Žiežulės

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Žiežulės

Žiežulės
-64%
Autorius: Jolita Skablauskaitė
Prekės kodas: 9789986398103
Pavadinimas Žiežulės
Žanras romanas
Metai 2014
Psl. skaičius 504 p.
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-810-3
Išmatavimai 21.8 cm x 14.5 cm x 4.1 cm
Kaina: 8.40 € 3.00 €
Kiekis:  

Plastiškas pasakojimas apie žmones

Naujasis Jolitos Skablauskaitės romanas „Žiežulės“ – tai siurrealistinis, itin plastiškas pasakojimas apie žmones, apdovanotus neįprastais gebėjimais – įžvelgti tamsiausias žmogaus prigimties gelmes, regėti vaizdinius, kuriuose užkoduota materijos, laiko, kosmoso paslaptis. Tačiau tai nėra vien palaima, galimybė prasilaužti į anapusines, už patyrimo esančias erdves, bet sukelia ir neviltį, egzistencinį šleikštulį, potraukį mirtin, aiškiai suvokiant visa ko neišvengiamą irimą, entropiją, dvasinį ir fizinį žlugimą. Ar talentas, grožis, laimė, kylantys iš tamsiųjų, „raganaujančių“ būties versmių, yra gėris ir neginčijamos vertybės – esminis klausimas, kankinantis ir autorę, ir jos sukurtuosius.

Susiję leidiniai

Sado sindromas
-31%
3.00 € 4.34 €


<p>Tikriausiai jau nenustebins pastebėjimas, kad Jolitos Skablauskaitės proza paiso savų tekstų kūrimo taisyklių, o romanų skaitymas savaime garantuoja bent truputį nežinios. Ji gali atrodyti tolima – ezoteriška, mistiška, tačiau iš tiesų neignoruoja, gimsta iš lietuviškos aplinkos, kurią sunku numanyti.</p> <p>Romanas „Žiežulės“ – pasakojimas apie „kosminę vienatvę“ ir amžiną meilės ilgesį. Jų spinduliuotę J. Skablauskaitė nutaiko į prisitaikiusiai prie realybės akiai netikėtas raudonplaukes, skaisčiaodes žiežules: nemirtingą, geismų kamuojamą bendrabučio valdytoją Glindą-Eveliną, kurios rutiną praskaidrina palengva besiaiškinama tapatybė, giminystės ryšys su sutiktu broliu Kronu-Egiliu, užsimenama apie raudonojo velnio pravardę įgijusio muzikavusio tėvo Alisterio likimą. Personažus sieja drastiškas prieraišumas prie kitų, ir jį sudėtinga sutelkti į visumą: veikėjai randa, kas atstotų dvasinį, gentinį ir kūnišką artumą. Ilgalaikio jausmo objektai – nepasiekiamieji (antai Žebris-Juozapas-Dovas), o prisilietimas prie žemiškos realybės nepasiteisina: suartėti žiežulėms nepavyksta, tai pražūtinga ne tiek jiems, kiek aplinkiniams.</p> <p>Šioje prozoje aktualus pasirinkimas valdomąją galią suteikti gamtai, o ne sumaniajam žmogui: augalija, gyvūnija sužmoginami arba iš jų pasiskolinamos išskirtinės savybės. Įkūnijama būtybė pavaldi sulaukėjusiai, stichiškai prigimčiai, kuri padeda atverti pasąmonines jėgas, instinktų tenkinimą, nuslopinantį racionalius poelgius, moralumą. Nors daugiausia veiksmas vyksta Vilniuje, sostinė primena gelmės gyvenimą, prisikviečiantį iš jo nebepakilsiančius paribio piliečius, tartum pridengtą juodu dubeniu, pro kurį prasimuša skardūs balsai ir spalviniai niuansai. Atsitraukus nuo miesto gamta išsiskleidžia – gramzdina gerokai intensyviau, pereinama į belaikes haliucinacijas: „Tolumoje, už žemės krašto, jo laukė trečiasis dangus. Atsisėdo ant slenksčio. Palietė gėlę auksinėmis blakstienomis. Jos ilgi lapai buvo nemaloniai slidūs. Virš galvos kyburiavo vorai – įžymūs karvedžiai“ (p. 150). Tokioje aplinkoje Glinda laviruoja, būdama „tarp“: stačiokė, bet aristokratiška, prisitaikanti (valdo bendrabutį), nors tarytum priklauso kitai dimensijai ar luomui (trokštų turėti dvarą). Charakteringas kitoniškumas romane nėra stipriai diferencijuotas: sukurtame pasaulyje įsiterpia tokiu laikotarpiu, kai natūraliai paisoma vis dar atpažįstamų, kitą dimensiją gerbiančių apeigų, prietarų (šarvojant paauglei Glindai senelė liepia uždangstyti veidrodžius), kurių semantika dabar pereina užmarštin, tačiau kadaise atstojo kasdienybės dalį. Šalia nuolat eksplikuojamos detalės, menančios senąsias civilizacijas, žymi tolesnį praradimą, nes įprasminamos kaip butaforiniai veikėjų erdvėje kaupiami žaisleliai, tik vienatvėje atpažįstami ženklai ar vienkartinės, ne kiekvienam prieinamos patirtys.</p> <p>J. Skablauskaitei būdingas kalbėjimo būdas taip pat organiškai prisitraukia skirtingas sferas – tapybiškai tirštas, neatkartojamas, gebantis suderinti karališką tviskesį ir dumblotą tamsą: „Taip. Ji labai norėtų šitą apsamanojusią tvorą it švelnų nėrinį užsikabinti sau ant kaklo“ (p. 18), „Mirtinai gražūs išbėrimai, pigmentinės dėmės paauksuotais kraštais, plaukuoti apgamai, mėlynai juodi šlakeliai buvo tirštai nugulę odą. Su pamėlynavusiais nagais jos atrodė lyg du į dienos šviesą išlindę patamsių augalai, apnešti blyškiomis pelenų žiedadulkėmis“ (p. 160). Taiklus kadaise išsakytas Emilio Milkevičiaus pastebėjimas, jog romanas yra tartum eksponuojamas atskiromis scenomis. Jose įvaizdinama stebėtinu panašumo principu (rankos kaip augalai, <em>pelenų žiedadulkės</em>), įterpiama į užbaigtą situacijos fragmentą, kuriantį romano atmosferą, kuri atrodo veiksmingesnė nei nepaslanki romano struktūra. Pasakojimą veda vaizduotės geba pateikti pasaulį su šunkeliais – nepavaldų nuosekliai, išgrynintai įvykių eigai. Juolab kad J. Skablauskaitės pasakojimas sutelktas aplink egocentrišką subjektą, kuriam nerūpi domėtis toliau savo laukinių geismų lauko. „Žiežulės“ nesitapatina (arba neįžvelgiu tokio tikslo) su aiškiomis alegorijomis ar galimomis jų transformacijomis, o byra į ryškias detales, nepaaiškinamą subjekto klajonę. Todėl nestebina, kad linkstama aptarti J. Skablauskaitės kuriamo pasaulio antgamtines ypatybes, o ne jo vyksmą. Bent jau „Žiežulėse“ – tai turtinga, gamtinės gyvasties maitinama gyvenimo tėkmė. Kaip ir kituose vėlyvuosiuose autorės kūriniuose, šiame romane pasakojimo tirštumas, vaizdų plastika neatrodo besaikiai ar kičiniai, tačiau svarstant klausimą, dėl ko visa tai, imi pristigti argumentų arba nesi pasiruošęs atkoduoti įvairių senųjų civilizacijų kultūrų, mitų skeveldrų, psichoanalizę provokuojančių situacijų sankaupos. Sistemos ar konkrečios įtakos veiksmui kažin ar ieškoma: pirmiausia siūloma puota vaizduotei, o intelektualinis žaidimas atidedamas į kitą planą. Vis dėlto negalėtum sakyti, jog autorė nepasveria žodžio (nors tokį įspūdį kėsinasi sudaryti paliktos rašybos klaidos, o vienoje vietoje Arūnas virtęs Artūru).</p> <p>Minėtinas romano sprendimas į siužetą įterpti tėvo ir brolio užrašus, supažindinančius su jų pasauliu ir patirtimis. Iš tėvo užrašų žiežulei Glindai leidžiama išsiaiškinti atsiradimo priešistorę, o pažinus brolį – jo akimis išvysti savo dvilypumą. J. Skablauskaitė ne tik įtraukia į pasaulį, kuris įgauna puošniai pateikiamos rutinos pavidalą. Nors neatrodo išgryninta, įterptame tekste kito pozicija apie tas pačias situacijas nebūtinai atskleidžia teisingą istorijos versiją, ji gali būti tik perpasakojimo, per lūpas sklindančio gando atplaiša. Veikėjų ketinimai ir elgesio pasekmės negarantuoja patikimumo, nors nėra aišku, kuo ir kodėl „Žiežulėse“ verta pasitikėti. Išlieka viena: ryšys, pereinantis iš kartos į kartą, už visas priežastis stipresnis atsišaukiančio jausmo geismas, kuris vienu metu virsta ir išsipildymu, ir pražūtimi.</p> <p>Stebina, kaip didelės apimties, į smulkmeniškumą linkusio J. Skablauskaitės teksto pasažai nesikartoja, nuolat įpučiami gyvasties ir pavydėtino polėkio, kurių kartkartėmis pristinga daliai dūsuliuojančios, susimąsčiusios lietuviškos prozos. Tačiau apskritai „Žiežulės“ yra veikiamos bendrųjų susiformavusių pasaulėvaizdžio principų, todėl neįprastesnės nei kiti autorės kūriniai neatrodo. Tai dar viena teksto pulsacija, gramzdinanti tol, kol yra skaitoma.</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">2014 11 20 savaitraštis „Nemunas“</span></p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €