Vienuolikta stotis

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Vienuolikta stotis

Vienuolikta stotis
-47%
Autorius: Emily St. John Mandel
Prekės kodas: 9789986399117
Pavadinimas Vienuolikta stotis
Žanras romanas
Vertėjas Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė
Metai 2016
Psl. skaičius 420 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Vanda Padimanskaitė
ISBN 978-9986-39-911-7
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 3.8 cm
Kaina: 9.50 € 5.00 €
Kiekis:  

Istorija apie atmintį, praradimus, ilgesį ir pasaulio grožį

Kirsten niekada nepamirš to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį... Nes kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė...

Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių bei muzikantų grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija, jų noras – išsaugoti meno ir žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką prisimena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?

Romanas apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai kaip The Washington Post, San Francisco Chronicle, Chicago Tribune, Entertainment Weekly, Time ir kt. Kūrinys išverstas į 28 kalbas.

Nuostabus romanas... jis kviečia mus ne baimintis dėl pasaulio pabaigos, o vertinti tą malonę, kurią mums duoda kasdienybė.
San Francisko Chronicle

Trikdanti, išradinga ir jaudinanti „Vienuolikta stotis“ privertė mane ilgėtis pasaulio, kuriame vis dar gyvenu.
Jessie Burton 

Emily St. John Mandel – Niujorke gyvenanti kanadiečių kilmės rašytoja, keturių romanų autorė.

Susiję leidiniai



<p>4. Odė mūsų kasdienybės formoms, laukiančioms istorijos pabaigos</p> <p>Emily St. John Mandel. „Vienuolikta stotis“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.</p> <p>Šiuolaikinės kultūros tyrinėtojai, stebintys nesiliaujantį istorijos pabaigą skelbiančių vaidybinių kino filmų ir televizijos serialų, komiksų ir romanų srautą, linksta manyti, jog pasakojimai apie trečiąjį pasaulinį karą, technogenines katastrofas, zombių apokalipsę, gamtos kataklizmus ir pandemijos protrūkius yra simptomas. Jis leidžia kon­statuoti, jog Vakarų visuomenė gyvena nerimastingoje, konfliktiškoje, kupinoje dramatizmo dabartyje ir kartu jaučia netikrumą dėl ateities.</p> <p>Šis teiginys, tiesą sakant, jau senokai neteko konceptualios įžvalgos statuso ir virto banalybe. Juk visiškai akivaizdu, jog apie mūsų gyvenamą epochą galima pasakyti: „Čia iš tiesų kažkas ne taip.“ Pastarieji žodžiai sakomi intonacija, neturinčia nieko bendra su XX a. pabaigoje Franciso Fukuyamos deklaruotu optimizmu, esą po kraštutinumų ir žiaurybių šimtmečio žmoniją ištiksianti istorijos pabaiga bus saugus ir nuobodus egzistencinis akligatvis („Kova dėl pripažinimo, pasiryžimas rizikuoti gyvybe vardan abstraktaus tikslo, pasaulinė ideologinė kova, reikalavusi įžūlumo, didvyriškumo, vaizduotės ir idealizmo, užleis vietą ekonominiams apskaičiavimams, nesibaigiantiems techninių problemų sprendimo procesams, susirūpinimui gamtos apsauga ir vartotojų išpuoselėtų reikalavimų tenkinimui“2). Taigi dabar mes gyvename ne fukijamiško rojaus laukimo, o XX a. perversijų sugrįžimo nuojautomis, ir tai sėkmingai išnaudoja Holivudo iliuzijų fabrikas.</p> <p>Kanadiečių rašytojos Emily St. John Mandel romanas „Vienuolikta stotis“ iš pirmo žvilgsnio atitinka ankščiau aprašytą popkultūros išgrynintą kanoną: praėjus kelioms savaitėms nuo pirmųjų gandų apie agresyvią gripo formą, pirmiausia paplitusią Gruzijoje, žmonijos (tiksliau, jos likučių) gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia: didžioji dalis technikos bei socialinių institutų nustoja veikti ir įsigali fiziškai stipresniojo teisė. Kita vertus, knygoje nerasite kvapą gniaužiančių scenų, gimusių pakrikusiose serialo „Vaikščiojantys numirėliai“ kūrėjų fantazijose, kai desperatiškai kovojama dėl maisto, vaistų ar galimybės išlaikyti žmogiškojo orumo likučius. Klajodama tarp ikiepideminio ir postepideminio (kuriuos skiria kelios dešimtys metų) laikotarpių rašytoja kuria odę mūsų trapios kasdienybės formoms, sykiu leisdama suprasti, jog reikia mėgautis kiekviena mūsų individualios ir kolektyvinės istorijos akimirka. Kol ji vis dar tęsiasi. Vidurio Europos gyventojams šis realybės trapumo ir saugios istorijos laikinumo jausmas pažįstamas itin gerai.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2017-01-13-nr-3599/3720-knygu-presas/5730-aurimas-svedas-penkios-knygos-istorinei-vaizduotei-ugdyti" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a>&nbsp;</p>
<p>Reikia pasidžiaugti, jog Arthuro C. Clarke’o premija 2015-aisiais apdovanotas romanas jau išverstas ir išleistas lietuviškai. Jeigu neklystu, be Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ daugiau šia premija apdovanotų kūrinių vertimų lietuviškai neturime. Deja, negaliu šimtu procentų teigti, jog tas apdovanojimas buvo viena iš pagrindinių paskatų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai imtis šios knygos leidybos (gi „Vienuolikta stotis“ gavo ir Toronto knygų premiją, kas taip pat daug sako), bet man kaip fantastikos mėgėjui (o Lietuvoje tokių netrūksta, tik didžiosios leidyklos kažkodėl užsispyrusiai tą faktą ignoruoja) Clarke’o apdovanojimas yra tas užrašas ant viršelio, kuris verčia pradėtas ir ilgai eilėje stovinčias knygas atidėti tinkamesniam laikui.</p> <p>Iki šiol man negirdėta rašytoja Emily St. John Mandel gimė Kanadoje ir „Vienuolikta stotis“ yra jos ketvirtasis bei iki šios dienos sėkmingiausias romanas, kuris tikrai vertas ne tik mokslinės fantastikos mėgėjų akių. Tiesą sakant, čia tos fantastikos ne prūdai. Tik tiek, jog žmonijos daugumą į kapus nuvarė nepagydomas Gruzijos gripas. Mandel neaiškina iš kur išlindo ta nepagydoma liga, visiškai neskiria dėmesio jos analizei, įveikimui ar tikėtiems kovos su virusu būdams, vietoj medicininių ir išgalvotų mokslinės fantastikos niuansų autorė pasaulio postapokaliptiškumą tiesiog ima kaip atspirties tašką, kuris istoriją padalija į dvi dalis: iki ir po lemtingojo įvykio.</p> <p>Pasakojimas prasideda mūsų dienų Toronto Eldžino teatre, kuriame tą lemtingą vakarą scenoje pasirodymo metu širdies smūgį patiria garsus aktorius, turėjęs tris žmonas, naują mylimąją, vaiką, draugą, bendradarbį, jo sukniubimą matė maža teatro darbuotojos dukra Kirsten, o atgaivinti dar bandė iš žiūrovų gretų atbėgęs daktaras. Visi šie išvardintieji keliauja per tolimesnius romano puslapius ir vienaip ar kitaip jų keliai susikirs ateityje ar jau buvo susikirtę praeityje. Vieniems personažams skiriamas didesnis dėmesys, kitiems – mažesnis, o pagrindinį veiksmą į priekį per apmirusį pasaulį veža Keliaujanti Simfonija – nedidelė keliaujančio teatro trupė, kuriai priklauso ir jau subrendusi minėtoji Kirsten.</p> <p>Kelionės per pasikeitusį pasaulį motyvas dažnas tokio pobūdžio knygose, filmuose, serialuose – gi išlikusieji yra priversti ieškoti to Smaragdo miesto, kuriame stebukladarys burtininkas suteiks išganymą jei ne kūnui, tai bent sielai. „Vienuoliktos stoties“ personažai taip pat keliauja. Kas mintimis, prisiminimais per savo gyvenimą iki jo pabaigos, kas kojomis – į paskutinę stotį. Kelionę lydi įvairūs nutikimai, neapsieinama ir be šabloniškų naujų pranašų, interpretuojančių Bibliją, paskui jį sekančių naujo kulto vergų, šiaip niekadėjų, herojiškų geradarių, keistų miestelių keistų bendruomenių, įsivaizdavimo, kaip žmonės gyvens be elektros, be automobilinio kuro, be telefonų, interneto…</p> <p>Tačiau Mandel dviračio neišradinėja, ji neaplenkia tų apgailestavimų „kaip dabar būtų, jeigu…“, tačiau daro tai subtiliai, stengdamasi pagauti tą momentą, kai žmonių sąmonėje įvyko lūžis, kai jie suvokė, kad kitaip jau nebebus, kad reikia mirti ir gyventi toliau tokiame pasaulyje, koks jis tapo. Rašytoja koncentruojasi į personažų pergyvenimus, potyrius, tarpusavio santykius, praeities įvykius, kurie įtakojo ir atvedė iki esamo momento poelgio motyvų.</p> <p>„Vienuolikta stotis“ nesukrečia, tačiau ir nenuvilia, prikausto iki pat pabaigos. Mandel taip moteriškai lengvai ir įdomiai aprašė postapokaliptinio pasaulio dalelę. Žinoma, visą tą laiką, kai skaičiau „Vienuoliktą stotį“ galvoje sukosi už širdies griebiantis McCarthy „Kelias“, o tai vietomis sukeldavo šypsnį dėl Mandel perdėto optimizmo, tikėjimo žmoniškumu, kultūros (muziejų, spaudos, teatro) pasikeitusiame pasaulyje apraiškų ir kitų niuansų. Negaliu sakyti, jog taip negalėtų būti, tačiau man labiau įtikėtinos McCarthy žmonijos vidurių įžvalgos. Bet Mandel vis tiek šaunuolė – ji fantastiškai gražiai, nebanaliai, naudodama skirtingas literatūrines formas į vieną sulydė skirtinguose pasaulio kampuose esančius personažus, jų lemtingiausiais gyvenimo akimirkas, sugebėjo taikliai, be tuščiažodžiavimo atskleisti charakterius, leido pažinti jų pasaulėvoką. Mandel tekstas – sklandus, neįmantraus, tačiau taiklaus žodyno, visuma kiek net per daug kinematografiška – nusprendus knygą ekranizuoti, scenaristui labai vargti netektų. Į lietuvių kalbą romaną nepriekaištingai išvertė Nijolė Regina Chijenienė, todėl teksto kokybe abejoti nereikia.</p> <p>Tad „Vienuoliktą stotį“ labiau galima rekomenduoti lengvesnio, bet ne visiškai pramoginio, tuščiavidurio skaitalo pasiilgusiems skaitytojams, o tie, kuriems pasaulio pabaiga asocijuojasi su demonais, zombiais ar vampyrais, šią knygą turėtų aplenkti.</p> <p><a href="http://www.g-taskas.lt/emily-st-john-mandel-vienuolikta-stotis/" rel="nofollow" target="_blank">g-taskas.lt</a></p>
<p>Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“ Lietuvos rašytojų sąjungos išleistas ir vertėjos Nijolės Reginos Chijenienės išverstas Kanados autorės Emily St. John Mandel romanas „Vienuolikta stotis“ vaizduoja jau nebe santuokos, o viso mums žinomo pasaulio katastrofą. E.Mandel – keturių romanų autorė, labiausiai išgarsėjusi šiuo, naujausiuoju savo kūriniu. Romanas „Vienuolikta stotis“ apdovanotas Arthuro C. Clarko ir Toronto knygų premijomis, pristatytas JAV nacionalinei knygų ir PEN/Faulknerio premijoms. Kūrinį metų knyga išrinko tokie leidiniai, kaip „The Washington Post“, „San Francisco Chronicle“, „Chicago Tribune“, „Entertainment Weekly“, „Time“ ir kt. „Vienuolikta stotis“ prasideda mūsų laikais, garsaus aktoriaus Arturo Leanderio, vaidinančio „Karalių Lyrą“ Toronto teatre, mirtimi. Arturas miršta scenoje ir tai giliai įsirėžia į pagrindinės romano veikėjos, tuo metu aštuonerių metų Kirsten atmintį. Tuo pat metu ima sklisti žinios apie keistą, žaibiškai plintantį ir mirtiną Gruzijos gripą. Po keleto savaičių mums žinomo, pažįstamo pasaulio nebelieka.</p> <p>Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija ir stengiasi išsaugoti meno bei žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką pamena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. Tokia trumpa romano santrauka. Bet mums turėtų rūpėti kitkas – kuo gi „Vienuolikta stotis“ skiriasi nuo didžiulio antiutopijų ir pasaulines katastrofas su pasimėgavimu aprašančių romanų srauto? „Vienuolikta stotis“ praleidžia pagrindinį ir visų panašių romanų mėgstamą epizodą – Mandel beveik nerašo apie po pasaulio žlugimo įsivyravusią sumaištį, smurtą, kruviną žmonijos likučių mėsmalę. „Jokių valstybių, jokio interneto, Feisbuko ar elektroninio pašto. Aš sąmoningai perkėliau daugumą veiksmo praėjus penkiolikai ir dvidešimčiai metų po gripo pandemijos. Priežastis paprasta: dauguma antiutopijų vaizduoja tiesioginius pasaulinės katastrofos padarinius – siaubą ir skerdynes. O mane domino ir aš norėjau rašyti apie tai, kokia nauja kultūra ir koks naujas pasaulis iškyla iš griuvėsių“, – viename interviu sako autorė. Taigi romane turime dvi plotmes – dabartį ir garsaus aktoriaus Arturo Leanderio istoriją: jo santykius su keliomis žmonomis, sūnumi, draugais jo požiūrį į savo šlovę. O antroji plotmė – 15–20 metai po Gruzijos gripo, po pasaulio pabaigos. Blogiausia – jau praeityje, išgyvenusieji susibūrė į bendruomenes mažuose miesteliuose. Abi šias plotmes jungia Leanderio asmenybė (Kirsten apleistuose namuose ieško bulvarinių žurnalų su jo nuotraukomis, pasakojami jo sūnaus ir žmonų likimai po pandemijos) ir teatras, Šekspyro pjesės, jo kūrinių citatos, trumpai tariant, menas. Čia galime banaliai mestelti frazę – „Menas išgelbės pasaulį“. Gal ir taip. Ir reiktų pripažinti, kad E.Mandel „Vienuoliktoje stotyje“ drąsi – ji tikrai mano, kad menas gali jei ne išgelbėti pasaulį, tai bent padėti jam gyti.</p> <p>E.Mandel mūsų negąsdina, nedomina jos ir tai, kaip apokalipsė galėtų paveikti meną. „Vienuolikta stotis“ – romanas apie individo ir žmonijos likimus. Romane jai labiau rūpi ne pati katastrofa, o tai, kaip visuomenė persitvarkė po jos, ko netekome, kas išliko. „Vienuolikta stotis“ - knyga apie atmintį, netektį, nostalgiją ir ilgesį.</p> <p>Autorės aprašoma apokalipsė panaši į pikniką miške – na, pasiklydome, na, truputį panakvosime palapinėse miške, nieko čia baisaus. Tokią atmosferą kuria pats pasakojimas – jis ramus, kiek hipnotizuojantis. Autorė sąmoningai kuria sapno atmosferą, kartais atrodo, kad pagrindiniai veikėjai taip ir neatsigavo nuo šoko, sapnuoja atmerktomis akimis. Pasakojimas vizualiai labai išraiškingas, vaizdingas, bet mes skaitydami beveik nepajuntame tos pasaulinės katastrofos panikos, skubėjimo, siaubo.</p> <p>Esama keleto epizodų, kuriuose autorė vaizduoja pasaulį tučtuojau po griūties, bet siaubą ji sąmoningai nutolina (vienas iš pagrindinių veikėjų – Dživanas – stebi griūvantį pasaulį pro savo brolio buto, kuriame jiedu užsibarikadavo, langą ir žiūri TV žinias – kol dar tokių esama). Taip, romane stebėtinai mažai „blogiukų“ ir piktadarių. Skaitant kyla klausimas – ar žmonija iš tikrųjų geresnė, nei mes manome, ar, o tai daug svarbiau, ji geresnė, nei paprastai vaizduoja ir mano stereotipus formuojantis Holivudas ir pramogų industrija? „Vienuolikta stotis“ skaitytojui (ir numanomai romano žmonijai) siūlo viltį. Autorė teigia kad civilizacija ir, svarbiausia, menas išliks tol, kol gyvuos mūsų pasaulis. Civilizacija ir menas jai sinonimai. Štai kodėl pagrindiniais veikėjais pasirenkama klajojanti aktorių trupė. E.Mandel teigia, kad katastrofa gali sužaloti pasaulį, bet jo nesugriaus, kad visados liks vietos padorumui ir gėriui. Gal tai naivu ir idealistiška, bet šio ir kitų panašių romanų mums reikia – tai gaivus oro gurkšnis, šviesus langas tamsioje aukštoje mus supančių žinių apie karus, badą, nelaimes, niekšybes ir siaubą sienoje. Paklausta, ką norėtų išsaugoti po pasaulio pabaigos, E.Mandel atsakė, kad norėtų išsaugoti gaublį. „Kai rašiau šią knygą, supratau, koks neįtikėtinai mažas taps pasaulis. Šiandien, pavyzdžiui, aš esu Filadelfijoje. Jei gyvenčiau Filadelfijoje, neturėčiau supratimo, kas vyksta kitur. Net Pensilvanijoje, o ką jau kalbėti apie Aziją, pasaulis labai greit sumažėja ir susitraukia. Manau, kad būtų labai lengva gana greitai prarasti perspektyvą ir imti manyti, kad tai ir yra viskas. Todėl ir norėčiau gaublio, kad prisiminčiau, jog pasaulis kadaise buvo toks didelis.“</p> <p><a href="http://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/marius-burokas-galutines-gyvenimo-stotys-knygu-apzvalga-286-704709" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a></p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €