Du lagaminai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Du lagaminai

Du lagaminai
-69%
Autorius: Jutta Noak
Prekės kodas: 9789986398257
Pavadinimas Du lagaminai
Žanras novelės
Metai 2014
Psl. skaičius 120 p.
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-825-7
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 1.7 cm
Kaina: 6.37 € 2.00 €
Kiekis:  

Lyrinė proza, papildyta komiškomis istorijomis.

 

Kūrinių veikėjos – naivios, romantiškos keistuolės, nepritampančios prie šiurkščios realybės. Psichologines kolizijas išprovokuoja liga, mirtis, jausmų drama, emigracija, skirtingų tautybių ir epochų susidūrimai. 

Moralės svarstymų akiratyje atsiduria pažeidžiamiausi visuomenės nariai. jautriai įsiklausoma į žmogaus likimą, gerbiant jo kitoniškumą ir laisvę. Lyrinę prozą papildo komiškos istorijos.

Jutta Noak – autorinis pseudonimas (tikr. Vaitkienė) – gydytoja, rašytoja, Hamburgo autorių susivienijimo ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė, gyvena Vokietijoje, vadovauja lietuvių-vokiečių kultūros draugijai „Lit.art“.

„Viskas kinta... Baisiausia, mano pačios mintys viena kitai prieštarauja, konfliktuoja, ir metams bėgant staiga pastebiu, kad tai, kas anksčiau buvo labai svarbu ir tikra, kas, atrodė, kitaip ir būti negali, staiga pakito...“ – knygos autorė Jutta Noak.

Susiję leidiniai

Petitio
-55%
3.00 € 6.66 €


<p>Juttos Noak pavardė girdima nedažnai. Vokietijoje gyvenanti autorė rašo lietuviškai ir pastaraisiais metais dažniau išleidžia knygas, kuriose atskleidžiama ganėtinai turtinga kalba, sukabinama neprikišamai pateikiama patirtis ir fikcija. Novelių knygoje „Du lagaminai“ meilės poreikis, susvetimėjimas, sąmoningai pasirinktas atsiskyrimas, nesupratimas galėtų būti problematikos laukas. Tekstų dalyviai tarsi atklydę iš dviejų pasaulių – emigrantų ir pasilikusiųjų, tačiau nukamuoti fiziškai ir dvasiškai, nusipelnę vilties. Iš jų išsiskiria emigrantų, tų „žmonių su lagaminais rankose“, būties detalės: sugrįžtama į tėvynę tikintis, jog praėjęs laikas nepakeitė sentimentalaus prisiminimo, pabrėžiant lokalų erdvinį mąstymą. Vis dėlto tekstams negresia žydo, bėglio iš gimtosios šalies raudos ar priešpriešos su pasilikusiųjų padėtimi. Laikas matuojamas regima tikrove, asmenišku santykiu su aplinka bei žmonėmis, todėl svarbiausių novelių dalyvių likimas priklausomas nuo skaudžių išgyvenimų, apie kuriuos nerašo istorijos puslapiai.<br /> J. Noak tekstai „Dviejuose lagaminuose“ yra skirtingo lygio ir atrodo paradoksaloki: apsiribojantys situacijomis, tačiau sukomponuoti spontaniškai, neproporcingomis (vienur išplėtotomis, kitur skubiai praslenkančiomis) prisiminimų virtinėmis. Jų vėriniai gali pasirodyti staigūs, numanomi, kaip, pavyzdžiui, „Atklydėlis“, kuriame motinos netektį išgyvenanti veikėja prisiriša prie ją sekusio kapinių šunelio, ar „Avarinis namas“, kuriame senas, daug menantis daiktas iškalbingesnis už tiražuojamą naują. Leidinio kontekste netikėtumą lemia pasirinkta spontaniškumą sukabinanti pasakojimo perspektyva: nukreipta nuo kalbėtojo į veikėją. Dažniausiai ji įteikta pasakotojoms, turinčioms atsitiktinį, neišplėtotą ryšį su aplinka (tiesiog gydytoja, praeivė, draugė, kaimynų mergaitė), todėl jų dalyvavimas fragmentiškas, it sukomponuotas iš mizanscenų. Šios kalbančiosios egzistuoja tam, kad liudytų, išklausytų, nors nuo jų aktyvumo priklauso mums pateikiama teksto eiga: „Įžengiau pro lauko duris, girdėjau kažkokius garsus šalia jos durų, atpažinau gražuolį su uniforma. Atrodė lyg nesavas. Dar keletas uniformuotųjų nekantriai beldėsi į duris. Man priėjus vienas iš jų atsisuko ir grėsmingu, pavojų skelbiančiu balsu paklausė: / – Du bist ihre Tochter? / (...) Tylėjau, kas jiems tikriausiai reiškė „taip“ („Prakeikta žydė“, p. 27). Dominuojantis pasakojimo būdas primena kinematografinį veiksmo kūrimo principą, kai nesiekiama įsijausti ir nuosekliai analizuoti – matoma ir vertinama, kas „čia ir dabar“ patenka į regos lauką, taip valdoma intriga. Kai kuriais atvejais pasakotoja prisiartina, tik minutei tampa akivaizdžiai empatiška: „Manyje apsigyveno jų (iš kambario nebeišeinančios senyvos poros – N. B.) kvapai, garsai, mintys. (...) Kai numečiau svorio, mano nosis išilgėjo kaip jų, o eidama krypavau į šonus tarsi anties kojomis, priskyrusi ir save tai sparnuočių klasei, kuri prarado galimybę skristi“ („Paukščiai“, p. 39-40). Tačiau net ribinėse situacijose kalbančioji taip pat nusišalina, lieka statistė, stokojanti rimtesnio vaidmens. J. Noak dėstymas artimas diagnozėms (tikriausiai ne veltui tokie dažni su medicina susiję pasažai), kurias svarbu santūriai atskleisti, bet negydyti, greičiau užkrėsti – išvados, o gal paprasčiausia atjauta paliekamos drąsiau reaguojantiesiems, likusiems už teksto. Visa tai lemia dviprasmišką įspūdį: leisdama drauge judėti per tekstus, geriausiose novelėse („Varlė“, „Paukščiai“, „Viza“) J. Noak įgalina stebimus svarbiausius veikėjus įkūnyti simptomus – savarankiškas tiesas bei emocijas, tačiau menkiau pavykusiose jos tiesmukos ir be polėkio.<br /> Apskritai autorė geba pasakoti, palikdama žymių: šalia charakterių įsimena į žemę per laiką labiau susmegę nameliai, beržų kvapas kambaryje ar pinti kiliminiai takai, kurie emigrantams kuria atpažįstamų, kitur nerandamų namų jausmą, fiksuojami švelniai estetizuoti „elgrekiški“ ir „modiljaniški“ tipažų bruožai. Vis tik, nors pasakojimas kuriamas it laikant vaizdo kamerą, vaizdų kinematografiškais nesinori pavadinti: papildomos detalės į tekstus prisileidžiamos retai, labiau pasitikima įvykių slinktimi, nors jos beveik visada nebanaliai papildo aštrius kampus į mus atsukusius fabulos griaučius. Todėl J. Noak „Du lagaminai“ atrodo kaip mėginimas sugauti savaime vertingas kibirkštis, kartais spėti paskatinti iš tiesų sužibėti, kol jų neužgesino atsitiktinis gūsis.</p> <p>2015 01 08&nbsp;savaitraštis „Nemunas“</p>
<p><em>Šių metų gruodžio pradžioje apsilankiau Hamburgo lietuvių bendruomenės surengtame kaunietės, šiandien – hamburgerietės, kadaise – gydytojos, dabar – rašytojos ir poetės, Juttos Noak naujos novelių rinktinės „Du lagaminai“ pristatyme. Jame dalyvavo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorė Janina Riškutė, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė spaudai Dalia Henke, lietuvių hamburgeriečių gimtosios kalbos mokytoja ir jų publikacijų redaktorė Salomėja Böttcher, kiti smalsūs skaitytojai. „Du lagaminai“ (tik „be sniego“): pavadinimas keistai susijęs ir su Kęstučio Navako „Du lagaminai sniego“, ir su mano pačios „Iš dviejų renkuosi trečią“... Matyt, pasirinkti iš dviejų tikrai nepaprasta! Apie šiuolaikinius pasirinkimus, jų baimę – ir šis mano tekstas, į kurį pasistengiau sudėti tai, ką atradau tarp Juttos Noak knygų eilučių...</em></p> <p><em>„Labai svarbu suprasti, ko ir kodėl bijome, kaip išreiškiame baimę ir kokiais būdais ją įveikiame, nes tai sudaro mūsų esmę.“</em></p> <p>Emilis Durkheimas</p> <p><em>„... jaučiausi, kaip prisukama lėlė, nematomų likimo rankų keliama ir verčiama judėti.“</em></p> <p>Jutta Noak</p> <p>Panirę į kasdienį pasaulio žinių šurmulį, nieko taip aiškiai negirdime kaip visa persmelkiantį pranešimą, kad mūsų laikai – tai baimės ir pavojų amžius, kad šiandien gyvename lydimi nuolatinės emigracijos ir atsitraukimo nuotaikų. Sykiu guodžiame save, jog niekados dar nebuvo saugesnių ir geresnių laikų nei šie, kai mus supa patogumus žadanti buitis, kūniškas komfortas, kasdieniai laisvo vartotojo džiaugsmai, socialinės garantijos ir kelionių po įvairias šalis galimybė... Kelionė po pasaulį ir ją lydinčios baimės... Toji per amžius netylanti tema... Atrodo, kad šiuolaikinė Europos, o konkrečiau – Lietuvos, karta yra būtent emigrantų karta, subrandinta netolimos mūsų praeities, istorinių pamokų ir mokytojų idėjų. Visokeriopo išsilaisvinimo idėjos Europoje klestėjo prieš tris dešimtmečius, nors tada niekas nežinojo ir dabar nežino, kas nutiks rytoj, tačiau tada ir dabar pažinojo ir pažįsta savo charakterį, skonį, energijas, žino savo vidinį atsaką viskam, kas vyksta aplinkui. Išlaisvėjusi karta, šiandien apdovanota pasirinkimo galimybėmis, neretai ignoruoja aštrias dilemas ir, jų užklupta, nesirenka nei „už“, nei „prieš“, o tik galimybę būti „tarp“.</p> <p>Jau antrą dešimtmetį Hamburge gyvenančios kaunietės, gydytojos Juttos Vaitkienės-Noak gausus mišraus žanro rašymas apie gyvenimą už Lietuvos ribų – kaskart į ją sugrįžtant – suteikia savotiškų atsakymų į daugelį klausimų apie žmogaus kaip emigranto baimę. Baimė, anot Noak knygų herojų, tik nedidele dalimi yra žmogaus vidinė būsena. Didžiausią baimę ir netikrumą mūsų viduje sėja aplinka, čia ir dabar supantis pasaulis. Baimę į mus perkelia išorinės jėgos, valdančios permainas, nukreipiančios mūsų gyvybinę energiją ir kūrybines galias ten, kur paklūstame bendruomenės gyvenimo ritmui, prisitaikome, tampame vieningi ir net panašiai mąstantys...</p> <p>Kadaise žmonės keliavo toli, genami baimės nenustoti gyvenimo vilties, dabar keliauja, kad išmoktų nenusivilti. Juttos Noak novelės, eilėraščiai ir jos du romanai netiesiogiai, bet nuoširdžiai byloja apie svyravimus tarp baimės ir vilties. Ši tarpinė būsena jos rašyme – tai pasitikėjimo savimi pamokos, pratybos, nukreiptos ne į nusivylimą, o į tikėjimą ir atvirumą nuotykiams, lydintiems sėkmės link. Viltis yra aukščiau baimės, ji nėra pasyvi ir tai – ne tuščias žodis. Viltis moko vidinių tikslų, kurie ilgainiui virsta veiksmais, kviečiančiais kelionėn. Joje slypi mūsų nuolatinio asmenybinio tapsmo ir virsmo esmė. Viltis moko netoleruoti nepastebimo ir nematomo pastumdėlio gyvenimo, priimančio viską „kaip yra“. Viltis – tai pastanga nukreipti savo gyvybines jėgas ten, kur jų reikia baimei atremti, duoti savalaikį atsaką išorinėms jėgoms, kasdien kuriančioms ir palaikančioms nerimo įtampą.</p> <p>Viltį renkasi ir pagrindinė Noak romano „Petitio“ herojė, jauna mergina, turinti prototipą – pačią autorę. Ji ieško būdų išsivaduoti iš slegiančios, jos – ruso ir vokietės vaiko – kilmę pajuokiančios totalitarinės sovietinės sistemos, kurios dalimi yra ir gimtoji Lietuva: „Išsivadavimas iš jų [vidaus prieštarų] tapo vos ne pagrindiniu gyvenimo uždaviniu ir sutapo su vidiniu troškimu kuo greičiau išsiveržti iš prievartinio dvilypumo“ (33 p.). Ryžtas ir pasirengimas emigracijai į mamos ir protėvių žemę – Vokietiją, jaunystės svajonės, susijusios su šiuo svarbiausiu gyvenimo žygiu, buvo didysis „Petitio“ herojės išsilaisvinimas. Romane nerasime aprašymų, susijusių su buitiniais kraustymosi į kitą šalį sunkumais ir valstybinės sienos kirtimo nuotykiais, jame neišryškinami ir politiniai niuansai, būdingi sovietmečio eros emigrantų literatūrai. Įdomu tai, kad „Petitio“ išties yra naujojo, šių dienų, amžiaus romanas apie senojo, sovietmečio, amžiaus emigraciją. Romanas nuaustas iš prisiminimų, gal todėl jis, regis, neapima visų šiuolaikinio žmogaus, migruojančio po pasaulį, būsenų, jausmų, įtampų, kaip ir nesiekia atspindėti visų jaunosios herojės prisitaikymo užsienio šalyje pakopų. Herojė, kuri, beje, neturi vardo ir pasakoja nuo pirmojo asmens, gana plastiškai ir natūraliai, tarsi žvitri, ištverminga žuvis įveikusi upių deltas, išvyksta iš Lietuvos ir pasineria į gyvenimą Vokietijoje. Ji plaukia paskui jausmus, užplūdusius ją naujoje, išsvajotoje tėvynėje, tarsi tai būtų seniai pažįstama šalis, pagaliau tapusi tikrove, kurios tiek laukta savo laisvės siekiančiu vidumi ir tiek į ją įsijausta kaip į mamos vokietės istoriją. Vis dėlto nauji jausmai naujoje vietoje heroję gerokai nustebina: „Ko iš tiesų nesitikėjau – kad čia, Vokietijoje, sustiprės požeminė srovė ir nelauktai prasiverš jausmai [Lietuvai]“ (165 p.). Įveikusi kelią į įsivaizduotą laisvės šalį, jaunoji kaunietė susiduria su nauja, dar stipresne – emigranto laisvės – problema ir nuolatine baime, išsiliejančia per dvejonę. Herojė visaip save kamantinėja, bandydama atsakyti, kokia turėtų būti ta nauja laisvė, ar ji iš viso įmanoma, kaip ji turėtų atrodyti ir kur jos ieškoti: „Jaunam žmogui reikia leisti paklaidžioti, kad lengviau save atrastų“... „Ar gyvenimas, telpantis miegmaišyje ant pliko grindinio, šildantis šonus šalia gulinčio šuns, suteikia laisvę nuo visų įsipareigojimų? Ar tai – tik saviapgaulė?“ (126, 307 p.). Romanas prasideda ir baigiasi klausimu: „Kas aš esu?“ Jame nėra kulminacijos ir atomazgos, kaip jos turbūt negali būti ir tikrame, su emigracija ir pasitraukimu susipynusiame gyvenime, sukurtame iš atskirų, vis naujo asmenybinio tapsmo ruožų. Gal dėl to „Petitio“ herojė kiekvieną savo gyvenimo tarpsnį palydi ne įtampa ir atoslūgiu, o nerūpestingu panelės juoku: cha, ha, xa… Juokas visur skamba vienodai, tik rašomas skirtingai, ir romane išties gausu jaustukų trimis kalbomis, žyminčiomis skirtingus herojės šmaikštumo atspalvius: lietuvišką „cha“, vokišką „ha“, rusišką „xa“. Herojė ieško jai būtinos kalbų sankirtos ir eksperimentuoja, kviečiasi pagalbon paprasčiausią jaustuką, kuriuo galėtų išvaikyti nemalonius abejonės jausmus tam, kad tik nusivylimas neįsibrautų į jos svajonę...</p> <p>Kitose Juttos Noak knygose, parašytose įvairiu gyvenimo laiku ir įvairiais žanrais – novelėse „Du lagaminai“, „Uždaras ratas“, „Lietus“, eilėraščių rinktinėse „Tapsmas“, „Sraigtiniai laiptai“, „Minčių dvikova“, romane „Pabudimas“ – siekiama atsakymų į tokius globalius klausimus kaip: Kas mes tokie? Iš kur atėjome? Ką veikiame šiame pasaulyje? Ko norime iš jo? Kur keliaujame? Kas mūsų laukia? Jei tai būtų tik Juttos Noak susirūpinimas... Šiais klausimais ji atliepia ne vieną ir ne tik mūsų laikų filosofinį traktatą, tačiau visa tai jos rašymui suteikia daugiaplanį matymą... Pagrindinė meno savybė, anot Ortegos y Gasseto, yra įvairiaplanis stebėtojo veiksmas, nors šią filosofo mintį turbūt derėtų taikyti Juttos Noak rašymui atsargiai ir iš tolo. Vis dėlto, jei rašytoja kreiptų dėmesį vien į buitį, objektus ir daiktus, jos rašymas būtų pernelyg paprastas. Literatūroje bendresne prasme niekas mums nepraneša, kokie turi būti aplinkos aprašymai ir herojai. Turime pamatyti viską savo akimis ir kartais pamatyti iš tolo, per asociaciją. Sakoma, jog asociatyvus suvokimas yra vienas teisingiausių... Tapybos tikslas irgi yra suteikti mums išsamesnę, išbaigtesnę įprastinio gyvenimo viziją, tačiau tikroviškas reiškinių vaizdavimas neretai pabrėžia tik tai, jog vaizduojamojo iš tikro nesama... Turbūt gerai, kad Juttos Noak rašyme kartais pasigendame aiškios pasakojimo linijos, ir jos novelių, eilių, romanų herojai protarpiais atrodo keistuoliai, mėgstantys suverti mintis į netikėtus derinius. Pavyzdžiui, viename iš „Petitio“ fragmentų medicina sugretinama su antropologija, mokslas – su literatūra, nepateikiant paaiškinimo, kodėl tai daroma: „Vyliausi, kad piestu pasistojęs plaukas, blitz signalais sudirginęs šaknį, pasieks kažkurį smegenų pusrutulį ir kiekvieną jo žodį, gestą, žvilgsnį palaipsniui sujungs į vieną sistemą. Ar galėjau aš savo įgimtomis paranenormaliomis smegenimis tikėtis kažkokios sistemos, kai joks mokslas tokio menko mikroorganizmo kaip aš dar nėra ištyręs ir aprašęs, tuo labiau priskyręs kokiai nors rūšiai, klasei, šeimai?“ (118 p.).</p> <p>Sakinių ir pasakojimo keistumas byloja tai, jog ne viską, kas mus supa, galima aprašyti aiškiai... Gal Juttos Noak atveju tai liudija apie nelengvą derinį tarp skirtingų epochų, kuriose brendo ir gyveno skirtingi jos knygų herojai? Kai sakome „epocha“, įvardijame tai, kas dabar baigiasi, arba tai, kas tik prasideda. Gyvenimas tarp įvairių epochų – tai mūsų gyvenimas kartu, todėl nebūna grynuolių, kurie priklauso tik praeičiai arba dabarčiai. Šią mintį patvirtina „Petitio“ pagrindinės herojės emigracijos istorija ir kitų Juttos Noak knygų herojai. Minėtasis Ortega y Gassetas yra sakęs, jog karta – tai ne žmonių masė, o socialinis kūnas, turintis savo mažumą ir daugumą, jog karta yra tarsi vyriai, kurie nukreipia istorijos, sykiu ir – žmogaus istorijos, judėjimą. Kiekvienai kartai būdingas tam tikras „gyvybinis aukštis“, iš kurio žvelgiant buvimas pasaulyje atsiveria skirtingai. Štai „Petitio“ pagrindinės herojės charakterio spontaniškumas parodo, kad mes netrunkame atsirinkti tarp to, ką galima sukurti, ir to, kas paveldėta. Tai, kas padaryta kitų kartų, mums atrodo tarsi padiktuota, nepajudinama, visiems laikams išbaigta, o mūsų spontaniškumas, jausmai, idėjos neatrodo išbaigti ir teisingi... Vis dėlto Juttos Noak herojų gyvenime įžvelgiame aiškų norą eiti išvien su nauja epocha, nes senoji, kuri, vienaip ar kitaip, yra tapatinama su sovietine, sukėlė jiems daug sunkumų ir vidinės sumaišties. Šias nemalonias aplinkybes, susijusias su senąja epocha, Juttos Noak herojėms – jaunoms moterims be konkrečių vardų – atsveria gyvenimo prasmės naujoje epochoje ieškojimas...</p> <p>Kartais rašytoja savo novelėse, eilėraščiuose ir romanuose tarytumei pati savęs nedrąsiai klausia, ar teisinga būti ištikimam dabarčiai ir negirdėti praeities autoritetų. Gal tokių autoritetų jos herojai kaip tik ir stokoja? Gal tie autoritetai išsibarstė kaip tikrieji Juttos Noak šeimos ir giminės, kilusios iš Rytų Prūsijos, nariai, išblaškyti po pasaulį dėl tarpusavyje sukibusių jų vokiškos-lietuviškos istorijos puslapių? Apžvelgiant Juttos Noak skirtingais laikais parašytus tekstus, taip pat jaučiama, kad autorė bando suteikti nemenką reikšmę jaunystės ir senatvės epochų ritmui – tokiam akivaizdžiam žmonijos kartų istorijoje. Rašytoja tarsi nesąmoningai išreiškia mintį, jog retai kada žmonės yra gyvenę taip nesuprasdami savęs kaip dabar...</p> <p>Juttos Noak mišraus žanro rašymas liudija, jog kiekvieno žmogaus gyvenime egzistuoja iš anksto nubrėžta orbita, kurios liniją atsitiktinumas iškraipo, palieka linkių ir plyšių, tačiau jos nenuvertina. Istoriją galima išpranašauti... Neaišku, ar šito siekia rašytojos herojai, tačiau gyvenimas jiems nėra išorinis procesas, susidedantis iš atsitiktinumų. Gyvenimas nėra ir įvykių seka, paklūstanti tam tikram dėsniui, o vidinis procesas, kurį Jutta Noak kartais bando atskleisti per tiesioginę savianalizę. Viename iš interviu „Kauno dienai“ ji yra sakiusi: „Ilgas ir paslaptingas pažinimo takas į save, nusitęsiantis į ieškojimų begalybę. Jis pasmerkia amžinai priklausomybei ir kančiai... Jeigu visus jausmus privalėčiau vienu žodžiu išsakyti, tai jis būtų – baimė. Kito atitikmens nesugebu rasti: baimė ir neužtikrintumas lydėjo visą mano vaikystę... Ar rašymas suteikia prasmę pačiam gyvenimui?.. Sau esu atsakiusi, kad gyvenimo prasmė – jos siekyje... Esant konfliktui su žiauria, juoda kasdienybe, rašymu kažkiek nuo jos atsiriboju, o troškimas, kad būtų kitaip – šiek tiek išlaisvina...“</p> <p>Ko tik žmonės neišgalvoja, kad gyventų prasmingiau... Mūsų gyvenimas yra kupinas svajonių apie geresnį gyvenimą, nei tą, kurį gyvename. Viena svajonių pusė yra gėrio siekimas, bėgant nuo savęs, tačiau kita – savęs provokavimas, bėgant nuo blogio. Štai toji antra svajonių pusė ir yra vilties pamokos. Ir jos, kaip liudija drąsūs Juttos Noak ieškojimai, pasitelkiant mišriuosius žanrus, išmokstama. Niekas negyvena be svajonių, tačiau jos ne visados atveria kažką nauja, o tam, kad tai nutiktų, reikia, anot rašytojos iš Kauno ir Hamburgo, jas giliai pažinti ir užrašyti… Tegu ir medituojant apie sudėtingus ir sykiu paprastus, tačiau sunkiai atsakomus, gyvenimo prasmės ir savo mišrios tapatybės klausimus…&nbsp;</p> <p><a href="http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-12-16-dalia-staponkute-drasaus-zmogaus-baime-ir-rasymo-prasme/125405" rel="nofollow" target="_blank">bernardinai.lt</a> 2014 12 16</p>
2018 Spalis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Neregimieji
Roy Jacobsen
Nominuotas 2017 m. Man Booker International premijai 
8.50 €
Peliukas ir Liuka
Kerry Shawn Keys
SKIE-ME-NUO-TA  KNY-GE-LĖ  VAI-KAMS
6.00 €