Milda supaisys

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Milda supaisys

Milda supaisys
-53%
Milda supaisys
Autorius: Stasys Stacevičius
Prekės kodas: 9789986397830
Pavadinimas Milda supaisys
Žanras esė
Metai 2013
Psl. skaičius 200
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-783-0
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 1.2 cm
Kaina: 6.37 € 3.00 €
Kiekis:  

Eseistikos knyga, sudaryta paties autoriaus

Stasys Stacevičius (1959–2012) – savito braižo poetas ir publicistas, aštuonių poezijos knygų autorius. „Milda supaisys“ – pirma Stacevičiaus eseistikos knyga, nors jo esė ir straipsnių periodikoje išspausdinta daugybė. Vertingas poeto eseistikos bruožas – vietos autentika. Autorius yra vietovės, peizažo dalis, pasakoja apie buvojimą tose platumose, su konkrečiais žmonėmis, nes kiekvienas jų, sutiktas tarp Dzūkijos miškų, yra „vienetinis“, artimas. Stacevičiaus pasaulis – erdvus išorinio ir vidinio vyksmo laukas, kuriame telpa daug kas – nuo asmeninių potyrių, kultūros apmąstymų iki visuomenės gyvenimo komentarų.

„...pasigirsta balsas pamokslininko, kuris, remdamasis mokslininkais, dėsto: visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą... Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl... Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime... Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bozonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti.“ – Stasys Stacevičius

Susiję leidiniai



<p>Poeto, žurnalisto, publicisto Stasio Stacevičiaus pirmasis ir, deja, paskutinis esė žanro rinkinys „Milda supaisys“ yra apie meilę ir mirtį. Ir šiek tiek apie mus. Prieš pradėdama skaityti tyčia nevarčiau kultūros leidinių tam, kad bent šiek tiek susipažinčiau su jo biografija. O turbūt reikėjo. Atsimenu, vienas eseistas yra išsitaręs: „Išpažintinė nuostata: tavo kūryba yra įdomi tiek, kiek tavo asmenybė.“ Mintis šįkart nevisiškai pasitvirtino. Skaitydama Stacevičiaus esė rinkinį pasijutau lyg nugvelbusi nepriklausantį man, tačiau klaikiai savą dienoraštį. Autoriaus nepažinojau, tačiau laikas, vietos ir lietuviškos kultūros įprasminimas tekstuose šias eilutes darė žodis po žodžio, ženklas po ženklo vis labiau atpažįstamas, artimas. Akylai sekant egzistencializmo filosofijos krypčiai artimus mintijimus prieš akis nesyk kilo ne tik Lietuvos girių ąžuolai, bet tas Vincuko įskiepytasis, apie kurį, regis, kitados „Bernardinuose“ skaičiau.</p> <p>Penkiolika esė, tarp jų ir minėtoji „Vincuko ąžuolas“, sudaro visai neseniai išleistą Stacevičiaus rinkinį, kurį, jei tikėsime redaktoriaus žodžiais, autorius spėjęs prieš mirtį parengti pats. Knygoje esančius kūrinius jungia palyginti vienoda tekstų kompozicija ir temų laukas. Tačiau juos galima skaityti ir po vieną ar kas antrą, ir iš eilės it vieno žmogaus gyvenimo tąsą, kuri tik paaiškinta remiantis atskirais motyvais. Žodžiu, skaityk, kaip tik įsigeidi, tačiau vis tiek, manau, aptiksi šiek tiek erzinančių pasikartojimų. Matyti, kad eseistui kelios temos itin svarbios, o pavieniai gyvenimo įvykiai tiek ryškūs, kad vis atsiranda: kartais paralele, kartais palyginimu, kartais imama ir susiejama netikėta aliuzija. Beveik kiekvienoje esė įkyriai sušmėžuoja prisiminimai iš sovietinės armijos ir iš nebaigtų studijų laiko, kuris iškyla it prarastas rojus.</p> <p>Kartais mėginama mistifikuoti patį rašymo procesą. Pavyzdžiui, esė „Milda supaisys“ iš pirmo žvilgsnio, rodos, kalbama apie Mildos kultą Lietuvoje, meilei skirtas ikikrikščioniškąsias šventyklas, nors autorius, įvesdamas mitinį elementą, o gal naudodamasis paprasčiausios personifikacijos galimybėmis, išsiduoda: „Pamiškėje, ant kalnioko keli akmenys, kadugiai ir puslaukinė obelis ima kalbėti – apie kartų gyvenimus – tik man, ir imu galvoti apie likimų likimą, paslapčių paslaptį, atsiminimų atsiminimą“ (p. 148), o gal ten tik gimsta pasakojimas, kuriame pinasi ano tūkstant-mečio ir šios dienos žmogaus gyvenimai, kuriuos tik meilė supranta ir paaiškinti gali.</p> <p>Šoklios mintys… Tema, kuri pasirinkta gvildenti, nusakyta pavadinimu, o kūrinyje gana ryškiai, skaitytojui matomomis pastangomis autorius mėgina iš savęs spausti visa, ką įmanoma susakyti šia tema, pavyzdžiui, nuo pamintijimų apie Mildos padėtį anuomet iki Mildų jo gyvenime, santykio su jomis ir kalbos visapusiško išprievartavimo reikiamai temai rutulioti – Milda, meilė, seilė, miltai. Tik keturias semas išvardinau, kurias sujungdamas autorius konstruoja tekstą: „Milda – nuo „pamilti“, „mylėti“? Ar – nuo „malti“? Nuo „miltų“? Juk meilė – gražiausiais malimo ir malimosi būdas. Išrastas Dievulio, kad smagu būtų daugintis? Ar tas malimosi būdas visada buvo kosmose ir anapusybėj – kaip vienas iš dvasios ir materijos dėsnių, kuris taip retai gali pasireikšti ir įsikūnyti visatoj? Gal vienoj planetoj iš milijardo ar daug rečiau“ (p. 151). Perrašinėju tinkamą citatą ir galvoju: kiek dar galima užsiduoti sau klausimų, kad prievarta stumtum tekstą tolyn, eilutę po eilutės? Taip neišvengiama paprasčiausio daugžodžiavimo. Tačiau kartais toks žodžių žaismas pavyksta ir sužaidus leksinėmis reikšmėmis tekstas pasistūmėja, autorius dar kažką tinkamo atsimena. Asociatyvaus mąstymo pavyzdys – vienas iš žmogaus mąstymo fenomenų, kai iš vienos emocijos gimsta prisiminimai, kur tai buvo pajausta. Emocijai tapus mąstymo pamatu, lengva keliauti per prisiminimus: jeigu vienas neatsako į mąslų klausimą, tai kitas padės. Tai matyti ir esė „Lietsargiai“, kuri žaisminga, nuotaikinga ir joje viskas savo vietoje: žodžių nei per daug, nei trūksta, o lietsargio istoriją ar lietsargio savininko nuotykius, ar visa, kas susiję su lietsargio egzistavimo siužetu, sekti yra ganėtinai malonu, nors rašymo principas paremtas asociatyviu mąstymu. Matyt, iš asociatyvios teksto kompozicijos ir tas minčių šoklumas.</p> <p>Tačiau beklajojant iš teksto į tekstą matyti, kad knygą rašė itin apsiskaičiusi, smalsi, jautri aplinkai būtybė. Taip, toji nelemta teksto kliše tampanti sovietinės armijos patirtis ar nutrūkę mokslai šiek tiek skandina kūrinius, tačiau intertekstualumas, savirefleksija ir menininko būtis ir buitis neleidžia abejoti, kad šito žmogaus įkvėpimas ne tik iš laukinės obelies. Faktai lieka faktais: tekstuose daug užuominų į kitus tekstus, Lietuvos kultūros įvykius ir to, kas paprastai lieka po užsklanda, kai baigiasi parodomasis spektaklis. Na, kad ir „Poetinio Druskininkų rudens“ paraštės ar mintys apie skaitytas knygas, jų herojų gyvenimą ar gyvenamos apylinkės didelius žmones. Šitaip jam viskas rūpėjo nuo Vinco Krėvės gyvenimo iki jo knygose esančių herojų tikroviškumo, žmogiškumo, taip pat kitų lietuvių ir ne tik rašytojų (dažniausiai poetų) vidinis ir išorinis pasaulis. Žmogaus likimas, krašto patirtis, vietovardžiai ir kiti vietos ženklai įprasminti šiame esė rinkinyje.</p> <p>Beje, reikėtų pridurti, kad eseistas nevengia pasisakyti, kas jam yra lietuvių dvasios didieji: Čiurlionis, Širvys, Geda, Beresnevičius (p. 92). Ir tie didieji, kiekvienas savita forma, įsiveržia ir į jo tekstus. Apsigyvena. Kaip? Per taip pamėgtą intertekstualumą, kai vieno autoriaus tekste atsiduria kito tekstas, pavyzdžiui, Širvio, Gedos poezijos eilutės kaip gyvenimo filosofijos abstrakcijos išraiška, o Beresnevičiaus lietuvių religijotyros aspektai, socialiai atsakinga pilietiška publicistika („Vilkų saulutė“) tampa gairėmis Stacevičiaus kuriamiems tekstams, svarstymams. Daug čia kitų tekstų arba bent nuorodų į juos. Pernelyg daug. Tačiau pati esė žanro struktūra leidžia tai daryti. Bendroji jos schema būtų – tezė ir ją patvirtinantys, varijuojantys pavyzdžiai iš įvairių sričių. Paprastai sakoma, kad kuo analogijos kontrastingesnės, netikėtesnės, tuo meninis efektas stipresnis. Stacevičiaus diapazonas – poeto būtis, trumpos studijos, ilga tarnyba armijoje, žurnalisto patyrimai, kultūrininko dienų rūpesčiai, visuomeninio gyvenimo skauduliai.</p> <p>Tiesa, tekstuose vis atsirandantys kosmogonijos elementai – pagoniškieji dievai ar krikščioniškasis Dievas, planetos, žvaigždės – išnyra pačiose netikėčiausiose vietose. Rodos, sunku suprasti kodėl, iš kur, ar nakties dangus yra toks stebuklingas, kad jam tekste reikia skirti šitiek vietos, o gal šitaip romantiška siela prasiveržia pro kasdienybės ūkus. Tačiau žvaigždynai, atsirandantys tai vienokia, tai kitokia forma, skleidžiasi tuomet, jei juos panardini į Stacevičiaus visų esė kontekstą. Juk Čiurlionis minėtas nesyk kaip didysis tautos ugniasergis. Matyt, į šią asmenybę ir Stacevičius lygiavosi savose esė: savotiškai išmėgindamas lietuvių kalbos galimybes (žodžių daugiareikšmiškumas, sąskambiai), tačiau likdamas dėmesingas ir tautinei Lietuvos kultūrai, ir gimtojo krašto gamtai, visų žvaigždynus matydamas savaip.</p> <p>Pabaigoje derėtų pasakyti, kad šios esė, savotiška kultūros refleksija, bus įdomios ne vienam iš Stacevičiaus aplinkos žmonių. Nepažįstantys pasijus lyg dienoraštin nosį įkišę. Gal nemažai ko ir nesupras. Gal krikščioniškai nepateisins gana makabriškai skambančių juokelių apie paties mirtį. Kita vertus, esė ir yra esė – nori sutik, nori nesutik su autoriaus matymu, tačiau žodis, įgavęs kūną, pradeda savo kelionę, nebepriklausančią nuo jį paleidusiojo norų, tad skaitytojui belieka tikėtis, kad teisingai Stacevičius mintijo – visos knygos pas skaitytoją ateina tinkamu laiku, tad ir šioji nėra išimtis. Milda supaisys tą Stasį, pasirinkusį, kaip jis teigia, jeseninišką gyvenimą…</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2014/04/15/tik-milda-supaisys-stasi-staceviciu/" rel="nofollow" target="_blank">www.satenai.lt</a>, 2014 04 15</p>
<p>Stasio Stacevičiaus „Milda supaisys“ surinkta iš kultūrinėje spaudoje publikuotų eseistinių tekstų, primenančių biografinį pasakojimą. Ši vienkiemio tyloje rašyta knyga įtraukia į aplinką, kuri neatsiejama nuo gyvenamojo krašto pulso. Esė tekstuose autorius (dėl jo persikėlimo į tekstinį lygmenį neabejoju) nuolat dalyvauja, ieškodamas jungčių per save, draugus, artimuosius. Tad nieko keisto, kad šią knygą užpildo būtent autobiografinis kodas.<br /> S. Stacevičius taikliai įvardijo savo eseistikos principą, paremtą dviem ją pripildančiais sandais: atsiminimais ir neatsiminimais, kurie „būna kaip atviros lygumos ar laukiniai kalnai – atsiminimams ir vaizduotei skleistis“ (p. 96). Pirmieji priglaudžia momentus, negalinčius praslinkti nepalytėjus, – vaikystės troškimus, dvejus prailgusius metus tarnaujant sovietų kariuomenėje, mylėtas moteris ir subjekto judėjimą dabartyje, kuris sutvirtina pasakojimo slankstelius („Bet vis kitokie dabar man išnyra iš praeities“, p. 79). Neatsiminimuose telpa perskaityti, nugirsti, sužinoti faktai ir pasakojimai, formuojantys kalbėtoją, t. y. papildantys matymą ir patyrimą taip, lyg būtų tapę sava dalimi. Tačiau dėl jų ryšio S. Stacevičiaus žodis tampa smalsus, nestokojantis humoro, pripildytas galimybės nuolat stebėtis gyvenimu kaip duotybe, jo simboliškumu.&nbsp;<br /> Būtų keista, jei „Milda supaisys“ taip ir liktų skendėti praeityje, nes, net ir pasitelkus atsiminimą kaip svarią teksto dalį, rašoma norint surankiotomis detalėmis įminti reiškinio paslaptį. Nors būtent todėl kai kuriuose tekstuose pagaunamas lengvumą pajutusios rankos judesys, esė sudaigstymas įtvirtina savo tarpinį būvį, įvairiareikšmį apžiūrėjimą, tarkime, ką reiškia jaustis „nukritus iš mėnulio“. S. Stacevičiaus tekstuose kalbama apie žmogiškos šilumos ištakas, akimirkos išsipildymus (taip, kaip jį įkūnijo šuolis su parašiutu). Simpatiškiausi pasažai susiję su atsargiais, bet natūraliais laiko ir laikinumo apmąstymais, spaudžiančiais iki nežinomybės, kai šalia stūkso pusantro tūkstančio metų senumo ąžuolas, o pažvelgus viršun sudėtinga atsekti, kiek šviesmečių dangaus kūnai nutolę nuo Žemės. Susiję ir su atsargiu artėjimu prie metafizikos apraiškų: „Kai nežinai, kaip tas arba tai vadinasi, gali pavadinti drugeliu arba Dievuliu ir nusišypsoti“ (p. 37). Tai, ką vienkiemyje gyvenęs autorius užrašė, atliepia autentiškai matomą pasaulį, kuriame esama įsiklausymo į gamtos reiškinius, susisiekiančius su taikiu, gamtmeldžiui artimu būdu, o Merkinės kraštas per S. Stacevičių dar kartą sualsuoja primenama padavimų dvasia. Ji tampa autentiška, niekuo nepakeičiama žiūra, atkeliavusia ir iš susavinto, todėl be galo gyvo neatsiminimo. Tokiu atveju nutolstama nuo autobiografiškumo, sklaidoma abejonė dėl savitikslio kalbėjimo.&nbsp;<br /> „Milda supaisys“ atsiskyrusi nuo poezijos, kurios laukas kai kuriems asocijuojasi su S. Stacevičiumi. Manyčiau, tai yra vienas iš šios knygos savitumo ženklų, kuriančių jos autoriaus portretą. Visgi tam tikros temos leidžia nustebti, kiek kartų užrašyta mirties nuojautų, kaip ir poezijoje, išsapnuojamų šalčio kely: „Išnyra sapno atsiminimas ir improvizacija: lekiu žiemą slidėmis, šliuožiu į šiaurės pusę ir netoli savo vienkiemio aptinku geležinkelio stotį, kur jos nebuvo niekad, ir galvoju: kaip aš lig šiol nemačiau šitos stoties ir negirdėjau triukšmo? Sustoja traukinys, aš su slidėmis šoku į pirmą vagoną, jis pilnas sniego, keleivių nėra, tai ir šliuožiu ilgai...“ (p. 117).<br /> S. Stacevičius parašė knygą, kurioje turėjo ką pasakyti. Atsivertęs spaudoje pasirodžiusią esė regi, kad jų kelias autoriui rūpėjo ir po pirmojo publikavimo, nes buvo jo paties taisytos, pildytos, grynintos. „Milda supaisys“ iš tiesų sugaudo ilgametę pastangą apibendrinti save visame nutikimų, praradimų ir šėlionių sraute. Tai leidinys, kuriame, tikėtina, išsaugota šiek tiek tikrovės liudijimų, bet neabejotinai – nė trupučio puikybės.</p> <p>Savaitraštis „Nemunas“, 2014 03 27</p>
<p>Apie Paulių Širvį sakoma, kad jis - vienintelis XX amžiaus lietuvių poetas, sugebėjęs palikti savąją legendą, visuomenės sąmonėje virsti herojumi - frontą perėjusiu nuskriaustųjų gynėju, tauriu ir doru girtuokliu, besiliejančiu meilės dainomis turtą ir šlovę pamynusiu autsaideriu...</p> <p>Manau, kad ne vienintelis, manau, kad nors ir kitokią, tačiau gana gyvą savo legendą paliko ir poetas, žinomas (taip pat ir su „Respublika“ bendradarbiavęs) šalies eseistas Stasys STACEVIČIUS, gyvenęs ir kūręs Dzūkijos vienkiemyje, visai Lietuvai tiek žodžiu, tiek raštu nepaliaujamai pasakojęs apie savo laimingą nelaimingą meilę keramikei Teresėlei, parašęs aštuonias geros poezijos knygas, o prieš 2012-ųjų Kalėdas išėjęs į šėlstančią pūgą ir surastas tik po kelių savaičių - miręs tarp vaizdingų Dzūkijos miškų ir laukų, po žvaigždėtu dangumi...</p> <p>Smagu prisiminti, kad išėjusia savo taip laukta poezijos knyga „Stiklinė“ poetas dar spėjo pasidžiaugti, ir liūdna skaitant naują Lietuvos rašytojų sąjungos išleistą jo eseistikos knygą „Milda supaisys“ žinoti, kad pats autorius, nors spėjęs įteikti rankraštį leidyklai, jos jau nebeišvydo.</p> <p>Perskaitęs šią knygą skubu tvirtinti, kad ji įstengia suteikti bendrą vardiklį visoms su poeto S.Stacevičiaus asmeniu susijusioms legendoms, papasakoti apie visai į XXI amžiaus būtį nepanašų jo gyventą gyvenimą, apie kurį kalbant jo poezijai nuoširdžiai manėme, kad visa tai - metaforos, ir visai kitame kontekste pamatyti net ir poeto mirtį. Žinant, kad poetui buvo įprasta it senovės piligrimui bet kokiu oru ir paros metu klaidžioti po miškų brūzgynus, paežeres, atkampias, nelankytas vietoves, o nakvynei įsitaisyti bet kur - po kokiu vienišu ąžuolu, sutemose primenančiu judančią pamėklę, pakelės pievoje su lauko akmeniu po galva ar kokiose arimų platybėse, su kuriomis ūmai „atėjo metas susipažinti“, ji neatrodo tokia netikėta, makabriška ir nejauki...</p> <p>Kaip ir Stasio poeziją, skaitydamas šią labiau poetiškais memuarais nei eseistika vadintiną knygą, labiausiai žavėjausi originaliu jo pasaulio matymo tašku, kokį šiais laikais ir tegali turėti gamtos pasaulyje gyvenantis atsiskyrėlis, kurio sąmonės neteršia bendras informacinis triukšmas, knygose ar laikraščiuose išskaitytos tiesos, o kūrybiniai virpesiai autentiški, vienatvėje subrandinti, nieko bendro neturintys nei su visuomenę „valdančiomis“ temomis, nei su dominuojančiu požiūriu, - kur kas artimesni prerijų indėnų filosofijai, sakančiai, kad nuolat bizniu ir karjera besirūpinantys „baltaveidžiai“ neturi laiko sapnuoti, o tik sapnuojantieji, anot jos, įgyja išminties.</p> <p>Puikus, poezija tiesiog kibirkščiuojantis stilius, sutelktas dėmesys ties ontologiniais slėpiniais, amžinojo gamtos rato ritmu, žmogumi, kuris yra labiau nepažinus Dievo kūrinys nei savo prigimtį ir paskirtį suprantantis pasaulio valdovas, netikėtos metafizinės įžvalgos (pvz.: „Mano sieloje esama dalių, gerokai senesnių ir sunkesnių už visą sielą“), savęs gražinti ir aukštinti nelinkęs, gudrauti nemokantis dzūkiškas atvirumas, atmieštas kaži kokia graudžia meile, viskam, ką tik užgriebia akys, ausys, širdis, - verta kuo didžiausių komplimentų.</p> <p>Belieka solidarizuotis su literatūros mokslininku Valentinu Sventicku, esė rinkinį „Milda supaisys“ lydinčiame tekste sakiusiu: „Kiekvienam, perskaičiusiam šią knygą, taps akivaizdu, kad S.Stacevičius po „savo vaikino“, „paprasto žmogelio“ ir „poetėlio“ įvaizdžiais gyvenime dangstė gerą galvą ir jautrią širdį, kuria be išlygų tarnavo Lietuvai“.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/sstacevicius_palikes_legenda/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2014 03 18</p>
<p>Stasys Stacevičius (1959–2012) – savito braižo poetas ir publicistas, aštuonių poezijos knygų autorius. 2012 metų gruodžio mėnesį tragiškai žuvęs kūrėjas skaitytojams paliko dar vieną savo kūrinį – eseistikos knygą „Milda supaisys“, kuri išleista praėjus metams po autoriaus žūties. Tai pirmoji Stasio Stacevičiaus eseistikos ir paskutinioji jo kūrybos knyga.</p> <p>„Milda supaisys“ – paties autoriaus parengta ir sudaryta, pirma jo eseistikos knyga, nors atskirai esė ir straipsnių periodikoje išspausdinta daugybė, esė žanras autoriui buvo artimas. Vertingas poeto eseistikos bruožas – vietos autentika. Merkinėje gimęs ir gyvenęs autorius yra vietovės, peizažo dalis, pasakoja apie buvojimą tose platumose, su konkrečiais žmonėmis, nes kiekvienas jų, sutiktas tarp Dzūkijos miškų, yra „vienetinis“, artimas.&nbsp;</p> <p>Stacevičiaus pasaulis – erdvus išorinio ir vidinio vyksmo laukas, kuriame telpa daug kas – nuo asmeninių potyrių, kultūros apmąstymų iki visuomenės gyvenimo komentarų. Plataus interesų rato kūrėjas puikiai pažino „mažąjį žmogų“, tekstuose geba perteikti jo kasdienybės dramas, tačiau kartu taikliu eseisto žodžiu formuluoja ir parodo plačiam žmonių ratui, visuomenei kylančias problemas, iššūkius, idėjas. Pasak Stasio Stacevičiaus bendraamžio ir bičiulio, literatūros kritiko Valdemaro Kukulo (1959–2011), jo „kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma, dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu. Antroji S. Stacevičiaus tėvonija, tėviškė – literatūra, knygos. Kartais net suabejoji, ar ji nebus pirmesnė už gimtuosius namus“.</p> <p>„...pasigirsta balsas pamokslininko, kuris, remdamasis mokslininkais, dėsto: visatoje yra vietų, senesnių už pačią visatą, visatoj rasta dalelių, sunkesnių už pačią visatą... Suabejoju, ar taip yra. Bet jaučiu, kad mano sieloj yra vietų, senesnių už mano sielą, yra sieloj dalelių, sunkesnių už visą sielą, ir gal yra ten dalelių didumo sulig visata, ir todėl, todėl... Kitame gyvenime, jeigu jis bus, norėčiau būti dailininku ir nutapyti tai, o dar kitame gyvenime norėčiau tai sugroti, o dar kažkuriame gyvenime... Geriau nežinoti, ar tai įmanoma: grįžti – gal užkoduotomis bangelėmis, virpesiais ar bozonais – po šimto ar po tūkstančio metų čia, kur su mylima moterimi andai pasiklojome po nakties dangovaizdžiu, galvojome, ar žvaigždės neserga žmonių ligomis. Paskui panirom į vidinius savo dangovaizdžius, gal dalyvavome Kūrėjų Kūrėjo performanse, skirtame juodajai energijai paneigti ar bent pasipriešinti.“ – fragmentas iš esė knygos.&nbsp;</p> <p>Stasys Stacevičius gimė 1959 metais Merkinės viensėdyje. 1978–1979 metais Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Iš studijų paimtas tarnauti į sovietinę armiją, vėliau į universitetą nebegrįžo. Didžiąją gyvenimo dalį paskyrė žurnalistikai – dirbo Varėnos, Šalčininkų, Trakų rajonų laikraščiuose ir kitur, aktyviai bendradarbiavo literatūrinėje šalies spaudoje, įvairiuose kultūros leidiniuose ir almanachuose.&nbsp;</p> <p>Pirmuosius eilėraščius pradėjo skelbti 1977 metais, išleido aštuonias poezijos knygas. Už aktualiausius ir ryškiausius publicistikos kūrinius kultūros temomis 2006 metais S. Stacevičiui buvo įteikta Kultūros ministerijos premija, o 2012 metais – Lietuvos Respublikos Seimo apdovanojimas – G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis. 2013 metais Poetinio Druskininkų rudens metu autoriui po mirties suteiktas Jotvingio vardas už viso gyvenimo kūrybą.&nbsp;</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €