Grubiai

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Grubiai

Grubiai
-33%
Autorius: Mykolas Sauka
Prekės kodas: 9789986398561
Pavadinimas Grubiai
Žanras novelės
Metai 2015
Psl. skaičius 124 p.
Įrišimas minkštas
Dailininkas Tomas S. Butkus
Išmatavimai 20 cm x 13 cm x 1.1 cm
Kaina: 4.50 € 3.00 €
Kiekis:  

Proza. Serija „Pirmoji knyga“

Pirmoje autoriaus prozos knygoje atsiskleidžia ironiškas ir skvarbus jauno žmogaus, puoselėjančio kūrybines intencijas, žvilgsnis į save, pasaulį ir kitus, daugiausia savo bendraamžius. 
Ironija pasitelkiama išryškinti neatitikimą tarp mūsų siekių ir galimybių, tarp rupios tikrovės ir naivių intelektualinių pretenzijų. 
Novelėse dažnai priartėjama prie absurdiškų situacijų, ribinių psichikos būsenų, tačiau veriasi ne tiek žmogiškoji veikėjų prigimtis, kiek kalbinis bei kultūrinis idiotizmas, įsišakniję „meninės“ sąmonės prietarai.
Kalbinė novelių žaismė – vienas patraukliausių šio rinkinio bruožų. 

Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet‘as. Mat ji plonais viršeliais, piršto storumo – tuoj susilankstys, išsiteps, iširs po vieną lapą. Be to, gimiau ne taip seniai, 1989 metais, tai pirmoji mano knyga ir kils klausimas, ar baigęs skulptūros studijas, bet staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti.
O pradėjau akmenų skaldykloje. Iš granito gabalų krūvos turėjau išsirinkti drūtą nesuskilusį akmenį ir įžvelgti jame glūdinčią aristoteliškąją entelechiją. Tada naudodamasis svertais ir gervėmis iškelti, nuristi po stogu, kur paskui būčiau jį pjaustęs, tašęs, šveitęs ir poliravęs. Deja, neišmokau naudotis svertais bei gervėmis, o man skirtasis akmuo, jeigu tokio apskirtai būta, taip ir liko gulėti krūvoje.
Pamaniau, kad daug paprasčiau bus su skiemeninis, žodžiais ir sakiniais. Jie patys vyniosis į kamuolį ir vos paspirti lėks tolyn. Bet pasirodo – lekia į šoną. Kad išridenti sakiniai neišsibėgiotų kas sau, o pasiektų kalno viršūnę, nebeužtenka svertų ir gervių, – tam reikės jūsų pagalbos.
– Mykolas Sauka.

2015 metais už debiutą skulptorius Mykolas Sauka įvertintas literatūrine Kazimiero Barėno premija. 
 

Susiję leidiniai

Šaltupė
-35%
3.00 € 4.63 €
Paukščių miegas
-30%
3.25 € 4.63 €
Dvasių urna
4.50 €
21 a
5.00 €


<p>Pirmosios knygos konkursas, kurį skelbia Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, kasmet sulaukia vis didesnio jaunųjų autorių, skaitytojų ir literatūros kritikų susidomėjimo. Šio konkurso laimėtojams suteikiama galimybė išleisti savo pirmąsias knygas, pristatyti jas platesnei auditorijai. Tradiciškai išrenkama po vieną geriausią prozos ir poezijos knygą. Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą Pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje laimėjo Mykolo Saukos apsakymų rinkinys „Grubiai“. M. Sauka – jaunas rašytojas, neseniai pradėjęs publikuoti savo tekstus kultūrinėje spaudoje, taip pat skulptorius, baigęs skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje.</p> <p>Galiniame knygos „Grubiai“ viršelyje M. Sauka įspėja skaitytojus: „Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet’as. Mat ji plonais viršeliais, piršto storumo – tuoj susilankstys, išsiteps, iširs po vieną lapą. Be to, gimiau ne taip seniai, 1989 metais, tai – pirmoji mano knyga ir kils klausimas, ar, baigęs skulptūros studijas, bet staiga nei iš šio, nei iš to sumanęs rašyti, nepadariau dažnai pasitaikančios pradedančiųjų klaidos – pradėti.“ Autorius, kreipdamasis į skaitytojus, nevengia savikritikos. Įdomu tai, kad prieš pradedant skaityti knygą M. Sauka siūlo dezinfekuoti rankas. Knygoje netgi pateikiamas standartinis rankų higieninės dezinfekcijos metodas su piešiniais. Tokia pradžia kuria intrigą, todėl po „rankų dezinfekcijos“ skaitytojas norės sužinoti, kas jo laukia toliau.</p> <p>Galima teigti, kad pavadinimas „Grubiai“ puikiai atitinka knygą. Galbūt geriausiai pavadinimo prasmė išryškėja apsakyme „Grubiai“. Skalbimo mašinų meistro įvardyta kaina: „Viso, grubiai, apie du šimtus“ (p. 95) – pagrindiniam veikėjui kelia įdomius apmąstymus: „Pagalvoju, kad niekada dar nesutikau meistro, kuris vietoj „grubiai“ pasakytų „švelniai“, „meiliai“, „delikačiai“, „skrupulingai“, „rūpestingai“. Galbūt tai meistrų požymis. Vertinti daiktus grubiai“ (p. 95). Apsakymuose iš tiesų kuriama grubi tikrovė, kupina labai taiklių ir kartu komiškų autoriaus pastebėjimų. Humoras su ironija – vienas svarbiausių šio apsakymų rinkinio bruožų. Beje, apsakyme „Grubiai“ galima įžvelgti aliuziją į knygos viršelio meninį apipavidalinimą – skulptūrišką moters ranką ir mėnulį: „Ji blyški ir peršviečiama, pailga nuognyba nuo plastilininio mėnulio, bekraujis šviesos šaltinis, kuris nepadeda čiaudėti“ (p. 93). M. Sauka verčia abejoti tikrove – žmogaus ranka tarsi primena skulptūros ranką.</p> <p>Knygoje autorius nevengia vizualumo, kalbos žaismo ir intertekstų. Pavyzdžiui, apsakyme „Let’s string on“ piešiniais parodoma, kokius garsus skleidžia pagrindinio veikėjo šaldytuvas: „Šaldytuve taikiai sugyveno katė, vyno butelis ir taurė, musė, elektros jungiklis ir amžinai lūžtantis sausainis. Ir viskas jam, pasak instrukcijos, buvo OK“ (p. 74). Iš visų knygos tekstų išsiskiria „Auksinio lotoso paslaptis“ – dviejų veiksmų drama. Šis tekstas kur kas labiau primena dramą, o ne apsakymą. Šiuo atveju autorius žaidžia dramos veikėjų vardais, kurie galiausiai tampa suaugusiems skirtų filmų pavadinimais.</p> <p>M. Saukos knygoje atsiskleidžia ironiškas jauno žmogaus žvilgsnis į pasaulį, save ir aplinkinius. Pagrindiniai apsakymų veikėjai dažniausiai yra jauni menininkai. Tačiau jie sunkiai susigaudo gyvenimiškose situacijose, neretai nesugeba atskirti fantazijos nuo tikrovės. Namuose prasidėjęs remontas apsakymo „Let’s string on“ veikėjui tampa didžiausiu iššūkiu: „Baloje besivoliojančiuose vamzdžiuose, apverstoje vonioje, klozete, kraneliuose įžiūrėjau ne iššūkį savo vyriškumui. Esu knygų žmogus, ir knyg. žvilgsnis leido man čia įžiūrėti nematomo Italo Calvino Armilos miesto griuvėsius, iš kurių pabėgusios skaisčiakrūtės Najadės basomis pripėdavo grindis“ (p. 75). Todėl „knygų žmogus“ nori pabėgti į kaimą – „ten, kur remontas niekada nesibaigia ir neprasideda, ir apskritai nėra net kalbos apie remontą“ (p. 76). Knygoje autorius atskleidžia neatitikimą tarp tikrovės ir fantazijos, tarp veikėjų norų ir galimybių. Toks neatitikimas kuria humoro ir ironijos persmelktą pasakojimą.</p> <p>M. Sauka išryškina gyvenime ir kūryboje nusistovėjusias taisykles, stereotipus, prietarus ir juos vertina ironišku žvilgsniu. Autorius iškelia ir lietuviams būdingus elgesio modelius – nuo „Eurovizijos“ sureikšminimo iki keleivių plojimų nusileidus pigių skrydžių bendrovės lėktuvui. Knygoje daug dėmesio skiriama rašytojų ir poetų „meninei“ sąmonei. Apsakyme „Prieš ir po“ pasakojama apie žurnalistės ir jauno rašytojo nesusikalbėjimą interviu metu. M. Sauka parodo neatitikimą tarp gyvo pokalbio ir interviu, publikuoto gyvenimo būdo žurnale. Šiuo atveju žurnalistė pakeičia ne tik rašytojo atsakymus, bet ir jo knygos pavadinimą – „Nerangūs rūbai“ tampa „Nebrangiais rūbais“. Tuo tarpu apsakyme „Panta rhei“ pasakojama apie skaitovų vakarą, į kurį susirinko žmonės, save laikantys poetais, bet iš tikrųjų nesugebantys rašyti. Autorius paneigia stereotipą apie inteligentišką poetų bendruomenę: „Plačiu ratu poetai susėdo ant kėdučių, kelmų ir suoliukų. Gėrė, rūkė, keikėsi. Kalbėjo apie eiles kalboje ir prie vitrinų“ (p. 85). Reikia pastebėti, kad M. Saukos apsakymuose netrūksta absurdiškų situacijų.</p> <p>Knygoje neretai priartėjama prie ribinių būsenų. Pavyzdžiui, apsakyme „O“ pasakojama apie rašytojo kančias siekiant pagauti įkvėpimą. Pagrindinis veikėjas geria nervų sistemą veikiančius vaistus: „Nuo ryto iki vakaro ryju Xanaxą. Vadinu jį Chanachu. Familiariai, kaip draugą“ (p. 111). Galiausiai riba tarp fantazijos ir tikrovės išnyksta: „Ilgainiui Chanachas įgauna vis daugiau žmogiškų bruožų. Jis atsako į mano klausimus, net pats palaiko pokalbį. Kartu mes einame pasivaikščioti, paskui – į lovą. Gerai turėti artimą draugą“ (p. 113). Norėdamas padėti rašytojui atrasti įkvėpimą, Chanachas liepia jam remtis bibliomancijos metodu – burti iš bet kokios knygos. Rašytojas atsitiktinai pasirenka teismo medicinos vadovėlį. Vėliau Chanachas liepia rašytojui sekti aktualijas, žiūrėti į gatvės iškabas. M. Sauka kuria naivaus, realybėje nesusiorientuojančio rašytojo portretą.</p> <p>Apsakyme „Astralinė kelionė“ taip pat išryškėja ribinė būsena. Šį tekstą galima pavadinti tam tikra meditacija. Apsakyme žingsnis po žingsnio pasakojama, kaip palikti savo fizinį kūną ir keliauti astraliniu kūnu. Norint sužinoti Visatos paslaptis, siūloma skristi į kasmetinę filosofų konferenciją. Vis dėlto „astralinis kūnas“ filosofų konferencijoje nieko naujo nesužino: „Į ontologinį klausimą – kas? – atsako vardininkas. Galininkas atsako į epistemologinį klausimą – ką? O į metodologinį klausimą – kaip? – atsako prieveiksmis“ (p. 49). Tuo tarpu apsakyme „Kalbos valandėlė“ pasakojama apie kalbininkų, filologų ir kalbos mylėtojų suvažiavimą. Čia neišvengiama beprasmiškų diskusijų apie kalbą ir skirtingas jos reikšmes. Autorius ironiškai žvelgia į tuščias „intelektualines“ diskusijas.</p> <p>Beje, į M. Saukos akiratį patenka ir jo profesijos žmonės – skulptoriai. Apsakyme „Regėjimas“ pagrindinis veikėjas yra skulptorius. Tačiau jis nenori konkurencijos, todėl atstumia ukrainiečius, ieškančius skulptoriaus darbo Lietuvoje: „Su statulomis yra viena didelė problema, pamaniau sau: kad ir kaip statai, vis tiek kažkam jos turi atsukti užpakalį“ (p. 54). Taigi autorius išryškina ir savo profesijos žmonių ydas.</p> <p>M. Saukos apsakymų rinkinys „Grubiai“ – skvarbus ir atviras jauno menininko žvilgsnis į save, aplinkinius, daiktus ir reiškinius, kupinas humoro bei ironijos. M. Sauka atskleidžia gyvenime ir kūryboje nusistovėjusias taisykles, stereotipus, prietarus. Galbūt todėl apsakymuose netrūksta absurdiškų situacijų, ribinių būsenų. Skaitant knygą nuolat stebina autoriaus gebėjimas kasdienybėje įžvelgti netikėtas detales ir kalbos žaismas. Galima teigti, kad apsakymų rinkinys „Grubiai“ labiausiai tiks jauniems skaitytojams, ypač jauniems menininkams, nebijantiems pažvelgti į save kitu kampu. Kalbėdamas apie knygą, M. Sauka prisipažįsta: „Idealu būtų, jei bręsčiau kartu su savo skaitytojais.“[1]</p> <p>2015 11 26 <a href="http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Pasakojimai-is-grubios-tikroves" rel="nofollow" target="_blank">kamane.lt</a></p>
<p><strong>Jeigu domitės menu, tikriausiai esate girdėję jaunojo Saukos pavardę, parodose nužvelginėję jo skulptūras, o įvairiuose dienraščiuose skaitę apie garsių menininkų atžalos talentus. Literatūroje Saukos pavardė sušmėžavo vos prieš kelerius metus ir jau tada jo tekstai įsirėžė įdomia rašymo taktika. Šiais metais Mykolas laimėjo Rašytojų sąjungos organizuotą Pirmosios knygos konkursą ir išleido apsakymų rinkinį „Grubiai“ – ta proga ir kalbamės.</strong></p> <p><strong>Pradėkime šį pokalbį nuo temos, svarbios kokiems 90 procentų rašytojų – nuo vaikystės, kurios atšvaitų Tavo knygoje neradau. Koks pirmasis vaizdas iškyla prieš akis, kai išgirsti klausimą apie savo vaikystę?</strong></p> <p>Tai būtų ne vaizdas, o vieta: sodyba Užtiltės kaime ir dar keli metrai aplink – prižėlusi upė, kurią sapnuoju kaip tirštą kopūstų sriubą, per kurią galima ne plaukti, o čiuožti ant pilvo. Tai yra vaikystės erdvės, į kurias iki šiol dažnai grįžtu. Jos beveik nesikeičia, tik kas dvejus metus vis kitoje vietoje atsiranda nauja malkų krūva, atsiveria nauja pamazgų duobė, paskui pamažu užanka supuvusiais obuoliais ir šienu. Mano pasąmonėje gimtasis kiemas tapo tokia archetipine struktūra, kur kiekvienas daiktas ir erdvė persigėrę prasmėmis, kurias joms suteikia ten žaisti žaidimai. Keistas jausmas grįžti namo ir nuolat vis vaikščioti po savo pasąmonę. Namuose užtenka pritūpti, kad pamatyčiau stalą ir kriauklę iš apačios, ir atsiminimai grįžta, ir jau, žiūrėk, grįžau į vaikystę.</p> <p>Todėl nerašiau apie tai. Reikia pasikeisti pačiam, reikia, kad praeitų laiko, kad atsirastų nostalgiškas santykis su vaikystės vietomis ir žaidimais. Dabar pats dar jaučiuosi pakankamai vaikiškas.</p> <p><strong>Būdamas paauglys kartu su tėvais jau dalyvavai parodose, Tavo pavardė vis linksniuojama, kai kalbama apie talentingiausius jaunosios kartos skulptorius. O dabar padarei „dažniausiai pasitaikančią pradedančiųjų klaidą“ ir pradėjai rašyti. Kada tai nutiko? Ir kas dažniausiai skaitydavo Tavo pirmuosius tekstus?</strong></p> <p>Eilėraštukus, detektyvus ir istorijas rašiau jau seniai, tuo pat metu, kai dariau „galvas“, kurios pakliuvo į tavo minėtas parodas. Skaitė tuos dalykus tradiciškai – tėvai, seneliai, nematomi draugai. Bet rašant kaip niekur kitur reikia patirties. Šiek tiek kitaip yra su daile ir skulptūra. Jų kalba abstraktesnė, miglotesnė, ne taip„išduoda“ apie autoriaus patirtį, kaip žodžiai. Pasirinkau skulptūrą ir toliau ją su malonumu darysiu, bet visą laiką palaikiau santykius su literatūra. Daug skaičiau, ir literatūros teikiami stimulai, arba vadinamasis penas, buvo ne mažesni, negu dailės. Antras rašymo etapas atėjo neseniai, kai supratau, kad jau galiu parašyti ne tik padrikus įspūdžius dienoraščiui, bet ir sudėti baigtą tekstą, o paskui publikuoti.</p> <p><strong>Kaip atrodo Tavo rašymo procesas? Ir kokiu principu dėliojai „Grubiai“ rinkinį? Kokio laikotarpio tai tekstai?</strong></p> <p>Paprastai tekstai susideda iš nedidelių fragmentų. Užsirašinėju smulkmenas, sakinių nuotrupas ir pastebėjimus. Daug kas ateina iš knygų. Iš tų mažų dalykų dėlioju mozaikas, daug kartų perrašinėju, perdėlioju, trinu. Palieku ramybėje, paskui vėl grįžtu. Vienų tekstų gabalai atsiduria kituose. Tai gana ilgai trunka, spontaniškai nepasirašo beveik niekada, arba bent jau taip, kad vėliau nereikėtų tris kartus perrašyti.</p> <p>Prieš beveik dvejus metus pradėjau siųsti tekstus į spaudą. Pirmosios knygos konkursui surinkau juos visus ir pridėjau dar niekur nepublikuotų. Stilistiškai jie panašūs, panašiu kampu parašyti, daugmaž to paties žanro. Reikia tikėtis, kad rinkinys atrodo vieningas, kaip rinkiniui ir priklauso.</p> <p><strong>Kadangi beveik visi Tavo apsakymai pretenduoja į humoristinį žanrą, o juokingumo kodai nėra universalūs, tinkantys visiems skaitytojams, smalsu, kaip įsivaizduoji savo adresatą, kuriam rašai?</strong></p> <p>Tikrai taip, kodai skirtingi. Yra tekstų, kurių adresatų bus daugiau, kitiems reikės savo adresato paieškoti. Idealus skaitytojas būtų jaunas žmogus, turintis panašią patirtį, bendraamžis. Kadangi vyresnio amžiaus, brandesni žmonės darosi išmintingesni, gyvenimas įgauna vis daugiau gylio, to paties jie reikalauja ir iš literatūros – jiems vis mažiau norisi jaunatviškos ironijos, satyros, pajuokos ir vis aktualesni darosi tikri dalykai, išgyvenimai, žmogiška patirtis, atsiranda naujos vertybinės kategorijos. Humoristiniai pasakojimai, kurie galų gale nesukuria nieko daugiau, tik efemerišką juoko dujų debesį, jiems gali atrodyti pernelyg naivūs ir betiksliai.</p> <p>Idealu būtų, jei bręsčiau kartu su savo skaitytojais.</p> <p><strong>Ar turi omenyje ribas tarp to, kas vis dar juokinga, ir to, kas jau yra neskoninga arba pretenduoja į patyčias?</strong></p> <p>Turiu. Tos ribos paslankios, ir viskas priklauso nuo skaitytojų. Galima sakyti, tai kaip sienos, kurios niekada nebus ratifikuotos ir todėl niekada nežinai, kieno teritorijoje atsidursi. Bet yra daug dalykų, apie kuriuos niekada nebandyčiau juokauti, ir tokių, apie kuriuos kalbėčiau nebent labai atsargiai. Patyčios gali atsirasti tada, kai kalbi apie konkrečius asmenis, bendruomenes, etnines, religines grupes. Dažniausiai tai būna neskanu. Šito vengiu. Jeigu tai daro mano personažai – tai jų išsilavinimo spragos.</p> <p><strong>Ar domiesi politika? Priskiri save prie vienų ar kitų politinių opozicijų?</strong></p> <p>Klausimas labai platus. Patogiausia būtų atsakyti, kad ne, nepriskiriu savęs jokioms politinėms opozicijoms, nes politika suprantama kaip nešvarus reiškinys. Todėl, kad idėjiniai dalykai ten niekada iki galo nesutampa su praktiniais. Iš tikrųjų seku politines naujienas, nesu abejingas. Idėjiškai turėčiau būti kairysis, nes, trumpai tariant, man rūpi paprastas žmogus, o elitizmo negaliu pakęsti. Praktiškai –visada balsuoju už dešiniuosius. Politika yra abstrakcija, panaši į nepastovų vėją: kairė, dešinė, centro kairė, centro dešinė. Ką tai reiškia? Kad susivokčiau, kokios mano politinės pažiūros, reikia pagyventi ir pamatyti, kokią politiką aš pats taikau savo gyvenime – jeigu politiką suprasime kaip kompromisų meną, tai į kokius kompromisus aš leidžiuosi, kur aš lankstus, o kur nepajudinamai principingas?</p> <p><strong>Ar bendrauji su kitais rašytojais? Ir ar bendravimas su kitais rašančiaisiais Tau apskritai svarbus?</strong></p> <p>Su kitais rašančiais žaidžiame krepšinį, bet bendravimo nedaug: „Ką tu gini?“ – „Aš aukštą ginu.“ – „Tai mano tada geltonas.“ Visas kitas bendravimas aikštelėje – kūno kalba. Alkūnėmis. Manau, kad geriausia, ką rašytojas turi pasakyti, jis sudeda į knygas ir straipsnius, todėl dažniau skaitau. Mikalojus Radvila Našlaitėlis rašo, kad Argonijos karalius Alfonsas knygas vadino mirusiais mokytojais. Taigi su mirusiais kalbu. O dažnai būna, kad bendrauji su žmogumi, kuris ką nors kuria, bet nesi perskaitęs ar peržiūrėjęs, ar perklausęs jo kūrybos. Tai lyg ir veidmainystė.</p> <p>Kuriantys žmonės yra vagys ir savanaudžiai. Gaudo idėjas, vaizdus, garsus, ieško, kaip pritaikyti savo praktikose. Tik ką nors pasakyk, jau, žiūrėk, nusinešė, vysto tavo mintį kaip savo. Be to, kūrėjai dažniausiai kalba apie kitus kūrėjus, apie kūrybos problemas. Menininkai kalba apie kitus menininkus, kuratorius, parodas ir peržiūras. Rašytojai – apie literatūrą, vertimus, literatūros kritiką. Susidaro tokie hermetiški rateliai, hermetiškos problemos. O kartais taip norisi pakalbėti apie žemės ūkį. Kartais širdis atsigauna bendraujant su paprastais žmonėmis, tais ačiū-dievui-ne-menininkais.</p> <p><strong>Kokios knygos, kurias esi skaitęs, Tau tebėra svarbios?</strong></p> <p>Noriu atsakyti aptakiai ir neįdomiai: beveik visos liko svarbios. Net labai stengdamasis negalėčiau išskirti, arba sąrašas būtų labai ilgas. Svarbios ir tos knygos, kurios sunervino arba buvo kankynė, nes niekada nežinau, ar neužsimanysiu grįžti prie jų su kitokiomis mintimis ir kitaip perskaityti, arba kažką iš jų pasiskolinti. Nemaloniausios tos situacijos, kai skaitau knygą ir nesuprantu, ar jau esu ją skaitęs, arba žinau, kad esu skaitęs, bet visiškai nieko neprisimenu. Verčia suabejoti savimi ir pasauliu.</p> <p><strong>Knyga jau išleista – belieka laukti refleksijų. Kaip reaguoji į kritiką?</strong></p> <p>Iš pradžių graužiuosi, paskui susiimu, suvalgau ir suvirškinu. Galiu teisuoliškai pridurti, kad kritika visada laukiama ir sveikintina. Bet tikrovėje – sunku, reikia kiekvienąsyk per save perlipti, gavus geros kritikos. O dar atskirti, kuri kritika teisinga, o kuri – ne. Kita vertus, nuolat girdžiu vidinį kritikuojantį balsą, ir jeigu išorės kritika su juo rezonuoja, galiu būti beveik tikras, kad ji teisinga. Tas vidinis kritikas ir yra svarbiausias.</p> <p><strong>Ką veiki dabar? Kokie artimiausi Tavo kūrybiniai planai?</strong></p> <p>Artimiausias kūrybinis planas – aplankyti metalo laužą. Parsivežti strypų, vamzdžių. Tuomet pjaustysiu, virinsiu, iš betono liesiu grupę didelių skulptūrų. Dariau jas pusantrų metų, dabar lieka pabaigti. Jos laukia neišperėtos – neišlietos – gipso formų lukštuose. Kitiems metams bandysiu organizuoti parodą. Kartu rašysiu kažką labai rimto ir visai nehumoristiško. Aišku, jei turėsiu ką papasakoti.</p> <p><strong>Ir pabaigai – koks dalykas Tave paskutiniu metu prajuokino?</strong></p> <p>Klausiau interviu su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu. Jis pasakojo, kaip grįžta namo iš spektaklių, repeticijų ir neturi laiko pabūti su sūnumi, ir vis mato tik jo miegančio pakaušį. Ir kad sunku sau tai pateisinti. „Bet jūs vis dėlto randate pateisinimą?“ – viltingai paklausė žurnalistė, neabejodama, kad taip. „Kokia prasmė žiūrėti sūnui į pakaušį? Aš nematau čia didelės prasmės“, – maždaug taip atsakė aktorius. Taip teisingai ir iš esmės. Apskritai apie bet kokią kūrybą.</p> <p><strong>Ačiū!</strong></p> <p>2015 10 22 <a href="http://www.kulturpolis.lt/interviu/mykolas-sauka-kuriantys-zmones-yra-vagys-ir-savanaudziai/" rel="nofollow" target="_blank">kamane.lt</a></p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €