Vaikšto vienas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Vaikšto vienas

Vaikšto vienas
-40%
Vaikšto vienas
Autorius: Alvydas Katinas
Prekės kodas: 9789986398332
Pavadinimas Vaikšto vienas
Žanras eilėraščiai
Metai 2015
Psl. skaičius 124 p.
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-833-2
Išmatavimai 23 cm x 14.5 cm x 1.5 cm
Kaina: 5.00 € 3.00 €
Kiekis:  

Poezija

Abi ankstesnės poeto knygos – „Sienos iš vėjo“ (2005), „Nugalėję lygumas“ (2011) – išleistos Utenoje. Trečiame eilėraščių rinkinyje gimtinės motyvas išlieka, prie jo šliejasi Antano Miškinio kūrybos parafrazės. Savitumą lemia rimties ir ironijos jungtys. Jos originaliai nuspalvina meilės, bendrystės kitų egzistencinių būsenų išgyvenimus ir kūrybos autorefleksijas.

Alvydas Katinas 2016 metais apdovanotas literatūrine Antano Miškinio premija.

<p>Neabejoju, kad galvojant apie Alvydą Katiną būtų smagu paminėti, jog jis yra politikas, išleidęs jau trečią poezijos knygą. Tačiau užtenka tik tiek, nes kūryba įtraukia ir atitraukia nuo įvairių veiklos sričių. Juolab tam tikrą kortą „Vaikšto vienas“ tiesia skaitytojui nuo pradinio ciklo „Kaip parašyti apie“ – tai visų pirma kūrėjo pozicija liudyti ir apmąstyti pasaulį pasitelkus rašymo, poezijos temą. Ji savaime ne naujiena, tačiau vis dar geba intriguoti ir atskleisti autoriaus laikyseną bei kitus tekstus persmelkiantį poezijos supratimą.&nbsp;<br /> Autoriui rūpi klasikinė tematinė duoklė poezijai: meilė, vienatvė, metų laikai, sąšaukos su vyresniąja kūrėjų generacija (pvz., A. Miškiniu), tėvų ir gimtinės vaidmuo. Tekstai paremti estetine distancija ir dažniau gimę ne iš pastebėjimais pristatomo atsitiktinumo ar kartais maloniai nuskambančio „atsainumo“, bet tvirtai numatę vertybinį pagrindą. Kūryba – „vienišiausia viešoji vieta“ – knygoje labiausiai yra „mąstymas apie“: „buvinėja / atminties pakraščiuose // kartais grįžta į širdį // nutįsta / akyti abėcėlės šešėliai // ieškoti ilgiausių“ („ilgesį“, p. 10). Nors esama charakteringo teigimo apie ikisąvokinės būsenos, neapčiuopiamybės, esmės įdaiktinimą, realybės principų perkeitimą („atsakingai pareiškiu / daugiau niekuomet / neberegėjau baltų / arklių jų patelių arklėnų // vietoj jų į akis / sielos nuoganas / įsimetė žodžiai // jie vadelioja / popieriaus lapą“, p. 28), tokie pasakymai skamba įmanomai, „tinkamai“ (kaip ir daugelis eilėraščių tiesų), bet netampa rinkinio šerdimi. Drąsiausia, ką A. Katinas siūlo savo poetikoje, – tai ir knygos pavadinime įrašytas žaidimas su pavardės semantika. Visgi poezija knygoje apmalšinta, ištiesinta, apsaugota, kaip „bandymas / krintant apsisukti“ (p. 37), popieriaus lapas – tarsi „vėliava / kurią iškeli / kai pasiduodi“ (p. 11), o iš žodžių – „vien rašalo kaulai“ (p. 44). Kitaip sakant, joje esama iškalbingos retorikos, net jei ironiškos. Rašant žodis materializuojamas ornamentiškai, todėl įgauna trumpalaikio poveikio.<br /> Daugelis tekstų sąmoningai pateikiami be didesnių ar bent jau neišviešinamų sprendinių, todėl nuskamba kaip esantys „<em>apie</em> kažką“, o ne tiek „iš kažko“. Taigi nestebina apie A. Katino „Vaikšto vienas“ rašiusio Antano Sheshi pastebėjimas, kad „tuštuma nuosekliai, puslapis po puslapio, persekioja skaitytoją – viskas kažkur girdėta ir sykiu svetima“*. Sutinku dėl to, kokią emociją, čia pavadintą tuštuma, skaitytojas gali išsinešti, bet nemanau, kad ji kyla iš A. Katino poetinio neindividualumo. Greičiau tai būdinga esamam literatūros srautui, įsirašo į kalbėjimo monotoniją. Problemiška, kad autoriaus kūrybinis santykis su pasauliu nuosaikus, blankus: nei perdėm asmeniškas, nei siekiąs visuotinumo, o ryšys su kitais tekstais dialogiškas – iš nuolankaus pasitikėjimo, bendrystės (nepainioti su imitacija). Tai liudija permąstomos ir antram kvėpavimui prikeliamos klišės (katinas, kuris vaikšto vienas, ar nedegančių rankraščių motyvas), leidėjo minimos sąsajos su bendrakraščio A. Miškinio kūryba (labiau išryškėjančios turinio požiūriu), mėginimai asmeninę patirtį subendrinti arba privesti prie hermetiškos simbolikos (atsikartojanti mėlynumo gija). Net suabejoji, ar kai kurios išvadinės eilutės negalėtų nuskambėti savarankiškai, be sukurto papildomo konteksto: „bet tavo gyvenimas / per dukters nuometą / ilgesnis / už mirtį“ (p. 90). Panašaus pobūdžio taupus įsirašymas atspindi ne vieno šiandien kūrybinių ketinimų turinčio autoriaus pastangas, kaip ir knygoje „Vaikštau vienas“, galiausiai imančio priminti tiesiog kūrybingo intelekto saistomas tezes (cikluose tai dar akivaizdžiau), padabintas grynuoliais, kurie dar tik pretenduotų ne papuošti, o tapti autorinio žodyno, stiliaus dalimi. Atsitraukiama nuo platesnio literatūros konteksto, polemikos ir, manyčiau, tai stiprina pojūtį, jog šiandien kūrybos procesas vis dažniau tarpsta per mintį tiek gryninančią, tiek seklinančią logiką. Ja pasižymi ir subendrėjusi, prie trumpesnių, lakoniškų formų artėjanti poezija, kuri gali sklisti tiek per haiku, tiek per socialinių tinklų adeptus. Skaitymuose tokie tekstai sukelia minties atpažintumą, primesto paradokso atspindį, kurį neįnoringa publika mielai ne kartą palydi plojimais. Tačiau jie yra užbaigti, be galimos įtampos, poetinio nuotykio, prieštarų; tai aiškiai suvokiamų kontrastų lydiniai („giliausia duobė / šviesoje / yra meilė“, p. 49), ne kartą atidengiantys, kad yra sukonstruoti išminties išlydžiai. Kartais tai autorinis privalumas, kartais – netektis.<br /> Jei vėl kalbėtume apie A. Katino tekstus, jie ne vien atspindi dabartį, bet bendrame kontekste yra nebloga vidutinė poezija – nors nesiverčianti kūlio, tačiau mąstanti, nesitenkinanti patosu, auginta įvairiomis prasmėmis. „Vaikštau vienas“ parašyta nesprangiai, neklumpant, atsisakius nereikalingo balasto dėl pastebimo ne pirmokiško žingsnio teksto link. Pasiekiama vykusių vaizdinių („sprogalas / iš vardų balsių / ypač veiksmingas kai reikia / sumedžioti kitus savyje“, p. 56; „apvytę salotų lapai / ant stalo / mūsų delnai / (...) / tyla / užsėdusi mus“, p. 76), kurie šiuo atveju ir išlieka ilgiausiai, neužduodami mįslių ir nušvitimų, bet ir jų nereikalaudami.</p> <p>* Antanas Sheshi. Apie fono bendruosius bruožus (arba Ka-Ba-Rai-Ka-Ba-Rai). <em>Literatūra ir menas</em>, Nr. 3517, 2015-04-17.</p> <p>Žurnalas „Nemunas“, 2015 05 20&nbsp;</p>
2018 Rugsėjis
P A T K P Š S
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
Perkamiausios knygos
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Ei, čia mano baubas!
Amanda Noll
Dar viena istorija apie baubus po lova!
6.50 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €