Menka bėda, jeigu...

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Menka bėda, jeigu...

Menka bėda, jeigu...
-50%
Autorius: Alistair MacLeod
Prekės kodas: 9789986398530
Pavadinimas Menka bėda, jeigu...
Žanras romanas
Vertėjas iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė
Metai 2015
Psl. skaičius 280 p.
Įrišimas kietas
Dailininkas Dovydas Čiuplys
ISBN 978-9986-39-853-0
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.7 cm
Kaina: 8.00 € 4.00 €
Kiekis:  

Romanas

Kanados rašytojo Alistairo MacLeodo (1936-2014) romanas „Menka bėda, jeigu…“ apdovanotas daugeliu svarbių premijų, pelniusių jam tarptautinį pripažinimą: tai Tarptautinė IMPAC  Dublino literatūros premija, Trillium premija,  Atlanto Kanados visų laikų geriausios knygos įvertinimas, dvi Kanados knygų prekybininkų asociacijos premijos - geriausiam Kanados metų autoriui, už geriausią metų knygą. A. MacLeodas yra išleidęs ir keletą meistriškų apsakymų rinkinių.

Aleksandras Makdonaldas lanko brolį Kelumą, ir vyniojasi poros šimtmečių šeimos saga. Giminės klano nariai gerbia didįjį prosenį Calum Ruadhą, 1779 m. atplaukusį iš Škotijos; jie kalbasi apie protėvius senąja geilų kalba, dainuoja jų dainas. Ištikimybę giminės kraujui, senųjų pasakojimų trauką tebejaučia ir jauniausi palikuonys. Kaip kraujo ryšiai reiškiasi ir gerais, ir ydingais pavidalais, taip ir pasakojimas prisodrintas gyvenimo džiaugsmo ir liūdesio, šiltų santykių su artimiaisiais ir atjautos tiems, kam nepasisekė gyvenime.
Šis romanas siekia ir tolimą Škotijos istoriją. Kūrinio pavadinime - frazė iš britų generolo Džeimso Vulfo, nemėgusio škotų, bet išnaudojusio jų drąsą mūšiuose, laiško 1759 m.: “Jie ištvermingi, bebaimiai, pripratę prie šiurkštaus krašto, ir menka bėda, jeigu jie žus.” 

Susiję leidiniai

Nora Vebster
-40%
6.00 € 10.00 €


<p><em>Ko gero, mauktelsiu dar vieną alaus. Mes čia – ne tam, kad gyventume ilgai, o tam, kad gyventume smagiai.</em></p> <p>Pagaliau! Pagaliau po ilgo trūnijimo vienos leidyklos stalčiuje ir kitų leidyklų pasipurtymų Kanados literatūros stabo Alistairo MacLeodo „Menka bėda, jeigu…“ (orig. No Great Mischief) lietuviškas vertimas išvydo dienos šviesą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos lentynoje. Toks jausmas, kad vertėja Violeta Tauragienė turi per gerą uoslę per daug gerai mūsų skaitytojams literatūrai. Tokiai, kuri vertingesnė už auksą, tik blogai, jog tie auksiniai puslapiai nededa auksinių kiaušinių leidykloms. Vienok situacija ne nauja ir apie tai jau kalbėta, perkalbėta, tad lieka tik pasidžiaugti, jog ne visus gąsdina komerciškai pasmerktas leidinys. O „Menka bėda, jeigu…“ toks yra nenuginčijamai – auksinis ir pasmerktas.</p> <p>Šį, dešimtmetį rašytą kūrinį, perskaičiau ne vienu atsikvėpimu ir užvertęs paskutinįjį puslapį, prisipažinsiu, nežinau, ar kam iš pažįstamų noriu parekomenduoti. Sunki ši knyga. Ne sudėtingo audinio, o slogaus turinio. Sunkiai nuryjamo. Ir dabar tebestovi stiklo vatos gumulu gomuryje. Ir šildo, ir graužia. Kaip tas posakis – Niekada nepalik bėdoje savo kraujo.</p> <p>Pamenu, tik pradėjęs skaityti (gal buvau įveikęs kokį pusšimtį puslapių) vertėjai rašiau, kad kol kas nelabai įsivažiuoju, kad tie epiniai šeimos ar giminės reikalai jau tiek visur aprašyti, kad vargu ar ką naują tas kanadietis beišspaus, kad kol kas skaitymas vietomis primena būseną, kildavusią mokykloje po privalomų tekstų, kur pagrindinis dėmesys skiriamas kaimo panoramai ir žvarbų rytą žagrės padaromai vagai, iš vidaus garuojančiai būsimo derliaus kvapu. Šitų žodžių ir dabar neatsisakau. „Menka bėda, jeigu…“ tikrai yra iš Škotijos į Ameriką atplaukusių raudonplaukių geilų klano poros šimtų metų istorija, tik be konkrečių datų, be nuoseklios chronologijos, lyg prisiminimai, lyg nuotraukų albumo vartymas, lyg senus laikus prisimenančių šeimynykščių pokalbis (taip ir knygoje pateikiama Makdonaldų giminės saga). „Menka bėda, jeigu…“ tikrai nėra daugialypių mirčių ir gimimų kronika, nėra ir nepakartojamos meilės romanas. MacLeodo pasakojimas kietas kaip akmuo, kaip ta lietuviška žagrė, pjaustanti arimus, tik iš MacLeodo vagų sunkiasi ne mėšlo kvapas, o su žemės spalva susiliejusių šachtininkų sūrus prakaitas ir kraujas, kurių apsuptyje tu esi priverstas išklausyti brutalią, nepatogią tiesą, išrėžiamą tiesmukai, be apylankų, nors ir su atminčiai sudrumsti ir gyvybei įkvėpti reikalingomis menkiausiomis detalėmis iš anuomet nutikusių įvykių. Ir nesvarbu, ar tai būdavo kiek džiugesni paveikslai iš ypatingų Kalėdų, ar pirmykščius laikus primenantis elnio skerdimas, ar žemės draskymas dinamitu. Rašytojas rašo poetiškai, tačiau tuo pačiu kietai, vyriškai, šiurkščiai, nesismulkina su žodynu, vietomis, net sakyčiau, perlenkdamas lazdą su palyginimais.</p> <p><em>Clann Chalum Ruaidh nariai užguldavo į akmenį įremtus gręžtuvus, o drėgni besisukantys jų grąžtai tą akmenį paversdavo pilkomis vandens seilėmis, trykštančiomis iš tų skylių it nesiliaujančios vandeningos spermos srovės arba skystas, glebus cementas.</em></p> <p>MacLeodas nesistengia šokiruoti, nekuria nerealių, fatalizmu paženklintų (kaip mėgstama epinėse knygose) scenų. Aprašomi dalykai žemiški, tikri, teisingi, sukurpti iš kertinių gyvenimo pamatų, o visuma persunkta kažkokios ašarą spaudžiančios širdperšos, liūdesio, uždarumo, tokio nesvetimo ir lietuviui. Nesvetimo, tik nenorimo pripažinti. Matyt, todėl ši knyga nusėdo man taip giliai ir kaip būna su per jautriai stygas užgavusiais dalykais – primiausia norisi juos neigti, užblokuoti, neafišuoti, pasilikti tik sau. Ir tik nugyvenus kurį laiko tarpsnį ištrauki tą dalyką kaip didžiausią paslaptį, kaip išminties persisunkusią pamoką. Kažkas panašaus man vyksta su „Menka bėda, jeigu…“, kurią kol kas norisi pasinešioti savy, pabrandinti, sulaukti tinkamo laiko, situacijos, kai galėsiu iš atminties pacituoti MacLeodą: „Visi mes geresni, kai esam mylimi“.</p> <p>PS. Menka bėda, jeigu nesupratote apie ką aš čia…</p> <p><a href="http://www.g-taskas.lt/alistair-macleod-menka-beda-jeigu/" rel="nefollow" target="_blank">g-taskas.lt</a>&nbsp;</p>
<p>C. S. Lewisas autobiografinėje knygoje „Apstulbintas džiaugsmo“ rašė apie „šiaurietiškumą“, kuris jam paauglystėje nušvito kaip „neaprėpiamos, vaiskios erdvės viršum Atlanto vandenyno, nutviekstos nesibaigiančio šiaurės saulėlydžio, toluma, asketizmas“. Taigi kažkas panašaus į mito ilgesį, „Džiaugsmo atmintį“, vėliau suformavusią įstabų Lewiso Narnijos pasaulį ir jo „Kosminės trilogijos“ erdvę. Šio mitinio „šiaurietiškumo“, susijusio su senovės legendomis, apraiškos blyksteli iš pažiūros įprastame šiuolaikiniame romane „Menka bėda, jeigu...“, kurio pagrindinį veikėją reikėtų vadinti personažu, o ne herojumi ar didvyriu. Negi ortodontas Aleksandras Makdonaldas galėtų pretenduoti į mitinį didingumą, tegu jis ir kilęs iš senos škotų giminės, atvykusios į Kanadą prieš kelis šimtus metų, dar tebemokantis senąją geilų kalbą ir senųjų dainų?..</p> <p>Keistas dalykas, bet veikiausiai galėtų – tam įtakos neturi nei profesija, nei kasdienybė – įpratinanti prie rutinos. Nebent atmintis, šio romano veikėjų stiprybė. Jeigu pamirštum savo istoriją ir savo giminę, savo klaną, įkūnijantį meilę ir mirtį (romane jį simbolizuoja raudoni ir juodi klano vaikų plaukai, pats klano protėvis vadinamas Calum Ruadhu – Raudonuoju Kelumu), tada galbūt viskas pasikeistų. „Jie ištvermingi, bebaimiai, pripratę prie šiurkštaus krašto, ir menka bėda, jeigu jie žus“, –­ šie britų generolo Džeimso Vulfo, nemėgusio škotų, bet išnaudojusio jų drąsą mūšiuose, žodžiai, pasakyti 1759 m., lydi Raudonojo Kelumo vaikus ir vaikaičius ne vieną amžių.</p> <p>Šis „šiaurietiškas“ MacLeodo romanas, sukomponuotas paprastai ir meistriškai, jungia tai, kas svarbiausia giminės istorijos prisiminimų grandinėje –­ ištvermę, narsą, kovą mūšiuose ir prisitaikymą prie atšiauraus gyvenimo sąlygų, meilę, mirtį ir kraujo ryšius, kurie ne visada reiškiasi kilniais pavidalais. Prisiminimų fragmentai siejami dabarties taško – jaunesnysis brolis Aleksand­ras, ortodontas, lanko savo vyriausiąjį brolį Kelumą, pasislėpusį nuo pasaulio pigiame Toronto viešbutėlyje, tačiau jokių kraupių ar baisių giminės paslapčių autorius nė nesiruošia pateikti. Vizito tikslas atrodo visiškai banalus –­ Kelumą brolis aplanko skatinamas broliško jausmo, atveža jam, ištiktam abstinencijos, alkoholio. Jiedu pasišneka geilų kalba, padainuoja, išgeria, pasidalija prisiminimais. Daug tai ar mažai –­­ tesprendžia skaitytojas, tik ar daug žmonių galėtų pasidalyti prisiminimais, siekiančiais 1779 metus? Dabar, kai net savo senelių neprisimename?.. O štai jiedu gali...</p> <p>Romano fragmentus verta perskaityti ne kartą, kad atsiskleistų pasakojimo skaidrumas ir tvirtumas. Kad išvystume, kaip atrodo atminties persmelkta kasdienybė: auksinis rugsėjis pietvakarių Ontarijuje, laukai, knibždantys nuo nepavargstančių derliaus rinkėjų, Toronto centre besibūriuojantys protestuotojai su plakatais („Pacifistai, Komunistai Jus Myli“, „Jei Manote, Kad Šios Šalies Neverta Ginti, Keliaukite Kur Nors Kitur“, p. 9). Ir tuo pat metu –­­ kaip vis arčiau ir arčiau vandenyno slenka Calum Ruadho, genties protėvio, kapo akmuo, to atšiauraus vandenyno, kurio dugne ilsisi per kelionę mirusi ir brezentiniame maiše užsiūta prosenė Kotryna, taip pat –­ Aleksandro motina su tėvu ir jaunesniuoju broliu, įsmukę po ledu vieną ankstyvą pavasarį. Apie meilę ir ištikimybę nedaugžodžiaujama – tiesiog šiuose kraštuose, kuriuos „šiurpiais“ pavadino „ten apsilankęs vienas moks­lininkas“, visa tai įkūnija kraujo ryšys, sutvirtintas kalba ir poezija, o gal – ir kažkuo daugiau. Šunys, katės, delfinas, kumelė Kristė, kuri atlėkdavo prie kranto, kad padėtų Kelumui ištraukti jo valtį – visi jie susieti rūsčia ištikimybe persmelktu genties ryšiu. Ir būti „vietiniam“ čia reiškia būti tokiam visą gyvenimą, net jeigu tapsi ortodontu ar aktore (kaip Aleksandras ir jo dvynė sesuo) ir gyvensi prašmatniuose namuose Kalgaryje: tave visada atpažins. Visada būsi savo klano, savo tėvų ir savo senelių vaikas.</p> <p>Ne veltui romane pabrėžiamas šis žodis – „vieta“, „vietinis“. Tai ne tik vietovės apibrėžimas. Tai atminties įcentrinimas. Aleksandro sesuo, kalbėdama apie Afrikos gentis, savo broliui papasakojo, kad per safarį nacionaliniame parke matė paskui karves traukiančius masajus, ir tai sukėlė turistų nepasitenkinimą. „Gamtos rezervatai ir nacionaliniai parkai turi ribas, – aiškino jie (safario organizatoriai, – R. Š.), bet masajai atsisakė jas pripažinti“, jie nenori bendradarbiauti, netgi būna agresyviai nusiteikę, puola. Aišku, turistams tai pasirodė besąs nemalonus dalykas. „Kas bus daroma, – paklausė vienas turistų, – kad jie būtų pašalinti iš šių gražių vietovių?“ (p. 227)</p> <p>Taigi kosmopolitui „vieta“ tampa „vietove“, kurioje „vietiniai“ nepageidaujami, nes jie neprisitaiko prie atvykėlių mentaliteto ir įpročių. Raudonojo Kelumo gentis per ilgus amžius prisitaikė prie naujo krašto, išsaugodama savo „vietą“ atmintyje ir kalboje. Ir, be abejonės, širdyje. Štai Aleksandro močiutė, kalbinama anūko, neatpažįsta jo, bet labai džiaugiasi, kai jis jai geiliškai dainuoja ir pasakoja, o kai Aleksandras neištvėręs sako: „Močiute, čiagi aš, gille beag ruadh (raudonplaukis berniukas –­ geilų k.)“, močiutė „žiūri į mane suglumusi, lyg būčiau pasakęs kažką absurdiška“, ir atsako: „Gille beag ruadh – už pusantro tūkstančio kilometrų. Bet aš visur jį atpažinčiau, visam plačiam pasauly. Jis visad bus mano širdies dalelė“ (p. 267). Argi ji neteisi? Jei akys apsirinka ir jei net atmintis sušlubuoja, yra dar vienas būdas atpažinti saviškį – širdis.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2016-04-01-nr-3561/3169-knygu-presas/4942-renata-serelyte-atminties-laikas-ir-erdve" rel="nofollow" target="_blank">literaturairmenas.lt</a>&nbsp;</p>
<p><strong>Pagaliau! Pagaliau po ilgo trūnijimo vienos leidyklos stalčiuje ir kitų leidyklų pasipurtymų Kanados literatūros stabo Alistairo MacLeodo „Menka bėda, jeigu…“ (orig. No Great Mischief) lietuviškas vertimas išvydo dienos šviesą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos lentynoje.</strong></p> <p>Toks jausmas, kad vertėja Violeta Tauragienė turi per gerą uoslę per daug gerai mūsų skaitytojams literatūrai. Tokiai, kuri vertingesnė už auksą, tik blogai, jog tie auksiniai puslapiai nededa auksinių kiaušinių leidykloms. Vienok situacija ne nauja ir apie tai jau kalbėta, perkalbėta, tad lieka tik pasidžiaugti, jog ne visus gąsdina komerciškai pasmerktas leidinys. O „Menka bėda, jeigu…“ toks yra nenuginčijamai – auksinis ir pasmerktas.</p> <p>Šį, dešimtmetį rašytą kūrinį, perskaičiau ne vienu atsikvėpimu ir užvertęs paskutinįjį puslapį, prisipažinsiu, nežinau, ar kam iš pažįstamų noriu parekomenduoti. Sunki ši knyga. Ne sudėtingo audinio, o slogaus turinio. Sunkiai nuryjamo. Ir dabar tebestovi stiklo vatos gumulu gomuryje. Ir šildo, ir graužia. Kaip tas posakis – Niekada nepalik bėdoje savo kraujo.</p> <p>Clann Chalum Ruaidh nariai užguldavo į akmenį įremtus gręžtuvus, o drėgni besisukantys jų grąžtai tą akmenį paversdavo pilkomis vandens seilėmis, trykštančiomis iš tų skylių it nesiliaujančios vandeningos spermos srovės arba skystas, glebus cementas.<br /> Pamenu, tik pradėjęs skaityti (gal buvau įveikęs kokį pusšimtį puslapių) vertėjai rašiau, kad kol kas nelabai įsivažiuoju, kad tie epiniai šeimos ar giminės reikalai jau tiek visur aprašyti, kad vargu ar ką naują tas kanadietis beišspaus, kad kol kas skaitymas vietomis primena būseną, kildavusią mokykloje po privalomų tekstų, kur pagrindinis dėmesys skiriamas kaimo panoramai ir žvarbų rytą žagrės padaromai vagai, iš vidaus garuojančiai būsimo derliaus kvapu. Šitų žodžių ir dabar neatsisakau.</p> <p>„Menka bėda, jeigu…“ tikrai yra iš Škotijos į Ameriką atplaukusių raudonplaukių geilų klano poros šimtų metų istorija, tik be konkrečių datų, be nuoseklios chronologijos, lyg prisiminimai, lyg nuotraukų albumo vartymas, lyg senus laikus prisimenančių šeimynykščių pokalbis (taip ir knygoje pateikiama Makdonaldų giminės saga). „Menka bėda, jeigu…“ tikrai nėra daugialypių mirčių ir gimimų kronika, nėra ir nepakartojamos meilės romanas. MacLeodo pasakojimas kietas kaip akmuo, kaip ta lietuviška žagrė, pjaustanti arimus, tik iš MacLeodo vagų sunkiasi ne mėšlo kvapas, o su žemės spalva susiliejusių šachtininkų sūrus prakaitas ir kraujas, kurių apsuptyje tu esi priverstas išklausyti brutalią, nepatogią tiesą, išrėžiamą tiesmukai, be apylankų, nors ir su atminčiai sudrumsti ir gyvybei įkvėpti reikalingomis menkiausiomis detalėmis iš anuomet nutikusių įvykių. Ir nesvarbu, ar tai būdavo kiek džiugesni paveikslai iš ypatingų Kalėdų, ar pirmykščius laikus primenantis elnio skerdimas, ar žemės draskymas dinamitu. Rašytojas rašo poetiškai, tačiau tuo pačiu kietai, vyriškai, šiurkščiai, nesismulkina su žodynu, vietomis, net sakyčiau, perlenkdamas lazdą su palyginimais.</p> <p>MacLeodas nesistengia šokiruoti, nekuria nerealių, fatalizmu paženklintų (kaip mėgstama epinėse knygose) scenų. Aprašomi dalykai žemiški, tikri, teisingi, sukurpti iš kertinių gyvenimo pamatų, o visuma persunkta kažkokios ašarą spaudžiančios širdperšos, liūdesio, uždarumo, tokio nesvetimo ir lietuviui. Nesvetimo, tik nenorimo pripažinti. Matyt, todėl ši knyga nusėdo man taip giliai ir kaip būna su per jautriai stygas užgavusiais dalykais – primiausia norisi juos neigti, užblokuoti, neafišuoti, pasilikti tik sau. Ir tik nugyvenus kurį laiko tarpsnį ištrauki tą dalyką kaip didžiausią paslaptį, kaip išminties persisunkusią pamoką. Kažkas panašaus man vyksta su „Menka bėda, jeigu…“, kurią kol kas norisi pasinešioti savy, pabrandinti, sulaukti tinkamo laiko, situacijos, kai galėsiu iš atminties pacituoti MacLeodą: „Visi mes geresni, kai esam mylimi“.</p> <p>PS. Menka bėda, jeigu nesupratote apie ką aš čia…</p> <p>2015 11 17 Ovidijus R. <a href="http://www.15min.lt/naujiena/kultura/literatura/knygos-recenzija-alistairo-macleodo-menka-beda-jeigu-286-542807" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a></p>
<p>Kanados rašytojų vertimų mus pasiekia nedaug. Laimė, kanadiečių romanų ir apsakymų vertėjai puikia pažįsta to krašto literatūrą ir imasi geriausių ir įdomiausių autorių kūrinių (deja, dažniausiai verčiama tik iš anglų kalbos, prancūzakalbė Kanados literatūra mus pasiekia rečiau). Mes žinome Margret Atwood romanus, Alice Munroe apsakymus, Michaelo Ondaatje knygas. Dabar prie jų galime pridėti dar vieną vardą – A. MacLeodą.</p> <p>Pernai miręs škotų kilmės autorius Kanadoje geriausiai žinomas kaip puikus apsakymo meistras. Bet į lietuvių kalbą išverstas ir ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas jo vienintelis romanas „Menka bėda, jeigu…“. Kūrinio pavadinimas mįslingas, bet paaiškinamas gan paprastai. Jam panaudota frazė iš britų generolo Jameso Wolfe`o, nemėgusio škotų, bet išnaudojusio jų drąsą mūšiuose, laiško 1759 m.: „Jie ištvermingi, bebaimiai, pripratę prie šiurkštaus krašto, ir menka bėda, jeigu jie žus.“</p> <p>Romanas sulaukė didžiulio dėmesio, tapo labai populiarus. Jis apdovanotas daugeliu svarbių premijų, pelniusių jam tarptautinį pripažinimą: tai Tarptautinė IMPAC &nbsp;Dublino literatūros premija, „Trillium“ premija, &nbsp;Atlanto Kanados visų laikų geriausios knygos įvertinimas, dvi Kanados knygų prekybininkų asociacijos premijos – geriausiam Kanados metų autoriui ir už geriausią metų knygą.</p> <p>Šis romanas aprėpia keleto šimtmečių istoriją, sieja Škotiją su Kanada, jame rašoma apie persikėlusių gyventi į Kanadą škotų likimą. A. MacLeodas pasakoja apie raudonplaukių ir tamsiaakių Makdonaldų klaną, kurie 1779 metais paliko Škotiją ir įsikūrė atšiaurioje Kanados Keip Bretono saloje. Klanas vadina save protėvio Kelumo vardu, škotų geilų, arba gėlų, kalba tai skambėtų taip „clann Chalum Ruadh“ – „raudonojo Kelumo klanas“.</p> <p>Šio klano istoriją pasakoja vienas iš palikuonių – ortodontu dirbantis Aleksandras Makdonaldas. Jis lanko Toronte gyvenantį savo alkoholiką brolį Kelumą: susitinka su juo, prisimena vaikystę ir artimuosius. Jie kalbasi apie protėvius senąja geilų kalba, dainuoja jų dainas.</p> <p>Didžioji dalis romano parašyta kaip Aleksandro prisiminimai: jis išeina į parduotuvę nupirkti broliui alaus ir į šią trumputę kelionę telpa visas atsiminimų ir pasakojimų prisodrintas romano veiksmas.</p> <p>Svarbiausias „Kelumo klano“ devizas – „niekada nepalik bėdoje savo kraujo“. Ir visi, net jauniausieji, šventai jo laikosi. Romane matome, kaip Makdonaldai atpažįsta vieni kitus visur: oro uostuose, pakelės užeigose, įvairiose šalyse. Tie giminystės ir kraujo ryšiai beveik mistiniai. Mūsų visuotinio susiskaidymo ir susvetimėjimo laikais jie atrodo neįtikėtinai.</p> <p>Aleksandro pasakojimas supintas ne tik iš prisiminimų – jis pasitelkia genties mitus, legendas, folklorą ir dainas. Visa tai labai organiškai įausta į realistišką, net natūralistinį, kupiną žiaurių scenų pasakojimą.</p> <p>Tiek pasakotojo Aleksandro, tiek jo artimųjų gyvenimą nuolat valdė netikėtos mirtys ir persekiojo praeities vaiduokliai. Pats Aleksandras ankstyvoje vaikystėje neteko tėvų – jo tėvas dirbo švyturio sargu ir grįždamas su žmona per ledą namo įlūžo ir nuskendo. Aleksandrą užaugino seneliai, o jo vyresnieji broliai augo patys, nieks jų neauklėjo ir neprižiūrėjo. Broliai vertėsi žvejyba, naminės varymu, šaudė pro savo namų langus elnius, važinėjo kledarais ir tarpusavyje kalbėjo vien geilų kalba.</p> <p>A. MacLeodas su didžiule simpatija aprašo šiuos salų žmones – vienišus, gyvenančius atokiuose užkampiuose, mėgstančius išgerti, pasiautėti, bet sunkiai dirbančius, ištikimus, visuomet pasiruošusius padėti kuriam nors „Kelumų klano“ nelaimėliui. Su ta pačia simpatija jis aprašo ir greta gyvenančius ir mirštančius gyvūnus. Romane pilna ištikimų šunų, darbinių arklių, delfinų, banginių, ruonių. Rūsti Kanados gamta – visateisė romano dalyvė.</p> <p>Ne mažiau svarbi ir škotų istorija – pilna sielvarto, tremties, žudynių ir išdavysčių. Istorijos epizodai nuolat įterpiami į Makdonaldų klano gyvenimą, suteikia giminės paveikslui platesnį kontekstą, įrėmina ją ir įprasmina. Iš čia ir ta nepalenkiama, neišnaikinama ištikimybė klanui, kuri galop atsisuka prieš pačius Makdonaldus. Ir negrįžtamai pakeičia jų gyvenimą.</p> <p>Paskutinėje romano dalyje Aleksandras veža savo brolį Kelumą mirti namo, į Keip Bretono salą. Klano likučiai sugrįžta namo, iš kurių mintyse ir siela taip ir nebuvo niekad iškeliavę.</p> <p>A. MacLeodui pavyksta suderinti sudėtingas istorines, šeimos kronikos, realistinio romano plotmes. Lyrinius aprašymus jis atmiešia natūralistinėmis scenomis, psichologinių santykių įtampą – humoru. Svarbiausia tai, kad romanas kalba apie universalius dalykus: meilę, ištikimybę, netektį, paliečia pačią mūsų visų gyvenimo šerdį. Ir to visiškai pakanka.</p> <p>Romanas parašytas sklandžia, vaizdinga kalba, gyvi dialogai gausiai atmiešti egzotiškai mūsų ausiai skambančios geilų kalbos intarpais. Be to, romaną vertė viena geriausių vertėjų Violeta Tauragienė, todėl jį dar maloniau skaityti.</p> <p>Pirmoji dalis iš&nbsp;<a href="http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/114152" rel="nofollow" target="_blank">LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt</a></p>
2018 Balandis
P A T K P Š S
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
30      
Perkamiausios knygos
Prezidento žvalgas: du gyvenimai
Arvydas Anušauskas
Knyga apie Albiną Čiuoderį
10.00 €
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Bėgimas į nežinią
Viktorija Prėskienytė-Diawara
Afrikietiški apsakymai
9.00 €