Aš tave užmiršau

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Aš tave užmiršau

Aš tave užmiršau
Autorius: Daiva Čepauskaitė
Prekės kodas: 9789986398950
Pavadinimas Aš tave užmiršau
Žanras pjesės
Metai 2016
Psl. skaičius 188 p.
Įrišimas minkštas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-895-0
Išmatavimai 20 cm x 13.3 cm x 1.8 cm
Kaina: 6.50 €

Trys pjesės

Daiva Čepauskaitė – poetė, dramaturgė, aktorė. Šiame rinkinyje skelbiamos trys autorės pjesės: „Pupos“, „Musė“ ir „Aš tave užmiršau“. 2007 m. už pjesę „Pupos“ D. Čepauskaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė. 2011 m. už pjesę „Aš tave užmiršau“ Sugiharos fondo paskelbta Tolerancijos žmogumi.

Užtenka perskaityti nors vieną Daivos Čepauskaitės eilėraštį, kad suprastum: ji puiki dramaturgė. Ir perskaityti nors vieną jos pjesę, kad suprastum: ji puiki poetė. Turinti išskirtinį kalbos jausmą ir formos pojūtį. 
Bet man net ne tai visų gražiausia. Man gražiausia, kaip Daiva stebi ir mato žmones – ir žmonės jai tebėra įdomūs. Patys įdomiausi. 
Dauguma rašytojų mato tik save – pagrindinį herojų – ir iš tiesų nuoširdžiai domisi savimi. 
Kiti žmonės rūpi tik iš tiesų geriems rašytojams. 
Primygtinai rekomenduoju. 

Gintaras Grajauskas, poetas, dramaturgas

Šias pjeses sukūrė talentinga aktorė, suprantanti, kas yra personažas ir ką jis veikia scenoje. Būtent iš aktorinės patirties – ta siužetų dinamika, natūralūs dialogai. O iš čia – teatras, kuriame atpažįstame ir save, ir kitą. 
Šias pjeses parašė talentinga poetė, vis dar mėginanti suprasti, kas yra laikas ir ką jis veikia žmoguje – tragikomiškiausioje visatos scenoje. 
Ši knyga – itin retas, todėl dar reikšmingesnis įrodymas, kas ir lietuviška dramaturgija gali būti stipri, daugiaprasmė, apie mus. 

Mindaugas Nastaravičius, poetas, dramaturgas

 

 

Susiję leidiniai



<p>Rašytojų sąjungos leidyklos knygų lentynoje neseniai atsirado kaunietės poetės, aktorės Daivos Čepauskaitės pjesių knyga "Aš tave užmiršau".</p> <p>„Esminė knygos idėja – užmarštis kaip gyvenimo būdas ar pasirinkta pozicija“, – akcentuodama knygai pavadinimą paskolinusio kūrinio svarbą sako pati autorė. Pokalbis su ja – apie kūrybos ir gyvenimo akcentus.</p> <p><strong>– Naujausia jūsų knyga „Aš tave užmiršau“ – pjesių. Ir nors tikrai žinau, kad jūsų skaitytojas labai laukia poezijos, vis dėlto pjesės jo nestebina, nes jau seniai žinoma ir dramaturginė (kaip, beje, ir aktorinė) jūsų kūrybos pusė. Knygoje pirmosios pjesės „Pupos“ pabaigoje parašyta ir jos sukūrimo data – 2002-ieji (laikas, kai ir po nemažai savų eilėraščių užrašydavote tuos pačius metus...). Vis dėlto susipažinti su jūsų dramaturgija, regis, nebuvo galimybių: tiesiog nebuvo kaip perskaityti. Ar tai ir paskatino išleisti pjesių rinkinį ir kokios pjesės sugulė į knygą, kaip jos gimė?</strong></p> <p>– Meluočiau, jeigu tvirtinčiau, kad su mano pjesėmis nebuvo galimybės susipažinti. Visos jos buvo pastatytos ir kažkiek pagyveno vienoje ar kitoje scenoje. Tačiau spektaklis turi savo galiojimo laiką, anksčiau ar vėliau jis nustojamas vaidinti, ir kartu su aktoriais nuo scenos nulipa ir pjesė. Tada atrodo, kad ji lyg ir nebeegzistuoja, t.y. ji tyliai tūno kompiuterio failuose, graužiama elektroninių virusų, patvirtindama visiems žinomą tiesą – Lietuvoje dramaturgijos nėra. Nesiruošiu su šia tiesa ginčytis, nei ją griauti, bet kadangi gana dažnai sulaukdavau klausimo, kur galima paskaityti mano pjeses, sutikau su Rašytojų sąjungos leidyklos pasiūlymu leisti knygą.</p> <p>Knygoje yra trys pjesės, visos turi skirtingas gimimo istorijas. Apie ką jos? Jeigu dabar papasakosiu, tai niekas knygos nebeskaitys. Turbūt turiu papasakoti taip, kad suintriguočiau. Pamėginsiu. „Pupos“ gimė iš tosto. Jau nepamenu, kokiame baliuje režisierius Vytautas Balsys sakė tostą ir papasakojo apie vokiečių spaudoje perskaitytą straipsnelį apie du senukus, užstrigusius savo namo lifte. Taip gimė mintis parašyti pjesę apie du žmones, kurie nugyvena gyvenimą kartu ir nustoja matyti bei girdėti vienas kitą arba tiesiog vienas kitą užmiršta. Antroji pjesė „Musė“ gimė iš tarpuvartės, kurioje kartą pamačiau mergaitę vaiko veidu ir prostitutės laikysena. Taip gimė pjesė apie paauglę, išsitatuiravusią ant užpakalio musę ir už eurą duodančią ją paliesti. Trumpai tariant, tai pasakojimas apie žmogaus kainą. Ir apie tai, kad, gyvendami sočiai ir laimingai, mes užmirštame egzistuojant tarpuvartes. Ir trečioji pjesė „Aš tave užmiršau“ mane ištiko kaip meilė arba kaip liga, kaip suvokimas, kad supratau kažką labai svarbaus. Ji gimė iš didelio noro papasakoti apie tai, kas skaudu ir ką mes vis dar atkakliai stengiamės užmiršti, – apie žydų likimą Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Taip susidėliojo ir esminė knygos idėja – užmarštis kaip gyvenimo būdas ar pasirinkta pozicija.</p> <p><strong>– Pirmoji pjesė „Pupos“ anuomet pelnė pirmą vietą radijo dramaturgijos konkurse, archyvuose, manau, galima jos pasiklausyti (beje, ją suvaidino Kauno dramos teatro aktoriai, jau išėję anapilin – Danutė Juronytė ir Leonardas Zelčius), antroji irgi turėtų būti radijo archyvuose, taip pat ją Marijampolės teatre režisavo Viktoras Šinkariukas, trečioji „Aš tave užmiršau“ – tai Kamerinio teatro spektaklis „Diena ir naktis“ (režisierius Stanislovas Rubinovas). Ar įmanomas toks klausimas: kuri pjesė jums svarbiausia, brangiausia, sunkiausia buvo rašyti?</strong></p> <p>– Be abejonės, man svarbiausia yra trečioji. Todėl, kad ji pareikalavo ne tik daugiausia pasiruošimo, darbo, energijos, bet ir asmeninės pozicijos. Galima rašyti įvairiomis temomis, gvildenti įvairias problemas, tačiau yra temų, kurių geriau neliesti, jei neturi žmogiškosios pozicijos. Ši tema man leido pasijusti ir brandžiu žmogumi, ir visaverčiu šalies piliečiu. Be to, šis kūrinys man dar brangus ir dėl to, kad jis gimė iš ilgų ir įdomių pokalbių su šviesaus atminimo režisieriumi bei ilgamečiu Kauno kamerinio teatro vadovu S.Rubinovu.</p> <p><strong>– Knygos metrikoje nurodyta redaktorė Eglė Bielskytė? Kaip sekėsi dirbti ir apskritai, kiek svarbus autoriui redaktorius, paprastai liekantis tamsiame šešėlyje?</strong></p> <p>– Apie tokią redaktorę kaip E.Bielskytė galėjau tik svajoti, o dabar galiu ir palinkėti bet kuriam autoriui (žinoma, ne tam, kuris pats viską žino geriausiai). Man, neturinčiai filologo išsilavinimo, darbas su E.Bielskyte buvo kaip kvalifikacijos kėlimo kursai, meistriškumo pamokos ir profesinių įgūdžių tobulinimo dirbtuvės. Leidžiant knygą, dažnai svarbu ne tik pačios kalbos redagavimas, kur su taisyklėmis nepasiginčysi, bet ir galimybė tiesiog pasitarti su literatūros profesionalu. Tokią galimybę aš tikrai turėjau. Ji nuolat budėjo viso knygos gimimo metu lyg kantri, tvirta ir profesionali pribuvėja. Ji buvo mano dešinioji ranka, periferinis regėjimas ir atsarginės smegenys.</p> <p><strong>– Paskutinės pjesės parašymo data – 2011 m. Galbūt jau baigiama ar baigta nauja pjesė ir, regis, dramaturginė jūsų kūryba prasidėjo nuo kūrinių vaikams? Kiek, kokiems teatrams jų sukurta? Beje, dienos šviesą, atrodo, netrukus išvys knyga vaikams? Pjesių ar eilėraščių?</strong></p> <p>– Dabar baigiu sudėtingą pjesę vaikams. Kartkartėmis beklaidžiodama interneto žiniasklaidos džiunglėse vis aptinku straipsnių su statistiniais duomenimis, rodančiais, kad Lietuvoje gyvena nelaimingiausi vaikai Europoje. Pradėjau gilintis, kodėl taip yra, ir sumaniau apie tai parašyti. Tai nebus pasaka, tai bus sudėtingos ir skaudžios realybės atgarsiai. O kiek tų pjesių vaikams buvo sukurta, neprisimenu, reikėtų paskaičiuoti, bet kam tie skaičiai įdomūs. Kai kurios šiuo metu rodomos Šiaulių, Klaipėdos, Kauno teatruose. O apie poezijos knygą vaikams galiu pasakyti, kad procesas vyksta, o kuo jis baigsis, dar nežinau. Berašydama pastebėjau, kad vaikus gana stipriai traukia siaubo žanras, net dailiąsias lėles barbes pakeitė visokio žalio plauko monstrės. Toptelėjo mintis – o gal pamėginti vaikams parašyti siaubo poezijos? Va taip ir smaginuosi...</p> <p><strong>– Būsiu užmėtyta akmenimis, tiksliau – išplakta piktų komentarų, kad kalbindama D.Čepauskaitę neklausiu jos apie poeziją.</strong></p> <p>– Vieną kitą parašau, bet tiek mažai, kad nesijaučiu turinti teisę teigti, kad rašau eilėraščius. Kodėl tiek mažai? Po išsamios ir kruopščios savo kūrybinės būsenos analizės ir sielos studijos padariau tokias teorines išvadas apie poezijos nerašymo priežastis: 1. Poezijos rašymas yra Dievo dovana, kurią Dievas kartais atsiima. 2. Kažkada suformulavau, kad panašiai kaip vanduo, įkaitęs iki virimo temperatūros, virsta garais, taip įkaitusi siela užverda ir virsta poezija. Išvada – jei visą laiką garuotum, iš tavęs teliktų tik dantys ir akiniai, todėl kartais reikia užsiimti ir kita veikla. 3. Poezijos rašymas yra jaunystės prerogatyva, ir aš turiu pripažinti, kad ši tiesiog praeina. 4.Gaila medžio, kurį reikės nukirsti, kad pagamintų popieriaus mano poezijos knygai. 5. Karvė mirė, tegyvuoja karvė.<br /> <br /> <a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/trys-pjeses-apie-zmogu-770385" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a></p>
<p>Rimanto Kmitos pokalbis su poete ir dramaturge Daiva Čepauskaite LRT laidoje LITERATŪROS AKIRAČIAI. Laidos įrašą galite rasti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013074706/literaturos_akiraciai_2016_09_11_17_03" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €