęs, pabandęs, atmetęs – ne tai, ne tai ir ne tai yra laimė. Artėju prie įsitikinimo, kad be tokių dalykų, kaip meilė, draugystė, dėkingumas, ilgesys, nieko vertingo daugiau ir nėra. Visa kita yra dekoracijos, kurių, beje, neišsinešime, kurių nė pakeisti negalime. [...] Tiesiog visus savo veiksmus, visus savo žodžius turime spalvinti meile. Tai mūsų užduotis, sielos pasterizavimas aukštesnei būčiai.</p> <p>– Meilės yra net toje esė, kur Jūs stotelėje sutinkate ne visai malonų vyriškį. Ar tai reali situacija?</p> <p>– Visiškai reali. Visos situacijos yra realios, nieko neišsigalvojau. Visa tai, ką rašau, buvo tikrai, ir tas Viktoras iš tikrųjų yra vardu Viktoras. Aš jį sutikau netoli stoties: laukiau stotelėje troleibuso, pripėdino vietinis, šnektelėjau. O grįžau kupinas minčių ir tą pačią dieną po pokalbio su juo parašiau šitą skiltį. Ji ir vadinasi „Pokalbiai pirštais“.</p> <p>– Žmogus be trijų pirštų...</p> <p>– Žmogus be trijų pirštų, su viena akimi, koja pusiau pritraukta. Jis – „bomžas“ (mūsų terminais kliaujantis), alkoholikas, kalėjime sėdėjęs. Žodžiu, viskas viename. Dėl to ir kalbu apie XX amžių. Toks žmogus nėra blogis pats savaime. Jis nėra net aktyvus mąstytojas. Juo sužaidė gyvenimas, jis nė karto turbūt, vargšas, neturėjo galimybės rinktis. Afganistanas, trauma, grįžimas, išmetimas į gatvę, kalėjimas. Juk tie, kurie grįžo iš Afganistano, kiek atsimenu, nelabai galėjo save rasti, nelabai kam buvo reikalingi, jie jau tada buvo kaip po kalėjimo. Taigi jie būrėsi į tokias grupuotes, banditavo, juk šaudyti mokėjo. Matyt, ir šitas vienas tokių. Vargšiukas. Jis juk ne taip smarkiai už mane vyresnis, kokių 10–15 metų, o atrodo senukas. Gal dabar, kai mes kalbamės, jo jau gyvo nėra, nes jis suėstas visų tų chemijų, juk geria net ne alkoholį, o šampūną, losjoną, langų valiklį. Kažkas tragiško, kažkas baisaus.</p> <p>– Rimvydai, Jūs nevengiate bendrauti su tokiais žmonėmis ar specialiai juos renkatės?</p> <p>– Specialiai nesirenku. Tai irgi priklauso nuo būsenos. Ne visada gali pakelti. Jei aš sugniuždytas gyvenimo, prie tokio žmogaus neisiu, nes tada man bus nepakeliamai sunku. Tada man negimtų toks kūrinys, man tiesiog sugestų nuotaika, pagalvočiau, koks netobulas pasaulis ir eičiau galvą nunarinęs, be jėgų. Tam tą akimirką reikia turėti stiprybės. Beje, tai yra krikščioniška – negali bendrauti vien su švaručiais žmonėmis. Kaip Amerikoje: jei tau sekasi – tu esi, jei nesiseka – tavęs nėra. Nepadarykime tokios šalies – joje labai blogai gyventi senukams, ligoniams, vienišiems, nes jie neegzistuoja. Amerika – laimės šalis, ten egzistuoja tik laimingi. Šitaip aš nenoriu, nes tokių nepastebėdami mes rambėjame.</p> <p>Knygoje yra dar viena novelytė „Laiptai“. Man ji taip pat labai svarbi. Kad ir kaip prastai jaustumeisi (nuskriaustas, be pinigų, skolose), visada verta pagalvoti, kad yra žmonių, kuriems kur kas blogiau, kurie šiuo metu neturi namų, serga mirtina liga, kurie ujami, kare. Kažkada periodikoje skaičiau mergaitės iš Grozno dienoraštį. Tai buvo 2000 m., kai Čečėnijoje buvo karas, kai Grozną ėmė. Ji vaikščiojo su skeveldromis kojytėje ir galvojo, kaip jai nevalgius išgyventi iki rytojaus. Ir aš pagalvojau save: skaniai ir sočiai valgau, išgeriu, o mano „problema“ – per mažas atlyginimas... Man pasidarė gėda: va kaip tuo pačiu metu žmonės gyvena, o aš sotus, bet kažkodėl randu priežasčių jaustis nelaimingas. Gėda.</p> <p>– Esate donkichotas. Kaip reaguoja Jūsų draugai?</p> <p>– Mano draugai panašūs į mane. Tik aš truputėlį pataisyčiau: aš ne donkichotas, o tik Sanča Panca (kaip ir mano draugai). Donkichotai yra profesorė Viktorija Daujotytė, Valentinas Sventickas, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas. Tai žmonės, ant kurių pečių stovi šiuolaikinė literatūra. O aš – vienas jų ginklanešių ir esu labai patenkintas tokiu vaidmeniu.</p> <p>– Kaip yra su skubėjimu? Randate pakankamai laiko artimiesiems?</p> <p>– O ar mes labai galime rinktis? Mūsų dienotvarkė sudaryta dar prieš dienai prasidedant. Ar joje numatytas laikas žiūrėti į byrantį klevą? Ne, nenumatytas. Kaip sakoma – doras pamokslininkas pirmiausia plaka save. Aš irgi tą patį darau. Bandau save užgauti, parodyti sau, koks esu besmegenis, kad praeinu pro svarbiausius dalykus. O kai kada nors numirsiu, kaip man reikės šventam Petrui paaiškinti, kuo aš čia užsiėmiau... Vaikščiojau po kabinetus, derinau santykius su viršininkais... Ten juk nekalbėsi apie valiutą, Europos Sąjungą, Seimo partijas. Ten tokių žodžių nėra. Paklaus – buvai geras? Laikeisi dešimties Dievo įsakymų? Ne? Per sunku buvo? Tai apie ką kalbame? Labai bijau, kad net mano knygos nebus įskaitytos, nebent viena kita mintis...</p> <p>– Esate išleidęs aštuonias knygas, bet sakote, kad įskaitys tik kelias eilutes.</p> <p>– Aš taip manau, nes ten juk ne Nacionalinės premijos laureatų komisija sėdi, ne literatūrine verte, manau, bus matuojama. O tuo, kiek tame yra meilės žmonėms, nuoširdaus prisipažinimo, kas esi. Juk skaitytojas, perskaitęs kūrinį, kur rašytojas save truputėlį gražina, neatras savęs, sakys – a, jam gerai, jis tobulas, o aš ne toks, man reikia kitos knygos. Teisingai sakau? Aš noriu parodyti, kad rašytojas lygiai toks pat, kai kuriose situacijose gal dar menkesnis. Dėl to reikia būti nuoširdžiam, o tai ne visada lengva. Lengva pasakoti apie savo pergales, gražius įvykius, o tuo, koks esi menkas, kaip lengvai esi suvystomas, girtis nesinori. Nors tai būtina, kad kitas neužliptų ant to paties grėblio.</p> <p>– Rimvydai, ką Jūs mylite?</p> <p>– Stengiuosi mylėti kasdien ir vis daugiau. Tiesą sakant, ilgai apskritai net nemokėjau ir nesimokiau mylėti. Maniau, kad frazė „mylėkite mane tokį, koks esu“ yra pati patogiausia. Tada net neužduodi sau klausimo, o ar tu vertas, kad tave mylėtų? Ne – mylėkite mane tokį, koks esu. Toks buvau visą savo jaunystę. Paskui supratau, kad negerai, kad reikia dirbti su savimi, ypač jei pats nori, kad su tavimi elgtųsi geriau, negu elgiesi pats. O kai žengi žingsnį, pradedi, tada labai lengva. Aš myliu žmoną, mamą, Lietuvą, literatūrą, žmogų su visais juokingumais, netobulumais. Labai myliu šitą pasaulį, Lietuvos gamtą. Nors, kita vertus, į gamtą žiūriu dvejopai. Iš tolėliau – peizažai, romantika... Prieini arčiau – matai, kad ta romantika yra nuolatinis vienas kito rijimas. Žiogas ryja lapą, paukštis ryja žiogą, paukštį ryja plėšrūnas, o ta grandinė begalinė. Ir visa tai gamta – romantikų laukas.</p> <p>– Jūs į šią knygą nedėjote nieko, kas yra susiję su realijomis, įvykiais.</p> <p>– Ačiū, kad pastebėjote. Iš tikrųjų labai stengiausi atrinkti visa tai, kas sensta, ir palikti tai, kas nesensta. Svarbi emocija, nes ji amžina. O realija po kelerių metų bus pamiršta. Pastebėjau, kad, atsiradus internetui ir visoms naujosioms technologijoms, smarkiai paprastėja žmonijos atmintis. Net nesakau „mano“, sakau „žmonijos“. Nusiraminome žinodami, kad kompiuteris daug ką įsimena už mus, ir nustojome naudotis vienu smegenų blokeliu. Taigi dėlto visus tuos dalykus žmonės labai greitai pamiršta ir, užuot įsiklausius į tai, kas norima pasakyti, jie galvotų – pala pala, kas ten buvo, kas ten valdė. Nenoriu, kad jie grimztų į tokius klausimus, nes tai nesvarbu. Jei jau po ketverių metų nežinai politikų pavardžių, tokie jie ir politikai.</p> <p><a href="http://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/51409/r._stankevicius_nezinau_kaip_numirus_reikes_pasiaiskinti_sventajam_petrui" rel="nofollow" target="_blank">www.lrt.lt</a>, 2014 07 13</p>
<p>Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ką tik išleido Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knygą „Betliejaus avytė“. Knygoje autorius kalba apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, atsiskleidžia susirūpinimas dabartinės visuomenės moraline sveikata ir kultūrine branda, svarbios idealizmo ir patriotizmo temos. Tai – antroji rašytojo knyga, sudaryta iš spaudoje skelbtų publicistikos skilčių (pratęsia anksčiau išėjusią „Diktantai sielai“), ir aštuntoji autoriaus knyga apskritai. Į klausimą, kokia tai knyga, ir į kitus bičiulio rašytojo, literatūros kritiko Arno Ališausko klausimus atsakė „Betliejaus avytės“ autorius.&nbsp;</p> <p><strong>Šią, knygą, kaip ir jos dvynę sesę „Diktantai sielai“, išleistą 2008 m., jungia viena savybė: knygos tikrai turi publicistikos grūdą, bet tai – ne publicistika. Jų tekstai tikrai poetiški, bet tai – tikrai ne poezija. Atsakyk kaip filologijos magistras, koks jų žanras?</strong></p> <p>Jeigu būčiau dvasiškis, atsakyti į šitą klausimą būtų labai lengva – sakyčiau: pamokslai. Bet kadangi esu pasaulietis, tai gal arčiausias žodis būtų – postilės...&nbsp;</p> <p><strong>Na taip, punktai sakymų...&nbsp;</strong></p> <p>Kad ir punktai sakymų. Knyga sutartinai vadinama eseistika, bet man tai – net ne eseistika, lyginant su tekstais, kuriuos žmonės rašo, norėdami ką nors apsvarstyti. O mano knygoje ir atsiminimai svarbūs. Toks ir žanras – kažkas tarp atsiminimų ir noro sau sudėlioti esminius, vertybinius taškus. Jeigu sutiksime su mintimi, kad šiais laikais eseistika pripažįstama viskas, kas neturi griežtos apibrėžties, tada ir čia – eseistika.</p> <p><strong>Bet su lietuviškąja eseistikos tradicija, su G. Beresnevičiaus, J. Kunčino, D. Kajoko, S. Parulskio, G. Radvilavičiūtės, L. Jonušio, kitų stipriųjų eseistų nužymėtu traukos lauku tai nesutampa. Rašai kitus dalykus ir rašai kitaip.</strong> &nbsp;</p> <p>Kad rašyčiau taip, kaip rašo Donaldas Kajokas, man trūksta ir amžiaus, ir išminties. Kad rašyčiau taip, kaip rašo Giedra Radvilavičiūtė, man ir apsiskaitymo trūksta, ir motyvo – aš nesu tas, kuris gali taip solidžiai kalbėti apie kultūrinius ir ne tik kultūrinius dalykus. Rašyti kaip rašo Aidas Marčėnas – vėlgi ne mano charakterio žmogui, neturiu vidinio motyvo.&nbsp;<br /> O jeigu vis dėlto lygintume mano rašymus su lietuvių eseistais, tai kūrėjas, kurio esu arčiausiai ir iš kurio mokiausi rašydamas, yra Julius Sasnauskas. Jis yra dvasiškis – jam rūpi Dievas, ir visų jo rašinių dominantė yra būtent tokia. Bet man gražu ir kiti jo dalykai – tai, kaip jis stebi Vilnių: štai, čia kitados buvo kažkoks gamybinis kooperatyvas, paskui buvo baras, paskui – mados salonas, paskui keitėsi laikai, atėjo krizė, apie kurią šiandien byloja nuogas manekenas ir užrašas „Uždaryta“. Tai yra žmogus, stebintis pasaulį – jį matantis ir mąstantis.</p> <p><strong>O tu savo eseistikoje – daugiau stebintis ir matantis ar daugiau mąstantis ir išmąstantis?&nbsp;</strong></p> <p>Man visada atrodo, kad aš esu stebintis ir kad visada aprašau tai, kas iš tikrųjų įvyko. Bet paprastai ir visi mano draugai, ir visi, kas mane skaito, mano atvirkščiai – kad tikrovė nelabai panaši į mano aprašymus. Bet specialiai aš nieko nedarau. Galbūt yra tokių žmonių, kurie tik mato, ir viskas. Pavyzdžiui, mano žmona Žaneta sako: šeštą kartą klausau tos pačios tavo istorijos ir stebiuosi, nes kiekvieną kartą tavo pasakojime atsiranda įspūdingų naujų detalių. O aš nejaučiu, aš to specialiai nekuriu.</p> <p><strong>Bet jeigu tu stebi ir užrašai, ką matai, ar tavo tekstų gyvenimas ne per daug harmoningas, teisingas ir tvarkingas? Ar tau nepritrūksta gaveliškos ar kunčiniškos realybės – su gyvais žmonėmis, jų kompleksais, kiauromis kojinėmis, purvinom panagėm, pagiriomis? </strong>&nbsp;</p> <p>Iš dalies tai sąmoningas apsisprendimas. Jeigu tu kalbi apie nepasaldintą tikrovę, kurioje mes gyvenam ir kuri kartais pati prabyla ir kaip poezija, ir kaip eseistika, ir kaip filosofija, tai tuos vaizdus aš matau. Jeigu atkreipei dėmesį į tekstą „Pokalbis pirštais“, – tai yra ėjimas iki pat dugno. Bet mano sąmoningas apsisprendimas yra ties dugnu nepabaigti. Be to, čia dar veikia du skirtingi mano rašymo laukai: vienas – poezija, kur aš rašau žmonėms, kuriais iš anksto pasitikiu, kurie yra įgudę skaityti eilėraščius, kuriems nereikia nepasaldintos tikrovės įvilkimo į gražius filosofinius rėmus ar abstrakcijas. Poezijoje aš galiu tai daryti, nes tai – kita mano auditorija. &nbsp; &nbsp;<br /> Eseistikoje – kas kita. Vienas iš motyvų, kai ėmiausi ją rašyti, buvo: kad patiktų ir mano mamai. Tai labai svarbu. Mano mama verlibrą poezijoje nelabai gliaudo ir nesistengia suprasti – jai tokioje poezijoje tiesiog per mažai muzikalumo. Ir tai būdinga turbūt visai jos kartai ar didžiajai jos daliai – jiems artimiausi dalykai yra Salomėja Nėris, silabotonika ir t.t. Jai tinka paprastas kalbėjimas su dovana skaitytojui – šilumos doze, jaukumo doze. Kad literatūra kartu ir stiprintų, ir guostų. Tokia mintis rašyti eseistiką ir buvo: tebūnie tai žmonėms, kurie galbūt neišgliaudo manęs iš poezijos. Laukai tie patys, bet kalbėjimas paprastesnis, be to, vengiu pabaigti disonansu.</p> <p><strong>Kiek tau dabar metų?</strong>&nbsp;</p> <p>Keturiasdešimt vieneri.</p> <p><strong>Tau tik keturiasdešimt vieneri metai. Nei tu esi kunigas, nei sėdėjęs, nei kariavęs, nei tu gyvenimo matęs, o imiesi pamokslauti savo tėvų kartai. Ir ką gi tu gali jiems pasakyti, jei gyvenimo pažįsti daug mažiau, o ir tą – iš knygų?&nbsp;</strong></p> <p>Manau, kad turiu ką pasakyti tai kartai. Pirmiausiai, tiems žmonėms reikia liudijimo, kad jų visą gyvenimą nešta sėkla dygsta. Jiems labai svarbu, kad yra persidengiančių patirčių ir vertybių – juos tai ramina. Kitas dalykas – aš noriu vyresniajai kartai papasakoti apie tą patirtį, kurios kaip tik ji ir neturi. Aš gyvenau po jų, gyvenau tame pasaulyje, kuris jiems yra svetimas. Manau, jiems labai įdomu, kaip į tuos pačius dalykus žiūri kitos epochos žmogus – ar visai kitaip, ar kažkuo panašiai.&nbsp;<br /> Bet būkim atviri iki galo – labiausiai autorius rašo ne norėdamas patikti skaitytojui, o norėdamas išspręsti savo dvasines problemas. Pirmiausiai – jis pats sau skaitytojas, nes bet kokiame dialoge, net ir tiesiog kalbėdamasis su žmogumi, dažnai pagalvoji apie dalykus, apie kuriuos vienas nepagalvotum. Čia prasideda ir formulavimo menas: rašydamas savo padrikas mintis pirmą kartą jas suformuluoji išbaigtai, pats perskaitai ir tai tavy įsitvirtina. Yra toks momentas – kalbėjimasis su savimi. O tikrovė – ką aš kalbėjau apie prisiminimus – man atrodo, yra svarbi tiek vyresniajai kartai, tiek jaunesniajai, ir čia jau reiškiasi tiesiog kiekvieno rašytojo užduotis: liudyti laikmetį. Čia išryškėja ir socialinės realijos, ir politiniai virsmai, krizės, pakilimai, pinigų klausimas...</p> <p><strong>Bet tu labai atviru tekstu ne vienoje novelėje rašai, kad reikėtų atsiriboti nuo šitų dalykų – pinigų, politikos, net valstybės ar visuomenės, nes tai – praeinanti tuštybė, ir ne daugiau. Ir tu nuvertini šitą gyvenimo pusę su visa jos problematika ir visa realybe, prasmę palikdamas tik dvasiniam gyvenimui.&nbsp;</strong></p> <p>Čia ne tiek klausimas, kiek priekaištas, ir jis visai pasvertas. Taip, yra dalykų, kurių aš neapimu. Ir kai tu sakai, kad aš juos nuvertinu, iš tikrųjų aš jų nenuvertinu – aš apie juos nekalbu. Manau, ir taip pakanka knygų, kurios gilinasi vien į tai. Pagaliau, vien į šituos kontekstus gilinasi laikraščiai, televizija, internetas, ir viso šito, tarp mūsų šnekant, man ir taip – per daug. Gal tu matei filmą „Didžioji žuvis“?&nbsp;</p> <p><strong>Nemačiau.&nbsp;</strong></p> <p>Ten gyvena žmogus, kurdamas savo biografiją jo nepažinojusiam sūnui. Tėvas pradeda pasakoti, kad kai vaikas gimė, išlėkė iš motinos tokiu greičiu, kad jį vos pagavo už dviejų palatų. Ir tokių nesąmonių pripumpuotas vaikas gyveno, žavėjosi jomis, o supratęs, kad viskas išgalvota, ant savo tėvo labai užpyko. Bet kai pradėjo medžioti faktinę tikrovę, ėmė galvoti: kaip būtų buvę gerai, jeigu aš būčiau žinojęs tik savo tėvo versiją.</p> <p><strong>Reiškia, čia tavo sąmoningas ėjimas.</strong>&nbsp;</p> <p>Taip – sąmoningas ėjimas, sąmoningas noras rodyti švaresnį pasaulį, negu jis yra. Bet visa tai gal dar ir dėl to, kad aš noriu paduoti šią knygą ir moksleiviams.&nbsp;</p> <p><strong>Tai, apie ką čia kalbėjai – suprantama ir priimama vyresniosios kartos: pasakojai, kad moterys renka ir komplektuoja iškarpas su tavo parašytomis skiltimis. Bet kaip tu įsivaizduoji, kuo tu gali būti įdomus mokiniams – atvira didaktika, atviru moralizavimu, pamokslavimu ir kvietimu dievop? Jaunimas tokiems dalykams dažniausiai jaučia pačią didžiausią alergiją ir kratosi tiek diktato, tiek diktanto.&nbsp;</strong></p> <p>O, tai labai svarbu. Diktantas kaip pamokų dalis atriboja vaiko sąmonę nuo galimybės priešintis tekstui. Tada vaikas nesijaučia tiesioginis to teksto adresatas – jis tik rašo diktantą. O tiesos krenta tiesiai į jo sąmonę. Grįžtant prie klausimo apie žanrą, labai tiksli šitos knygos apibrėžtis būtų „rašinėliai“. Tie patys rašinėliai laisva tema, kuriuos rašydavom mokykloj. Apskritai – nukrypstu, bet man tai labai svarbu – man visą gyvenimą trūksta kai kurių dalykų, kurių išmokė mokykla: tai – rašinėlių; aš ilgai ieškojau terpės, kur man juos rašyti, kur jie tiktų, ir būtent taip radosi ta mano eseistika ir abi jos knygos.&nbsp;<br /> Čia gal ir sąsaja su „Diktantų“ ir „Avytės“ turiniu – aš nesistengiu skleisti visuotinių tiesų, aš deklaruoju tas vertybes, kurios man svarbios, kurios many prigijo ir kurias aš atsinešiau ne iš kur kitur, o iš mokyklos. Kai kalbi tai, ką kalbėjo mokytojai, iš pradžių tai labai nepopuliaru. Vajėzau, tik ne tai! Bet praeina laikas, per kurį pasaulis suvalgo, ištirpina ir išbarsto tavąją kartą. Kartos nebelieka, kalbančiojo taip, kaip kalbėjo mokytojai, nebelieka, ir dauguma suvokia, kad tai, ką kadaise girdėjo iš mokytojų, vis dėlto buvo ir yra išmintinga. Apsisuka ratas.&nbsp;<br /> Kita vertus, aišku, kad ne viskas, ką aš rašau, jauniems žmonėms patiks, ir ne viskas patinka. Aišku, kad visos tos didaktikos jiems – per tiesmukos, ir jie natūraliai „kelia ragus“. Bet yra dalykų, kurie jiems patinka ir kuriems jie pasiduoda. Pavyzdžiui, jie per jauni suprasti F. Dostojevskio filosofijos ar teologijos idėjas – o aš jiems viską pateikiu nekoduotai. Ir darau išvadą, kad tai veikia, nes randu citatų iš savo knygų jų tinklaraščiuose, komentaruose. Randu ištraukų iš „Diktantų“ ten, kur jie nediktuojami. Esmė ta, kad jie, būdami jauni, daug jaučia, bet dar nemoka suformuluoti, ir man kartais pavyksta pasakyti už juos. Čia svarbu: ne jiems, o už juos.&nbsp;</p> <p><strong>Skaitydamas tavo knygą, susidariau įspūdį, kad viską statai ant trijų vertybinių banginių: išmintis, patirtis ir tikėjimas. Bet išmintį kiekvienas ugdo ir auginasi savaip, patirtis irgi kiekvienam unikali, tikėjimų ar netikėjimų asortimentas irgi – didžiulis. Taigi, viskas labai reliatyvu – o kur tavo tiesos ar tiesų ribos? &nbsp;&nbsp;</strong></p> <p>Tie trys dalykai – tai ne tik šitos knygos, tai yra ir mano gyvenimo, mano domesių kertiniai akmenys. Tai &nbsp;sritys, kuriose ir mokausi, ir stengiuosi save realizuoti. Kalbant apie išmintį – dėl Dievo meilės, kad tik būtų oponuojančių, kad vieniems patiktų, o kitiems sukeltų pasipriešinimą – gal kas nors parašys visai priešingą esė, išjuokiantį Stankevičiaus požiūrį. Aš matau vertę, kad pasiūliau galvoti apie tai – apie dalykus, apie kuriuos mūsų plėšrioje pinigingoje tikrovėje apskritai atprasta galvoti. Aš pasiūlau temą, į kurią gilindamasis ir pats žmogus darosi gilesnis. Ir jeigu jis bent kartą per dieną užduoda sau vienu klausimu be atsako daugiau, jaučiuosi laimėjęs. &nbsp; &nbsp;<br /> Antras punktas – patirtys. Neseniai atradau tiesą, kad skaitytojui įdomios tik tos patirtys, kurios giminiškos su jo, skaitytojo, asmeninėmis patirtimis. Visiškai nebuvęs tame patirties lauke, apie kurį tu rašai, žmogus tikrai neras bendrų taškų, jam nebus įdomu, jam nepatiks. Tai būtų tolygu kalbėjimui apie pasaulį sąvokomis, kurių atitikmens čia nėra. Patirčių „persidengiamumas“ svarbiausia. Juk kiekviena karta išgyvena esmines patirtis – meilę, neapykantą, skurdą, ateities baimę ir t.t. Ir visi šie grynieji jausmai aplimpa laikmečio detalėmis, kurios yra labai autentiškos, skirtingos. Bet tai leidžia kalbėtis kartoms ir daro pokalbį įdomų – tai leidžia suprasti aštuoniasdešimtmečiui dvidešimtmetį, ir atvirkščiai. Tai irgi – ir literatūros, ir apskritai minties žaidimų laukas. &nbsp; &nbsp;&nbsp;<br /> O link tikėjimo stengiuosi labai įkyriai nekviesti. Pats buvau vaikas ir jaunuolis, ir žinau, kad įkyrus grūmojimas pirštu ir valdingas kvietimas link Dievo visada sulauks tik neigiamų padarinių. Todėl aš tiesiog pasakoju, kaip buvo man. Galbūt tai irgi veiksmas su tomis persidengiančiomis patirtimis, galbūt mano religinius išgyvenimus priims ir pasiims tas, kuris yra net ne to paties tikėjimo. Prisimenam gi, kaip Jonas Paulius II susitikdavo su Dalai Lama ir sutardavo, kad žmonės neskirstomi į konfesijas, žmonės skirstomi į tikinčiuosius ir netikinčiuosius.&nbsp;</p> <p><strong>Ir vėl labai gražu ir teisinga. Visgi kai apie tavo tekstus sako, kad tu pasaulį vaizduoji ne tokį, koks jis yra, o tokį, koks turėtų būti, – tai tau kritika ar komplimentas?</strong>&nbsp;</p> <p>Man – komplimentas. Juk ir Astrida Lindgren tokį pasaulį vaizdavo.</p> <p><strong>Išsisukai – pasislėpei už vargšės Astridos Lindgren. Bet grįžkim prie realybės: laikraštyje, kuriame dirbi, vyksta permainos, ir neliks prievartos kas savaitę parašyti po eseistikos skiltį. Tai ir nerašysi?&nbsp;</strong></p> <p>Pirmiausiai noriu pasakyti, kad tai – paskutinė mano eseistikos knyga. Laikraštinės prievartos nelieka, ir ačiū Dievui, nes aš jau pastebėjau, kad Kalėdos ir Velykos kartojasi kasmet... &nbsp;</p> <p><strong>Čia taikliai pastebėjai...&nbsp;</strong></p> <p>Ir kasmet vis sunkiau parašyti tai, ko dar nesi parašęs. O rašyti vien iš prievartos ir vien iš žurnalistinės pareigos būtų ir melas, ir kančia. O jeigu tos skiltys viena ar kita forma vis tiek tęstųsi, aš trečios knygos jau nesudarinėčiau. Dominantės išsakytos, o kitais žodžiais vėl ir vėl apžaisti tą patį aš jau nebenorėčiau. Tai, ką aš norėjau iš šitų rašinėlių pasiimti sau ir ką norėjau atiduoti skaitytojui, – išsėmiau iki dugno. Viskas. Sako „niekada nesakyk niekada“ – gal kada nors senatvėje, gal visai kitokios eseistikos knygų atsiras, bet va tokių rašinėlių, postilių, pamokslų jau nebebus. Kas norės, po mano mirties galės susirinkti trečią knygą iš to, ko nesudėjau į pirmas dvi.</p> <p><strong>Sakai, po mirties... Teko matyti paminklą, ant kurio parašyta maždaug taip: „čia guli žmogus, kuris nė vienos dienos negyveno taip, kaip visą gyvenimą mokė gyventi kitus“. Nebijai, kad ir tau taip bus?</strong>&nbsp;</p> <p>Gal ir visai smagu būtų – gražus užrašas. Bet labiau aš sau palinkėčiau tokio užrašo, kaip ant Fredžio Merkurio paminklo...&nbsp;</p> <p><strong>O kas ten parašyta?&nbsp;</strong></p> <p>„Čia guli žmogus, kuris tobulai atliko savo darbą“.&nbsp;</p> <p>&nbsp;</p> <p>Kalbino Arnas Ališauskas.</p>
<p>Prieš keletą metų pasirodžiusi poeto Rimvydo Stankevičiaus eseistikos knyga „Diktantai sielai“ (2008) sulaukė didelio atgarsio ne tik tarp skaitytojų, poeto gerbėjų, bet ir Lietuvos mokyklų, mokytojų – esė tekstai buvo naudojami mokyklose lietuvių kalbos pamokose, o ką tik pasirodžiusios naujos autoriaus esė knygos „Betliejaus avytė“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) pora ištraukų jau tapo ir lietuvių kalbos egzaminų užduotimis.&nbsp;</p> <p>Autorius sako, kad „Betliejaus avytė“ pratęsia populiarumo sulaukusią ankstesniąją knygą: „Kadangi „Diktantų sielai“ knygynų lentynose senokai nebelikę, drįstu pasiūlyti skaitytojams dar vieną eseistikos rinkinį, linkėdamas jam panašios sėkmės. Tik nesileiskite suklaidinami vizualinio panašumo – tai nėra perleista, papildyta ar kaip kitaip ankstesniosios pagrindu sumontuota, o visiškai nauja knyga, parašyta jau po „Diktantų“.&nbsp;</p> <p>Visi su ankstesniąja (iki šiol buvusia vienintele) mano eseistikos knyga „Diktantai sielai“ susiję lūkesčiai su kaupu išsipildė – ji surado savo skaitytojus ir savo diktuotojus, savo rašytojus ir savo gerbėjus. Gera buvo iš įvairių Lietuvos vietovių sulaukti patvirtinimų, kad „Diktantai“ Lietuvos moksleiviams išties yra diktuojami, kad neabejingas jiems tiek jaunimas (sprendžiu iš gausybės citatų, aptiktų internetiniuose dienoraščiuose), tiek senjorų karta (taip tikina nemažas skaitytojų laiškų pluoštas, o į vieną kūrybos vakarą (berods Šiauliuose?) moteris man parodyti atsinešė nemažą kartoninę dėžę, kone kaupiną laikraščio iškarpų – manųjų skilčių, kurias sakė turinti visas, nuo pat 1997-ųjų, pirmųjų mano darbo metų „Respublikoje“.</p> <p>Naujoji knyga tęsia svarbiausias Rimvydui Stankevičiui temas – tai pokalbis apie literatūrą, gamtą, dievoiešką, susirūpinimas dabartinės visuomenės moraline sveikata ir kultūrine branda, idealizmo ir patriotizmo temos. Visa tai svarbu autoriui, už pilietinį ir moralinį angažuotumą apdovanotam Jurgos Ivanauskaitės literatūros premija.&nbsp;</p> <p>Tai, kad „Betliejaus avytė“ savo išvaizda labai panaši į „Diktantus sielai“, autorius paaiškina knygos pradžioje: „Dvynukiška“ knygų išvaizda – gal ir keistoka mano užgaida, tačiau turinti svarių priežasčių. Pirmiausia, šios dvi knygos – išties yra seserys tiek pagal stilistiką, tiek pagal kompoziciją. Abiem tinka ir ta pati žanro apibrėžtis: tai pamokslai pačiam sau, o drauge – vieno žmogaus, vienos sielos epas, kuriame individas, mindamas kasdienės rutinos ratą, fiksuoja retus ir nedidelius žingsnelius, paties vadinamus dvasiniu gyvenimu – mintis ir patirtis, sugebančias pramušti plokščią kūniškojo gyvenimo tikrovę ir žvilgtelėti gilyn. Tekstu teka Velykos, Vėlinės ir Kalėdos, metų laikų virsmai, kasdienės realijos – nepakeičiami metų tėkmės atributai, – keičiasi tik rašantis individas, natūraliai mainomas laiko ir patirčių.&nbsp;</p> <p>Taip pat seseriškas yra abiejų knygų „diktantiškumas“, tas pats – ir geidžiamasis adresatas – vyresniųjų klasių moksleiviai, kurie norom nenorom su šio rinkinio turiniu jau buvo susidūrę – du jau ir šios, naujosios, knygos tekstai („Ji egzistuoja, toji knyga“ ir „Ištrinti tai, kas nereikalinga“) buvo virtę Lietuvos mokyklų lietuvių kalbos egzaminų užduotimis, o ir likusias kiekvienas panorėjęs galėjo perskaityti dienraščio „Respublika“ šeštadienio priede „Julius“...</p> <p>Tačiau svarbiausia tokio panašaus į ankstesnįjį viršelio pasirinkimo priežastis – kad jo (kaip ir be išimties visų mano poezijos rinkinių iliustracijų) autorius – neseniai amžinybėn iškeliavęs šviesaus atminimo dailininkas Romas Orantas. Taip elgdamasis, tenoriu pasakyti, kas su Jo kūrybine partneryste nė neketinu skirtis, kad Jo talentui bei atminimui skiriu šią knygą.“&nbsp;</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €