Žemaitės paslaptis

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Žemaitės paslaptis

Žemaitės paslaptis
-33%
Autorius: Aldona Ruseckaitė
Prekės kodas: 9789986398547
Pavadinimas Žemaitės paslaptys
Žanras Biografinis romanas
Metai 2015
Psl. skaičius 232 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-854-7
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.3 cm
Kaina: 7.50 € 5.00 €
Kiekis:  

Biografinis romanas

SKAITOMIAUSIA 2015-ųjų metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga

„Žymantienė nenutuokia Petrausko klastos. Vyras nedegina nė vieno jos laiško, deda į krūvelę, jau bene pora dešimčių spintoje po marškiniais pakišęs. Niekam nerodo, nesigiria, bet nedegina. Kodėl taip elgiasi? Ar nebijo, jeigu kas perskaitys, sužinos? Gal svarbus kiekvienas žodis, nori turėti, vis paskaityti, pasitikrinti, kad jų meilė yra tiesa? Bičiulė ne šiaip kaimo bobelė – rašytoja! Argi jam gyvenime kas berašys tokius laiškus, tokius žodžius? Kaip galėtų paleisti pelenais?.. 

Kai Julija sutinka Konstantiną, visada klausia, ar degina jos laiškus, prašo žiūrėti į akis, prisiekti, kad taip darąs. Bet vyras šypsosi, pabučiuoja jai ranką, šelmiškai sako – betgi laiškai man skirti, darau, ką noriu. Ak, tu, šokasi moteris, neklausai manęs, tučtuojau degink, gali išeiti į svietą! Na ir kas? Nepasiduoda jis, ko tamsta bijai, ar mes kokie vagys, ar žulikai? Ar kam rūpime? Kai Julija ima iš rimtųjų širsti, sako, jog gėda jai ir dėl savo metų, ir jam prieš žmones nesmagu būtų, jis numoja ranka, tepriduria – gerai, gerai, nebijok...“.

Romane pateikiami lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės (1845-1921) biografiniai fragmentai, paremti dokumentine medžiaga. Rašytojos gyvenimas buvo ilgas ir spalvingas, asmenybė įdomi, iki senatvės gyvybinga. Iš gausių archyvinių faktų autorė pasirinko Žemaitės vėlyvos meilės liniją, pasiremdama jos laiškais, sukūrė dramatišką, skausmingą, bet ir šviesią, labai patrauklią istoriją. Romane skleidžiasi klasikės būdo bruožai, jos pažiūros į žmogų, tautą, istorinius įvykius, atveriamas mažai iki šiol žinomas Žemaitės gyvenimas Amerikoje, iš kurios grįžusi rašytoja tegyveno 137 dienas, tačiau tos dienos buvo pilnos veiksmo ir netikėtumų. Įtaigia menine kalba autorė sukūrė paskutinio dešimtmečio (1911-1921) Žemaitės gyvenimo vaizdą, naujai atrasdama jos asmenybės spalvų ir atspalvių, priartindama prie šiuolaikinio skaitytojo.

Susiję leidiniai

Kaip žaibas
-71%
2.00 € 6.95 €
Šešėlis JMM
-33%
5.00 € 7.50 €
Šventojo Akiplėšos medžioklė
-38%
5.00 € 8.00 €


<p>Julijos Žymantienės, labiau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, 170-ųjų gimimo metinių proga jos giminaičiai ir Aldona Ruseckaitė savo biografiniame romane „Žemaitės paslaptis“&nbsp;pateikė mažai kam žinomų faktų apie kūrėjos gyvenimą.</p> <p><strong>Pastūmėjo lietuvybės link</strong></p> <p>„Rašydama biografinį romaną apie Juliją Žymantienę-Žemaitę, tiksliau – apie jos gyvenimo paskutinįjį dešimtmetį, supratau, kad maža ką težinome apie jos asmeninį gyvenimą. Man pačiai besidomint leidiniuose, archyvuose, muziejuose sukaupta apie ją medžiaga, kai kas buvo nežinoma. Kad ir atkaklaus Žemaitės nenoro skirtis su skarele priežastis. Beje, su skarele rašytoja pavaizduota ir vieno lito kupiūroje. Manau, kad Žemaitė, būdama aktyvi moterų teisių gynėja, tokiu atveju būtų priminusi kupiūrų kūrėjams apie moterų diskriminaciją. Juk vyrai, sakytų ji, puikuojasi vien didesnių nominalų kupiūrose“, – kiek ironizuodama kalbėjo dar neišleistos knygos apie Žemaitę autorė A.Ruseckaitė.</p> <p>Gyvendama ir dirbdama žemės darbus su savo vyru Laurynu Ušnėnuose, J.Žymantienė susibičiuliavo su kaimynų sūnumi – publicistu ir švietėju Povilu Višinskiu, kuris supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda. Būtent P.Višinskis paskatino Juliją, augusią lenkiškoje aplinkoje, kalbėti lietuviškai, pastūmėjo ją lietuvybės link.</p> <p>Žemaitė, kartą perskaičiusi kažkokį apsakymą Jono Basanavičiaus redaguotoje „Aušroje“, pasakė P.Višinskiui, kad ir ji galėtų taip parašyti. Tuomet šis ir paragino J.Žymantienę imtis kūrybos. Taip 1894 m. radosi pirmasis J.Žymantienės kūrinys „Rudens vakaras“, kuris buvo išspausdintas „Ūkininko kalendoriuje“, regis, Jono Jablonskio sugalvotu ir P.Višinskio rašytojai pasiūlytu Žemaitės slapyvardžiu. Jai tuomet buvo beveik 50 metų, ir visas Ušnėnų kaimas graibė tą kalendorių, negailėdamas pagyrų J.Žymantienei.</p> <p>Žemaitės proproanūkis Sigitas Bagdonas pamena mamos pasakojimus apie tai, kaip rašytoja atvažiuodavo į Užventį aplankyti savo anūkės Elzės Čepauskienės (Elzė – Žemaitės dukters Juzės dukra). Užvenčio gyventojai Žemaitę pagarbiai vadino bobute, pas kurią eidavo pasitarti įvairiais klausimais. Jei kas abejodavo tokio vizito prasmingumu, tai jam buvo sakoma: „Jei rašytoja ir nepadės, tai bent istoriją parašys.“&nbsp;Mat žmonės vertino jos iškalbingumą, aštrų liežuvį.</p> <p>„Šį šaukštą išdrožiau iš klevo, po kuriuo ne kartą ilsėjosi Žemaitė, – aiškino jauniausias Žemaitės sesers Juzefos proanūkis Vytautas Šileika, dovanodamas savo drožinį rašytojos gimtinėje veikiančiam muziejui. – Tas klevas augo Varnių rajono Rumšiškių kaime, kur Žemaitės tėvai buvo parūpinę žemės dukros Julijos Žymantienės šeimai. Deja, Žymantams nesisekė toje vietoje ūkininkauti – jie išsikėlė kitur. Žemaitė vis atvažiuodavo aplankyti čia įsikūrusios sesers Juzės su vyru Albinu Šileika – būtent jiems Žemaitės tėvai perleido tą ūkį.“</p> <p><strong>Daug skaitė</strong></p> <p>Anot A.Ruseckaitės, kai sunkiai susirgo Žemaitės vyras, ji daug laiko praleisdavo skaitydama Rusijoje studijavusio P.Višinskio atsiųstas knygas. Po vyro mirties rašytoja išsivadavo iš žemės ūkio darbų ir, palikusi ūkį dukrai Onai, pradėjo savo keliones bei gyvenimą pas draugus. Taip ji 1906 m. penkeriems metams įsikūrė Puziniškio dvare, kur dirbo ekonome pas savo gerą pažįstamą Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.</p> <p>Kaip prisimena Žemaitės dukros Onos proanūkė Ona Butkevičienė, J.Žymantienė gerai mokėjo skaičiuoti ir džiaugėsi, kai jos dukra Ona ištekėjo už Simono Jankaus, kuris gerai pažino pinigus. Pati Žemaitė buvo pramokusi pas dėdienę, pas kurią 12-metė buvo išsiųsta įgyti gyvenimo patirties, išmokti prancūzų kalbos, megzti ir siūti. Tad rašytoja nestokojo įgūdžių, išsilavinimo ir išmanymo, reikalingų dvaro ekonomei. Svarbiausia – pas G.Petkevičaitę-Bitę ją traukė kultūrinė dvaro aplinka. Būtent čia ji gana daug rašė ir, garsiai skaitydama savo kūrybą, sulaukdavo pagyrų iš to meto inteligentų, kurie rinkdavosi Petkevičių namuose.</p> <p><strong>Vėlyva meilė?</strong></p> <p>1911 m. Žemaitė įsikūrė Vilniuje, kur gyveno jos pažįstama Felicija Bortkevičienė ir kitos aktyvios moterys. Nors gyvenimas šiame mieste buvo sunkus („Basai nedrąsu eiti, o akmenys ėda avalynę,“&nbsp;– rašė Žemaitė), tačiau skurdas nepalaužė nei jos optimizmo, nei vėlyvos meilės Konstantinui Petrauskui. Būtent jam ji savo laiškuose rašė apie lankytus Vilniuje spektaklius, koncertus, parodas, kitus renginius.</p> <p>Su K.Petrausku Žemaitė susipažino gyvendama pas G.Petkevičaitę-Bitę, kur viengungis aukšto ūgio, truputį šlubčiojantis garbanius dirbo ūkvedžiu.<br /> „Kaip byloja išlikę Konstantinui rašyti Žemaitės laiškai, šis jos vėlyvas, santūrus ir kartu gilus jausmas 30 metų jaunesniam vyriškiui ją pačią ir baugino (ji prašė K.Petrausko sunaikinti kiekvieną jos laišką), ir viliojo – Žemaitė parašė Konstantui apie 60 laiškų, siuntė jam knygas, laikraščius, pačios megztus kaklaryšius, o jis jai – milo paltui, pinigų batams, taip pat rašė laiškus“, – vardijo A.Ruseckaitė.</p> <p><strong>Sėdėjo kalėjime</strong></p> <p>Vilniuje išsipildė Žemaitės, gyvenusios su anūke Elze, svajonė dirbti laikraštyje – ji buvo priimta į „Lietuvos žinių“&nbsp;redakciją redaktore, atsakinga carinei valdžiai už laikraščio turinį. Kai cenzoriui nepatiko vieno autoriaus rašinys laikraštyje, Žemaitei už tai teko kelias savaites sėdėti kalėjime. Grįžusi ji parašė „Kalėjimo įspūdžius“, kitus apsakymus miesto gyvenimo temomis. Kartu rūpinosi savo raštų, kuriuos redagavo J.Jablonskis ir Jurgis Šlapelis, leidimu. 1913–1914 m. išėjo aštuonios Žemaitės raštų knygutės, o 1914 m. – pirmoji dvitomio knyga.</p> <p>Siautėjant Pirmajam pasauliniam karui, Vilniuje atsirado daugybė pabėgėlių – moterų ir vaikų, kuriems reikėjo pagalbos. Žemaitės pažįstamas advokatas Andrius Bulota sugalvojo 1914 m. steigti draugiją šiems pabėgėliams šelpti. Žemaitė aktyviai įsijungė į šią į veiklą, tačiau draugija stokojo lėšų. A.Bulota su žmona Aleksandra gavo JAV Lietuvių šalpos fondo kvietimą rinkti pinigus tarp Amerikos lietuvių. Tuo pačiu tikslu kartu su Bulotomis į JAV išvyko ir Žemaitė. Jie išplaukė į Ameriką 1916-ųjų pradžioje. Bulotos po metų grįžo į Lietuvą, o Žemaitė liko JAV pas savo sūnų Antaną.</p> <p><strong>Skarelės paslaptis</strong></p> <p>Plaukiant laivu į Ameriką, A.Bulotos žmona Aleksandra priprašė Žemaitės pirmos viešos vakarienės laive metu neryšėti skarelės ir apgaubė rašytojos galvą šaliu. Tą vakarą Žemaitė sėdėjo nekalbi, nepatenkinta, o po visko pareiškė – jei ji negalinti bendroje salėje valgyti ryšėdama skarelę, tai tuomet maistas tegul bus nešamas į jos kajutę.</p> <p>Žemaitė, pasak A.Ruseckaitės, sąmoningai siekė pabrėžti savo sodietišką kilmę, niekad to nesigėdijo, o atvirkščiai – didžiavosi. Beje, ir JAV lietuvės mėgino priversti ją nešioti skrybėlaites, tačiau Žemaitė joms pasakė: „Jei man reikėtų eiti pas patį JAV prezidentą, vis vien eičiau su skarele.“&nbsp;Ta jos skarelė visur ir visada pritraukdavo aplinkinių dėmesį.</p> <p>Tai, kokia svarbi įvaizdžio dalis buvo skarelė, galėtų byloti ir kai kurių šaltinių teiginiai, esą rašytoja – kaip ir dažna ano meto miestietė moteris – rūkė.</p> <p><strong>Nemėgo bolševikų</strong></p> <p>Būdama JAV, Žemaitė bendravo su lietuvėmis socialistėmis, sveikinusioms revoliuciją Rusijoje, skaitė joms paskaitas, tačiau ji nemėgo bolševikų, vadino juos plėšikais. Petras Cvirka vis vien vadino Žemaitę socialiste, pabrėždamas, kad jos portretas gegužės 1-osios ir revoliucijos metinių demonstracijose nešamas drauge su Lenino ir Stalino atvaizdais, tačiau, pasak A.Ruseckaitės, Žemaitė karste apsiverstų dėl tokių vadų kaimynystės.<br /> „Žemaitė labai nemėgo Lenino ir bolševikų, net bolševikuojančių moterų, tačiau visuomet buvo dėmesinga vargo žmonėms, moterų teisėms. Šiomis temomis ji rašydavo, rinkdavo pinigus, dalyvaudavo visuomeninėje veikloje, siekdama teigiamų pokyčių skurstančiųjų ir moterų gyvenime. Žemaitė nebuvo politikė, bet turėjo savo tvirtą nuomonę minėtomis temomis“, – sakė A.Ruseckaitė.</p> <p>Rašytoja nemėgo ir kunigų dėl jų siekio turtėti – tai ir išjuokdavo savo kūriniuose. Nors Žemaitė eidavo į bažnyčią, labai vertino Juozą Tumą-Vaižgantą.</p> <p><strong>K.Petrausko pasirinkimas</strong></p> <p>„Įdomu tai, kad netoli G.Petkevičaitės-Bitės dvaro gyveno Žemaitės dukra Juzefa ir K.Petrauskas. Jam rašydama, Žemaitė kartais įdėdavo į voką laišką dukrai. Konstantinas nunešdavo jį Juzefai, kurią pažinojo. Kai Žemaitė dar gyveno JAV, kartą gavo dukters Juzefos laišką, kuriame ji prašė motinos patarimo – tekėti už Konstantino ar ne. Žemaitė atsakyme dukrai priminė, kad ši yra dešimt metų vyresnė už Konstantiną, tačiau kartu patarė – jei abu mylite vienas kitą, tai tekėk. Ir prižadėjo tokiu atveju parvežti jiems vestuvinius žiedus“, – pasakojo A.Ruseckaitė.</p> <p>Tiesa buvusi dar labiau intriguojanti: K.Petrauskas iš pradžių piršosi Juzefos dukrai Elzei. Kai ši nesutiko tekėti už gerokai vyresnio vyro, tuomet šis pasipiršo seniai našlavusiai Elzės motinai Juzei.</p> <p><strong>Mirė Marijampolėje</strong></p> <p>Žemaitė, tik 1921 m. vasarą grįžusi iš JAV, laikinai apsistojo &nbsp; Kaune. Sulaukusi kažkur kelyje pasiklydusio dovanų bagažo, iškeliavo lankyti savo keturių dukterų: Pranės, Onos, Elenos ir Juzės, kurią, jau ištekėjusią už K.Petrausko, nutarė pamatyti vėliausiai.</p> <p>„Žinoma, rašytoja jaudinosi, kai senas jos bičiulis vieną rytą arkliuku atvažiavo į Panevėžį, kad ją parsivežtų į savo pasiturinčius namus. Išvažiuoti iš Panevėžio juodu neskubėjo: lankėsi parodoje, sėdėjo šnekučiuodamiesi užkandinėje. Tik visai sutemus atkako į Petrauskų ūkį“, – pasakojo A.Ruseckaitė.</p> <p>Po keturių dienų viešnagės Petrauskų ūkyje Žemaitė nusprendė grįžti į Kauną. K.Petrauskas ją vėl vežė iki traukinio. Tai buvo paskutinis jų susitikimas. Po kelionės rašytoja parašė Petrauskams laišką, rūpindamasi, ar Konstantinui vis dar skauda gerklę, ar nepablogėjo būklė – jai teberūpėjo. Iš Kauno Žemaitė iškeliavo į Marijampolę pas Bulotas. Čia 1921 m. gruodžio 7 d. ji mirė nuo plaučių uždegimo. Ten, Marijampolėje, ir palaidota.</p> <p><strong>Graži ir išore, ir vidumi</strong></p> <p>K.Petrauskas nesudegino Žemaitės laiškų – juk žinojo jos, rašytojos, vertę. Kaip tie laiškai atsidūrė Marijampolėje pas Bulotas, nežinoma. Įdomu ir tai, kad minėti laiškai ir kita Žemaitės archyvo dalis buvo perduota Lietuvių tautosakos ir literatūros institutui jau po to, kai 1942 m. hitlerininkai sušaudė Bulotas.</p> <p>Anot A.Ruseckaitės, K.Petrauskas mirė pora metų anksčiau už savo dešimčia metų vyresnę žmoną Žemaitės dukrą, kuri dėl neaiškių priežasčių neatvažiavo į motinos laidotuves – jose dalyvavo tik Žemaitės dukra Elena ir anūkai Stasys su Elze.</p> <p>Gydytojai po Žemaitės mirties stebėjosi garbaus amžiaus rašytojos kūno ir odos grožiu, o mes dabar – jaunatviška jos gyvenimo jėga ir tiesiog gaivališka proza, kuria ji atvėrė duris į privatų kaimo žmonių, moters pasaulį.</p> <p><strong>Gyvenimo ir kūrybos keliai</strong></p> <p>Žemaitė gimė 1845 m. birželio 4-ąją Plungės rajone, grafų Pliaterių Bukantės dvarelyje, neturtingų bajorų šeimoje.</p> <p>Būdama jauna mergina, rėmė 1863 m. sukilėlius, iškeliavo tarnauti kambarine į Džiuginėnų dvarą Telšių rajone.</p> <p>1865 m. ištekėjo už Džiuginėnų dvaro eigulio Lauryno Žymanto, vertėsi su juo žemės ūkio darbais.</p> <p>1883 m. apsigyveno Ušnėnuose, Kelmės rajone.</p> <p>1898 m. mirė Žemaitės vyras.</p> <p>1906–1911 m. gyveno Puziniškyje, Panevėžio rajone, pas rašytoją G.Petkevičaitę-Bitę.</p> <p>1913 m. įsikūrė Vilniuje advokato Andriaus Bulotos šeimoje.</p> <p>Žemaitė sukūrė apie 350 apsakymų, apysakų, keliolika pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę "Autobiografija", daugybę kitos formos kūrinių.</p> <p>Žemaitė užaugino keturias dukras ir du sūnus. Vienas sūnus, bėgęs nuo tarnystės caro kariuomenėje, yra dingęs JAV, o kitas taip ir liko ten gyventi. Šiuo metu priskaičiuojama arti 250 Julijos ir Lauryno Žymantų ainių.</p> <p>2015 08 23 <a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/tai-ko-nezinojote-apie-rasytoja-zemaite-706656" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a></p> <p>&nbsp;</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Tik pamanyk, paslaptis, – pasakytų koks šiųdienis modernistas, nesiejąs jokių viltingų aspiracijų su lietuvių literatūra, o ypač su „agrarine“ klasika. Ir dar kieno – Žemaitės!.. Tikėtis iš šitos bobutės paslapties – tas pats, kaip iš greitųjų kreditų laukti nulinių palūkanų. Betgi užtenka pasižiūrėti į prieš­lapio nuotrauką, kur toji bobutė sėdi grakščiai sunėrusi rankas, o veido ovalas toks aristokratiškas, kad šių dienų poniutėms toli šaukia. O kokios gražios, kokios liaunos, netgi trapios Žemaitės rankos, sunku patikėti, kad tai rankos moters, užauginusios būrį vaikų ir visą gyvenimą dirbusios sunkiausius darbus... Nuo šios nuotraukos ir prasideda Žemaitės paslaptis.</p> <p>Aldona Ruseckaitė „Autorės užsklandoje“ prisipažįsta, kad iš archyvinės medžiagos, kurios apie Žemaitę tikrai daug, teko išsirinkti „tik pagrindinius dalykus, tik fragmentus, nes visko aprėpti ir į vieną knygą surašyti neįmanoma“. <em>Tad magėjo giliau ir drąsiau pažiūrėti į visas jos gyvenimo puses, susitelkiant į paskutinįjį dešimtmetį – 1911–1921 metus.</em> (p. 229) Todėl nenuostabu, kad romane atveriami mažiau žinomi Žemaitės gyvenimo faktai: paslaptinga meilės istorija, bausmės atlikimas Lukiškių kalėjime, kelionė į Ameriką ir aktyvi rašytojos veikla šioje šalyje.</p> <p>Autorė įspėja skaitytoją, kad šis nepriimtų visko už gryną pinigą, nes autorius, tegu ir faktais besiremiąs, „turi teisę interpretuoti, įsivaizduoti, fantazuoti. Juk galėjo būti ir taip, ir kitaip“ (p. 230). Sakyčiau, kad tai gal ir bereikalingas įspėjimas, nes Ruseckaitė sugeba ir pagarbiai, ir išradingai elgtis su archyvine medžiaga, pateikia ją nenuobodžiai, gyvai. O kad romano tekstas „sunkiai telpa į tradicinio romano žanrą“, sakyčiau, tik dar įdomiau. Juolab kad autorė tuo nepiktnaudžiauja ir stengiasi ne išskleisti savo kūrybines pretenzijas, o gyvai ir jausmingai pavaizduoti pagrindinę veikėją, bet ir laikotarpio žmones, įvykius, tarpusavy susieti fragmentus, lyg ir išslystančius iš veiksmo objektyvo, tačiau turinčius svarbią semantinę potekstę (Žemaitės ir M. K. Čiurlionio susitikimas, pirmoji V. Mykolaičio-Putino knyga, V. Mačernis ir Žemaitė ir kt.).</p> <p>Ir pačios autorės pozicija labai įdomi: ji lyg ir nori likti nuošalyje, būti objektyvi (kalbėjimas Žemaitės balsu), o kartu – ir aistringa komentuotoja (Balso, Intarpų skyreliai, atskleidžiantys platesnį laikotarpio paveikslą). 1912 m. nuskendo „Titanikas“ – Julija su G. Petkevičaite-Bite griebėsi už galvų, mat buvo numačiusios plaukt į Ameriką „centukų pasirankiot“: <em>...bauginosi, dejavo, sakė geriau nesėsti į laivus, neieškoti sau pražūties vandenyse, nes labai pavojinga.</em> (p. 30)</p> <p>Kitame intarpe prisimenamos ir sugretinamos P. Višinskio bei V. Šekspyro mirties metinės: Višinskis mirė prieš dešimt, o Šekspyras –­ prieš tris šimtus metų, abu – tą pačią balandžio 23-iąją, abu labai brangūs Žemaitei, juk ne kieno kito, o Višinskio paskatinta skaitė „Makbetą“, „Hamletą“ ir kitas dramas. Įdomūs, saviti skyreliai, kuriuose balsas suteikiamas Žemaitės daiktams (muziejiniams, išsaugotiems, taigi autentiškiems, neišgalvotiems) – rankinukui, skarelei, pirštinėms, batams, atskleidžiant daug kasdieniškų, bet reikšmingų detalių.</p> <p>Kadangi autorė pagrindu romano vyksmui pasirinko tris Žemaitės gyvenimo etapus, – gyvenimą Vilniuje, meilę gerokai jaunesniam vyrui ir kelionę į Ameriką, – natūralu, jog dėl didelio medžiagos ir temų tirščio galbūt sunku protingai išlaviruoti, suteikti kiekvienam lygiavertį svorį. Žemaitės ir K. Petrausko santykiai –­ intriguojanti tema, bet čia tarsi ir nėra aktyvaus vyksmo. Tai labai graži, bet pasyvi linija. O štai kultūriniai reikalai Vilniuje ir ypač Žemaitės veikla Amerikoje –­ temos, kuriose viskas verda kunkuliuoja. Tiems, kurie laiko Žemaitę prasta kaimo bobute, reikėtų šiuos puslapius perskaityti – nustebintų ne vien rašytojos veikla Amerikoje, bet ir jos temperamentas, ir pažiūros, ir drąsa, ir laisva nuomonė. Ir, žinoma, užsispyrimas, kurį galima pavadinti pasišaipymu iš snobizmo, kai žmogus vertinamas pagal rūbą, o ne pagal protą: nė vienai poniutei nepavyko įkalbėti Žemaitės, kad pamestų savo sodietiškus rūbus ir apsirengtų „moderniau“. Tik vienoje nuotraukoje Žemaitė be savo ištikimosios skarelės –­ progresyviųjų moterų suvažiavime. <em>Pažangiosios veikėjos siekė būti visur progresyvios, skarelę ant galvos laikė atgyvena, tad prašė, kad ir Julija nusigobtų.</em> (p. 132) Kadangi tos progresyviosios buvo itin nuožmios, Žemaitė, nenorėdama jų pykdyti, sutiko...</p> <p>Vargu ar galima būtų tvirtinti, kad Žemaitės pažiūros radikaliai keitėsi: kaip daugelis skurdą, vargą ir kultūrinį tamsumą mačiusių žmonių, ji visuomet troško permainų, šviesos, tvarkos, pažangos (važiuodama traukiniu per Skandinaviją, matydama Anglijos vaizdus sielojosi: kada gi Lietuva taip švariai ir tvarkingai gyvens). Autorė ne vienoje vietoje pabrėžia tiesią Žemaitės laikyseną, drąsą, nuomonės laisvumą –­ naiviai pašlovinusi Marksą ir revoliuciją, vėliau labai skeptiškai atsilieps apie bolševikus, kaip ideologinius uzurpatorius, nesiklausančius jokios kitos nuomonės (dėl šito Žemaitė susipyks ir su progresyvistėmis, isteriškai puolusiomis į komunizmą, kaip į progreso viziją, ir su bolševikuojančiais Amerikos lietuviais). Sunku įdėti Žemaitę į ideologinę lentynėlę. Ir kažin ar reikia. Jos pykimasis su dešiniaisiais, ypač klerikalais, buvo labai parankus sovietmečio ideologams, padariusiems iš Žemaitės ne vien „liaudies rašytoją“, bet ir klasinės kovos apologetę (žinoma, tam reikėjo atlikti šiokias tokias kupiūras Žemaitės raštuose, ir tos kupiūros, panašu, ilgai išliks kelių sovietmečio kartų atmintyje). Bet daug ką liudija graži Žemaitės draugystė su J. Tumu-Vaižgantu, su G. Petkevičaite-Bite: sielų bendrystę, iš kurios bene svarbiausia – artimo meilė ir atjauta. Juk ir į Ameriką Žemaitė vyko ne progresyviųjų moterų susirinkimuose pagražbyliauti, o aukų nukentėjusiems nuo karo rinkti, Tėvynei pagelbėti.</p> <p>Įdomus autorės bandymas – Žemaitės susidūrimas su savo personažais: Zose, Katre, Topyliu, Vingių šeimyna, Kurmeliu ir Marce... Dažniausiai iš savo veikėjų Žemaitė išgirsta priekaištų: kodėl gi tu, rašytoja, mus taip pasmerkei? Ko nesuvedei Zosės su Kurmeliu, o Vingių Jonui nenuskyrei Marcės? Tada viskas būtų teisinga. Atitiktų kirvis kotą...</p> <p>Ir ką gi gali į tai atsakyti Žemaitė?.. Pasiduoti veikėjų spaudimui? Rašyti „teisingai“?.. Negi tai būtų sunku?.. Gal kam ir nesunku, bet tik ne Žemaitei. Juk ne kas kitas, o ji ne kartą sakė –­ rašau tai, ką matau. Kas tikra. Iš gyvenimo. O visa tai, kas tikra, išlieka. Nors nuožmus progresas tuos tikrus dalykus ir stengiasi sunaikinti.<br /> <br /> Renata Šerelytė <a href="http://literaturairmenas.lt/2016-06-17-nr-3572/3325-knygu-presas/5181-renata-serelyte-vienetiniai-ir-vienkartiniai" rel="nofollow" target="_blank">Literatūra ir menas</a></p>
<p>Rašytojos&nbsp;Aldonos&nbsp;Ruseckaitės pokalbis apie knygą „Žemaitės paslaptis“&nbsp;LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“. Laidos įrašą galite peržiūrėti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2016-01-18/category/0/limit/40" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Rašytoja Aldona Ruseckaitė LRT laidoje „Stilius“. Laidos įrašą galite pažiūrėti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2016-01-16/category/0/limit/40" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. Gero žiūrėjimo!</p>
<p><em>Ar skareles atkakliai ryšėjusi lietuvių literatūros klasikė Žemaitė gyvenimo saulėlydyje pati nebuvo tapusi viena iš trijų mylimų? Ir kodėl brandaus amžiaus rašytojos aistra jaunam vyrui, liudijama daugiau kaip prieš pusšimtį metų paskelbtuose Žemaitės laiškuose, taip ilgai nebuvo žinoma daugumai skaitytojų?</em></p> <p><span style="line-height: 1.6em;">„Žemaitės paslaptis“ – taip pakrikštytas rašytojos ir literatūros istorikės, Maironio lietuvių literatūros mu­ziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės romanas, pasakojantis apie paskutinį Julijos Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) gyvenimo dešimtmetį. Jau užauginti ir iš namų išleisti šeši J.Žymantienės vaikai, palaidotas ilgai ant patalo gesęs vyras. Vienas po kito laikraščiuose spausdinami ir atskiromis knygelėmis pasirodo Žemaitės apsakymai, išgarsinę rašytojos vardą Lietuvoje. Apsistojusi savo bičiulės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namuose Puziniškyje, Julija sutinka dvaro ūkvedžiu dirbantį Konstantiną Petrauską (1878–1947) – šlubuojantį, bet apsiskaičiusį jauną vyrą, su kuriuo gali kalbėtis tiek apie menus, tiek apie pasaulio įvykius.</span></p> <p>1912-aisiais kartu su anūke Elze persikėlusi į Vilnių, labai jo draugijos ilgėsis ir ieškos įvairiausių dingsčių pasimatyti. Pirmyn atgal skries „bučkių“ kupini laiškai, vėliau rašytoją pasieks ir mylimojo dovanotas žiedelis. Šį Žemaitė nuo piršto nusimaus tik Amerikoje, sulaukusi žinios, kad Kostantas jau pasipiršo jos dukrai Juzei, Elzės motinai. Dar anksčiau jis mėgino pirštis ir jaunajai Elzei, tačiau rašytojos anūkei trisdešimtmečio „senio“ pasiūlymas nepasirodė vertas dėmesio…</p> <p>Apie keistai susipynusius Žemaitės, jos dukters ir anūkės širdies reikalus „Veidas“ kalbina romano autorę Aldoną Ruseckaitę.</p> <p><strong>– Įdomu, kad „Trys mylimos“, pranašiškai numačiusios pačios rašytojos gyvenimo peripetijas, buvo parašytos dar tuomet, kai nebuvo nei meilių laiškų, nei žiedelio su „K“ monograma ant Julijos piršto. Kaip manote, ar kurdama šią komediją rašytoja nujautė, kad dėl mylimojo dėmesio jai pačiai teks varžytis su dukterimi ir anūke?</strong></p> <p>– „Trijų mylimų“ parašymo laiką turime priskirti XIX a. pabaigai. Rašytoja siuntinėjo komedijos fragmentus savo mokytojui Povilui Višinskiui, šis vis papeikdavo, pakritikuodavo, kad pagrindinis veikėjas Liudvikas nemoka tikroviškai meilintis, kad visoms trims moterims tuos pačius meilės žodžius kalba, tad Žemaitė atsikirto, jog pagrindinė komedijos mintis – parodyti Liudviką kaip melagį, apgaviką, apmovusį tris žioplas „mylimąsias“.</p> <p>Kurdama šią komediją Žemaitė tikrai jokių nuojautų dar neturėjo, dar marino savo sunkiai sergantį vyrą Lauryną. Aš manau, ji buvo girdėjusi, regėjusi kažkokią panašią istoriją, kai samdytą berną įsimyli ir dukterys, ir motina. Juk rašytoja yra ne kartą prisipažinusi, kad rašo, ką mato, ką pažįsta, ir troško, jog aprašytieji paskaitytų jos kūrinius, gal pasimokytų iš jų. O kadangi visada labai užjautė moteris, jų gailėjo, norėjo, kad šios sąmonėtų, veržtųsi iš po vyrų pado.</p> <p>Tad gal ir su šia komedija buvo tokia užmačia – parodyti bobelių naivumą, atkreipti dėmesį į jų lengvabūdišką elgesį ir juokingą pasitikėjimą.</p> <p>Jeigu jau kalbėtume apie pačios Žymantienės santykį su jaunesniu vyru, tai greičiau tą atlieptų jos mažiau žinomas apsakymas „Prakilni meilė“, kurį parašė 1919 m. Amerikoje ir kuriame vyresnė moteris beprotiškai įsimyli jaunutį studentą, visai pameta dėl jo galvą, nebekreipia dėmesio nei į savo dukrą, nei į vyrą. Pagrindinė apsakymo veikėja Vanda gerokai sušaržuota, pajuokta. Ar rašydama šį kūrinį pagalvojo ir apie save, kas dabar žino, juk pasišaipyti iš savęs Žemaitė mokėjo.</p> <p><strong>– Ugniai pasmerkti, tačiau lemties dėka išlikę Žemaitės meilės laiškai „Raštuose“ buvo paskelbti dar 1957-aisiais, prabėgus vos 36 metams nuo rašytojos mirties. Tai retas atvejis, nes artimieji paprastai nebūna linkę taip greitai atverti šeimos paslapčių. Ar tik istorinės pervartos lėmė tokį žingsnį? O gal labiau tai, kad Žemaitės paslaptys jos testamento valia išslydo iš giminės rankų?</strong></p> <p>– Pirmiausia aš nė vieno blogo žodžio negaliu pasakyti apie Žemaitės gimines, nes jie niekur neišsišoko, neišgarsėjo kokiais reikalavimais, teismais, pykčiais, straipsniais, kaip yra buvę su ne vieno rašytojo palikimu ir gentainiais. Buvo du sūnūs (Kazys pabėgo nuo rekrūtų į Ameriką ir dingo), keturios dukterys, pulkas anūkų, tačiau jie, matyt, sutiko ir susitaikė su savo garsios motinos ir močiutės valia bei noru.</p> <p>Be to, 1957-aisiais, leidžiant „Raštus“, vargu ar kas ieškojo giminių ir derino su jais laiškų publikavimą. Kadangi archyvinė medžiaga buvo atsidūrusi valdiškose institucijose, valia – skelbti ar ne – buvo laisva ir priklausė nuo institucijos vadovų.</p> <p>Manau, paskelbti šiuos Žemaitės laiškus tuo metu buvo drąsus žingsnis, čia pagarbos nusipelnę Lietuvių literatūros instituto darbuotojai: „Raštų“ leidybos komisijai vadovavo Kostas Korsakas, o redaktorius buvo išmintingasis Aleksandras Žirgulys. Vadinasi, mokslininkai nemanė, kad klasikės Žemaitės autoritetui meilės laiškai galėtų pakenkti.</p> <p>Žinoma, galima pasvarstyti, kad jei Žymantienės laiškai Konstantinui Petrauskui, kuriuos šis grąžino rašytojai po savo vestuvių, būtų atsidūrę šeimos rankose, veikiausiai jie būtų buvę sudeginti pagal rašytojos pageidavimą.</p> <p>Tačiau epistolika atsidūrė pas Bulotas Marijampolėje, o kai šie 1941 m. Paneriuose buvo vokiečių sušaudyti (Aleksandra Bulo­tienė buvo žydė), tuomet kažkas viską iš Bulotų namų skubiai surinko ir atidavė į Lietuvių literatūros institutą.</p> <p>Galėčiau įsivaizduoti, kad dukterys, sūnus Antanas, anūkai gal ir nesmagiai jautėsi, kai laiškai buvo paskelbti, bet ką gali padaryti, kai turi tokią garsią motiną?</p> <p>Be to, patys laiškai į jokį testamentą įtraukti nebuvo. Tik Žemaitės ir K.Petrausko bičiulystė mums šiandien pusės spalvų yra netekusi, nes neišlikę jo laiškai, kuriuos moteris sunaikino. Jie, kaip suprantame iš Julijos laiškų užuominų, irgi buvo gausūs meilės žodžių, prisipažinimų, ilgesio. Vis dėlto lieka paslaptimi didžioji intriga: ar tikrai Konstantinas mylėjo, ką jis mąstė, kaip motyvavo?</p> <p><strong>– Kaip vėliau klostėsi Žemaitės vaikų ir anūkų likimai? Ar ilgą gyvenimą nugyveno Juzė su motinos mylėtuoju Kostantu? Kur šiandien gyvena rašytojos palikuoniai, ar daug jų jums pačiai teko sutikti?</strong></p> <p>– Nors rašytojos dukra Juzė už K.Petrauską buvo dešimčia metų vyresnė, ji gyveno vienais metais ilgiau už savo vyrą. K.Petrauskas mirė 1947 m., sulaukęs 69-erių, o jo žmona – po metų, sulaukusi beveik 80-ies. Jie kartu nugyveno 27-erius metus ūkininkaudami K.Petrausko tėviškėje Dičiūnų kaime netoli Pušaloto. Savo vaikų nesusilaukė, nes Juzė jau buvo našlė, turėjo iš pirmosios santuokos dukterį Elzę, kurią močiutė Julija labai mylėjo, atsivežė į Vilnių ir išleido į siuvėjų kursus.</p> <p>O aš Žemaitės giminių visai nepažįstu, tai dar kartą įrodo, kad jie yra kuklūs žmonės, nelendantys į viešumą. Gyvena išsibarstę po visą Lietuvą, bet, kiek žinau, kartais giminė susirenka į vieną būrį. Šį pavasarį į Žemaitės jubiliejinį minėjimą Marijampolėje irgi buvo atvykęs būrelis proanūkių, proproanūkių. Jie jau tiesiogiai Žemaitės nepamena, bet gerbia jos atminimą, domisi.</p> <p>Žemaitė pokario metais buvo plačiai tyrinėjama, profesionalūs specialistai rengė ekspedicijas į rašytojos gimtąsias ir gyventas vietas, lankė dukteris, kurios dar buvo gyvos, kalbino vyresniuosius anūkus, dar bendravusius su bobute. Tyrinėtojai užrašė daugybę artimųjų prisiminimų, jie yra įdomūs, atviri. Tais pasakojimais remiantis pavyko patikslinti kai kurias datas ir įvykius. Tuose prisiminimuose yra viena kita detalė, bylojanti, kad Žemaitė ir K.Petrauskas simpatizavo vienas kitam. Vadinasi, giminėms tai nebuvo paslaptis.</p> <p><strong>– Kaip į Maironio lietuvių literatūros muziejų atkeliavo jūsų romane „bylojantys“ rašytojos daiktai: skarelė, rankinukas, batai, pirštinės? Ar tebesaugomas šeimoje jos Amerikoje išsirinktas platininis laikrodis bei mylimojo atsiųstas žiedelis su „K“ monograma?</strong></p> <p>– Apie žiedelį su „K“ raide ir platininį laikrodį nieko nežinau, ir giminių prisiminimuose apie tai vos viena kita užuomina. Koks šių daiktų likimas, gal dar kas iš vyresnių giminaičių atsakytų, o gal ir ne – juk tiek vandens nutekėjo, tokie laikai buvo…</p> <p>O į Maironio lietuvių literatūros muziejų asmeniniai Žemaitės daiktai atkeliavo taip: rašytoja 1921-ųjų vasarą grįžo iš Amerikos į Kauną ir apsigyveno pas naujus pažįstamus Stiklius. Mat Amerikoje ji buvo susipažinusi su Stikliūtėmis, jos rekomendavo apsilankyti pas savo brolį Kostą. Tiek pas jį Žaliakalnyje, tiek pas Stikliaus seserį Marcelę Gaigalienę Šančiuose rašytoja pragyveno apie porą mėnesių, o ir išsikrausčiusi į Marijampolę dažnai atvažiuodavo į Kauną ir apsistodavo pas šiuos pažįstamus: matyt, buvo ten dar pasilikusi daiktų, drabužių. Tad skarelę, rankinuką, batus, pirštines muziejui ir padovanojo Stiklių giminės palikuoniai.</p> <p><strong>– Nepaisant paskelbtų laiškų, šmaikštuoliai skaitytojai dažniau bandė „supiršti“ Žemaitę su jos kūrinių skaitytoju ir vertintoju Povilu Višinskiu, o ne su dvaro ūkvedžiu K.Petrausku. Savo knygoje, dėmesį sutelkiančioje į paskutinį rašytojos gyvenimo dešimtmetį, P.Višinskį minite retai: jis nuo džiovos miršta dar 1906-aisiais. Kaip apibūdintumėte jų draugystę? Ar Poviliukas išliko Žemaitės literatūriniu patarėju iki pat mirties?</strong></p> <p>– Įsivaizduokite, kad pagyvenusi kaimynė ir jaunutis Peterburgo universiteto studentas, susėdę kur sode po obelimi, valandų valandas apie kažką kalbasi, o aplink kaimynai – liežuviais plakančios moterėlės ir pašaipą mėgstantys vyrai. Apie ką gi tie du žmonės gali kalbėtis, kas juos sieja? Tai ir pripliurpdavo visokių niekų. Net tėvas Višinskis baisiausiai perpykdavo, kad Povilas Žymantienei paskolino žibalinę lempą arba kad ši iš jo sūnaus gauna laišką, smulkiai surašytą į kelis popieriaus lapus, o jam, tėvui, įdėtas tik vienas lakštelis. Ką ten Povilas gali rašyti kaimynei, jau svieto pabaiga!</p> <p>Kažkuo nepadoriu įtarinėti Juliją ir Povilą būtų daugiau negu kvaila. P.Višinskis yra tikrų tikriausias Žemaitės literatūros mokytojas, atradęs ją, paskatinęs rašyti ir išvedęs į pasaulį. Moteris jam ne kartą laiškuose prisipažino, kad tik per jį, Povilėlį, ji „prislyžijo“ į rašytojų gretas. Juk Povilas Žemaitei rašė ilgus laiškus apie jos atsiųstus kūrinius, patarinėjo, mokė, o kai susitikdavo, viską aptardavo, apkalbėdavo žodžiais. Kaimynė žinojo Povilo meilės reikalus, išgyvendavo, kai jam nesisekdavo. Merginas Julija už akių vadino „košėmis“, tad klausdavo P.Višinskio, ar yra gerų „košių“, ir liepdavo jų nepersivalgyti.</p> <p>Žymantienė mylėjo Povilą kaip dar vieną, labai brangų sūnų. Kai P.Višinskis rašė konkursinį darbą „Antropologinė žemaičių charakteristika“, jam irgi reikėjo pagalbos. Žemaitė jam surašė ilgiausią informaciją apie papročius, šventes, rinko etnografinius daiktus, siuntė siuntinius, neužmiršdama į juos ir kokio skanėsto įdėti. Džiaugėsi, kad ir ji galinti kažkuo Poviliukui padėti. Žemaitės širdis krauju sruveno, kai P.Višinskį 1906 m. palaužė džiova. Ilgai negalėjo be ašarų apie jį kalbėti. Ši draugystė – gražus pavyzdys, kaip, nepaisant amžiaus, žmonės gali vienas kitą suprasti, bendrauti, padėti kūryboje, skatinti, vertinti, galop aukotis.</p> <p><strong>– Dėl kurių rašytojos gyvenimo momentų dažniausiai diskutuoja jos biografijos ir kūrybos tyrinėtojai? Ar yra nustatyti populiariausių jos kūrinių veikėjų prototipai?</strong></p> <p>– Kaip jau minėjau, Žemaitė ne kartą prisipažino, kad rašo tik tą, ką mato, tarsi fotografuoja. Tad kūrybos prototipų buvo daug, turbūt visa jos aplinka, visas kaimas. Kai „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“ buvo išspausdintas pirmasis apsakymas „Rudens vakaras“, ji pajuto spausdinto žodžio saldumą ir jėgą. Rašytoja labai norėjo, kad jos kūrinėliai būtų spausdinami, kad patektų į Ušnėnų apylinkes ir kad skaitytojai atpažintų save.</p> <p>Išties kaimynai pyko, jog Žymantienė aprašo jų gyvenimą, jie susigaudydavo, kad juos vaizduoja ne iš gerosios pusės, „išduoda“ jų tinginystę, apsileidimą, girtavimą. Taigi gyveno kažkur netoli ir netikusi Vingių šeimyna, ir šykštuolis Petras Kurmelis, ir kunigas, kurio naudą velniai gaudė. Tačiau laikai jau seni, prototipų pavardės neišlikusios, be to, juk rašytojas asmens ar situacijos konkrečiai neaprašo, o sudeda vieną personažą iš kelių, apibendrina, aptrina jo tikroviškumą.</p> <p>Dėl ko ginčijasi tyrinėtojai? Pirmiausia Žemaitė pokariu buvo vaizduojama per daug socialistiškai, per sovietines demonstracijas jos portretus nešiojo kartu su Lenino, Stalino ir Marxo, o tai didžiausia nesąmonė. Rašytoja turėjo apsiversti karste.</p> <p>Pati yra laiške jaunajai bičiulei Uršulei Jokūbauskaitei guodusis, kad dėl savo veikalų „pasmerkta likau į prakeiktų cicilikų eiles“. Ji tikėjo Dievą, nueidavo į bažnyčią, dažnokai laiškuose ar kalbose minėjo Jėzų Kristų, netgi jo gyvenimo detalių sau prisitaikydama. O kunigus kritikavo dėl to, kad jie krauna turtus, neužjaučia kenčiančio žmogaus. Žemaitei tikro kunigo pavyzdys buvo Juozas Tumas-Vaižgantas, jie daug metų bičiuliavosi.</p> <p>Bet okupacijos metais traktuoti Žemaitę kaip bedievę buvo patogu. 1956–1957 m., leidžiant „Raštų“ šešiatomį, atsirado ir kupiūrų laiškuose, kur rašytoja artimųjų klausė, ar jos anūkai išėjo bolševikų mušti, ir kūryboje, jeigu fragmentai buvo ideologiškai netinkami.</p> <p>O šiaip visi tyrinėtojai pripažino didelį Žemaitės talentą, skyrė ją prie rašytojų realistų, atskleidusių tokį gyvenimą, koks jis išties buvo, – be romantikos ir pagražinimų. Tačiau dėl to vyko ir diskusijų: ar Žemaitė aprašė tik tą, ką matė, be fantazijos ir meninės išmonės, ar vis dėlto siužetus sugalvodavo, veikėjus kurdavo pagal savo įsivaizdavimą? Atsakydamas į klausimą, ar Žemaitė yra kūrėja, Vaižgantas rašė: „Žemaitė stambus, nešlifuotas akmuo, kuris vertinamas ne mėtomais spinduliais, tik svoriu. Žemaitė – asmuo, Žemaitė – rašytoja, Žemaitė – artistė sveria labai daug karatų.“ („Sekmoji diena“, 1921 m. gruodžio 18 d.).</p> <p>2015 11 06 <a href="http://www.veidas.lt/%E2%80%9Ezemaite-buvo-nelyg-biblinis-paukstelis%E2%80%9C" rel="nofollow" target="_blank">veidas.lt</a></p>
<p>Su Rašytoja Aldona Ruseckaite bendrauja žurnalistė Daiva Tamošiūnaitė. Laisvosios bangos radijo laidos „Tik tarp mūsų“ įrašo galite pasiklausyti <a href="http://www.laisvojibanga.lt/tik-tarp-musu-2015-10-09/" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €