Balandis ir aguona

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Balandis ir aguona

Balandis ir aguona
-50%
Autorius: Timo K. Mukka
Prekės kodas: 9789986396790
Pavadinimas Balandis ir aguona
Žanras romanas
Vertėjas iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė
Metai 2016
Psl. skaičius 112 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Eglė Maceinaitė
Išmatavimai 20.7 cm x 13.5 cm x 1.5 cm
Kaina: 6.00 € 3.00 €
Kiekis:  

Unikalaus balso suomių rašytojo romanas

Pietis, nuotykių ieškotojas, keliavęs po pasaulį, bet neradęs jame sau vietos, grįžta į gimtinę Suomijos Laplandijoje. Viskuo nusivylęs jis leidžia dienas lošdamas, kol kartą sutinka Darją – jaunutę merginą. Joje Pietis atpažįsta balandį, meilės nešėją, Afroditės paukštį. O jis pats – lyg juoda, svaiginanti blogio aguona, kuri visiškai užvaldo savąją Darją.

Timo K. Mukka (1944–1973) – unikalaus balso Suomijos rašytojas, palikęs arkties mago, „jusliojo romantiko“ legendą. „Balandis ir aguona“ (1970) – paskutinis rašytojo kūrinys. Į jį sudėtos, rodos, visos per kūrybos metus autoriaus išgyventos patirtys: uždrausta meilė, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas ir neišgydoma žmonijos kvailybė.

Papasakosiu apie trisdešimt septynerių metų Piečio Kolstriomo ir septyniolikmetės Darjos Pauku meilę. <...> Mėginsiu narplioti ir plėtoti trumpą ir paprastą reikalą taip, kad išryškėtų kas nors, kas šiaip gal liktų nepastebėta, kai laikraštyje tarp panašių naujienų bus rašoma: „...rastas irti pradėjęs jaunos merginos kūnas... ištrauktas į krantą... po tyrimų atpažinta kaip Darja Pauku, dingusi rugpjūtį... paskutinį kartą pastebėta niūrumu pagarsėjusio Piečio Kolstriomo draugijoje...“ ir taip toliau.

Susiję leidiniai

Estera. Romanas apie meilę
-38%
5.00 € 8.00 €


<p>XX a. 6–8 dešimtmečiai buvo ypač sudėtingi šiaurės Suomijoje. Kai pokario metais pietiniai centrai, tokie kaip Tamperė, Helsinkis ir Turku, ėmėsi iš pagrindų auginti ir stiprinti pramonę, mažai kam rūpėjo nuo karo kur kas labiau nukentėjusi ir vargana Laplandija. Pasikeitus svarbaus kultūros žurnalo „Kaltio“ vyriausiajam redaktoriui, netrukus imta viešai kalbėti apie vangų Laplandijos kultūrinį gyvenimą. Panašias idėjas ėmė deklaruoti ir jaunas, tuomet vos dvidešimties metų menininkas Timo Kustaa Mukka. Jam išleidus pirmąjį savo romaną „Žemė – nuodėminga giesmė“ (Maa on syntinen laulu), kilo audringos diskusijos dėl, pasak kritikų, neva „itin gyvuliško ir intymiai atviro“, taip pat „pernelyg primityvaus, romantiško ir neintelektualaus“ turinio, iškreiptai vaizduojančio Laplandijos visuomenę. Helsinkio ar Tamperės intelektualai nesuprato, kodėl Mukka rašo apie šlykštų primityvumą, nesuprantamą žmogaus jusliškumą, neatsiejamą nuo gamtos, – visa tai buvo svetima išsimokslinusiam miesto žmogui. Nuo pirmojo romano iki pat mirties rašytojas buvo nuolat viešai pliekiamas tai už „nepadorų“ gyvenimą, tai už „nepadorią“ kūrybą. Galiausiai gandų žurnalas „Hymy“ išspausdino kaltinamąjį straipsnį, pavadinimu „Tu jau kybai ant kryžiaus, Timo K. Mukka“, kuris šį visiškai sugniuždė: rašytojas savaitę nemiegojo, sveikata sparčiai blogėjo ir po mėnesio, praleisto ligos patale, būdamas 28 metų, Mukka mirė sustojus širdžiai, palikęs devynias knygas bei arkties mago, isteriko, „jusliojo romantiko“ legendą. Tačiau po skandalingo gyvenimo ir mirties šio rašytojo kūryba buvo kone visai užmiršta beveik keturis dešimtmečius ir iš naujo ją atrasti Suomijoje pradėta tik visai neseniai.<br /> Kone svarbiausias Mukkos kūrybos bruožas, išskiriantis jį suomių literatūroje, yra itin natūralistinis žmogaus ir jo jausmų vaizdavimas. Jis jau buvo kitoks nei senoji rašytojų karta: drąsesnis, net šokiruojantis, tačiau nepritapo ir prie moderniosios literatūros atstovų. Septintojo dešimtmečio prozoje ryškėjo miesto kultūros atspindžiai, politinės pažiūros, net tam tikras revoliucingumas ir protestas, pramaišiui su netolimos praeities kronikomis, o Mukka parašo romaną apie gamtą, kaimą, šiaurę ir provincijos žmogų. Negana to, kūną vaizduoja labai proziškai, sekso scenas – beveik buitiškas, neromantizuotas, kartais kone keliančias šleikštulį. Tad kritikai įžvelgė vien tai, kas labiausiai krito į akis – gašlumą ir primityvų seksualumą, tik vieni tuo žavėjosi, o kiti smerkė. Visa kita – tikslus ir įspūdingas šiaurės kaimo vaizdavimas, jame gyvenančio žmogaus nuovargis ir neišvengiamos lemtys – liko nuošaly.&nbsp;<br /> Daug dėmesio kūryboje buvo skiriama ir žemei, žmogaus ryšiui su gamta, tačiau be sentimentalumo gaidelės. Mukkos vaizdavimas – intymus, apnuoginantis, vietomis kone groteskiškas.<br /> Rašytojas dažnai liaupsinamas už savo literatūrinę kalbą – ji poetiška, daili ir apgalvota, tačiau kartu natūrali, nėra perdėm pompastiška. Svarbi buvo ne tik kalbos estetika, bet ir autentika – veikėjų dialoguose jis stengėsi tiksliai perteikti šiaurinę tarmę, kuria šnekama beveik visoje Suomijos Laplandijoje.<br /> „Balandis ir aguona“ (1970) – paskutinysis Mukkos kūrinys. Jame pasakojama apie tragišką 37-erių Piečio ir 17-metės Darjos meilę. Pietis – vėjavaikis, keliavęs po pasaulį, tačiau neradęs jame sau vietos. Viskuo nusivylęs, jis grįžta į gimtąjį kaimą Suomijos šiaurėje ir leidžia dienas dykinėdamas ir lošdamas, kol vieną dieną sutinka Darją – jaunutę mergaitę, sugrąžinusią jam norą gyventi. Tai romanas, į kurį sudėti, rodos, visi per devynerius kūrybos metus rašytojo išgyventi jausmai ir suvokimai: uždrausta meilė, kuriai nelemta išsipildyti, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas, neišgydomas žmonijos piktumas ir kvailybė. Iš čia atsiranda ir Mukkos kūrybai būdinga arktinė isterija – graužiantis nerimas ir neslopstanti baimė, kuriuos žmogus jaučia tik šiaurėje, neaprėpiamuose tyruose, kur keletą mėnesių per metus nepateka saulė. Tai būsena, apimanti kas kartą į žemę nusileidus kaamos – poliarinei nakčiai – kai nuolat trūksta tik vieno žingsnio iki beprotybės, ir kartu metafora pasyviam, niūriam ir uždaram šiaurietiškam charakteriui, linkusiam kartkartėmis suliepsnoti ir leistis į kraštutines proto būsenas. „Balandis ir aguona“ buvo paskutinis Mukkos skundas, odė neišvengiamai pabaigai.</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Suomių autoriaus Timo K. Mukka romane „Balandis ir aguona“ bet kokios pastangos ieškoti jungčių santykyje su kitu atsimuša į neišsipildymą ir į savinaiką. Romano pasakotojas – <em>velniškai pavargęs</em>, ramybės nerandantis Pietis yra apimtas depresijos, tačiau jis &nbsp;nė nebando savo nusivylimuose įskaityti prasmės, nebetiki, kad tai gali grūdinti, kad šitaip – nesibaigiančiais sielvartais apskritai verta grūdintis. Tik užsimiršti noris, apslopinti &nbsp;nusivylimus – kelionėmis, alkoholiu, lošimais bėgti nuo savęs. Bėgti nuo savęs tokio, kurį sunku ištverti, <em>ieškoti išeities gyvenime, kuris per sunkus gyventi –</em> kiek ilgai tai gali tęstis? &nbsp;</p> <p>Dar nespėjusį&nbsp; lėtinės savinaikos vainikuoti sunkų gyvenimą paprastai užbaigčiančiu šūviu, Pietį ištinka meilė – potenciali išgelbėtoja, vienatvės priebėga, tačiau Piečio realybėje – ji žvėriškai žiauri, naikinanti <em>meilė</em> – <em>ant stygų virpantis kraujo lašas, meilė – begalinė naktis</em>. Ir visai nesvarbu, kad Piečio ir jo mylimos mergaitės Darjos fizinio suartėjimo momentai vaizduojami kaip laimė – ji iš anksto pasmerkta pražūčiai, nes tuštumos širdyse pernelyg įsisenėjusios, kad būtų užpildytos, o atstumai nuo sielos iki sielos – per dideli, kad būtų įveikti. „Nepaisant to, kad mūsų kelionė bendra, ji yra ir mūsų išsiskyrimas“, <em>– </em>ištars Pietis, o jam su savo mergaite einant po kojomis trupės, lūš ir links pelkių augalai, nebesigirdės paukščių balsų ir sielų tuštumos &nbsp;uolų negyvybėje aidės, vis baugiau pranašaudamos fatališką pabaigą.</p> <p>Nemunas, dvisavaitinis kultūros ir meno leidinys</p>
<p>Palyginus su neseniai skaitytu Alistairo MacLeodo romanu „Menka bėda, jeigu...“, kuriame šiaurietiškas, rūstus škotų charakteris neatsiejamas nuo klano solidarumo ir glaudaus giminės ryšio, sutvirtinto kalbos ir praeities, Timmo K. Mukkos „Balandis ir aguona“ byloja visai kitokį šiaurietiškumą. Ne veltui vertėja, norėdama apibūdinti pagrindinio veikėjo psichologinę būseną, baigiamajame žodyje pasitelkia sąvoką „arktinė isterija“ – tai „graužiantis nerimas ir neslopstanti baimė, kuriuos žmogus jaučia tik šiaurėje, neaprėpiamuose tyruose, kur keletą mėnesių per metus nepateka saulė“ (p. 109).</p> <p>Žmogus čia svetimas gamtai, o gamta – žmogui, jų nesieja sakmiškas ryšys, mitinė atmintis. Šeimoje ir giminėje –­ šaltis ir susvetimėjimas, juntami iš dialogų bei iš peizažo detalių. Poetinis, metaforiškas autoriaus kalbėjimas grumiasi su natūralistinės prozos intonacijomis, pirmasis pasakojimo asmuo –­ su trečiuoju. Netgi kūrinio struktūra netolygi: fragmentiškos impresijos lyg kokios žiežirbos plyksteli nuosekliai pasakojamame siužete. O siužetas, kuris rodėsi būsiąs romantiškas meilės nuotykis (mergaitė –­ nekaltas balandis, vyras – blogio opijaus pritvinkusi aguona), virsta kriminaline istorija (vyras nužudo mylimą mergaitę, kodėl – lieka neaišku, matyt, dėl visko kalta „arktinė isterija“).</p> <p>Šiaip jau įdomus (gal ir pagrįstas) būdas sieti žmogaus charakterį su jį supančia aplinka, tačiau ar pagrįsta ir jo poelgius priskirti gamtinei aplinkai? Tarkim, mūsų nacionalinis charakteris, kaip jau įprasta, aiškinamas lietumi. Bet ar turėtume atliepti tai, ką įkūnija vandens stichija – pasąmonę ir inerciją? Vanduo inertiškas tiek, kiek ir dykumų smėlis. Inertiška yra žemė, vadinasi, visa gamta tokia, netgi tai, ką žmonės įkvėptai linkę vadinti gamtos prisikėlimu, tėra inertiškas, pasikartojantis gamtinis ciklas, ir nieko daugiau. Visa tai, kas nesikartoja ir kas nėra inertiška, matyt, reikėtų sieti su antgamte, bet čia vargu ar gali padėti empirinės žinios, kuriomis kliaujamės tyrinėdami ir tikrindami tikrovę. Juk net meilės ir mirties jomis nepatikrinsi – šios sąvokos priklauso daugiau antgamtei nei gamtai, tik mes, gyvendami mirties kultūroje, kur seksualumas ir kūnas suvokiami kaip laikini juslinio dvasingumo objektai, tai imame pamiršti.</p> <p>Taigi ir šioje keistoje, arktiniu šalčiu dvelkiančioje knygoje šmėsteli antgamtės nuojauta: kas yra meilė? Kas yra mirtis? Kuri iš jų baigtinė, kuri – amžina? Ar meilės spalva raudona, ar mirties?.. Gal ne raudona, o balta?.. Šioje knygoje ir banalus sakinys sušvinta graudžia neatsakomo klausimo šviesa („Pietis miegojo lovoje – nesiskutęs, užsiklojęs nutrinta lovatiese“, p. 94), todėl nereikia tikėtis, jog mes ką nors tikro sužinosime apie tai, kas tik nujaučiama, kas sapnuojama, kas praeina šalia mūsų, bet mes nematome. Veikiausiai nesuprasime ir Piečio Kolstriomo, keistuolio dykūno, sugrįžusio į nykią, tuščią Laplandiją ir pasinėrusio į prag­matiškam žmogui visiškai nesuprantamą būseną, nieko neveikimą. Kaipgi šitaip – juk Pietis išmalė vos ne visą pasaulį, galėjo pasilikti šalyse, kurias turistiniai lankstinukai vadina „turistų rojumi“, o tas kvailys grįžta į šiaurę, gyvena nutriušusiame name kartu su senu tėvu, veik nebendraudami, gerdami kavą iš vieno puoduko ir abejingai, be jokio pagoniško įkarščio stebėdami gamtos ciklų keitimąsi.<br /> Tiesą pasakius, Piečio blaškymasis po pasaulį niekuo neprimena turistinių kelionių, kurias taip mėgsta šiuolaikiniai žmonės, besitikintys kitame pasaulio krašte atrasti kažką tokio. Gerai dar, jei įvardija tai malonumų ieškojimu ar smalsumo patenkinimu, o ne akiračio plėtimu, dvasine piligrimyste ir švietėjišku entuziazmu. Ir įspūdžius tiesiog būtina išreikšti jei ne feisbuke, tai lyg blynai kepamose knygose. Tačiau vis globalėjame ir kultūrėjame, taigi gal netrukus ir mes trankysimės po pasaulį tarsi normalūs civilizuoti piliečiai – iš nuobodulio. Ir knygų apie tai neberašysime, nes viskas bus žinoma ir nuobodu.</p> <p>Galbūt ir mus ištiks tas pats, kas Tailande neseniai ištiko tris britų turistus, maklinėjusius turguje: vietiniai juos prikūlė ir paliko tįsančius vidury prekyvietės. Matyt, ir vietiniams jau nusibodo pasaulio piliečiai, kurie visur jaučiasi lyg namuose, bet iš esmės visur yra svetimi.</p> <p>Ko gero, toks svetimumo jausmas kamavo ir Pietį. Taip pat tolimas „kitų buveinių“ ilgesys – to, ko šioje žemėje nėra, ką gali rasti nebent savo sieloje. Sapnuose, vizijose. „Kartais svajoju apie didelius kambarius, kuriuos jungia ilgi aidintys koridoriai ir į kuriuos pro didelius langus iš kažkur toli krinta šviesa: sienas juosia sidabrinės rožių girliandos, o bronziniai satyrai pašėlusiai šoka palei lubas“ (p. 34), –­ sako Pietis. Gal tai sapniškas mitinio pasaulio prisiminimas (satyrai, koridoriai, įkūnijantys labirintą), gal – idealiojo pasaulio ilgesys (rožės ir tolima šviesa). Bet jis pasmerktas, nes pasaulis perdėm šiurkštus, kad šį sapną įkūnytų.</p> <p>Nors nuo Timo K. Mukkos mirties praėjo gerokai laiko (mirė 1973-iaisiais, susirgęs po kaltinančio straipsnio gandų žurnale), jo romanas atrodo labai šiuolaikiškas. Nes kelia užmirštus klausimus: ar globalėdamas pasaulis pildosi, ar tuštėja?.. Ar tai, kad gali pasiekti bet kurį žemės kampelį, įgalina nebeieškoti, pasak šv. Teresės Avilietės, „vidinių savo pilies buveinių“? Ar galima būti pasaulio piliečiu ir jaustis visur kaip namie, bet nežinoti, kas yra namai?</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2016-05-06-nr-3566/3233-knygu-presas/5057-renata-serelyte-uzmirsti-klausimai" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a></p>
<p><strong>Suomių rašytojas Timo K. Mukka per šešerius metus sukūrė visą savo literatūrinį palikimą – 9 knygas, ir išėjo būdamas tokio amžiaus, kai dažnas tik imasi plunksnos. Savo kūriniuose jis vaizdavo Suomijos šiaurę ir jos gyventojus, vedančius savitą, uždarą, neatskiriamą nuo gamtos būtį, kupiną stiprių aistrų ir juslumo.</strong></p> <p>Mukka kūryba sulaukė labai prieštaringų vertinimų, kritikai jam lipdė „arkties isteriko“, „seksualinio mistiko“, „jusliojo romantiko“ ir panašias etiketes.</p> <p>„Balandis ir aguona“ – paskutinis rašytojo kūrinys, turintis nemažai paralelių su paties autoriaus tuometiniais išgyvenimais. Mukka kaip ir jo herojus Pietis dėl tam tikrų nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, su skolų našta buvo priverstas grįžti į gimtąjį kaimą, kur išgyvena gilią depresiją, keliauja pėsčiomis po šiaurės Laplandiją, kur ir gimsta kūrinys „Balandis ir aguona“, į kurį sudėta, rodos, visi per kūrybos metus rašytojo išgyventi jausmai ir suvokimai: uždrausta meilė, kuriai nelemta išsipildyti, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas, neišgydomas žmonijos piktumas ir kvailybė.</p> <p>„Balandis ir aguona“ – tai lyg neeiliuota mistiška baladė apie ketvirtąjį dešimtį skaičiuojančio Piečio ir septyniolikametės Darjos meilę, tuštėjančio, mirštančio kaimo fone. Romano pavadinime autorius panaudoja seną palyginimą apie balandį, simbolizuojantį moterį, ir aguoną – vyrą. Pietis, kuris dar prieš pažintį su Darja, prarado norą kabintis į gyvenimą, atpažįsta joje balandį, meilės nešėją, Veneros ir Afroditės paukštį. Jis pats – juoda ir svaiginanti blogio aguona, kuri visiškai užvaldo Darją ir tampa šiai pragaištinga lemtimi.</p> <p>Jau pačioje knygos pradžioje rašytojas pateikia skaitytojui finalinę romano sceną, kurioje ant kranto su negyva nuoga mergaite glėbyje sėdi prislėgtas, kone pamišęs Pietis Kolstriomas. Visa, kas seks toliau, tėra bandymas iš įvairių pozicijų (pasakotojo fragmentai mainosi su paties Piečio monologais) papasakoti šių dviejų herojų iš anksto pasmerktą meilės istoriją. Tarsi rašytojui būtų ne tiek svarbu kurti pasakojimo intrigą, bet labiau padėti skaitytojui suprasti ir išnarplioti šios istorijos aplinkybes, motyvus.</p> <p><em>„Man, pavyzdžiui, atrodo, kad kai sėdžiu priešais tave ir pro dūmus žiūriu tau į veidą, tu gali justi mano beasmeniškumą – tai turėtų gąsdinti. Nejudu: šlapi mano drabužiai, kaip ir taviškiai, džiūsta prie ugnies. Nuogi ir pažeidžiami sėdim vidur tyrlaukių ir pro dūmų kamuolius žiūrim vienas į kitą – mes prislėgti liūdesio, kaip ir kiekvieną vakarą. Tai dėl nuovargio. Abu sulysom, praradom apetitą, tik deginanti būtinybė pabėgti dar nedingo. Aš nesu blogas, tačiau mano gerumas tolimas ir sunkiai pasiekiamas, galbūt niūrus“</em></p> <p>Romanas iš tiesų yra šiaurietiškai niūrus, su stipria emocine įkrova, kurią dar labiau sutirština atokių Laplandijos kaimelių gyvenimo tikrovė, primenanti ištisus mėnesius besitęsiančią poliarinę naktį – ne tik išorėje, bet ir žmonių galvose. Kai Piečio kelyje atsiduria Darja, jis jau yra nukamuotas egzistencinio nuovargio, nevilties, o jaunajai Darjai atrodo, kad dar viskas prieš akis. Jųdviejų meilė (ir seksualinė) įsiplieskia nebodama didelio amžiaus skirtumo, Darjos nepilnametystės. Pietis suvokia, kad tai beprotybė, sudeginsianti juos abu, bet jam neberūpi kitų nuomonė, juo labiau faktas, kad ši istorija nežada laimingos pabaigos. Nežada to nei knygos tekstas, nuo pat pirmų eilučių dvelkiantis šalčiu ir mirtimi.</p> <p><em>„Pražūk kartu su manimi, Darja. Juk ir tu be manęs daugiau nieko neturi, juk ir tu esi viena.“</em></p> <p>Pietis daug mąsto apie gyvenimą, santykius, meilę, filosofuoja apie tam tikrų dalykų neišvengiamybę, apie tai, kad daug kas jau yra iš anksto nulemta ir, kad kartais pažadas yra geriau nei laimė, tad nenuostabu, kad pats ir pakerpa sparnus savajai Darjai.</p> <p><em>„Aš buvau laimingas tave sutikęs. Bet paskui… būtume baigę savo dienas tarp televizoriaus ir šaldiklio.“</em></p> <p>Esminis Mukkos literatūros išskirtinumas – ypatingai tampriai atskleistas žmogaus ryšys su gamta, tarsi knygos veiksmas būtų neperskiriamai persipynęs su ežerais, upokšniais, pelkėmis, uolomis, paukščiais, žuvimis, akmenimis. Žmonių jausmai, charakteriai tekste išgryninti, natūralistiniai, kaip ir gamta, nemokantys meluoti ir veikiantys vedami pirminių instinktų, todėl kartais jie atrodo net gaivališki, neturintys nieko bendro su civilizuotu žmogumi, už ką iš pradžių ir buvo labai kritikuotas Mukka, pasirodžius jo pirmiems romanams („Žemė – nuodėminga giesmė“ ir t.t..).</p> <p>Ir man Mukka „Balandis ir aguona“ paliko dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, kūrinys labai tamsus, persmelktas liūdesiu, nerimu, nusivylimu, o, kita vertus, visa tai apdainuota nepaprastai gražia literatūrine kalba, melodinga, lyg ne knygą skaitytum, o šiaurietišką bliuzą klausytum.</p> <p><em>Gerai suprantu, kad tai kas yra manyje, yra prisiminimas, šiltas gūsis, kuris kartais rudens vakarais padvelkia nuo upės ar ežero, kai nusileidžia saulė. Tai jausmas, kuris mus valdo: kam mano norėti, kad jis išnyktų. Jis vienintelė tikrovė, kuri yra ir bus; ji išliks bei alsuos ir tada, kai niekas nebeateis, o paskutinio laikraščio popierius bus toks nusitrynęs, jog nebebus įmanoma jo skaityti.</em></p> <p>Rekomenduojama ši knyga tikrai ne kiekvienam, labiau tiems, kurie nesibaido skandinaviško niūrumo, atšiaurumo, kuriems Laplandija nėra vien Santa Klauso gimtinė, kurie pamiršo, kad visi mes atėję iš gamtos ir tik miestas, civilizacija mus išmokė slopinti savas jusles, meluoti, apsimetinėti prieš save ir prieš pasaulį.</p> <p><em>„Visi mes esam tarsi švyturiai, kurie be perstojo siunčia signalus į tamsią jūrą; savo žinutei mes trokštame surasti gavėją ir trokštam ženklo, kad šviesa padėjo, kad ją pamatė tas, kas apie mane galbūt žino, tačiau be pagalbos negali rasti kelio. Netikiu, kad bent vieno žmogaus sielos siekinys būtų kitas žmogus. Siekinys yra kažkur kitur – tą pajunti. Materijos ir dvasios keliai skiriasi. Ir kūno, ir sielos aistrą galima patenkinti niekada taip ir neatradus paties pasitenkinimo. Vien tyrai, mažoji Darja..“</em></p>
<p>XX a. 6–8 dešimtmečiai Šiaurės Suomijoje buvo sudėtingi. Kai pokario metais pietiniai centrai, tokie kaip Tamperė, Helsinkis ir Turku, ėmėsi iš pagrindų auginti ir stiprinti pramonę, mažai kam rūpėjo nuo karo kur kas labiau nukentėjusi vargana Laplandija. Kai imta viešai kalbėti apie vangų Laplandijos kultūrinį gyvenimą, prie tokių idėjų skleidimo prisidėjo ir jaunas menininkas Timo Kustaa Mukka. Jam išleidus pirmąjį romaną „Žemė – nuodėminga giesmė“, kilo audringos diskusijos dėl, pasak kritikų, „itin gyvuliško ir intymiai atviro“, „pernelyg primityvaus, romantiško ir neintelektualaus“ turinio, iškreiptai vaizduojančio Laplandijos visuomenę. Nuo pirmojo romano iki mirties rašytojas buvo nuolat viešai pliekiamas tai už „nepadorų“ gyvenimą, tai už „nepadorią“ kūrybą. Galiausiai gandų žurnalas „Hymy“ išspausdino kaltinamąjį straipsnį, pavadinimu „Tu jau kybai ant kryžiaus, Timo K. Mukka“, kuris šį visiškai sugniuždė: rašytojas savaitę nemiegojo, sveikata sparčiai blogėjo ir po mėnesio, praleisto ligos patale, 28-erių sulaukęs T. K. Mukka mirė sustojus širdžiai. Autorius paliko devynias knygas ir arkties mago, isteriko, „jusliojo romantiko“ legendą.</p> <p>Po skandalingo gyvenimo ir mirties šio rašytojo kūryba buvo kone visai užmiršta beveik keturis dešimtmečius ir iš naujo ją atrasti Suomijoje pradėta tik visai neseniai. „Balandis ir aguona“ (1970 m.) – paskutinysis Mukkos kūrinys. Jame pasakojama apie tragišką 37-erių Piečio ir 17-metės Darjos meilę. Pietis – vėjavaikis, keliavęs po pasaulį, tačiau neradęs jame sau vietos. Viskuo nusivylęs, jis grįžta į gimtąjį kaimą Suomijos šiaurėje ir leidžia dienas dykinėdamas ir lošdamas, kol vieną dieną sutinka Darją – jaunutę mergaitę, sugrąžinusią jam norą gyventi. Tai romanas, į kurį sudėti, rodos, visi per devynerius kūrybos metus rašytojo išgyventi jausmai ir suvokimai: uždrausta meilė, kuriai nelemta išsipildyti, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas, neišgydomas žmonijos piktumas ir kvailybė. Iš čia atsiranda ir Mukkos kūrybai būdinga arktinė isterija – graužiantis nerimas ir neslopstanti baimė, kuriuos žmogus jaučia tik šiaurėje, neaprėpiamuose tyruose, kur keletą mėnesių per metus nepateka saulė. Tai būsena, apimanti kas kartą į žemę nusileidus „kaamos“ – poliarinei nakčiai – kai nuolat trūksta tik vieno žingsnio iki beprotybės, ir kartu metafora pasyviam, niūriam ir uždaram šiaurietiškam charakteriui, linkusiam kartkartėmis suliepsnoti ir leistis į kraštutines proto būsenas. „Balandis ir aguona“ buvo paskutinis Mukkos skundas, odė neišvengiamai pabaigai.</p> <p><a href="http://vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2016/04/23/vz-rekomenduoja-savaites-knygos" rel="nofollow" target="_blank">vz.lt</a></p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €