Maranta

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Maranta

Maranta
-38%
Autorius: Birutė Jonuškaitė
Prekės kodas: 9789986398509
Pavadinimas Maranta
Žanras romanas
Metai 2015
Psl. skaičius 356 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-850-9
Išmatavimai 21.5 cm x 14.5 cm x 3.5 cm
Kaina: 8.00 € 5.00 €
Kiekis:  

Romanas

Rašytoja Birutė Jonušaitė – romanų „Didžioji sala“(I-II t.), „Ievos neišvarė iš rojaus“, „Baltų užtrauktukų tango“, daugelio apysakų, apsakymų ir esė rinkinių autorė. Iš tikrų charakterių, istorijų konstruojamas „Marantos“ pasaulis išryškina trijų kartų moterų – aistros dukterų – likimus, kurių mįsles narplioja jaunėlė dailininkė Rasa. Kūrinyje tvyro paslaptinga atmosfera, vyrų ir moterų santykiai kaitinami jausmų ir aistrų. B. Jonuškaitė - neprilygstama moterų charakterių meistrė, sugebanti matyti, girdėti ir persikūnyti, jaučianti kūrinį kaip meninę visumą. Romano veiksmas rutuliojasi Lietuvos-Lenkijos pasienyje, lydimas koloritingo Dominykos dzūkavimo, bei Varšuvoje, Paryžiuje, Jeruzalėje, Amerikoje. 

Susiję leidiniai



<p>Birutė Jonuškaitė – Lietuvos prozininkė, publicistė ir poetė. Rašytojos kūrybos bagažas itin gausus: apsakymai, apysakos, novelės, esė. Tačiau skaitytojams B. Jonuškaitė geriausiai pažįstama kaip romanųDidžioji sala&nbsp;(1997) ir&nbsp;Baltų užtrauktukų tango&nbsp;(2009) autorė. Naujausias rašytojos romanas&nbsp;Maranta&nbsp;išrinktas kaip viena kūrybiškiausių 2015 metų knygų.</p> <p>Paėmus knygą į rankas, pirmiausia kyla klausimas – kas gi tojimaranta? Liaudyje maranta vadinama dešimties Dievo įsakymų augalu dėl dešimties tamsių dėmelių žalio lapo paviršiuje. Išsiaiškinus šio žodžio reikšmę, norisi sieti šį augalą su pagrindine romano veikėja Rasa. Vos kelis sykius romane minima gėlė tampa pagrindinės veikėjos gyvenimą iliustruojančiu simboliu. Veikėja savo dvasiniu pasauliu panaši į marantą: ji užsisklendusi savyje, pažeidžiama, sugerianti į save aplinkos blogį, tačiau besiilginti šviesos, šilumos, meilės.</p> <p>Romane susipina trijų moterų – Dominykos, Saulės ir Rasos – meilės istorijos. Kiekviena iš jų yra patyrusi skaudžią meilę ir sudaro tarsi vienos moters vaizdinį, tačiau jas skiria amžius ir gyvenimiška patirtis. Saulė, tikroji Rasos motina, išsiunčiama į Ameriką ir yra priversta palikti du ją mylinčius vyrus – Rūką ir Tadulį. Dominyka, apsimetusi Rasos motina, visom išgalėm stengiasi išsaugoti šią paslaptį, kad apsaugotų gerą dukters Saulės vardą. Romano ašimi tampa Rasa, kuri siekia išsiaiškinti Dominykos saugomas šeimos paslaptis.</p> <p>Siekdama tas paslaptis atskleisti, Rasa yra kamuojama vienatvės ir ilgesio. Visame romane jaučiama slogi vienatvės nuotaika, supanti pagrindinę veikėją bet kurioje jos buvimo vietoje: „Mano sielos didelis audeklas,ant jo galima rašyti, tapyti, tik kas visa tai perskaitys? Kas?“ (p. 298). Rasa atsiveria pasauliui ir svetimiems, mažai pažįstamiems žmonėms, trokšta rasti atsakymus į jai ramybės neduodančius klausimus, tačiau net ir vienatvės, liūdesio bei melo persmelktame Rasos gyvenime išlieka susitaikymo, atsirėmimo į šeimą, gimtuosius namus pėdsakų: „Štai ir viskas. Lyg ir skurdoka. Čia nėra to, ko yra už pievos, ežero, miestelyje, miestuose, už vandenyno. Bet jau žinai, kad ten nėra Malonės kalvos, nėra to, ką regėjai pro Dominykos ir Kosto namų langą. Dulkelių mirgėjime. Ir vis dar regi. Nesisieloji, kad tik tiek“ (p. 351). Pagrindinė romano veikėja nenustoja ieškoti, į ką atsiremti, kuo tikėti.</p> <p>O tikėjimo apraiškų&nbsp;Marantoje&nbsp;netrūksta – sąsajos su Dievu pastebimos tiek artimoje aplinkoje: „&lt;...&gt; baksnojo kreivu pirštu marantos dėmeles:&nbsp;pirmas – Neturėk kitų Dzievų cik mani vienų... Nu, pakartok.Kartojau. Antra dėmelė:&nbsp;Netark savo Viešpacies vardo...&nbsp;Kartojau.“ (p. 124), tiek išvykus svetur: „Nazarieti, ateik vandens paviršiumi manęs pasitikti. Padaryk stebuklą, kad įtikėčiau, jog Tu esi geras. Ir ne melagis“ (p. 290). Tikėjimas Dievu buvo atrama vyresniųjų moterų gyvenimuose, tuo tarpu jaunėlė Rasa romane ieško savo atramos, stiprybės šaltinio.</p> <p>Pagrindinę veikėją Rasą persekioja mirtis: Saulės ir mylimojo netektis, nuolatinis Dominykos bambėjimas apie besiartinančią kelionę anapus. Būtent artimų žmonių mirtis skatina Rasą ieškoti Dievo, tikėjimo. Galima išskirti skirtingą Dominykos ir Rasos santykį su mirtimi. Rasa artimųjų mirtį suvokia kaip kažką švento ir kartu skaudaus: „Baltakartis gulėjo ant baltų marmuro grindų su purpurine kraujo aureole apie galvą &lt;…&gt;“ (p. 299). Šiuo atveju Rasai mylimasis atrodo tarsi angelas su aureole, o Dominykos požiūris į mirtį gana racionalus: „Rožancukas, Marijos abrozdukas, kamašai, pančakos, apacinukas, maitkutių nepamirškit užmauc, ir grabi nenoru pliku subini gulėc, tadu šliobukė, nu ir toj baltais šilkucais atausta prūsinukė“ (p. 230). Rimtus Rasos svarstymus visame romane papildo praktiškas motinos požiūris į gyvenimą ir mirtį.</p> <p>Romane vaizduojama Rasos gyvenimo kelionė, kupina teisingo gyvenimo kelio ir Dievo paieškų, nusidriekia į įvairius kraštus: Varšuvą, Paryžių, Jeruzalę, Ameriką. Vis dėlto ryškiausiai perteikti pagrindinės veikėjos gyvenimo etapai kaime Lietuvos ir Lenkijos pasienyje bei studijuojant Vilniuje. Būtent savame krašte, savo namuose randama viltis.</p> <p>Skaitant&nbsp;Marantą&nbsp;dėmesį patraukia paraštėse paaiškinti dzūkiški žodžiai. Jie suteikia romanui gyvumo, autentiškumo. Sukuriama konkrečios vietos dvasia, išryškinami veikėjų charakteriai. Dominykos dzūkavimas skaitytoją nukelia į aprašomą kaimą Lietuvos pakraštyje. Paraštėse ranka užrašyti tarmiški žodžiai ir jų paaiškinimai sukuria asmenišką skaitytojo ir autorės tarpusavio ryšį.</p> <p>Marantos&nbsp;pasakojimo kalba itin lyriška. Tokiam lyriniam pasakojimo bangavimui papildomos jėgos suteikia subtiliai metaforomis ir palyginimais išreikšta meilės tema: „Dabar tai buvo vyro ir moters giesmė, labai gerai derantis duetas, kai sugebi paimti visas – nuo žemiausios iki aukščiausios – natas &lt;...&gt;“ (p. 210).</p> <p>Pasakojimo kalbą pagyvina ne tik tarmiški žodžiai, lyrizmas, bet ir aprašomos gamtos peizažas. Jis tarsi tapytas, dailininkės Rasos vaizduotėje sukurtas paveikslas: „Du tarsi angliuku nutapyti juodalksniais, ievomis ir karklais apaugę krantai. Tarp jų ištempta akinančiai švari baltuma. Lyg džiūtų saulėje Dievo marška, godžiai sugėrusi Jo tobulą atspindį“ (p. 353). Gamtos ir Dievo gretinimas įrodo jų svarbą Rasos gyvenimui.</p> <p>Visame romane dominuoja antrojo asmens „tu“ pasakotojo balsas, prabylantis Rasos lūpomis. Besidubliuojanti „tu“ ir „aš“ pasakojimo perspektyva – įdomus autorės pasirinkimas. Kartais pasakotojo žodžiai atrodo esantys Rasos vidinis balsas: „Savo valia čia atvykai. Tai pradėk grožėtis. Pagalvok ne tik apie savo pragarėlį, bet ir apie tą, kuris kunkuliavo čia daugiau kaip prieš du tūkstančius metų“ (p. 304). Tokia pasakotojo balso variacija leidžia pagrindinę veikėją Rasą pamatyti iš jos pačios perspektyvos.</p> <p>Dailininkės Deimantės Rybakovienės meninis knygos apipavidalinimas taikliai atspindi knygos turinį: ežeras, prie kurio vyksta veiksmas, atokios sodybos tariama ramybė ir dramatiški joje nutikę įvykiai, skausmingi likimai pabrėžiami nutekėjusių dažų (o galbūt kraujo) dėmėmis ant banguojančio ežero vandenų ir į juos nusidriekusio liepto.</p> <p>Knygos pradžią ir pabaigą gražiai sujungia kelionės ir žvaigždės motyvas. Tokia pradžios ir pabaigos jungtis atskleidžia nuolatinę gyvenimo kelionę, ieškojimus ir siekius. Pradžioje žvaigždės atspindi tarsi nežinią:„mažytėliai šviesos taškeliai“, kurie „tik vilioja, bet nešviečia“ (p. 9), o pabaigoje Betliejaus žvaigždė rodo naują pradžią: „Juos veda virš pirties kylantis dūmas? O gal Betliejaus žvaigždė?“ (p. 353).</p> <p>Taigi romane per pagrindinės veikėjos Rasos nenuilstamas sielos ramybės paieškas atskleidžiami trijų kartų moterų likimai – ne tik jų meilės istorijos, bet ir atokaus Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimo gyvenimo detalės, veikėjų (ypač moterų) stiprybė, kurios jie semiasi iš savo krašto papročių, šeimos, tikėjimo.</p> <p><a href="http://kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Maranta-kelione-saves-ir-tikejimo-link" rel="nofollow" target="_blank">www.kamane.lt</a></p>
<p>Pokalbis su rašytoja Birute Jonuškaite LRT laidoje „Ryto allegro“. Pokalbio įrašo galite pasiklausyti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1012386756/ryto_allegro_2016-01-06_08_10" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 46:50 min.)</p>
<p>Rašytoja Birutė Jonuškaitė LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“.&nbsp;</p> <p>Pokalbio įrašą galite peržiūrėti <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2015-12-15/category/0/limit/50" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 20:26 min.)</p>
<p>Žvelgdama į geriausių metų knygų nominantus, mąstau, kas padaro knygas populiarias: kaip skaitytojai iš šimtų per metus išleidžiamų išsirenka pačias geriausias? kas tie populiarumą užtikrinantys kriterijai? kas atsivertus knygą patraukia ją skaityti? Daili metaforiška kalba ar kad jautis, tai yra skaitytojas, iškart čiumpamas už ragų, tai yra emocijų, ir metamas intriguojamas iššūkis – sužinoti, kas bus toliau? Ar tandemu veikiantys abu? Birutės Jonuškaitės „Maranta“* šiais metais puikuojasi geriausių knygų suaugusiesiems penketuke, ir matyt, verta ten būti. Bet kodėl?</p> <p>„Maranta“ parašyta išties vaizdinga kalba, pilna gyvybingų metaforų, pripildyta Seinų krašto gamtos ir žmonių gyvenimo reginių, dažnai perleistų per vaiko vaizduotę, vyresniųjų šeimos moterų pamokymų, o kur dar nuolat įterpiamas originalus padzūkavimas: „Acimyk, kad buvai pakrikščyta, kad nuo tadu, kaip tau davė vardukų, pasdarai Dzievulio vaikas. O Dzievulis yra gailestingas ir net labai baisius griekus atlaidza...“ (p. 55). Visame romane tuo mėgaujiesi, net ir tada, kai intriga apmažta, nors taip nutinka nedažnai. Būtent iš pirmų eilučių supranti, kad čia apstu paslapčių – istorija pradedama kelione visiškoje tamsoje, sekant paskui Broliuką: „Stengiesi žengti pėda pėdon, tačiau vis tiek atsilieki, lyg būtų ant akių užrištas juodas, kandžių sukapotas raištis (...) O, kad žaibas nors akimirkai perplėštų šią tamsos maršką ir leistų susivokti, kur esi.“ (p. 9). Tamsos ir nežinojimo, kur nei su kuo eini, pojūtis išlieka visame romane: pagrindinė veikėja Rasa nešioja, perduoda, skaito motinos ir sesers laiškus vyrams, kurie, kaip paaiškėja, turi kažkokį tiesioginį ryšį ir su ja. Paskui vieną laišką seka kitas, tada dar kitas ir dar... Taip viena atskleista paslaptis nurodo į kitą. Siužetas, gal kiek per šiurkščiai sakant, visgi primena muilo operą. Šeimos istorija skleidžiasi per tris fatališkas moteris: motiną Dominyką, dukrą Saulę ir jauniausiąją dukrą Rasą – pasakotoją bei visų paslapčių išnarpliotoją, baltą šeimos varną – tapytoją iš prigimties, siekiančią svajonės: studijuoti dailę.</p> <p>Turbūt daugelis atsimena masiškai žiūrėtus Lotynų Amerikos serialus apie mergaites iš neturtingos šeimos – užsispyrusias, bet geraširdes, patekusias į aukštuomenės sluoksnius ir vėliau sužinojusias, jog aukštuomenės ponas esąs jų tikrasis tėvas ir visa blizganti aplinka joms priklausanti teisėtai. Panašiai nutinka ir B. Jonuškaitės „Marantoje“. Rasa romano pradžioje džiaugiasi, kad ji, „prasčiokė“ iš kaimo su ilga kasa, sugeba pasiekti užsibrėžto tikslo: „Akademija apaugusi dinastijomis, talentingi tėvai gimdo talentingus vaikus, o man „pasisekė“ į ją įstoti tik iš trečio karto, nes aš buvau lengvai nepasiduodanti akiplėša, privertusi juos šiek tiek pasislinkti į šalį, palikti mažytį plyšelį tarp senelių-tėvų-vaikų paro­dų“ (p. 190). Tačiau romano pabaigoje paaiškėja, kad ir ji priklauso tai dinastijai. Beje, skaitytojui iš pat pradžių pasufleruojama, kad taip ir bus, nes motina papasakoja apie jaunystės romaną su jaunu vasarotoju, kuris dabar tapęs žinomu dailininku. Yra tam tikros painiavos, bet taip dar geriau, nes užuomina suveikia kaip ir nežymios serialų detalės, tik manoma, kad tą mintį pakišo „moteriška nuojauta“.</p> <p>Siužetą papildo lyg tarp kitko pripasakotos šeimos ar kitų veikėjų istorijos. Nors kartais net nesupranti, kam jos ten – jokio ypatingo posūkio siužetui neteikia, bet atrodo tokios tikros ir esminės. Tomis istorijomis nukeliauji tarsi eglės šakele – nuo pagrindinės šakos lig kitos plonesnės, augančios į šalį, nusirideni į šakelių pakraščius, o čia op, žiūrėk, jau vėl ant pagrindinės sėdi – pasakojimas grįžęs į pagrindinę vagą toliau narplioja šeimos istoriją, o anos – pamirštos. Atomazgos subrandinamos, jų tenka palaukti, o kol lauki, sotiniesi minėta vaizdinga kalba: „Žinau, kų sakau, vaikeli. Ir tau pasakysiu. Kad jau ciek visokių dalykų sužinojai šitų pavasarį, tai vienu daugiau ar mažiau... (...) Ale pirma insipilam po scikliukų, man lengviau bus šnekėc...“ (p. 328). Tada skaitai, kaip jie pjausto raugintus agurkus, lašinius, kaip atsineša iš spintelės <em>pusbankucį</em>, paskui kitą.</p> <p>Tad „Marantos“ siužetas, nors ir prikaustantis, visgi, atrodytų, nepapasakoja nieko nenuspėjamo ar naujo. Jei nebūčiau skaičiusi praėjusiais metais publikuoto interviu** su rašytoja, kuriame ji teigia save suvokianti kaip instrumentą galingesnio Kūrėjo rankose ir pasakoja apie nuolatinį pagundos „eiti lengvesniais ir patogesniais takeliais“ įveikimą, pamanyčiau, kad autorė sąmoningai pasirinko pasakojimą, priviliojantį skaitytoją intrigos masalu.</p> <p>Visgi „Marantoje“ kažkas ne taip negu seriale. Visų pirma čia negyvena nei karštakraujai meksikiečiai, nei argentiniečiai, o gan santūrūs lietuviai, tiesa, už Lenkijos sienos, tad kiek laisvesni, tačiau skaitydamas romaną atpažįsti savus išgyvenimus: motiniškus pamokymus apie Dzievulį, tėvo smuiko garsą, maišomos duonos kvapą, sesers kasos spalvą, šlaunis duriančias ražienas, vantos karštumą, švelnias arklių šnerves... Raiškūs ne tik vaikystėje regėto kaimo vaizdiniai, bet ir visos lyg tarp kitko įpintos istorijos – apie karo prievartaujamas moteris, apie tapybą ir dažus, pavasarinį Paryžių ir Dievo paieškas Jeruzalėje, apie dvasinę ištikimybę, vienuolio apdarus ir aplamdytą brolio džipą. Nuolat skoniesi vaizdinga ir gražia lietuviška kalba, ir vien jau jos teikiamo estetinio pojūčio būtų gana, kad purtytum galvą girdėdamas palyginimus su lėkštais serialais.</p> <p>Tikrumo labai daug, todėl tai jau nėra klišinis serialas. Autentiškas yra minčių srautas bėgant iš Broliuko slaptavietės su paimtu laišku, beje, tai viena geriausių romano vietų (p. 257-259); taip pat varnų ir gandrų karas virš sodybos (p. 104). Tikras vaikystėje egzistavęs Dievo vaizdinys su ėriukais ant patikimiausio žmogaus rankų, tikras vaikiškas nežinojimas, kad „ėriukėliai užauga, kad juos kerpa ir pjauna, kad nulupa odą pakabinę už kojų, – už smagiausių užpakalinių, kuriomis jie taip mėgsta spardyti, linksmai, niekam blogo nepadarydami“ (p. 27). Autentiškos Elenukės ir Rakeliutės istorijos, tikra Lionė, savo kūnu „spėjanti užstoti kitas seses kaip skydas“ (p. 219) nuo aistros ištroškusių kareivių. Be galo tikra ir liūdna nebylio Albertuko istorija (p. 283, 291). Apskritai tikėtina, kad empatiškiems skaitytojams šis romanas sukels stiprių jausmų. Gal tai sąmoningas autorės bandymas (jei taip, gan sėkmingas) paliesti jautrias stygas, bet, kaip kadaise yra minėjusi rašytoja A. Urbonaitė, <em>tekstai ir turi būti esmingi, kitaip kam gi jų reikia</em>.</p> <p>Knygos anotacijoje teigiama, kad B. Jonuškaitės „Marantos“ pasaulis konstruojamas iš tikrų charakterių, istorijų. Galbūt ir autentiški pačios rašytojos išgyvenimai įkvėpė kūrinio idėją. Pavyzdžiui, nutikimas paežerėje, kai mergaičių ištryptas kemsynų žoles ir taip pasidarytus „namus“ sugriauna berniukai, o vėliau atgailaudami atstato – naujus, erdvesnius, patogesnius, tvirtesnius, tačiau mergaitėms juose žaisti visai nesinori (p. 276-278). Šis nutikimas galėtų būti viso romano moralas – nors ir nepatogus, menkas, bet mielesnis yra savas gyvenimas, o ne svetimųjų primestas ar sukurtas „gražus ir laimingas“. Toks, net ir įvertinus visus patogumus, niekad netaps savas vien todėl, kad negalėjai pats jo kurti.</p> <p>Galima pabandyti įsivaizduoti, kaip reiktų gyventi, jei už tave yra nuspręsta, ką tau geriau žinoti, o ko ne ar kada ir kaip sužinoti. Tam kuriamos dramos, rašomi laiškai, kuriuos adresatai privalo perskaityti garsiai, atskleisdami paslaptį. Ir kas turėtų tuomet įvykti? Apšviesti veikėjai apsikabinti iš susijaudinimo ir laimės? Deja, surežisuotos scenos neįvyksta, ir viskas klostosi priešingai, nei nutiktų seriale.</p> <p>Dabar labai populiaru kalbėti apie moteriškumą visose gyvenimo srityse, taip pat ir tekstuose. Esu skaičiusi atsiliepimą apie B. Jonuškaitės kūrinių stilių kaip apie išskirtinai moterišką. Svarsčiau, kodėl taip buvo įvardyta, ar šis teiginys nėra stereotipinis? Koks moteriškumo šablonas čia kiša koją? Feminizmas – ne naujiena, o jau prieš šimtą metų lietuvių literatūroje imta kalbėti (ypač vyrų autorių), kad požiūris, jog moterys nuskriaustos, yra iškreiptas. Dabar akivaizdu, kad jos išties nėra nuskriaustos – ne tik tekstuose, bet ir visuomenėje. Šio romano veikėjos tai patvirtina: ne jos paliekamos, o vyrai. Jos išsiskiria su mylimaisiais, broliais, tėvais, vaikais. Saulė palieka mylimąjį, išteka ir išvažiuoja į Ameriką. Rasa slaptavietėje palieka Broliuko palaikus, kaip kažkada jos pirmtakė Dominyka paliko užmušto kareivio kūną trūnyti po medžiu. Taip pat ir Rasa palieka sukriošusį bei ligotą Maestro, prieš tai išklojusi jam visą tiesą, kas esanti. Išvyksta ir iš brolio Tadulio namų dėl daug metų slėptos tiesos. Beje, Tadulį, mirus jo motinai, kadais paliko ir močiutė, atsisakiusi auginti „žydės vaiką“. Saulė, kad ir neišsiskiria su savo vyru – rimtu žmogumi, bet apleidžia dvasiškai, gyvena kartu nemylėdama, o tai tas pats. Visi romano vyrai traukiasi, nyksta: Rūkas pasirenka vienuolystę, brolis Tadulis tylomis pasineria į darbą, žymus dailininkas Maestro tampa impotentu, nebylys Albertukas nusižudo. Kiti – prasigėrę, ligoti, „atgyja“ tik smurtaudami prieš moteris. Na, o jos – valdančios, drąsios, aistringos, keliaujančios po pasaulį, žudančios gyvulius ar priešus, sprendžiančios kasdienius reikalus ir esmines problemas. Jos pratęsia giminę, ne vyrai, jos nusprendžia, kada ateiti į kitų gyvenimą ir kada išeiti, o jei ir aukojasi, tai ne su kančia, o aiškiai pasirinkusios. Moterys „Marantoje“ nusprendžia ne tik už vyrus, bet ir viena už kitą. Serialuose tokios būna vien blogosios pamotės, o herojės negali sau leisti turėti šių „amoralių“ savybių.</p> <p>Taigi paviršutiniškai žvelgiant gan banalus siužetas iš arčiau primena veidrodį – viskas atrodo taip, tik priešingai. Tad vargu ar intriguojantis pasakojimas yra pagrindinis kūrinio akcentas. Knyga (nebūtinai romanas) būtų gera ir be jo, gal net geresnė. Tai kas tada? Ar mažai yra nuostabiai išraiškinga kalba parašytų knygų apie būtį, kurias perskaitęs taip ir nežinai: kas iš to? Ko siekia pagrindinė veikėja Rasa? To paties, ko ir kiekvienas, bandantis įprasminti gyvenimą – surasti save ar pamestą savęs dalį. Ausyse suskamba pranašiški Maestro žodžiai: „Negi manai galinti išlukštenti kitų žvynus, kai savų nesugebi nusiplėšti?“ (p. 151). Nekeista, kad nuo pat pradžių aiškiai išvysti visų charakterius, tik pačios pasakotojos blankiau, bet tai, atrodo, normalu – juk įprasta, kad savęs nematai taip gerai, kaip aplinkinius. Kodėl serialas toks populiarus žanras? Jį žiūrėdamas galvoji apie kitų problemas, patiri jų jausmus, gyveni svetimą gyvenimą, gali vertinti ir lukštenti po žvynelį – savojo jau nebereikia. Ir Rasa lukštena kitų žvynus: nešioja svetimus raštelius ir laiškus nežinodama, jog tai jos istorija, nes visuose laiškuose rašo apie ją. Vokas – kaip žvynai, kurių ji nenusiplėšia: tereikia pažvelgti vidun. Jei siužetas būtų tik muilo burbulas, jam susprogus (perskaičius romaną) pasirodytų esą tuščia. Perskaičius kūrinį kyla daugiau klausimų, nei pateikta atsakymų. Galima arba retoriškai susimąstyti (pageidautina apie save), arba viltingai žvelgti į paskutinį sakinį: „Pirmos knygos pabaiga.“ Lyg į užrašą pasibaigus serialo sezonui: „Laukite tęsinio.“ Galbūt – norėtųsi tikėti – antroji knyga egzistuoja kiekvieno mūsų viduje.</p> <p><br /> * Birutė Jonuškaitė, Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.</p> <p>** Birutė Jonuškaitė „Esu dviejų kultūrų žmogus“ (pokalbis): http://literaturairmenas.lt/pokalbiai/1229-birute-jonuskaite-esu-dvieju-kulturu-zmogus.</p> <p>2015 12 14 <a href="http://nemunas.net/?p=30&amp;nid=353" rel="nofollow" target="_blank">Nemunas.net</a></p>
<p><strong>Prisimenu savo vaikystės kambarių augalus: palmė, fikusas. Marantos nebuvo. Kaip ir kada į Tavo gyvenimą atėjo ji – ta gėlė? Ar tebeaugini marantas?</strong></p> <p>Ta gėlė su informacija apie ją atėjo visai atsitiktinai berašant romaną. Žinoma, auginau įvairių marantų ir anksčiau, bet jos kažkodėl (paradoksas) ilgai neužsibūdavo mūsų namuose – tai nunykdavo, tai kam nors padovanodavau. Dabar turiu vieną, bet ne baltagyslę marantą, apie kurią rašau knygoje. Pavadinimo labai nesureikšminu. Esu pavadinusi ne vieną apsakymą gėlių vardais, bet jie, anaiptol, ne apie gėles. Kadangi nuolatos gyvenu „botanikos sode“, tai turbūt jo gyventojos savaime įsiterpia į mano tekstus, – mes apie daug ką pasikalbam, ypač po vidurnakčio, kai niekas netrikdo tylos.</p> <p><strong>Nuostabios yra „Marantos“ paraštės. Jose plazdena ranka rašyti tarmiški žodžiai, o raidės – tartum drugeliai. Taip išvengta išnašų, kurios tekstą lyg ir apsunkina, lyg ir stumia skaitantįjį nuobodžio link. Kieno tas sumanymas? Ir ar Tavo ranka užrašyti tie žodžiai?</strong></p> <p>Sumanymas mano ir mano ranka užrašyti tie tarmiški žodžiai. Tačiau tarmiškai kalbantys personažai atsirado mano mintyse ne nuo pirmųjų knygos puslapių, o tik gerokai ją įpusėjus. Iš pradžių tarmybių buvo visai nedaug. Kodėl?</p> <p>Viską pakoreguoja tikrovė, kurioje gyvename. Artimų giminaičių iš mano tėvų kartos beveik nebeliko, vienintelė devyniasdešimt metų sulaukusi dėdienė gyvena netoli Punsko, Vaitakiemio kaime, mano mamos tėviškėje. Tai man labai brangūs, antrieji vaikystės namai, o dabar – tarsi užsilikusi savotiška praeities oazė. Dažnai pasikalbame „skaipu“ su tuose pačiuose namuose gyvenančia pussesere, kartais kompiuterio ekrane pasirodo ir dėdienė. Pernai ją ištiko insultas, bet laimei ji atsigavo ir jau vėl bando vaikščioti ir kalbėti. Ir štai per vieną tokį pokalbį staiga suvokiau, kad ji paskutinė iš mano aplinkos, kurią girdžiu tariant tuos rupius mūsų kraštui būdingus tarmiškus žodžius, ir kad privalau užrašyti jos intonacijas, jos kalbėjimo stilių. Ji labai tvirto charakterio moteris, nemaža jos bruožų ir kai kurie pasakojimai, – kad ir samagono gabenimas per sieną – „atiteko“ Dominykai. Ilgai dvejojau, ar nebus pernelyg sunku skaitytojui, bet noras išsaugoti specifinį mūsų krašto tarmės koloritą buvo stipresnis – taigi palikau du veikėjus kalbančius tarmiškai. Iš pradžių tarmiškų žodžių paaiškinimus buvau įrašiusi skliaustuose, bet jie visiškai nederėjo, išnašos man atrodė visai neįmanomos grožinės literatūros tekste, ir tik atidavusi knygą į leidyklą sumaniau „aprašinėti“ paraštes. Tiesiog prisiminiau savo įprotį – juk ne tik anuomet visų mokyklinių sąsiuvinių paraštės būdavo apipieštos, bet ir dabar kartais nevalingai „pagražinu“ rimtus dokumentus... Esu labai dėkinga knygos dizainerei Daliai Kavaliūnaitei, kad ji sutiko visus mano ranka rašytus žodžius skenuoti, o dailininkei Deimantei Rybakovienei, kad juos gražiai išbarstė paraštėse. O dar gražiau, kad Tu matai juos plazdančius tarsi drugelius – romane aprašytus dilgėlinukus.</p> <p><strong>Kas tie žmonės, su kuriais ir dabar kalbiesi savąja tarme? Beje, ar tarmė pamirštama ar duota visiems laikams?</strong></p> <p>Visų pirma mano sesės ir jų šeimos, minėta dėdienė ir jos šeima, na ir, žinoma, kiti mūsų krašto žmonės. Nemanau, kad tarmė pamirštama. Nežinau, kaip tai vyksta, bet vos pradėjusi kalbėtis su savo krašto žmonėmis „persijungiu“ automatiškai net nesusimąstydama, kad jau kitaip kalbu. Būna, kad kai kurie, rečiau vartojami žodžiai, kartais nugrimzta užmarštin, bet koks džiaugsmas, kai juos vėl prisimenu!</p> <p><strong>O dabar jau – ne apie paraštes. Apie tekstą. Knygos literatūrinė kalba sodri, rupi, turtinga. Neseniai pas mus viešėję du istorijos mokytojai iš Baltstogės gyrė Punsko licėjų, kurį ir Tu esi baigusi. Ar būtent ten išmokė gražios kalbos? Ar būta ir daugiau mokytojų? Galų gale – ar įmanoma tos tikros kalbos išmokyti?</strong></p> <p>Lietuvių kalbą girdėjau nuo užgimimo: dzūkiškai kalbėjo artimieji, kaimynai, giminės. Ir ne tik kalbėjo – labai dažnai dainuodavo, o aš kartu su jais. Lig šiol man nieko nėra gražesnio, kaip kad mūsų krašto dzūkų giedamos giesmės, ypač mirusiųjų apraudojimas. Tarp artimųjų buvo nemažai puikių pasakorių – tėvas, dėdės, tetos. Žinoma, klausėmės Lietuvos radijo, vėliau – žiūrėjome Lietuvos televiziją, – man ne turinys buvo svarbus, o kalbos skambėjimas. Klausiausi kaip koks į aukštai pakabintus lašinius spoksantis katinas ir net seilė varvėjo – pašėlusiai norėjosi išmokti taip gražiai, kaip diktoriai kalba. Žinoma, ir mokykloje mokėmės bendrinės lietuvių kalbos ir literatūros.</p> <p>Panašiai dar vaikystėje atitekėjo į mano sąmonę ir lenkų kalba, bet ji man nebuvo tokia graži, kaip lietuvių. Lig šiol kiekvienas naujai prisijaukintas lietuviškas žodis (o dar neprisijaukintų Didžiajame žodyne apstu) yra kaip perliukas, deduosi į atminties skrynelę ir džiaugiuosi, kad tų perliukų vis daugiau ir daugiau. Kalba yra pagrindinis rašytojo instrumentas. Todėl negaliu skaityti knygų, parašytų raiša lietuvių kalba. Tebūnie tai pačios įdomiausios istorijos, – atidedu jas į šalį. Ir, be abejo, labai gerbiu ir vertinu redaktorių darbą, nes nėra tobulai rašančių, – kad ir kaip stengiesi, vis tiek lieka viena kita stiliaus ar kalbos kultūros klaida.</p> <p><strong>Nežinau, ar daug dėmesio reikalauja marantos, ar sudėtinga jas auginti. Tačiau kiek laiko Tau reikėjo, kad užaugintum „Marantą“?</strong></p> <p>Marantų gimtinė – drėgni Pietų Amerikos atogrąžų miškai. Jos yra gana lepios ir kaprizingos: tai šviesos, tai šilumos, tai drėgmės per mažai arba pas mus joms pernelyg šalta ir tada, šiukštu, negalima jų perlaistyti, nes kaipmat ims nykti. O „Marantą“ rašiau ilgai – apie penkerius metus. Daug kartų keičiau struktūrą, daugelio įvykių nebuvau net susapnavusi – veikėjai pradėjo patys diktuoti man savo gyvenimą ir tereikėjo juos prilaikyti. Tai buvo keista patirtis – kai nuolatos jautiesi esanti knygos viduje, nesvarbu, ar tu kokiam renginyje poezijos klausaisi, ar daržą ravi, ar gėles laistai, ar sriubą verdi. Kuris nors iš veikėjų stebi pro petį, nuo kalniuko, pro namų langą... Tą keistą patirtį buvau sudėjusi į šį romaną, bet galiausiai išėmiau (juk jau ir taip jis tirštas, o su tais realybės intarpais būtų itin sudėtingas skaitytojui) ir dabar rengiu spaudai „Marantos“ rašymo dienoraštį“ – kaip atskirą knygą. Jos fragmentas jau išspausdintas šių metų „Krantų“ trečiajame numeryje.</p> <p><strong>Vieną kartą viename knygų aptarime viena skaitytoja suabejojo dabarties žmonių... gerumu. &nbsp;Jos vaikystės kaime tokių žmonių kaip „Marantos“ Tadulis būta, ji ta gerai prisimena. Bet dabar? Ką atsakytum? Ar Tadulis turi prototipą?</strong></p> <p>Mano viena bičiulė vis kartoja: gerų žmonių yra daugiau, tik blogi geriau organizuoti. Vadinasi – geriau matomi. Man pasisekė, nes daug puikių žmonių sutikau gyvenime ir daug esu patyrusi gerumo, kartais net ir iš mažai pažįstamų. Esu įsitikinusi, kad iš prigimties žmonės yra geri, kad gimsta su Dievo kibirkštimi širdyje, bet... kažkur tam tikru momentu jiems išsprūsta ta kibirkštėlė, išslysta gyvenimo prasmė ir jie pasilieka tamsiojoje pusėje. O iš jos ištrūkti itin sudėtinga. Tai labai nelaimingi žmonės.</p> <p>Ar Tadulis turi prototipą? Kaip ir kiti dalykai šiame romane – pirminis sluoksnis turi atspirties taškus, taigi kai kūriau Tadulio paveikslą, vienas toks mūsų krašto žmogelis nuolatos iškildavo prieš akis, bet aš beveik jo nepažįstu, žinau tik iš kitų apie jo nuolankų būdą ir... meilę arkliams. Tačiau tokių ir dar geresnių, nesvarbu kaime ar mieste, tikrai yra. Apsidairykime aplinkui ir surasime ne vieną, ir ne du. Tik apie juos garsiai nekalbama, juk jie nieko nepapjovė, neapvogė, nepasikorė.</p> <p><strong>„Marantoje“ esama svarbios jungties: kaimas-sostinė-užsienio miestai. Kaip tame trikampyje jaučiasi Birutė Jonuškaitė?</strong></p> <p>Lietuvos sostinės romane nėra. Yra Varšuva. Tik neįvardinta. O Tavo minėtame trikampyje – Seivai–Vilnius–užsienio miestai – jaučiuosi labai patogiai ir džiaugiuosi, kad kažkas, stipresnis už mane, šitaip sudėliojo mano gyvenimo žemėlapį. Nuo to laiko, kai baigusi vidurinę išėjau pro gimtojo kiemo vartus ir išvykau studijuoti į Lietuvą, daug teko patirti įvairių kelionių ir klajonių, bet tai, kad galiausiai Vilniuje atradau sau ir savo dukroms namus (ilgą laiką jaučiausi, tarsi gyvenčiau &nbsp;kažkokiose tarpinėse laikinose stotelėse ir vieninteliai mano sąmonėje išlikę namai buvo jau seniai gyvastį praradusi gimtinė) yra vienas geriausių Apvaizdos man skirtų dalykų. Perfrazuodama Cz. Miłoszą galiu sakyti, kad gera yra gyventi mieste, „kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos“. &nbsp;Argi tai ne komfortas, kai nuo namų iki centro (teatrų, kinoteatrų, koncertų, parodų salių, kavinių ir t.t.) vos devyni kilometrai, ir kiekvieną rytą tave pažadina ne automobilių gaudesys, o paukščių balsai, kai gali pro langą išvysti stirnų pulkelį ar išdidžiai pratipenančią lapę, gali nubėgti į ežerą ar tvenkinį nusimaudyti? O ir į oro uostą čia pat, į traukinių ar autobusų stotį dar arčiau. Man užtenka šito miesto plotų. Ir žinojimo, kad bet kada galiu iš jo išvykti ten, kur noriu. Mėgstu keliauti, pasižvalgyti po kitų tautų gyvenimą. Tačiau Paryžiaus, Londono ar kitų didmiesčių tempai ir ilgą dienos dalį požemių labirintuose praleidžiančios žmonių masės ima kelti egzistencinį siaubą, ilgam „išderina“: jaučiuosi kaip skruzdėlyne – taip tiršta ir tvanku, kad, regis, dar diena kita ir visiškai nebeliks net ir to plonyčio, kiekvienam žmogui priklausančio erdvės sluoksnelio. Man erdvė būtina. Už namų, automobilio lango, už posūkio, pakeliui į darbą, iš darbo. Tam, kad gerai jausčiausi, privalau, pasak Tėvo Stanislovo, kiekvieną dieną regėti tolius, o ne leisti ypatingas ryto ir vakaro valandas sausakimšame metro, nosį įbedus į kito žmogaus nugarą. Ieškodama šio pojūčio priežasčių, regis, turėčiau pritarti G. Beresnevičiui, sakiusiam, kad „esame klajokliai, atėję iš stepių, bekraščių ganyklų, kur viršuje – žydro dangaus skliautas, horizontas atviras iš visų pusių, ir šviesa šviesa“. Jeigu reikėtų nusakyti savo autentišką santykį su tikrove tai turbūt būtų: nuolatinis šviesos ilgesys. Šilumos ilgesys.</p> <p><strong>Tavo knygos naratorė Rasa – dailininkė. Ar rūpi Tau bent retsykiais imtis kreidelių, pieštukų, teptukų? O gal gana ir to, kad moki tapyti žodžiais?</strong></p> <p>Labai rūpi. Vaikystėje visai neblogai sekėsi piešti. Ir dabar kartais pabandau šį tą pateplioti. Ir vis dar svajoju, kaip prakalbinti džiovintus žolynus (jų turiu labai daug ir jie man savaime atrodo kaip nepakartojami meno kūriniai), bet kol kas apsiriboju tik kalėdiniais atvirukais. Nuo vaikystės skutinėju margučius, žinoma, ne taip gražiai kaip a.a. Marcelijus Martinaitis, bet man šis kasmetinis ritualas labai prie širdies. Tik gaila, neturiu gerų įrankių, nes seniai jau nebėra mano tėvų kaimyno kalvio Jankausko, kuris tokius puikius gremžtukus mums sumeistraudavo – aštrūs, kieto plieno, raižai ir nebijai, kad lukštas triokštels.</p> <p><strong>O štai dar vienas Tavo personažas – retsykiais romano puslapius gaivinantis vėjas nuo Žuvėdrų salos. Tebūnie jis palankus Tau, „Marantai“ bei marantoms, žinoma, ir Tavo skaitytojams. &nbsp;</strong></p> <p>Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė</p> <p>2015 12 03 <a href="http://specialistams.skaitymometai.lt/index.php?-1423901342" rel="nofollow" target="_blank">specialistams.skaitymometai.lt</a></p>
<p>Kiekviena knyga prasideda nuo pavadinimo.</p> <p>Maranta – 32-jų rūšių tropinė Lotynų Amerikos gėlė. Smaragdinis žalumas, pereinantis per elipsinius lapus įvairių spalvų spektru iki tamsaus purpurinio raudonio, švelniu aksomu žvilgantis augalėlis krikščioniškame pasaulyje laikomas šventu, nešančiu žmogui apsisaugojimą ir laimę.</p> <p>„Maranta“ pavadinta knyga iš karto suteikia iliuziją, kad teks skaityti spalvingą, švelnų ir mandagų tekstą, paliečiantį dvasią ir jausmus... Tik pavarčius knygą, pro akis praskrenda knygos maketavimo naujovė: seni, retai vartojami ir tarmiški žodžiai, tarsi plačiai išlašinti medaus lašai, išskirti kursyvu, patraukia akį ir sukelia smalsumą praturtinti žodyną užmirštos protėvių kalbos žodžiais... Medaus lašais pavadinu todėl, nes, palyginus su tuo, kai neseniai net premijuotos knygos buvo gausiai <em>inkrustuojamos</em> bjauriais rusiškais keiksmažodžiais – „Marantos“ kalbą autorė pakelia į tautines aukštumas.</p> <p>Pirmoji <em>kalbinė</em> knygos vertė – tarmiški dzūkiški žodžiai. Kai įsigilini - visi jie neeiliniai: daugiaprasmiai, daugiareikšmiai, ryškiai emocingi, dygūs ar pritvinkę teisybės ir doros, kai autorei prireikia paspausti mintį, paryškinti, sumažinti ar padidinti vaizdą, jausmą, ką nors patobulinti, padailinti ar sukarikatūrinti...</p> <p>Dzūkavimai praturtina mintis, kai charakterizuojami veikėjai, kai kalbama apie gyvenimo, būties ir buities dalykus. Įkomponavusi <em>dzūkavimus</em>, autorė tampa unikaliu šiandieniniu pavyzdžiu, kaip branginti gimtąją kalbą. Tai <em>Galadusio</em> kaimo buvimo ženklai, kai kalbama apie kasdienybės tiesą, dvasingumą, sielos virpesių grožį, vidinius knygos herojų bruožus. <em>Dzūkavimais</em> lengvai išsako tai, kas būtų kebliau nupiešiama kitomis literatūrinėmis priemonėmis, siekiant natūraliai gyvo vaizdavimo:</p> <p><em>„Matiau jį per televizorų, ba šventė savo jubiliejų, nežinau, kiek ty jam suvėjo, cik balsas likis, daugiau nieko, gyvas trūpas, kap ir aš. Sako, visam pasauly garsingas, net Vatikani jo paveikslų yra, tep ir nesužinojau – apsižanijo, ar ne...gal ir dzidelį nuodėmį padarau, ale kunigas sakė, kad da galiu ištaisyc...“</em> (p.53 )</p> <p>Arba: <em>„... pasiutus buvau, vietos nakcim neturėjau, o dzienom ėjau kap vikeris, tėvas mirė trisdešimc devintų rudenį, sapcynias būrnas motkai paliko, o ir iš gyvo ne ciek jau pažitko, ba is buvo be ciesios rankos...“</em> (p.49 )</p> <p>Aprašoma tikrovė nėra tiesioginės tikrovės kopija, o taikli ir patraukli žmogaus ir gamtos interpretacija: lengvai išgaunami <em>bendrybių ir atskirtybių</em> vaizdiniai santykiai tarp veikėjų, aprašyme atsikleidžiami stiprūs spalvų-garsų pojūčiai, gražiai <em>sujudina</em> meninę teksto kalbą: ji patraukli, vaizdinga, šilta, įvairiaspalvė... Pasakojimo kalba atskleista kaimietiškai išmintingomis, švelniomis, maloniomis metaforomis, personifikacijomis, palyginimais ir kt. Tobulai yra pavykę ten, kur liečiama žmogaus egzistencija:</p> <p><em>„Tai nedavėt man čėsu numirc, krapštėt krapštėt ir atkrapštėt... Ir kam? Kap aš dabar mirsiu? Jau gi ruduoj, nei kvietkų, nei saulės...Reikės dabar da mūčycis iki kitos vasaros...“</em> (p. 212 )</p> <p>Arba:</p> <p><em>„Pasaulis sodyboje trupėjo kaip apleisto šulinio rentinys; krito į Viešpaties gelmes Verutė ir Lionė, žemės grumsteliai ritosi paskui Kazį ir Jurgį, tylutėliai it nupuvęs velenas išriedėjo į dangų tėvas, o dabar, tarsi vos vos besilaikantis dangtis, lovoje gulėjo motina, sulig kiekvienu prisilietimu vis labiau kelianti nerimą, kad neišlaikys, kad puls žemyn, puls paskui jau išėjusius ir pasilikusiems teks patiems nuspręsti, ką daryti su gelmėse dar spindinčia vandens akele.“</em> (p.48.)</p> <p>Romano veikėjai visi labai gyvi, įtikinami savo veiksmais ir krikščioniškais charakterio bruožais: įvairiomis teigiamybėmis apdovanotas tėvas, matriarchalinės giminės tradicijų gijas stipriai laikanti motina Dominyka. Vyriausias sūnus Tadulis, dėdės: Vladas, Kazys ir Jurgis - tikri gamtos ir taikos kūdikiai... Pagrindinė „Marantos“ romano herojė Rasa – talpus visos giminės jungties simbolis, pagoniškųjų ir krikščioniškųjų tradicijų lydinys... Visas giminės moteris į vienį sujungia pagrindinės veikėjos pasakojimas antruoju asmeniu: lyg nesvarbu <em>kuri yra kuri?</em>. .</p> <p>Veikėjams nupiešti autorė nepagailėjo sveiko išradingumo. Kaimo žmogus, nors „.<em>..vargas kaišiojo snukį iš po kiekvienos lovos, kiekvieno kampo“</em>... mokėjo krikščioniškai džiaugtis savo gyvais tėvais, broliais ir sesėmis, „liepomis, ežeru ir... arkliais...kurių mįslingose akyse atsispindėjo visas giminės liūdnumas, su buvusiom ir esamom paslaptim, su šnabždesiais palėpėse, vaikų lovose, su motinos dejonėmis...“ (p. 81 ) „To jausmo Tadulis buvo sklidinas kaip medaus koriai vasarą“. (p. 84. ) Meilė ir ištikimybė santuokiniam gyvenimui įprasminta senelio padirbdintoje<em> „ąžuolinėje lovoje su dviem balandžiais galvūgalyje ir dviem vieversiais kojūgalyje...“</em> (p.81 )</p> <p><em>„Niekas šioje šeimoje neišmoko dūšios išlieti, bet visi mokėjo sutartinai tylėti ir ta tyla juos jungė, o ne skyrė, jiems buvo gera tiesiog būti joje kaip saugiam apvalkale, kur viskas žinoma, turi savo vietas, paskirtį, praeitį ir dabartį, o dėl ateities lyg ir nedera jaudintis, nes ji, anot tėvo, mums nepriklauso, ją kiekvieną dieną atseikėja Dievas, ir ką jau duoda, tas ir gerai...“</em> (p.88. )</p> <p>Neigiamieji veikėjai irgi griežtokai <em>„nuteisiami“</em>: Motinos brolis pulkininkas Julius – didžiausia šeimos sarmata:“ <em>...kaip galima tep gerai tarnauc komunistam, katriej šiciek nekaltų žmonių kraujo praliejo, ciek gyvenimų suėdė... Sarmata.“</em> (p. 217).</p> <p>Tikroji kraupios istorijos neviltis pažeriama, kai senosios atmintis neklupinėdama pereina tarp datų, vardų ir įvykių apibūdinant karą: <em>„Pats strošnumas – ne raplanai, ne kulkos, ba kam jau buvo skirta, tai tas nuo jų ir krito...strošniausi žvėrys buvo žmonės...“</em> (<em>p.223</em> &nbsp;Nuo senosios Dominykos iki jauniausios dinastijos dailininkės Rūtos, kurios gyvenimo tikslas yra siekti <em>„pribloškiančio originalumo“</em>. Po diplominiu darbu padėdama parašą linine senelės kasa, kuri nesutilpo į paveikslo rėmus, jaunoji dailininkė iš trijų kartų moterų, <em>badančių akis istoriniu gyvenimo tikrumu,</em> konstruoja ir visą „Marantos“ literatūrinio audinio tikrumą ir patikimumą:</p> <p><em>„Aš, kaip ir Albertas Camus, niekinu „lukšto grožį“ ir „grynąjį meną“, kuriame nėra istorijos purvo ir tragizmo, nes grožis privalo turėti „nuodų“, kitaip jis netikras.“ </em>(p. 141).</p> <p>Visų Galadusio kaimo moterų plaukai prisigėrę gaivos ir ajerų aromato, kuris visą gyvenimą laikėsi motinos plaukuose, nes plaukai yra didžioji magiškoji visų moterų galia. Juk Magdalena Kristui kojas šluostė savo plaukais?! Žydų religija skelbia, kad ištekėjusioms žydaitėms nuskutami vešlūs plaukai, kad negundytų svetimų vyrų!..</p> <p>Antroji „Marintos“ dalis išskirtina tuo, kai savęs ir krikščioniškojo pasaulio pažinimo troškulys pagrindinę veikėją nuskraidina į Izraelį, Jeruzalę – dangaus ir žemės istorijos šalį: kuri vieta ten paskirta talentingai dailininkei? Juk noras, kad <em>sielos audeklą palaižytų tekanti saulė – milžiniškas!</em>.. Tas audeklas be galo didelis,<em> „ant jo galima rašyti, tapyti, tik kas visa tai perskaitys? Kas?“</em> O gal? Gal stebuklingoji gėlė maranta vis dėlto sieloje pražys ir nenuvys?</p> <p><em>„Patikėk, visada palengvėja nulipus nuo bet kokio savo puikybės kalno, o ši viršūnė stebuklinga: „aš“ liks čia, tu – nusileisi nuo jo kaip ant sparnų... O kad netyčia iš laimės nepakiltum į dangų, aš tau pririnksiu pačių gražiausių šios žemės akmenėlių. Niekur kitur tokių nerasi. Parvažiavusi galėsi padovanoti visiems, kuriuos myli.“</em> (p. 312).</p> <p>Viename interviu Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijeva pasidžiaugė, jog jai pavyksta savo kūryboje įrodyti, kad kiekvieno žmogaus likimas priklausomas nuo politinių, ekologinių, egzistencinių katastrofų, ir skaitytojų širdis užkariauja todėl, kad ji rašo JAUSMŲ istorijas. Sustoji ir susimąstai, ar tik nebus moters – rašytojos kūrybos galingiausias užtaisas, kai ji savo skaitytojus nuginkluoja, ir prie savo tekstų pririša todėl, kad rašo jausmų istorijas. Po mūsų klasikų: Žemaitės, Šatrijos Raganos, Mykolaičio Putino, R. Granausko, J. Apučio, I. Simonaitytės, kurių literatūriniai tekstai yra taip paveikūs savo meniškumu, nuoširdumu ir persunkti giliu tikėjimu, Birutės Jonuškaitės kūrybą galima drąsiai surikiuoti šalia. Netvirtinkime, kad ji vienintelė, tačiau gerų kūrėjų sąraše stovi tikrai pačiame viršuje. Istorinis tautinis humanizmas „Marantoje“ mus visus laiko, veda pirmyn ir nepaleidžia. Kiekvienam brangus ir nemirštantis.</p> <p>Baigdama kuklų atsiliepimą apie tikrai brandų ir reikšmingą kūrinį vėl sugrįžtu prie pačios gėlės <em>marantos</em>. 124-me puslapyje išaiškinama to augalėlio krikščioniškoji prasmė: jos lapeliuose nužymėti 10-ties Dievo įsakymų simboliai.</p> <p>Kai Šveicarijoje ištekėjau ir pasilikau, 1990-1991 metais stengėmės kartu su vyru gauti man Ciuriche bet kokį darbą. Buvau pirmoji kregždė iš Sovietų Sąjungos, šveicarams darbdaviams visai nepažįstamas <em>sutvėrimas</em>, buvęs sovietinis pilietis –„gaivalas“, todėl greitai pastebėjome, kad visi darbdaviai manęs lyg maro bacilos purtosi... Mandagiai, inteligentiškai, stengdamiesi manęs neįžeisti, nepažeminti – tačiau, aiškiai matyti, kaip manimi nepasitiki... Pagaliau, mano vyras <em>prisvilo</em> prie vieno darbdavio ir iš jo iškvotė: kodėl? <em>„Visos tos sovietinės (moterys) ateistės!..“</em> – su pasibaisėjimu paaiškino darbdavys. Reiškia nesilaikys 10- ties Dievo įsakymų!</p> <p>Iš tikrųjų, ko vertas toks žmogus?!. Ir ... kaip reikalinga kiekvienam pažinti marantą, kurioje įrašytadešimt Dievo įsakymų... Tokiomis nuostatomis dar tebegyvena tikroji krikščioniškoji Europa! Nereikia būti dideliu pranašu, kad Birutės Jonuškaitės „Marantai“ į krikščioniškąjį pasaulį visi vartai plačiai atverti.</p> <p>2015 12 02 <a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2015-12-02-ko-mums-linki-maranta/138001" rel="nofollow" target="_blank">Bernardinai.lt</a></p>
<p>Apie Birutės Jonuškaitės romaną „Maranta“ Žinių radijuje,&nbsp;Audriaus Ožalo rengiamoje laidoje „Renkuosi knygą“. Radijo laidos įrašą galite paklausyti <a href="http://www.ziniuradijas.lt/epizodas/2015/10/14/renkuosi-knyga/49307" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla neseniai išleido rašytojos Birutės Jonuškaitės romaną "Maranta". Rašytoja, dar kartą patvirtindama, jog yra ypatinga moterų charakterių meistrė, skaitytojams pateikia paslapčių, vyrų ir moterų santykių, aistros kupiną kūrinį.</p> <p>Pokalbyje su „Santaka“&nbsp;B.Jonuškaitė atskleidžia kūrinio gimimo aplinkybes ir negaili komplimentų lietuvėms moterims.</p> <p><strong>– Istorijos centre – motina, visa šeimos istorija pasakojama per moteris. Kodėl?</strong></p> <p>– Esu parašiusi ne vieną kūrinį, kuriame pagrindinis veikėjas – vyras, nemažai vyrų ir šiame romane – kitaip ir būti negali. Taip šis pasaulis sutvarkytas: kad ir kaip norėtume, niekur nepabėgsime nuo moteriškojo ir vyriškojo prado. Šių dviejų pradų sąveika ir yra visas gyvenimo įdomumas. Tačiau esu tikra, kad moters mąstymą, jausmus, jai būdingą elgesį geriau sugeba perteikti rašytojos nei rašytojai. Kaip ir vyrų dvasinį pasaulį – rašytojai. Taigi rašau tai, ką geriausiai pažįstu, ką esu išnarpliojusi iki smulkmenų ir žinau, kad nemeluoju. Kita vertus, man patinka drąsiai kalbėti moterų lūpomis. Romanų veikėjos – gražūs kvietkeliai vyrų atlapuose – manęs nedomina. Jos greit nuvysta visomis prasmėmis. Manau, ne veltui ir šiais metais "Kino pavasaryje" rodyto Kristinos Grozevos ir Petaro Valchanovo filmo "Pamoka" (patekusime į geriausių Europos filmų trejetuką) svarbiausia yra stipri ir drąsi moteris, o ne jos vargšelis vyras.</p> <p><strong>– Romano moterys, anot knygos anotacijos, – tikros aistros dukterys. Gebėjimas labai stipriai jausti jungia skirtingų kartų atstoves. Kiek ši savybė būdinga lietuvei moteriai? Jūs, sukūrusi tokių stiprių moterų charakterių, tikriausiai geriausiai žinote atsakymą į šį klausimą.</strong></p> <p>– Man atrodo, kad lietuvėms moterims buvo ir dar yra būdingas noras išlaikyti savotišką orią laikyseną: kad ir kas nutiktų, kad ir ką jos iš tikrųjų jaustų, viešai yra ramios, demonstratyviai padorios, kiekviena su savo vualiu ant veido. Tačiau po ta ramybės kauke dažnai kunkuliuoja pašėlusi aistra, energija, nuolat tramdomi norai, troškimai ir... pavydas arba panieka toms, kurios nebijo ir kitų akyse būti natūralios – vitališkos, nenugludintos, su neslepiamu prigimtiniu charakteriu, jausmų protrūkiais.</p> <p>Sakoma, kad kiekvienas kaimas turi savo kvailelį. Kiekvienoje bendruomenėje paprastai yra ir viena kita šeima, moteris, mergina, vyras, neatitinkantys nusistovėjusių standartų. Lig šiol atsimenu Władysławo Reymonto "Kaimiečiuose" puikiai pavaizduotą aistringąją Jagusią: ją mylėję vyrai ir jos nekentusios moterys šią gražuolę išvežė iš kaimo ant mėšlo prikrauto vėžimo kaip didžiausią paleistuvę. Ar to meto Lenkijos moterims buvo būdinga paleistuvauti? Sprendžiant iš romano, akivaizdu, kad ne. Bet charakterį rašytojas sukūrė puikų ir per tos moters tragediją atskleidė daugybę anos visuomenės "teisuolių" šventeivų ydų.</p> <p>Apsidairykime aplinkui, kiek mūsų draugių gyvena nevilties, liūdesio ar net pykčio pritvinkusios? Kiek jų privačiuose pokalbiuose dūsauja, kad aukojosi ar aukojasi dėl vaikų, dėl vyro, dėl tėvų? Jeigu aukojiesi, tai aukokis su džiaugsmu, matyk tame prasmę, o jeigu užsiimi mazochizmu, tai anokia čia tavo auka. Nelaiminga tu, nelaimingas tavo vyras, kasdien matantis surūgusią žmoną, ir nelaimingi kankinės mamos vaikai.</p> <p>Žinoma, nekalbu apie blizgių žurnalų viršelių veidus, kurie visada kalba tik apie sėkmę ir stulbinančius laimėjimus. O daugelis kitų dūsauja (dažnai ir be priežasties, dažnai – iš nuobodulio ar įpročio) ir... nieko nekeičia savo gyvenime. Yra daug mėsijinėjimosi savo viduje, aplinkinių elgesyje, kaltų ieškojimo, o nėra veiksmo, nėra noro apskritai keisti požiūrį į gyvenimą ir žmones.<br /> Mano romane moterų likimai labai skausmingi, bet ar jos skundžiasi, ar dejuoja, ar ką nors kaltina dėl to? Tikrai ne. Jos tiesiog gyvena, kiekviena savaip stengdamasi kuo prasmingiau išnaudoti kiekvieną jai skirtą dieną. Ne veltui pirmosios romano dalies epigrafas yra toks: tas negyvena, kuris gyvena visą laiką bijodamas mirties.</p> <p>Juk tikrame gyvenime mūsų moterims dar vis trūksta drąsos gyventi visavertiškai. Džiaugtis kiekviena diena. Kalbu apie tas pačias geriausias: išsilavinusias, protingas, turinčias geras profesijas. Mano sukurta herojė Saulė yra kupina tokios galingos gyvenimo aistros, kad sugeba ilgiems metams atitolinti nepagydomą ligą, ir jeigu aukojasi, tai aukojasi iš meilės ir su nesugriaunamu tikėjimu.</p> <p>Ją sukūriau iš arti stebėdama savo bičiulę Nijolę, kuriai ir skiriu pirmąją romano dalį. Vis savęs klausdavau, kaip galima neprarasti optimizmo ir gyvenimo aistros, kai nuo 24 metų žinai, kad sergi išsėtine skleroze ir daktarai tavo trumpą ateitį piešia tik juodomis spalvomis: greitas raumenų sunykimas, lazda, vežimėlis ir... &nbsp;keliausi pas šv.Petrą. Išgirdusi tokias prognozes, ji nepradėjo lieti ašarų, o tik parodė savo ligai liežuvį ir neprarasdama geros nuotaikos nugyveno turiningą, įvairiausios veiklos kupiną gyvenimą – jai daugiau kaip penkiasdešimt, bet tik prieš porą metų įsigijo, kaip ji juokauja, trečią koją – lazdą – ir... už savo buvusių mokinių suaukotus pinigus (turbūt ne kiekviena lituanistė nusipelno tokios meilės) nusipirko skuterį – kad ir toliau galėtų nuvažiuoti į parką, teatrą, Valdovų rūmus ar į parduotuvę apsipirkti. Štai iš tokių žmonių derėtų mokytis gyvenimo aistros.</p> <p>Beje, šiaip jau pasaulis keičiasi, dabar mus kartais stebina ir netgi šokiruoja lietuvaičių drąsa TV ekrane ar kokiuose nors šou vakarėliuose. Gaila, kad tas išlaisvėjimas dažniausiai yra paviršutiniškas, neskaniai banalus ar netgi virsta paprasčiausiu vulgarumu.</p> <p>Taigi ar aistra ir stiprybė būdinga lietuvėms? Mano sukurtoms moterims – tikrai taip. Tikiu, kad ir tikrovėje tokių nemažai buvo. Prisiminkime kad ir įtakingąją Barborą Radvilaitę, Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Sofiją Smetonienę ir t.t. O ir šiandien, manau, ne taip jau lengva tapti politike, įmonės vadove, bet tokių Lietuvoje vis daugiau.</p> <p><strong>– Tekstams svorio suteikia dzūkų tarmė – ne keli paberti žodžiai, bet ja prašytos ištisos pastraipos. Ką jums, gimusiai Šiaurės rytų Lenkijoje, reiškia Dzūkija?</strong></p> <p>– Gimtinė man turbūt kaip ir daugeliui – sielos namai. Kad ir kur nukeliaučiau, pradžių pradžia yra ten, mano Dzūkijoje. Česlovas Milošas viename eilėraštyje rašo: "Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus,visada buvau atsigręžęs veidu į Upę." Kalba, aišku, apie Nevėžį, prie kurio, Šeteniuose, praėjo jo vaikystė. Aš gyvenu nuolatos veidu atsigręžus į Seivų ežerą, nes prie jo užaugau. Ir dzūkų tarmė man pati gražiausia. Ji mūsų krašte šiek tiek kitokia nei apie Varėną ar Alytų, todėl ir norėjau, kad išliktų tos kalbinės autentikos romane.</p> <p><strong>– Trijų kartų moterų likimus narplioja dailininkė, kurios patirtis pateikiama taip pat ryškiai ir detaliai. Ar ji turi prototipą? Kiek šiame romane apskritai yra gyvenimo, vietų autentikos?</strong></p> <p>– Ne, dailininkė prototipo neturi. O dėl autentikos – ir vėl prisiminsiu Č.Milošą. Kai žurnalistas Aleksandras Fiutas jo klausė, ar "Isos slėnis" yra autobiografinis romanas, jis atsakė, kad tai "nėra autobiografija, vaikystės prisiminimas", ir kad "herojai ne visai sukurti pagal autentiškus žmones, bet pirmasis sluoksnis visiškai juos atitinka. O toliau yra nieko bendra su tais asmenimis neturinti istorija".</p> <p>Mano atsakymas būtų lygiai toks pats.</p> <p>Dabar jūs A.Fiuto lūpomis turėtumėte paklausti: "Ką jūs turite mintyje sakydama: pirmasis sluoksnis?</p> <p>Tai reiškia – išvaizda, tam tikri bruožai, kai kurie biografijos ypatumai. O kitkas yra pakeista. (...) Detalės labai tikslios, ir vietovės labai tiksliai aprašytos", bet visa, kas ten vyksta – tai jau mano fantazijos, paklususios pačių herojų užgaidoms, vaisius. Aš jų netramdžiau – jie gyveno taip, kaip norėjo.</p> <p><strong>– Kur auga toji maranta, kurios motyvas įkvėpė ir romano pavadinimą?</strong></p> <p>– Marantų yra visokių, bet romane kalbama apie baltagyslę marantą (lot. maranta leuconeura). Tai iš Brazilijos kilusi, nuolatinę šilumą mėgstanti, gerai žinoma senamadiška kambarinė gėlė, turinti įdomią savybę – dieną jos lapai nulinkę žemyn, o sutemus užsilenkia viršun į lovelį – vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsiskleisti ir nusvirti. Šviesiai žali šios gėlės lapai tarp šoninių gyslų nužymėti dešimčia sukrešėjusio kraujo spalvos dėmelių – po penkias iš abiejų centrinės gyslos pusių. Todėl ji yra vadinama Dešimties Dievo įsakymų augalu, arba maldingąją.</p> <p>Taigi maranta gali augti bet kuriuose namuose. Aš turiu begalę kambarinių gėlių ir nors visiems dovanoju, bet vis tiek jau ima nerimas, kad štai ruduo ant nosies, o jų pilna terasa – kur reikės dėti? Visų tikrai neapgyvendinsiu po savo stogu, tuo labiau kad kai kurios jau siekia lubas, o per vasarą lauke dar labiau išstypo. Čia galėtų būti reklama: vešlios ir gražios Birutės gėlės jūsų namams. Susigundykite!</p> <p><strong>– Kiek laiko rašėte romaną? Iš jo sodrios kalbos, epiškumo galima spėti, kad jo idėją, mintis ilgai nešiojote savyje. Kita vertus, pastaroji jūsų knyga "Mūsų poetas" pasirodė 2012-aisiais. Atrodo, kad rašėte ne tiek jau ir ilgai, tačiau intensyviai.</strong></p> <p>– Romaną rašiau penkerius metus, o nešiojau jį kaip kokį nuolatos didėjantį smegenų nėštumą bene nuo kokių 1973-iųjų. "Mūsų poetas" sudarytas iš esė, parašytų per pastaruosius trisdešimt metų, taigi tik tam tikrą, jau anksčiau parašytus tekstus apibendrinančią, dalį rašiau paraleliai su "Maranta".</p> <p>Šis romanas – pats ilgiausias ir sudėtingiausias knygos gimimas, kokį man teko patirti. Mano herojai buvo apsėdę mane dieną naktį, kalbėdavausi su jais ir vairuodama automobilį, ir darže dirbdama, ir gėles laistydama, ginčydavausi iki man pačiai nerimą keliančio nuprotėjimo. Pacituosiu ištrauką iš dabar rašomos knygos, kuri vadinsis "Marantos" rašymo dienoraštis": "Pamačiau sendaikčių turguje. Žalsvai gelsva žalvario segė su keturiomis kryžiumi susikibusiomis, į tą pačią pusę pasuktomis žirgų galvomis – tarsi svastika. Mielas daikčiukas, senoviškas, viliojamai blyksintis saulės ratas – kam galėčiau padovanoti? Kas myli žirgus? Tadulis! Žinoma Tadulis! Kam gi daugiau?</p> <p>Nuperku nesiderėdama, nešiuosi namo ir... staiga išpila karštis: taigi jis tik "Marantos" personažas!"</p> <p>Šį romaną perrašinėjau daugybę kartų, keičiau skyrių vietą, vijausi savais keliais nužygiavusius personažus, daug ką išbraukiau, daug ko atsisakiau. Trumpinau sakinius, nes iš pradžių jie buvo puslapio ilgio... Apskritai, knyga buvo kur kas sudėtingesnė. Kaip matote, ji manęs dar nepaleido, juk koks paskutinis sakinys? – "Pirmos knygos pabaiga".</p> <p><strong>– Kam rašote: ar įsivaizduojate konkretų skaitytoją. Gal konkretų žmogų? Kaip manote, ką "Marantoje" ras moterys ir ką vyrai?</strong></p> <p>– Ne, konkretaus skaitytojo neįsivaizduoju. Jeigu kam nors šis romanas sukels tam tikrų minčių ar jausmų (nesvarbu, pasigerėjimą, nerimą, pasipiktinimą, o gal susierzinimą), būsiu laiminga. Rimvydas Stankevičius "Betliejaus avytėje" rašo, kaip ieškojo ir vis dar ieško SAVOSIOS knygos. Manau, kad vargu ar būna tokių – viso gyvenimo knygų. Kad yra skirtų tam tikroms mūsų gyvenimo dienoms ar akimirkoms – tuo tikiu. Pernai atsitiktinai susipažinau su viena moterimi, kuri susijaudinusi ėmė pasakoti, kad anais laikais "Nemune" išspausdintas mano novelių ciklas "Metų laikai" jai suteikė tiek stiprybės ir vilties, kad ji, nepaisydama įvairių komplikacijų, laikydamasi to mano literatūrinio recepto, sugebėjo išnešioti ir pagimdyti savo vienintelę dukrą. Man tai buvo itin netikėta, nes juk anuomet rašydama noveles paprasčiausiai kalbėjausi su savo dar negimusiu kūdikiu ir visiškai negalvojau, ar tie pokalbiai bus kam nors įdomūs ir reikalingi... Pasirodo, ji lig šiol išsaugojusi tą ar ne 1986-ųjų "Nemuno" numerį ir dabar jį skaitanti vaikelio besilaukianti jos dukra.</p> <p>Taigi norėčiau, kad ir "Maranta" būtų reikalinga bent vienam žmogui. Ir to jau gana. Jau ne veltui būsiu prie kompiuterio praleidusi pastarųjų penkerių metų savaitgalius, vakarus ir naktis.</p> <p><strong>– Kokia apskritai jūsų prozos kūrinių pradžia? Ką šiuo metu nešiojate savyje – gal poeziją, vertimą?</strong></p> <p>– Jau sakiau – ilgametis apsėdimas, prasidėjęs nuo kokio nors įstrigusio įvykio, mažmožio, pokalbio arba kieno nors niekaip iš atminties neišdylantis veidas, nuolatos įkyriai mane persekiojantys, sau pačiai užduoti, neatsakyti klausimai. Ką nešioju? Literatūroje dvyniai negimsta kartu. Taip buvo su mano "Didžiąja sala" – antroji šio romano knyga išėjo po dviejų metų, – taip, regis, bus ir su "Maranta": rašau antrąją knygą, o kada baigsis "gimdymas" – nežinau. Tikėkim, kad po metų, kitų, kai "kūdikį" jau bus galima ir skaitytojams parodyti. O prie vertimų dažnai sugrįžtu, nes pirma – man patinka šis darbas, o antra – kas nenori padoriau gyventi? Neseniai skaičiau Roberto Walserio laiškus, kuriuose jis dėkoja savo geradarei poniai Marmet už atsiųstą sūrį ir sviestą: "Žmogus pasijunta visai kitokiu žmogumi, jeigu ankstyvą rytą ant duonos gali užsitepti sviesto..." Neturiu tokios dosnios ponios Marmet, todėl privalau pati pasirūpinti savo gera rytine savijauta.</p> <p>2015 09 18<a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/gyvenimo-aistros-pamokos-pagal-maranta-711000" rel="nofollow" target="_blank"> kaunodiena.lt</a></p>
2018 Rugpjūtis
P A T K P Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031  
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €