Paukščių miegas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Paukščių miegas

Paukščių miegas
-35%
Autorius: Tomas Vaiseta
Prekės kodas: 9789986398134
Pavadinimas Paukščių miegas
Žanras apsakymai
Metai 2014
Psl. skaičius 128 p.
Įrišimas minkštas
ISBN 978-9986-39-813-4
Išmatavimai 20 cm x 13 cm x 1.1 cm
Kaina: 4.63 € 3.00 €
Kiekis:  

Trumpoji proza. Serija „Pirmoji knyga“

Apsakymai, kuriuos pavadinti istoriniais būtų teisinga, bet – per siaura. Apsakymai, kuriuos pavadinti psichologiniais irgi būtų teisinga, bet irgi – per siaura. Tai ir kuria unikalų Tomo Vaisetos prozos stilių, kuriame susikerta intymiausi žmogaus išgyvenimai, slapčiausi kompleksai, tragiškiausios patirtys, fantasmagoriškiausios vizijos ir istoriniai įvykiai, kiekvienam pažįstami ir atpažįstami – iš knygų, iš tėvų ir senelių pasakojimų, iš asmeninės patirties. Taip žmoguje atsispindi epochinės istorijos slinktys. 
Šiandieninės lietuvių kūrybos kontekste debiutanto proza atrodo esanti iš esmės kitoniška.

Rašytoja Renata Šerelytė teigia, kad komisija šiais metais dėl laimėtojo apsisprendė be ilgų ginčų ir diskusijų: „Autorius iš kitų neabejotinai išsiskiria savo teksto filologine kultūra, žodžio valdymu, savita teksto kompozicija ir stilistine raiška, potekstės kaip svarbios kūrinio dalies suvokimu. Manyčiau, kad tai vienas iš retų autorių, suvokiantis, kad prozininkui svarbus ne tiek įkvėpimo padiktuotas rašymo procesas, kiek sunkus, negailestingas, disciplinuotas darbas su tekstu.“

Tomas Vaiseta jau dvidešimtojo „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojas. 2014 - aisiais metais autorius apdovanotas Kazimiero Barėno literatūrine premija.

Knyga išrinkta į 2014 - ųjų metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.

Susiję leidiniai

Dirbtinė muselė
-51%
2.00 € 4.05 €
Gaisras
-31%
2.00 € 2.90 €
Pasakojimas apie vieną miestą
-54%
2.00 € 4.34 €
Grubiai
-33%
3.00 € 4.50 €
Dvasių urna
-33%
3.00 € 4.50 €
Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal
-30%
5.60 € 8.00 €


<p>Tomo Vaisetos pirmoji knyga „Paukščių miegas“ pateko į Metų knygos rinkimus. Pokalbis su autoriumi LRT laidoje „Ryto allegro“.</p> <p>Laidos įrašo galite klausytis&nbsp;<a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2015-12-02/category/0/limit/16" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 56:45 min.)</p>
<p>Tomo Vaisetos pirmoji knyga „Paukščių miegas“ pateko į Metų knygos rinkimus. Pokalbis su autoriumi LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“.</p> <p>Laidos įrašo galite klausytis <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/pasivyk#/bydate/2015-11-03/category/0/limit/40" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>. (nuo 19 min.)</p>
<p>Ar Tomą Vaisetą galima gretinti su… Chopinu? Manyčiau, taip. Liudininku ir tarpininku juk galima pasirinkti garbųjį T. S. Eliotą ir pacituoti jo eiles: „Koks intymus Šopenas, kaip jo sielai tenka / Kentėti…“ Tokia tat intelektualinės prozos kaina, o neretai ir dalia. Iš pradžių rateliuose ar individualiuose skaitymų kabinetuose, o paskui filharmonijų salėse. O gal ir atvirkštine seka…</p> <p>Kartais kraipiau galvą ir iš malonumo caksėjau liežuviu skaitydamas „Paukščių miegą“. Visų pirma dėl savito pasakojimo konstravimo ir krypčių, dėl fantasmagoriškų detalių (pvz., žiogų orkestro apsakyme „Elgetų susirinkimas“) ar netikėtų siužeto vingių. Taip gali nutikti ir jums, jei pasirinktumėte vakarą pasigardinti Tomo Vaisetos apsakymais. Tiesa, nesiimčiau prognozuoti jūsų reakcijos skaitant, tarkim, apie protagonisto potyrius su nebyliu apsakyme „Paukščių miegas“ ar erotinius pasažus, kaip antai: „Mano mažoji Vilė, gležna pušies atplaišėlė – šilkinės odos keliu ėjau pas ją, kai staiga durys prasivėrė ir tarpdury išniro prakeikta senė“ (p. 92). Arba: „Kai jo ranka po žvalgybos galiausiai nuslysdavo iki tikrojo tikslo ir švelniai, bet atkakliai imdavo glostyti, Ievos akys taip išsiplėsdavo, kad jis iš išgąsčio ar iš laimės užsimerkdavo“ (p. 67).</p> <p>Apsakymas „Paukščių miegas“ man padvelkė kunčiniška, jeigu norite – tūliška nata. Ne dėl poetinių pasažų, kurių šiame apsakyme (o ir kituose) išties esama, o dėl susitikimo lemtingumo. Smalsu, tačiau veikiausiai gerai, kad šiame apsakyme tasis occurrence omen troleibuse tarp protagonisto ir glaudžius šortus mūvinčio vyro, ant dilbio turinčio paukščio tatuiruotę, per daug ir neeksplikuojamas.</p> <p>Rašytojų sąjungos leidyklos skelbiamo Pirmosios knygos konkurso nugalėtojas savo rinkinyje iš paukščių į lietuvių kalbą išvertė 9 sapnus – apsakymus. Vietomis smarkiai, mano manymu, dvelkiančius istoriškumu. Skaitant apsakymą „Avietė“ nepaliko mintis, kad autorius išrado naują būdą išrišti ar palaiminti, taip sakant, apsakymo pabaigą. Mano galva, tai galėtų būti lietuvių literatūroje naujas pasakojimo jungimo, užbaigos ir užglaistymo būdas, jis taip ir galėtų būti vadinamas – avietė. Nesišaipau, juk panašiai, gal tik nuosekliau, karštligiško bėgimo motyvą yra išplėtojęs Stefanas Zweigas ekspresyviausiame savo apsakyme „Amok“.</p> <p>A propos – truputį burbuliavau lyg tetervinas, stengdamasis užčiuopti šios prozos spragas. Menkos jos, beveik nevertos dėmesio. Vietomis išsprūdusios pasakojimo gijos. Man regis, gal mažiau vykęs apsakymas „Dievo p.“, kuriame dėl veikėjų pertekliaus, pasakojimo laikų ir kompozicijos išbalansavimo veik atsitrenkiama į sieną, tačiau telpama į rinkinio rėmus. Nebuvau tikras, ar tikrai nepriekaištingas yra autoriaus pasirinkimas pasitelkti „visažinio pasakotojo“ perspektyvą nuostabiame apsakyme „Scherzo b-moll“ ir leidimas muzikos išsilavinimą turinčiam skaitytojui įžvelgti tam tikrą muzikinės kalbos neišmanymą ar lengvus alogiškumus („pasrūva Scherzo b-moll dramatiškos pradžios natos“ (p. 74) arba „jis girdi virtuvėje barškančius indus, gerokai permušančius Scherzo b-moll taktą ties pirmosios dalies riba“, arba „kūrinys perėjo į vidurinę dalį, kupiną tipiškai šopeniško lyrizmo“ (p. 78)). Šiame apsakyme taip pat esama subtilių, kaip intymių interpretuotinų dalykų. Net ryšys su patefonu dvelkia pulsuojančia erotika: „kartais jam kildavo noras glostyti jo išlinkų garsiakalbį kaip ištvermingo, nuolankaus, ištikimai tarnaujančio žirgo galvą“ (p. 73).</p> <p>Tomas Vaiseta apsakymuose keletą kartų mini nepatentuotą Cortázaro frazę „žaidimas baigtas“. Būdamas autoriaus prozos gerbėjas noriu tikėti, kad jo kelionės beletristikos keliais, išnyrant iš mokslinių horizontų, tęsis. Gal net tikėčiausi tam tikro didėlesnio supanašėjimo su Orhanu Pamuku. Kodėl? Dėl pasijos miestui. Stambului ar Vilniui – negi tai svarbiausia. Istorijos kompetencijos. Iliuzijos iliuminacijos. Švariais pirštais kabinamos literatūros ir glūdumų tapybos.</p> <p>„Paukščių miego“ budrumo ir somnambuliškumo santykį apibendrinti gal kiek netikėtai pasisiūlo Anaïs Nin, išnirusi iš Cortázaro romano „Žaidžiame klases“: „Sapnas atrodė panašus į bokštą, kurs nesuskaitoma gausybe sluoksnių kyla aukštyn ir nyksta begalybėje ar įvijai leidžiasi į žemės gelmes. Kai jis įtraukė mane savo verpetan, pradėjau suktis spirale. Nebuvo kelio atgal.“</p> <p><a href="http://www.satenai.lt/2015/01/15/intymus-autoriai-vaiseta-drungilas-gombrichas/" rel="nofollow" target="_blank">satenai.lt&nbsp;</a></p>
<p>Jeigu tik galėtų, tai lietuvių egzistencialistas Ričardas Gavelis ir prancūzų filosofas Albertas<br /> Camus perduotų linkėjimus Vilniaus universiteto istorikui Tomai Vaisetai. Kodėl? Nes<br /> antradienio vakarą Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose pristatyta pirmoji T.Vaisetos prozos<br /> knyga „Paukščių miegas“, kuri vadinama sąžiningu ir labai meistriškai atliktu visuomenės<br /> chirurgo darbu.</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">„Jeigu režisierius Ingmaras Bergmanas ir rašytojas A.Camus būtų lietuviai ir rašytų&nbsp;</span><span style="line-height: 1.6em;">bendrą knygą, tai parašytų kažką panašaus į Tomo prozą“, – antradienio vakarą kalbėjo&nbsp;</span><span style="line-height: 1.6em;">poetas Arnas Ališauskas, kuris buvo „Paukščių miego“ redaktorius.</span></p> <p>Jis pabrėžė, kad T.Vaisetos kūrinyje egzistencializmas turi stiprią lietuvišką dimensiją, o<br /> kartu – unikalų požiūrį į žmogaus ir socialinės aplinkos santykį.</p> <p>„Lietuviai savo prozą daro iš natūros ir&nbsp;kultūros. Tomo veikėjai taip pat turi labai&nbsp;didelį bagažą tos lietuviškos kultūros,&nbsp;tačiau ji labai kontrastuoja su socialine&nbsp;kultūra, kuri ateina kaip smurtas, karas,&nbsp;uždara prievartinė erdvė, kaip psichiatrijos&nbsp;klinika ar okupuojamas miestas. Žmogų&nbsp;šita prievartinė kultūra nustumia į natūrinę&nbsp;pusę,todėl jam lieka tik instinktas&nbsp;išgyventi.&nbsp;</p> <p>Ir tai yra labai stipru. Linkėjimai nuo&nbsp;Škėmos, nuo Gavelio“, – kreipdamasis į&nbsp;knygos autorių sakė poetas A.Ališauskas.<br /> Jis pastebėjo, kad T.Vaisetos knygoje kuriamas Vilnius, bendruomenė, valstybė yra ne&nbsp;demografinis vienetas, bet gyvas organizmas, kuriame kiekvienas žmogus yra ląstelė,&nbsp;kovojanti dėl išlikimo su kita ląstele. Todėl knygos puslapiuose vyksta amžinas karas&nbsp;ir amžina trintis.</p> <p>„Tomas yra sąžiningas chirurgas. Jis sąžiningai preparuoja tuos reiškinius, krapšto. Bet&nbsp;ne savo malonumui, jis nėra daktaras Mengele. Tautai, bendruomenei, žmonėms reikia&nbsp;tokios chirurgijos, reikia tokios psichoterapijos, todėl Tomas labai sąžiningai žiūri į mūsų&nbsp;visuomenę ir kalba apie ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų“, – kalbėjo knygos „Paukščių&nbsp;miegas“ redaktorius.</p> <p><strong>Išsiskyrė brandumu ir stiliumi</strong></p> <p>Istoriko T.Vaisetos knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, nes autorius&nbsp;laimėjo Pirmosios knygos konkursą. Vertinimo komisijos narys, rašytojas Andrius&nbsp;Jakučiūnas, pabrėžė, kad šį kartą pasirinkimas buvo aiškus vos paskaičius rankraštį.&nbsp;„Jokia paslaptis, kad neretai tame<br /> konkurse esame priversti leistis į labai&nbsp;daug kompromisų. Susėdame ir&nbsp;dūsaujama, kad nėra labai gerų&nbsp;pasirinkimų. Šiemet mums dūsauti neteko.&nbsp;Kai susirinkome, labai greitai pasakėme tą<br /> magišką žodį „Vaiseta“, – sakė rašytojas&nbsp;A.Jakučiūnas.&nbsp;Jis pabrėžė, kad dažniausiai jaunų autorių<br /> pirmosios knygos būna nedrąsios ir&nbsp;drovios, o T.Vaisetos kūryba išsiskyrė&nbsp;brandumu ir labai išskirtiniu stiliumi.&nbsp;„Tai viena iš tų retai pasitaikančių knygų&nbsp;naujoje lietuvių prozoje, kuri pasirodė man artima. Tai literatūra, kurioje labai aiškiai&nbsp;jaučiamas antras planas ir jis yra ne mažiau svarbus, nei fabula, įvykių seka, kuri taip pat&nbsp;yra intriguojanti“, – kalbėjo rašytojas A.Jakučiūnas.</p> <p><strong>Istoriko nugalėti nereikėjo</strong>&nbsp;</p> <p>Kritikų ir kolegų išgirtas T.Vaiseta aiškino, kad negali nubrėžti aiškios ribos tarp istorijos&nbsp;ir kūrybos: „Man istorija yra dalykas, kuris labiausiai veikia vaizduotę ir neša ten, kuri nori&nbsp;istorija, o ne aš pats.“<br /> &nbsp;</p> <p><strong>– Kai rašėte disertaciją, tai, matyt, istorikas nugalėjo žurnalistą. Ar „Paukščių&nbsp;miegas“ reiškia, kad dabar žurnalistas ir pasakotojas galiausiai įveikė istoriką?</strong></p> <p>– Iš tikrųjų pusiau juokaudamas kartais sakau, kad grožinę literatūrą rašančioji mano&nbsp;pusė ir istorijos tyrinėjimais užsiėmusi kita pusė gyvena du skirtingus, paralelinius&nbsp;gyvenimus. Jos &nbsp;išsiskiria ryte, pakilusios iš lovos, ir vėl susitinka vakare, kai eina&nbsp;miegoti.<br /> Kitaip tariant, niekada negalvojau, kad pradėsiu rašyti grožinę literatūrą, remdamasis<br /> istorinėmis žiniomis ar šaltiniais, kuriuos sukaupiau rašydamas disertaciją ar&nbsp;užsiimdamas kitais tyrimais.&nbsp;</p> <p>Tačiau pasirodo, kad į slaptą galvos sandėlį vienas po kito gulė istoriniai siužetai, kurių&nbsp;kiekis vienu metu pasiekė kritinę ribą ir pareikalavo savo teisių nežinau kam – būti&nbsp;išlaisvintiems, būti papasakotiems, būti prisimintiems, būti neužmirštiems, būti&nbsp;suprastiems.&nbsp;Tad kai rašiau „Paukščių miegą“ istoriko&nbsp;savyje nei nugalėjau, nei užmušiau – jis&nbsp;visada stovėjo už nugaros, padėjęs ranką<br /> ant peties ir akylai sekdamas, ką rašau,&nbsp;vis, kartais net įkyriai, perspėdamas ar&nbsp;pašiepdamas, kad čia jau per daug&nbsp;pasiduodu vaizduotei ir galiu gauti velnių&nbsp;nuo savo kolegų istorikų.</p> <p>Bet man daugiau rūpėjo ne tiksli istorinė&nbsp;rekonstrukcija, o universalios žmogiškos&nbsp;būsenos, kad ir kylančios esant&nbsp;konkrečioms istorinėms aplinkybėms.</p> <p>Beje, rašant disertaciją žurnalisto taip pat&nbsp;nereikėjo išvaryti iš namų. Neretai rašant istorinį darbą, ypač kai sieki rekonstruoti&nbsp;praeitį, šis užsiėmimas primena žurnalistiką – turi sugebėti atkurti „tikrovę“ iš nuotrupų,&nbsp;išlikti jautrus detalėms, pastebėti tai, ko kiti nepastebi, netingėti ieškoti, kapstytis ir taip&nbsp;toliau. Žodžiu, mokėti pasakoti.</p> <p>Kas atskirs, kieno tai prerogatyva – žurnalisto, istoriko ar rašytojo?</p> <p><strong>– Tai reiškia, kad knygoje surinktos istorijos iš dalies yra tikros?</strong></p> <p>– Visos jos išgalvotos, niekur nesilaikiau istorinės precizikos, nesistengiau išlikti kuo<br /> arčiau „tikrojo“ siužeto ar istorinio personažo.&nbsp;Istoriniai faktai, situacijos, veikėjai, pasakojimai man buvo įkvėpimo šaltinis kalbėti tam&nbsp;tikromis temomis, tarkime, apie Lietuvos sovietinę okupaciją, žydų persekiojimą ir&nbsp;<span style="line-height: 1.6em;">žudymą, iš tremties grįžusio inteligento vienatvę ir taip toliau. Jeigu toms temoms visiškai&nbsp;</span><span style="line-height: 1.6em;">išskleisti vaizduotė reikalaudavo nepaisyti atskirų istorinių „faktų“ ar juos apžaisti, tai&nbsp;</span><span style="line-height: 1.6em;">sąmoningai tai ir dariau.</span></p> <p>Kaip esu sakęs kitame interviu: jeigu tam tikram pasakojimui išpildyti man būtų reikėję&nbsp;prie Vilniaus pritraukti jūrą, tą ir būčiau padaręs. Nes svarbiausia – konkretaus&nbsp;apsakymo vidinė logika, kurią diktuoja pasakojimo tikslas, forma ir turinys.&nbsp;Pavyzdžiui, jeigu siekiu pamėginti aiškintis,<br /> kaip jautėsi žmonės pokario metais, man&nbsp;nėra svarbu, ar tiksliai atkartosiu&nbsp;konkrečios karo pabėgėlių stovyklos&nbsp;vaizdą ar sulipdysiu jį iš kelių stovyklų.&nbsp;Man daug labiau rūpi atrasti būdą, kaip<br /> kalbėti apie žmonių būsenas, kaip&nbsp;prasibrauti į prieš keliasdešimt metų&nbsp;išnykusių žmonių vidinį gyvenimą.</p> <p>Netgi tais atvejais, kai atidesnis skaitytojas&nbsp;atpažins konkrečių istorinių veikėjų&nbsp;biografijų epizodus, aš vis tiek sakysiu,&nbsp;kad tai nėra būtent tie veikėjai, o tik jų&nbsp;interpretacija, mūsų atmintyje ar<br /> vaizduotėje numestas jų šešėlis, nes aš nežinau, ką jie iš tikrųjų galvojo ir kaip jautėsi,&nbsp;bet jų patirtys tokios svarbios ir išeinančios už jų asmeninės biografijos ribų, kad prašosi&nbsp;būti mūsų suprastos ir dabar. Tokie veikėjai leidžia kalbėti apie mums visiems&nbsp;reikšmingus reiškinius, kaip artimojo ir valstybės netektis. Arba artimojo ir valstybės&nbsp;išdavystė.</p> <p>Galiausiai, tikra literatūra visada prasideda ten, kur istorija kaip mokslas yra priverstas&nbsp;sustoti. Geras kūrinys, man atrodo, turi palikti plyšį, per kurį skaitytojas gali ištrūkti iš&nbsp;kasdienio patyrimo kevalo ir atsidurti anapus jo – daug stipresniame ir intensyvesniame&nbsp;intelekto ir emocijų pasaulyje.<br /> Tad kai pasakojime bėgantis žmogus&nbsp;įšoka ir pasislepia avietėje, istoriškai&nbsp;žiūrint, tai yra&nbsp;nesąmonė, absurdas, bet&nbsp;jeigu pavyksta čia aptikti plyšį, gal&nbsp;skaitytojas pabandysi atsakyti į klausimą, o&nbsp;kodėl – į avietę?</p> <p><strong>– Sakėte, kad istoriniai faktai,&nbsp;situacijos ir veikėjai buvo įkvėpimo&nbsp;šaltinis. Ir toliau dirbate mokslininko&nbsp;darbą. Ar pririnksite medžiagos dar&nbsp;vienai grožinės literatūros knygai?</strong></p> <p>– Yra tas banalus, bet teisingas posakis:&nbsp;vieną knygą gali parašyti visi, antrą – tik<br /> tas, kas turi talentą.&nbsp;Be abejo, kad norisi save patikrinti, ir iš&nbsp;tuštybės, ir iš vidinio poreikio, ir galbūt dėl to, kad tikiuosi turįs ką papasakoti. Nors&nbsp;parašęs „Paukščių miegą“ galvojau, kad daugiau istorinių siužetų neliesiu, bet jaučiu,&nbsp;kad šito priesaiko laikytis nepavyks. Kasdien skaitau istorinius tekstus ir šaltinius, todėl&nbsp;slaptame sandėlyje galvoje kaupiasi naujas tuntas siužetų.</p> <p>Neaišku, kas su juo nutiks.</p> <p>Apie autorių<br /> * Šiuo metu T.Vaiseta dirba Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikoje ir Istorijos<br /> fakultete, rašo podoktorantūrinį mokslinį darbą apie sovietinę psichiatriją;<br /> * 2012 apsigynė disertaciją, o šių metų vasarą išleido monografiją „Nuobodulio<br /> visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu“;<br /> * Žurnalistu dirba nuo 2002 metų, o šiuo metu yra vienas iš žurnalo „Naujasis ŽidinysAidai“<br /> redaktorių ir portalo 15min.lt apžvalgininkas;<br /> * Knygą „Paukščių miegas“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o T.Vaiseta yra<br /> Pirmosios knygos konkurso nugalėtojas.</p> <p><a href="http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/istoriko-t-vaisetos-pirmoji-prozos-knyga-kurinys-kuriam-plotu-ir-pats-a-camus-286-470500?cf=vl" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a> 2014 12 02</p>
<p>Istoriko Tomo Vaisetos pirmosios knygos konkursą laimėjęs prozos rinkinys „Paukščių miegas“ pasirodė patrauklus. Tik ne nekasdieniškumu, o darsyk pasikartojančiu jaunosios kartos žvilgsniu į pervartas liudijantį laiką. Nelabai seniai žiūrėdama debiutinį lietuvių kiną stebėjausi, kodėl taip dažnai siekiama įgyvendinti sovietmečio atmosferą, rankiojama skurdi butaforija, kelianti nostalgiją, susitapatinimą („tokį daiktą ir aš turėjau“), dėmesį patraukia centruojami monolitai, nors pasakojimuose kalbama apie dabarties nuotaikas, jauną žmogų ar kūrėjo vaizduotę. Galbūt iš tiesų reikalinga regėjimo distancija, absoliutinamos patirties išraiškos? Šis pasirinkimas nei blogas, nei geras – viskas priklauso nuo to, ką tokia žiūra galima pasiūlyti. Tai suvokia ir T. Vaiseta, į veikėjo lūpas įdėjęs žodžius: „Mes praeitį suvokiame net kaip pasaką“ (p. 22). Tame pačiame tekste „Birželio 15-oji“ akcentuojama, jog istorijos, mito ar legendos terminai, filologiškai žvelgiant, yra skolinti. Kūrėjas idėjų semiasi iš modeliuojamų sampratų, bando jas peržengti ieškodamas nišos literatūrai gimti. Įtaigios atskleidžiamos istoriškumą įlaikinančios ir kartu nulaikinančios jungtys, kai senosios Rytų-Vakarų problemos šiandien gali skambėti universaliai.<br /> Knygoje domimasi skirtingai su okupacijos kontekstu susidūrusių asmenų psichologija (leidinyje chronologiškai apimamas laikas nuo Antrojo pasaulinio karo iki apytiksliai ponepriklausomybinio laikotarpio), tačiau sustiprinamas įspūdis, jog visa tai nusveria aplinkybės, t. y. pabaigoje dažniausiai paliekamas neapibrėžtumas, nekvestionuojantis veikiančios galios padarinių: „Po kietai užlipintais vokais kiekvienas matė savo akis“ (p. 44), „Bėgti, bet kur?“ (p. 55), 1939 m. atgautas Vilnius somnambuliškas, daugelio, bet tarsi niekieno („niekas nenutuokė: / – kas čia šeimininkas?“, p. 20) ir kita. Iš pradžių tokie pasakojimai su atviromis pabaigomis nuteikia pozityviai, nes istorinė situacija – medžiaga, turinti nevienareikšmį egzistencinį krūvį, savaime yra iškalbinga (arba užkalbama), vėliau pasirodo, lyg būtų aprašomi atvirukai, kuriuose glūdi įvairios perspektyvos, stokojančios dėmesio dvasiniam klodui.&nbsp;<br /> T. Vaisetos debiutas primena spalvingą sprendinių knygą, parašytą užsidegus, tačiau palengva blankstančią, gožiamą disciplinuojančio intelekto. Pavyzdžiui, bendrame kontekste patraukliai atrodo „Scherzo b-moll“ – pasakojimas apie sugrįžusį iš tremties veikėją, įsitikinusį, kad jo gyvenimo yra pasiklausoma. Tekste atidengiamas įtarios personažo sąmonės vyksmas ir muzikinio kūrinio, kurį jis paleidžia kaip nemėgstamą foninį garsą jo judesiams pridengti, paralelė: „Rašant šį kūrinį Šopeną stipriai veikė nerimas dėl Lenkijoje prasidėjusio sukilimo, greičiausiai tai („Scherzo b-moll“ klausymąsi – N. B.) palaikytų atviru maišto demonstravimu, ir į jo butą pro išlaužtas duris kaipmat įsiveržtų ginkluotų kareivių būrys. (...) Į tikrovę jie žiūri ne kaip į literatūrinį, o kaip į kanceliarinį tekstą, ir to paties reikalauja iš visų kitų“ (p. 78). Pastarąjį pasakymą kaip priekaištą būtų galima išsakyti ir autoriui, turėjusiam sumanymų, bet nepalikusiam teksto pavadinimo ir leitmotyvo „Scherzo b-moll“ intelektine mina („Paukščių miege“ galima pastebėti ir daugiau tokių prikišamai išaiškinamų vietų). Nepaisant to, net ir akivaizdžiai eksplikuota, ji tikrai praturtino tekstą, demonstruojamas tuometės cenzūruojančios sistemos veikimas. Po ilgesnio laiko atsiranda jauna proza, kurioje esama ne tik subjektyviai svarbių nuorodų (pvz., Marijos Djačenko, Marijaus Gailiaus tekstuose), bet jos integruojamos kitiems prieinamai teksto prasmei kurti. Apskritai T. Vaiseta rodo pastangas nesiorientuoti į vienaplaniškumą, o tekstams parenkami įvairūs stilistiniai ir kompoziciniai drabužiai.&nbsp;<br /> Knyga sudaryta apdairiai – chronologiškai pagal pasakojimus saistantį laiką, bet nuo stipriausių tekstų pereinama prie gerokai silpnesnių. (Beje, minėta chronologija jų kokybei neturi reikšmės.) Silpnesniuosiuose grožinės kalbos pulsą keičia perėjimai prie nerangios publicistikos: „Mano nusižiūrėta akmenų sangrūda, turėjusi tapti tarpine stotele, tarsi pajudėjo iš savo vietos ir veidmainiškai nutolo nuo manęs. (...) Nustebau. Išsigandau. Apėmė panika. Tokio atstumo nepastebėtas aš neįveiksiu!“ (p. 49), „Daugiau prie mano gyvenimo pradžios klausimo, kuris pasakojimui apie nuojautą, kaip paaiškėjo, neturėjo didesnės reikšmės, negrįžome. Turėjau guostis indikatoriaus vaidmeniu“ (p. 121). Galbūt tai numanydamas T. Vaiseta pasitelkia siužeto posūkius, mistinius pasažus (bėglys sumažėja ir telpa į avietę, neaišku, kokiu būdu išvietintųjų stovyklose parodomi mirusių tautiečių scenarijai), efektyvią sąrangą („Elgetų susirinkimas“ parašytas iš kelių sakinių, atskirtų keičiamais pasakojimo rakursais; „Šaukštas“ paremtas dviem priešingais pasakojimais apie tą pačią situaciją; iškalbingas faktas, diktuojantis „Birželio 15-osios“ situaciją, pasiteisina paliktas pabaigai vainikuoti). Viena vertus, tai intrigą keliantys prozos rašymo iššūkiai. Kita vertus, įdomu, kad kai kuriais atvejais esama į gavelišką panašaus, tik švelnesnio ėjimo prieš „srovę“, laikantis minties, jog lietuvių literatūroje (o drąsiau – ir kultūroje) tebeegzistuoja tautos momentų vaizdavimo stereotipai arba, kitaip sakant, vieną ideologiją keičia kita, todėl demonstruojamas neunifikuotas požiūris. Pavyzdžiui, atgautame Vilniuje lietuviai jaučiasi svetimi, silpni, sostinė neturi didingumo ženklų, šaržuojamas patriotinis diskursas išvietintojų stovykloje, anekdotu virtęs teiginys „Sovietų Sąjungoje nebuvo sekso“ skatina parašyti priešingą vaizdą sudarantį tekstą, kuriame maištinga idėja šįkart tvirtesnė nei turinys ar jo raiška. Tokiame kontekste minėtos atviros pabaigos, nesiūlančios galutinio atsakymo, skirtingi, nesusieją rakursai kaip „Dievo p.“, gydytojo ir ligonės santykį atskleidžiančiame „Šaukšte“ atrodo būdingas požymis nesitaikstyti su tradiciniu pateikimu (be abejo, galima ginčytis, ką šiandien juo laikytume). Net jei pastebimi tokie dėmenys, „Paukščių miegą“ nedrąsu laikyti šokiruojančiu, išties kitonišku prozos rinkiniu, nes dar tik kristalizuojasi savita T. Vaisetos kalba, esama triukų, po kuriais tik dygsta netikėtas požiūris. Stipresnį įspūdį palieka atskleidžiama aplinkos ir sąmonės erozija, ties kuria susitelkiama panaudojant profesines žinias ir patirtį. Pritarčiau Neringos Mikalauskienės minčiai, jog rinkinio pavadinimo metafora (tikrovės ir sapno suliejimas kaip paukščio būsena, kai jis miegodamas viena akimi stebi priešą) liko neišplėtota, tik idėjinė. Tad „Paukščių miegas“ atrodo nelygus leidinys – išsiskiria tematiškai, kalnų nenuvertęs.</p> <p>2014 11 06 savaitraštis „Nemunas“</p>
<p>Pokalbis su Tomu Vaiseta, laimėjusiu „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleidusiu debiutinę prozos knygą „Paukščių miegas“.</p> <p>Laidos įrašą rasite <a href="http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1011175762" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p>
<p>Tomui Vaisetai šie metai ypatingi: pasirodė net dvi jo knygos, viena ‒ „Nuobodulio visuomenė“, parengta disertacijos pagrindu ir pateikianti išsamų sovietmečio socialinio ir kulrūrinio gyvenimo tyrimą, kita ‒ apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ serijoje. Šis debiutas ‒ įdomus ir vertas aptarti atskirai. Apsakymų žanrą galėtume apibrėžti kaip istorinę prozą ‒ istorija (tiesa, nelabai tolima, mat atskaitos taškas čia ‒ maždaug paskutinieji pirmosios nepriklausomybės metai ir sovietų okupacijos pradžia) čia yra svarbus dėmuo, netgi, sakyčiau, pamatas, ant kurio statomas literatūrinis „miestas“ su savais gyventojais-personažais, kurių individualūs charakteriai atsiskleidžia per santykį su ta, didžiąja ‒ valstybės ir valstybingumo praradimo istorija. Nors į vieno iš veikėjų žodžius autorius tarsi įdeda abejonę tautos, kaip tokios, egzistavimu, jei ji neturi savo žodžio istorijai pavadinti: „...žiūrint grynai filologiškai, apskritai galėtume suabejoti mūsų tautos egzistavimu, jeigu tam paliudyti būtina sąlyga yra istorija. Mes neturime istorijos, nes neturime savo žodžio jai įvardyti. Istorija ‒ nemūsiškas, skolinys, importas. Lygiai kaip ir kiti, nurodantys į praeitį, kad ir kitaip ‒ mitas ar legenda. Viskas nesaviška, viskas“ (p. 21). Su šiuo teiginiu leidžiama nesutikti. Tačiau tai, jog autoriui kalba, o ypač ‒ meninė, yra svarbi, abejonių nelieka pradėjus skaityti pirmąjį rinkinio apsakymą „Elgetų susirinkimas“ ‒ T. Vaiseta puikiai tą kalbą valdo ir žino, kad ją pasitelkus galima išgauti įdomių meninių efektų net ir viso kūrinio struktūros lygmeniu. Šiame apsakyme po vieną bene lapo ar bent puslapio ilgumo sakinį skiriama vieno veikėjo (ar veikėjų grupės) veiksmams ir charakteriui aprašyti ‒ baigiasi sakinys, paliekamas ir veikėjas, nuosekliai pereinant prie kito: „(...) visa tai nepakeliama, klibinkščiuodamas Mėsininkų gatve tebegalvojo Jerzys, visa šita maišalynė traukia iš saugios letargo būsenos, stumia į gyvenimą, kurio jis visai nepasiilgo, apmaudžiai nesiliovė galvojęs Jerzys ir nepajuto, kaip sukdamas į Vokiečių gatvę pečiu užkliudė išnirusį gatvės prekeivį. Laurynas neapkentė šito miesto, neapkentė nesuprantamomis kalbomis gargaliuojančių jo gyventojų, neapkentė svetima smarve dvokiančio skurdo ir begalės skarmaluotų elgetų...“ (p. 10‒11). Taigi taip, tartum sukant kalbinį kaleidoskopą, prieš akis iškyla visa galerija savitų, bene 1939-ųjų Vilnių reprezentuojančių personažų: prie Halės turgaus kažkokioje landynėje gyvenantis luošasis Jerzys, gatvės prekeivis Laurynas, Žiogų orkestras, senis Marjanas, užantėje laikantis žiurkę, į Vilnių atlietuvinti miesto atvykęs Romas, kišenvagis Alioša, paslaptingo vyro (bene žandaro) įkalbėta stebėti besibūriuojančius žmones Šnipiškių gyventoja Anka, stovinti ne tik ant savo namų slenksčio, bet ir ant istorinės pervartos ribos ‒ Vilnius užimamas bolševikų, nors iki galo taip ir nepaaiškėja, kas čia šeimininkas: apsakymas baigiamas šiuo retoriniu klausimu.</p> <p>Pradėjus nuo tokio beveik panoraminio sąmonės srautu tekančiais sakiniais kuriamo Vilniaus vaizdo ir nuosekliai pereinant prie kitų tekstų, gali susidaryti įspūdis, jog „Paukščių miegas“ ‒ ne apsakymų rinkinys, bet nedidelė novelių apysaka (romanu vadinti būtų neteisinga dėl plono PK serijos formato): tebetęsiama veikėjų galerija, o jų asmeninės istorijos, nors tiesiogiai ir nesusipina, bet kiekviena turi savo vietą ir įsilieja į tą pat istorinį vyksmą, kaip jau buvo minėta, apimantį laikotarpį maždaug nuo sovietų okupacijos pradžios ir tekantį iki paskutiniųjų nelaisvės metų. Paskutinysis, iš esmės tėvo monologu vienu atodūsiu parašytas ir taip pat perskaitomas tekstas „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“ galėtų įsiterpti ir į dabartį. Įdomesni tie tekstai, kur skaitytojui leidžiama pačiam jungti pasakojimo fragmentus ir, žinant istorinį kontekstą, ieškoti atsakymų, kas ir kodėl vyksta veikėjų gyvenime.</p> <p>Apsakymas „Matas“ ‒ gili, niuansuota psichologinė studija apie tai, kas pagrindinį veikėją pastūmėjo tapti bolševiku. Tai pasaulis, matomas iš kitos ‒ ne kovojusiųjų su sovietine santvarka, bet jai paklususiųjų ir netgi patikėjusiųjų svetima ideologija kaip geriausia iš geriausių ‒ perspektyva. Jam reikėjo galios ‒ bolševikai tai turėjo; kaip įrodymas ‒ žemiausius seksualinius instinktus pažadinusi scena: „Nuo minties, kad yra nepageidaujamas stebėtojas, jį apėmė silpnumas, o regima grubaus ir primityvaus tenkinimosi scena kėlė ne pasidygėjimą, o lyg iš kažkur nuvogto ar atsitiktinai užklydusio malonumo drebulį. (...) Ar gali taip būti, kad tik Voronežo gatvėje slapta stebėta dviejų besikergiančių ypatų scena yra tikroji priežastis, kodėl jis negrįžtamai apsisprendė likti bolševiku?“ (p. 30). Psichoanalitikai atsakytų ‒ taip. Tekste einama dar toliau ‒ Matui kalint su kitais bolševikais užsimenama apie niekad nepatirtą motinos švelnumą: „Matą sukrėtė ne pasiūlymo turinys, o tai, su kokiu švelnumu, niekada negirdėtu švelnumu, motina kreipėsi ‒ tarsi tik dabar, po ilgų ieškojimų, būtų atradusi gimdymo metu prarastą sūnų. Visos šeimos žemės atiteks tau, sūnau, jei atsisakysi šitos akcijos, liausiesi kovojęs prieš savo paties valstybę ir, pateikęs malonės prašymą, grįši į normalų gyvenimą“ (p. 33). Matas atsisako tos galimybės ir kali dar septynerius metus ‒ per tą laiką motina jo daugiau nebeaplanko. Kitas jų susitikimas ‒ jau užėjus sovietams ‒ turi būti kitoks: galios pozicijos pasikeitusios, Matas laukia motinos atsiprašymo už tai, kad jo išsižadėjo, bet ‒ pats paima jos ranką ir pabučiuoja. „Jis žiūrėjo į motiną, bet viską matė jos akimis“ (p. 35). Motina, iš kurios vaikystėje Matas nesulaukė švelnumo, ir tėvynė, kurią išdavė, susidėjęs su bolševikais, ‒ tai du archetipai, šiame epizode vienas kitą pastiprinantys ir net susijungiantys į vieną ‒ motiną, kuri reprezentuoja išduotąją, bet išsaugojusią garbę tėvynę. Vėlgi (kaip ir pirmajame rinkinio apsakyme) šiame epizode yra slenkstis, skiriantis ne tik veikėjų erdves, bet ir esminį lūžio momentą Mato gyvenimo istorijoje: „Motina apsigręžė ir, netarusi daugiau nė žodžio, paskendo vasaros šviesoje“ (p. 36). Tolesnis veikėjo gyvenimas persmelktas propagandos, kuria jis pasirinko tikėti. Įdomu ‒ jo žmonos vardas Ema sutampa su Emmos Goldman, gyvenusios maždaug tuo laikotarpiu ir tapusios anarchizmo idėjų šaukle, vardu. Šios dvi Emos ‒ skirtingos, T. Vaisetos apsakymo veikėja, buvusi jo bendražygė, „pasitraukė nuo galingo istorijos skersvėjo ir atsidėjo šeimai“ (p. 39). O Emmos Goldman, iki pat gyvenimo pabaigos likusios feministe, citatą T. Vaiseta naudoja kaip epigrafą visam savo apsakymų rinkiniui: „Istorija yra melagysčių rinkinys, bet jame esama ir tiesos nuotrupų ‒ jos yra vienintelės gairės mūsų ateičiai.“ Įpintos į grožinį tekstą, tiesos nuotrupos leidžia sukurti įtikinamą fikciją, kurią knygos veikėjai išgyvena kaip istoriją.</p> <p>Dar du stiprūs rinkinio apsakymai ‒ „Dievo p.“ ir „Scherzo b-moll“. Pirmasis iš minėtųjų ‒ karo pabėgėlių kasdienybė. Realioji plotmė (išlikusios šeimos ‒ tėvo ir suaugusių jo vaikų Tado ir Ievos ‒ gyvenimas pabėgėlių stovykloje, darbas, prievarta, meilė, o gal ‒ tik geismas...) nejučia pereina į magiškąjį realizmą, pusiau sapną ar su metais blunkančią atmintį, kai iš fragmentų net nelabai aišku, kurio ‒ tėvo ar sūnaus ‒ gyvybės gija nutraukiama. Stepono mirtis ‒ nelaimingas atsitikimas ar savižudybė? O gal tai Tadas negyvas, nužudytas? Ir ar svarbu, kuris? Mirtis paliečia visus. Ypač dramatiška, kad ji nesavalaikė.</p> <p>Iš užuominų, fragmentų, nuotrupų galima spėti, kad „Scherzo b-moll“ ‒ tai apsakymas apie sovietų persekiojimus kadaise patyrusį, ištremtą ir galiausiai sugrįžusį, bet vis dar anoje nerimastingoje erdvėje mintyse tebegyvenantį bevardį veikėją, nesuvokiantį, kad tai jau ‒ praeitis, o jam padėti ateinančią socialinę darbuotoją įtarinėjantį šnipinėjimu: „Gal Juliją atsiuntė jie? Gal Julija yra jų žaidimo dalis? Suerzinti jo kantrybės šį rytą, jie galėjo imtis naujų priemonių. Arba Šopeno muzikoje ištirpęs jo kasdienis bildesys išmušė juos iš vėžių ir jie panūdo sužinoti, ką jis veikiąs?“ (p. 76)...</p> <p>Ant ketvirtojo knygos viršelio ‒ ne leidyklos anotacija (o jas leidyklos sukuria dažnai reklamines, kad sugundytų potencialų skaitytoją), bet paties T. Vaisetos ištarmė, paaiškinanti rinkinio pavadinimą. „Paukščių miegas“ jam yra „metafora, nusakanti tikrovės ir sapno susiliejimą, ir apibūdinanti ne vieną mūsų istorijos tarpsnį ‒ kaip būseną paukščio, kuris, net ir miegodamas, viena pramerkta akimi turi sekti tykantį priešą.“ Tiesą pasakius, jei šią metaforą galima taikyti rinkinio visumai ir ką tik aptartam apsakymui „Scherzo b-moll“, tai sunku suvokti, kodėl ji kaip pavadinimas pasirinkta tekstui, kuriame iš esmės bandoma paneigti kliše tapusį posakį, kad „Sovietų Sąjungoje sekso nėra“. Pasakotojo tėvų ir jo paties istorija šį posakį tikrai paneigia, bet iš klišės rėmų taip ir neišsivaduojama. „Kad iš tikrųjų esu kilęs iš šitos imperijos be sekso, kad paveldėjau visus blogiausius jos kompleksus, vadintus dorove, pajusdavau kiekvienąkart, kai pasimasturbavęs dėbsodavau į saujoje skystėjančią balzganą sėklą ir kamuodavausi slegiamas kaltės jausmo“ (p. 101). Norisi paklausti ‒ na ir kas? Tema ne nauja, stilius ne tiek meninis, kiek buitinis-publicistinis, o kalbėjimu apie biseksualias veikėjo patirtis veikiau bandoma (nesėkmingai) suintriguoti, bet ne pagrįsti, kodėl apsakymą reikėjo pavadinti „Paukščių miegas“, jei šios metaforos prasmė, anot autoriaus, yra kur kas platesnė nei pasakojimas apie vieno iš knygos veikėjų seksualinį brendimą sovietmečiu. Tokia pat klišinė pasirodė ir apsakymo „Šaukštas“ tema. Tiesiog eilinė gydytojo ir jaunos psichiatrijos klinikos pacientės santykių istorija, pasakojama dviem rakursais: jam atrodo, kad ją myli, o jai tai ‒ seksualinė prievarta, pasinaudojus bejėgiška ligonės būkle. Būtų įdomiau, jei būtų buvęs sustiprintas istorinis pagrindas. Dabar jo šiame apsakyme tik tiek, kad galima įtarti siužetą plėtojantis karo (ar pokario, tremties...) sąlygomis: „Palatos buvo pergrūstos. Ligones guldėme ne tik po dvi į vieną lovą, bet ir tarpuose tarp jų, ant šiaudų prikimštų sukežusių čiužinių. (...). Trūko oro ‒ tarsi į šnerves trauktum sieros nuodus, bet langų neramiųjų skyriuje atidaryti negalėdavome. Ligonės tuštinosi į lovas, sanitarės nespėdavo keisti baltinių. Nors esu girdėjęs vieną sakant: tegu apsišikusios ir miega. Gydytojas visko sužiūrėti nespėja“ (p. 83). Paskui ši gija nutrūksta, lieka tik jis ir ji: vienas šventai tikintis, jog bando grąžinti ją į gyvenimą, kita ‒ kenčianti gydytojo aistros proveržius, bet dėl savo fizinio bejėgiškumo ir protinės negalios net nesuvokianti, kas vyksta.</p> <p>Paskutiniąjame apsakyme „Tėvas pasakodavo apie nuojautą“ taip pat pasigedau stipresnio istorinio ir meninio klodų. Tėvo monologas veikiau publicistinis, o pirmąjame rinkinio apsakyme patyręs autoriaus galimybes rašyti turtinga kalba, kuri išlieka ir kituose tekstuose (tiesa, paskutiniuosiuose silpnėdama...), skaitytojas darosi reiklesnis. Neužtenka vien štai tokių svarstymų: „(...) gal būtent baimė ir apjungdavo visus kitus jausmus. Tik niekas neįvardydavo, iš tiesų nemokėjo įvardyti, kokia tai baimė. Ko bijoma diena iš dienos, ko bijoma tik nuojautomis, laukimu, troškimu užmiršti ir užsimiršti. Tėvas visada pabrėždavo, kad jie gyveno siekiu užsimiršti. Užkimšti atminties garsiakalbius, atjungti sąmonę nuo prisiminimų lizdo. Ir pridurdavo (po to būsimą sakinį atspėdavau iš jo pašaipos akyse): koks padūkęs noras susiurbti ir išmyžti visą Letos upę!“ (p. 115). Tik sakinys apie norą išmyžti Letą suteikia citatai gyvybės. Visa kita ‒ skurdu. Gal bandyta sukurti „nuobodulio visuomenės“ įspūdį, kaip kad sovietmečio laikotarpį įvardijo kitoje savo šiemet išleistoje knygoje „Nuobodulio visuomenė“ T. Vaiseta ‒ autorius viename interviu teigia žodžius „nuobodulio visuomenė“ ir „nuobodulys“ vartojantis labai specifiškai, taikydamas situacijoms, kurias vadinantis ideologinėmis“: „Tai tokios kasdienio gyvenimo situacijos, kai žmonės tiesiogiai arba netiesiogiai susidurdavo su komunistine, sovietine ideologija. Tose situacijose, kaip man pasirodė, ideologija žmonėms neteikė prasmės. O kai prasmės nejaučiama, atsiranda nuobodulys, todėl bandoma iš situacijos ištrūkti, prasmės stoką kompensuoti arba surasti naują prasmę“ (http://www.15min.lt/naujiena/ziniosgyvai/interviu/istorikas-tomas-vaiseta-okupacijos-metais-skundai-buvo-viesojo-gyvenimo-nuotekos-599-448848#ixzz3FNGx3bjb ). Šiaip ar taip, knygoje „Paukščių miegas“ skaityti tėvo monologą nuobodoka ‒ norisi, kad grožinėje literatūroje monologai būtų užrašomi menine, o ne publicistine kalba, net jei tekstas tolsta nuo apsakymo žanro ir artėja prie esė, kaip, spėčiau, yra šiuo atveju. Vis dėlto debiutinio rinkinio visuma teikia vilčių, kad į literatūrą ateina naujas stiprus kūrėjas.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/straipsniai/3193-neringa-mikalauskiene-pauksciu-miegas-daugiau-nei-istorine-proza" onclick="window.open(this.href, '', 'resizable=no,status=no,location=no,toolbar=no,menubar=no,fullscreen=no,scrollbars=no,dependent=no'); return false;" rel="nofollow">www.literaturairmenas.lt</a> 2014 10 06</p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Šulinys
Laura Sintija Černiauskaitė
Kaip apsaugoti tuos, kurie dar gali būti išgelbėti?
8.00 €