Šimtmečių melancholija

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Šimtmečių melancholija

Šimtmečių melancholija
Autorius: Mindaugas Jonas Urbonas
Prekės kodas: 9789986399636
Pavadinimas Šimtmečių melancholija
Žanras Romanas
Metai 2017
Psl. skaičius 302 p.
Įrišimas kietas
Dailininkas Zigmantas Butautis
ISBN 978-9986-39-963-6
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3 cm
Kaina: 8.00 €
Kiekis:  

Realaus ir išgalvoto Vilniaus legendos

Į liepą įsilipęs lapus su smuiko raktais svaido Amžinasis Žydas, gatvėmis laksto Geležinis vilkas, legendinis Vilniaus meras apsąla nuo mitinių dvynių kepėjų Juliaus ir Jurgio bandelių, pinigėliui ranką tiesia paties Vytauto Didžiojo laikus menanti ponia Rožė, o prie šachmatų lentos palinksta Krėvė su Sruoga. Ir visi keliai čia, rodos, pasukti taip, kad atvestų tiesiai į mistinę „Apokalipsės“ kavinę.

Mūsų gyvenimai ir miestai – atsitiktiniai, ir viskas, kas yra ir ko nėra, – tik atsitiktinumas. Nereikia man jokių Paryžių, Prahų ir Barselonų. Aš turiu Vilnių, ir jis turi mane, abu laikome vienas kitą sugavę ir nepaleidžiame, – taria sau pagrindinis knygos herojus.

Miesto – realaus ir išgalvoto – legendai lemta užgimti vis iš naujo. Šioji – įkvėpta Vilniaus dvasios, kuri reiškiasi praeities vaiduokliais ir keista šimtmečių logika, lenktyniauja su pačia R. Gavelio fejerija. 

Magiškojo realizmo poetika atveria laiko tunelį, kelionę po epochas, galimybę pamatyti savo antrininkus. Paradoksalūs simboliai nušviečia melancholišką Vilniaus istoriją ir atveria unikalų jo grožį. Romano autorius svarsto žmogaus dvilypumo, tapatybės problemas ir klausia, kiek leidžiamės valdomi miesto sąmonės.

Pavasaris vis plaukė per Vilnių ir sostinės varpai skelbė, kad jis nesibaigs dar tūkstantį metų, dar tūkstantį metų gyvensime džiugiai ant sukritusių šimtmečių melancholijos pelenų.  

Mindaugas Jonas Urbonas yra vienas įdomiausių ir talentingiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna“. 

Susiję leidiniai

Užupio respublika
-69%
2.00 € 6.37 €
Dvasių urna
-33%
3.00 € 4.50 €
21 a
5.00 €


<p>Mindaugas Jonas Urbonas – neabejotinai vienas įdomiausių ir talentingiausių šiandienos jaunosios kartos rašytojų. Pernai novelių rinkiniu „Dvasių urna“ pavergęs Lietuvos rašytojų sąjungos kasmet rengiamo „Pirmosios knygos“ konkurso komisiją, šiemet skaitytojams pristato romaną apie tikro ir išgalvoto Vilniaus legendas – „Šimtmečių melancholija“. Jaunojo autoriaus kūrinys išsiskiria originalia, asociatyvia pasakojimo technika, spalvingais, dažnam skaitytojui atpažįstamais personažais, veržliu siužetu, lakia fantazija.</p> <p>„Šimtmečių melancholija“ – magiško realizmo persmelkta knyga apie Pilies gatvės ištakose įkurtos kavinės „Apokalipsė“ savininką, kuris pasakoja apie klientų gyvenimus, pateikia atskiras jų gyvenimo įvykių nuotrupas, detales. Lygiagrečiai aprašomas ir jo paties gyvenimas. Peržengus „Apokalipsės“ slenkstį prasiveria pasaulio bedugnė, pajuntamas visatos vėjo šuoras. Pastato, kuriame yra įsikūrusi kavinė, gyventojų istorijos ir yra pagrindinė romano ašis. Knyga sudėliota iš pasakojimų, o kiekvienas jų – lyg išbaigta istorija. Šie pasakojimai ryškūs, veikėjų portretai puikiai perteikti.</p> <p>Tai netikėtas, žaismingas, naujas žvilgsnis į Vilnių, metamas svarstant, kiek žmogaus likimą lemia jo miestas ir kiek žmogus leidžiasi valdomas miesto „sąmonės“. Knygoje gausu sodrių metaforų, aliuzijų ir net atskirų siužetinių vingių, nukreipiančių į istorinių, su Vilniumi susijusių asmenybių biografijas, neretai jos šaržuojamos kuriant paralelinius pasaulius, galimas alternatyvias realybes. Paveikiai žaidžiama istoriniu laiku, sapnais, vizijomis, haliucinacijomis.</p> <p>Viena svarbesnių knygos idėjų, atskirus pasakojimus apjungianti į vieną nenutrūkstamą giją – tai galaktinė rudens vienatvė. Romanas persmelktas įtraukiančio, užburiančio sielvarto. Galaktinės rudens vienatvės metafora turi gana rimtų egzistencinių užuominų. Viena svarbiausių – žmonių susvetimėjimas, jų abejingumas aplinkai ir patiems sau. Tai daugeliui mūsų aktuali, suprantama, svarbi tema. Vis dėlto romane esama ir nemažai sveiko humoro, nuorodų į tai, apie ką skaitome laikraščiuose ir matome per televizorių, tačiau šios aliuzijos pateikiamos taktiškai, deramai atsiribojant ir galiausiai viską paverčiant karnavaliniu chaosu, kurį stebėti lengva ir malonu.</p> <p>Impulsas imtis rašyti „Šimtmečių melancholiją“ autoriui atsirado gyvenant Vilniuje, vaikštant gatvėmis, jaučiant miestą ir jo nuotaiką. Savo romanu jis tarytum pateikia dar vieną literatūrinį Vilniaus mito variantą, taip įsiliedamas į Ričardo Gavelio, Kristinos Sabaliauskaitės, Jurgio Kunčino, Herkaus Kunčiaus gretas. Ir nors tai rašytojų jau apvaikščiota „teritorija“, tačiau Mindaugas Jonas Urbonas randa naują, savitą raktą.</p> <p><em>Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 302 p., 2017. ISBN 978-9986-39-963-6, dailininkas Zigmantas Butautis.&nbsp;</em></p>
<p><strong>Min­dau­gas Jo­nas Ur­bo­nas – jau­nas ra­šy­to­jas, gi­męs 1989 m., už­au­gęs Tve­rų se­niū­ni­jos Pa­ja­man­čio kai­me. Bai­gęs mo­kyk­lą, vai­ki­nas iš­sklei­dė spar­nus ir iš­vy­ko stu­di­juo­ti į sos­ti­nę. Jis vi­sa­da bu­vo kū­ry­bin­gas, me­niš­kos sie­los žmo­gus, o šiuo me­tu ga­na tvir­tai ski­na­si ke­lią į jau­nų­jų ra­šy­to­jų gre­tas. Nuo kny­gų ne­nu­tol­ti pa­de­da ir dar­bas mo­kyk­lo­je. Min­dau­gas lie­tu­vių kal­bos sub­ti­ly­bių mo­ko sep­tin­tų kla­sių moks­lei­vius.</strong></p> <p><strong>– Mo­kyk­li­nius me­tus pra­lei­dai Pa­ja­man­čio kai­me, da­bar gy­ve­ni mies­te, ar ne­pa­si­ilgs­ti kai­mo? Ar daž­nai grįž­ti? Kuo pa­tin­ka kai­mas ir mies­tas?</strong></p> <p>– Kai­mo ap­lin­ka ir kul­tū­ra man pa­žįs­ta­ma, jo­je pra­lei­dau vai­kys­tę, mo­kyk­li­nius me­tus. Kai­mas pa­tin­ka ra­my­be, čia yra man ži­no­mi van­dens tel­ki­niai, že­mai­tiš­kos kal­vos. Kiek­vie­nas kai­mo žmo­gus ži­no apie ta­ve be­veik vis­ką, o mies­te, kad ir de­šimt me­tų pra­gy­ve­nęs, žiū­rėk, ne­pa­žįs­ti laip­ti­nės kai­my­nų ir net su jais nepa­si­svei­ki­ni. Ir kai­me, ir mies­te yra da­ly­kų, ku­rie ža­vi. Sa­ve lai­kau hib­ri­di­niu šių kul­tū­rų žmo­gu­mi. Pas­ku­ti­niuo­ju me­tu į kai­mą grįž­tu la­bai re­tai, per me­tus kar­tą ar du, nes daug veik­los ran­du ki­tur. Ne­be­li­ko ir gi­mi­nių, ku­riuos ga­lė­čiau lan­ky­ti.&nbsp;</p> <p><strong>– Pa­pa­sa­kok apie sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lią iki šios die­nos: kuo už­si­ė­mei bai­gęs Tve­rų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą?</strong></p> <p>– La­bai no­rė­jau iš­trūk­ti, pa­ma­ty­ti pa­sau­lio. Po mo­kyk­los tre­jus me­tus gy­ve­nau sos­ti­nė­je, kur pra­dė­jau li­tu­a­nis­ti­kos ir pe­da­go­gi­kos stu­di­jas, do­mė­jau­si mies­to kul­tū­ra, ren­gi­niais, spek­tak­liais, pa­ro­do­mis. Jau ta­da bu­vau lin­kęs į li­te­ra­tū­rą, ne­tru­kau įsi­suk­ti į ra­šan­čių­jų ap­lin­ką, ta­čiau jo­je bu­vau vei­kiau pa­sy­vus ste­bė­to­jas nei kū­rė­jas.</p> <p><strong>– Šiuo me­tu dir­bi mo­ky­to­ju, pa­pa­sa­kok, kas at­ve­dė į ug­dy­mo įstai­gą, kaip se­ka­si ben­drau­ti su vai­kais, ko­kius sun­ku­mus, pri­va­lu­mus pa­ste­bi dirb­da­mas šį dar­bą?&nbsp;</strong></p> <p>– Į šį dar­bą at­ve­dė stu­di­jos. Są­mo­nin­gai kra­čiau­si mo­kyk­los, gre­ta li­tu­a­nis­ti­kos pe­da­go­gi­ka ta­da at­ro­dė kaip šu­niui penk­ta ko­ja, ta­čiau grei­tai penk­ta ko­ja ta­po rams­čiu. Ne­gal­vo­jau apie li­tu­a­nis­to duo­ną, ma­niau, stu­di­juo­siu, kad sa­ve pa­to­bu­lin­čiau, nes do­mė­jau­si žur­na­lis­ti­ka, re­dak­to­riaus dar­bu, gal net dar­bu te­at­re, ka­dan­gi ma­no stu­di­jos tu­rė­jo re­ži­sū­ri­nę pa­krai­pą, bet li­ki­mas su­si­klos­tė, kad ta­pau mo­ky­to­ju.&nbsp;<br /> Kol kas su vai­kais ran­du ben­drą kal­bą, ki­tos iš­ei­ties dir­bant mo­kyk­lo­je ne­­lie­ka. Di­džiau­sias sun­ku­mas, dir­bant pe­da­go­gi­nė­je sri­ty­je, tik­riau­siai yra nuo­la­ti­nis psi­cho­lo­gi­nis pa­si­ruo­ši­mas ne­ti­kė­tu­mams, ka­dan­gi ga­li pla­nuo­ti sėk­min­gą pa­mo­ką tiek, kiek lei­džia kom­pe­ten­ci­ja, ta­čiau už­ten­ka vie­no ne­nu­ma­ty­to da­ly­ko ir, žiū­rėk, ta­vo pa­mo­ka su­griū­na, to­dėl tu­ri nuo­lat tai­ky­tis prie si­tu­a­ci­jos. Ne­ti­kė­tos si­tu­a­ci­jos tu­ri ir sa­vo pa­ra­ko – ne­nu­obo­du!<br /> Ki­tas sun­ku­mas – nuo­la­ti­nis mo­ky­to­jo sta­tu­so ir oru­mo že­mi­ni­mas vi­suo­me­nė­je. Mo­ky­to­jas ta­po la­bai ne­pres­ti­ži­ne pro­fe­si­ja. Nie­kam ne pa­slap­tis, kad šian­dien daž­nas dvy­lik­to­kas nau­ju au­to­mo­bi­liu ve­ža auk­lė­to­ją, ap­si­ren­gu­sią iš dė­vė­tų rū­bų par­duo­tu­vės, na­mo. To­kio skurs­tan­čio mo­ky­to­jo ne­ger­bia ne tik mo­ki­niai, bet ir jų tė­vai.</p> <p><strong>– Kaip klos­tė­si kū­ry­bi­nis ke­lias? Ka­da su­gal­vo­jai, kad ga­li ir no­ri ra­šy­ti? Ra­šy­ti mė­gai nuo vai­kys­tės ar kas nors pa­ska­ti­no?</strong></p> <p>– Šis ke­lias ne­si­klos­tė leng­vai, nes kas­kart, at­ro­do, pa­ra­šęs ką nors ge­riau, gau­da­vau py­los. Tu­riu gal­vo­je lei­dyk­las, ku­rioms siū­ly­da­vau sa­vo kū­ry­bą. Ta­čiau kuo dau­giau gau­ni ant­au­sių, tuo la­biau už­si­grū­di­ni, to­dėl dėl ne­leng­vo ke­lio šian­dien tik džiau­giuo­si.&nbsp;<br /> Ra­ši­nė­da­vau jau mo­kyk­li­niais me­tais, ta­čiau ta­da kū­ry­bos ne­pub­li­ka­vau. Teks­tai bu­vo nai­vūs ir pa­pras­ti, kaip ir de­ra jau­nam am­bi­cin­gam žmo­gui. Ra­šy­ti me­ni­nių teks­tų nie­kas ne­ska­ti­no, bet ta­da jau ne­ma­žai skai­čiau, o skai­ty­mas, kaip ži­nia, – ge­riau­sia ra­šy­mo mo­kyk­la ir įkvė­pi­mo šal­ti­nis.</p> <p><strong>– Kaip gi­mė idė­ja iš­leis­ti kny­gą? Ar su­dė­tin­gas šis pro­ce­sas?</strong></p> <p>– Se­niai bu­vo to­kių min­čių, bet vis su­si­dur­da­vau su fi­nan­sa­vi­mo pro­ble­mo­mis. O kai per­nai lai­mė­jau Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos „Pir­mo­sios kny­gos“ kon­kur­są, vis­kas pa­si­kei­tė. Teks­tai su­gu­lė į kny­gą „Dva­sių ur­na“. Tai no­ve­lių rin­ki­nys, ku­ris kū­ry­bi­nių už­ma­čių pra­džio­je ne­bu­vo kaip kny­ga. Ma­niau, pa­ra­šy­siu ke­le­tą tra­di­ci­nių teks­tų į pe­ri­odi­nius kul­tū­ri­nius lei­di­nius. Bet, at­ėjus kon­kur­sui, nu­spren­džiau pa­ban­dy­ti. Po to ėmiau glau­džiau ben­dra­dar­biau­ti su Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, ku­ri pa­ska­ti­no tvar­ky­ti jau para­šy­tą ro­ma­ną „Šimt­me­čių me­lan­cho­li­ja“.</p> <p><strong>– Ar esi sa­vik­ri­tiš­kas, daug tai­sai teks­tus, ar tie­siog lei­di min­tims lais­vai lie­tis?</strong></p> <p>– Pas­ku­ti­niu me­tu esu sau reik­lus ir ga­lu­ti­niu re­zul­ta­tu ne­bū­nu pa­ten­kin­tas. Tai su­si­ję su kū­ry­bi­ne „al­che­mi­ja“. Ne­įma­no­ma pa­tir­ties per­teik­ti žo­džiais, ga­li­ma tik su­kel­ti įspū­dį, jog ra­šy­to­jas to­kią pa­tir­tį tu­ri, to­dėl at­si­ran­da ato­trū­kis tarp žo­džių pra­smių ir kū­ry­bi­nio su­ma­ny­mo. Juk bū­na, kai ra­šy­to­jas po daug me­tų, skai­ty­da­mas sa­vo teks­tą, ste­bi­si, kad jis kaip sve­ti­mas. Kuo dau­giau pa­tir­ties ra­šant, tuo sun­kiau ra­šo­mas teks­tas, nes pa­jun­gi anks­tes­nes kū­ry­bi­nes pa­tir­tis ir ži­nai, ant ko­kio grėb­lio ne­de­rė­tų lip­ti.</p> <p><strong>– Trum­pai pa­pa­sa­kok apie pir­mą­ją kny­ga? Kaip gi­mė kny­gos idė­ja, ką no­rė­jai skai­ty­to­jams ja pa­sa­ky­ti?&nbsp;</strong></p> <p>– Pir­mo­ji ma­no kny­ga „Dva­sių ur­na“ at­si­ra­do iš nuo­tru­pų, gi­mi­nės is­to­ri­jų. Tai kny­ga, į ku­rią su­dė­tos re­a­lios ir iš­gal­vo­tos ar pa­keis­tos is­to­ri­jos. Ma­nau, to­kia kny­ga tu­rė­tų ypač pa­tik­ti kai­mo skai­ty­to­jui, nes tu­rė­tų at­pa­žin­ti kai­miš­ką au­ten­ti­ką. Šia kny­ga no­rė­jo­si įpras­min­ti gy­ve­ni­mus, ta­čiau no­ve­lės ga­na uni­ver­sa­lios, to­dėl daž­nas skai­ty­to­jas jo­se tu­rė­tų at­pa­žin­ti ir sa­vo po­ty­rius.&nbsp;&nbsp;</p> <p><strong>– Ką tik pa­si­ro­dė ta­vo ant­ro­ji kny­ga. Apie ką ji?&nbsp;</strong></p> <p>– Ant­ro­ji kny­ga – ro­ma­nas „Šimt­me­čių me­lan­cho­li­ja“ – apie pa­tir­tis Vil­niu­je. Ji ge­ro­kai ski­ria­si nuo pir­mo­sios. Čia ki­toks pa­sa­ko­ji­mo po­bū­dis, daug ma­giš­ko re­a­liz­mo, Vil­niaus kul­tū­ros žy­mių, sod­rių cha­rak­te­rių, ku­rie kar­na­va­liš­kai „šo­ka“ ne­mir­tin­gą mies­to šo­kį. Kny­ga pa­ra­šy­ta ke­liais klo­dais, kad bū­tų įdo­mu skai­ty­ti ne vien vil­nie­čiams, to­dėl vi­sų kny­go­je esan­čių sim­bo­lių ir ne­bū­ti­na at­pa­žin­ti. Šios is­to­ri­jos ga­lė­jo nu­tik­ti bet ku­ria­me pa­sau­lio mies­te.</p> <p><strong>– Kaip ta­vo kny­gas ver­ti­na skai­ty­to­jai, ar su­lau­ki at­ga­li­nio ry­šio? Esi jau­nas ra­šy­to­jas, ar jau­tie­si ži­no­mas?&nbsp;</strong></p> <p>– Apie įver­ti­ni­mą ne­gal­vo­jau, ta­čiau kai už pir­mą­ją kny­gą pel­niau Au­gus­ti­no Gri­ciaus pre­mi­ją, pa­ju­tau, kad žmo­nės ma­no kny­gą skai­to. Pas­ku­ti­niuo­ju me­tu ne­no­riu bū­ti at­pa­žin­tas, ne­mėgs­tu bū­ti dė­me­sio cen­tre. Bu­vo įvy­kis: vie­na mo­te­ris bė­go per ke­lią ma­ne at­pa­ži­nu­si, kad pa­spaus­tų man ran­ką. Aš jos ne­bu­vau ma­tęs, o ji ma­ne svei­ki­no. Bu­vo keis­tas jaus­mas: ne­gi tai ir yra ži­no­mu­mas? Vi­sa­da tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs ne­ti­kė­tiems da­ly­kams.</p> <p><strong>– Pa­pa­sa­kok apie lais­va­lai­kį. Ką dar mėgs­ti veik­ti? Ko­kie at­ei­ties pla­nai?</strong></p> <p>– Skai­ty­mas ir me­no pa­sau­lis yra vi­sas ma­no lais­va­lai­kis. Ne­įsi­vaiz­duo­ju va­ka­ro be kny­gos ar fil­mo, nes tai ma­ne do­mi­na. Esu pa­ste­bė­jęs, kad vis­kas, kas vie­naip ar ki­taip at­ei­na į ma­no gy­ve­ni­mą, vei­kia ma­no min­tis ir kū­ry­bą, tad kar­tais net bai­su tap­ti er­ke, ku­ri vie­ną die­ną sprogs vis­ko per­si­sun­ku­si. La­bai mėgs­tu pa­žin­ti­nes ke­lio­nes, vie­tas, ku­rio­se dar ne­su bu­vęs, tad mie­lai at­ei­ty­je in­ves­tuo­siu į to­kius po­ty­rius. Vi­si ži­no, kad pra­ban­gūs ba­tai nu­si­dė­vės, o ke­lio­nės, tar­ki­me, į Is­lan­di­jos kal­nus, pa­si­liks, kol gy­vuos žmo­gaus at­min­tis.&nbsp;<br /> Di­de­lių at­ei­ties pla­nų ne­ku­riu, di­džiau­sia ma­no mi­si­ja (bent sau) – iš­mok­ti džiaug­tis pa­pras­ta, sta­bi­lia die­na ir kuo ma­žiau tu­rė­ti pre­ten­zi­jų pa­sau­liui, nes pre­ten­zi­jos su­luo­ši­na žmo­gaus dva­sią ir pa­ver­čia jį pik­tu bam­bek­liu. Ar Lie­tu­vai rei­kia bam­bek­lių? Ma­nau, kuo ma­žiau.</p> <p>Plungės žinios, kal­bė­jo­si Da­lia BARCYTĖ&nbsp;</p>
2018 Liepa
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031     
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €