Jautis

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Jautis

Jautis
Autorius: Gintaras Bleizgys
Prekės kodas: 9789986398899
Pavadinimas Jautis
Žanras esė
Metai 2016
Psl. skaičius 160 p.
Įrišimas minkštas
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-889-9
Išmatavimai 0 cm x 0 cm x 0 cm
Kaina: 6.50 €
Kiekis:  

Vidiniai, išgyvenimai, egzistencinė įtampa, autentika

Poeto, eseisto Gintaro Bleizgio knyga „Jautis“ artima personalinės egzistencinės eseistikos krypčiai. Autorius kaip reta geba įvairiomis formomis reflektuoti vidinius išgyvenimus, – asmenybė atsiveria, nevengdama asmeniškų patirčių, nesigėdydama savojo silpnumo. Iš paprastų situacijų išauginami originalūs pastebėjimai, įžvalgos. Kuriančio žmogaus savivoka, psichologiniai kazusai nušviečiami tikėjimo šviesa, žmogiškasis ribotumas tikrinamas amžinybės masteliais. Atviras, autobiografine intriga sudominantis pasakotojas stebi ir prieštaringus šiuolaikinės visuomenės bei civilizacijos reiškinius.

Gintaras Bleizgys – žinomas viduriniosios kartos poetas, eseistas. Yra išleidęs aštuonias poezijos knygas ir eseistikos knygą „Estafetė“. Naujoje esė knygoje „Jautis“ reflektuojami vidiniai išgyvenimai (ir ne tik), išsaugant autentiką ir egzistencinę įtampą. Gintaro Bleizgio kūryba įvertinta Jaunojo jotvingio premija ir Jotvingių premija, Leonido Jacinevičiaus, Julijono Lindės-Dobilo, Jurgos Ivanauskaitės ir Antano Miškinio literatūros premijomis.

Susiję leidiniai

Taisyklingumas
-40%
3.30 € 5.50 €
Uosto fuga
8.00 €


<p>Pakšt. Pakšt. Pakšt. Ryškiai geltoni klevų lapai bučiuoja pilkas šaligatvio plyteles. Krinta tankiai, lyg skubėdami atlikti bučinių sutartinę, kol jų muzikos vėl neužgožė čigoniški šokančio fontano ritmai. Kai staiga trinktelėjo, varnos pakilo iš medžių, o aš susigūžiau. Čigoniškai grojantis šokantis fontanas apmirusiame, rūke paskendusiame krintančių lapų mieste be praeivių – makabriškas vaizdas Vėlinių išvakarėse. Ten, kur anksčiau buvo Nemunas, – pilkšvas debesis, rūko uždanga, pasaulio pabaiga.</p> <p>Vaikščiodama palei nematomą Nemuną prisiminiau „Kovo devynioliktosios Druskininkų bliuzą“, vieną iš labiausiai man patinkančių Gintaro Bleizgio esė: veiksmas vyksta kitu metų laiku, bet toje pačioje vietoje. „Bliuzas“ ramus, skaidrus, be daugeliui Gintaro tekstų būdingos įtampos – tiksliau, įtampa paslėpta tarsi povandeninė srovė, ji tyliai murmena, bet ne sprogdina į skutelius. „Bliuzas“ kelia guodžiantį ir raminantį liūdesį, koks ateina jau viską išverkus, viską suvokus ir vėl pasidavus gyvenimo ir laiko tėkmei, kurios nepergalėsi – kaip tų didžiulių pavasarinių Nemuno lyčių. („Jūsų galvos raumenys labai įtempti“, – sako masažuotoja. „O jūs kada nors matėte neįtemptą galvą?“ – klausiu. „Taip. Tiems žmonėms būna apie devyniasdešimt, jie jau su viskuo susitaikę.“)</p> <p>Daugumos Gintaro Bleizgio esė pasakotojas yra kovotojas, maištininkas, bandantis peržengti įmanomas ir neįmanomas ribas. Tekstų įtampa kyla dėl buvimo „nuolatinėse kautynėse“ (p. 112), pirmiausia su baimėmis ir žmogišku ribotumu, dėl balansavimo ant ribos (šiapus ir anapus, racionalumo ir beprotybės, buities ir poezijos, gyvenimo ir mirties). Esminis knygos tekstų žodis – „pasiutimas“: „Iš pasiutimo yra visa tai“ (p. 47). Iš pasiutimo – kūryba, bandymai pramušti galva sieną, išsinerti pačiam iš savęs, peržengti galimybių ribą. „Nesuprantu žodžio „pasiduoti“, sakiau gydytojai, galiu eiti kiaurai per sienas, kiaurai per pasaulius, per žvaigždes, per begalybę. Ir net jeigu žinau, kad tai neįmanoma, vis tiek sakau, kad galiu [...]“ (p. 18), nes laikas ir kitos ribos „turi valią mano kūnui, bet nieko negali pasiūlyti tikrajam man“ (p. 110). Tas tikrasis gali išsivaduoti iš kalėjimo ir kūno sienų, kalbėtis su Dievu. Šie pokalbiai – pačios gražiausios, autentiškiausios, intymiausios knygos vietos, kur su jaučiu tapatinęsis pasakotojas virsta mažučiu, iš Dievo malonės gyvenančiu vabalėliu. Jis Dievui kalba, pasakoja, „transliuoja“ iš savo vienatvės ir nerimo, ieško paguodos ir artumo. Kad ir kokios kovos virtų šiame pasaulyje, visa, kas tikriausia, yra anapus.</p> <p>Nepaisant transcendentinio ilgesio, tekstuose labai aiškiai apibrėžiama fizinė pasakotojo buvimo vieta ir laikas: diena, net valanda. Mažytė scena, kurioje vyksta pasirodymas, „realybės šou“ (p. 8) pakančiai stebinčiam Viešpačiui. Atrodo, kad kova – ne dėl anapusybės, kuri jau yra duota, bet dėl šiapus: dėl kiekvieno žemės taškelio, kiekvienos pralekiančio gyvenimo akimirkos. Reikia jas fiksuoti, pagauti, turėti, išgyventi, išplėšti iš laiko, „įžeminti“. Galbūt todėl ir knygos pavadinimas visiškai proziškas, neintriguojantis, atsiduodantis žeme ir krauju. Neužsisvajokite apie anapus – kol ten pateksite, jūs čia gerokai paplušėsite: koridos arenose, kalėjimuose, onkologiniuose, pačiuose gyvenimo viduriuose… Ar guodžia? Nelabai. Tik leidžia darkart apraudoti savo būtį ir vėl eiti kariauti kruvinus kasdienybės karus. Kol esame čia. Ir kol su viskuo nesusitaikėme.</p> <p>Daugelyje „Jaučio“ tekstų dilgo išėjusiųjų, ypač mamos, ilgesys. Apie mamos temą daug kalbėta, kai pasirodė poezijos rinkinys „Jonas Krikštytojas“. Bet negaliu čia apeiti, man ji per daug brangi – labai buitiškai, mamiškai, egoistiškai. Kai užaugsi / ar mylėsi mane / taip stipriai / iki eilėraščių rašymo, – tvarkydamasi stalčiaus dugne radau seniai bemiegę naktį suskrebentas eilutes savo kūdikiui. Nežinau, kokia beprotybė tada man buvo užėjusi, aš juk ne poetė. O kvailiausia turėti lūkestį dėl vaikų dėkingumo ir meilės, nes vaikai, kaip Kahlilį Gibraną cituoja Gintaras, nepriklauso mums (p. 124). Ir jie labai greitai „žengia į kambarius, į kuriuos vis rečiau koją galės įkelti tėvai“ (p. 140). Mūsų kambariai jiems tampa ankšti ir tik iš vaikystės perspektyvos žiūrint jie erdvūs. („Buvau gal penkerių. Gyvenome Druskininkuose, K. Dineikos g. 9 – didelio triaukščio medinio namo palėpėje“ (p. 151), – rašo Gintaras, o štai aš dabar einu pro tą namą ir negaliu suprasti, kodėl jis „didelis“. Toks buvo tada.) Vaikai pamažu ir nesugrąžinamai išsprūsta iš mūsų rankų ir, matyt, lieka vienintelė pasąmoninė viltis – kad jie sugrįš pas mus gražiomis mintimis, įvertins mus, padėkos, pripažins mūsų buvimo čia prasmę. Reikia drąsos taip pasielgti – ne tik mintyse, bet ir realybėje, juolab viešai; reikia drąsos suaugusiam žmogui rašyti apie mamą, apie jos ilgesį, tarsi tai būtų tik mažų vaikų ir sveikinimo koncertų tema. Neabejoju, kad daug mamų, skaičiusių Gintaro eilėraščius ar esė, yra sužavėtos tekstų jautrumo.</p> <p>Kada nors Gintaras gaus Nacionalinę premiją, rašė komentatorius po esė „Šiaurės Atėnuose“ – toji esė yra ir naujoje knygoje „Jautis“. Turiu prisipažinti, kad viena iš dešimties priežasčių, kodėl skaitau „Šiaurės Atėnus“, yra šio autoriaus tekstai. Jie paperka ne išskirtiniu kalbos gražumu ar struktūros išradingumu, bet intensyviu jausmu, gyvu pulsuojančiu nervu. Priklausomai nuo skaitytojo jautrumo laipsnio ir per gyvenimą įgytos patirties, teksto poveikis gali būti stiprus, kai kuriais atvejais – priminti danties nervo traukimą be vaistų: iš pradžių lyg nieko, ramu, bet op – ir užkabina paslėptą plonytį siūlelį, ir nebeišsisuksi, nepabėgsi.<br /> <br /> Nomeda Gaižiūtė, <a href="http://www.satenai.lt/2016/11/18/vabalelio-monospektaklis-viespaciui/" rel="nofollow" target="_blank">satenai.lt</a></p>
<p>„Šiandien – kovo 22 diena, penkiolika valandų keturiasdešimt minučių. Šviečia saulė, pasaulyje labai šviesu. Mano pasaulyje, į kurį ilgai žiūriu pro langą. Medžiai šiandien pliki – ne ne tik be lapų, bet ir be sniego. Nuogai pilki, pilkai juodi, juodai nuogi. Kaip tik tolėliau matau du didžiulius medžius. Triskart aukštesnius už po jais „augantį“ (kaip grybas koks) namą. Žiūriu į tuos išsinuoginusius medžius ir juokiuosi, ir kuo įdėmiau žiūriu, tuo dar labiau juokiuosi. Iš savęs“, – naujausioje esė knygoje „Jautis“ rašo Gintaras Bleizgys ir kviečia iš šalies pažvelgti į jo pasaulį. Autorius, priklausantis viduriniajai kartai, skaitytojams yra žinomas kaip poetas, eilėraščiuose jautriai išryškinantis individo ir gamtos įtemptus ryšius, apdovanotas Jotvingių, Leonido Jacinevičiaus, Julijono Lindės-Dobilo, Jurgos Ivanauskaitės ir Antano Miškinio literatūros premijomis būtent už poezijos knygas. Eseistikoje G. Bleizgys yra kitoks – plėtoja personalinės egzistencijos kryptį. Esė knygoje „Jautis“ autorius supažindina su autobiografinėmis detalėmis, atveria gyvenimiškas patirtis ir savitu stiliumi perteikia savo pasaulėžiūrą.</p> <p>Knygoje publikuojami 2009–2015 metais sukurti tekstai, kurie knygą dalija į dvi dalis (kai kurios esė anksčiau publikuotos savaitraščiuose „Literatūra ir menas“ ir „Šiaurės Atėnai“). Simboliška, kad knyga pavadinta pagal vieną esė „Jautis“. Šio gyvūno figūra traktuojama kaip pasakotojo atspindys ir yra svarbi tematiškai ir vizualiai viršelyje. Rodos, veikėjas save suvokia kaip jautį, kuriam skirti sunkūs, bet įveikiami likimo uždaviniai: „Aš – jautis, kuris pažįsta tik vieną – kraujo – spalvą. Esu kareivis iš giedančios tuštumon kariuomenės. Iš nenugalimos kariuomenės, nes viską, kas yra ne tuštuma, arba tiksliau sakant, visa tai, kas yra mažiau negu tuštuma (nes juk tik materialistui gali pasirodyti, kad tuštuma yra tuščia), tai yra, kas yra materija, šita kariuomenė gali nušluoti į nebūtį“ (p. 64–65).</p> <p>Visose knygos esė svarbi laiko kategorija, kuri skaitytoją priverčia kiekvieną tekstą permąstyti per šiandienos realijas, t. y. tarp 2009 ar 2015 metų ieškoti paralelių, kaip laikas keičia ir veikia žmogų. Eseistikoje G. Bleizgys plėtoja kiek kitas temas nei eilėraščiuose: nuo tikėjimo, krikščionybės pereinama prie šeimos, mirties, žmogaus (poeto) vietos šeimoje ir visuomenėje temų. Tekstuose juntama, kaip šeima konkuruoja su poeto figūra. G. Bleizgys prieš metus viename interviu teigė: „Šeima man svarbiau už kūrybą. Mano pasaulio sampratoje pirmoje vietoje – Dievas, antroje – bažnyčia (esu reformuotos bažnyčios atstovas), trečioje – šeima. O kūryba – paskui: kas, kad ji viena iš mano esmių, kas, kad be jos jausčiausi traumuotas, – nesureikšminu. Nemanau, kad kūryba svarbesnė už kitus darbus, ir jei jos reikėtų atsisakyti dėl dalykų, kurie man yra aukščiau, mėginčiau atsisakyti.“[1]</p> <p>Knygoje nuolat kartojasi mamos ligos ir apskritai mirties vaizdavimas, kuris naratoriui leidžia geriau pažinti tikrovę, save, įvertinti savo gerus ir blogus poelgius. Ligos motyvas knygos tekstuose priverčia susimąstyti: viena vertus, artimo žmogaus netektis gali giliai sukrėsti, kita vertus, toks sukrėtimas panardina į mintis, kas aš esu iš tikrųjų, kas yra gyvenimas ir kas laukia po jo, skatina ieškoti ryšio su Dievu: „Sveikas, sakau, Viešpatie, kuris dabar esi su mano mama“ (p. 9).</p> <p>Krikščionybės ženklai ir dažnas kreipinys į Viešpatį tekstuose parodo, kad pasakotojas yra linkęs ieškoti pagalbos ir komunikuoti su Dievu. Nors dažnai prisiimama nusidėjėlio laikysena („Žmonėms vis nesisekė laikytis Dievo duotų nurodymų. Bet juk beribiam Dievui žmonių silpnumas negali būti kliūtis ar apribojimas“, p. 117), Dievas naratoriui parodo, kad kiekviena nesėkmė sustiprina žmogaus egzistenciją.</p> <p>Atviru pasakojimu pasižyminčiose esė aprašomi praeities įvykiai – rašytojų suvažiavimai, darbas redakcijose, praleistas laikas kalėjime, pakeitę pasakotojo suvokimą apie gyvenimą. Juose naratorius atsiskleidžia kaip daugialypis žmogus, kuriam svarbi ne tik šeima, bet ir draugai, kolegos ar kaimynai. Mezgamas dialogas tarp autoriaus ir draugo, tarp autoriaus ir jo knygos recenzentės. Esė „Amžinoji kartotė ir išgąsdinti kiškiai, nubėgę“ reflektuojamas recenzentės atsiliepimas apie pasakotojo knygą: „Vienoje recenzijoje apie mano knygą „Jonas Krikštytojas“ parašyta šitaip: „Kitas įdomus aspektas – nors rinkinyje „Jonas Krikštytojas“ gausiai cituojama Biblija [...], G. Bleizgio poetinis pasaulėvaizdis, kaip ir ankstesniuose rinkiniuose, išlieka artimesnis gamtiškai, amžinąja kartote grįstai pasaulio sampratai“ (p. 99). Esė dominuoja įtemptas pasakojimas – naratorius skuba atsakyti į recenzentės mintis: „Gamta čia [G. Bleizgio poezijoje – A. K.] jokiu būdu nėra ciklai – viskas nukreipta pirmyn (aukštyn), ne kartojimasis svarbu, o tam tikro nuėjimo, nežinau net, kaip tą paprastai ir paaiškinti &lt;...&gt;“ (p. 100). Išryškėja jautri naratoriaus asmenybė, kuriai svarbus kito žmogaus požiūris, supratimas, įvertinimas. Jis atsiskleidžia kaip dvilypis žmogus, kuris gali būti ir nuolankus, ir neprarasti ironiško požiūrio.</p> <p>Būtent ironiškas požiūris į rimtus ir gyvenimiškus dalykus yra knygos skiriamasis bruožas („Klausausi paukščių ir žiūriu, kaip tirpsta sniegas, mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo. Juokiuosi parašęs šitokią nesąmonę, šitokią „lyriką“ – „mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo“, bet juk taip parašyti veikiausiai tėra maža kvailystė, tokia maža kvailystė, palyginti su milijonšviesmetiniu aklumu, kad jos net nesimato, kad man net ne gėda“, p. 11). Lyriškame ir metaforiškame pasakojime dažnai pasijuokiama ir iš savęs.</p> <p>Eseistika šiandien linkusi į laisvumą ir žanrų difuziją. Knygoje „Jautis“ naratorius gali vienoje pastraipoje reflektuoti mamos mirtį, o kitoje – interpretuoti Arno Ališausko eilėraštį. Vis dėlto toks pasirinkimas netrukdo skaitytojui sekti teksto eilučių ir įtraukia į poetiškai ir jautriai reflektuojamus autentiškus įvykius bei egzistencinius svarstymus apie gyvenimą, mirtį ir visa ko tęstinumą.</p> <p>____________</p> <p>[1] Dovilė Štuikienė, Poetas Gintaras Bleizgys: „Nė vienas bailys dar nesukūrė gero kūrinio“. eLaima.lt [interaktyvus].&nbsp;</p> <div>Astijus Krauleidis-Vermontas <a href="http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/Literatura/Lyg-jaucio-lyztelejimas" rel="nofollow" target="_blank">kamane.lt</a></div>
<p>Esė rinkinį sudaro dvi dalys: pirmosios tekstai sukurti 2009–2010 m., antrosios – 2013–2015 m. Jie buvo skelbti kultūros leidiniuose „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“. Taigi kai kam tai bus sugrįžimas prie jau pažįstamo Gintaro Bleizgio – galimybė permąstyti, prisiminti, palyginti. Kitiems, dar neskaičiusiems šio rašytojo kūrybos arba jį pažįstantiems tik kaip poetą, šių esė skaitymas galbūt bus visiškai naujas patyrimas.</p> <p>Man pačiam dėl tekstų išleidimo knygos formatu pirmiausia kilo įvairių klausimų: ar reikėjo esė išleisti viena knyga? Gal autorius šiuo metu išsikvėpė? Kodėl išleista dabar? Kam knygos reikėjo labiau: leidyklai, autoriui ar skaitytojams? Į šiuos klausimus galėtų atsakyti pratarmė, tačiau jos nėra. Taip pat knygos pradžioje būtų galima aptarti rašytojo kūrybos bruožus, temas, jo tekstų kuriamas reikšmes – o aptarti jau tikrai yra ką: aštuonios poezijos ir dvi esė (kartu su šia) knygos. Tai, kad skaitytojas stumiamas mąstyti ir susidaryti asmeninę nuomonę, nėra blogai, tačiau skaityti įžvalgią pratarmę gali būti ne ką mažesnis intelektinis iššūkis, negu pačiam apmąstyti pagrindinį tekstą.</p> <p>Kadangi autorius rašydamas esė iš pradžių neplanavo jų išleisti atskira knyga, man kilo klausimas, kiek jos derės tarpusavyje. Juk atrodo natūralu, kad ilgainiui kūrėją anksčiau dominusias temas gali pakeisti kitos. Tačiau čia dominuojančios temos (mamos mirtis, tikėjimas, poetas ir poezija) yra tarsi apjuosiamos jautiško gyvybingumo klausimais: „O kas aš esu? Kas yra individas? Kas yra asmuo? Ar įmanoma prarasti save kaip asmenį? Kas yra asmens ar savasties praradimas?“ (p. 113) ir tai suteikia gana stiprų pagrindą knygai kaip vientisam kūriniui. Citatoje vardinami klausimai išdėstyti gal netgi nuobodžiai, tačiau patys nėra nuobodūs. Į juos atsakant pateikiamos asmeninės patirtys gali ir nustebinti autoriaus drąsa apie tai kalbėti. O savasties paieškos ir santykio su tikėjimu atskleidimas, ko gero, matomas netgi geriau būtent tada, kai autorius visus šešerius metus vis grįžta prie šių apmąstymų. Taigi esė neatsitiktinai pabirusios išleistoje knygoje. Galima įžvelgti ryšį tarp jų ir viršelyje pavaizduotų spalvotų figūrų, viena kitą dengiančių, netelpančių į rėmus, sudarančių vieną paveikslą ar netgi portretą. Juk autorius jaučio simbolį panaudojo, kad pavaizduotų dalį savo asmenybės („Aš – jautis, kuris pažįsta tik vieną – kraujo – spalvą“, p. 64) – niršios, galingos, žemiškos, tačiau bet kokia kaina besiveržiančios į priekį: siekiančios transcenduoti į amžinąjį gyvenimą.</p> <p>Nutarus, kad esė dera tarpusavyje ir jas vienija tos pačios temos, toliau norėtųsi paklausti, ar aptariami dalykai nesikartoja per dažnai. Ko gero, norint prisikabinti, tikrai būtų galima tai padaryti – gana dažnai kartojasi mamos ligos ir mirties refleksijos. Tačiau taip kritikuoti galima ir gausybę krikščioniškų knygų – juk jose vis kartojasi Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo temos. Kartojimasis tekstui daro žalą tuomet, kai įvykis nėra vertas išsamaus aptarimo arba kai apie jį nebepasakoma nieko naujo. Manau, kad Gintaras Bleizgys sėkmingai išvengia šių pavojų. Artimo žmogaus mirties įprasminimas gali keistis metai po metų, laikui bėgant įgyti įvairių supratimo galimybių. Autoriui vienur mamos mirtis suteikia priežastį pradėti pokalbį su Dievu („Sveikas, sakau, Viešpatie, kuris dabar esi su mano mama“, p. 9), kitur įvertinti mamos parodytą pavyzdį („Man yra didelė garbė, kad esu padarytas iš šitos moters genų, nes esu iš giminės, kuri niekada nepasiduoda“, p. 18), dar toliau permąstyti savo tapatybę praeinančio laiko fone („…tėtis gyvas, motinos nebėr, pusė mano veido nėra…“, p. 69) ir t. t.</p> <p>Galiausiai norisi pridėti, kad ne tik esė susijusios tematiškai, ne tik papildo viena kitą, bet ir jose juntamas nesumodeliuotas asmeniškumas, kurį, ko gero, kartais bando pamėgdžioti pradedantieji kūrėjai ir kurį visaip, iki tam tikrų štampų, suprastina bestselerių autoriai. Esė žanras turbūt labiausiai tinkamas atsiskleisti rašytojo asmenybei: čia juk tenka kalbėti tai, ką galvoji, todėl ir tavo mintys negali pavirsti pasakojamomis istorijomis ar skaitomomis eilėmis. Gintaro Bleizgio mintys savaip egocentriškos, bet ne dėl to, kad autorius save laikytų visa ko centru, o dėl to, kad visa ko centrą jis atranda labai arti savęs ir savyje: „Niekas negali sulaikyti manęs – pro laikinas pasaulio formas žengiančios nenugalimosios gyvybės, nesutelpančios į šį ankštą pasaulį, į laikiną žmogaus kūną“ (p. 129). Juste juntamas gyvybės veržimasis į priekį, per kūną į mirtį, per mirtį į amžinąją gyvybę. Autorius neslepia savo krikščioniškos pasaulėžiūros ir lieka ištikimas jai, visa ko centre matydamas Dievą, amžinąjį gyvenimą. Tačiau kartu kaip kūrėjas norėdamas išreikšti pagrindinę mintį jis pasitelkia įvairias priemones: simbolius, vaizdinius, savo paties išgyvenimus, taip pat atvirą, aistringą, kartais ritmišką kalbėseną.</p> <p>Gintaras Bleizgys nėra iš tų rašytojų, kuriems nesvarbu, ką apie juos galvoja kiti arba jie patys. Tokia kūrybos refleksija kartais reiškia pasijuokimą iš savęs (,,Juokiuosi parašęs šitokią nesąmonę, šitokią „lyriką“ – „mano sielos krašteliuose ima čiurlenti vanduo“, bet juk taip parašyti veikiausiai tėra maža kvailystė“, p. 11), kartais asmeninių patirčių svarbos suvokimą („Tavo liga ir mirtis, mama, mane išgarsino. Čia tas žodis „išgarsino“ ne visai tinka, bet yra labai panašu [...]. Tavo gyvenimas pagimdė mane. Tavo mirtis pagimdė mane kaip menininką?“, p. 77), kartais pasipiktinimą skaitytojais, recenzentais („Dėl mano kūrybos „gamtiškumo“ man tenka patirti tiek daug visokių stereotipinių nuomonių…“, p. 100) arba knygų pasirodymo viešoje erdvėje stebėjimą („Kai išleidžiu knygą, tai taip tyliai viskas būna, taip slepia tą knygą ir leidyklos, ir knygynai, ir net jeigu kas nusiperka, tai taip slepia slepia. Tik skrepliuotojai pribėga, apskreplena: tfu, tfu, tfu – ir vėl tyla“, p. 57). Šie komentarai rodo ne tik refleksyvų rašymo būdą, bet ir kritišką autoriaus nusiteikimą. Turiu omenyje ne polinkį viską kritikuoti, bet veikiau jautrumą, sąmoningumą ir atvirumą.</p> <p>Nors daug galima kalbėti apie patį autoriaus asmenį, atsiskleidžiantį kūryboje, visgi tuo pat metu piešiamas ne ką mažiau vertingas lietuvių poeto portretas. Poeto tapatybė – tai besiskleidžiantis pasaulėžiūros ir vertybių klausimas, draugystė ir konkurencija su kolegomis, premijų skyrimas, kūrybos ir išgyvenimo santykis. Šios vis sušmėžuojančios temos atidžiam skaitytojui gali tapti dar viena interpretavimo galimybe. Šiuo atžvilgiu graži paskutinė esė „Kai laiko lempa ima nesutramdomai mirksėti“, kurioje sutinkame Juditą Vaičiūnaitę, Joną Strielkūną, Jurgą Ivanauskaitę. Autorius paprastai kaip bičiulis ir jų amžinasis amžininkas apibendrina: „Noriu pasakyti, kad esu gyvas. Noriu pasakyti, kad jie yra gyvi. Yra nemirtingi“ (p. 154).</p> <p>JUSTINAS DIŽAVIČIUS <a href="http://www.satenai.lt/2016/07/22/jautisko-gyvybingumo-mintys-ir-refleksijos/" rel="nofollow" target="_blank">satenai.lt</a></p>
<p>Marijaus Gailiaus pokalbis apie esė knygą „Jautis“ ir daug kitų dalykų Žinių radijo laidoje „Kai knygos prabyla“.<br /> Laidos įrašą rasite <a href="http://www.ziniuradijas.lt/laidos/kai-knygos-prabyla/gintaras-bleizgys-isleides-desimtaja-savo-knyga?video=1" rel="nofollow" target="_blank">čia</a>.&nbsp;</p> <p>Malonaus klausymo!</p>
2017 Rugsėjis
P A T K P Š S
    123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930 
Perkamiausios knygos
Anapus uždarų durų
B. A. Paris
Knyga, apie kurią kalba visi
10.50 €
Lopšinė
Leïla Slimani
Daugelio šalių skaitytojus sužavėjusi istorija jau lietuviškai
10.00 €
Čilberio moterų choras
Jennifer Ryan
Pasaulinė naujiena!
10.00 €