Svogūno lupimas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Svogūno lupimas

Svogūno lupimas
Autorius: Günter Grass
Prekės kodas: 9789986399179
Pavadinimas Svogūno lupimas
Žanras autobiografija
Vertėjas iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas
Metai 2016
Psl. skaičius 400 p.
Įrišimas kietas
Dailininkas Zigmantas Butautis
ISBN 978-9986-39-917-9
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.8 cm
Kaina: 11.00 €
Kiekis:  

Skandalą Vokietijoje sukėlusi autoriaus biografija

Nobelio premijos laureato Günterio Grasso biografinė knyga „Svogūno lupimas“, vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą. Apie ją kalbėjo ne tik vokiečiai, bet ir anglai, amerikiečiai, prancūzai. Pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. Günteris Grassas pirmąsyk viešai pripažino tai, ką ilgai slėpė. Sulaukęs 79-erių jis panoro papasakoti apie juodžiausią savo praeities dėmę.

Tai istorija apie vaiką, kuris, svajodamas ištrūkti iš ankšto dviejų kambarių buto Dancige, tapo fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos jis buvo pašauktas tarnauti SS...

Prieš mūsų akis skleidžiasi spalvinga XX amžiaus panorama ir intymiausios rašytojo gyvenimo akimirkos: gintarais nusėta Baltijos pakrantė, amerikiečių belaisvių stovykla, kurioje žaista kauliukais su, tikėtina, būsimu popiežiumi, pokario Vokietijos griuvėsiai, tautos kaltės klausimas, meilės nuotykiai, dailės studijos, Paryžius, draugystė su Pauliu Celanu, „Skardinio būgnelio“ gimimas...

Günter Grass romanas „Svogūno lupimas“ išrinktas į vertingiausių 2016 metų verstinių knygų penketuką.  

 

Susiję leidiniai

Katė ir pelė
7.70 €
Bado šokis
7.00 €
Šuniški metai
12.80 €


<p>Į Günterio Grasso romane „Skardinis būgnelis“ aprašytą užeigą svečiai eidavo tam, kad, sumokėję atitinkamą mokestį ir iš šeimininko gavę peilį, lentelę bei svogūną, deramai išsiverktų. Šios įstaigos, pavadintos „Svogūnine“, idėją galėtume interpretuoti kaip kolektyvinės kaltės, kainos, kurią tenka už ją sumokėti, simbolį, o 2006-aisiais vokiškai pasirodžiusią ir Teodoro Čet­rausko neseniai į lietuvių kalbą išverstą autobiografiją „Svogūno lupimas“ – kaip sudėtingą kaltės individualizavimo aktą: autorius palengva narsto savo atmintį, atsargiai vieną po kito lupa luobus, už kurių slypi paauglystės metus apgaubusi gėda ir valia jos šaknis iš naujo, dabar jau viešai, permąstyti.</p> <p>Autobiografijai pasirodžius Vokietijoje pabrėžtas uždelsto ir gėdingo prisipažinimo tarnavus SS aspektas, netrūko šūksnių, siūlančių iš 1999-ųjų nobelininko atimti iškiliausią literatūros premiją. Prisipažįstama: „Dar paskutiniais Laisvojo miesto metais – tada buvau dešimties – mano vardą turintis bernaitis visiškai laisva valia įstojo į jungfolką, paruošiamąją hitlerjugendo grandį“ (p. 24); „Tačiau aš pats galiu save apkaltinti, įvertinti ir nuteisti. Kaip hitlerjugendo narys aš buvau jaunasis nacis, tikintis iki galo. Tiesa, ne fanatiškai, bet visuomet neatitraukdamas akių žvelgiau į vėliavą, apie kurią buvo sakoma, kad ji „daugiau nei mirtis“, ir žygiavau kartu su visais į koją“ (p. 37).</p> <p>Vis dėlto skaitant pirmiausia patraukia savitų personažų, erdvių, idėjų autobiografiškumas. Ne (tik) vaizduotė, o konkrečios gyvenimo aplinkybės lėmė, jog „Skardiniame būgnelyje“ veikia sijonais apsitaisiusi močiutė Ana Bronski (neprisimenu kito literatūros kūrino, kuriame taip talentingai ir įtaigiai būtų pavaizduota močiutė) ar būgnais muša nuo mažumės panoręs nebeaugti Oskaras. Daugelio veikėjų prototipus „Svogūno lupimo“ autorius, šioje recenzijoje tapatinamas su pasakotoju, konkretizuoja, taip netiesiogiai primindamas gana banalų ir, vienok, naivoką klausimą: kiek rašytojo kūrybiškumą lemia jo vaizduotė ir intensyvus, sistemingas darbas, o kiek pats likimas nepašykšti autentiškos medžiagos, kuria belieka – ir tai, žinoma, ne taip jau paprasta – pasinaudoti rašant.</p> <p>Kiekvieną autobiografiją galima suvokti kaip tarpų tarp to, ką atmintis išsaugojo, ir to, ko nepavyksta atgaminti ar kruopščiau išraizgyti, (už)pildymą. Rašantysis neišvengiamai blaškosi tarp ryškesnių ir blankesnių prisiminimų. Bandydamas reprezentuoti gyvenimo visumą, jis daugiau ar mažiau gundomas jungti savo patirtis į magnum opus, kupiną sudėtingų pasirinkimų ir atvedusį į menines aukštumas – niekas neverčia pasakojimo drumsti tuo, kas nemalonu ar pernelyg asmeniška. Grassas, regis, išvengia tokių gundymų pabrėždamas atminties nerišlumą ir nepatikimumą: „Kadangi aš, po karo iškeldintų tėvų vaikas, priešingai negu kiti mano kartos rašytojai, gimę ir užaugę prie Bodeno ežero, Niurnberge ar Šiaurės Vokietijos lygumoje ir turintys mokyklos baigimo pažymėjimus bei ankstyvosios kūrybos pavyzdžių, neturiu nieko, kas būtų išlikę iš mano vaikystės ir jaunystės laikų, man belieka kreiptis vien į nepatikimiausią iš visų liudytojų – Atmintį, įnoringą, dažnai migrenos kamuojamą damą, be to, pasak žmonių, labai priklausomą nuo rinkos konjunktūros“ (p. 54).</p> <p>Pasitelkdamas tai svogūno, tai gintaro (kurį, beje, persikėlęs iš Kuršių nerijos, pirko anuomečiame Mėmelyje) metaforas kalbantysis atmintį reflektuoja kaip sudėtingą savo poelgių (per)svarstymo ir (per)vertinimo įrankį, kaip iš fragmentų klijuojamą kino juostą, kurioje apstu išblukusių kadrų ir kurią pažaboti tenka sąmoningai ar nesąmoningai ką nors prikuriant: „Mat kai kuriuos prisiminimus reikia papildyti. Kadangi juose kartais akivaizdžiai kažko trūksta“ (p. 8); „Sugavau save, kad kai verčiu praeities puslapius atgal ir aptinku tuščių vietų, imu piešti ornamentus arba žmogeliukus“ (p. 62). Iš pradžių toks savos patirties atkūrimo būdas prikausto dėmesį ir atrodo kaip autentiška ir pagirtina autoriaus pastanga, tačiau ilgainiui, ypač antroje knygos pusėje, ima įgristi, atminties netobulumo motyvas norom nenorom skatina suabejoti, ar kartais taip (žaidybiškai) neprisidengiama nuo atsakomybės už dėstomo turinio tikrumą: „Kokia vis dėlto kaprizinga ta atmintis...“ (p. 234); „Svogūnas atsisako liudyti“ (p. 281) ir t. t.</p> <p>Nors žvelgiant į knygos visumą išlaikoma chronologija, netrūksta šuoliavimo istorija pirmyn ir atgal (vartojant naratologijos terminus: analepsių ir prolepsių). Autorius pripažįsta: „Prievolė laikytis chronologijos mane apskritai varžo kaip korsetas“ (p. 273); „Kuo labiau senstu, tuo nepatikimesnis ramentas darosi chronologija“ (p. 350). Neretai dabarties ir praeities ribos susilieja, apie praeitį prabylama esamuoju laiku: „Dabar mane šildo birželio saulė, kaip tada šildė balandžio. Ir aš matau, kaip mes kabiname tuo pačiu taktu. Stovime prie kelio, kuriuo važiuoja kontratakuoti besiruošianti tankų kolona ir trukdo priešinga kryptimi judančiam bėglių srautui“ (p. 139). Akį rėžia ir dažnas gramatinių asmenų kaitaliojimas – tarsi provokuojančiame saviidentifikacijos slėpynių žaidime, kurio nugalėtojas taip ir neišaiškėja, vienur kalbama pirmuoju, kitur –­ trečiuoju asmeniu: „Tiek dabar, tiek anksčiau vis maga slėptis už trečiojo asmens įvardžio...“ (p. 7); „Galima rasti ir daugiau mano blaškymosi pavyzdžių; tai neduoda ryškaus vaizdo, aš nematau savęs arba matau tiktai fragmentus“ (p. 389). Trumpakelniu berniukėliu, jaunikaičiu mano pavarde ir kitaip (auto)ironiškai pravardžiuojamas aš iš vaikystės nesutampa su čia ir dabar pasakojančio aš: distancija, nors atstumai skirtingose knygos vietose kinta, išlaikoma iki pat pabaigos. Kaip teigia autobiografiją analizavusi literatūrologė Rebecca Braun, „sub­jektas piešia savęs jaunesniojo paveikslą po paveikslo, tačiau nepajėgia išgryninti jokio bendro ir aiškaus dabartinio savęs įvaizdžio“1. Praeities fragmentai užgožia dabartį.</p> <p>Knygoje ne sykį aktualizuojama rašytojo ir personažo skirtis: „...galbūt dar lieka kai ką pridurti apie kūrybą ir tikrovę, apie tai, kas kam ką įdėjo į lūpas, kas tiksliau meluoja – Oskaras ar aš, kuo galų gale galima tikėti, kas kieno vedžiojo plunksną ir kas dar lieka nepasakyta“ (p. 257). Žinoma, skaitytojas pats sprendžia, kuo laikyti nepaliaujamai kaukes keičiantį „Svogūnų lupimo“ pasakotoją, o pastarasis atskleidžia asmeninius (buvusius ir esamus) trūkumus kompensuojantis fikcijoje, kur personažai, dėl autoriaus plunksnos atsidūrę iš dalies panašiose situacijose kaip kadaise jis pats, elgiasi gerokai ryžtingiau ir sėkmingiau: „Kasdieniniai apsijuokimai per pietus neliko be pasekmių. Mano romano herojus Oskaras Maceratas tuo metu, kai aš ganiau ožką, dėl to, kad neauga, atsiduria ligoninėje, kur tuojau pakviečia į pasimatymą jį prižiūrinčią seselę (...). Oskaro liežuvis buvo gerai pakabintas, o aš negalėjau nieko išstenėti. // Jis sugebėjo išsprausti naudą netgi iš savo kupros ir jam nereikėjo ieškoti žodžio kišenėje, o man neateidavo į galvą nieko doro“ (p. 247). Ši ir panašios vietos kreipia link rašymo kaip terapijos, nesusitaikymo su gyvenimo tikrove, asmeninių kompleksų projektavimo į veikėjus problematikos.</p> <p>Skaičiusiųjų Grasso romanus, matyt, pernelyg nenustebins pasakotojo įvaizdžių kontrastingumas: nuo svajingo romantiko (vietomis prabylančio bemaž Rilke’s intonacijomis) iki atskalūno, literatūros lauko paribiais vaikštančio individualisto („...susitaikiau su rizika tapti atskalūnu, nepritampančiu prie jokios naujos meno srovės. Ir tai turėjo pasekmių: visos mano kūrinių parodos buvo tik personalinės, likdavau besikeičiančių meno madų nuošalėje, ir taip yra iki šiol“, p. 352) iki viešai intensyvų potraukį priešingai lyčiai eksplikuojančio, su juo besigrumiančio subjekto. Palyginimui siūlau šias dvi citatų grupes:</p> <p>x) „Jūra vis naikino mano statinius. Aukšti bokštai be garso griuvo. Ir šlapias smėlis vėl byrėjo man tarp pirštų“ (p. 14); „...todėl aš palikdavau laiškų, kur galimai sėdi ji, mano neįgyvendinamų norų akivaras“ (p. 58); „Mane seniai traukė medžiai, matyt, todėl vis piešiau vienišą ąžuolą“ (p. 79);</p> <p>y) „penis, priklausantis man ar tam sakuose sustingusiam autoportretui, yra visiškas beprotis ir nusiteikęs toks išlikti iki gyvenimo galo. Kol kas jį dar įmanoma trumpam nuramdyti senu bibliniu metodu, bet rankos jam jau negana“ (p. 56); „...stengdavausi atsistoti tarp jaunų merginų, arba mane prispausdavo prie vyresnių moterų. Netgi tada, kai nebūdavau priplotas prie jų, mano kelnės vis tiek liesdavosi prie moteriškų drabužių. Ir sulig kiekvienu sustojimu ir pajudėjimu medžiaga vis labiau glausdavosi prie medžiagos, kūnas prie kūno. (...) Nenuostabu, kad mano ir taip savarankiškas, be to, lengvai sujaudinamas penis per tą pusvalandį, kol atvažiuodavau į darbą, pusiau arba išvis kaip reikiant sukietėdavo“ (p. 243).</p> <p>Dalis įvykių ir situacijų, „lupamų“ autoriaus, apgaubtos kalte ir gėda. Įdomu, jog kaltės, kurios pateisinti ar nurašyti dėl jaunam amžiui būdingo paikumo nesiekiama, motyvas jungiamas su šokiu. Šokis funkcionuoja tarsi atminties valykla, išsišokti tampa tolygu pamiršti – „Tai buvo šokių karštligės metas. Mes, pralaimėjusieji, pajusdavome lyg kokį narkotinį apsvaigimą, atsipalaidavimą, kai išgirsdavome užjūrio nugalėtojų bliuzą „Don’t fence me in...“ (...) Visa, kas gėdinga ar baisu, liko praeityje ir buvo neaptarinėjama. Praeitis ir jos masinių kapų kalvos nuo šeštadienio iki sekmadienio buvo lyginamos šokių salėse“ (p. 251).</p> <p>Pabaigus autobiografiją belieka spėlioti, kurie iš aprašytų įvykių buvo lemtingi, pavyzdžiui, kaip rašytojo vaizduotę paveikė Aukštutinio Pfalco belaisvių stovykloje klausyti virimo kursai (kurių dėstytojas virė ir kepė tiesiog pasakodamas ir fantazuodamas), kokią įtaką padarė kareivis, taip niekad ir nepaėmęs į rankas ginklo (vis kartojantis „mes to nedarom“; beje, Grassas teigia neiššovęs nė vieno šūvio), ir ar Günterio mama, kolonijinių prekių parduotuvės savininkė, leisdama sūnui „išmušinėti“ skolas, numanė, jog jis tapsiąs menininku: „Skolų rinkimas mane praturtino ir kitu atžvilgiu, kuris, tiesa, davė naudą tiktai po kelių dešimtmečių, kai virto realia proza“ (p. 29).</p> <p>„Svogūno lupime“ steigiamas žvilgsnis į menininką kaip godų atminties vartotoją provokuoja klausti, ar pastarasis pirmiausia laikytinas talentingu (už)rašytoju, ar talentingu (pa)tyrėju, (pa)stebėtoju ir (re)transliuotoju. O gal kūrybą ir galėtume apibrėžti kaip pastabumo, jaut­rumo, distancijos, pasiryžimo fiksuoti rezultatą? Vienaip ar kitaip, ilgainiui, eilutė po eilutės, autoriui nieko nebelieka: „Viską, ką pasitelkus pagalbines priemones pavyko suformuluoti, performuluoti ir paskui papasakoti, darant šuolius pirmyn ir atgal, prarijo visa­ėdžiai monstrai romanai ir pavertė žodžių kaskadomis. Lyrines išskyras keitė epinės. Po tiekos jų, nusėdusių knygose, imi manyti, kad likai tuščias, galutinai išsirašęs“ (p. 271). Vargu, ar siekis sąžiningai išsipasakoti apibendrintų Grasso siunčiamą žinutę. Juk „kiekvienas maudosi pats sau“2, kiek­vienas, apsilankęs „Svogūninėje“, turi nusilupti savo svogūną.</p> <p>P. S. Leidykloje apgailestavo, jog dalį knygos aplankų išleido su broku – bak­lažano spalvos. Likęs tiražas turėjo pasirodyti „tikrąja“ spalva, kad ir kokia ji būtų. Prieš išsiųsdamas šį tekstą galvoju, kad tai visai iškalbinga. Retas egzemp­liorius – baklažano spalvos svogūnas – prašosi būti lupamas literatūros gurmanų virtuvėse.</p> <p>&nbsp;</p> <p>1 Rebecca Braun. „Constructing authorship in the work of Günter Grass“. – New York: Oxford university press, 2008, p. 178.</p> <p>2 Günter Grass. „Šuniški metai“. – V.: „Alma littera“, 1997, 574.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2017-03-17-nr-3607/3869-literatura/5952-saulius-vasiliauskas-autorius-svogunineje" rel="nofollow" target="_blank">Literatūra ir menas</a></p>
<p>Gunteris Grassas „Svogūno lupimas“&nbsp;</p> <p>Vienas garsiausių vokiečių rašytojų, poetų ir menininkų, 1999 m. Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas neblogai žinomas lietuvių skaitytojui. Lietuviškai išleista visa jo „Dancigo trilogija“: romanai „Skardinis būgnelis“, „Katė ir pelė“ ir „Šuniški metai“, lietuviškai galime perskaityti ir jo romanus „Rupūžės kurkimai“, „Krabo žingsniu“ ir „Mano šimtmetis“. 2000 m. rašytojas viešėjo Lietuvoje, kartu su Nobelio premijos laureatais Czeslawu Miloszu ir Wislawa Szymborska dalyvavo Vilniuje atidengiant paminklinę lentą Josifui Brodskiui.&nbsp;</p> <p>Ką tik lietuviškai pasirodė ir dar vienas, autobiografinis, skandalą Europoje sukėlęs G.Grasso romanas „Svogūno lupimas“ (iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas). Tai autobiografinė knyga, apimanti nemenką dalį XX amžiaus: autorius pasakoja apie savo vaikystę Dancige (Gdanske), bet didžioji romano dalis skirta dvidešimčiai metų – nuo karo pradžios 1939-aisiais iki 1959 metų rudens, kai pasirodė G.Grasso romanas „Skardinis būgnelis“, atnešęs autoriui pasaulinę šlovę.&nbsp;</p> <p>Autorius pasakoja apie karo beprasmybę, kaip buvo sužeistas, kaip traukėsi nuo artėjančių rusų per visą Vokietiją, aprašo karo belaisvių stovyklas, klajones po nusiaubtą pokario šalį, bandymus sužinoti ar gyvi jo tėvai ir sesuo, pastangas juos surasti, jis rašo apie bandymus įstoti į Menų akademiją, apie tai, kaip įgijo akmentašio profesiją, kaip persikraustė į Berlyną, vedė, kaip ėmė rašyti ir piešti.</p> <p>O skandalą šis romanas sukėlė dėl vienos priežasties – 79 sulaukęs autorius pagaliau ryžosi papasakoti, tai, ką ilgai slėpė ir ko gėdijosi: kaip sulaukęs septyniolikos buvo pašauktas tarnauti į Wafen SS dalinius. Kaip romano pradžioje sako jis pats: „...aš rašau apie sarmatą ir paskui ją šlubčiojančią gėdą“. Galima nujausti, kas paskatino šio romano rašymą, į tai atsako pats autorius: „Skolos ir kaltė. Du žodžiai, giliai įleidę šaknis į vokiečių kalbos dirvą“. Pasak jo, jam skirtas kaltės įrašas toks: „Mano įrašas trumpas ir aiškus: aš tylėjau“.</p> <p>Pasakodamas apie save, G.Grassas nuolat remiasi dviem – svogūno ir gintaro metaforomis.</p> <p>Svogūnas jam – atmintis: „įkyriai klausinėjama atmintis būna kaip tas svogūnas, kurį lupant viena po kitos pasirodo raidės (...) Svogūnas turi daug sluoksnių. Vos tik pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tik lupamas sako tiesą.“&nbsp;</p> <p>Bet G. Grassas rašo romaną ne tik apie kaltę, gėdą ar tai, kaip jis ir daugelis vokiečių buvo apgauti, kaip buvo sujaukti jų protai. Jo romanas yra ir apie tai, kaip Dancigo berniūkštis tapo kūrėju, rašytoju ir čia jam padeda kita, pasak jo, „pagalbinė priemonė“ – gintaras, kaip jis pats rašo – „rastas Baltijos jūros pakrantėje ar prieš gerus metus nupirktas iš žmogaus, kuris tame Lietuvos mieste, kuris anksčiau vadinosi Mėmelis, prekiavo po atviru dangumi“.&nbsp;</p> <p>Gintare slypi įvairios drumzlelės, gyviai, inkliuzai, inkapsulės. Į jį įsižiūrėjus, ima ryškėti likimo raštas, pavertęs G.Grassą tuo, kuo jis yra dabar. Įklimpę gintaro atmintyje išryškėja ir G.Grasso personažų prototipai ir tikri, slapyvardžiais pridengti žmonės: rašytojai, dailininkai, visuomenės veikėjai.&nbsp;</p> <p>G.Grasso romanas-autobiografija pabrėžtinai subjektyvus, jis remiasi savo patirtimi, savo vertinimais, dalykais, kuriuos girdėjo, matė ir patyrė. O ir kreipiasi romane ne į kitus, o į save. Jis žaidžia tiek su savo, kaip autoriaus personažu – kai kur rašydamas apie save trečiuoju asmeniu, tiek su skaitytoju, pernelyg pabrėžtinai nekreipdamas į jį dėmesio, tarsi šnekėdamasis su savimi, bet žinodamas, kad jį stebi smalsi skaitytojo akis.&nbsp;</p> <p>Kai kur į romaną G.Grassas sąmoningai įpina savo asmenybės legendos epizodus, anekdotus. Tarkim, jis pasakoja, kaip kažkada džiazo klube jame teko groti su Louis Armstrongu, o amerikiečių valdomoje karo belaisvių stovykloje lošti kauliukais su uoliu kataliku Jozefu, kuris vėliau paaiškėjo esąs Josefas Ratzingeris, būsimas popiežius Benediktas XVI.&nbsp;</p> <p>Pats romanas neskubrus, šakotas, su daug nukrypimų, detalių, pasvarstymų, parašytas meistriškai. Ir skaitydamas pajunti, kaip pasiilgai senos geros prozos ir pavargai nuo skubotumo, blizgučių, triukų, pripainiotų užpainiotų siužetų ir naratyvų.&nbsp;</p> <p>Būtinai reikia paminėti ir puikų, skaitymo malonumą gerokai padidinantį romano vertimą, jį išvertė beveik visus mūsų skaitomus autoriaus romanus išvertęs T. Četrauskas.&nbsp;</p> <p>Nežinia, gerai ar blogai, kad šiame G.Grasso romane, skirtingai nei kai kuriuose leidimuose kitomis kalbomis, nepateiktas straipsnis apie jo tarnavimą Wafen SS daliniuose ir su tuo susijusį skandalą. Žinoma, kas norės, galės apie tai su visomis smulkmenomis pasiskaityti internete, o kas pasitikės šia knyga, šiuo nuluptu, atmintį ašaroti verčiančiu svogūnu, taip pat, manau, tikrai nepasigailės. Nes 400 puslapių romane – ši tarnyba tik epizodas ir būtų neprotinga visą turinį suvesti tik į jį. Juolab G.Grasso pažiūromis abejoti lyg ir nebuvo pagrindo, o ir nacizmu ar simpatijomis jam jo apkaltinti neįmanoma. Galima tik pripažinti jo drąsą apsivalyti, išpažinti ir išsisakyti.&nbsp;</p> <p>O visiems moraliniams teisuoliams G.Grassas turi vieną, pašaipų atsakymą: „žmonės su teisingomis biografijomis visuomet žino, kas teisinga, o kas ne“. Tokie tik juoda ir balta pripažįstantys teisuoliai dažnai ir stumia žmoniją į katastrofas ir susinaikinimą.</p> <p><a href="http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/marius-burokas-sapiens-ir-svogunai-knygu-apzvalga-286-718374" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a></p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €