Žemės stulpai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Žemės stulpai

Žemės stulpai
Autorius: Ken Follett
Prekės kodas: 9789986397588
Pavadinimas Žemės stulpai
Žanras istorinis romanas
Vertėjas iš anglų kalbos vertė Aloyza Lukšienė
Metai 2013
Psl. skaičius 1024
Įrišimas minkštas
ISBN 978-9986-39-758-8
Išmatavimai 22.5 cm x 15.2 cm x 4 cm

Romanas apie katedros statybą viduramžių Anglijoje

Pasaulinio garso britų rašytojas Kenas Follettas (g. 1949) rašo jau trečią dešimtį trilerių ir istorinių romanų.Tarptautiniu bestseleriu tapusiame istoriniame romane „Žemės stulpai“ autorius vaizduoja gotikinės katedros statybą viduramžių Anglijoje. Romano veiksmas trunka apie keturiasdešimt metų, ir per vaizduojamą laiką Follettas leidžia skaitytojui juste pajusti, kaip buvo statoma viduramžių katedra. Čia daug tikrų XII a. Anglijos istorijos įvykių (imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kovos dėl sosto, trintis tarp monarchų ir bažnyčios vadovų). Katedros statyba suveda skirtingų luomų ir interesų žmones, verda aistros, mezgamos intrigos, tarpsta smurtas. Statytojai – prioras Filipas, Tomas Statytojas, šio įsūnis Džekas ir kiti – idealistai, pasišventę didingos katedros idėjai, nepabūgę net vyskupo ir karaliaus intrigų ir smurto. Universalias problemas rašytojas perkelia į personažų gyvenimus.
Katedros statybos, pilių, mūšių, gamtos stichijų, viduramžių buities aprašymai neužgožia stiprių charakterių, žmogiškų emocijų.
Autorius šį romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai įtraukusiu jį į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas išgalvotas. Romanas gretinamas su Umberto Eco romanu „Rožės vardas“. Pagal romaną sukurtas serialas „Žemės stulpai“.
Aplankykite rašytojo svetainę www.ken-follett.com.

Susiję leidiniai

Tai, kas išlieka
-68%
3.00 € 9.50 €


<p>„Laisvosios bangos“ radijo laidoje „Geras skonis“ žurnalistas Ginas Dabašinskas kalbina vertėją, genetikę Aloyzą Lukšienę, išvertusią garsųjį istorinį romaną „Žemės stulpai“ į lietuvių kalbą. Laidos garso įrašas <a href="http://www.laisvojibanga.lt/geras-skonis-2014-03-25/" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Genetikė A. Lukšienė: netiesa, kad vėžys - paveldima liga, jį gali sukelti ir neteisinga mityba</p> <p>Interviu parengė Virginija Majorovienė, žurnalas „Moteris“</p> <p>Vilniaus universiteto Onkologijos mokslinių tyrimų centro genetikė Aloyza Audra Lukšienė stebina geismu siurbti viską, ką gražaus ir įdomaus siūlo gyvenimas.</p> <p>„Mistika, bet knygos mane pasirenka ir prisitraukia. Tai yra tas pats, kas įsimylėti žmogų“, – sako Audra Lukšienė (68 m.).</p> <p>Grožinės literatūros kūrinių vertimą mokslininkė vadina savo pašaukimu, laisvalaikio pomėgiu, sielos atgaiva. Neseniai ji pristatė jau šeštą savo verstą knygą – Keno Folletto pasaulinio garso istorinį romaną „Žemės stulpai“.</p> <p>Ji atvairuoja ne moterims skirtų gabaritų automobilį, grakščiai sustoja sausakimšoje aikštelėje, dar grakščiau trinkteli durelėmis. Vėjas įsisuka į vešlius gelsvus plaukus, bet nepajėgęs jų suvelti čiumpa žalią rankinę, atverčia gležno želmenų spalvos palto skverną. Nubanguoja iš plonyčių lyg voratinklis moherio siūlų pačios Aloyzos Audros nerta žalia suknelė... Nepatikėtum, kad ši stilinga moteris – penkių anūkų (vyriausiajai – jau 23-eji) močiutė. Dar labiau stebina A. Lukšienės interesų ratas, geismas pilna krūtine siurbti viską, ką gražaus ir įdomaus siūlo gyvenimas.</p> <p>Genetikos mokslas ir praktika Lietuvoje – vis dar paslapčių gaubiama sritis. Tada, kai rinkotės, apie ją mažai ką težinojome.</p> <p>Nieko nežinojau. Vienas bičiulis man pasakė: „Pavydžiu tavo draugų ir aplinkos.“ Mokytojai, kurie mane mokė, kolegos, su kuriais dirbau, yra išskirtiniai. Mano biologijos mokytojas S. Molis – pirmasis Lietuvoje mokytojas, apsigynęs disertaciją. Turėjo gerą humoro jausmą, jo pamokos būdavo nepaprastos. Ateina į klasę (mergaičių gimnazija buvo įsikūrusi vienuolyno pastatuose, sėdėjome ketvirtame aukšte), meta dienyną ant stalo ir sako: „Jei prisikeltų dinozauras, įkištų galvą ir pasižiūrėtų, prie kokio apšvietimo sėdime...“ Iš karto įsivaizduoji dinozaurą visu ūgiu. Biologas mane labai mylėjo. Rinkdavome vabalus, tyrinėdavome per mikroskopą, šis vėliau tapo pagrindiniu mano darbo įrankiu, nes pasirinkau citogenetiką – ląstelę, chromosomas, DNR.</p> <p>Mama sakydavo, kad būsiu mokslininkė. Pranašavo matydama, jog esu smalsi žinių. O smalsumas juk – pagrindinis mokslininko bruožas. S. Molis nekutino manęs studijuoti biologijos – žinojo, kad esu anglistės A. Kalvaitienės numylėtinė (septintoje klasėje atmintinai deklamavau G. Byroną), tačiau išmokė pamilti ląstelę, gyvą organizmą, gamtą, kitaip žiūrėti net į paprastą medžio lapą. Su bendraklase Reginute nutarėme studijuoti anglų kalbą, bet atvykusios į Vilnių staiga nusprendėme: anglų ir taip mokame, studijuosime gamtos mokslus. Po trečio kurso rinkausi specializaciją – į genetiką priėmė tik tris, bet aš likau viena.</p> <p>Jautėte perspektyvą?</p> <p>Tais laikais genetika, pasak komiko Arkadijaus Raikino, buvo „prodažnaja dievka imperializma“ (rus., „parsidavusi imperializmo merga“). Išskaičiavimo, kad genetika – perspektyvu, kad ši mokslo šaka pasieks stulbinamų aukštumų, nebuvo. Mane domino ląstelė, joje slypinti gyvybė, gyvybės atsiradimo ir išnykimo paslaptingumas. Ištirti ląstelės molekuliniai mechanizmai, iššifruotas žmogaus genų kodas, bet kodėl ląstelė dalijasi, iki šiol yra paslaptis. Jau galime mėgintuvėlyje užmegzti ir pradėti auginti gyvybę, bet nežinome nei vaiko gimimo, nei savo išnykimo šioje žemėje datos.</p> <p>Joks mokslas turbūt taip stulbinamai sparčiai nesivystė kaip genetika. Mes, pirmieji genetikai, kartais jaučiamės lyg dinozaurai.</p> <p>Ką turėtume žinoti apie savo paveldėtas ligas? Ar įmanoma užbėgti joms už akių?</p> <p>Ir taip, ir ne. Paveldimumas žmogaus sveikatą lemia 15–20 procentų. Visa kita priklauso nuo to, kaip jis nori gyventi, kaip pasirenka. Skaitau daug paskaitų apie sveikatą, apie mūsų organizmo metabolinius procesus, nes noriu, kad žmogus labiau šviestųsi, kad pats sau galėtų profilaktiškai padėti. Informacijos sraute privalome suvokti save ir žinias pritaikyti būtent sau. Esame skirtingi, visi turime pažeistų ląstelių, pažeistų fermentinių procesų. Genetikai nuolat ieško genų, kurie parodytų paveldimumo ir onkologinių ligų sąsajas, daug nuveikta aiškinantis, kodėl ląstelės pradeda nenormaliai dalintis. Žmonės apie tai skaito ir informaciją kartais priima neteisingai. Jei kuris nors šeimos narys sirgo skrandžio vėžiu, o moteriai aptiktas krūtų auglys, neteisingai sakoma, kad liga paveldėta – vėžys priimamas kaip viena liga. Iš tikrųjų taip nėra. Net krūtų vėžio rūšių onkologai žino keletą. Kiekvienu atveju veikia skirtingi dalykai.</p> <p>Pavyzdžiui, plaučių vėžys šimtu procentų siejamas su rūkymu. Pasyvus rūkymas, alkoholis, riebus maistas, aplinkos užterštumas kerta silpnesnius žmones. Sveikai gyventi – valios, apsisprendimo dalykas. Sakoma, nėra vėžio be „iki vėžio“. Vienas iš faktorių yra uždegimas, imuninė sistema su juo kovoja, liepia organizmui persitvarkyti. Arba nutukimas. Jį neretai lemia šeimos įprotis daug valgyti. Jei vaikui košės nuolat duodama ne lėkštutė, o pilnas dubuo, jis tiek valgys ir ateityje. Sakoma, valgyk savo kumščio dydžio porciją, ir būsi sveikas. O mes įsidedame kelis kumščius.</p> <p>Kodėl palinkote prie literatūrinių vertimų?</p> <p>Pirmiausia reikia pasakyti, kad leidyklose nedirbu. Mėgstu savo specialybę, 33-ejus metus dirbau tiriamąjį mokslo darbą Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, dabar dirbu VU Onkologijos institute. Negalėčiau vertimo pavadinti profesija. Tai – mano pašaukimas. Mistika, bet knygos mane pasirenka. Tai yra tas pats, kas įsimylėti žmogų. Vieni meilę vadina chemija, aš sakau, kad knygose įsprausta autoriaus dvasia. Ji sietina su žmogumi, kuris paima kūrinį į rankas. Pirmą knygą – Cole Edwinas Louis „Gyvenimo potencialas“ – išverčiau 1994 m. Nei pašaukimas, nei meilė be aistros neįmanomi. Mano vertimai gimsta iš aistros knygai, kurią įsimyliu.</p> <p>Dvejus metus vertėte savo šeštą knygą – epinį kūrinį „Žemės stulpai“. 1024 puslapiai, 187 veikėjai, 139 vietovės... Vertimas – kaip mokslinis tyrinėjimas?</p> <p>Labai pravertė genetikės patirtis: tokiam darbui tiesiog privalomas mokslininkui būdingas kruopštumas, atidumas, atmintis. Profesorė A. Aleksandravičiūtė „Žemės stulpus“ apibūdino kaip daugiabriaunį milžiniško masto kūrinį, viduramžių vadovėlį, kuriame pateikiamas detaliausias visų visuomenės sluoksnių, žmonių gyvenimo vaizdas.</p> <p>Amerikoje esu nusižiūrėjusi dvi bibliotekas, jos man – kaip gyvos ląstelės. Kasmet per atostogas skrendu į Floridą aplankyti jauniausios dukros Ūlos šeimos, ten auga trys mūsų anūkai. Ir visada einu į tas bibliotekas paskaityti naujausių leidinių. Keno Folletto nežinojau. Kai pradėjau vartyti minimą knygą, ji man pasirodė labai artima. Patraukė vaizduojamas laikotarpis – ankstyvieji viduramžiai – ir to laikotarpio Anglijos istorijos detalės. Vėliau suvokiau, kodėl šią knygą pažįstu. Jau būdama brandaus amžiaus, Vilniaus universitete, Užsienio kalbų institute, studijavau anglų kalbą. Ja domėjausi nuo vaikystės, turėjau nuostabią mokytoją A . Kalvaitienę, gavau gerus pagrindus. Taigi atėjusi laikyti egzamino pas doc. A. Stungienę, išsitraukiau sunkiausią, būtent viduramžių, laikotarpį. Gavau gerą adrenalino dozę.</p> <p>Kiekvienas žmogus yra vedamas. Kiekvienam įdėtas kūrybinis potencialas, galime jį atrasti ir išplėtoti – jei ne sėdime ir tuščiai svajojame, o veikiame. Viskas užgimsta dvasinėje erdvėje. Viduramžių epochos studijos, perskaityta istorikės Doris Mary Stenton knyga apie viduramžių visuomenę, egzamino laikymas padėjo pamatą tokiam sudėtingam kūriniui išversti. Beje, prireikė ir architektūros žinių. Ir kaip įdomu: būdama mokinė, norėjau studijuoti architektūrą, pusbrolio žmona dailininkė mane tam ruošė. Kai 1963 m. atvažiavau į Vilnių, architektūros specialybė iš Dailės instituto buvo perkelta į Kauną. Mamai pasakiau, kad niekada nevyksiu į tą miestą. Tiesa, vėliau jis man tapo mielas ir gražus, ten, Vilijampolėje, ant kalno, nuostabiame sode, pas vyro senelius leisdavome vasaras kartu su vyriausia dukra Egle.</p> <p>Esate sakiusi, kad Jūsų vyras kino režisierius Gytis Lukšas visada buvo užsiėmęs. Užauginote šaunias dukras, dirbote mėgstamą darbą. Kaip sekėsi derinti mokslininkės ir namų šeimininkės veiklas?</p> <p>Visas gyvenimas yra pasirinkimų virtinė. Apsigynusi disertaciją toliau dirbau mokslinį darbą, pradėjau rinkti medžiagą doktoratui. Nuvykusi į Maskvą pasikalbėjau su darbo vadovu, bet grįžusi namo ėmiau svarstyti, kiek laiko turėsiu tam skirti: vyras nuolat būdavo išvykęs filmuoti, augo dukros. Nusprendžiau daugiau laiko skirti joms. Kartą vienoje kolektyvo šventėje, kai pakilau pirmoji išeiti, Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto direktorius profesorius A. Venalis gražiai pasakė: „Neprašykit, kad pasiliktų, – ji moka paimti laiką.“ Daug dalykų patys apie save pasakyti negalime. Reikia įsiklausyti į kitus, pavyzdžiui, į savo vaikus. Vienai dukrai atrodau vienokia, kitai – kitokia. Abi nepaprastai rūpinasi manimi. Jausti savo vaikų rūpestį – didžiulė gyvenimo dovana.</p> <p>Žmogus darbe praleidžia aštuonias valandas, paskui jis turi dar aštuonias ar šešias valandas gražaus laiko. Kaip išbarstome? Vertimas jo reikalauja labai daug. Kartais ir nepaprastai išvargina – negali rasti tinkamo žodžio, transformuoti sakinio, perteikti minties, tačiau kai pavyksta, džiaugsmas apima toks pat, kaip prisiekusį žveją pagavus pačią didžiausią žuvį. Verčiu per vasaros atostogas, savaitgaliais. Stebiuosi, kai žmogus sako, kad neturi laiko skaityti. Man jis atrodo kaip dinozauras. Jei tinkamai suplanuoji laiką, spėji viską. Kartais sau sakydavau: „Šiandien – jokio vertimo. Net nejungsiu kompiuterio.“ Kai jaučiuosi pavargusi, einu į kiną, koncertą, teatrą. Man reikia muzikos, gamtos. Atsikvėpusi vėl sėdu versti. Ši aistra traukia.</p> <p>Kaip susipažinote su savo sutuoktiniu?</p> <p>Jis mokėsi Marijampolės berniukų gimnazijoje, aš – mergaičių, o baigėme abu – antrąją vidurinę mokyklą. Jo tėvai yra kauniečiai: tėvas – scenografas, teatro dailininkas, motina buvo aktorė. Visas Konservatorijos kursas (A. Rosenas, E. Žebertavičiūtė, V. Paukštė, kiti garsūs aktoriai) buvo paskirtas į Marijampolės teatrą. Mano teta ten dirbo, ir aš nuo vaikystės ten sėdėdavau. Dešimtoje klasėje per koncertą deklamavau R. Roždestvenskio eilėraštį. Gytis, parėjęs namo, pasakė: „Mama, kokią mergaitę aš sutikau!“ Vakarais rymodavo po mano namų liepa. Talentingas žmogus. Yra baigęs muzikos mokyklą, grojo ansamblyje. Draugavome penkerius metus. Aš išvažiavau studijuoti į Vilnių, o jis – į Maskvą, į VGIK'ą (Valstybinis visos Rusijos S. A. Gerasimovo kinematografijos universitetas – aut. past.). Dažnai pas jį skraidydavau.</p> <p>Visas interviu – <a href="http://www.moteris.lt/veidai/genetike-a-luksiene-netiesa-kad-vezys-paveldima-liga-ji-gali-sukelti-ir-neteisinga-mityba.d?id=63582798" target="_blank">www.moteris.lt</a>, 2013 12 30</p>
<p>Trečiadienio vakarą Vilniaus A. Mickevičiaus bibliotekoje susirinkusiems renginio svečiams buvo pristatytas lietuviškasis pasaulinio garso istorinio romano „Žemės stulpai“ leidimas. Britų rašytojo Keno Folletto parašytas prieš dvidešimt ketverius metus, iki šiol visame pasaulyje neblėstančio populiarumo romanas, 2010 metais ekranizuotas televizijos serialu, išverstas jau į daugiau nei trisdešimt kalbų, lietuviškai pasirodė šį rudenį.&nbsp;</p> <p>Knygos vertėja Aloyza Lukšienė (ne tik vertėja, bet ir genetikė, biologijos mokslų daktarė) renginyje prisipažino, kad knygos vertimas užtruko trejus metus, dar dvejus metus prieš pradedant versti, knygą ji tarsi nešiojosi savyje, nuolat prisimindama, apsvarstydama, vis sugrįždama prie vienos ar kitos kūrinio vietos. Tai paaiškina jo „epiškumas“ – apimtis didžiulė (1024 psl.), o pasakojimo sluoksnių, temų įvairovė, veikėjų, detalių gausa ir meistriškas supynimas tiesiog stebina.&nbsp;</p> <p>Pirmą kartą perskaičiusi knygą originalo kalba, vertėja nieko nežinojo apie jos autorių ir knygos sėkmę visame pasaulyje. Ją pirmiausiai patraukė vaizduojamas istorinis laikotarpis – ankstyvieji viduramžiai – bei to laikmečio Anglijos istorijos detalės, įvykiai, kuriuos buvo studijavusi anglų filologijos studijų metu. Knygoje vaizduojama katedros statyba mažame Anglijos miestelyje, ir aplink šią pasakojimo ašį sudėliojamas „panoraminis“ viduramžių vaizdas – personažų gyvenimai, dramos, kasdienybė, istoriniai įvykiai, karalių, bažnyčios intrigos ir kovos. &nbsp;</p> <p>Tačiau labiausiai A. Lukšienę „Žemės stulpai“ patraukė tuo, kad šioje knygoje viduramžiai pavaizduoti per žmonių gyvenimus, labai ryškius, gyvus personažus, kitaip tariant, viduramžiai tarsi įgyja žmogiškąjį veidą. Vertėja, nepaliaujanti žavėtis rašytojo Keno Folletto fantazija ir kūrinio mastu (veikia 187 veikėjai, minimos 139 vietovės), pasidžiaugė, kad šiuo atžvilgiu jos, kaip genetikės, patirtis verčiant kūrinį labai pravertė – tokiam darbui buvo tiesiog privalomas mokslinėje srityje išugdytas kruopštumas, atidumas, atmintis. Meninio vertimo fragmentams – pavyzdžiui, nekaltai žūstančio personažo dainai išversti – buvo paprašyta poeto Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) pagalbos.</p> <p>Meno istorikė prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė romaną lygino su simfonija – kaip daugiasluoksnį, daugiabriaunį milžiniško masto kūrinį. Pasak istorikės, autorius puikiai moksliškai pažįsta tai, apie ką rašo, išmano laikotarpį, aplinką, vaizduoja labai tikslias detales, o tai gana reta tokio tipo grožinės literatūros kūriniuose. Profesorė kūrinyje įžvelgė ir išskyrė kelis sluoksnius: pirmiausiai tai siužetas apie katedros statytojų gyvenimus, personažų charakteriai, toliau architektūros žinios, katedros statyba, trečia – istorinis fonas (kovos dėl karaliaus sosto, pilietinis karas, vyskupų ir didikų intrigos), galiausiai – kasdienis viduramžių gyvenimas, kasdienės istorijos studijos (to laikmečio žmonių gyvenimo būdas, buitis, valgio ruoša, mūrininkų, statytojų darbo detalės, mūro skiedinių sudėtys, architektūrinių konstrukcijų aprašymai ir t.t.).</p> <p>XII amžiuje architektūros srityje kaip tik vyko didieji lūžiai – keitėsi architektūrinės konstrukcijos, romaninį stilių keitė gotika, sugebėjusi iškelti statinius į fiziškai didelį aukštį, kuris iki tol buvo neįmanomas. Būtent tas laikotarpis kūrė viduramžių Europos architektūros fenomeną, kai didingiausius statinius kūrė ir statė paprasti žmonės, patys gyvenę varganose lūšnelėse, neturėję galingos technikos, daug darbo principų ir būdų kūrę ir naujai išbandę.&nbsp;</p> <p>Literatūros kritikė Janina Riškutė „Žemės stulpus“ apibūdino kaip istorinį romaną su trilerio elementais. Pasak jos, ir pats autorius Kenas Follettas laiko šią knygą geriausiu savo kūriniu. Autoriui pavyko sukurti labai gyvus, vitališkus charakterius, pavaizduoti juos tiksliai, įtraukiančiai. Pastebima labai aiški vertybinė personažų motyvacija – gerieji ir blogieji veikėjai ryškiai išskirti, tarp jų vyksta žiauri kova, rašytojo tyrinėjama ir vaizduojama negailestingai. Pavyzdžiui, vyskupai, karaliai tarsi turėtų būti šviesūs personažai, tačiau vaizduojami ir su „demoniškais“ bruožais, rezgamomis intrigomis, valdžios siekiais.&nbsp;</p> <p>Visi personažai dalyvauja išbandymuose, ypač daug jų tenka geresniesiems veikėjams, visgi kūrinio leitmotyvas – šviesos, gėrio, grožio palaikymas, ir tą simbolizuoja katedros statyba, pati jos idėja. Katedra romaną tarsi apskliautuoja, per jos įvaizdį parodoma, ką gali žmogus, kokia pasaulio sąranga, taisyklės ir dėsniai. Visi knygos sluoksniai, pasakojimas pateiktas paprasta forma, dirbtinai nekomplikuojant.&nbsp;</p> <p>Renginyje dalyvavusios aktorės Vaiva Mainelytė ir Kristina Andrejauskaitė pasirinko skaityti ištraukas, atskleidžiančias kūrinio įvairumą, pagrindines idėjas, personažų charakterius. Joms skaitant, fone buvo rodomos ištraukos iš televizijos filmo, sukurto pagal knygą, ir rodyto Lietuvoje. Vakaras buvo verčiamas į gestų kalbą, bibliotekai bendradarbiaujant su gestų kalbos vertėjų centru.</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
<p>Šį rudenį lietuviškai pasirodęs pasaulinio garso epinis istorinis romanas „Žemės stulpai“ (The Pillars of the Earth“), sukurtas prieš dvidešimt ketverius metus britų rašytojo Ken Follett, nustebino ne tik skaitytojus, bet ir patį autorių. Pirmiausiai dėl to, kad rašytojas iki tol buvo žinomas kaip populiarių trilerių autorius, o tada ėmėsi didžiulės apimties rimto istorinio kūrinio apie viduramžių katedros statybą. Ir galiausiai dėl to, kad romanas sulaukė didžiulio, iki šių dienų neblėstančio pasisekimo įvairiose šalyse.</p> <p>Romane rašytojas vaizduoja gotikinės katedros statybą viduramžių Anglijoje. Veiksmas trunka apie keturiasdešimt metų ir per vaizduojamą laiką autorius leidžia skaitytojui juste pajusti, kaip buvo statoma viduramžių katedra. Čia daug tikrų XII a. Anglijos istorijos įvykių (karalių kovos dėl sosto, trintis tarp monarchų ir bažnyčios vadovų). Katedros statyba suveda skirtingų luomų ir interesų žmones, verda aistros, mezgamos intrigos, tarpsta smurtas. Katedros statytojai – idealistai, pasišventę didingos katedros idėjai, nepabūgę net vyskupo ir karaliaus intrigų.</p> <p><strong>Knyga nustebino patį autorių</strong></p> <p>Ken Follett (g. 1949) prieš pasirodant „Žemės stulpams“ buvo žinomas kaip trilerių autorius. Jis pats pripažįsta, kad trilerių rašymas buvo jo sėkmė ir amatas, o leidėjai vis pageidavo naujų istorijų apie šnipus. Dar 1976 metais, būdamas dvidešimt septynerių metų, K. Follett jau buvo parašęs keletą „Žemės stulpų“ skyrių, tačiau pats suprato, kad tokiai knygai, kokią jis svajoja parašyti, dar buvo nesubrendęs, neturėjo įgūdžių ir žinių: „Buvau tarsi akvarelisto mokinys, besiruošiantis aliejiniais dažais nutapyti didžiulį paveikslą.“ Tad šio kūrinio rašymą autorius buvo atidėjęs net dešimčiai metų ir tik 1989 metais pagaliau jį pabaigė.&nbsp;</p> <p>Pasirodžiusi knyga nustebino daugelį skaitytojų ir patį autorių. Pasak jo, daugelis įsivaizdavo, kad rašytojas rizikuoja rašydamas tai, kas jam nebūdinga, ir galbūt per daug pretenzinga lengvų trilerių autoriui. Juolab, kad kūrinį apie viduramžių katedros statybą rašė žmogus, netikintis Dievu. „Nesu tasai dvasingasis žmogus. Daugiausia keblumų man, kaip rašytojui, sukėlė tai, jog nesu „kenčianti siela“. Tad mažiausiai visi iš manęs galėjo tikėtis istorijos apie katedros statybą“, – viename interviu yra pasakojęs autorius.</p> <p><strong>Kas paskatino rašyti istoriją apie katedrą</strong></p> <p>Rašytojo šeima priklausė Plimuto puritonų religinei bendruomenei. Vaikystėje autoriui bažnyčia buvo paprastas kambarys – vidury stalas, aplink jį sustatytos kėdės. Bet kokia puošyba, paveikslai ar skulptūros buvo draudžiama. Taip pat buvo draudžiama lankytis kitose bažnyčiose, tad būsimasis rašytojas augo beveik nenusimanydamas apie puikius Europos bažnyčių architektūros lobius.&nbsp;</p> <p>Dirbdamas žurnalistu Londone ir pradėjęs rašyti romanus, Ken Follett pajuto, kad beveik nieko nežino apie šio didmiesčio architektūrą ir jam trūksta žodžių norint aprašyti pastatus, kuriuose veikia jo kūrinių personažai. Tada jis nusipirko ir pradėjo skaityti „Europos architektūros apybraižą“, o vėliau ir daugybę kitų architektūros ir meno istorijos studijų, kurios jam padėjo suvokti ir pajusti gotikinių katedrų grožį ir didybę. Žavingi ir įkvepiantys bažnyčių aprašymai paskatino autorių patį lankytis bažnyčiose, katedrose, jas stebėti, ir svarbiausia – jomis grožėtis, pastebėti jų tylą ir didybę, suvokti nepaprastą to meto statytojų darbą ir įkvėpimą, įsijausti į kiekvienos bažnyčios ir katedros unikalią, įdomią, savitą istoriją.&nbsp;</p> <p>Mūro akmenys atidžiai akiai atskleidžia visą statybos istoriją: pradžią ir pertraukas, sugriovimus ir atstatymus, suklestėjimo laikotarpį ir duoklę langų vitražams, nes paprastai sąskaitas už juos apmokėdavo turtingieji... Viduramžių didingiausiuose pastatuose atsispindi visa to laikmečio istorija. Taip apžavėtas šio laikotarpio, Ken Follett vis tik kėlė esminį klausimą – kodėl žmonės statė šias katedras?</p> <p>Atsakyti galima paprastai – Dievo garbei, vyskupų tuštybei, tačiau tai būtų nepakankamas atsakymas. Ken Follett atsakymo ieškojo katedrų statytojų, paprastų žmonių, gyvenimo istorijose: „Viduramžių katedros yra stulbinantis Europos fenomenas. Jų statytojai neturėjo galingų įrengimų, buvo neturtingi varganų lūšnelių gyventojai. Ir vis dėl to jie statė gražiausius, niekur nematytus statinius, ir statė taip gerai, kad šie tebestovi po šimtmečių, galima žavėtis jais ir tyrinėti.“&nbsp;</p> <p><strong>Didingai temai – didinga knyga</strong></p> <p>Autorius, pats apžiūrėjęs ir ištyrinėjęs daugybę katedrų ir bažnyčių, po truputį ėmė suvokti ir pajusti, kodėl kilo tokie didingi pastatai. Tačiau taip pat suprato, jog tas suvokimas, ką to meto žmonėms reiškė didžiulės katedros, sunkiai paaiškinamas: „Panašiai kaip mėginti suprasti, kodėl dvidešimtajame amžiuje žmonės išleido tiek daug pinigų kosmoso tyrinėjimams. Abiem atvejais įtakos turėjo visa grandinė veiksnių: mokslinis smalsumas, komercinė nauda, politinis lenktyniavimas, dvasiniai žemiško žmogaus siekiai.“&nbsp;</p> <p>Ken Follett suprato, kad vienintelis galimas būdas išnarplioti visą šią grandinę – parašyti romaną. Kad atskleistų šią temą, knyga turėjo būti didelė, apimanti keletą dešimtmečių ir apžvelgianti didžiules viduramžių Europos platybes. Tokiai knygai parašyti reikėjo ne vienerių metų. Be to, kad autorius meistriškai papasakojo katedros pastatymo istoriją viename išgalvotame Anglijos miestelyje, į personažų gyvenimus jis sugebėjo perkelti universalias, ir šiuolaikiniam žmogui suprantamas problemas. Pasakojime išryškėja stiprūs charakteriai, žmogiškos emocijos, jų neužgožia katedros statybos, pilių, mūšių, gamtos stichijų, viduramžių buities aprašymai.</p> <p><strong>Lietuviškojo „Žemės stulpų“ leidimo pristatymas</strong>&nbsp;</p> <p>„Žemės stulpai“, išversti į daugiau nei trisdešimt kalbų, lietuvių kalba pasirodė rugsėjo mėnesį. Trejus metus šią knygą vertė Aloyza Lukšienė – vertėja, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Mokslinių tyrimų centro genetikė, biologijos mokslų daktarė. Vertėja „Žemės stulpus“ apibūdina kaip nepaprastai įdomią knygą, kurią skaityti reikia lėtai, neskubant ir nepraleidžiant nei vienos visų 1024 puslapių detalės bei smulkmenos, supintų į epinį pasakojimą.&nbsp;</p> <p>Spalio 23 d., 18 val., Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje vyks knygos pristatymas, dalyvaujant vertėjai Aloyzai Lukšienei, meno istorikei Aleksandrai Aleksandravičiūtei, redaktorei Janinai Riškutei. Ištraukų iš knygų skaitys aktorės Kristina Andrejauskaitė ir Vaiva Mainelytė, bus rodomi kultinio televizijos serialo „Žemės stulpai“, 2010 metais sukurto pagal šią knygą, fragmentai. Renginys bus verčiamas į gestų kalbą.</p>
<p>Epinio romano „Žemės stulpai“ vertėjos Aloyzos Lukšienės interviu laidoje nuo 2:34 min</p> <p><iframe allowfullscreen="" frameborder="0" height="315" src="//www.youtube.com/embed/bAR0TUpt8yc" width="420"></iframe></p>
<p>Sveiki,</p> <p>ir vėl su jumis visais sveikinuosi tikrai vėlyvą vakarą. Daugelis iš jūsų gal jau ir miegate, tačiau esu panaši į katiną, kuris mėgsta būti vienas bei netrukdomas. Tada prasideda laikas, per kurį galiu padaryti kone svarbiausius darbus susijusius su blog'u (nejuokauju). Šį vakarą pristatau daugeliui girdėtą rašytoją ir visame pasaulyje puikiai žinomą knygą "Žemės stulpai".</p> <p>Noriu jums išpažinti dar vieną savo mažytę paslaptį. Šios knygos laukiau labai ilgai. Gal todėl ir nežiūrėjau serialo, kuris buvo sukurtas remiantis šiuo istoriniu romanu, tačiau apie viską iš pradžių.</p> <p>Mano mintys: Knyga pasirodė netikėtai, nes prieš tai buvau girdėjusi tik gandus, kad ji bus išversta į lietuvių kalbą. Kiekvieną sakinį, puslapį lukštenau iš lėto, pamažu ir tikrai nenusivyliau. Kūrinys kažkiek tikrai priminė "Rožės vardą". K. Follett'as puikiai atskleidė tų laikų pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą. Kas mums atrodo nepriimtina, tais tamsiais laikais buvo normalu, priimtina. Gal todėl žmonės, kurių daugelis nemokėjo skaityti bei rašytis, į šiuos architektūros paminklus žvelgė su pagarbia baime, stengėsi paisyti Dievo valios, nors ne visados elgdavosi teisingai...&nbsp;</p> <p>Manau, kad labiausiai įsiminė tie momentai, kuriuose pasakojama apie Kingsbridžo katedrą bei jos statybą. Leido prisiminti meno istorijos žinias, kurių nesinorėtų pamiršti. Tais laikais religinio pobūdžio pastatai neišdygdavo labai greitai. Statybos užtrukdavo metų metus, per kuriuos pasikeisdavo vienos šeimos statytojų kartos. Tai ką pradėdavo tėvai, pabaigdavo vaikai, o kartais ir jų vaikai. Nevalia pamiršti, kad viduramžiais didelę valdžią turėdavo Bažnyčia ir jos patriarchai. Kartais galėdavo pasirodyti ( o ir iš tikrųjų būdavo), kad vyskupai ir popiežius turi daug didesnę galią negu karaliai. Tas labai pastebima aprašomuose įvykiuose, nors kalbama apie XII amžiaus Angliją, kuri tuo metu dar nebuvo atsiskyrusi nuo katalikybės.&nbsp;</p> <p>Ką galiu jums pasakyti apie 2011 metais pasirodžiusi mini serialą to paties pavadinimu kaip ir knyga? Žinoma, siužetas ir įvykiai kiek skiriasi nuo knygos, bet pati esmė - katedros statyba - yra išlaikyta. Labiausiai patiko sukurti personažai - Džekas, Aljena, Tomas Statytojas bei Elena. Serialas puikiai tinka vakarams su puodeliu arbatos. Kiekvienas gali susidaryti savo nuomone apie knygą bei serialą, todėl daugiau nesinoriu išsiplėsti. Linkiu gero skaitymo!</p> <p><a href="http://vivijabooks.blogspot.com/2013/10/ken-follett-zemes-stulpai.html" target="_blank">vivijabooks.blogspot.com</a>, 2013 10 01</p>
<p>„Laisvosios bangos“ radijo laidos „Skaityk su Ugniumi Butkumi“ garso įrašas – <a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityk-su-ugniumi-butkumi-2013-09-27/" target="_blank">Ken Follett „Žemės stulpai“</a></p>
<p>Išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų, daugybę savaičių išbuvusi įvairių šalių perkamiausiųjų sąrašuose (Vokietijoje ją populiarumu aplenkė tik Biblija ir J. R. R. Tolkien „Žiedų valdovas“), patenkanti į pačių skaitytojų sudaromus per gyvenimą privalomų perskaityti knygų sąrašus (viename jų užima 27 vietą iš 101), ekranizuota populiariu, įvairių apdovanojimų sulaukusiu televizijos serialu – tai faktai apie vieną žinomiausių šiuolaikinės epinės literatūros knygų, britų rašytojo Ken Follett romaną „Žemės stulpai“ (The Pillars of the Earth). Šiemet knyga išversta į lietuvių kalbą ir jau netrukus pasieks Lietuvos knygynus (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, vertė Aloyza Lukšienė).</p> <p>Rašytojas Ken Follett (g. 1949) lietuviams jau pažįstamas iš tokių knygų kaip „Baltoji baimė“ (Alma littera, 2007), „Nulio zona“ (Jotema, 2004), „Raktas į Rebeką“ (Jotema, 2003). Autorius išgarsėjo ir daugiausiai rašo trilerius, tačiau tarptautiniu bestseleriu tapęs didžiulis jo kūrinys „Žemės stulpai“ – istorinis romanas. Jame rašytojas vaizduoja gotikinės katedros statybą viduramžių Anglijoje. Romano veiksmas trunka apie keturiasdešimt metų ir per vaizduojamą laiką Follettas leidžia skaitytojui juste pajusti, kaip buvo statoma viduramžių katedra.</p> <p>Čia daug tikrų XII a. Anglijos istorijos įvykių (imperatorės Modės ir karaliaus Stepono kovos dėl sosto, trintis tarp monarchų ir bažnyčios vadovų). Katedros statyba suveda skirtingų luomų ir interesų žmones, verda aistros, mezgamos intrigos, tarpsta smurtas. Statytojai – prioras Filipas, Tomas Statytojas, šio įsūnis Džekas ir kiti – idealistai, pasišventę didingos katedors idėjai, nepabūgę net vyskupo ir karaliaus intrigų ir smurto.&nbsp;</p> <p>Į personažų gyvenimus autorius sugeba perkelti universalias, ir šiuolaikiniam žmogui suprantamas problemas. Išryškėja stiprūs charakteriai, žmogiškos emocijos, jų neužgožia katedros statybos, pilių, mūšių, gamtos stichijų, viduramžių buities aprašymai.&nbsp;</p> <p>Pasaulinio garso „Žemės stulpai“ – tai kūrinys, ypatingas ir pačiam autoriui. Jis šį savo romaną laiko išskirtiniu kūriniu, nepaprastai jį įtraukusiu į viduramžių istorijos ir architektūros studijas. Rašyti įkvėpė Solsberio katedra, o knygos siužetas kai kur remiasi Vinčesterio katedros statybos faktais, nors pats Kingsbridžas, kuriame vyksta pagrindinis romano veiksmas, yra išgalvotas.&nbsp;</p> <p>Romanas gretinamas su Umberto Eco „Rožės vardas“, 2010 metais pagal knygą sukurtas didelio populiarumo sulaukęs televizijos serialas, rodytas ir Lietuvoje.&nbsp;</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Peliukas ir Liuka
Kerry Shawn Keys
SKIE-ME-NUO-TA  KNY-GE-LĖ  VAI-KAMS
6.00 €