Vien tik zuikiai naktyje

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Vien tik zuikiai naktyje

Vien tik zuikiai naktyje
-38%
Autorius: Regimantas Tamošaitis
Prekės kodas: 9789986398783
Pavadinimas Vien tik zuikiai naktyje
Žanras esė
Metai 2016
Psl. skaičius 256 p.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-878-3
Išmatavimai 21 cm x 14.2 cm x 2.4 cm
Kaina: 8.00 € 5.00 €
Kiekis:  

Esė

Regimantas Tamošaitis – rašytojas, literatūrologas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas, humanitarinių mokslų daktaras, mėnraščio „Metai“ skyriaus redaktorius. Parašė monografiją „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998), esė knygą „Vitaminų pardavėjas“ (2007), literatūros vadovėlių. Naujoje esė knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“, pasitelkdamas ironijos, grotesko, paradokso stilistiką, analizuoja žmogaus situaciją permainingame šių dienų pasaulyje.

Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys.

Susiję leidiniai

Uosto fuga
8.00 €


<p>Regimantas Tamošaitis – brandus kūrėjas, tačiau knygomis nelepina. Iki šios išleistos dvi, viena iš jų – monografija disertacijos pagrindu. Rašytojo, literatūrologo braižas, stilius bei mąstymo trajektorijos skaitantiesiems gerai pažįstamos. Įvairiausių publikacijų galima aptikti kultūrinėje spaudoje, interneto forumuose, jis gan aktyvus virtualiojo pasaulio gyventojas. Taigi antrąsyk pasirinktas esė žanras nebuvo netikėtas kūrybinio kelio posūkis. Kaip ir taisyklingumu spindinti knygos struktūra: tekstai sugrupuoti į keturias didesnes skiltis, žymimas raktinių žodžių-pavadinimų: „Paprastai apie viską“, „Rimtu veidu“, „Aberacijos ir provokacijos“ ir „Smulkmenos“. Tai lyg ir teminės gairės. Tačiau būtina minėti svarbų aspektą: autoironija, ironija, pereinanti į sarkazmą, – dažna, gal net per dažna, tad kartais sunku suvokti, kur rašytojas pokštauja ar pašiepia, kur rimtai apie rimtus dalykus, kur protu, o kur širdimi kalbasi su skaitytoju.<br /> <br /> Itin juntami pasiaiškinimo ir aiškinimosi intencija, pamokslininkiškumas, todėl beveik visose esė aptariamas kokių nors suvokimų kitimas, dinamika, nors dažniausias bemaž apima šį, pasakotojui egzistenciškai svarbų, lūžį: <em>Buvo laikai, kai galvodavau, kad rašymas pakeičia gyvenimą, kad gyvenu rašydamas. (...) Taip daug metų gyvenau subjektyvumo burbule, kol pamažu pradėjau atakti, matyti kažką tikro anapus savo fantazijų.</em> Apie kūrybą ir kūrybos esmę, šaknis, kilmę ir pabaigą daug ir įvairių blyksnių galima rasti tikrai ne vienoje esė, kaip ir apie akademinio gyvenimo patyrimus. Rašytojas dėmesingas aplinkai: girdi, mezga su ja dialogus, įsimąsto apie pasaulį, jo dėsningumus ir, svarbiausia, žmones bei jų tarpusavio santykius. Čia kaip niekad tinka garsioji ištara: „Mąstau, vadinasi esu“, kuri taikliai nusako pasakotoją, pasakojimo būdą bei asociatyvinį mąstymo kelią, kuriame vakarietiškos kultūros akcentus atsveria rytietiška pasaulėjauta: Prhanta <em>ei, pagalvojau savo periferiniu mąstymu, viskas teka, o mes štai stovime. </em></p> <p>Tačiau rytietiški elementai nėra dirbtinai įkaišioti į tekstą: jie natūralūs ir savalaikiai. Aiškindamas(is) pasaulį ir save pasakotojas suplaka kultūrų patirtis, labiau pritardamas rytietiškajai pasaulėjautai, nors gerai suprasdamas ir identifikuodamas save kaip vakarietiškos kultūros visumos dalį. Tai galima aptikti esė, kuriose jis gana skeptiškai atsiliepia apie vartotojišką kultūrą („Kaip išsiugdyti vartotojišką asmenybę“, „Mumifikacija“) ar aptaria puikybės fenomeną, o tiksliau – individo susireikšminimo problemas („Kai aš buvau psichiškai pakrikęs“). Laimė, autorius nevengia pasijuokti ir iš savęs, ne tik beatodairiškai stebėtis supančiais visuomeniniais reiškiniais. Kitaip knyga neapsakomai apsunktų, galbūt net ir paskęstų dėl įmantrios specialybinės terminijos, kyšančių intertekstų ausų: lotyniškų sentencijų, nuorodų, citatų, pabirusių angliškų eilučių iš dainų tekstų.</p> <p>Perskaičius knygą, pati pirminė, intuityvioji mintis buvo iš tautologijos patirties: juokiasi puodas mat, kad katilas juodas. Bet atidėjusi knygą į šalį, šiek tiek nutolusi nuo paskirų esė susigėdau, kad, matyt, kalbas apie žmogaus ribotumą ir iš to kylančią didybę bei puikybę priėmiau pernelyg rimtai. Pripažįstu, buvo vietų, kurios skambėjo pernelyg ekscentriškai: ypač apie semiotikus ir jų santykį su pasauliu. Esė „Mitologinė erdvė ir semiotika“ rašytojas šaiposi iš aklos meilės metodologijoms, pasaulio kaip struktūros matymo, tačiau kitose esė, rašydamas, mąstydamas apie visuomenę, jos sandarą, individo santykį su visuma, pats nevengia segmentuoti, analizuoti ir pasiduoti pasauliui kaip struktūrai.</p> <p>Geriau pagalvojus, tokie dalykai neturėtų stebinti, nes, pavyzdžiui, Umberto Eco seniai yra spėjęs, kad kiekvienas kultūrinis reiškinys galėtų būti suvokiamas kaip komunikacija, o tai juk iš esmės yra semiotika. Visa gali būti arba nebūti suvokiama pro semiotikos prizmę. Būtų įdomu sužinoti, kada parašytos konkrečios esė. Gal tai paaiškintų kai kurias prieštaras, teminius pasikartojimus ir rečiau apimtų déjà vu jausmas verčiant lapą po lapo?</p> <p>Vis dėlto lapus versčiau iš naujo. Niekaip negaliu atsiminti, kur ir ką esu skaičiusi lietuvių literatūroje apie tėvystės patirtis. Apie motinystę teko – daug. Ypač patyliukais juokiuosi, kai motinystę aptaria koks pagyvenęs vyrukas, nevedęs ir niekada neauginęs vaikų, o perspektyvą pasirenka būtinai moters – motinos. Tada „dvasingai“ rašo apie ištikusį asocialumą ir teisia motiną. Apie tėvystę patys vyrai, tėvai mažai kalba. O čia, esė pasakotojo, tėviškoji linija yra ir svarbi, ir įdomi, lemianti pasirinkimus ir suvokimus. Stipri esė apie kelionę į Jonines per lietų, taip pat „Voverytė“, „Nereikalingumas“, kurioje apmąstomos linijos nuo savo tėvo ir jo tėviškumo iki paties tapsmo ir buvimo tėvu: <em>Žiūrėdamas į veidrodį matau, kaip diena iš dienos manyje ryškėja tie patys tėvo bruožai, kaip aš pamažu einu jo pramintu nereikalingumo keliu. Su kiekvienu rūpesčiu darausi visiems vis tolimesnis, tarsi toks būčiau gimęs – su nereikalingumo dovana, paliktas būti pats sau vienas.</em> Dabar mano tėvai darosi vis artimesni, nors jų ir nebėra. Vis reikalingesni diena iš dienos. Apskritai po dalelę, visose esė pasakotojas yra tėvas, ypač tose, kur kalbama apie pinigus bei poreikį juos uždirbti. Iš čia dar viena svarbi temų ašis –­ humanitaro tėvo drama.</p> <p>Įvairiomis kryptimis skaitytojus vedžiojasi eseistas, skatina mąstyti apie įvairias pasaulio galimybes. Daug krypčių, daug ir zuikių naktyje.</p> <p>Šis straipsnis publikuotas leidinyje „Literatūra ir menas“, 2016-12-09 nr. 3593<br /> <br /> &nbsp;</p>
<p>Knygų užkardomis apsitvėrę, apie rimtus dalykus rimtai kalbantys ir su tuščiu <em>wordo</em> lapu greičiau nei su buitimi &nbsp;kalbą atrandantys akademinės aplinkos atstovai dažnai atrodo tarsi ne iš šio pasaulio. Tačiau tų, kuriems yra tekę susidurti su Regimantu Tamošaičiu, stereotipinis&nbsp; akademinio pasaulio&nbsp; įvaizdis bent tam kartui buvo sujauktas šio žmogaus paprastumo, ne per drąsu sakyti – antiakademiškumo. Aukštesniajai būčiai donelaitiškai paklusnų, išdrįstantį patvirtinti vienintelį iš savo žinojimų – nežinojimą, todėl vis ieškantį, klausiantį ir pačiam sau didžiausiu klausimu tapusį Regimantą Tamošaitį sutinkame ir jo naujausioje esė knygoje „Vien tik zuikiai naktyje“. &nbsp;</p> <p>Naujausia Tamošaičio knygoje – lakoniška kalba parašytos esė, besijungiančios į vieną sudėtingą naratyvą – gyvenimą. Esė pasakojimuose įžodinta kasdienybė leidžia pažvelgti į autoriaus gyvenimą iš jam tenkančių prisiimti dėstytojo ir draugo, pirkėjo ir bažnyčioje klūpančiojo, vaiko ir tėvo, literato ir nuo knygų užkardų po šieno kupetomis besislepiančio gamtos mylėtojo perspektyvų. Autorius leidžiasi į žmogiškumo, profesijos, literatūros, santykių ir kitų dalykų, kuriais matuojama gyvenimo vertė, pamąstymus, lydimus melancholiško kalbėjimo tono, tačiau nestokojančius ironijos, autoironijos ir tragimkomiškų elementų.</p> <p>Knygoje paliudytas su gyvenimo patirtimi aplankantis suvokimas, kad tokie dalykai, kaip &nbsp;karjera ar geras įvaizdis yra vertingi dalykai, tačiau ne tie, kurie daro gyvenimą vertą gyventi. Gyvenimą vertą gyventi daro galimybė tais vertingais dalykais dalintis su kitu. Todėl net savirefleksija čia neatsimuša į individualizmą – knygos autorius mato ir mąsto save neatsiribodamas nuo santykio su kitu. &nbsp;Savęs mąstymo per santykio su kitu prizmę momentas yra įtvirtinamas autoriaus susitikimų, priiminimų, pokalbių ir kitų jo gyvenimo nuotrupų pagrindu sukurtais siužetais.&nbsp; &nbsp;</p> <p>Autorius, fiksuodamas pakelėse jį ištinkančias &nbsp;situacijas, &nbsp;prisiima dvigubą kalbėjimo perspektyvą – jis, stebintysis gyvenimą, komentuoja save tame gyvenime dalyvaujantįjį. Tokiu būdu kasdienybė tampa egzistencinių apmąstymų erdve, o jos centre atisiduria tikrumo ilgesys. Nuoblizgančių paviršių, susireikšminusių veidų ir nuo paties savęs pavargęs subjektas gręžiasi į nuoširdumu grįstą santykį su pasauliu saugančius vaikystės prisiminimus, šeimos židinio jaukumą, bėga į gamtą ir literatūrą bei glaudžiasi prie sunkiai įmenamo, bet vienintelio išliekančio tikrumo – transcendencijos.</p> <p>Nemunas, dvisavaitinis kultūros ir meno leidinys</p>
<p><em>20 striukumbukiškų klausimų Regimanto Tamošaičio knygos „Vien tik zuikiai naktyje“ pasirodymo proga</em></p> <p>„Eseistika – labai individualus žanras. Sudėtinga eseistikos mokytis iš eseisto. Nes tai unikali asmens saviraiška. Šio egocentrinio žanro ypatybė – turėti daug idėjų ir mokėti jas išreikšti per savitą pasaulėjautą, savitu stiliumi“, – įsitikinęs eseistas Regimantas Tamošaitis, išleidęs knygą „Vien tik zuikiai naktyje“. R. Tamošaitis atsakė į 20 klausimų.</p> <p><strong>1. Kodėl pavadinime zuikiai?</strong></p> <p>– Su zuikiais draugaudavau vaikystėje, stebėdamas, kaip jie trepsi savo klaikius šokius mėnesienos laukuose ant tvirtos sniego dangos. Atrodydavo beprotiškai, taip jie ir liko mano gyvenime... Atrodo, kad aš su jais iki šiol trepsiu tą keistą šokį, kurį vadinu individualia egzistencija. Trepsiu, vadinasi, egzistuoju.</p> <p><strong>2. Kuo esė tinkamas žanras Tau ir Tavo knygai?</strong></p> <p>– Rimtesniems žanrams neturiu laiko, o norėčiau. Norėčiau parašyti realistinių apsakymų, galbūt kokį rimtą ar pusiau rimtą romaną. Bet tam reikėtų išeiti iš darbų, iš namų, gal šiek tiek ir iš proto. Tokiam žygiui, tokiai rimtai prozai esu perdaug proziškas. Sesuo buitis nepaleidžia. Taigi rimtos prozos man ir taip užtenka, be rašymo.</p> <p><strong>3. Kuris tekstas lengviausiai pasirašė?</strong></p> <p>– Lengviausiai pasirašo tokie tekstai, kurie yra paprasčiausi, bet ir žmogiškiausi, be akademizmo priemaišų. Tarkim, „Voverytė“. Išgirdau reikiamą frazę prie pietų stalo, galvoje iš karto susikristalizavo teksto struktūra, ją tuoj pat pašokęs užrašiau, kad nepamirščiau, ir vėl paėmiau šaukštą. O geriausi mano tekstai yra tie, kuriuose mažiausiai manęs. Juos atpažinsi lengvai.</p> <p><strong>4. Ar buvo specialiai rašytų būtent knygai tekstų?</strong></p> <p>– Manau, tik vienas. Nes rašau ne knygai, o šiaip sau. Taigi teko sukti galvą dėl pasakojimo apie zuikius, nes pavadinimas man patiko, o mano užrašuose tos temos apmatai buvo vargingi. Prisiverčiau kažką sukurpti, kas panašu į literatūrą, o tą darinį sustiprinau teologine bei metafizine išmintimi, kuri su menu draugauja tik iš tolo. Bet ir meno be šių metafizinių matmenų nėra, tik jie tekste neturi šokti į akis.</p> <p><strong>5. Koks esė komplikuočiausias?</strong></p> <p>– Komplikuočiausi tokie tekstai kaip „Mažutėliai ir kupranugariai“, nes jie išprakaituoti publicistiškai. Nemėgstu rašyti protingai ir teisingai apie visokius skaudžius dalykus – nuo to niekam ne geriau, o ir patys dalykai gyvenime dėl tokio rašymo nepasitaiso. Bet yra, kas tokius dalykus mėgsta. Yra labai rimtų skaitytojų, kurie atsakingai žiūri į spaudą ir į gyvenimą. Jie nori, kad autorius būtų ne menininkas, bet pilietis – esu sulaukęs tokių priekaištų ir dar sulauksiu. Bet manęs taip sąmoningai gyventi niekas neišmokė.<br /> Dar man nepatinka, kad į knygą pakliuvo nevykusių, sentimentalių rašinėjimų, jausmingos savigraužos... Jų neturėjo būti, nes iš tokio amžiaus esu išaugęs. Liko kaip rudimentas, kaip recidyvas. Kokie tie tekstai, nesakysiu, tiesiog juos be gailesčio išmesiu iš pakartotino leidimo, jei toks bus. Kartais pykstu ant savęs, kad iki šiol nesubrendau.</p> <p><strong>6. Kokį knygos tekstą įvardintum kaip mieliausią Tau pačiam šią akimirką?</strong></p> <p>– Na, tokio šį kartą kaip ir neturiu... Nebent tą pabaigos pseudo interviu, „Literatūra tau ir man“. Jame geriausiai atsikleidžia ir mano asmenybė, ir mano santykis su oficialiąja, popierine kultūra. Jame esu nuoširdus, nepaisant to, kad mane kalbinančioji – fiktyvi, pramanyta. Tiksliau galėsiu atsakyti, kas man knygoje mieliausia, kai pats ją perskaitysiu, bet tai gali būti negreitai. Parašiau ir pamiršau, toks man santykis su mano tekstais. Pasidžiaugiu tik kai kuo iš ankstesnės savo knygos, tarkim, „Imperatoriaus kostiumu“.</p> <p><strong>7. Kuriuo paros metu geriausia rašyti?</strong></p> <p>– Ryte. Pirmieji du trys kavos puodeliai. Kol dar vaikai miega ir kol pareiga nevaro į dienos darbus.</p> <p><strong>8. Koks galėtų būti pagrindinis knygos tekstuose slypintis Tavo klausimas skaitytojui?</strong></p> <p>– Kas tu esi? Ko čia esi? Kaip esi? Kas tavęs laukia? Ar tu esi tikras? Maždaug kaip Immanuelio Kanto suformuluoti esminiai filosofijos klausimai. To aš klausiu savęs, to gali savęs paklausti ir bet kuris skaitytojas, jei tik jam tai rūpi...</p> <p><strong>9. Pagal patarlę: kokius du zuikius bandei nušauti šia knyga?</strong></p> <p>– Atsikratyti praeities jausmų bei minčių naštos ir gauti šiek tiek pinigų duonai kasdienei. Regis, pavyko.</p> <p><strong>10. Išleidai dvi esė knygas. Koks pagrindinis skirtumas tarp jų?</strong></p> <p>– Pirmoji knyga, „Vitaminų pardavėjas“, yra poetiškesnė, joje daugiau išmonės, fantazijos, lyrizmo, taip pat ir absurdo. „Zuikiai“ labiau gravituoja į publicistiką, yra rimtesnė, ir man tai nepatinka. Bet buvo reikalinga, kaip toks savižinos, savimonės etapas, gilinimasis į savo sąžinę ir pan. Pirmoje knygoje daugiau žaidžiau ir maiviausi, antroje netyčia tapau nuoširdesnis. Skaitytojai tai pastebi, ir aš vis galvoju – ar tik nebūsiu per daug prisišnekėjęs...</p> <p><strong>11. Kiek maždaug šitų tekstų jau iki knygos buvo pasirodę „feisbuko“ virtualybėje?</strong></p> <p>– Gal koks trečdalis. Įkeldamas savo rytinius rašinėjimus į „feisbuką“ jausdavau palengvėjimą, koks gal būna po išpažinties. Kažkieno perskaitytas tekstas jau yra realizuotas kaip kūrinys, nes įgyja adresanto, parnešimo ir adresato struktūrą, todėl daugiau neberūpi. O kai mane prispyrė padaryti knygą, surankiojau visokių šiaip sau ir nežinia kam pasirašytų samprotavimų, kurie buvo mano dokumentų laikmenose, sugraibiau visur spaudoje išmėtytos savo publicistikos padraikų ir pagražinau visa tai „feisbukiniais“ žaidimais, kad skaitytojui būtų smagiau, tai ir gavosi toks savotiškas įvairios stilistikos eseistikos mišinys. Knyga savaip universali, daug kas joje rastų sau tinkamų tekstų, minčių, idėjų.</p> <p><strong>12. Ko iš knygos galėtų išmokti pradedantis eseistas?</strong></p> <p>– Eseistika – labai individualus žanras. Sudėtinga eseistikos mokytis iš eseisto. Nes tai unikali asmens saviraiška. Šio egocentrinio žanro ypatybė – turėti daug idėjų ir mokėti jas išreikšti per savitą pasaulėjautą, savitu stiliumi. Pasakojant pirmuoju asmeniu reikia išlipti iš to pirmojo asmens, tarsi atsižadėti savęs ir priartėti prie bendrųjų žmogaus problemų, kalbėtis su skaitytoju taip, kad jis rašančiajam taptų artimesnis ir svarbesnis už patį rašantįjį. Kitaip eseistika tampa literatūriniu autizmu.<br /> Manau, galima pasimokyti nebent pačių bendriausių kūrybinių nuostatų: jautrumo kalbai ir atsakomybės už rašomą žodį. Taip pat moralinių kūrybos pagrindų: nuoširdumo, sąžiningumo, atvirumo (bet ne plebėjiško atviravimo, kuris yra puikybės apraiška, menkųjų skydas). Nesakau, kad aš pats esu toks moralinis grynuolis, bet tai mano siekiamybė, kuri teikia vilties. Galbūt kada nors... Kad ir koks vienadienis būtų eseistinis rašinys, jis turi turėti prasmės substanciją. Jame turi būti transcendencijos užuomina, kitaip tekstas be pėdsakų išnyks laiko tėkmėje, kartu su visa masine rašliava, kuria perpildyta mūsų tikrovė. Žodžiu, eseistas turi būti brandi asmenybė, ir kartu tai tiesiog menininkas, kartais beveik vaikas...</p> <p><strong>13. Ar lengva sugalvoti pavadinimus kūriniams – knygos skyriams ir pačiai knygai?</strong></p> <p>– Visus pavadinimus – tekstų, skyrių ir knygos – sugalvoti sunku. Tai maždaug lyg vardo vaikui ieškojimas. Turi atspėti teksto formulę, idėją, esmę ir ją perteikti patrauklia, įsimintina menine išraiška, talpiu žodžiu. Toks meninis teksto apibendrinimas reikalauja intensyvios meditacijos.</p> <p><strong>14. Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti savo skaitytoją, kokie jie būtų?</strong></p> <p>– Manau, turėtų būti apsiskaitę, kad pajustų teksto konotacijas, slaptus prasmės lygmenis, filosofiškos sąmonės prigimties (bet ne filosofai, neduok Dieve), turintys jausmų ir fantazijos. Žodžiu, neapkerpėję. Amžius – nesvarbu. Kartais mano tekstus rimtai vertina ir moralistai, bet jie nėra tikri mano skaitytojai, nes mene jie ieško idėjų savo teisuoliškumui pateisinti, o ne meno. Įsivaizduoju savo skaitytoją jautrų ir pozityviai mąstantį. Tolerantišką. Taigi gerą, nepiktą žmogų, kuris džiaugiasi gyvenimu. Tai – Dievo dovana, toks skaitytojas.</p> <p><strong>15. Ar turi reikliųjų tekstų peržiūrėtojų tarp artimųjų?</strong></p> <p>– Žinoma, turiu. Vieną ir vienintelį. Nesunku atspėti, kas tai. Jei mano žmonai tekstas nedaro įspūdžio, reiškia, bergždžias reikalas. Tokį rašinį galima pamiršti. Aš ir pamirštu, todėl mano knygoje palyginti mažai nesąmonių. Liko tik viena kita, kurios mano artimoji nepamatė, o aš pats ir nesusivokiau...</p> <p><strong>16. Ar rengiant knygą spaudai teko daug ginčytis su redaktoriais?</strong></p> <p>– Visiškai ne, redaktoriai yra mano geriausi draugai. O jau Janinos Riškutės pagalba man buvo nepaprastai svarbi. Ji tekstų daug netaisė, bet pamatė rinkinį iš esmės ir davė vertingų patarimų. Be to, sustiprino pasitikėjimą, padrąsino.</p> <p><strong>17. Viršelio idėja – Tavo ar dailininkės?</strong></p> <p>– Puiki ta idėja, ir jos sprendimas yra dailininkės, Deimantės Rybakovienės. Pasižiūrėjau jos darbus internete ir pajutau visišką pasitikėjimą. Tik išdėsčiau savo pageidavimas: kad viršelis būtų estetiškai minimalistinis, kad jame matytųsi koks nors gamtos elementas ir kad visa tai turėtų universalią metafizinę užuominą. Ji šią užduotį išsprendė tiesiog fantastiškai, kosmiškai: įkėlė į viršelį stilizuotą zuikio žvaigždyną.</p> <p><strong>18. Viršelio spalvos susidėjo beveik ukrainietiškai. Ar Tavo tekstuose yra politikos?</strong></p> <p>– Iš pradžių tos palvos buvo dar labiau ukrainietiškos, mėlyna ir geltona, tam smarkiai pasipriešinau. Gal ir dabar jos kiek per ryškios. Politikos mano tekstuose visiškai nėra, vien tas žodis man sukelia alergiją, pasibjaurėjimą. Politika žmogų įžemina ir pažemina, tai pasaulietinių galių kovos laukas. Menas turi išlaisvinti žmogaus sielą, o ne supainioti ją ideologijomis.</p> <p><strong>19. Ar galėtum įvardinti autorius, su kurių tekstais norėtų giminiuotis Tavieji?</strong></p> <p>– Gal Daniilas Charmsas būtų gerai. Bet iki jo man toli. Jis dabar apskritai kosmose... Kartais bijau būti panašus į Juozą Erlicką. Nes jeigu žmonės aptiktų tokį panašumą, jis būtų smarkiai ne mano naudai... Dar norėčiau parašyti ką nors kaip Fransas Kafka, bet kad kančios tokioms gelmėms per mažai... O ir nenoriu kentėti. Mieliausiai draugaučiau su Kurtu Vonegutu. Ir ypač su Alisa iš kreivųjų veidrodžių... Taigi, pretenzijų daug, bet ir daugtaškių nemažai...</p> <p><strong>20. Kokie esė rašytojo Regimanto Tamošaičio ateities planai?</strong></p> <p>– Jie migloti, nieko neplanuoju, planuoja Dievas, o aš viską darau spontaniškai ir tik šią dieną. Niekada nežinau, ką darysiu rytoj, nes nežinau, koks bus rytojaus pasaulis ir mano nuotaikos. Bet šiokių tokių minčių kyla. Prisimindamas Søreno Kierkegaardo koncepciją galvoju apie kūrybos etapus: pirmoji mano knyga buvo estetinis etapas, antroji – etinis, o dabar manęs galbūt laukia religinis metafizinis šuolis į nežinią. Užtenka čia trepsėti su zuikiais šioje naktyje ir pačiam būti zuikiu.</p> <p><a href="http://kultura.lrytas.lt/literatura/r-tamosaitis-trepsi-soki-kuri-vadina-individualia-egzistencija.htm" rel="nofollow" target="_blank">lrytas.lt</a></p>
<p>Regimantas Tamošaitis – rašytojas, literatūrologas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas humanitarinių mokslų daktaras, mėnraščio „Metai“ skyriaus redaktorius.<br /> Jo plunksnai priklauso monografija „Kelionė į laiko pradžią: indų idealizmas, Vydūnas, Krėvė“ (1998), esė knyga „Vitaminų pardavėjas“ (2007), ne vienas literatūros vadovėlis. Į šią gretą neseniai įsiliejo nauja esė knyga „Vien tik zuikiai naktyje“, kurioje pasitelkdamas ironijos, grotesko, paradokso stilistiką, jis analizuoja žmogaus situaciją permainingame šių dienų pasaulyje.<br /> „Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys“, – sako R.Tamošaitis, pokalbyje su „Santaka“ sklaidęs ne tik naujausios knygos, bet ir savo gyvenimo puslapius.</p> <p><em>– Šis pašnekesys, žinoma, yra ne tik dėl naujausios knygos „Vien tik zuikiai naktyje“, bet ir dėl nuvilnijusių jubiliejaus šviesų. Prisipažinsiu, nesidomėjau, kokį konkrečiai jubiliejų minėjote, šiandien žmogaus metų akcentavimas neretai erzina, ypač, kad vyresnis žmogus pas mus anaiptol nėra gerbiamas, visi nori būti jauni, amžinai jauni ir kažkaip gėdijasi, jog sensta. O juk senatvė pirmiausiai asocijuojasi su išmintimi. Taigi kaip vertinate savo jubiliejų, apskritai, kaip žiūrite į (prabėgantį) laiką, juolab kad dažnai pasiskundžiate, jog neturite laiko. Kam? O gal laiko išvis nėra?</em></p> <p>– Jubiliejaus šviesos... Dviprasmiškas jausmas. Amžinoji šviesa jiems tešviečia, ar ne? Kai jubiliejaus sulaukia, tik juokas ima, bet kai tai užklumpa tave patį, esi priverstas susimąstyti. Negi mano gyvenimas įgijo tokį pagreitį? Darosi liūdna dėl tokio metų skaičiaus, kita vertus, didelę nuostabą kelia tai, kad vis dar esu gyvas! Ne tik gyvas, bet ir ganėtinai gyvybingas. Jaučiuosi lyg man būtų maždaug per dvidešimt. Gal net geriau dabar jaučiuosi, nes anuomet ne visada būdavau geros formos. Kažkoks lyg sustabarėjęs, nelankstus, išglebęs. Jei ne mano joga, kurios ėmiausi gana ryžtingai, reikalai būtų judėję vis prastyn. Nuo kūno kokybės priklauso gyvenimo džiaugsmas, kūrybingumas ir visokie intymūs dalykai, kurių čia neminėsiu.<br /> Todėl tie mano metai man pačiam nieko nereiškia, man svarbiau ne jų kiekis, bet kokybė. Gebėjimas džiaugtis savimi ir pasauliu. Sakyčiau, man tai sekasi. Galiu net dalytis savo energija. Jei ne tie kvaili jubiliejai, pritraukiantys nereikalingą žmonių dėmesį, viskas būtų labai gerai. Mat laikas yra keleriopas. Yra psichologinis vidinis, arba prigimtinis mano laikas – kaip jaučiuosi, toks ir mano laikas. Šiuo požiūriu esu lėtas, niekur neskubu, kaip ir nesenstu, net išminties vis neįgyju. Mano grynoji sąmonė neturi laiko matmens, ji tik projektuoja laiką kaip apriorinę jutimo kategoriją. Yra ir kosminis, gamtinis, fizikinis laikas, kaip vidinis ir išorinis objektų judėjimas. Jis deterministinis, jis jau ne mano, jo pakeisti negaliu, tad ir nesuku galvos. Visas pasaulis juda, keičiasi – dėl ko tada jaudintis? Negi sustingti dabartyje kaip kokiam paralitikui? Žyla plaukai, randasi raukšlių, bet ko man sielotis? Juk tai man netrukdo džiaugtis savo buvimu. Ir yra socialinis laikas – kaip mane laiko tėkmėje mato kiti žmonės, kurie skaičiuoja mano metus, žiūri mano pasą ir spiria švęsti visokius beprasmiškus jubiliejus – taigi primena nemalonius dalykus.<br /> Socialinis laikas susijęs su ostrakizmo baime, jis muša per instinktus: tu jau esi nebetinkamas, tu jau būsi išstumtas iš nuostabių žmonių bendruomenės kažkur į gyvenimo pašalį, ir ten galėsi sau visiškai susenti ir nusibaigti, niekam neberūpėsi, niekas tavęs ten nemylės. Na, su tuo sunku susitaikyti, kiekvienam sveiko proto žmogui nemalonu galvoti apie senatvę, asmens nereikalingumą ir mirtį. Todėl ir nematuoju savęs tokiu socialiniu laiku, nes iš tikrųjų – tai ne mano problema. Ta socialinė laiko forma absoliučiai reliatyvi. O pats sau lėtai gyvenu todėl, kad pats visą laiką turiu kažkokią nelaikišką ir nesocialią savo buvimo erdvę, į kurią jokių svetimų, matuojančių mane išoriškai, neįsileidžiu. Kas apie žmogų klausia pradėdamas nuo jo metų skaičiaus, tas man ne draugas. Mano dvasia metų nežino. Dvasia laiko pabaigą gal pajunta, kai ateina vidinis nuovargis, o aš jo nejaučiu ir nežinau, kodėl turėčiau jausti. Jei būnu pavargęs, tiesiog išsimiegu, ir vėl viskas gerai. Kiekviena nauja diena man nuostabi. Dažnai net ir vakaras būna toks pat, jei gerai pradedu dieną...<br /> Gyvybė yra toks reiškinys, veikiantis pagal homeostatinį principą: tai save regeneruojanti, atkurianti sistema. Reikia tik šiek tiek valios ir šviesaus, pozityvaus požiūrio į gyvenimą. Optimizmas yra būtinas. Jis stabdo senėjimo procesus. Jeigu jo nėra, blogai. Tada ir jaunas žmogus būna kažkoks... lyg nulipdytas iš snarglių. Išglebęs, liūdnas, bevalis. Taip, reikia prisipažinti, kad už savo būseną turiu būti dėkingas sveikai kaimiškai prigimčiai ir jogai. Kiek mane gyvenimas mušė, taip nieko ir nepadarė, tik stiprino.<br /> Laiko paradoksas: valandos slenka lėtai, metai bėga greitai. Neaišku, kur jie taip bėga, bet, manyčiau, tikslas irgi yra prasmingas. Juk prasmingas ir gražus gyvenimas negali baigtis kažkokia beprasmybe.</p> <p><em>– „Gyvenimas yra nuolatinė netektis“ – rašote vienoje savo esė, ir vis dėlto jeigu laiko turėtumėte apsčiai, kam daugiausiai jo skirtumėte?</em></p> <p>– Tai tokia graži retorinė frazė, apie tą nuolatinę netektį, ji efektinga ir man patinka. Ji tekste sukuria egzistencinį dramatizmą, įelektrina tekstą universaliomis prasmėmis. Ją galima suvokti taip: kiekviena žmogaus diena yra be galo prasminga, vienkartinė, nesugrąžinama. Galima suvokti ir personalistiniu aspektu: mūsų gyvenimas yra žmogiškųjų santykių visuma, o tie žmonės, iš kurių išaudžiamas mūsų santykių tinklas, anksčiau ar vėliau prarandami. Kažkur išvyksta, palieka tave, pamiršta ar tiesiog miršta. Viskas yra laikina, todėl trapu, liūdna. Žmonėms sunku susitikti ir susigyventi vienam su kitu, bet dar sunkiau būna ir išsiskirti. Bet turime tai suvokti, ruoštis tam, kartu brangindami tai, kas mums duota – buvimą kartu. Gražiai apie tai yra rašęs Jonas Biliūnas „Liūdnos pasakos“ pratarmėje, kuris vadinasi „Baltasis šešėlis“.<br /> Kita vertus, jeigu tie visi artimi žmonės amžinai liktų su tavimi? Visas kalnas užgriuvusių draugų, pažįstamų, artimųjų, kurių niekaip neatsikratytum? Kažkas košmariška... Kai apie gyvenimą mąstai grynuoju protu, gyvenimas truputį darosi košmariškas. Bet ir nerimo sumažėja, nes atrandi, kad liūdesys taip pat turi prasmę.<br /> Jei turėčiau laiko apsčiai? Kam skirčiau? Niekam neskirčiau, nes jis būtų mano. Juk ir dabar iš manęs kasdien tą laiką atima visokie darbai, rūpesčiai. Atima laiką, bet ne mane, aš vis tiek esu tame laike ir kažkaip jame reiškiuosi, kažkaip save suvokiu per veiklą, joje save kuriu. Jeigu laiko būtų per daug, gal nieko neveikčiau, imčiau tingėti ir atbukčiau. Laiko perteklius – gundymas. Pradėčiau per daug galvoti apie save, iškrisčiau iš gyvenimo srauto.<br /> Bet atsakysiu į šį klausimą ir kitaip: kad ir kiek turėčiau laiko – daug ar mažai – visą jį norėčiau skirti savo mylimiausiam žmogui, be kurio jokie laiko okeanai man būtų beprasmiški. Jei gyventum kad ir tūkstantį metų, bet vienišas? Košmaras... Todėl džiaugiuosi ne tiek man dovanotu gyvenimo laiku – kas iš jo, jeigu jis tuščias? – kiek man dovanota gyvenimo drauge. Toks buvimas kartu suteikia mano gyvenimui aukščiausią prasmę ir jį laikau stebuklu, nesuvokiamu mano protui. Žinoma, buvimas dviese yra ne šiaip maloni užmarštis, tai didelis ir gana dramatiškas išbandymas, ilga išbandymų virtinė, per kurią mums atsiveria dvasinė buvimo perspektyva, kurioje dramatiškai keičiama sielos kokybė. Žmogus duodamas vienas kitam tik tam, kad šlifuotų, tobulintų vienas kito sielą, kietą egoizmo deimantą paverstų spindinčiu briliantu. Kietas ir rūstus kartais būna tas procesas. Jeigu deimantas nesutrupa nuo egzistencijos spaudimo, tai per jį ima spindėti kažkas tokio, kas jau ateina iš didelių aukštybių.</p> <p><em>– Ne vieno esė branduolys buvo skelbtas feisbuke: esate jame, prarandate ten kažkiek laiko, turite, kaip ten sakoma, „folloverių“ – žmonių, kuriems įdomūs jūsų įrašai. Vis dėlto, jus apibūdinčiau kaip ne itin socialią asmenybę, todėl kartais nustebina jūsų atvirumas, bet drauge jis ir sužavi, juo labiau kad po juo visada yra net ne vienas dugnas. Taigi kiek jums reikalingi socialiai ryšiai (kurie neretai ir žeidžia), kiek norite žinoti, ar jūsų kūryba atliepia, ir kaip ten su tuo feisbuku?</em></p> <p>– Taip, buvo toks „feisbukinis“ mano laikas. Anksti ryte geriant kavą šaudavo į galvą kokia įdomesnė mintis ar tema, užsirašydavau ją tik tam, kad nepamirščiau, bet dėl greito parašymo išeidavo kaip ir užbaigtas tekstas, tad įmesdavau į veidaknygę. Būdavo įdomu, kokios temos ir kokia stilistika ten žmones domina, kaip jie vertina tuos mano parašymus. Reikia pasakyti, kad vertina adekvačiai, veidaknygės publika yra pagauli, protinga. Labiausiai vertina tai, kas pozityvu. Jų atsiliepimai leisdavo ir man pakoreguoti požiūrį į kai kuriuos savo tekstus. Jei įkeldavau probleminius tekstus, išsivystydavo prasmingos diskusijos.<br /> Todėl tas dalyvavimas feisbuke gali būti objektyviai naudingas, susirašinėjimas – konstruktyvus. Bet mano gyvenimas juda etapais, man kas nors užeina ir praeina. Feisbuko įkarštis jau praėjo, dabar mano įkėlimai bus labai reti. Pastebėjau, kad toks bendravimas virtualioje erdvėje atima nemažai laiko ir sujaukia mintis. Daugiau taip nebenoriu. Dabar, ką rašau, duodu perskaityti tik žmonai. Ji yra geriausias mano tekstų vertintojas, jos nuomonė man daug reiškia. Ir įkvėpimas rašyti randasi tik dėl jos. Pamažu imu suprasti, kas mano gyvenime iš tikrųjų svarbiausia, ir tai tikrai nėra rašymas. Man ta vadinamoji kūryba – tik bendravimo būdas.<br /> Iš tikrųjų nesu socialus žmogus, bendrauti nesu linkęs, ir demonstruoti savęs nesiekiu, bet stengiuosi rašyti nuoširdžiai. Nes pirmiausia juk rašau pats sau, apie save, dar pagalvodamas apie mano mąstymui artimus žmones. Turiu vilties, kad kažkieno būsiu suprastas. O kad mano knygos platinamos knygynuose – man tai nelabai patinka, kažkaip trikdo. Pirmąją knygą („Vitaminų pardavėjas“) apskritai rašiau mažam bendraminčių rateliui. Buvau nustebęs, kad ji pateko į metų knygų penketuką. Kas bus su „Zuikiais“, nežinau, bet geriau linkčiau likti nepopuliarus. Man taip saugiau.<br /> Vis dėlto, jeigu susitinku su kokiu nors savo skaitytoju asmeniškai ir jeigu jaučiu, kad jis mano tekstus suvokia adekvačiai, tai būna malonu. Jaučiuosi susiradęs bendramintį, draugą. O juk draugų daug nebūna, o savo feisbuke jų turiu du su puse tūkstančio. Tai, aišku, beprotiška. Gerai, jeigu toks virtualus draugas, sutiktas kur gatvėje, bent atpažįsta mane ir pasisveikina. Bet daugelis jų linkę „draugauti“ tik buferinėje zonoje, virtualioje erdvėje, kur galima saugiai pasislėpti už susikurto įvaizdžio ir tik imituoti bendravimą.</p> <p><em>– Taigi vien tik zuikiai naktyje – zuikiai, kurie sujaukia mūsų planus, norus, net galią. Žinoma, turiu galvoje esė „Vien tik zuikiai naktyje“, kurioje sena draugė Gertrūda skundžiasi, jog nenaudėliai apgraužė jos medelius, tačiau šią, beje, kaip ir kitas, situaciją išnarstote labai giliai: „Gertrūda aimanuoja, bet nė nenutuokia, kad buvo didingo kosminio įvykio dalyvė ir dieviškojo veiksmo instrumentas. Kaip ir tie medžiai, kaip ir tie zuikiai – visi jie atsitiko viename įvykyje. Tiesiog tai išsipildė, toks ir yra mūsų kosminis buvimas, tokia mūsų lemtis – nežinoti, nei kam mes esame, nei kam mes visa tai darome“. Kita vertus – mes patys taip pat esame tie zuikiai, kažkam kažką apgraužę. Na, išties – vien tik zuikiai naktyje. Akivaizdu, kad ne tik rašydamas, apskritai, viską apmąstote, matote kaip Dievo buvimą, planą, valią etc., jis jūsų gyvenime buvo visada, ar jį esate atradęs? Gal nuskambės naiviai ar net kvailai – koks jūsų Dievas?</em></p> <p>– Ačiū už komentarą, jūs viską gerai ir pasakėte, Enrika, daugiau nieko negali pridurti. O jūsų klausimas suformuluotas tik vienas, ir labai trumpas: koks yra mano Dievas? Atsakau: o, kad aš žinočiau! Jis yra, ir tiek. Jeigu Jo nebūtų, tai ir manęs nebūtų – tai labai paprasta suvokti.<br /> Na, čia galiu ir šiek tiek pasamprotauti. Man Dievas yra taip pat, kaip esu ir aš, kaip yra pasaulis, kaip yra visa, kas tik suvokiama. Kas nesuvokiama – taip pat yra Dievas. Filosofuodamas galėčiau pasakyti, kad jis yra Viskas ir Niekas vienu metu, kad jis yra tamsa, bedugnė, anot mistikų. Žodžiu, Jis yra tai, ką mes bijome pamatyti. Dar galėčiau papilti nieko nereiškiančių žodžių, tokių kaip absoliutas, dvasia ir pan. Dievas kartais apibrėžiamas negatyviosios ir pozityvios teologijos sąvokomis, bet mūsų sąmonėje toks Dievas iškyla tik kaip predikatinė kalbos konstrukcija. Toks filosofinis, abstraktus Dievo mąstymas nieko neduoda, jis yra bevaisis, nes visokios sąvokos Dievą ne atveria, o paslepia. Anot Vinco Mykolaičio-Putino, toks Dievas mums nerūpi, o ir gyventi toks netrukdo. Bet taip pat ir nepadeda mums, negelbsti, neteikia malonės.<br /> Manau, labiau Dievo būtį mums atveria ypatinga kalba – malda. O maldos patirtimis šioje vietoje nesidalysime, neprofanuosime to, kas randasi iš didelės tylos kaip atsakas į mūsų sielos žodžius. Galbūt iš ten mums šviečia malonės ir meilės šviesa. Nežinome, iš kur, bet jeigu jau pašviečia, tai ir pajuntame. O jeigu pajuntame ir jeigu mus tai gelbsti, vadinasi, tas šviesos šaltinis yra labai tikras. Ir galbūt jis nėra toks tolimas, kaip jį piešia mūsų protas, konstruojantis baisias begalines kosmines erdves. Juk kosminė erdvė, kaip ir laikas, – tai tik konstruktas, erdvėlaikio parametrai yra reliatyvūs.<br /> Ir Dievas mums atrodo esantis toli todėl, kad mes patys Jį nutoliname, slepiamės nuo Jo savo protavimu, savo tuščiais kalbėjimais, visokiais savanaudiškais rūpesčiais. Jis pavojingas mūsų savimeilei. Daugeliui mūsų gyvasis Dievas tiesiog trukdytų gyventi, tad mes Jį nukeliame į savo kelio pabaigą, kur jau nieko mums nelieka ir kur mūsų protas nebekonstruoja jokių patogių pasaulėlio erdvių. Į mūsų gyvenimo pabaigą nustumtas Dievas mums asocijuojasi tik su mirtimi ir todėl yra baisus, daug kam net labai. Bet toks gyvenimas – kaip judėjimas į mirtį, be meilės ir be malonės – yra tikra kančia, tai kaip ir negyvenimas, tik kažkokia egzistencinė agonija.<br /> Todėl mano Dievas, manyčiau, yra mylintis ir šildantis sielą, ir jis gyvena galbūt pačioje žmogaus širdyje, taip pat gali gyventi visur, kur tik mes jį įsileidžiame, net literatūroje – jeigu iš jos pasitraukia mūsų egocentriška nuodėminga savastis. Štai iš atminties pacituosiu Georgą Steinerį: poetinės kūrybos (ir kitų menų) kitoniškumo paslapties įžengimas į mūsų gyvenimą yra metafizinio-religinio pobūdžio (knyga „Tikrosios esantys“). Todėl aš Dievo paslaptį randu net rašydamas apie zuikius, o jau kartą radęs, tikrai stengsiuosi tos paslapties neprarasti, nenutolti. Kaip be jos galėčiau gyventi?<br /> Žodžiu, apie Dievą, kaip ir apie meilę, galima kalbėti daug ir vis tiek nieko aiškaus nepasakytume. Tai arba yra tau duota, arba ne. O kodėl būna vienaip ar kitaip – nežinau. Tik žinau, kad mes turime laisvą valią ir galime rinktis: arba mylėti save, arba...<br /> Kartais man atrodo, kad Dievas slepiasi kitame žmoguje. Kiek aš tą kitą žmogų myliu, tiek ir atrandu Dievo – ir kitame žmoguje, ir savyje vienu metu, nes Jis yra vienas, Jis yra vienis. Nėra Dievo per pusę, arba nėra Dievo tik man, kuris manęs nejungtų su kitu. Kaip ir meilė, Jis – nedalomas. Bet jeigu mes tą meilę pažeidžiame, jeigu ją išduodame, tai nužudome Dievą savyje ir tada mūsų vieniša likusi siela kenčia, ir tada mums prasideda kančios pragaras. Tada – vien tik zuikiai naktyje...</p> <p><a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/rtamosaitis-geriau-likti-nepopuliariam-taip-saugiau-744332#ixzz469RD5dxI" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt&nbsp;</a></p>
<p><em>„Man patinka taip vakarais – žiūrėti į lubas. Jos lygios ir švarios, ant jų nieko neparašyta, įsakyta, nurodyta, jos nieko nereikalauja, ant lubų nėra reklamos!, o virš jų – tik dangus. Akims merkiantis ten ir keliauju.<br /> – Tėti, – staiga sako dukrelė, makaluodama šaukštu sriubą, – šiandien mokykloje...<br /> Mane tarsi mėšlungis ištiko, lyg spazmai kokie, lyg drebulys perėjo kūnu... Vėl mokestis? Rinkliava? Vadovėliams? Pratybų sąsiuviniams? Klasės remontui? Vėl pinigai! Pinigai!</em></p> <p><em>– Kas... mokykloje?.. – išlemenu sunkiai, nudūręs žvilgsnį, pamiršęs savo dangų ir lubas.<br /> – Šiandien mokykloje, – pasakoja dukrelė, – žiūriu pro langą, o ten – takeliu bėga voverytė! Įsivaizduoji, tėti? Voverytė! Ar gali patikėti?<br /> – Negaliu... Tikrai negaliu... – mano balsas vis dar silpnas, virpantis, bet dangus palengva jau grįžta į savo vietą. Ir verkti, ir juoktis norisi... Voverytė...“</em></p> <p>Tai trumputė citata iš naujos literatūros mokslininko, humanitarinių mokslų daktaro, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docento Regimanto Tamošaičio eseistikos knygos „Vien tik zuikiai naktyje“. Perskaitęs ją pamaniau, kad nūdienos pasaulyje ir aš nuolatos taip jaučiuosi – tarsi iš gyvenimo laukčiau vien smūgių, nemalonumų ir nusivylimų. Todėl nutariau paties autoriaus paklausti – kas mus tokiais pavertė, kodėl dauguma šitaip jaučiamės?</p> <p><em><strong>– Netikėtas yra jūsų knygos poveikis. Skaitydamas ją neretai kvatojausi balsu, o perskaitęs susimąsčiau, kad išties juokiausi iš tokių skaudžių ir graudžių dalykų, kaip žmonių tarpusavio susvetimėjimas, vartotojiškos vertybės, vartotojiška pasaulėvoka, vartotojiški tarpusavio santykiai, komercija vietoj kultūros, vietoj dvasinių reikalų... Kitaip tariant – juokiausi iš jūsų aprašyto mano paties gyvenimo.</strong></em></p> <p>– Netiesiogiai, bet problemos kaip tik tokios. Vis dėlto knygoje yra ir silpnesnių vietų. Dabar manau, kad be reikalo palikau įvairių melancholiškų refleksijų, savigraužos, dvasinio nuovargio ženklų. Nenorėčiau, kad knygoje būtų liguistumo pėdsakų, tad jei šios knygos tiražas bus kartojamas, kai ką joje būtinai pataisysiu, pakeisiu. Nes iš tikrųjų esu labai laimingas, turiu puikią šeimą, nuostabią žmoną.<br /> Didžiuma knygoje spausdinamų tekstų – parašyti per metus, kiti – susikaupę iš anksčiau, tačiau sudaryti knygą, leidyklai prašant, turėjau labai sparčiai, nebuvo kada visko nuosekliai ir įdėmiai perskaityti.</p> <p><strong><em>– Galiu jus patikinti, kad tų jūsų minimų „silpnesnių“ vietų paprastas skaitytojas nepastebės ir depresyvumu jos tikrai neapkaltins. Atvirkščiai – norėjau paklausti, ar nebūgštaujate, kad ta gera gero humoro dozė, įmaišyta į jūsų tekstus, nuo skaitytojo akių paslėps tuos dalykus, kurie visai nejuokingi ir ne dėl humoro rašyti?</em></strong></p> <p>– Žinoma, kad ne dėl humoro. Kartais rašau iš liūdesio, kartais – apimtas begalinio gyvenimo džiaugsmo ar ūmai suvokęs kokias nors svarbias gyvenimo tiesas... Esminės mano naudojamos stilistinės priemonės – hiperbolė, paradoksas ir groteskas. Jos neretai leidžia aiškiau pamatyti ir pagrindinę mano vieno ar kito kūrinėlio mintį. Juk jeigu ką nors apie žmogaus gyvenimą, moralinę jo kokybę, žmonių tarpusavio santykius pasakyčiau tiesiogiai – nieko tuo nenustebinčiau. Žmonės Lietuvoje yra protingi – galite patys įsitikinti panaršęs feisbuke, – mokyti jų tikrai nereikia, tačiau jau tokia mūsų kasdienybė, kad patys svarbiausi gyvenimo dalykai yra nustumiami į pašalį, užmirštami... Į visa tai ir noriu žmogaus (pirmiausia – savo) dėmesį sugrąžinti, todėl grįžtu prie tų pačių, amžinųjų, klausimų, tačiau mėginu formuluoti juos kitaip – per paradoksą.<br /> Jokių pedagoginių tikslų rašydamas nesiekiau. Rašiau ne todėl, kad norėčiau žmonėms pasakyti ką nors tokio, ko jie dar nežinojo, tačiau kai manyje ima gyventi kažkokia būsena, kažkoks jausmas ar mintis – panūstu būtinai ją išreikšti tam tikra forma, idant galėčiau ta būsena pasidalyti su kitais. Tai man padeda pasijusti bendruomenės dalimi, dalijimasis teikia džiaugsmo... Tai būdas man pačiam neapkiausti, nepasenti dvasiškai.<br /> Kiekvieną kartą leisdamas knygą tarsi širdį atveri viešumai. Bet kai kas nors apsidžiaugia tą knygą suradęs, ūmai pajunti, kad tavo pasaulis yra daug didesnis, nei būtų, jei nebūtumei rašęs, tik sėdėjęs tyloje arba išdidžiai nuo kalno viršukalnės mėginęs kažką mokyti. Tai tarsi krikščioniškas būdas būti su kitais drauge ir dalytis su jais viskuo, ką turi vertingo – ir laimės akimirkomis, ir liūdesiu, tik ne tuo, kuris smukdo, o tuo, kuris apvalo ir taurina.<br /> Vienos mano studentės mama sakė, kad skaitydama šią knygą juokėsi, o paskui suabejojo, kad gal čia verkti reikėtų ją skaitant. Man šie žodžiai nuskambėjo kaip pagyrimas, nes rašau ne dėl tuščio pasilinksminimo.<br /> Na, pravirkdyti tikrai nieko neketinau, bet ir vien juoku tas tekstas neturėtų pasibaigti.</p> <p><strong><em>– Ar ir gyvenime stengiatės dėvėti humoro akinius, idant pasaulis neatrodytų toks šiurpus?</em></strong></p> <p>– Be abejo. Man patinka pokštauti, juokauti, patinka, kai šalia esantys žmonės šypsosi... Tačiau saugau save, kad nepavirsčiau tiesiog pokštaujančia beždžione. Nes savatikslis noras šaipytis – dvasios korozijos, destrukcijos požymis. Už noro juokauti, kikenti slypi viso labo malonumo geismas, noras būti patenkintam ir išvengti gyvenimo rūpesčių. Todėl kontroliuoju, kad manasis humoras nebūtų savatikslis, skirtas tik man pačiam pasitenkinti, o šis tas, kas mus visus suartintų, pradžiugintų ir palengvintų mūsų kasdienę būtį.</p> <p><strong><em>– Labai iškalbingas jūsų knygos tekstas „Sarbievijaus kiemo drakonai“, pasakojantis apie VU Filologijos fakulteto kieme esančio knygyno „Littera“ virsmą komerciniu, kurio darbuotojos jau nebežino egzistuojant tokį kultūros žurnalą „Metai“, o vietoj literatūros klasikos knygyno lentynose ima karaliauti knygos, pavadinimais „Kaip tapti milijardieriumi“, ir į jas panašios... Manau, ši jūsų esė išsamiai nusako visą mūsų Nepriklausomybės laikotarpį?</em></strong></p> <p>– Liūdna, bet taip. Ir paties knygyno aš, kaip teisingai supratote, nė nemėginu kritikuoti. Jis, ko gero, dirba pelningai, vadinasi, gerai, tačiau aš kalbu ne apie knygyno, o apie paties pasaulio pasikeitimą.</p> <p>Retsykiais ir slegia, ir erzina supratimas, kad savosiomis studijomis, savaisiais dvasiniais ir intelektiniais ieškojimais tarsi ruošėmės ne tokiai tikrovei, kokios sulaukėme, bet... Mokausi į tai pažvelgti ir pozityviai – juk daug kas ir į gera pasikeitė. Kaip išsiplėtė mokslo galimybės, kiek daug turime knygų, visos jos – prieinamos. Juk anksčiau į tą „Litterą“ eidavome godžiai, į ją vedė nuolat judantis „skruzdžių takas“, kuriuo traukdavo visi išsiilgę literatūros, ieškantys knygų nelyg vandens... Gerų knygų buvo reta, o dabar – rinkis, kurios tik širdis geidžia...<br /> Ir studentai kur kas laisvesni, iniciatyvesni nei buvome mes. Tiesa, per tuos beprotiškus tempus, per tą nūdienos pasaulio skubėjimą jie nespėja subręsti, priversti gyventi paviršutiniškai, nes neturi laiko ties kuo nors kiek ilgėliau apsistoti. Nespėsi – prapulsi. Tačiau vis tiek, kai prisimenu savosios paauglystės skurdą, kompleksus, izoliuotumą – uždarytas provincijoje šalies, kuri uždaryta Sovietų Sąjungoje... Nei užsienio literatūros žinojome, nei kino filmų buvome matę, nei muzikos klausę. Dėl visko buvome persekiojami, už bet ką galėjome būti nubausti. Priespauda, baimės kupina atmosfera.<br /> O dabar ir vaisių pačių egzotiškiausių galime nusipirkti, ir automobilius jau beveik visi turi... Randu ir dvasinių argumentų – kad ir religijos praktika. Mano laikais tikintys jaunuoliai arba slėpdavo nuo bendraamžių savo religinius įsitikinimus, arba tapdavo visuotiniais patyčių objektais. Dabar jaunimo pilnos bažnyčios, savuosius įsitikinimus jaunuoliai oriai gina ir viešumoje, ir intelektiniuose disputuose akademinių seminarų metu... Nesakau, kad šiandien tikėjimas yra visuotinis, tačiau – gerbiamas. O ir girtuoklių šiandien kur kas mažiau nei manosios jaunystės laikais...</p> <p><em><strong>– Bet juk jūsų knyga fiksuoja pasibaisėtiną mūsų visuomenės vartotojiškumą. Jeigu galimybės būti laimingiems šiandien taip lengvai pasiekiamos, kodėl menkstame dvasiškai?</strong></em></p> <p>– Taip, visuomenė išties yra tapusi vartotojiška. Net ne prekes – mes jau ir vienas kitą vartojame. Jau netgi santykius kuriame pragmatiškai, svarstydami, kas ir kiek mums gali teikti naudos. Nėra išklausančiųjų, kitas žmogus mums nebeįdomus... O tikro pabuvimo kartu – stokojame.<br /> Tačiau esu įsitikinęs, kad visuomenė greitai vartotojiškumu pasisotins ir atsibus. Perteklius ir daiktų vergovė labai greitai išvargina, ima kelti šleikštulį. Juk jau ir dabar galima pastebėti besiburiančių įvairių judėjimų prieš pirkimo maniją, prieš vartotojiškumą. Žmonės ima ieškoti tegu ir rūstesnio, bet tikro gyvenimo. Galbūt todėl tiek daug užsirašančių savanoriais į kariuomenę arba išvažiuojančių humanitarinei savanorystei į skurstančias pasaulio šalis.<br /> Atkreipėte dėmesį, kad savaitgaliais Vilnius ištuštėja, atsiranda net vietų, kur tilptų automobilį pasistatyti... Kaip jums atrodo, kodėl? Ogi todėl, kad žmonės po truputį vėl ima justi tėviškės trauką – visi važiuoja lankyti savo gimtinių, tėvų, senelių sodybų. O tokių sodybų neturėjusieji – stengiasi susikurti. Ūkininkavimo prasme kaimas Lietuvoje gal ir nyksta, tačiau atsiranda kitas santykis su kaimo gyvenimu – grynai dvasinis, estetinis. Argi tai blogai?<br /> Būtent dėl visų šių priežasčių manau, kad pats gaivalas, gyvybinė mūsų Tautos dvasia yra išlikusi. Ji tik ieško naujų saviraiškos formų.</p> <p><em><strong>– Perskaitęs jūsų esė apie vaiko mokyklos kieme matytą voverytę ir tėtės – suaugusio žmogaus – emociją, lydinčią tą pasakojimą, pamaniau, kad nūdienos pasaulyje ir aš nuolatos taip jaučiuosi – tarsi iš gyvenimo laukčiau vien smūgių, nemalonumų, nusivylimų... Todėl noriu paklausti, kodėl šiandien dauguma šitaip jaučiamės ir kaip nuo tokių būsenų gydytis?</strong></em></p> <p>– Ko gero, tikėjimu ir pasitikėjimu. Žmogui yra būtinas vertikalusis matmuo. Ujamo žvėries jauseną, vien blogo tikėjimąsi iš aplinkos lemia mūsų baimė dėl ateities. O kada bijome? Kai manome, kad esame palikti patys sau, todėl privalome išgyventi tik savo jėgomis. Kai manome, kad tik patys tvarkome pasaulį ir savuosius likimus. Neva turime būti stiprūs, neįveikiami, o dažniausiai tokie nesame, todėl gyvename apimti baimės, neurozių, pasaulio vaizdą matome deformuotą, iškreiptą, reaguojame į jį liguistai...<br /> Bijančio žmogaus būsena reiškia, kad tas žmogus – netikintis, nejaučiantis būties šventumo. Todėl vienas šios knygos centrų yra būtent kelias į šventumą, į pasitikėjimą žmonėmis.</p> <p>Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“</p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Šulinys
Laura Sintija Černiauskaitė
Kaip apsaugoti tuos, kurie dar gali būti išgelbėti?
8.00 €