Singerstraum

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Singerstraum

Singerstraum
Autorius: Giedrė Kazlauskaitė
Prekės kodas: 9789986398806
Pavadinimas Singerstraum
Žanras eilėraščiai
Metai 2016
Psl. skaičius 112 p.
Įrišimas minkštas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-880-6
Išmatavimai 22.5 cm x 14.5 cm x 1 cm
Kaina: 6.00 €
Kiekis:  

Eilėraščių rinkinys

Pasitelkusi siuvėjos metodus ji drąsiai daigsto menišką skiautinį.

Poezijos rinkinių „Heterų dainos“ (2008) ir „Meninos“ (2014) autorės trečia poezijos knyga. Poetė atsiriboja nuo dvasingo giedojimo ir skambių žodžių, pasikliauja konkrečių patirčių, būsenų bei vaizdų perėjimu į poezijos kalbą ir sukuria ypatingą tikrumo įspūdį.

Žinojau, kad tai bus ritmiška, mokys silabotonikos; Singer beveik matematikė. Reikėjo siūti karnavalui, iš pradžių raganos apsiaustą, paskui apsiūti lėles, tada kompensuoti stygių spintoje. Aštuntoje klasėje gyvenau bendrabutyje greta vyresnių muzikančių kambario; kažkuri iš jų nuo pat ryto, pagrojusi gamas, imdavo skambinti Liszto Liebestraum. Tuo metu ir tame kambaryje formavausi kaip į nieką nepanašus padaras, mintąs Goethe‘s „Faustu“, operų libretais ir svajomis. Dabar man jau tarsi ir nieko nereiškia tas patetiškas kūrinys. Svajoju ne tiek apie meilę, kiek apie vienatvės, mąstymo, meditacijų laiką, kurį padeda atrasti siuvimo mašina. Todėl Singerstraum.

Šita knyga žymi ir išsivadavimą iš savo prigimtinės sėslybės. Vis dėlto kuo daugiau keliauju, kuo globaliau esu priversta mąstyti, kuo daugiau kalbos zonų patiriu – tuo svarbesnės man tampa vaikystės erdvės, gimtinė; tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė. Maža to, rašau eilėraščius – paradoksalu, skelbiu savo mažai kam aktualias asmenines patirtis. Keliauju kaip tik dėl jų; jie yra priežastis, kodėl man pavyksta pamatyti pasaulio. Simboliškai grįžtu į praėjusio amžiaus pradžią, tarpukarį, pirmąją Nepriklausomybę, kai lietuvių inteligentai važiavo lavintis į Vakarus.

Giedrės Kazlauskaitės knyga „Singerstraum“ dalyvauja 2016 Metų knygos rinkimuose. Už knygą galite balsuoti čia.

2016 metais Panevėžio miesto savivaldybės Mero premija paskirta Giedrei Kazlauskaitei „Už tai, kad šiandieninei lietuvių literatūrai eilėraščių knyga „Singerstraum“ parodė tikros išpažintinės poezijos ir tikros išpažintinės poetės galią“. Laudaciją Giedrei Kazlauskaitei skaitė literatūros kritikė Virginija Cibarauskė. Premijos steigėjas Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas. Specialiu prizu poetę apdovanojo festivalis „Vilnonės dienos“.

Giedrės Kazlauskaitės knyga „Singerstraum“ išrinkta kūrybiškiausia 2016 metų knyga. 

 

Susiję leidiniai



<p>„Singerstraum“ (2016) – trečioji Giedrės Kazlauskaitės poezijos knyga po „Heterų dainų“ (2008) ir „Meninų“ (2014). Visos šios knygos turi savo temas, savitus leitmotyvus, prie kurių nuolat grįžtama. Pirmose dviejose knygose tai buvo heteros, meninos ar infantės kaukės, naujausio rinkinio temine ašimi tampa paprasčiausia siuvimo mašina.<br /> Visų knygos dalių pavadinimai susieti su siuvimu, tai gal kiek formalu, tačiau prie temos nesitaikoma kiekvienu eilėraščiu, todėl nejaučiama dirbtinio struktūros rėmo, į kurį būtų spraudžiami visi tekstai.<br /> „Singerstraum“ – kol kas tikrai gražiausiai išleista G. Kazlauskaitės knyga. Raudonai išraizgytas pavadinimas vidinėje paraštėje primena siūlą, kuriuo susiūta knyga, skyrių pavadinimai – taip pat „išsiuvinėti“. Žinoma, tai tik grafinės detalės, bet tokį kūrinį malonu atsiversti. Juo labiau kad atidus įsižiūrėjimas į detalę – viso šio rinkinio savitumas. Pavyzdžiui, eilėraščiuose apie keliones svarbiausia ne kokie nors pribloškiantys sostinių muziejai, o mažiausios smulkmenos, už kurių užkliūva lyrinio subjekto akis. Kad ir dėmesingai apžiūrinėjami pieštukai: „Paprastai apdainuojamos knygos, bet / pieštukai juk ne mažiau nusipelno; / jais sutverta pusė pasaulio“ („Pieštukų parduotuvė Ženevoje“, p. 62).<br /> Tad verta susimąstyti ir įsitikinti paprasčiausių gyvenimo detalių svarba. Kaip be pieštukų! G. Kazlauskaitės eilėraščiai gali gimti iš bet ko – įsižiūrint į vaikystės lobių skrynelę, į provincijos laikraštį, į pavargusius žmones autobuse... Tokie įsižiūrėjimai – meditatyvūs, teikiantys lyriniam subjektui nusiraminimo, tildantys aplinkos triukšmą: „Čia taip gera, ramu, tarp įvairiausių švelnių / ir šiurkščių faktūrų, spalvų (tarsi / mintimis tapytum), siūlų linijų, / smeigtukų ir pliuškiškų dekoracijų“ („Audinių parduotuvė“, p. 45).<br /> Tokios citatos gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad bent pusė knygos eilėraščių – apie siuvimą ir rankdarbius. Tuomet, aišku, kyla klausimas – kas dabar apskritai siuva? Net jeigu manysime, kad žmonių amatai verti poeto plunksnos, siuvinėjimas kryželiu XXI a. turbūt mažai kam atrodo didis darbas. Tačiau skaitant knygą tikrai nepanašu, kad tokie kasdieniški motyvai kyla iš neturėjimo apie ką rašyti, ar šiaip yra juokingi, provokuojantys. Nes, pirma, lyrinis subjektas tikrai nėra siuvėja, jautriai poetizuojanti siūles ar savo subadytus pirštus. Rankdarbis – kūrėjos akyse gimstantis kūrinys – yra tikras pats savaime, ir jis reikalingas dėl proceso, dėl tos pačios meditacijos, kai tyliu ramiu veiksmu nutildoma tai, kas neva yra daug svarbiau, o iš tikrųjų tik vargina ir erzina sąmonę: „Persiūti vienus iš kitų – / šitos nesąmonės gelbėjo / nuo buitinio alkoholizmo“ („Audinių parduotuvė“, p. 45).<br /> Kita vertus, o galbūt tai šioje knygoje ir yra svarbiausia, nelabai naudingas rankdarbis rinkinyje funkcionuoja kaip poezijos metafora. Kaip kažkas visai nereikalinga ir nepraktiška, bet kartu kaip tai, kas būtinai privalo rastis. Todėl rašymas pieštuku ir rašymas siūle supanašėja – tokią metaforišką sąsają grafiškai išryškina ir knygos apipavidalinimas. Derėtų atkreipti dėmesį ir į pavadinimo žodžių žaismą – siuvimo mašina „Singer“ ir singer (angl.) – dainininkas. Das Traum (vok.) – sapnas ar svajonė. Knyga – kaip išsiuvinėtas dainės sapnas? Juolab kad šioje knygoje atsiverianti poetė nelaiko savęs nei mūzų apdovanotąja, nei apskritai kokia ypatinga, rimtai vertinančia savo talentą. Poetė – tai tikrai nėra pagrindinis lyrinio subjekto vaidmuo. Veikiau ji yra aplinkos stebėtoja ir, žinoma, skaitytoja, įsigilinusi į Mariną Cvetajevą, Marcelį Proustą (šis perskaitomas vonios kambaryje, eil. „Pradinė mokykla“, p. 87), Sapfo ir t. t. Tokia autorės laikysena nedemonstruoja kokio nors nusižeminimo ar slapto susireikšminimo, atrodo natūralu, kad ji pati tarsi tekuria rankdarbius:<br /> &nbsp;<br /> Verčiau mokytumeis, kas yra verlibras;<br /> pastudijuotum silabotoniką,<br /> parašytum sonetą trenažui.<br /> Kryželius dėlioti daug maloniau;<br /> beraštystės triumfas prieš vitražus,<br /> raganų pikseliai.<br /> Tarsi siuvinėtum nematomąjį<br /> liturginį apsiaustą pilkajai<br /> kardinolei, poezijai.<br /> &nbsp;<br /> &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp;(„Siuvinėjimas kryželiu“, p. 15–16)<br /> &nbsp;<br /> Nuojauta lyriniam subjektui kužda, kad lyg ir reikėtų pramokti poezijos taisyklių, rašyti gerai, įgusti, įgauti tikro profesionalumo. Tačiau kartu darosi aišku, kad toks priekaištavimas sau nėra reikšmingas, kad šie eilėraščiai taip ir liks iki galo nenugludinti, tiesiog grubokai sudygsniuoti, kažkuo tarsi nepatogūs.<br /> Apskritai knygos heroję mažiausiai domina tai, kas būtų gražu ar įdomu kitiems. Ji atsiskyrėlė, vienišė, jos pasaulyje svarbūs tik keli žmonės – duktė, mylimosios, bet ne visuomenė ar kokie nors rimti žmonės, kurie „žino“, kaip reikia gyventi. Pastarųjų vengiama, neslepiama antipatija, tačiau kartais pernelyg tiesmukai svetimieji tiesiog niekinami, į juos žvelgiama iš aukšto: „Tiek daug bendraamžių...“ (p. 11), „Turgaus aikštė“ (p. 84). Tačiau eilėraščiai nėra prasti dėl to, kad lyrinis subjektas ant ko nors pyksta ar ką nors niekina. Pavyzdžiui, tekstas „Dilgele, žole piktybės...“ (p. 93) yra piktokas, bet įdomus dėl kūrybiškai pasirinktų įvaizdžių. Tiesiog skaitant minėtus eilėraščius darosi neaišku, kodėl ir kam – sau, skaitytojui ar miniai – lyrinis subjektas įrodinėja tą savo pranašumą, kai to daryti visai nereikėtų.<br /> Gražiau lyrinio subjekto atskalūniškumas atskleidžiamas netiesiogiai, kai jis daro ką nors keisto, net pačiam iki galo nesuprantamo. Pavyzdžiui, važiuoja gelbėti tarp grotų įkištos pliušinės meškos, kurios nuotrauką pamatė internete: „Turbūt mane filmuoja kokia nors slapta / menininkų kamera, galvojau, lupdama tą žaislą iš grotų“ („Meška Kalnų parko grotose“, p. 17). Pliušinių žaislų turbūt daugelis skaitytojų vaikystėje ar vėliau nėra gelbėję, tačiau jausmas, kad kartais tiesiog privalai padaryti ką nors tikrai neįprasto, tokio elgesio keistumo suvokimas yra vis dėlto daug kam atpažįstama patirtis.<br /> „Savas kambarys“ (p. 103) nuskamba kaip programinis eilėraštis, bet ne tik dėl užuominos į Virginios Woolf esė apie moterų rašytojų situaciją, kiek vėlgi dėl to tikro ir konkretaus savo kambario – erdvės atskirtumo nuo kitų: „Mano kambaryje paprastai / nebūdavo jokių guvernančių, jokių tėvų, / jokių draugų, tik aš viena“ (p. 104).<br /> Žinoma, savas kambarys, kur skaitoma, kur rašomas dienoraštis, puikiai atitinka V. Woolf aprašytą sąlygą – asmeninio kambario turėjimą. Geriausia – kad būtų su spyna, kad būtų galima rašyti atsiskyrus nuo visų; tik taip užmezgamas dialogas su V. Woolf tekstu. Apie įsivaizduojamą rašytoją pati V. Woolf 1928 m. rašė taip: „Duokite jai dar šimtą metų, atsidusau skaitydama paskutinį skyrių &lt;...&gt;, duokit jai kambarį ir penkis šimtus svarų per metus, suteikite jai galimybę sakyti, ką galvoja, ir praleisti maždaug pusę to, apie ką ji dabar rašo, ir vieną gražią dieną ji sukurs nepalyginti geresnę knygą. Dar po šimto metų ji bus poetė, nutariau statydama atgal ant lentynos Merės Karmaikl knygą Gyvenimo nuotykis“ (Woolf V. Savas kambarys. – Vilnius: Charibdė, 2008. – P. 91). O juk ši G. Kazlauskaitės eilėraščio mergaitė – ir jau beveik praėjus tam šimtui metų – ir yra savarankiška, atsiskyrusi, išsilavinusi – ji kuo puikiausiai galėtų išpildyti V. Woolf viziją.<br /> Vienišas kalbėtojos klajojimas po parduotuvėles, oro uostus ir kitas vietas niekuomet nelydimas rezignacijos, visuomet yra ramus, meditatyvus, tačiau ir be patoso ar vienatvės aukštinimo – sukūriama būsena žmogaus, išpildančio savo prigimtį, atradusio savą ramybę, o gal ir laimę, – kad ir kasdienybės chaose. Tad G. Kazlauskaitės eilėraščiai, nors ir nespinduliuoja optimizmu, turi ramios šviesos, asmens susitaikymo su pasauliu, mokėjimo harmoningai būti ir tarp viso to, kas šiaip neturėtų patikti, jie moko gyventi ramybėje pasaulio triukšmo apsuptyje.<br /> G. Kazlauskaitė eilėraščiuose mini savo poetinę mokyklą – Sapfo, M. Cvetajevą, Wisławą Szymborską. Rastume paralelių ir su išpažintinės poezijos (confessional) kryptimi, išpopuliarėjusia JAV XX a. 6–7-ajame deš. ir siejama su tokių poetų kaip Sylvios Plath, Anne’s Sexton, Roberto Lowellio vardais. Poetė S. Plath, svarstydama apie išpažintinę poeziją, teigia, kad tokia kūryba kadaise atrodė kaip įsiveržimas į labai asmenišką, emocionalią patirtį, iki tol laikytą, bent jau iš dalies, tabu literatūroje. Ji žavisi poetų R. Lowellio ir A. Sexton gebėjimu kurti puikią poeziją, kuri turi nepaprastą psichologinį ir emocinį gylį (iš S. Plath interviu Peteriui Orrui, 1962; prieiga per internetą: http://www.english.illinois.edu/maps/poets/m_r/plath/orrinterview.htm).<br /> Vis dėlto net skausmingai atviri ir intymūs geriausių poetų tekstai turi šį tą universalaus, suprantamo daugeliui atidesnių skaitytojų. G. Kazlauskaitės eilėraščiuose, nors jie tiršti konkrečių situacijų ir nuorodų, paprastų, net buitiškų žmogaus gyvenimo detalių, kur jaučiama asmens vienatvė, sutrikimas, taip pat ir ramybė aplink tvyrant chaosui, – tikrai daug kas atpažintų lyrinio subjekto būsenas kaip savas, ir tai leidžia su intymiu eilėraščiu užmegzti labai asmeninį santykį.<br /> Lietuvių poezijoje G. Kazlauskaitę norisi gretinti su Nijolės Miliauskaitės kūryba. Šiai poetei taip pat buvo svarbi detalė, sutampa netgi keletas poezijos motyvų. Iš dabartinių poetų G. Kazlauskaitė vis dėlto, atrodo, išsiskiria – ji kuria labai individualų poetinį pasaulį, kurio unikalumas ir detalumas daro autorės kūrybą sunkiai lyginamą su kitais.<br /> Kita vertus, žvelgiant ne iš poetinių motyvų perspektyvos, o iš rašymo strategijos, panašiai savo poetinį pasaulį konstruoja ir Mindaugas Nastaravičius knygoje „Mo“ (2014). Savaime suprantama, skiriasi šiems autoriams svarbios detalės: M. Nastaravičiaus rinkinio pagrindą sudaro įvaizdžiai iš Marijampolyje praleistų dienų, naujai interpretuojami agrariniai motyvai. Tačiau šis poetas taip pat konstruoja itin detalų pasaulį, kuriame jis jau gali išsakyti tik jam svarbias patirtis.<br /> G. Kazlauskaitės knygos anotacijoje rašoma, kad atsiribojama nuo „dvasingo giedojimo ir skambių žodžių“, kad poetė „pasikliauja konkrečių patirčių, būsenų bei vaizdų perėjimu į poezijos kalbą“ (p. 112). Visa tai, žinoma, tiesa, tik nereikėtų susidaryti įspūdžio, kad pirmosioms poetės knygoms buvo būdingas koks nors „dvasingas giedojimas“.<br /> Lyginant su pirmomis dviem G. Kazlauskaitės poezijos knygomis, „Singerstraum“ galbūt mažiau eklektiška, nuoseklesnė, bet tai nėra nei privalumas, nei trūkumas: tokie motyvai kaip meninų pažai su teletabiais ar feisbuku tame pačiame tekste nebuvo tuščios butaforijos, o eilėraštyje prisiimami vaidmenys neatrodė svetimi lyriniam subjektui ar dirbtini – veikiau priminė kalbėtojos alter ego. G. Kazlauskaitei būdinga tokia nederančių įvaizdžių dinamika, galbūt taip ji gana sąmoningai pasitelkiama chaotiškam visumos vaizdui skleisti.<br /> Motyvuoto kičo yra ir „Singerstraum“ rinkinyje, nors gal kiek mažiau. Čia norisi vėl cituoti tekstus, nes G. Kazlauskaitės kičas – tikrąja to žodžio prasme kičas, ne kokia skoninga eklektika, – vis tiek išeina žaismingas ir itin žavus:<br /> &nbsp;<br /> turinio šizą vainikuoja pūkai ir blizgučiai.<br /> Jaunavedžių skulptūrėlės greta<br /> &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; nukryžiuotojo –<br /> tikiuosi, panašiame rojuje<br /> reziduoja Szymborska.<br /> &nbsp;<br /> &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; &nbsp; („Halės turgus“, p. 22)</p> <p>Nors, kaip minėta, – tokių vietų šioje knygoje kiek mažiau, galbūt dėl konkretesnės jos teminės ašies. Vis dėlto ši knyga, būdama kiek darnesnė, vientisesnė už pirmtakes, labiau pratęsia ir papildo individualų, detalizuotą, nelabai tvarkingą, bet kartu gana organišką ir labai konkretų Giedrės Kazlauskaitės poetinį pasaulį, negu kaip nors jį taiso ar keičia. Šie eilėraščiai neužrašyti krauju ar neiškalti akmenyje, jie, kaip sakyta, tiesiog išsiuvinėti raudonu siūlu. Tačiau knyga visiškai ne amatininkiška, o netgi labai pavykusi, drąsi ir originali, tiek savo keista idėja, tiek jos išpildymu.<br /> &nbsp;<br /> Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 7 (liepa) &nbsp;</p>
<p>Turbūt keistas klausimas, recenzuojant trečiąją Giedrės Kazlauskaitės poezijos knygą „Singerstraum“, šiais metais apdovanotą Rašytojų sąjungos premija ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų išrinktą kūrybiškiausia metų knyga. Premijas, beje, yra pelniusios ir ankstesnės Kazlauskaitės poezijos knygos: „Heterų dainos“ – Jaunojo jotvingio 2009 m., o „Meninos“ – Jurgos Ivanauskaitės 2015 m. Tad kodėl antraštėje „romanas“? Ne tik todėl, kad keliuose eilėraščiuose pasirodo jo šešėlis („Kad balkone, kuriame miegu, / nakčia sakiniai iš romano man klapsi“, p. 20), ir ne todėl, kad pirmoji Kazlauskaitės knyga buvo prozos: apysakų rinkinys „Sudie, mokykla“ (2001). Labiau todėl, kad, skaitant Kazlauskaitės eilėraščius, iškyla klausimas apie poezijos ir prozos ribą. Tiesą sakant, iškyla ne man, bet, įdomu, ne vienam verlibrinės jos kartos kolegai.</p> <p>Taigi verlibrinis pasakojimas jau nėra pakankamas poezijos alibi? Kas pagaliau yra tas verlibras? Atėjo laikas kreiptis į eilėtyros autoritetą Juozapą Girdzijauską, kurio vienas tekstas apie verlibrą ir vadinosi „Poezijos ir prozos riba“. Nors jis parašytas sovietmečiu („Nemunas“, 1976, Nr. 4), bet, manau, aktualus ir mūsų literatūrinei dabarčiai. Dabartinis verlibro variantas, kuriam priskiriu ir Kazlauskaitės poetinių tekstų eiliavimo būdą, lietuvių verlibro istorijoje iš šešių išskirtų jo tipų labiausiai atitiktų ketvirtąjį ir penktąjį, t. y. dismetrinį, paremtą tik grafinėmis kalbos intonavimo priemonėmis, ir semantinį-sintaksinį, pagrįstą sintaksinių kalbos vienetų simetrija, jų opozicijomis.</p> <p>Ankstesniuose verlibro variantuose poezijos atributais buvo lyrizmas, bendras poetinės kalbos tonalumas, neretai kuriamas ir rimo priemonėmis. „Singerstraum“ tekstų verlibras, sakytume, asketiškas, grynojo tipo: vyrauja grafinis, t. y. strofinis, eiliavimo principas. Strofa dažniausiai tiesiog sutampa su sakiniu, kartais ją formuoja ir sintaksinės figūros, pakartojimai. Nėra jokių fonetinių žodžių sąšaukų ar kitokios ornamentikos, tiesiog pasakojimas. Toks verlibro tipas formaliai yra arčiausiai prozos.</p> <p>Paprastą, „nupoetintą“ kalbėjimo būdą dar sustiprina tekstų skyryba: paprastai verlibrinių pasakojimų autoriai atsisako skyrybos ženklų, didžiųjų raidžių ir taip sukuria poetiškai neapibrėžto, sukeistinto teksto įspūdį. „Singerstraum“ autorė elgiasi priešingai: ji skrupulingai laikosi norminės, neutralios punktuacijos, eliminuojančios bet kokias dviprasmybes, įvairias jungčių galimybes. Mane dar nustebino taško ir kablelio dažniui prilygstantis kabliataškis –­ ženklas, šiaip poetiškai neutralus, bet čia dėl skrupulingo tikslumo gal net jau „utralus“. O kas vis dėlto šiuos tekstus, išskyrus verlib­rą, sieja su poezija? Čia jau reikia palikti eiliavimo būdą ir pereiti prie semantikos – kūrinio struktūros dalykų.</p> <p>Kokia laimė, kad pagaliau prigyvenome laikus, kai poezija<br /> nėra vien tik skambūs žodžiai, kad ji randa kitų buveinių, o<br /> visi tie eiliuojantys dvasinguoliai prieš ją krenta it pralaimintys<br /> galijotūkščiai.<br /> (p. 41)</p> <p>Tai eilėraščio „Karnavalas“ strofa, kuri galėtų būti apibendrinta kaip autorės estetinė pozicija; tiesa, tekste prisimenamas sovietmetis, ir ši priešprieša dialogizuoja turbūt pirmiausia su anais laikais. Kita vertus, knygos pavadinimą „Singerstraum“ autorė viršelyje aiškina kaip prieštarą savo pačios paauglystės romantiniam pakylėtumui, kurį, be kitų svarbių kūrinių, jai įkūnijęs Liszto „Liebestraum“.</p> <p>„Karnavalo“ strofą pacitavau dar ir norėdama parodyti, iš kokių nevienalyčių segmentų yra suaustas eilėraščio kūnas: šiuo atveju tai ir autobiografiški buvusio ir esamo laiko buities vaizdeliai, pasakotojos komentarai, dialogo su vaiku fragmentai, virstantys socialine kritika, ir poetikos refleksija. Ne viename rinkinio eilėraštyje tokie skirtingų pasakojimų fragmentai yra saistomi metaforinio ryšio: štai eilėraštyje „Mokymasis siūti“, kurį galima laikyti ir programiniu, tokia pynė laikosi iš siuvinio siūlės, kelio linijos ir galios kurti (jas sieja suvaldyto chaoso motyvas) sugretinimo. Šioje poezijoje man gražus pats besimainantis, trūkčiojantis, nenuspėjamas teksto nuoseklumas, paprastai pabaigoje virstantis tiesiog smūgine prasmės banga.</p> <p>Tokią pasakojamąją poeziją yra sudėtinga cituoti, nes frag­mento prasmė atsiskleidžia tik viso eilėraščio kontekste, bet pabaigos turi savo autonomiją; štai kaip efektingai finišuoja minėtasis eilėraštis:</p> <p>Todėl man reikia dar kartą išmokti siūti –<br /> kad nepykintų, kad apsigaubčiau<br /> senomis drapanomis it riterė<br /> pasakojimų šarvais.</p> <p>Drebėkit, beprotybės malūnai,<br /> adatos ietimi ginkluota<br /> dygsniais atjoju.</p> <p>kursite verslą? – parduotuvėje<br /> siuvamųjų konsultantas paklausė</p> <p>ne, užsiimsiu kūryba<br /> (p. 14)</p> <p>Panašus metaforinis principas ir eilėraštyje „Siuvinėjimas kryželiu“: veiksmo dviprasmybė (siuvinėjimo būdas ir beraščio parašas) metaforiškai apima ir kūrybos sritį, o eilėraštis vėl interpretuotinas kaip „ars poetica“, kai pasakotoja, kurią šiuo atveju galime tapatinti su autore, renkasi „beraštystės triumfą prieš vitražus“. Tokių įtaigių individualios estetikos manifestacijų rinkinyje esama ne vienos, bet eilėraštis „Aušros vartų atlaidai“ man ne tik vienas įsimintiniausių, bet ir gal arčiausiai recenzijos pradžioje minėtų teiginių apie grafinį verlibro pavidalą ir netikėtas semantines sąsajas. Antai seg­mentas, kuris likusio teksto atžvilgiu atrodo esąs „neartikuliuotas“ (vietoje dvieilių, trieilių ir ketureilių strofų šis užima 12 eilučių), kalbantis „niekus“ apie rožių, kurias pasakotoja gauna šalia kokios premijos, (ne)priežiūrą, netikėtai paruošia eilėraščio pabaigą – vieną svarbiausių prasmės vietų:</p> <p>Rožės šaltoje vonioje, nuleidusios galvas.<br /> Ištrūkusiais žiedlapiais, tarsi poezijos<br /> joms per sotu jau būtų.<br /> (p. 10)</p> <p>Autorė, iš pirmo žvilgsnio rašanti apie kasdienes, buitines, tikroviškas situacijas, jas netikėtai paverčia savęs ir pasaulio, etikos ir estetikos refleksijomis. Paskutinieji du knygos skyriai, kuriuose lyrinė subjektė sugrįžta į savo vaikystės ir paauglystės laiką, į provincijos miestelio erdvę, struktūriškai paprastesni, vientisesni, tarsi neturį jokių papildomų poezijos atpažinimo ženklų, išskyrus koncentruotą, kryptingą, socialiai aštrų pasakojimo turinį. Autorė jau ir ankstesnėse knygose buvo sėkmingai ištrūkusi iš anoniminio, žanro nulemto poetiškumo, bet šioje, man rodos, ji jaučiasi tvirtesnė, laisvesnė, aštresnė. Ji yra pastabi, dažniausiai itin kritiška tikrovės vertintoja, ir eilėraštis jai tampa satisfakcijos su pasauliu scena. Kūrybos sritis poetei yra išskirtinės reikšmės, bet ji neturi tikslo nurungti tikrovės („Senelis augino gėles, pats, savo rankomis – / ir tų gėlių veiduose mačiau daug / ryškesnius pasaulius, negu kada būčiau sutvėrus eilėraštyje“, p. 96).</p> <p>Vis dėlto knyga sukurta tvirtai, racionaliai: joje 5 skyriai, kiekviename jų po 10 eilėraščių. Skyrių pavadinimai patys savaime kuria knygos siužetą, kurį apibūdintume kaip savos rūšies bildungsromaną: pirmuose skyriuose („Ritėje“, „Kamuolyje“) subjektės tapatybė išbandoma įvairių išorinio pasaulio konvencijų, trečiame („Persiplėšus drabužius“) –­ simboliškai išsilaisvinama ir pasitikrinama atsivėrusio pasaulio akivaizdoje; paskutiniuose („Uniformų plisse“ ir „Perlamutrinės sagos“) grįžtama į savo pradžią, šeimos, giminės, mažo miestelio aplinką. Ir knygos, ir skyrių pavadinimuose įrašytas siūlų, siuvimo, mezgimo, sakytume, „antifeministinis“ motyvas, autorei ironiškai pasiskelbus „atsivertusia feministe“. Ką iš tiesų tai reiškia, galima sužinoti perskaičius įdomų Kazlauskaitės interviu „Esu iš tų, kurie linkę pasiduoti aplinkybių jėgoms“ (klausinėjo Solveiga Daugirdaitė).</p> <p>Tiesa, interviu pavadinimas prieštarautų mano recenzijoje varijuojamai minčiai apie „Singerstraum“ pasakotojos dygliuotą, atkaklią, dilgėlišką (perfrazuoju vieno eilėraščio eilutę) prigimtį, stiprų, priešpriešišką charakterį, bet tebūnie – išsisukti juk galima teigiant, kad ten kalba autorė, o aš dažniau miniu pasakotoją. Tad jau anksčiau parašytą pabaigos pastraipą palieku nepakeistą: „Man rodos, prieštaros principą gerai pajuto ir knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, skyrių pavadinimus kitoje lapo pusėje užrašiusi aukštyn kojomis ir priešinga kryptimi: iš dešinės į kairę. Ir apskritai knyga gražiai aprengta, tvirtai susiūta, traukiančios akį spalvos.“<br /> <br /> <a href="http://literaturairmenas.lt/2017-03-03-nr-3605/3836-literatura/5902-elena-baliutyte-romano-link" rel="nofollow" target="_blank">Literatūra ir menas</a></p>
<div> <p>Nesu tikras, ar toks greitas naujojo Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkinio <em>Singerstaum</em> pasirodymas nesimbolizuoja autorės polinkį perdegti, bet kitą vertus, kalbant apie menininkus, nebeverta jaudintis dėl to, kas neišvengiama – kūrybinio produktyvumo pakylėjimo. Pati G. Kazlauskaitė mėgsta linksniuoti žodžį grafomanai (tai visai nesusiję su produktyvumu) ir pati savęs nevengia „pastatyti“ į gana kritišką padėtį, neslėpdama kartais prasprūstančio menkavertiškumo, atmiežtu intelektualams būdingu kuklumu.&nbsp;</p> <p><em>Singerstraum</em> yra be jokios abejonės kūrybingai apgalvota ir architektoniškai sukonstruota knyga, kuri turi moterišką energiją. Ir visai čia nekaltas raudonas puikus viršelis, jis nė kiek su raudonu lūpdažiu ir seksualiais bateliais neasocijuojasi. Veikiau jau raudonais kraujagyslių siūlais, raudonu vidiniu pamušalu, nematoma vidine žmogaus puse, sudaigstyta per lapų įrišimus raudonomis pavadinimų raidėmis. Jeigu tikėsime, kad poezija yra žodžių muzika, o siuvimo mašina – fortepijonas, tada galime patikėti, kad rankoje laikome ne poezijos knygą, bet, tarkime, CD.&nbsp;</p> <p>Nesu tikras, ar tai gerai suderintos „dainos“, turiu galvoje, silabinį eiliavimą, tačiau, kad eilės savo turiniu įdomios ir, kaip poetams būdinga, asmeniškos, tai tikrai. Singerstraum artimai siejasi su <em>Meninomis</em> (2014) – čia ir skyriai parceliuojami pagal bendrą rinkinio viziją, įvairūs moteriški simboliniai įvardijimai, žaismė, siuvinėjimas, kuris išties ne tiek tuščiai linksmina, kiek nuteikia žaismingai, kad tikrai imi jaustis, jog taršytumeisi po nesibaigiančias pūsto sijono klostes, kuriose, –oi, – dar tikrai galima šio bei to atrasti. Juokas juokais, tačiau G. Kazlauskaitė toliau tęsia savo pamėgtas temas, plėtodama juos per kūrybinį sumanymą kiek kitomis spalvomis. Poetė vėl daug prisimena paauglystę ir vaikystę, tas brendimo būsenas, socialinę ir intelektualinę numanomą atskirtį, tačiau jaučiama ir kartkartėm šaižus kritikės balsas, nes tokie žodžiai kaip banalybė ar pigus itin dažni eilėraščių eilutėse, kad kartais galima pagalvoti, kad autorė dėl kažko pikta ant naujų iššūkių nesuteikiančio pasaulio ar net pernelyg akivaizdžios absurdiškos beprasmybės, tačiau, kai tik jautiesi pagavęs Kazlauskaitę už siūlės, žiūrėk, ji ironiškai daro salto ir deklaruoja, kad nieko įdomesnio už tuštybių mugę tikriausiai ir nepamatysianti: <em>„Juokinga, nes tuo pat metu / tame pačiame parke / fotosesijas intensyviai rengė / beviltiški jaunavedžiai. // Neradau ko paklausti, / ar meilė ištveria ir pozavimą.“</em> (p. 38).</p> <p>Priešingai nei <em>Meninose</em>, čia ryškėja daugiau dygsniuotas kelionės motyvas, kuris ypač akivaizdus skyriuje <em>Perplėšus drabužius</em>. Rodos, ilgame laukime oro uoste, lėktuvo skrydyje lyriniam subjektui gimsta eilės – Frankfurtas, Ryga, kitos vietos, palikusios žymę, praplėšus kasdienes geografines teritorijas, regis, subjekto pernelyg nestebina arba stebina pernelyg kasdieniškai. Vienas labiausiai įsimenamų eilėraščių apie <em>Pietūs Rygoje</em> apie netikėtai mirusią moterį – moterų „mirčių formulė“ kartojasi ir apie Undinėlę, ir Eglutę. Tačiau neatrodo, kad subjektas baimintųsi šios temos, sakytum, netgi retkarčiais smalsauja, klausdama, vardan ko verta gyventi, kokia visa tos tuštybių mugės prasmė? Dievoieška rinkinyje taip pat užima vietą, galbūt netgi pernelyg davatkiškai stebima kaip kiti meldžiasi Nidoje vykstančiose mišiose, bandoma religinėse apeigose įžvelgti paviršutiniškumo ir beprasmybės, ilgintis tikrojo ryšio su Dievu. Krikščioniški motyvai gana svarbūs G. Kazlauskaitės poezijoje – kryželio bučiavimas, kapinės, bažnyčios, kunigo žodžiai, tačiau priešingai nei Rimvydo Stankevičiaus eilėse, Singerstaum neatrodo, kad subjektas būtų „suvedęs sąskaitas“ su Dievu, kažkur dar tebetvyro egzistencinės taikos derybos su Visata, nors ir pripažįstama, kad paauglystė baigėsi, baigėsi įsimylėjimai ir dabar vis labiau vertinama meditacinė vienatvė.</p> <p>Kalbant apie paauglystę, neįmanoma neaprėpti jaučiamos socialinės atskirties, kurią bando užpildyti intelektualiniai skaitiniai – čia prisiminiau, kad ir aš pats esu skaitęs Proust‘ą vonioje, nes buvo žiema ir baisiai šalta, tačiau paauglystės periodas veriasi ne visada toks šviesus. Subjektas pardavinėja gėles turguje, jaučiasi ne tik negraži, bet ir mato kitų žvilgsniais – <em>„Nėra maloni, nesižemina, nepataikauja - / tikrai mano paauglystės portretas“</em> (p. 84). Kadangi nepatraukli, todėl atstumtoji, kadangi atstumtoji, todėl juntamas pasipriešinimas seksualumo standartams. Kai kurie momentai šokiruoja kaip Vitalijos Pilipauskaitės rinkinyje <em>Kvėpuoju</em>, pvz., <em>„Gorilų keiksmažodžiai: „Jau pisamo amžiaus?“ / Nežinau labiau žeminančio auklėjimo“</em> (p. 85). Gal iš to brutalaus standartų neatitinkančios išvaizdos kilusių pašaipų kilo ir feministinė kova, netgi akivaizdus vyriškos lyties atstovų niekinimas: <em>„Jūsų lytis man taps blogio sinonimu - / panieka kris ant visos giminės“</em> (p. 85). Tačiau seksualinis nepatrauklumas tampa subjektui ir apsauga: <em>„Tiki, kad tokia tu nieko netrauki, nesi geidžiama; / jautiesi saugiau negu noriai vaikų skinamos pienės.“</em> (p. 93).</p> <p>Neatsitiktinai pasirodė įdomus seksualinis paauglės gyvenimas, kadangi jis suformuoja intelektualiai kietą suaugusį subjektą, kuris vien savo žvilgsniu gali „nugalėti“ vyrą: <em>„Žvilgsniu priversti tuos kretinus / stotis ir sprukti laukan, / užleidžiant vietą galudienei“</em> (p. 97), todėl visos šios patirtys natūraliai siejasi su <em>Heterų dainose</em> (2008) ir <em>Meninose</em> vis prasprūstančia homoerotika – žavėjimasis moters kūnu ir draugija, ypač paauglystėje, kad ir mokyklos valgykloje, juntama, kad moters draugija subjektui kur kas malonesnė ir saugesnė.</p> <p>Rinkinyje galima įžvelgti ir kitoniško intertekstualumo, kad ir sąsajų su Virginios Woolf Savu kambariu, atrasti Biblijos motyvų ir net liaudies („aguoniškas“ išvirtimas per savo akis) perfrazavimų, tam tikrus geografinius Vilniaus urbanistinius taškus („Šiaurės Atėnų“ redakciją, žydų getą ir t. t.), kurie siejami su intelektualumu arba maloniomis draugystės patirtimis – tai praturtina bendrą kultūrinį knygos klodą.</p> <p>Ar pateisino <em>Singerstraum</em> mano lūkesčius? Tiesą sakant, jokių lūkesčių neturėjau, net nebuvau tikras, ar skaitysiu šį rinkinį, bet tiesiog taip nutiko spontaniškai, kad sukrimtau lengvai, kaip kadaise <em>Meninas</em>. Manau, kad tai Meninų tąsa, kiek kitokia, bet iš esmės prasmių lygyje plėtojamos daugiau ar mažiau tos pačios temos – intensyviai, šiuolaikiškai, neprarandant aštraus kritinio proto ir aktualumo, kur vis dar svarbios žmogaus tapatybės tema, ypač retrospektyvus paauglystės laikų potyrių „susigrąžinimas“, todėl eilėse, kaip neretai būna šiuolaikiniams lietuvių poetams, lyrinis subjektas labiau panašus į pasakotoją, o ir frazių struktūros, teiginiai, apibendrinimai labiau primena prozos tekstus. Bet kokiu atveju, G. Kazlauskaitė užima svarią poziciją lietuvių šiuolaikinės poezijos lauke ir <em>Singerstraum</em> dar kartą patvirtina šį neabejotiną svarumą.</p> <p><a href="http://sielamaistinga.blogspot.lt/2016/08/knyga-giedre-kazlauskaite-singerstraum.html" rel="nofollow" target="_blank">Jūsų Maištinga Siela</a></p> </div>
<p>Trečiojo Giedrės Kazlauskaitės rinkinio „Singerstraum“ eilėraščiai – iš vaikystės ir paauglystės potyrių. Kartais jų ilgimasi, kartais bodimasi, bet visais atvejais jie svarbūs. Knygos dvasią vykusiai nusako vienas iš įžanginių poetės sakinių:&nbsp;Kuo daugiau keliauju, kuo globaliau esu priversta mąstyti, kuo daugiau kalbos zonų patiriu – tuo svarbesnės man tampa vaikystės erdvės, gimtinė; tuo labiau pasitikiu savo tapatybe – esu lietuvė, rytų europietė.&nbsp;Tai esminė šio rinkinio žinia: didėjant pažintam plotui, pirminių pojūčių formavimosi sritys santykinai mažėja, bet kartu tampa vis ryškesnės, pamažu, įgyja centrinio taško savybių. Iš čia etapais vystosi knygos vyksmas: susivokimas būtyje, bandymas išsivynioti iš aplipusio gniutulo, suplėšyti, persiūti ir savaip papuošti aplinką. Vyksmo kryptis įžvelgiama net skyrių pavadinimų sekoje (Ritėje → Kamuolyje → Persiplėšus drabužius → Uniformų plissé → Perlamutrinės sagos), bet jos punktyrai ypač ryškūs eilėraščių atkarpose:&nbsp;<em>Gyvenau, lyg būčiau kietai įsukta / į siūlų kamuolį arba ritę, kurios / niekas neišsiuva; atėjo tas laikas, / kai vis dėlto pakliuvau į žakardinį audinį. // Tas žydiškas paprotys, kai gedėdamos moterys / įsipjauna ir persiplėšia drabužius – / paskelbiau gimtinės gedulą, / vystyklus drėskiau kaip reikiant&nbsp;</em>(p. 55).</p> <p>Bet „Singerstraum“ nėra knyga apie išsivadavimą (bent jau tą, dažnai minimą televizijos laidose). Priešingai, joje lengviau įžvelgti autorės norą parodyti rutininio kartojimosi svarbą. Tam pasitelkta nuolat besisukančios siuvimo mašinos aliuzija, išlendanti net į pavadinimą (o dailininkė D. Rybakovienė siūlės elementus panaudojo ir lapų dekoravimui ties įrišimo vieta). Vienodu tempu judantis siuvamosios ratas iškelia mokyklos laikų prisiminimus; senų kalendorių lapuose pažymėtus kadais svarbius įvykius; daugsyk girdėtus, įgrisusius, bet vis nekintančius pokalbius kapinėse. Kartais ratas įsibėgėja, jau, regis, grasindamas nuvaryti siūlę į šoną (<em>Maištauju prieš tą ratą, norėčiau koridoriuje / pasiskaityti bent jau sienlaikraščius, / nedarysiu jokių kvailų pritūpimų</em>, p. 86), bet poetės viduje tūnanti siuvėja laiku susizgrimba, pristabdo ir tęsia procesą reikiamu ritmu: senų kalendorių paveikslai iškarpomi ir sukišami atgal (<em>Nukirpau tas žymėtas dienas po reprodukcijom: / vis dar gaila išmesti</em>, p. 24), o nuolatinis pertvarkymas, perdėliojimas, persiuvimas tampa procesu, padedančiu išvengti daiktų dominavimo (<em>Tačiau namuose vis daugėja daiktų, / sunku išmesti nereikalingus, / nes gal dar kada prireiks. // Persiūti vienus iš kitų – / šitos nesąmonės gelbėjo / nuo buitinio alkoholizmo</em>, p. 45).</p> <p>Įvairiaspalvių smulkmenų apsuptis –­ dar viena rinkinio tekstų ypatybė. Jų savybių išskirtinumas čia naudojamas identifikuojant save (<em>...perdėm skiriuosi nuo autobuso žmonių; / agresyvių mačo ir kvailų kokečių. // Vasarą dvelkiančių prakaitu, sodo uogomis; / klerkų kvepalais, alkoholiu,</em> p. 100), apibūdinant pradinės atspirties erdvę (<em>Gera nuo daržovių gyvybės, įbrėžimų / karpių nugarose, lašinių dūmo. / Nuo skarų raštų, pėdkelnių margumyno, / pižamų su mikimauzais, petnešų komiksų,</em> p. 22), pabrėžiant laiko tėkmės netolygumą ties įspūdžių koncentracijos pjūviais (<em>Juk nebūdavo iš ko gaminti kaukių: sudužusių eglutės žaisliukų / šukeles suklijuodavo ant karūnėlės, nors mokytoja / liepė taip nedaryti, kad niekas nesusižeistų,</em> p. 41). Spalvos, kvapai, pokalbių nuotrupos šiame rinkinyje – tarsi visa gobiančios skiautės. Ir tik tuomet, kai jų (ne)reikšmingumą žymintys žodžiai jau daugsyk išsakyti ir išgirsti, parašyti ir perskaityti, imama atsargiai artėti link tikrųjų, iš aukščiau skirtų lemčių, lyginant jų didybę su tomis pačiomis smulkmenomis:&nbsp;<em>Apčiuopomis mes iriamės Dievuje / nepajėgdami net įsivaizduoti, / kokį skausmą jam sukelia / poetų tuščiažodžiavimas</em>&nbsp;(p. 36).</p> <p>Lyginant su ankstesniais Kazlauskaitės rinkiniais, „Singerstraum“ – rami knyga. Joje daug dėmesio stabilumui, bandymams išlaikyti pusiausvyrą, nusistatytą kursą. Esminiai krypties rodmenys kadais suvokti meno mokyklos bendrabučio užkaboriuose (<em>Už sienos vyresnės paauglės / nuo ryto kartodavo gamas ir etiudus; / taip pat Liebestraum, atsiskaitymui. // Nepamenu, kad būčiau svajojusi apie meilę, / bet apie šlovę svajojau tikrai,</em> p. 104) ar dar ankstesnėse ir vis tebelydinčiose gyvenimo pagelžkelių patirtyse. Knyga leidžia suvokti poetę gerai žinant ne tik pradinio išeities punkto vietą, bet ir kelionės tiks­lo koordinates. Tai priduoda rinkiniui vientisumo. Kazlauskaitės tekstų nebūtina plėšyti po lapą ar leisti atskirais lankstinukais: ramų svingą primenantis verlibras nuteikia tyliam, mąsliam skaitymui.</p> <p>Džiugu, kad, naudojant tokią paprastą knygos sudarymo schemą, autorei pavyko nenuslysti deklaratyvumo link. Maža to, nors mėginimai atverti silpnąsias ankstyvųjų suvokimų vietas, taip demonstruojant pažeidžiamumo stiprybę, tarp poezijos kūrėjų dabar itin populiarūs, Kazlauskaitė, regis, dar neįklimpo ir į parodomosios savanorystės (kai savanoriu tampama ne savo noru, o iš noro pasirodyti prieš kitus) liūną. Tad visiems, mėgstantiems stiprią poe­ziją ir norintiems tuo įsitikinti, rekomenduoju „Singerstraum“.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2016-06-24-nr-3574/3359-knygu-presas" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a></p>
<p>Giedrės Kazlauskaitės naujausia&nbsp; knyga – iš skirtingų laikotarpių, ribinių būsenų dėliojama žmogaus, bandančio atsakyti į tapatybės &nbsp;klausimus, mozaika. Laikai keičiaisi, tačiau kai kurie dalykai yra nepavaldūs su laiko kaita ateinančiam progresui – tai sunkiai į prasmės klausimą atsakymą randantis buvimas nesaugiame, žmogaus orumą trypiančiame pasaulyje.</p> <p>Savęs &nbsp;suvokimas istorijoje ir prasmės klausimuose Kazlauskaitės naujausiuose eilėraščiuose apmąstomas per asmeninių patirčių prizmę, kurių ryškiausios – iš vaikystės ir paauglystės išlikusios savin gniaužusios ir randais į sąmonę įaugusios nelaisvės patirtys: &nbsp;„Gyvenau, lyg būčiau kietai įsukta / į siūlų kamuolį arba ritę, kurios / niekas neišsiuva &lt;...&gt;“. Tad drįsčiau spėti, kad naujausi Kazlauskaitės eilėraščiai prakalbės labiau tiems, kurie savo kailiu išgyveno sovietmečio ir nepriklausomybės laikų sandūrą.</p> <p>Greta sovietmečio patirčių gvildenamos amžinos mirties, susvetimėjimo ir kartų konfliktų temos, išnyra globalėjančio pasaulio ženklai ir nuotaikos. Tačiau vargu, ar šios amžinos egzistencinės ir socialinės temos, lydimos kultūrinių, galbūt tik pačiai autorei prakalbančių, referencijų, sudomintų skaitytoją, jei neapeliuotų į mums visiems atpažįstamą pavargusio, dažnai nepatenkinto, bet tveriančio ir ištveriančio, prietaringai religingo arba prieš religiją nusistačiusio (ir vis viek dėl viso pikto persižengojančio) lietuvio pasaulėjautą. Pasaulėjautą, nuo kurios galima pasislėpti po globalizacijos šydais, bet pabėgti – vargu bau. Nes kalbos apie maistą prie stalo, inertiškų žmonių minia, besibraunančių į pamaldas, dvasingos eilės apie Marijos žemę, uogomis dvelkiantys veidai nuolat primins, kas iš tiesų esame.</p> <p>Nors eilėraščiuose nevengiama paironizuoti į sodų ir inertiškų maldų kultūrą įaugusios lietuviškosios tapatybės, tačiau su ja išlaikomas pagarbus santykis. Eilėraščių subjektą labiau neramina šiai tapatybei šiandien atstovaujanti <em>banali ir nerūpestinga </em>minia. Subjektas stebi gyventojus, kurių temas užkariavę šunų kirpėjai, kelionės į Turkijos kurortus, išaugti vaikų drabužiai. Stebėdamas stebisi ir klausia: „Vardan ko jie gyvena? Juk ne dėl tų buitinių smulkmenų, apie kurias / taip manieringai šneka.“&nbsp; Patogus, bet bukinantis gyvenimas, išdaiginantis besmegenių morkas vietoj nosių. Vidurinioji klasė. Nelaimingieji. Galima būtų pasipiktinti subjekto arogantiškumu televizijos laidų patarimais sekančios ir šiaip jau linksmai nusiteikusios minios atžvilgiu: „Tokie juokingi ir graudūs jų pokalbiai (ir telefonais), / manieros užsakant maistą, kvailos išraiškos sutuoktiniams. &lt;...&gt; Gal jie, neduok Dieve, / saviške mane laiko?“ Tačiau tai veikiau bandymas atsakyti į amžiną klausimą – kas žmogų daro žmogumi? Ar tikrai tos mažos buitinės smulkmenos, kurių vergais savo noru tampama?</p> <p>Ten, kur užklausiamas žmogiškumas ir prasmė, aktualizuojamos tramuojančios vaikystės patirtys: „Viešpatie, ačiū tau, kad nesu kaip šie žmonės – gražūs, padorūs, geri /Kad nežinia kieno (nejau tavo?) rūpesčiu negimiau tvarkingoje šeimoje.“ Ir, žinoma, menas, kuris šias patirtis perkeičia, kuris grūdina, brandina ir užaugina – naktimis skaitomas „Faustas“, iš už sienų aidintis Liszto „Liebrstraum“ ir&nbsp; iš pradžių – siuvimo mašinomis, vėliau – &nbsp;žodžių dygsniais audžiamas alternatyvus pasaulis. Kazlauskaitė šį pasaulį knygoje „Singerstraum“ audžia į prozinį pasakojimą perėjusios poezijos raštais, kurios kitoniškumas, beje, irgi tampa laikų sankirtos ženklu ir tam tikru maištavimo būdu, nukreiptu į šių laikų dvasios nebeatitinkančią po skambiais žodžiais besislepiančią poeziją: „Kokia laimė, kad pagaliau prisgyvenome laikus, kai poezija nėra vien tik skambūs žodžiais, kad ji randa kitų buveinių, o visi tie eiliuojantys dvasinguoliai prieš ją krenta it pralaimintys galijotūkščiai.“</p> <p>Nemunas, dvisavaitinis kultūros ir meno leidinys</p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €