Taisyklingumas

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Taisyklingumas

Taisyklingumas
-40%
Autorius: Gintaras Bleizgys
Prekės kodas: 9789986398240
Pavadinimas Taisyklingumas
Žanras eilėraščiai
Metai 2014
Psl. skaičius 92 p.
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-824-0
Išmatavimai 23.2 cm x 14.5 cm x 1.2 cm
Kaina: 5.50 € 3.30 €
Kiekis:  

Nauja Jotvingių premijos laureato poezijos knyga

Jotvingių premijos laureato (2014) naujų eilėraščių knyga teka kaip tvirtą prasmių centrą turintis poetinis pasakojimas. Įstabios asmeniškos patirtys (Lukiškių kalėjimas ir jo realijos), sovietinius lagerius perėjusio senelio pamokymai, įsiterpiančios žinios apie giminę ir šeimą, visa ko sakymas tartum girdint mylimajai ir kalbant jai – iš tokių išgyvenimų ir laikysenų klostosi unikali šios lyrikos knygos pynė.

Susiję leidiniai



<p>Jeigu klaustumėte, kuo man patraukli Gintaro Bleizgio poezija, atsakyčiau – ji neatrodo vienareikšmė, skatina polemizuoti. Tekstai plečiasi iš sodrinamų patirtinių aspektų, ieškant jiems stuburo. „Taisyklingume“ G. Bleizgys vėl naudojasi išmėgintu ėjimu: poezijos subjektas atsiduria įtakų sferoje – dramatiškų aplinkybių, ryšio su kitais, emocinių impulsų. Jo gležna atmintis ne tiek rekonstruoja, kiek yra saistoma jutiminių postūmių, kurie sąlygoja perteikiamą tikrovės sampratą ir taip savotiškai „paaiškina“ (ne)loginę kūrinio seką. „Taisyklingume“ ne kiekvienas pavienis tekstas atrodo užbaigtas, nes poetas manevruoja: vieną jų pridengia kitu ar siejančiais punktyrais. Taigi leidžiant skaityti atskirus, tiesiog sunumeruotus tekstus, pasitikima ne diskrečiuoju, o konceptualiuoju, į visumą orientuotu knygos lygmeniu. Toks būdas turi pasekėjų (pvz., V. Stankaus „Iš veidrodžio, už“).&nbsp;</p> <p>G. Bleizgio poezijoje gyvybė klesti ne pati savaime, bet per įtrūkį, sudėtingą judėjimą, kuris lemia dvasios pranašumą prieš kūną. Laikinumo trauka („kad kūnas iš Žodžio atgal / į Žodį sugrįžtų“, p. 72) ir iš jo kylanti įtampa tebėra leitmotyvas, ženklinantis subjekto fatalumą ir kalbėjimo taikinį. Šiuosyk jis įvardytas taisyklingumo kategorija – trapia pertvara tarp visuotinai priimtų normų ir individualaus gyvenimo tvarkos. Klausimai, kas yra normalu, kai viskas atrodo (ne)taisyklinga, šioje poezijoje saistomi su tikinčiojo savimone. Tokį pasirinkimą sutelkia kalėjimo motyvas, paremtas išgyvenimu Lukiškėse ir tremtyje kalėjusio senelio patirtimi. Pastaroji teikia stiprybės nužmoginimo sąlygomis, ko gero, sąmoningai perteikiama proziškiausiai. Kalėjimas – ne tiek žymi nuopuolį, kiek žadina dorovinį nervą, apima aliuziją į skaistyklą, kūno / pasaulio kaip kalėjimo metaforą. Jei ne įterpiamas patikinimas tikrove, galėtum sakyti, kad nieko pernelyg negirdėto nepasiekta. Paradoksalu, kad kuriamas herojus yra pajėgus sujungti erdves kone astraliniu santykiu („ir jausmas (nuo pat vaikystės) / tarsi būčiau gyvenęs / visų jų kūnuose“, p. 15), tačiau psichologizuojamoje paralelėje įkalinimo patirtys gretinamos drąsiai, atsisakius nelygiavertiškumo dėl santvarkos, kaltės ir galimų priežasčių apskritai. Dėl to taisyklingumas čia ne daugiau nei abstrakcija, artima moralinei kategorijai, kalėjimo procesas – autonominei dvasinei padėčiai, kurioje išoriniai faktoriai nefigūruoja, tėra šalia subjekto.</p> <p>G. Bleizgio poezijai būdingas izoliuotas situatyvumas. Pasaulis, atskirianti kamera telpa pirmiausia į juos reiškiančius žodžius, tačiau naujojoje knygoje tekstai neapsiriboja intencionalumu, siekiama klausti. Pasirinkta tema taip pat yra atvira, o subjektas veiksnus ne fiziškai, bet žodžiais. Eilėraščiuose vartojama daugiau abstrakčios daugiskaitos (pvz., „mes turime / peržengti ribą nukirpti // visas apsaugines vielas“, p. 32). Be to, „Taisyklingume“ nesitenkinama &nbsp;vienatvėje sunkumą pakeliančiojo kankinyste. Kuriamas priartėjantis ir nykstantis, bet iš esmės palaikantis santykis su artimiausiais, svarbiausiais – mylimąja, kreipiamasi į Aukščiausiąjį. Dialoginis ryšys trina nelaisvo / laisvo asmens ar varžančio, prie ribinių patirčių vedančio pasaulio veikimo kontūrus, leidžiama kamerą lyginti su skaistykla, o situacijos akivaizdoje meilės, mirties motyvai atrodo skvarbesni. &nbsp;Nors santykis, kuriame „aš“ simetriškai siejamas su „tu“ („aš esu tu“, p. 19), kartais perauga į „mes“, išlieka atgręžtas į ego. Kalbantysis, turintis lanksčią tapatybę, pasirodo ne vien mokinys, bet ir artimas mokytojui. Tai atspindi bendrą G. Bleizgio poezijos pobūdį, kai siekiama sintetinti, apglėbti skirtingus kontekstus. Šia prasme tekstai intriguoja – skaitydamas negali žvelgti vienareikšmiškai.&nbsp;<br /> Vis dėlto nesinori viskuo aklai pasitikėti. Taip nutinka todėl, kad konceptualiai apmąstomas leidinys sudaro vienovės prielaidą, bet kalbėjimas jos neišduoda. G. Bleizgio eilėraščiai stiliaus požiūriu gana eklektiški – apeliuojantys pakylėjimais, tiesmukumu ar didaktika, aprėpia tolimas asociacijas, nors sunumeruoti it tęstinio teksto dalys. Renkamasi sutirštintą poetinį viražą („žybsinčios sniego šukės / mano delnuos“, p. 7; „paukščio snape devynbalsė / lakštingala kerinti / įsimylėjėlių širdis“, p. 65) priartinti prie buitinio lygmens („argi esu žmogus? / argi turiu kokią teisę?“, p. 58). Bendrai paėmus maniera reikalauja skaitytojo pastangų, bet svarbiausiose vietose semantika pateikiama ganėtinai aiškiai, susikalba su tradiciniu supratimu (pvz., „ir tylios / skaistinimo kameros -- // žinai // kai vedamas į apklausas / koridoriuje sutikdavau tave -- // rodės kad išnyri iš nesamo pasaulio“, p. 12; „pasauliui, kuriame esam įkalinti tarsi kalėjime“; p. 26). Autorius pajėgia modeliuoti, valdyti plačios skalės idėjinę semantiką (ir šia prasme stiprus bei žavingas), bet ji egzistuoja be neatkartojamo, įtaigaus vaizdinio (plg. „gūdžiausios girios“, „giliausia tamsa“ turi tą patį krūvį, yra sinonimiškos, emocijos diktuojamos asociacijos). Juos atsveria originalūs biografiniai, grifų polinkį mėsinėti turinčių apžvalgininkų savaime tarsi nevertintini intarpai (subjektas vienu metu yra simbolinė figūra ir „tiesiog žmogus“). Tačiau, bandant atskleisti būdus reiškiniui parodyti, nepajėgiama tirti, tik emocionaliai rodyti, kad jie intensyviai patiriami. Prisilietus prie reiškinio nusišalinama, tad subjekto akiratyje svarbus „kaip?“ pridengiamas klausimų virtine ar aptakia, apibendrinta leksika: „iš rupūžių pasaulio / žmonių žemės / nepažadėtosios // šiandien / kyla mano kalba“ (p. 56). Tarytum siekiama išsyk pereiti nuo žemiškų prie dvasios reikalų, potencialą atsakyti teikiant individualiai skaitytojo atsakomybei taip, kaip poetas atveria gyvenimiškus kontekstus. Savaime toks į atpažintumą nukreiptas posūkis įdomus ir savotiškas, o „Taisyklingumas“ – aukštesnio lygio nei „Kai sėlinsi manęs“. Knyga neabejotinai pilna, sirpinta. Tačiau poetinė aistra atrodo trumpalaikė suvokus, kad profesionalų „lygoje“ dalyvaujantis kūrėjas vis dar labiau tiki idėja, nei joje įsiterpia autentiška, sugestyvia kalba.</p> <p>Žurnalas „Nemunas“ 2015 02 24</p> <p>&nbsp;</p>
<p>Pasiklausome Mariaus Eidukonio vedamos Laisvosios bangos radijo laidos „Skaityti ar...“. Svečiuose – poetas Gintaras Bleizgys su naujausia knyga „Taisyklingumas“.</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">Laidos įrašo klausykimės&nbsp;</span><a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityti-ar-2015-01-07/" rel="nofollow" style="line-height: 1.6em;" target="_blank">čia</a><span style="line-height: 1.6em;">.&nbsp;</span></p>
2017 Rugsėjis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €