Nepaslaptis tokia balta

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Nepaslaptis tokia balta

Nepaslaptis tokia balta
Autorius: Ramutė Skučaitė
Prekės kodas: 9789986398486
Pavadinimas Nepaslaptis tokia balta
Žanras eilėraščiai ir proza
Metai 2015
Psl. skaičius 120 p.
Įrišimas kietas
Dailininkė Jūratė Račinskaitė
ISBN 978-9986-39-848-6
Išmatavimai 24.7 cm x 14.5 cm x 1.5 cm
Kaina: 5.00 €
Kiekis:  

Eilėraščiai ir proza

Sužinojau meilės skonį, 
Sužinojau skausmo skonį, 
Atskirties ledinį skonį
Sužinojau. 
               Ar mažai?

Ramutė Skučaitė

Klasikinio skambėjimo eilėraščių ir autobiografinės prozos miniatiūrų vientisa knyga. Jos skaitytojai matys dramatiško poetės gyvenimo kelio ženklus, persikeliančius į meninį vaizdą ir įgyjančius bendrinančių reikšmių. Tarp jų – supratimą, kad ir gera, ir bloga priklauso žmogaus patirčių pasauliui.

Poetei Ramutei Skučaitei už knygą „Nepaslaptis tokia balta“ 2016 metais įteikta Poezijos pavasario premija. 

 

Susiję leidiniai



<p>Pastarųjų metų Ramutės Skučaitės knygos – „Varinis angelas“ (2006), „Tamsiai ir šviesiai matys“ (2013) ir „Nepaslaptis tokia balta“ (2015) – susideda į triadą, kurią vienija atminties tema. Jų išskirtinumą lemia tai, kad poetė derina poeziją ir memuaristinio teksto intarpus, iš pradžių vadintus užrašais, vėliau „eilėraščiais ir ne“, o šįsyk – proza. Be abejo, kiek stebina, kad per tiek laiko negebėta nuspręsti, kuo laikyti prie poezijos derinamą dienoraštišką, fotografiškai iškalbią miniatiūrą, juolab kad jų funkcija nekinta: tai įžodinta <em>meninės atminties</em> reiškimosi erdvė. Iš visų trijų knygų, rodos, „Varinis angelas“ kiek kitoks turiniu: joje daugiau žaismės tarp teksto vaikams ir suaugusiesiems, tik nujaučiamo metafizinio nerimavimo, lūžio taškų. Pastarųjų metų knygos išleistos po ilgesnio laiko – atviresnės, skaudesnės. Poetė priklauso kartai, kuri dar pamena tremtį į Zimą, suvokia pokario žmogaus netektis, šalia kūrybos ir kaip kūrybos kontekstą juos reflektuoja iš šiandienos, taip savotiškai užpildydama ir pakreipdama tremties literatūros sritį. Tai buvo itin ryšku knygoje „Tamsiai ir šviesiai matys“, kai pagrindas tokiam proziniam intarpui rastis buvo kalbėjimo situacija, nurodanti ne tiek, <em>kas</em> buvo po nedetalizuojamos tremties, išnykus elegantiškam, vakarietiškos prancūzų kalbos niuansais aprašomam vaikystės pasauliui, o labiau perteikta, <em>kaip</em> viskas atrodo įgavus iš biografijos neišbraukiamų patyrimų ir sutikus / prisiminus žmones iš šiandien mįslingai atrodančio anuomet. Galiausiai daug akivaizdesnę liudijimo svarbą naujojoje knygoje „Nepaslaptis tokia balta“ suvokia ir autorė: „Senoviški įrašai jų reverse (...), juos vienija laikas. Dabar man atrodo, kad juos vieniju ir aš. (...) Jungtis tai ar mano vaizduotės vaisius, kad yra toji jungtis: patvari kaip atvirukų popierius, kaip rašalas, kaip anos moters buvęs gyvenimas, kaip mano – esamas ir kažkieno – būsimas. / O juk viso labo – atvirukas.“ (p. 104-105). Galimybė būti laidininke, savotiškas „kraujotakos slaptažodžio tikslumas“ (p. 73) tekstuose yra labai svarbūs, pateikiama informacija – autentiška, ja siekiama likti teisinga sau, o poezijoje liudyti įprasmintą kūrybinę tiesą.</p> <p><span style="line-height: 1.6em;">Atsiminimo fragmentą autorė geba pateikti taupiai, bet vaizdžiai:</span></p> <p>„Permatomas – perkeičiamas – peršviečiamas pasaulis. Tokį tepamatai pro stiklo šukę, kadaise meiliai vadintą <em>stikliuku</em>. (...) Neįmanoma, nebeįtikima išvirkščioji anos tikrovės pusė, pavasariop parsinešta kumštinėj pirštinėj arba megztuko kišenėj iš atitirpstančių daržų, iš tais pačiais stikliukais keistai mirguliuojančio – lyg judančio – žvyro prie subombarduotos sinagogos.<br /> Nusikalstama tikrovės pusė, atsiradusi iš saulės atšvaito ir žudančios jėgos.<br /> Persverianti pusė – tik vaikui teatleistina.“ (p. 86-87)</p> <p>Lyriniai R. Skučaitės prozos intarpai artimi taip pat prieškario Lietuvos inteligentiją fiksuojantiems Juditos Vaičiūnaitės atsiminimams „Vaikystės veidrody“ (1996): daugiau kreipiamasi į tai, ko netenkama, nei esama, tarsi siunčiant ir gaunant paauglystėje rašytas žinutes į vietas, kurios tik atmintyje turi kitus kontūrus. Tačiau istoriškumas dėmesį nukreipia nuo savistabos (kalbantysis svarbus tiek, kiek jam lemta prisiminti, būti pamačius) ir situaciją palieka atvirą, o daugeliu atvejų ir viltingą kaip atsikartojančius baltumos, šviesos pro tamsą motyvus, kurie įrašomi ir į knygų pavadinimus.<br /> Vis dėlto pagrindiniai autorės tekstai – ne memuariniai, o paisant puikios klausos parašyti poetiniai, iš kurių R. Skučaitę atpažįstame geriausiai pirmiausia kaip vaikų poetę, grakščius, lengvai skaitomus tekstus. Dabar knygoje „Nepaslaptis tokia balta“ poezija pasirodo tartum kita, parabolinė, patirties sritis: nors kai kurie paremti būtent kraštutiniais, minėtais istoriškais momentais, apie kuriuos kalbama memuarinėje dalyje, tačiau poezijoje mąstoma apie bendražmogišką patirtį, jiems sukuriama atskira estetinė, simbolinė tikrovė:&nbsp;</p> <p>„Kažkas atgyja sieloj, vėl apmiršta&nbsp;<br /> Ir vėl atgyja – per raides, per šneką,&nbsp;<br /> O kraujas upėm, vandens – venom teka.<br /> Nauja kalbos dalis staiga iškyla,<br /> Veiksmažodžiai neveikia, žodžiai skyla,&nbsp;<br /> Daiktavardis užbraukia daikto vardą“ (p. 53)&nbsp;</p> <p>Taigi R. Skučaitės poezijoje „mano“ geba tapti „mūsų“. Jos poezijoje daug nestabilumo nuojautų, būsenų, tačiau atsargiais, nuasmeninančiais brūkšniais užrašoma subjektyvi istorija tampa stabiliausia terpe, iš kurios gali visa kilti, kur nugulti. Rašoma ne vien suvokus pokyčius laike, kurie drausmina balsą ir neleidžia jos rašomam teminiam tekstui (pavyzdžiui, apie tremtį) perimti desperatiškos, tūžmingos intonacijos. Labiau pasižymimi kasdieninės kalbos ir poetinės kalbos nuotoliai, kuriuos skirti (kaip kalbėti, norint tai pasakyti) ne kiekvienam autoriui pavyksta nesumaišant, nepertirštinant. Būtent tokius R. Skučaitės tekstus norisi vertinti labiausiai. Vyraujančią nuostatą galimai palaiko ir savitvardos, ilgo nutylėjimo (paslapties-nepaslapties) laukas, kai liudijimas virsta ne dabarties, o atminties dokumentu: „Paslėpta žemėj suplėko / Po vakar išskridusiu uosiu. / (...) / Žemėj pėdos nesavos / Nežino, kad žemė uosio“ (p. 10). Knygoje šie momentai reflektuojami, tačiau vis dėlto paties liudijimo, rodos, mažiau nei ankstesnėse. Nesvarbu, kokiam žanrui bus panaudotas, jis tampa moraline kategorija: <em>panorėti prisiminti</em> – vertingiau nei vien žinoti.&nbsp;<br /> Tokie sinkretiniai dvižanriai leidiniai atrodo reiškinys, dar kartą parodantis, kad autoriaus gyvenimo ir kūrybos pasauliai artimai vienas kitą maitina. Sąmoningai pateikiami kontekstai (pvz., „Nepaslaptis tokia balta“ telpa pamestas melagingas laiškas, kuriuo mokytoja ketino išgelbėti nuo tremties, liudijimas apie pogrindines organizacijas ir 1949 m. rašytos poetės eilutės) papildo, palengva guldo į kūrybinį, praplečia biografinį palikimą ir gali būti skaitomi atskirai. Viena vertus, tai gali pasirodyti gana drąsus žingsnis: poezijoje netarti prozos intarpuose įtakingo ir reikalingo „aš“ ir vis tiek nebijoti apnuoginti, iš ko gimsta ši nuasmeninta poezija, kita vertus, natūralu. Tikrovės momentas, kreipimasis per subtilią, iškalbią detalę, per ją suintensyvėjusi psichologinė situacija, o ne visuotinės žinios kuria pasitikėjimą R. Skučaitės žodžiais ir skiria juos iš kitų autorių (R.Stankevičiaus, E. Drungytės), kurie pastaruoju metu prisitraukia poezijoje siekia aktualizuoti tautai reikšmingus momentus: „Ateikit po darbų su puodeliu. / Ugninio viralo aš jums įpilsiu. / Atšildyt noriu. (Noriu – tai galiu.) / Atšildysiu. Gal ką ir pamaitinsiu. / (...) Baltumas – atskiras. Bet viralas – bendrai. / Negali nei atskirti, nei dalyti / Manęs ir tų, kuriuos dabar kviečiu, / Kurie man duonos nedavė, bet davė / Visas miglas – visų baltų mirčių, / Giedodami sidabro giesmę – <em>Ave</em>“ (p. 15). Tekstuose svarus ne vien kontekstualus išvykimo–grįžimo, gyvenimo–mirties faktas, o <em>kaip</em> tai iš tiesų yra pamatyta: šaltis, skurdžios realybės paradoksalumas, kurį R. Skučaitė geba pasverti gailestingumo, gėrio pusėn.<br /> Skaitant pora metų anksčiau pasirodžiusią „Tamsiai ir šviesiai matys“ stebino sprendimas rašyti dvižanrę knygą, skirtingų tekstų susikalbėjimas. Vis dėlto „Nepaslaptis tokia balta“ šalia jos atrodo blankesnė, silpnesnė. Autorės stiprybę atskleidžia ne vien gera klausa, puikiai išmanomas klasikinio eilėraščio karkasas, bet ir užrašoma patirtis, kai ji tinkamai artikuliuojama arba konceptualiau pateikiama, atrenkama. „Nepaslaptis tokia balta“ atrodo pastarosios knygos tąsa, rašyta tuo pačiu atsikvėpimu, palengva nuo tremties prisiminimų vedanti prie šiandienos, nuo kolektyvinę atmintį žadinančio prisiminimo prie labiau vyraujančio kamerinio išsikalbėjimo apie ateities nuojautą, taigi praeities apžiūrėjimas dabartyje retesnis. Knygoje mainomos temos nuo gausių pastebėjimų apie kapitalizmą, senatvę prie tremties ar (dvasios) artimųjų. Tačiau dėl to knyga neturi aiškios struktūros, eilėraščiai ir proza komponuojami pagal motyvuose atsišaukiančias smulkias potemes, todėl aiškesnė tekstų atsiradimo motyvacija kokybės požiūriu kartais kelia klausimų. Nors negali abejoti pasakymo tikrumu (ir knygos pobūdis jį savaip žada), skirtingų žanrų tekstų įtaiga ir kokybė skirtinga, todėl atidesnės atrankos, kitaip nei knygoje „Tamsiai ir šviesiai matys“, šįkart pristigo. Tyloje skendinčios senatvės motyvas, nušviestas krikščioniškos pasaulėjautos, tiesos bylojimo ir abejonės dėl nesupratimo motyvai monotoniškai atsikartoja tiek prozos, tiek poezijos tekstuose ir ją silpnina, darydami vidutine poezija. Taip palengva mažinama estetinė distancija ir kyla abejonė, ar jie netaps tik ataskaita sau: „Kad tik nepasilikus! Nes tada / Reikėtų viską pakartot iš naujo. / O kas tokias aukas beatnašauja, / Ir ką betraukia tos aukos nauda?.. (p. 106). Tokiu atveju gali pasijusti patekęs į svetimos nuoskaudos epicentrą, negalvodamas, ar iš tiesų esi šio teksto adresatas. Taigi netenkama tos gravitacijos, kurią turi ir konkretesnis meninės atminties pamušalas, kuris leidinį pastiprina.&nbsp;<br /> Apskritai R. Skučaitės žodžiai atpažįstami iš taupios, spalvinės poetinio teksto simbolikos, kuri „Nepaslaptis tokia balta“ reikšmingiausiai formuluojama gyvybingos geltonos spalvos motyvu: auksinio rudens, ankstyvojo šalpusnio, saulės šviesos ženklu. Ko gero, jos semantika aprėpia dvi laiko sritis – paauglystės ir senatvės, – kurias autorė labiausiai linkusi reflektuoti. Galiausiai artėjama prie paradokso: „Netvari ta tikrovė. (Iš tikrųjų – be galo tvari.) / Teka paneigtas laikas. Reikia būti, nereikia nebūti. / (Apie daiktus tik šitaip. Juos turi, bet išties neturi.)“ (p. 44). Būtent taip atrodo ir jos aprašomas permainas patyręs, dvejojantis subjektas. Net jei knygą gožia neišlaikoma kalbėjimo distancija, skirtingų idėjų ir temų turima kelioms skirtingoms linijoms, ši knyga įsitraukia į R. Skučaitės knygų „trilogiją“. Ji parodo, kaip mokant atsakingai kalbėti apie tai, kas ilgai laikyta ar tarta pusbalsiu, galima daug pasakyti.</p> <p>Neringa Butnoriūtė. Mėnraštis „Metai“&nbsp;</p> <p>&nbsp;</p>
<p>„Ramutė Skučaitė nepaliauja stebinti“, – pastaruoju metu ši frazė vis labiau ima panašėti į šablonišką šūkį knygų mugės reklamoje: pagražinta įvairiais papildiniais ji skamba kaskart pasirodžius naujai rašytojos knygai. Toks nuomonės apie konkretaus autoriaus kūrybą vieningumas dažnai skatina vidinį skaitytojo pasipriešinimą naujam kūriniui (na, negali juk būti visada tik gerai, juolab žinant, kad literatų amžius retai koreliuoja su produktyvumu, o produktyvumas – su rašymo kokybe...). Panašios, kiek pašiauštos mintys sukosi galvoje renkantis apžvalgai Skučaitės rinkinį „Nepaslaptis tokia balta“.</p> <p>Pasišiaušėlės gan greitai, pervertus vos keliolika pirmųjų puslapių, netruko priglusti. Pastangos žūtbūt atkapstyti leidinyje blankesnių žodžių derinių ar skurdesnės stilistikos pavyzdžių pamažu užleido vietą ramiam skaitymui. Regis, būtent į tokį skaitymo būdą pamėgusius, santūrius, susimąsčiusius skaitytojus nutaikyta ši knyga. Nutaikyta visai neblogai. Ir neprašauta. Kita vertus, labai stebėtis turbūt ir nereikėtų: eilėraščių ir memuarinės prozos derinį Skučaitė pasirenka ne pirmame leidinyje (gal tai jau laikytina individualia žanro specifika?), tad „ranka atmušta“.</p> <p>Labiau stebina kone 20 metų trunkantis autorės kūrybinis renesansas –­ kasmet po vieną ar kelias knygas. Sugebėjimą nesikartoti, nesusipainioti tarp adresatų, aktyviai rašant įvairiomis manieromis ir skirtingoms amžiaus grupėms (o kur dar vertimai), turbūt galima laikyti vienu iš Skučaitės ypatingumo ženklų. Ir nors pati rašytoja nesyk deklaravo neskirstanti poezijos į vaikų ir suaugusiųjų, „Nepaslaptis tokia balta“ – leidinys subrendusiam skaitytojui. Knygoje neabejotinai (ne tik pagal skaičių, bet ir pagal kūrinių siunčiamos žinios dimensiją) dominuoja poezija. Tačiau aiškiausi pranešimai skaitytojui, apie ką, su kuo ir kaip ši poezija kalba, išreikšti proziniuose intarpuose: <em>Sakau tiek, kiek noriu pasakyti. Kiek sau leidžiu. Kiek galiu. Šitie –­ dabar ištarti, parašyti –­ žodžiai uždengia kitus: tebūna tiems kitiems ramu</em> (p. 63).</p> <p>Nors visi sudėlioti į rimuotus pos­mus, tie uždengiantys žodžiai eilėraščiuose taip pat nevienodi, kaskart skirtingai ištariami, vis apie kitoniškus dalykus. Vietomis jie primena bandymus sustatyti maršruto nuorodas ateities kelionėje, nebesuteiksiančioje galimybių žvalgytis į pašalius (<em>Prašyk, / Kad šitaip ir būtų – / Tau gražų drabužį pasiūtų, / Upės potvyniais grotų, / Žuvys eitų iš proto...,</em> p. 28), vietomis kiek sentimentaliai žymi eilinį patirties ir vaikystės atradimų džiaugsmo sąlytį <em>(Į vakarą vėjas nykus – / Toks, tarsi niekad nebūtas. / Nubėgs per akmenukus / Avytės iš ežero putos,</em> p. 43).</p> <p>Dauguma knygos eilėraščių suverti ant ilgalaikės būties potyrių linijos: <em>Ne iš namų grįžti ir ne namo. / Vis tiek, kas darosi ore. Skaičiuoji / Žingsnius, kurių kiekvienas – jau dėmuo / Senatvės formulės </em>(p. 25). Kartais net kyla noras banalokai pavadinti tai pastarojo dešimtmečio Skučaitės kūrybos ašimi. Deja, perskaičius visą „Nepaslaptis tokia balta“ tekstą, juntama: čia – ne tik didžiausias šio rinkinio privalumas, bet ir daugumos jo trūkumų priežastis. Dažnai susidaro įspūdis, kad autorė pabrėžtinai spraudžia skaitantįjį į tam tikras kūrinio suvokimo ribas, gal net mėgina nurodyti konkretų (patogiausią?) žiūros tašką, taip atimdama iš jo dalį galimybių autonomiškai interpretuoti transliuojamo pranešimo simboliką. Retsykiais ir pati poetė pripažįsta kažkur gilumoje jaučianti tą perdėtai tikslaus, veik reglamentinio naratyvo spūdį, bet reikšminių kodų dešifravimo svarbą vis vien palieka antrame plane: <em>Reikėtų ko gailėtis? Aišku, ne. / Gal prisimint, kas buvo pasakyta? / Ar išsipildys? / Aišku –­ nežinia, / Nes žodis juk galėjo reikšt ir kita</em> (p. 96).</p> <p>Tačiau, net tvarkingai laikydamasi pasirinkto informacijos pateikimo stiliaus, nedaugžodžiaudama, nenusižengdama ritmikos dėsniams, Skučaitė geba įtaigiai prabilti apie kadaise vykusių dalykų santykius su nūdiena. Simboliniais laikinumo ženklais knygos tekste lengvai virsta ir praeities šūkiai (<em>Mes tie, kurių nei pardavė, nei pirko, / Tik atėmė. Ir davė. Daug daugiau / Negu turėjom. / Tai, ką pasakiau, / Paaiškinti reikėtų. Bet užsnigo / Nepasakytą žodį. Ir užmigo / Šešėliai,</em> p. 14), ir dabarties rutina (<em>Nes plečiasi krešėdama dėmė – / Ant mėsgalio nurodyta: kilmė...,</em> p. 59).</p> <p>Panašiai atrodo ir apie trečdalį knygos sudarantys proziniai intarpai. Juose kartkartėmis nevengiama papamoks­lauti, atvirai nurodant ir svarbiausią pateisinantį argumentą: <em>Iš parduotuvės einu.</em> (...) <em>Namo nešuosi ne tik pirkinius, be kurių neapsieinu, nešuosi ir ją. Senatvę. Savo, svetimos neneščiau</em> (p. 33). Gal ne toks atviras, bet labai simboliškas nugyventų metų ženklas – tiek proziniuose knygos tekstuose, tiek eilėraščiuose dažnai šmėkščiojanti katė. Bet priekaištauti autorei dėl to tikrai nedera, o ir nereikia (savo skaitytoją šie trumpi proziniai įrašai taip pat ras). Kiek raiškiau tarp leidinyje skelbiamos prozos suskamba su autentiškais prisiminimais susiję tekstai.</p> <p>Baigti šįsyk norisi trumpai: „Nepaslaptis tokia balta“ – gera knyga. Ir dar vienas įrodymas, kad įgudęs kūrėjas sėkmingai nutyko reikiamą žodį ne tik nardydamas gelminiuose vaizdiniuose, bet ir ramiai stovėdamas apmąstymų atabrade. Vėliau belieka tuos žodžius suderinti (čia patirtis, nuoseklumas ir tvirta atrama po kojomis dar labiau praverčia). Prie dar vienos geros Skučaitės knygos pasirodymo ne pirmą kartą prisidėjo ir poetės duktė, dailininkė J. Račinskaitė. Tad esu tikras: šis 700 egzempliorių tiražo leidinys knygynuose neužsibus. Skučaitė nepaliauja stebinti...</p> <p>2015 11 13 <a href="http://literaturairmenas.lt/2015-11-13-nr-3543/2865-knygu-presas/4502-antanas-sheshi-apie-zodziu-tykojimo-igudzius" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a></p>
<p><em>Į naują autobiografinės prozos miniatiūrų ir eilėraščių knygą "Nepaslaptis tokia balta" Ramutė Skučaitė sukėlė dramatiškus, įsimenančius savo gyvenimo, patirčių ženklus. Tai vientiso turinio netradicinės literatūrinės formos kūrinys.</em></p> <p><strong>Ištylėta laisvėje nelaisvė</strong></p> <p>Tai ne pirmoji R.Skučaitės autobiografinės tematikos eilėraščių ir prozos miniatiūrų knyga – prieš devynerius metus buvo išleistas „Varinis angelas“, o prieš porą – „Tamsiai ir šviesiai matys“. Visos trys knygos – tarsi ant vienos smilgos suvertos žemuogės iš spalio – vėlyvo šioms uogoms mėnesio, paženklinto poetės gimtadieniu, lauko. Žemuogės tikrai vėlyvos. Kaip poetės atminties biografiniai blyksniai.</p> <p>Naujos knygos tematiką bene ryškiausiai apibendrina trumputis eilėraštis: "Sužinojau meilės skonį,/ Sužinojau skausmo skonį,/ Atskirties ledinį skonį,/ Sužinojau./ Ar mažai?" Tikrai nemažai. Tik kodėl taip ilgai – beveik pusę amžiaus tylėta apie tai? Į šį klausimą galima rasti atsakymą knygoje: "Kartais, kai ištylėjimui – kaip nuteistajam – atėjus laikui atsiveria vartai į laisvę, jis tos laisvės nebenori. &lt;...&gt; Ir ištylėjimas tęsiasi..." Tęsiasi net laisvėje.</p> <p><strong>Karo meto plotkelė</strong></p> <p>Itin ramus, nekrintantis į akis knygos viršelius (knygos dailininkė – poetės dukra Jūratė Račinskaitė) ir tokie pat ramūs, labai subtilūs, trumpi eilėraščiai, tampriai persipynę su prozos miniatiūrų ištylėtu skaudžiu konkretumu. Tai apie ką taip ilgai tylėta? Štai vienas iš poetės autobiografinių blyksnių, pasakojantis apie kunigą iš Panevėžio Alfą Sušinską. Tai buvo, anot knygos autorės, gražių idealų puoselėtojas, bene 1937 m. išleistos, vėliau – mokinių ranka perrašinėjamos knygos „Maršas jaunystei“&nbsp;autorius, mokyklos kapelionas.</p> <p>„Ačiū Jums, Kapelione, už drauge skainiotus dilgėlių lapus tada, vokietmečiu, už pamestą paveikslėlį su angelu, už krakmolinį karo metų saldainį gaidį, kišeniniu peiliuku Jūsų supjaustytą į mažulyčius gabaliukus per tikybos pamoką žvarbią dieną prieš Kalėdų atostogas. O tada išdalintą visoms pirmos klasės gimnazistėms. Tariant: tebus tai mūsų plotkelė. (Ir buvo.)“</p> <p><strong>Bonkos samagono kaina</strong></p> <p>Knygoje R.Skučaitė prisimena mamą – mokytoją, dedančią ant stalo krūvą sąsiuvinių ir tiesiančią ranką į raudoną pieštuką. Prisimena tėvą, kuris, aukštas ir gražus, vesdavosi ją į "Spaudos fondą" pasižvalgyti po jam ir Ramutei rūpimas naujas knygas. Eidavo ji su tėvu ir į Vasario 16-osios, kuriai anuomet nereikėjo konkuruoti su vasario 14-ąja, eitynes. Prisimena vakaro eitynes su deglais, prisimena, kaip tėvas paprašė, kad meistras nuleistų ją į namų kieme kasamą šulinį, prisimena skrydį aplink miestą lėktuvu per Aviacijos šventę.</p> <p>Štai kitas dvylikametės Ramutės prisiminimas. Gerokai skaudesnis. Lengvais atminties prisilietimais autorė tapo dvylikametę mergaitę, bėgančią geležinkelio bėgiais vagonų sąstato link. Mergaitė bėga, bijodama suklupti, nes jos rankoje – bonka samagono, skirto saugančiam sąstatą tarybiniam kareiviui, ateinančiam priešais su atkištu šautuvu rankose. Šis, paėmęs butelį, be žodžių tiksliai suprato nemokančios rusų kalbos mergaitės norą – vagonų sąstate rasti išvežamą į nežinią mamą. Motina su dukra atsisveikino, bučiuodamos viena kitos pro vagono durų grotas prakištus pirštus. Atsisveikino ilgam. Dešimtmečiui.</p> <p><strong>Sibirinė pjūklo tonacija</strong></p> <p>Vilnius. Šių laikų Mindaugo g. Vieną dieną eidama pro nuostabiai šiltą Romo Kvinto sukurtą Romaino Gary paminklą – bronzinį berniuką, spaudžiantį prie krūtinės kaliošą, poetė išgirdo grėsmingą pjūklo garsą, sklidusį iš J.Basanavičiaus g., nuo Lietuvos rusų dramos teatro pusės. Ten buvo pjaunamas gluosnis, kuris grįžusią iš Sibiro R.Skučaitę pasitiko dar liaunas.</p> <p>Pjūklo tonacija Vilniuje, anot poetės, beje, turinčios ir muzikinį išsilavinimą, buvo labai artima sibirinei. R.Skučaitė negalėjo prisiversti prieiti prie gluosnio egzekucijos vietos, nes iš ten sklidęs garsas ją nukėlė į 1956-uosius Sibire, kur medžio apdirbimo fabrike ji girdėjo tą grėsmingą pjūklo garsą, pjaustant galybę mirusių medžių. Ir štai tų garsų – sibirinio ir vilniškio – aidas knygoje: "Tu mane pasitikai, gluosni, aš tave išlydžiu. O šaknys tavo tikriausiai gyvos, gluosni. Gal dar atželtum, bet juk neleis: argi tam tave nupjovė? Dabar jau nebėra pasitikusių mane grįžusią. &lt;...&gt; Sudie. Ne tik tau, medi."</p> <p><strong>Šulinio paslaptis</strong></p> <p>Ir štai dar vienas vaizdas, atplukdytas į knygą prisiminimų valties.</p> <p>"Man buvo trylika, kai mes su teta nesitardamos (sienos tada buvo ausylos) surišom ordinus į drobinę staltiesėlę ir įmetėme į juodą šulinio gelmę. Palaukėm, kol nugrims. Neilgai – nugrimzdo beveik iškart. &lt;...&gt; Nuo anos lapkričio nakties praėjo septynios dešimtys metų. &lt;...&gt; ... Žmogaus, kuriam tie ordinai priklausė, nebebuvo gyvo jau tada. Kaip ir mano keturiasdešimtmečio tėvo." Būtent R.Skučaitės tėvui jo vyresnysis brolis ir buvo palikęs saugoti tai, kas jam atrodė brangu.</p> <p>Nei poetės tėvo, nei jo vyresniojo brolio, kurio ordinai iki šiol ilsisi nebesančio šulinio dugne, kapai nežinomi. Tėra du kenotafai: vienam – Amerikoje, kitam – čia, Lietuvoje.</p> <p><strong>Merci beaucoup</strong></p> <p>Kiekvieną nustebins knygoje išspausdinta Panevėžio IV gimnazijos mokinės R.Skučaitės charakteristika. Joje yra tokios eilutės: "Nei per pamokas, nei per klasės susirinkimus neparodė niekados jokio reakcingumo... Rašė tarybinius eilėraščius..."</p> <p>Užvertus puslapį su intriguojančia poetės charakteristika, kitame puslapyje paaiškėja, kaip ir kodėl ji, tokia netikra, radosi. Pasirodo, tokia charakteristika klasės auklėtoja Elena Kazlauskienė mėgino išgelbėti savo mokinę R.Skučaitę nuo tolimos kelionės į Sibirą. Tais laikais toks parašymas, anot R.Skučaitės, prilygo žygdarbiui.</p> <p>Ir mokinė niekada to neužmiršo, nors ir nespėjo pasakyti prancūzų kalbos mokiusiai auklėtojai "merci beaucoup". Tiesa, auklėtojos parašyta charakteristika neišgelbėjo mokinės nuo Sibiro – tai liudija ir išlikęs ketureilis, R.Skučaitės rašytas 1949 m. kovo 30-ąją vagone: "Nežinau, kur esu, nežinau, kur aš būsiu./ Aš namų neturiu. Jie be galo toli./ Nežinau, kur miegu, nežinau, kur pabusiu,/ O aplink vien sniegynai, sniegynai balti."</p> <p><strong>Praeities magnetizmas</strong></p> <p>Knygoje poetė ramiai kalba apie savo ilgą gyvenimą, atėjusią senatvę: "Iš parduotuvės einu. Pirkau šį tą… &lt;...&gt; Stengiausi imti mažai, kuo mažiau, – sveria, sunku. Namo nešuosi ne tik pirkinius, be kurių neapsieinu, nešuosi ir ją. Senatvę. &lt;...&gt; Teisybę pasakius, kol kas jos nenešu, bet ji čia pat: sukasi aplink kojas, trukdydama eiti, šmėžuoja prieš akis, šešėliu dengdama kelią, ir pagaliau – kurgi ne – ji jau nešuly… &lt;...&gt; Pripratom mudvi viena prie kitos…&lt;...&gt; Kartais išdrįstu paklausti: kas tave neš, kai manęs nebus? – Tyli."</p> <p>Tylės, kol poetė skaito, rašo, gilindama (aiškindama?) mūsų patirčių – gerų ir blogų – pasaulį.</p> <p><a href="http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/rudenines-zemuoges-ant-vasaros-smilgos-703970" rel="nofollow" target="_blank">kaunodiena.lt</a> 2015 08 03</p>
<p>Su vaikų ir suaugusiųjų visuotinai pripažinta poete, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate Ramute Skučaite apie atšiaurias gyvenimo patirtis pasišnekėti užsimaniau perskaitęs ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą jos poezijos knygą „Nepaslaptis tokia balta“, kurioje - artimųjų netektys, tremtis, šulinin sumesti generolo Kazio Skučo ordinai... Ir visa tai vainikuojančios eilutės: „Neišdavus gyvų - ir mirusių neišduosiu.“</p> <p><strong>- Suprantu, kad poezija neprivalo būti siužetinė, neprivalo pasakoti jokios nuoseklios istorijos, todėl nėra tikslinga klausti, apie ką ji, tačiau jeigu manęs kas paklaustų, apie ką jūsų naujoji ne vien eilėraščių, bet tikrai vien poezijos knyga „Nepaslaptis tokia balta“, sakyčiau, kad apie Sibirą - skaudžiausią gyvenimo patirtį, visą jūsų gyvenimą suskaldžiusią į „iki“ ir „po“...</strong></p> <p>- Ne tik suskaldžiusią - užliejusią savimi visą gan netrumpą gyvenimą „po“ ir turiu pripažinti, kad tas „užpilas“ kasmet vis tirštėja.</p> <p><strong>- Todėl ir norėjau paklausti, kokį jūsų sielos veiksmą ženklina ši knyga? Siekiate su ta patirtimi susitaikyti? Ją išsaugoti? Kodėl kalbate būtent apie tai?</strong></p> <p>- Atsakymas, ko gero, nebus tikslus, tačiau man atrodo, kad manoji atmintis dabar stengiasi išrankioti iš viso, kas buvo, gera. Ir tik tai, kas gera, išsaugoti. Kitas patirtis tik parodyti ir jau visam išmesti. Lai užmarštin keliauja pyktis, nuoskaudos, nepritekliai - tačiau tegu išlieka medinė rožė tarp Sibiro pusnynų, išdrožta vyriškio, niekada nemačiusio gyvos rožės, sutikti nuoširdūs žmonės, jų žvilgsniai, poelgiai, palinkėjimai...</p> <p><strong>- Lai išlieka generolo ordinai, įvynioti į staltiesę ir nuskandinti šulinyje... Apie tai, beje, niekada niekur nesate pasakojusi.</strong></p> <p>- Nepasakoju tik todėl, kad nėra kas klausosi. Taip, tai mano tėvo brolio - generolo, paskutinės prieškarinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministro Kazio Skučo - ordinai. Atsimenu ir tą dieną, kai jis atvežė mano tėvui juos lagamine ir, nujausdamas savo likimą, paprašė saugoti.</p> <p>Kol JAV dar buvo gyva jo duktė Birutė Skučaitė-Cidzikauskienė, mėginau imtis žygių, kad generolas K.Skučas istorijoje ir mūsų atmintyje būtų reabilituotas, nes, pasak jos, šis aktas svarbus ne tik K.Skučo atminimui, bet ir pačiai Lietuvai - juk suimtas ir Maskvai išduotas jis buvo mūsų pačių rankomis.</p> <p>Nuėjau pas tuometinį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, pasikalbėjome apie tai ir, ačiū Prezidentui, jo valia generolas K.Skučas buvo po mirties apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Tačiau dekreto, kad Lietuvos valstybė reabilituoja jį kaip nekaltai nužudytą, taip ir nesulaukėme, nes Lietuva - parlamentinė, o ne prezidentinė valstybė, todėl šalies prezidentas tokių galių paprasčiausiai neturi.</p> <p><strong>- O Seimas, spėju, tokio dekreto priimti nepanoro, nes didesnioji Seimo narių dalis nė žinot nežino, kas toks buvo Kazys Skučas ir kas apskritai jam nutiko?</strong></p> <p>- Na, jūs čia, suprantama, ironizuojate, bet iš tiesų laikui bėgant viską pasiglemžia neatšaukiama, abejinga užmarštis. O kai su užmaršties zonos plitimu nekovojama, kai prarasti nacionalinę atmintį Lietuvoje šiandien tampa gero tono ženklu, tikrai nereikėtų stebėtis, jei nustosime prisiminti ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardus, ir istorines Lietuvos datas, ir savo valstybės pavadinimą... Dabartinis pasaulis, užuot praeitį analizavęs ir mėginęs ja remtis, vienu gaistu ją atmeta, tarsi jis pats nebūtų praeities tąsa, tarsi pats viską štai šią akimirką iš naujo būtų sukūręs. O juk be pagarbos praeičiai neįmanoma ir savigarba.</p> <p><strong>- Nuo čia ir turėtų prasidėti Tautos savigarba. Jeigu žmogus, viską puikiai suvokdamas, tiesiogine šio žodžio prasme paaukojo save Lietuvai ir net neteisė jos už išdavystę - už tai, kad jį sąmoningai atidavė nužudyti svetimai valstybei, tai nejaugi neprivalome bent po mirties jo atminimo pagerbti?</strong></p> <p>- Jau suimtas, klausiamas, ką mano apie tokį Lietuvos valstybės poelgį jo atžvilgiu, giliai atsidusęs tepasakė: „Matyt, tep reikėjo“, šiais žodžiais pasakydamas, kad savo aukotojams atleidžia, kad sutinka pasitikti kankinimus ir mirtį, jeigu iš jo to nori Lietuva.</p> <p>Beje, jis turėjo pakankamai laiko ir puikiausių galimybių pabėgti, tačiau nepanoro. Man jo duktė pati pasakojo, kaip jam palydint šeimą link sienos prie jų privažiavo policijos automobilis ir pareigūnai atstatė į jį šautuvus... Generolas tik nusišypsojo, ištarė: „Vyrai, aš niekur neketinu bėgti, nuleiskit ginklus“ ir jų akivaizdoje į skutelius sudraskė savo užsienio pasą...</p> <p><strong>- O tas šulinys su jo ordinais tebėra?</strong></p> <p>- Nebėra. Šulinio būta Panevėžio miesto ribose, ten lig šiol stovi namas, kuriame augau, tik, žinoma, perdarytas jau neatpažįstamai. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje esu pasakojusi apie tuos ordinus įvairioms valstybės institucijoms. Karo akademija lyg ir ketino imtis veiksmų tuos ordinus išsikasti, tačiau apsigalvojo. Kas žino, gal kasinėjimams negavo dabartinių žemės savininkų sutikimo?.. Nenustebčiau. Man nebuvo leista net užeiti pasižvalgyti į savo vaikystės namus...</p> <p>Gal todėl vis dažniau pagalvoju, kad tie ordinai Lietuvos žemėje turbūt „jaučiasi“ jaukiau, nei jaustųsi kokiame dabartiniame muziejuje.</p> <p>Sakote - reikėtų atkurti teisingumą, pagerbti atminimą... Jeigu būtų norima tai padaryti, kodėl nepasinaudojus manimi? Senojoje prezidentūroje rengtame K.Skučo atminimo renginyje iš kalbėjusiųjų buvau vienintelė, prisimenanti jį kaip žmogų. Ko gero, šiandien, išskyrus mane, daugiau jį mačiusių gyvą apskritai jau nebėra. Na, manieji prisiminimai tebūnie vaikiški, bet juk kliaujuosi ne vien jais - esu nemažai bendravusi ir su K.Skučo dukra Birute, kurios šiandien jau irgi nėra tarp gyvųjų...</p> <p><strong>- Menu, kartą man esate pasakojusi apie prabangią lėlę, gautą iš K.Skučo dovanų.</strong></p> <p>- Tarp brolių - Kazio ir Jono (mano tėvelio) - buvo labai artimas dvasinis ryšys, tad K.Skučas mūsų namuose viešėdavo ne taip jau retai. Visada laukdavau jo atvažiuojančio. Man patiko jį stebėti - gražų, aukštą, orios kariškos laikysenos ir aukštos inteligencijos vyrą, patiko klausytis suaugusiųjų kalbų prie vaišių stalo...</p> <p>Mano mama nuolat sakydavo, kad aš į K.Skučą esu panaši - kad turiu kažkokį gestą ar veido išraišką, kurios jai net šiek tiek nejauku, - mat lygiai tokią turėjo ir generolas.</p> <p>Na, o ta lėlė... Šiais laikais nelabai politkorektiška apie ją pasakoti, nes tai buvo lėlė negriukė. (Juokiasi.)</p> <p><strong>- Metaforiškai būtų galima pasakyti, kad už tą lėlę ir išvažiavote į Sibirą?</strong></p> <p>- Metaforiškai galima pasakyti ir taip. Kazį paskutinįsyk pas mus svečiuose mačiau 1940-aisiais per Velykas. Tuojau po to jis ir buvo suimtas, kitais metais - sušaudytas Butyrkų kalėjime. Tų pačių metų liepos 12-ąją areštavo mano tėvą - Panevėžio apskrities mokyklų inspektorių, tautininką, inteligentą (lageriuose tais pačiais metais jis mirė badu).</p> <p>1941-aisiais turėjome būti išvežtos ir mudvi su mama, bet atsitiktinai tą dieną nebuvome užtiktos namie - viešėjome pas mamos seserį Biržų apskrityje. Mamą areštavo jos gimimo dieną - lapkričio 12-ąją, 1945-aisiais. Galiausiai 1949 metais į Sibirą išvažiavau ir aš...</p> <p>Mama, dešimtį metų iškalėjusi Vorkutos ir Mordovijos lageriuose, atvažiavo į Zimą - manosios tremties vietą, - vienintelius tuo metu turimus mūsų namus. Štai tokia tos lėlės kaina...</p> <p>Beje, tokios dienos kaip ši, kurią šnekamės, - alsuojančios karščiu ir spiginančios žydru dangumi be jokio debesėlio, - nuo anų laikų man dvelkia skausmu ir neviltimi. Būtent karštis, dulkės ir begalinė vienatvė buvo tai, kas Sibire mane pasitiko... Todėl tokios dienos, kurias paplūdimių poilsiautojai vadina gražiomis, man išties yra baisios, išpustančios iš atminties laiko, atrodytų, storai užklotus, jau pamirštus skaudulius.</p> <p>Skaudulius, bet jau nebe nuoskaudas... Tiesa, pradžioje (kaip ir visi tremtiniai) čia buvau laikoma fašiste, tačiau labai greitai (ilgiausiai po pusmečio) visa tai praėjo, atsirado nuoširdus žmogiškas santykis, paskirais atvejais - bičiulystė. Bendras skurdas labai greitai suartina, o mūsų surasti vietiniai Sibiro gyventojai buvo tokie neturtingi, kad duona ten net ir šeštajame dešimtmetyje buvo išduodama pagal korteles - iš pat ankstyvo ryto speige ar karštyje prie duonos stūksodavo eilės žmonių...</p> <p>Per ilgą savo gyvenimą aiškiai suvokiau, kad nei gėris, nei blogis tautybės neturi. Ne tautybė, ne socialinė padėtis ar ideologinės nuostatos nusako žmogaus turinį, o jo moralė, jo požiūris į save ir santykis su kitu žmogumi. Manau, būtent apie tai ir yra manoji knyga.</p> <p><strong>- „Neišdavus gyvų - ir mirusių neišduosiu“, - parašėte apie savąsias paslaptis, kurių šiandien jau nebėra kas norėtų atskleisti. Deja, kalbant apie Lietuvos valstybės ir už ją galvas miškuose, lageriuose, kankinimo kamerose paguldžiusių jos sūnų santykį, reikėtų sakyti, kad, kartą išdavusi gyvus, šiandien ir dar sykį - jų atminimą išduoda?</strong></p> <p>- Tą kartą jie buvo išduoti iš baimės, šiandien - iš abejingumo. Anų dienų baimę aš prisimenu - ta baimė dažnu atveju nebuvo egoistiška, bijoma dažniausiai buvo ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų, dėl savo šeimų - dėl daugybės žmonių gyvybių. O abejingumas... Jis, manau, jokio pateisinimo neturi.</p> <p>Šioje knygoje rašau apie Vilniuje prieš metus matytą būrelį vaikų, it futbolo kamuolį spardančių negyvą kačiuką. Praeidama neišdrįsau tų vaikų pagraudenti. Neišdrįso ir dar tuzinas suaugusiųjų - neatsirado pasakiusių, kad tai, ką jie daro, žiauru, gyvuliška ir šlykštu...</p> <p>Manau, būtent šitai ir yra mūsų valstybę bei mūsų sielas nuožmiausiai naikinantis užkratas - asmeninis kiekvieno mūsų abejingumas.</p> <p>Parengta pagal savaitraštį <a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/interviu/abejingumas_pateisinimo_neturi/" rel="nofollow" target="_blank">„Respublika“</a></p>
2018 Biržėlis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas
Paul Monty
Vilniaus gatvėmis prieš 100 metų
10.00 €
Food Pharmacy / Maisto farmacija
Lina Nertby Aurell ir Mia Clase
Naujas požiūris į maistą
11.50 €
Selfų slėnis
Monika Budinaitė
Šioje knygoje Monika parašė apie JUS
9.00 €