Žmogėdros sode

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Žmogėdros sode

Žmogėdros sode
Autorius: Leïla Slimani
Prekės kodas: 9789986399643
Pavadinimas Žmogėdros sode
Žanras Romanas
Vertėjas Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė
Metai 2017
Psl. skaičius 208 p.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-964-3
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.5 cm
Kaina: 10.00 €
Kiekis:  

Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis

Adelė negali skųstis gyvenimu – ji jauna paryžietė, dirbanti įdomų žurnalistės darbą, jos vyras – chirurgas, jiedu augina mielą berniuką. Tačiau Adelė serga. Kai kas pasakytų, kad jos liga – maloni. Tačiau ji kenčia. Nuo vaikystės jaučia šaltį. Ji bijo. Tai jausmas, kurį pirmiausia pažino būdama su motina, palikdavusia ją vieną viešbučio kambaryje keletui dienų. Kad sušiltų, Adelė atrado vienintelį būdą būti kam nors reikalinga. Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė. Jos kūnas – nepasotinamas tironas, nors ir marinamas fizinio skausmo, surūkomų cigarečių, gėdos. Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis. Tačiau ši viltis trumpalaikė – ko gero, būtų prasminga sustoti dabar, dar prieš tai, kai nebeliks nei metų, nei jėgų. Tik ar ji sustos?

Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juolab situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?

Leïla Slimani baigė Paryžiaus Politikos mokslų institutą, „Cours Flore“ mokykloje mokėsi aktorės meistriškumo, taip pat studijavo Europos verslo mokykloje „Escp Europe“, nuo 2008 m. bendradarbiauja su žurnalu „Jeune Afrique“. „Žmogėdros sode“ – jos pirmasis romanas, pasirodęs 2014 m. 2016-aisiais Goncourt’ų premijos žiuri jau po pirmo balsavimo turo nusprendė skirti jai premiją už antrąjį romaną „Lopšinė“ (lietuviškai išleistas 2017).

Susiję leidiniai

Lopšinė
10.00 €


<p>2016-ųjų lapkričio 3 d. garsiajame Paryžiaus „Drouant’o“ restorane susirinkusi Goncourt’ų premijos komisija, vadovaujama Bernard’o Pivot, jau po pirmojo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė“.</p> <p>Retai pasitaiko atvejų, kai Goncourt’ų premija paskiriama jau po pirmojo balsavimo rato. 2010 m. taip nutiko Michelio Houellebecqo „Žemėlapiui ir teritorijai“, o 2006 m. – Jonathano Littelo „Geranorėms“. Galima pridurti, kad autorė yra penktoji moteris, per pastaruosius 20 metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji. Beje, jau pirmasis laimėtojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Jame pasakojama apie 35 metų žurnalistę Adelę, ištekėjusią už chirurgo ir auginančią sūnų Liusjeną, tačiau negalinčią suvaldyti nimfomaniškos aistros. Romano tema – skandalinga, tačiau pasakojimas labai subtilus. Išvengiant bet kokio vulgarumo autorei pavyksta atskleisti įdomų, nestandartinį kūniškos meilės trokštančios moters portretą. Akivaizdu, kad L. Slimani imasi tų temų, kurių kiti rinktis nedrįsta.</p> <p>Premijuotasis romanas „Lopšinė“ taip pat buvo pristatytas „Renaudot“, „Femina“, „Interallié“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų.</p> <p>Pasak autorės, rašydama ši kūrinį, ji siekė papasakoti apie nematomos, pažemintos, šešėly tūnančios moters likimą – „vienos iš tų auklių, be kurių negalėtų gyvuoti mūsų visuomenė, nes jos leidžia dirbti kitoms moterims“. Rašytoja prisipažįsta, kad kurti romaną ją paskatino konkretus kriminalinės kronikos faktas: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus.</p> <p>Romanas prasideda trilerį primenančia scena: motina randa nužudytą sūnų Adaną ir mirtinai sužalotą dukrą Milą, o šalia jų auklę Luizą, nesėkmingai bandžiusią nusižudyti. Kaip teigia rašytoja, siužetas atsirado iš to, kad vaikystėje ji pati turėjo ne vieną auklę, labai jaudinosi dėl jų užimamos vietos namuose, – kur jos yra sykiu lyg ir motinos, lyg ir svetimos.</p> <p>Romane vaizduojama jauna šeima: muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam. Gimus sūnui, jie nusprendžia samdyti auklę, kad Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, kuri pasirodo esanti atsidavusi savo darbui, santūri, net pranokstanti jų lūkesčius. Vaikai ją tiesiog dievina, tėvai žavisi, vadina Mere Popins, o draugai jos pavydi. Vis dėlto ilgainiui tarp šeimos ir auklės atsiranda vos pastebima įtampa. Kartais labai greitai keičiasi jos nuotaika, pasitaiko, kad ji dingsta iš anksto neperspėjusi šeimininkų, išryškėja tam tikra konkurencija. Kad ir kokie iš pažiūros būtų šilti jų santykiai, tai vis tiek darbdavio ir darbuotojos santykiai, norom nenorom ir gimdantys tą įtampą. Šiaip ar taip, auklė užima svarbią vietą šeimoje. Kitaip tariant, ji ateina į pagalbą, pati tapdama našta. Rašytoja labai subtiliai piešia jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus? Ar darbdavys gali nejausti, jog jis viršesnis samdydamas darbuotoją? Ar auklė, matydama šeimos sėkmę, nejaučia, kad jai užkirstas kelias į jos pačios laimę? Tris suaugusius romano personažus, kuriuos į vieną vietą suvedė gyvenimas, netikėtai susieja mirties ženklas...</p> <p>Šiuo romanu L. Slimani sugebėjo atskleisti slaptingiausius visuomenės procesus, supindama juos su detektyvine intriga.</p>
<p>Apie Leïlą Slimani pirmą kartą išgirdau, kai Lietuvos rašytojų sąjunga paskelbė išleisianti antrąjį iš Maroko kilusios prancūzų autorės romaną „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, 2017 m.), kuris jau po pirmojo balsavimų turo laimėjo Goncourt’ų premiją. Bet ne (tik) žymi premija mane paakino pasidomėti romanu. Itin suintrigavo romano anotacija – auklė nužudo du šeimos, kurioje dirba, vaikus. Kažkas surezonavo – prisiminiau seniai „Kino pavasaryje“ matytą filmą, kuriame sunkia depresija serganti motina nuduria savo atžalas.</p> <p>Tema nepatogi ir aštri, tačiau nepamainomai reikalinga. Ir galime nesakyti, esą gyvenime tai nevyksta. L. Slimani šį romaną parašė remdamasi tikra tragedija – 2012 m. Niujorke iš Dominikos Respublikos kilusi auklė nužudė savo prižiūrėtus vaikus. Pradėjusi skaityti minėtą romaną, nenusiviliu, nes autorė pasirenka įdomią pasakojimo strategiją: romanas pradedamas nuo pabaigos, jau įvykusio vaikų nužudymo fakto. Paskui seka ilga retrospektyva: kokie įvykiai, kokios situacijos nulėmė tokią baigtį. Tai žymi, kad L. Slimani nerūpi intriguoti netikėtais ir tikėtais siužeto kryptelėjimais, kaip kriminaliniame romane. Skaitytojas nuo pirmų puslapių žino, kas įvyko. O tolimesnis tekstas, remdamasis kultūriniais, istoriniais kontekstais, sufokusuojamas į priežastingumą, žmogaus psichikos veikimą, trauminių patirčių identifikaciją. Paliečiamos ir tėvystės, ir auklės padėties dvilypumo, svyravimo tarp šeimos ir karjeros temos. „Lopšinė“ man pirmiausia kalbėjo kaip žmogui, moteriai, mamai. Šiokia tokia literatūros kritikė įsijungė vėliau. Rašoma sklandžiais sakiniais, ir net, sakyčiau, taupiai ir labai pamatuotai. Rašoma apie esmę, iš gelmių, preparuojama žmogaus psichika.&nbsp; Dėl viso šio gėrio nekantriai laukiau pirmojo autorės romano „Žmogėdros sode“, kurį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jau po premijuotosios „Lopšinės“.</p> <p>Ir vėl suklūstu – apie romano protagonistę anotacijoje skelbiama: „Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė.“ Perskaitau romaną ir kiek supykstu – Adelė visai nėra prostitutė, ji – nimfomanė. O tai labai skirtingi dalykai. Svarstau, ar dėl intrigos, ar dėl neapsižiūrėjimo buvo įveltas toks nesklandumas. Bet skaitymo malonumo tai nesugadina.</p> <p>Romaną pradeda taikliai parinktos Anos Achmatovos ir Milano Kunderos kūrinių citatos apie pamatinius knygos motyvus – kančią, kuri tokia stipri, kad jos net išsiginama, apie silpnybės trauką ir savotišką salstelėjusį jos kartumą. Galvoju, kodėl pasirinktas toks knygos pavadinimas, ir jau pirmame puslapyje paaiškinama: „Vos užsimerkia, – iškart ausyse aidi garsai: atodūsių, riksmų, smūgių. Nuogas vyras sunkiai kvėpuoja, moteris patiria orgazmą. Ji norėtų būti vien daiktu toje gaujoje, kad ją draskytų, čiulptų, prarytų visą. Kad jai žnaibytų krūtis, kandžiotų pilvą. Ji norėtų būti lėle žmogėdros sode“ (11 p.). Ilgai galvoju apie tas nimfomanijos, sadomazochizmo ir buvimo „lėle žmogėdros sode“ sąsajas. Lėlė – „vien daiktas toje gaujoje“. Lėlė – pažaisti skirta žmogiškojo pavidalo imitacija. Ji pasyvi, paklūstanti žaidėjo rankoms. Pati lėlė, kaip ir Adelė, negali „žnaibyti ar kąsti“ – ji gali tik priimti Kito daromus veiksmus. Ir priimti nuolankiai. Žmogėdra lėlių nevalgo, tačiau turi absoliučią galią jas niokoti, keistinti, tampyti už virvučių. Lėlė yra objektas, daiktas, simbolis, žmogėdrai visada priminsiantis geidžiamą subjektą. Lėlė žmogėdros sode – ironiškas ar net groteskiškas aksesuaras, fetišas, žymintis žmogėdros poreikius ir geidulius. Bet kada, žmogėdrai panorėjus, ši lėlė gali būti pakeista kita, gali būti sulaužyta, sunaikinta. Anemiška, besielė lėlė – Adelė, geidžianti pažeminimo, skausmo, kurį sukelia Kito galia ir dominavimas. Čia implikuojamas ir Stokholmo sindromo motyvas – Adelė nori būti žmogėdros sode, trokšta būti žmogėdros geismo liudininke. Adelė it anemiška, bejėgė, statiška lėlė, geidžianti paties geismo, geidžianti būti žmogėdros aistrų simboliu.</p> <p>Tokios pavadinimo konotacijos labai tiksliai apibrėžia knygos šerdį. Ši knyga – moters sielos studija, kuriai analizuoti labiausiai tinka psichoanalitinė metodologija ir traumos teorijos. Romano eigoje L. Slimani atskleidžia protagonistės nimfomanijos ir sadomazochistinių polinkių priežastis, kurios, kaip jau nieko nestebina, glūdi vaikystėje. Toksiški, galia ir autoritarija pagrįsti motinos ir dukters santykiai, beje, nepakitę net Adelei užaugus, sukuria terpę skleistis nesaugumui, netapatumui, skatina svetimumo pačiam sau, Kitam ir pasauliui išgyvenimą. Adelės vaikystės traumos persikelia ir į Adelės motinystę, santykį su sūnumi. Todėl galima kalbėti apie transgeneracinės traumos veikimą. Didelis išgąstis, patirtas vaikystėje, sukausto Adelės savastį šalčiu, kuris įveikiamas tik geismu, žibančiu Kito akyse. Paradoksalu, bet tas geismas ir lytiniai santykiai Adelę ne tik sušildo, atitirpina ledokšnius, bet kartu ir atkartoja mamos ir dukters ryšį: aukos ir budelio dichotomiją. Kaip santykius su motina reflektuoja protagonistė: „Kai buvo mažytė, ji buvo motinai našta, o paskui tapo priešininkė, ir niekada nebuvo laiko švelnumui, džiaugsmui, pasiaiškinimams. Ji nežino, nuo ko pradėti. Bijo būti nerangi ir išprovokuoti trisdešimt metų kauptą apmaudo ir kartėlio pliūpsnį. Ji nenori sukelti vieno iš tų isterijos priepuolių, kurie ženklino jos vaikystę: motina, sudraskytu veidu, sutaršytais plaukais, riaumojanti priekaištus visam pasauliui“ (194 p.). Grubaus, uzurpuojančio, agresyvaus sekso metu pajuntama gyvastis ir įgyjama vienintelė „saugi“, nes pažįstama, tapatybė – Adelė ir vėl yra lėlė, tik jau ne mamos, o vyro rankose. Sukrečiantis knygos epizodas – detaliai aprašytas itin brutalus Adelės seksas su „apmokamais vyrais“.</p> <p>Troškimas vėl patirti Kito galią kaip skausmą romane grindžiamas ir tuo, kad Adelei sunkiai sekasi atlikti kitus vaidmenis: mamos, žmonos, darbuotojos. Sunku ne tik dėl kapitalizme ir buržuazijoje vyraujančio paviršutiniškumo, godumo (tai irgi yra knygos tema), dėl to, kad niekur nesijaučia pritapusi, sunku, nes ji sulaužyta, traumuota, sukeistinta. Toks bipolis troškimas išveikti, bet kartu ir vėl atkartoti vaikystės traumines patirtis sukuria gylio romano turiniui. Pagal romano logiką visiškai tikėtina, kad vaikystės trauminės patirtys ir neadekvatus ryšys su mama bent jau iš dalies lemia vyro pasirinkimo motyvus (tarp Adelės ir Rišaro nėra jokios fizinės traukos, jis jai yra priedanga, patogumo, stabilumo garantas, pats nežaisdamas jis yra įtrauktas į Adelės neištikimybės įkalčių slėpimo žaidimą).</p> <p>Tačiau net ir labai svarus, argumentuotas, vien tik traumų teorija pagrįstas šios knygos interpretavimas nebūtų visiškai tikslus. Nepaisant neabejotinos trauminių patirčių įtakos subjektų savasčiai, ypač akivaizdžios fiksacijos į traumą Adelės psichikoje, egzistuoja tam tikri kolektyviniai pasąmoniniai modusai, archetipai, energijos, psichikos dalių sąveika – taigi ne tik individualumas, bet ir universalijos, tapatumai. Tada protagonistės paveikslas veriasi plačiau – kaip vienos moters sielos struktūra, kuri gali labai daug atliepti skaitančiajam. Autorė atidžiai ir skrupulingai preparuoja Adelės sielą. O ten plyti pamatiniai žodžiai: skausmas, geismas, tuštuma ir žaidimas. Visos šios sąvokos Adelės psichikoje yra neišvengiamai susijusios. Veikėją jaudina artėjimo prie Kito momentas, jaudina situacijos slaptumas – ji žaidžia kitą gyvenimą, žaidžia slėpynes su Kitais ir pati su savimi, žaidžia geismą. Akivaizdu, kad niekaip neužkamšomą emocinę tuštumą, dvasios badą protagonistė siekia numaldyti gausiu ir grubiu seksu – gyvendama emociniame vakuume, paženklinta Kito geismo, Kito žvilgsnio, Adelė bent akimirkai yra įsteigiama, išsipildanti, tampanti. O iš tiesų ji geidė tik Kito geismo, pačios situacijos, kaip būdo įveikti ontologinę pilkumą. Kaip tiksliai teigiama knygoje: „Ji labai greitai suprato, kad geismas nesvarbu. Ji negeidė vyrų, su kuriais sueidavo. Ne kūno ji troško, o situacijos. Stebėti pasitenkinimą patiriančių vyrų kaukę. Pritvinkti. Ragauti seiles. Vaidinti epilepsinį orgazmą, gašlų pasitenkinimą, gyvulišką malonumą. Stebėti, kaip vyras išeina, jo krauju ir sperma suteptus pirštus“ (119–120 p.). Kito geismas, kito kūnas Tave patvirtina, Tave paženklina, Tave įsteigia, sukuria dialogo iliuziją nesusikalbėjimo su Savimi, Kitu ir pasauliu situacijoje – labai universalus motyvas, validus nepaisant būtų ar nebūtų traumų.</p> <p>Adelės pasyvumas, „lėlės žmogėdros sode“ motyvas koreliuoja ir persikelia į kitas sritis – protagonistė teigia „nepakenčianti minties, kad duoną reikia užsidirbti“: „Ji būtų devintam danguj, jei būtų turtingo ir mažai namie būnančio vyro žmona. Didžiam įsiutusių ją supančių aktyvių moterų šutvių apgailestavimui, Adelė norėtų slampinėti po erdvius namus, neturėdama jokio kito rūpesčio, tik būti graži, kai sugrįš jos vyras“ (17 p.). Šia Adelės išpažintimi pagrindžiami keli romano motyvai, viena vertus, dar kartą pabrėžiamas Adelės pasyvumas, lėlės būvio geismas, kita vertus, L. Slimani pateikia peno apmąstymams – vis labiau įsigalint feministiniam diskursui, ar įmanomas ir pateisinamas „senasis“ moters egzistencijos modelis? Ar kapitalistiniam naudos dauginimo ir funkcionalumo pasaulyje legalu geisti būti tiesiog graži? Priešinga Adelei romane yra jos draugė Lorana – savarankiška, nesusisaisčiusi vedybiniais ryšiais, neturinti vaikų. Šių dviejų moters būties būdų, dviejų pasirinkimų išsklaida taip pat yra svarbi romano įtampos ašis. Protagonistės šeiminio gyvenimo pasirinkimas yra itin kontroversiškas, nulemtas trauminės ir ne tik jos situacijos – Adelei šeima yra stabilumo vieta, panaudos santykiai, stotis, į kurią gali sugrįžti po svetimų vyrų medžioklės. Tačiau dvigubas gyvenimas ir ankstesni išgyvenimai tolina ir stumia Adelę nuo šeimos: „Rišaras kraustosi iš proto dėl sūnaus. Kartais Adelė pagalvoja, ar ji išties jiems reikalinga“ (31 p.).</p> <p>Labai stipri romane Adelės savivokos, lūkesčių, dviejų būčių konfrontacija, skausmingos pastangos apsiriboti vien šeimos pasauliu, būti gera žmona ir mama. Alkis, neišmatuojamas dvasinis badas L. Slimani atskleidžiamas įtaigiai, nuodugniai, tikroviškai, puikiai įtekstinant romano įtampas. Ir labai tikroviška tai, kad laimi alkis. Nes jis yra pamatinis.&nbsp; Knygoje daug panašumų su Larso Von Triero „Nimfomane“, ir tai labai gerai.</p> <p>Kitas knygos koziris – keliaplotmiškas motinystės vaizdavimas. Greta meilės čia daug nusivylimo, pykčio, nuovargio, kuriuos autorė atskleidžia subtiliai, tarsi dėlionės detales, galiausiai susiformuojančias į vientisą struktūrą. Man labai patiko toks „rožinių akinių“ nuėmimas nuo motinystės patirčių – meilė čia maišosi su sunkuliu, našta, susierzinimu: „Liusjenas – našta, suvaržymas, su kuriais jai sunku apsiprasti. Adelei nepavyksta suvokti, kur tarp sumišusių jos jausmų – baimės patikėti Liusjeną kam nors kitam; susierzinimo, kai reikia jį aprengti; nuovargio, kai reikia kopti su narčiu jo vežimėliu į šlaitą – glaudžiasi jos meilė sūnui“ (34 p.).</p> <p>Šioje recenzijoje, kaip iš dalies ir knygoje, nuošalyje lieka Adelės vyras. Iš patikimos skaitytojos girdėjau, kad vyro portreto jai knygoje pasirodė mažoka. Vis tik man patiko toks, regis, sąmoningas Rišaro charakterio šešėliavimas – nujaučiami niuansai išryškinami, vyrui sužinojus apie Adelės neištikimybę. Ir tie link knygos pabaigos atskleidžiami niuansai padeda skleistis kitai knygos temai – Adelės ir Rišaro skirtybėms, iliuzijoms, lūkesčių nesutapimui. Štai Rišaras deklaruoja visada bodėjęsis seksualiniais santykiais, o jo žmona – nimfomanė. Tačiau nesusikalbėjimo, neišsisakymo šydas, nesuderinami poreikiai, paslaptys santykiuose (prisimenu „Moiras ir furijas“ – ne tapatu, jokiais būdais, bet yra panašumų) perteikiami labai tikroviškai ir stipriai. Savotiškas Rišaro naivumas, per savąjį ambicingumą nesuvokiama Adelės prigimties tikrovė, tikėjimas, kad ją galima išgydyti, greičiau – „pataisyti“, kaip daiktą, kaip lėlę, išvesti iš žmogėdros sodo ir vėl paversti namų lėle, yra stiprūs psichologiniai romano momentai.</p> <p>Šis L. Slimani kūrinys parašytas labai įtaigiai, sakiniai taupūs, tikslūs, taiklūs, tačiau išraiškingi, perteikiantys pačią esmę. Nesant perdėtų išvedžiojimų ar įmantravimų, kūrinį lengva skaityti. Tačiau, regis, lengvai srūvančiais žodžiais nesukuriamas paviršutiniškumo įspūdis, priešingai – gyliu, psichologiniais motyvais, aštrumu šį romaną lyginčiau su neseniai recenzuota ir labai patikusia Han Kang „Vegetare“. O ir Violetos Tauragienės vertimas tikrai puikus.</p> <p>Parašiusi recenziją, niekada nejaučiu parašiusi apie kūrinį viską, ką norėjau. Tai neįmanoma. Bet yra romanų, apie kuriuos rašant jauti, kad neišsemta be galo daug. Taip stipru. Ir taip gilu.</p> <p>Ypatingas, tikrai geras romanas, kurį pirmiausia skaičiau kaip žmogus, moteris. Ir man labai labai baisu – kiek daug pasakyta apie mane pačią. Kaipgi nebus šiurpu, o tuo pačiu ir žavu, kai kiti perskaito dalį Tavo savasties? Nekantraudama laukiu „Moters“ žurnalo gruodžio numerio – ten žada būti interviu su L. Slimani.</p> <p>Žmogėdros sode. Pernakt. O gal amžinai. Verta, verta, verta.<br /> <a href="http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Neisgeidziamas-geismas-ir-neprisipildancios-tustumos" rel="nofollow" target="_blank">kamane.lt</a></p>
<p>Vasaros pradžioje lietuviškai išleistas Maroko kilmės rašytojos Leïla'os Slimani romanas „Lopšinė“ buvo maloniai šiurpoka staigmena daugeliui skaitytojų ir literatūros kritikų. Tad džiugu, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla netruko išleisti ir kitą tos pačios rašytojos knygą „Žmogėdros sode“.</p> <p>Tai pirmasis L.Slimani romanas, kuris pasirodęs 2014 m. laimėjo „Prix La Mamounia“ literatūros apdovanojimą, Maroke laikomą lygiaverčiu prancūzų Goncourt’ų premijai. „Žmogėdros sode“ iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė.</p> <p>Panašu, kad Leïla Slimani pasiryžusi imtis temų, kurių kiti rinktis nedrįsta, ypač tokioje apribojimų pilnoje šalyje kaip Marokas. Knygoje „Žmogėdros sode“ pasakojama apie jauną paryžietę, gyvenančią iš pažiūros įprastą šeimyninį gyvenimą, dirbančią įdomų žurnalistės darbą, bet kenčiančią nuo rimtos seksualinės priklausomybės. Slimani šioje knygoje kaip ir „Lopšinėje“ veda skaitytoją per savo herojų vidinių pasaulių labirintus, atskleidžia tamsias ir skaudžias paslaptis, slepiamas po normalumo kaukėmis.</p> <p>Knyga pradedama rytu, kai Adelė, sunkiai iškentusi savaitę be savo „aistrų“ tenkinimo, susapnavusi erotinį sapną vėl palūžta. Vos pabudusi, prieš darbą ji skuba nukenksminti tūnančią kūne „bombą“, kad ši neištaškytų jos į skeveldras, kad galėtų toliau egzistuoti, gyventi normalų gyvenimą kaip visi – t.y. susikaupti darbui, pasirūpinti vaiku, vyru.</p> <p>Adelė pati pripažįsta, kad nemėgsta savo žurnalistinio amato ir neturėjo jokio kito siekio gyvenime, kaip būti stebima, pvz., tapti aktore. Ji būtų laiminga tapusi turtingo ir mažai namie būnančio vyro žmona, ją tenkintų vienintelis rūpestis – būti gražia vyrui. Ji norėtų, kad už jos talentą suteikti vyrui malonumą būtų mokama. Tačiau gyvenimas nesuteikė jai tokių galimybių, todėl Adelė tenkinasi tuo, ką turi, ir stengiasi kažkaip išgyventi. Dabartinis gyvenimas jai atrodo ankštas, apgailėtinas ir be jokio polėkio. Vienintelis dalykas, kuris ją jaudina ir yra užvaldęs visas mintis – nesibaigianti serija seksualinių nuotykių su vis kitu vyru ir pastangos siekiant šią gyvenimo dalį išsaugoti paslaptyje nuo sutuoktinio. Erotizmas, nuolatinė rizika jos gyvenimui suteikia reljefą, maskuojantį kasdienybės lėkštumą ir tuštybę. Seksualinių nuotykių poreikis Adelei nėra tik laisvamaniška užgaida ar pramoga, tai būtinybė išgyventi, kartais labai skausminga, brutuali ir vis sunkiau kontroliuojama.</p> <p>„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėms, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greit tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ir galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?“</p> <p>Įžangoje patalpinta citata iš Milano Kunderos knygos „Nepakeliama būties lengvybė“ apie girtumą nuo silpnybės, trauką viliojančioms gelmėms po mumis, tarsi simbolinis kodas, kuriuo autorė užšifruoja savo pirmąjį kūrybinį kūdikį, o kritikai šią istoriją suskubo vadinti šiuolaikine „Madam Bovari“. Adelė, kaip ir Flaubert'o Ema Bovari ištekėjusi, vyro iniciatyva persikelia gyventi iš triukšmingo, kosmopolitiško Paryžiaus į užmiesčio namą Normandijos provincijoje, kuriame turėtų būti laiminga, gal net susilaukti daugiau vaikų. Gražus namas, kurį nuperka šeimai vyras, tampa jos kalėjimu, įkalinančiu ne tik negalintį patenkinti aistros kūną, bet ir sielą. Netekusi tikrojo savojo aš, Adelė tampa paviršiumi be gelmės, kūnu be šešėlio. Aistros, normalaus gyvenimo nuobodis ir nuolatinis nerimas – emocijos, kurias patiria abi literatūrinės herojės – tiek ponia Bovari, tiek Adelė. Jos gyvena su vieninteliu kasdieniu troškimu – ištrūkti, rizikuoti viskuo, kad ir kas nutiktų, kad tik nutiktų.</p> <p>„Palikdama Paryžių ji atsižadėjo visko. Ji nebeturi darbo, nebeturi draugų, nebeturi pinigų. Nieko, išskyrus savo namus, kur žiema laiko ją nelaisvėje, o vasara – gryna iliuzija. Kartais ji primena išprotėjusį paukštį, kalenantį snapu į langų stiklus, laužantį sparnus į durų rankenas.“</p> <p>Kad ir kiek puslapių šioje knygoje užimtų seksualinių patirčių ar minčių apie jas aprašymai, „Žmogėdra sode“ nėra vien istorija apie nimfomaniją. Tai slogi knyga apie vienišumą, sielvartą, vidinę tuštumą, kurios, deja, nepajėgia užpildyti nei šeima (kuri yra vien „prieglobstis baimių vakarams ir patogus atsitraukimas po ištvirkavimo dienų“), nei jaudinantys seksualiniai santykiai, nereiškiantys nieko daugiau, kaip tik dar vien dozę seksualinio opiumo momentinei abstinencijai numalšinti. Autorė, įterpdama pasakojimus apie Adelės vaikystės momentus, kuriuose ši pirmą kartą pajunta baimės, geidulio, pasibjaurėjimo ir erotinio jaudulio mišinį, tarsi įteikia skaitytojui raktą nuo durų į šios moters vidinio pasaulio požemius. Požemius, kurių šiurkščioje, ištvirkimu ir baimėmis dvelkiančioje aplinkoje išaugo žmogėdra, naikinanti Adelės gyvenimą iš pačių tamsiausių sielos gelmių.</p> <p>Dar viena knygos tema – ar meilė gali išgyventi išdavystę? Kaip turi elgtis vyras, sužinojęs apie tai, jog jo žmona, jo vaiko motina yra kekšė, tobula melagė, mieganti su visais iš eilės ir net su jo kolegomis? Atsakymo teisingo nėra. Jis netgi svarsto, ar svarbu tas gyvenimo pagrindas, dėl kurio jis tiek prakaitavo? Ar svarbu gyvenime stabilumas, šventas nuoširdumas ir siaubingas skaidrumas? Bet Rišaras, Adelės vyras, pasirenka meilę, renkasi laikyti ją už riešo, kai ji pasens ir nieko nematys. Pasirenką ją vilkti pažeme ir niekada nepaleisti, net kai išsigandusi tuštumos užsigeis nupulti. „Meilė – tai tik kantrybė. Pamaldi, pašėlusi, tironiška kantrybė. Tokia neprotingai optimistiška kantrybė“, – sakys jisai. Ir tai bus tas vienintelis šviesus, viltį teikiantis momentas visoje knygoje, leisiantis tikėti, kad meilė ir tik meilė gali išgelbėti net ir žmogėdras.</p> <p>Slimani stilius taupus, bet labai taiklus, o kartu nemoralizuojantis ir nieko neteisiantis. Tiek „Lopšinė“, tiek „Žmogėdros sode“ – abu romanai pasižymi stipriu psichologiniu bei emociniu užtaisu, neleidžiančiu skaitytojui atsikvėpti nė akimirkai. Skaitant jos knygas (ypač „Žmogėdras sode“) jautiesi lyg sėdėtum kartu su herojais ant tiksinčios bombos, bijai įkvėpti ir atsitraukti nuo knygos, kad nuo to krustelėjimo staiga nesprogtų tie trapūs, ant plonų įtemptų, vienatvės ir beviltiškumo siūlų besilaikantys herojų pasauliai. Nepaisant to, kad Leïla'os Slimani knygos liūdnos, sklidinos tamsos, nihilizmo – man asmeniškai, jos tapo vienu didesnių atradimu literatūrinėje padangėje.</p> <p>Pabaigai, dar norisi atkreipti dėmesį į dizainerės Deimantės Rybakovienės subtiliai erotišką knygos apipavidalinimą ir vertėjos Violetos Tauragienės darbą, šios dėka romano tekstas skamba labai elegantiškai, o kartu aštriai ir efektingai, priverčia krūpčioti nuo kiekvieno, lyg adata duriančio į širdį žodžio.</p> <p>Jurga Mandrijauskaitė <a href="https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-leilos-slimani-zmogedros-sode-romanas-apie-nepakeliama-kunisku-aistru-sunkybe-286-877592" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a></p>
<p>Iš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės.</p> <p><em>„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“</em></p> <p>Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.</p> <p>Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per&nbsp; greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.</p> <p>Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.</p> <p>Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.</p> <p>Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.</p> <p><em>„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“</em></p> <p>Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).</p> <p>O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.</p> <p><a href="https://lentyna.wordpress.com/2017/10/30/leila-slimani-zmogedros-sode/" rel="nofollow" target="_blank">Knygų lentyna</a></p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €