Penki pirštai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Penki pirštai

Penki pirštai
Autorius: Māra Zālīte
Prekės kodas: 9789986398769
Pavadinimas Penki pirštai
Žanras romanas
Vertėjas iš latvių kalbos vertė Erika Drungytė
Metai 2016
Psl. skaičius 288 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Dalia Kavaliūnaitė
ISBN 978-9986-39-876-9
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.9 cm
Kaina: 8.00 €
Kiekis:  

Geriausias 2013-ųjų Latvijos prozos kūrinys

„Penki pirštai“ – autobiografinis romanas. Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją. aprašomi pirmieji įspūdžiai nepažįstamoje, bet išsvajotoje Tėvynėje, gyvenimas sovietinėje tikrovėje, jautrūs santykiai su tėvais ir seneliais, piešiamas didžiulis, neaprėpiamas mergaitės fantazijų pasaulis.
Visos patirtys atskleidžiamos vaiko lūpomis, tad istorija įgauna papildomų prasmių bei spalvų. Vaikas neieško tinkamos išraiškos sakydamas, ką mato ir supranta, jis neturi „vidinio cenzoriaus“. Ir vaiko meilė besąlygiška. Lauros gyvenimo mozaika sudėliota taip sumaniai, kad joje susipina ir juokas, ir liūdesys, ir skausmas, ir laimė. 

Māra Zālīte – garsi latvių poetė, dramaturgė, eseistė, pelniusi daugybę literatūros apdovanojimų Latvijoje ir užsienyje. Autorė unikali tuo, kad savo moteriškoje prigimtyje suderino skirtingiausius dalykus – sportą ir mokslą, meną ir visuomeninę veiklą, kūrybą ir šeimą, aktyvią pasipriešinimo režimui veiklą ir nepriklausymą jokiai partijai.

Audriaus Musteikio interviu su rašytoja Lietuvos žiniose
 

Susiję leidiniai



<p>Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido žymios latvių poetės, dramaturgės Maros Zalytės romaną „Penki pirštai“. Latvijoje knyga sutikta su ovacijomis – ją labai palankiai įvertino ir literatūros kritikai, ir skaitytojai. Su autore kalbasi romano vertėja Erika Drungytė.</p> <p><strong>Jūsų naujasis romanas „Penki pirštai“ tik ką išleistas lietuvių kalba. Papasakokite lietuvių skaitytojams, kokia tai knyga? Tai Jūsų autobiografija? Kodėl atsiminimus apie tremtį ir grįžimą į tėvynę papasakojote tik dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po nepriklausomybės atgavimo?</strong></p> <p>Pradėkime nuo to, kad šis yra pirmasis mano romanas. Netikėtumas mano skaitytojams ir šiek tiek man pačiai. Mane visada vadindavo poete, ir tikriausiai taip vadins ir toliau. Bet turtinga ir mano – dramaturgės – patirtis. Tai maždaug septyniolika įvairių žanrų scenos veikalų – pjesės, dramos, komedijos ir tragikomedijos, kurios yra mano mylimiausias formatas, taip pat libretai operoms ir miuziklams. Pavyzdžiui, pjesė „Margarita“ &nbsp;Panevėžio J. Miltinio dramos teatre vaidinama jau daugiau kaip dešimt metų be pertraukos, tai yra nuostabu! Mano pjesė „Žemės mokestis“ tame pačiame teatre daug metų buvo repertuare ir, kaip girdėjau, vėl bus.</p> <p>Romano „Penki pirštai“ žanrą nesunku nusakyti – tai autobiografinis romanas. Bet akcentuotas turėtų būti žodis romanas. Man nepatinka, kai knygą apibrėžia kaip mano vaikystės prisiminimus, tačiau tuo pačiu tai yra mano asmeninė patirtis iki mažiausių smulkmenų. Tai reikėtų priimti kaip meninį tekstą, nes gyvenimo realybė perkurta į meninę realybę. Jei kažkas yra iškraipyta, tai padaryta dėl meninių tikslų. Viena skaitytoja man parašė, kad buvo nuvykusi į vietas, kurias aprašau, ieškojusi namo prie upelio, bet ten jokio upelio apskritai nėra. Mane liūdina, jei žmonės, skaitydami šį romaną, nori vien patenkinti savo smalsumą apie Maros Zalytės asmeninį gyvenimą. Jis romane yra kiek deformuotas. Bet tai susiję tik su latvių skaitytojais.</p> <p>Taip pat reikia pabrėžti, kad tai nėra pasakojimas apie išvežimą, ne, tai pasakojimas apie sugrįžimą. Apie išvežimą yra daug dokumentinės literatūros, bet apie sugrįžimą, visomis šio žodžio reikšmėmis, mažai, o gal visai nėra. Penkiametė Laura kartu su tėvais, kurie buvo išvežti patys būdami vaikai, grįžta namo penkiasdešimtųjų pabaigoje. Romanas pasakoja apie pirmąją Lauros vasarą tėvynėje. Laura – Sibire gimęs vaikas, kuris Latvijoje pirmą kartą gyvenime mato, pavyzdžiui, obuolį.&nbsp;</p> <p>Kodėl romanas parašytas tik dabar? Yra tiek racionalių, tiek iracionalių priežasčių. Gali būti, kad pasąmonėje laukiau profesionalios brandos ir jėgų savyje, kad galėčiau neapykantą meile paversti, kaip sakė Rainis.</p> <p><strong>Romano pradžioje gimusią mergaitę krikštija lietuvės – pagal katalikų tradicijas ir suteikdamos lietuvišką vardą. Ar tikrai Jūsų krikšto mama buvo lietuvė? Kas Jums Lietuva, lietuviai?</strong></p> <p>Taip, tai skyrius Kai Laura gimė. Tai mano šeimos pasakojimas, nes aš pati, žinoma, negalėčiau to prisiminti. Tai daugybę kartų perpasakojo mano mama ir mano močiutė. Svečiai mūsų namuose būdavo tokie pat kaip mes – represuotieji. Todėl kalbėdavo atvirai apie viską, kas nutikę. Aš klausydavausi. Tik pagalvokite, kokia jau Marinia didelė mergaitė, bet, prisimenate, kai ji gimė… Taigi aš girdėjau šį pasakojimą iš skirtingų žmonių.&nbsp;</p> <p>Taip, taip, iš tiesų mane krikštijo trys lietuvės, kad nemirčiau nepakrikštyta. Taip buvo iš tikrųjų. Sukūriau tik literatūrinę apdailą. Jaučiu begalinį dėkingumą ir meilę toms lietuvėms moterims, kurioms rūpėjo mano maža dvaselė, jaučiuosi lyg gavusi didžiulį palaiminimą. Dėkui joms, aš tam tikra prasme myliu visus lietuvius. Konkrečių trijų moterų savo sąmoningame gyvenime nesu mačiusi, todėl meilė ar greičiau – sentimentas yra toks abstraktus.&nbsp;</p> <p>Mes esame brolių tautos, istorijos gilumoje turime bendrą praeitį ir, labai tikėtina, kad ateityje mes vėl susijungsime į vieną tautą, kad neišmirtume ir išsigelbėtume nuo globalizacijos ir unifikacijos.&nbsp;</p> <p><strong>Kokios reakcijos išėjus romanui buvo Latvijoje? Ką apie jį sakė draugai, kolegos, skaitytojai, kritikai? Už knygą buvote apdovanota Metų knygos apdovanojimu. Ar tai įpareigojo rašyti antrąją knygos dalį?</strong></p> <p>Romanas, kaip jau sakiau, latvių skaitytojams ir kritikams buvo netikėtumas. Man pavyko romano rašymą išlaikyti visiškoje paslaptyje. Paprastai esu labai plepi, kai rašau ką nauja. Norisi apie kalbėtis su draugais, kolegomis, išgirsti kokius atsiliepimus, sumažinti atsitraukimo galimybę. Šį kartą nė su vienu nesinorėjo dalintis. Neturėjau nei užsakymo, nei sutarties, nei termino, nei leidyklos. Buvau vien aš ir mano darbas. Rašiau daug metų, ieškojau tinkamos intonacijos. Pojūtis buvo, kad viskas, ką rašau, susiję tik su manimi. Joks kitų reikalas! Ką pasakys kritikai ar kas kitas, buvo visai tas pat. Tikriausiai tokiu būdu save saugojau, tiksliau – saugojau savyje tai, kas esmingiausia, svarbiausia, kam aš atsovauju. Bet skaitytojai greitai pamilo Laurą. Po pirmojo leidimo dar buvo keli papildomi leidimai, tautos susidomėjimas buvo milžiniškas ir jaudinantis. O profesionalai įvertino Metų apdovanojimu. Už geriausią metų prozos kūrinį apdovanojimas skiriamas poetei Marai Zalytei! Poetei!&nbsp;</p> <p>Dėl pripažinimo, tai norėčiau, kad kalbėtų kas kitas. Galbūt pripažinimas yra ir vertimai į kitas kalbas. Knyga jau išleista Gruzijoje (kas skaitys, supras, kodėl vertimas į gruzinų kalbą man toks svarbus) ir Estijoje, fragmentai publikuoti JAV antologijoje Best European Fiction, ta pati JAV leidykla išleis ir visą knygą...&nbsp;</p> <p>Rašyti antrąją dalį, ir tai aš su pertraukomis dabar darau, buvau sumaniusi nuo pradžių, tai neturi ryšio su sėkme. Nebuvo jokios sėkmės, kai parašiau Pirmosios knygos pabaiga.&nbsp;</p> <p><strong>Ko lietuvių skaitytojams palinkėtų romano Laura?</strong></p> <p>Esu labai dėkinga knygos vertėjai, nes tai nebuvo lengvas darbelis. Taip pat ir leidėjams. Ačiū ir knygos dailininkui. Graži!</p> <p>Fotografijoje matomas šuo vardu Lokys, o mergaitė turi du vardus – Mara ir Laura.&nbsp;</p> <p>Linkiu visiems, kad niekada nepasikartotų siaubingi istorijos įvykiai. Jei juos pamiršime, jie gali pasikartoti. Tegu mūsų tautos visada bus laisvos, ir tegu žmonės turi tiek pat gyvenimo džiaugsmo ir meilės kaip Laura.<br /> <br /> <a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/latviu-poetes-marsrutas-tremtis-tevyne-754636?psl=2" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a></p>
<p>Lietuvoje kai kas atsitiko. Pasirodė talentingos latvių rašytojos Maros Zalytės (Māra Zālīte) autobiografinis romanas „Penki pirštai“, su tremtimi susijusią literatūrą kreipiantis kitaip. Romaną išvertė poetė Erika Drungytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.</p> <p>Ką reiškia kitaip?</p> <p>Pirma. Knygoje viskas matoma penkiametės mergaitės akimis. Apie Sibirą pasakojama nedaug, daugiausiai apie tai, kokią ji grįžusi išvydo Latviją, to meto realijas ir žmones. Lietuvių literatūroje tokio pasakojimo neteko skaityti.</p> <p>Antra. Kadangi susovietinto savojo krašto tikrenybės matomos vaiko akimis, jų vaizdavimas neturi jokio politinio pamušalo, jų nesupa ir negali supti refleksijos, – gauname paprastą, aiškų, dešimties Dievo įsakymų kategorijos atvaizdą.</p> <p>Trečia. Šios temos literatūrai skaityti, kaip daugelis esame patyrę, turime nusiteikti, nujausdami, kad reikės eiti per slegiančius vaizdus. Čia nieko panašaus. Iš tremties vargų į tėviškę grįžusios Lauros džiaugsminga nuotaika net skaudžias patirtis spalvina vilties ir optimizmo spalva. Taip rašytoja iškelia svarbiausia pojūtį – esu savo tėvynėje – ir susiliečia su latvių literatūros klasikais, su savojo krašto tautosaka. Tai didesnė jėga už vieno istorijos tarpsnio skaudulius.</p> <p>Taigi kalbame apie visai kitokią knygą, negu skaitytos lig šiol.</p> <p>Skaitytojų vertinimas yra paaiškėjęs. Latviams prireikė septynių šios knygos leidimų. 2013 m., kai buvo išleista, paskelbta Metų knyga prozos kategorijoje. 2014 ir 2015 m. buvo populiariausia bibliotekose. Išleista Estijoje ir Gruzijoje. Šiemet išeis angliškai JAV. Verčiama į dar keletą kalbų.</p> <p>M.Zalytė gimė 1952 m. Sibire. Poetė, dramaturgė, eseistė, savo kūryba ir visuomenine laikysena nusipelniusi autoriteto, simpatijų, apdovanojimų Latvijoje ir ne tik. Lietuvoje spausdinta jos eilėraščių (antologijoje „Mes atėjome į šį pasaulį“, 1983), išleista pjesė „Margarita“ (2005), Panevėžio Juozo Miltinio teatras pastatys jos pjesių. Biografijos detalė, įsiterpusi ir į romaną, – gimusią Sibire ją krikštijo tremtinės lietuvės. Barake. Prašome įsivaizduoti šias apeigas.</p> <p>Romano pasakojimas natūraliai ir savitai sulietas su vaiko regėjimų būdu. Autorė Dievo apdovanota nuostabiu gebėjimu įsiminti savo vaikystės įspūdžius, matymus, suvokimus. Tokiomis akimis – iš tremties su tėvais iš tremties grįžusios penkiametės akimis – išvystame okupantų sudarkytą Latvijos gyvenimą, Lauros tėvų, prosenelių, kaimynų reagavimus ir elgesio būdą. Šeimos ir motinos tėviškės vaizdai skleidžia ypatingą šviesą.</p> <p>Knyga sudėta kaip atskirų pasakojimų vėrinys. Kiekvienas jų gali būti skaitomas kaip nuotaikinga novelė, impresija, parabolė. Pavadinimai jų smagūs ir subtilūs. Pavyzdžiui, „Ežio kailinėliai“. Už gerą patarimą Dievas davęs ežiui aukso kailinius. Atsirado norinčių nudirti jam tokį kailį, nes gražus ir brangus. Ir tada Dievas kailį pakeitė – davė spyglius. Laura susidraugauja su ežiu.</p> <p>Autorė nieko nesako, bet skaitydami suprantame, kad jai lemtas ežio gyvenimas. Tremtinių vaikas be spyglių neišgyvens. Poetės metaforos pojūtis išliko jai perėjus į prozą. Knygos kalba paprasta, judri, nepastebimai pereinanti į saikingus lyrizmo intarpus. Dialogai kupini gyvybės ir tikrumo. Svarbiausios veikėjos gyvybingumas išrankioja iš gyvenimo tėkmės tai, kas įdomu, išraiškinga, komiška, kas gali nuskaidrinti ir pakylėti. Ypatingo kolorito pasakojimui suteikia parvykėlių kalba, užkrėsta barakų žodyno ir posakių.</p> <p>Skaitytojai turėtų pastebėti, kad per visą romaną mergaitė suvokia save trečiuoju asmeniu – Laura, ji. Pirmą kartą „aš“ ištaria paskutiniame puslapyje. Kai prisiima įsipareigojimą savo giminei. Reikšminga, subtili, vaiko gyvenimo liniją perteikianti stilistinė figūra.</p> <p>Literatūros kritikas, net jei norėtų, M.Zalytės romanui neturėtų ką prikišti. Puiki, novatoriška, klasikinės vertės knyga. Daranti posūkį tremties literatūroje. E.Drungytės išversta kūrybiškai.</p> <p>Su Mara Zalyte susipažinau bene 1980 metais. Buvo tada Vilniaus ir Rygos rašytojų bendravimo. Tada nei ji apie savo Sibirą ką sakė, nei aš sakiau. Toks buvo ežiukų gyvenimas.</p> <p><a href="http://kultura.lrytas.lt/literatura/valentinas-sventickas-ka-pakrikstijo-lietuves.htm" rel="nofollow" target="_blank">lrytas.lt</a></p>
2018 Balandis
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios knygos
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Bėgimas į nežinią
Viktorija Prėskienytė-Diawara
Afrikietiški apsakymai
9.00 €