Žmogėdros sode

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Žmogėdros sode

Žmogėdros sode
Autorius: Leïla Slimani
Prekės kodas: 9789986399643
Pavadinimas Žmogėdros sode
Žanras Romanas
Vertėjas Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė
Metai 2017
Psl. skaičius 208 p.
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-9986-39-964-3
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.5 cm
Kaina: 10.00 €
Kiekis:  

Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis

Adelė negali skųstis gyvenimu – ji jauna paryžietė, dirbanti įdomų žurnalistės darbą, jos vyras – chirurgas, jiedu augina mielą berniuką. Tačiau Adelė serga. Kai kas pasakytų, kad jos liga – maloni. Tačiau ji kenčia. Nuo vaikystės jaučia šaltį. Ji bijo. Tai jausmas, kurį pirmiausia pažino būdama su motina, palikdavusia ją vieną viešbučio kambaryje keletui dienų. Kad sušiltų, Adelė atrado vienintelį būdą būti kam nors reikalinga. Jos gyvenimas – dvigubas, dalį dienos Adelė – žmona ir motina, dalį – kekšė. Jos kūnas – nepasotinamas tironas, nors ir marinamas fizinio skausmo, surūkomų cigarečių, gėdos. Rizika – jos būdas egzistuoti, kūniška meilė – viltis. Tačiau ši viltis trumpalaikė – ko gero, būtų prasminga sustoti dabar, dar prieš tai, kai nebeliks nei metų, nei jėgų. Tik ar ji sustos?

Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juolab situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?

Leïla Slimani baigė Paryžiaus Politikos mokslų institutą, „Cours Flore“ mokykloje mokėsi aktorės meistriškumo, taip pat studijavo Europos verslo mokykloje „Escp Europe“, nuo 2008 m. bendradarbiauja su žurnalu „Jeune Afrique“. „Žmogėdros sode“ – jos pirmasis romanas, pasirodęs 2014 m. 2016-aisiais Goncourt’ų premijos žiuri jau po pirmo balsavimo turo nusprendė skirti jai premiją už antrąjį romaną „Lopšinė“ (lietuviškai išleistas 2017).

Susiję leidiniai

Lopšinė
10.00 €


<p>2016-ųjų lapkričio 3 d. garsiajame Paryžiaus „Drouant’o“ restorane susirinkusi Goncourt’ų premijos komisija, vadovaujama Bernard’o Pivot, jau po pirmojo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė“.</p> <p>Retai pasitaiko atvejų, kai Goncourt’ų premija paskiriama jau po pirmojo balsavimo rato. 2010 m. taip nutiko Michelio Houellebecqo „Žemėlapiui ir teritorijai“, o 2006 m. – Jonathano Littelo „Geranorėms“. Galima pridurti, kad autorė yra penktoji moteris, per pastaruosius 20 metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji. Beje, jau pirmasis laimėtojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Jame pasakojama apie 35 metų žurnalistę Adelę, ištekėjusią už chirurgo ir auginančią sūnų Liusjeną, tačiau negalinčią suvaldyti nimfomaniškos aistros. Romano tema – skandalinga, tačiau pasakojimas labai subtilus. Išvengiant bet kokio vulgarumo autorei pavyksta atskleisti įdomų, nestandartinį kūniškos meilės trokštančios moters portretą. Akivaizdu, kad L. Slimani imasi tų temų, kurių kiti rinktis nedrįsta.</p> <p>Premijuotasis romanas „Lopšinė“ taip pat buvo pristatytas „Renaudot“, „Femina“, „Interallié“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų.</p> <p>Pasak autorės, rašydama ši kūrinį, ji siekė papasakoti apie nematomos, pažemintos, šešėly tūnančios moters likimą – „vienos iš tų auklių, be kurių negalėtų gyvuoti mūsų visuomenė, nes jos leidžia dirbti kitoms moterims“. Rašytoja prisipažįsta, kad kurti romaną ją paskatino konkretus kriminalinės kronikos faktas: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus.</p> <p>Romanas prasideda trilerį primenančia scena: motina randa nužudytą sūnų Adaną ir mirtinai sužalotą dukrą Milą, o šalia jų auklę Luizą, nesėkmingai bandžiusią nusižudyti. Kaip teigia rašytoja, siužetas atsirado iš to, kad vaikystėje ji pati turėjo ne vieną auklę, labai jaudinosi dėl jų užimamos vietos namuose, – kur jos yra sykiu lyg ir motinos, lyg ir svetimos.</p> <p>Romane vaizduojama jauna šeima: muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam. Gimus sūnui, jie nusprendžia samdyti auklę, kad Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, kuri pasirodo esanti atsidavusi savo darbui, santūri, net pranokstanti jų lūkesčius. Vaikai ją tiesiog dievina, tėvai žavisi, vadina Mere Popins, o draugai jos pavydi. Vis dėlto ilgainiui tarp šeimos ir auklės atsiranda vos pastebima įtampa. Kartais labai greitai keičiasi jos nuotaika, pasitaiko, kad ji dingsta iš anksto neperspėjusi šeimininkų, išryškėja tam tikra konkurencija. Kad ir kokie iš pažiūros būtų šilti jų santykiai, tai vis tiek darbdavio ir darbuotojos santykiai, norom nenorom ir gimdantys tą įtampą. Šiaip ar taip, auklė užima svarbią vietą šeimoje. Kitaip tariant, ji ateina į pagalbą, pati tapdama našta. Rašytoja labai subtiliai piešia jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus? Ar darbdavys gali nejausti, jog jis viršesnis samdydamas darbuotoją? Ar auklė, matydama šeimos sėkmę, nejaučia, kad jai užkirstas kelias į jos pačios laimę? Tris suaugusius romano personažus, kuriuos į vieną vietą suvedė gyvenimas, netikėtai susieja mirties ženklas...</p> <p>Šiuo romanu L. Slimani sugebėjo atskleisti slaptingiausius visuomenės procesus, supindama juos su detektyvine intriga.</p>
<p>Vasaros pradžioje lietuviškai išleistas Maroko kilmės rašytojos Leïla'os Slimani romanas „Lopšinė“ buvo maloniai šiurpoka staigmena daugeliui skaitytojų ir literatūros kritikų. Tad džiugu, kad Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla netruko išleisti ir kitą tos pačios rašytojos knygą „Žmogėdros sode“.</p> <p>Tai pirmasis L.Slimani romanas, kuris pasirodęs 2014 m. laimėjo „Prix La Mamounia“ literatūros apdovanojimą, Maroke laikomą lygiaverčiu prancūzų Goncourt’ų premijai. „Žmogėdros sode“ iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė.</p> <p>Panašu, kad Leïla Slimani pasiryžusi imtis temų, kurių kiti rinktis nedrįsta, ypač tokioje apribojimų pilnoje šalyje kaip Marokas. Knygoje „Žmogėdros sode“ pasakojama apie jauną paryžietę, gyvenančią iš pažiūros įprastą šeimyninį gyvenimą, dirbančią įdomų žurnalistės darbą, bet kenčiančią nuo rimtos seksualinės priklausomybės. Slimani šioje knygoje kaip ir „Lopšinėje“ veda skaitytoją per savo herojų vidinių pasaulių labirintus, atskleidžia tamsias ir skaudžias paslaptis, slepiamas po normalumo kaukėmis.</p> <p>Knyga pradedama rytu, kai Adelė, sunkiai iškentusi savaitę be savo „aistrų“ tenkinimo, susapnavusi erotinį sapną vėl palūžta. Vos pabudusi, prieš darbą ji skuba nukenksminti tūnančią kūne „bombą“, kad ši neištaškytų jos į skeveldras, kad galėtų toliau egzistuoti, gyventi normalų gyvenimą kaip visi – t.y. susikaupti darbui, pasirūpinti vaiku, vyru.</p> <p>Adelė pati pripažįsta, kad nemėgsta savo žurnalistinio amato ir neturėjo jokio kito siekio gyvenime, kaip būti stebima, pvz., tapti aktore. Ji būtų laiminga tapusi turtingo ir mažai namie būnančio vyro žmona, ją tenkintų vienintelis rūpestis – būti gražia vyrui. Ji norėtų, kad už jos talentą suteikti vyrui malonumą būtų mokama. Tačiau gyvenimas nesuteikė jai tokių galimybių, todėl Adelė tenkinasi tuo, ką turi, ir stengiasi kažkaip išgyventi. Dabartinis gyvenimas jai atrodo ankštas, apgailėtinas ir be jokio polėkio. Vienintelis dalykas, kuris ją jaudina ir yra užvaldęs visas mintis – nesibaigianti serija seksualinių nuotykių su vis kitu vyru ir pastangos siekiant šią gyvenimo dalį išsaugoti paslaptyje nuo sutuoktinio. Erotizmas, nuolatinė rizika jos gyvenimui suteikia reljefą, maskuojantį kasdienybės lėkštumą ir tuštybę. Seksualinių nuotykių poreikis Adelei nėra tik laisvamaniška užgaida ar pramoga, tai būtinybė išgyventi, kartais labai skausminga, brutuali ir vis sunkiau kontroliuojama.</p> <p>„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėms, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greit tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ir galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų?“</p> <p>Įžangoje patalpinta citata iš Milano Kunderos knygos „Nepakeliama būties lengvybė“ apie girtumą nuo silpnybės, trauką viliojančioms gelmėms po mumis, tarsi simbolinis kodas, kuriuo autorė užšifruoja savo pirmąjį kūrybinį kūdikį, o kritikai šią istoriją suskubo vadinti šiuolaikine „Madam Bovari“. Adelė, kaip ir Flaubert'o Ema Bovari ištekėjusi, vyro iniciatyva persikelia gyventi iš triukšmingo, kosmopolitiško Paryžiaus į užmiesčio namą Normandijos provincijoje, kuriame turėtų būti laiminga, gal net susilaukti daugiau vaikų. Gražus namas, kurį nuperka šeimai vyras, tampa jos kalėjimu, įkalinančiu ne tik negalintį patenkinti aistros kūną, bet ir sielą. Netekusi tikrojo savojo aš, Adelė tampa paviršiumi be gelmės, kūnu be šešėlio. Aistros, normalaus gyvenimo nuobodis ir nuolatinis nerimas – emocijos, kurias patiria abi literatūrinės herojės – tiek ponia Bovari, tiek Adelė. Jos gyvena su vieninteliu kasdieniu troškimu – ištrūkti, rizikuoti viskuo, kad ir kas nutiktų, kad tik nutiktų.</p> <p>„Palikdama Paryžių ji atsižadėjo visko. Ji nebeturi darbo, nebeturi draugų, nebeturi pinigų. Nieko, išskyrus savo namus, kur žiema laiko ją nelaisvėje, o vasara – gryna iliuzija. Kartais ji primena išprotėjusį paukštį, kalenantį snapu į langų stiklus, laužantį sparnus į durų rankenas.“</p> <p>Kad ir kiek puslapių šioje knygoje užimtų seksualinių patirčių ar minčių apie jas aprašymai, „Žmogėdra sode“ nėra vien istorija apie nimfomaniją. Tai slogi knyga apie vienišumą, sielvartą, vidinę tuštumą, kurios, deja, nepajėgia užpildyti nei šeima (kuri yra vien „prieglobstis baimių vakarams ir patogus atsitraukimas po ištvirkavimo dienų“), nei jaudinantys seksualiniai santykiai, nereiškiantys nieko daugiau, kaip tik dar vien dozę seksualinio opiumo momentinei abstinencijai numalšinti. Autorė, įterpdama pasakojimus apie Adelės vaikystės momentus, kuriuose ši pirmą kartą pajunta baimės, geidulio, pasibjaurėjimo ir erotinio jaudulio mišinį, tarsi įteikia skaitytojui raktą nuo durų į šios moters vidinio pasaulio požemius. Požemius, kurių šiurkščioje, ištvirkimu ir baimėmis dvelkiančioje aplinkoje išaugo žmogėdra, naikinanti Adelės gyvenimą iš pačių tamsiausių sielos gelmių.</p> <p>Dar viena knygos tema – ar meilė gali išgyventi išdavystę? Kaip turi elgtis vyras, sužinojęs apie tai, jog jo žmona, jo vaiko motina yra kekšė, tobula melagė, mieganti su visais iš eilės ir net su jo kolegomis? Atsakymo teisingo nėra. Jis netgi svarsto, ar svarbu tas gyvenimo pagrindas, dėl kurio jis tiek prakaitavo? Ar svarbu gyvenime stabilumas, šventas nuoširdumas ir siaubingas skaidrumas? Bet Rišaras, Adelės vyras, pasirenka meilę, renkasi laikyti ją už riešo, kai ji pasens ir nieko nematys. Pasirenką ją vilkti pažeme ir niekada nepaleisti, net kai išsigandusi tuštumos užsigeis nupulti. „Meilė – tai tik kantrybė. Pamaldi, pašėlusi, tironiška kantrybė. Tokia neprotingai optimistiška kantrybė“, – sakys jisai. Ir tai bus tas vienintelis šviesus, viltį teikiantis momentas visoje knygoje, leisiantis tikėti, kad meilė ir tik meilė gali išgelbėti net ir žmogėdras.</p> <p>Slimani stilius taupus, bet labai taiklus, o kartu nemoralizuojantis ir nieko neteisiantis. Tiek „Lopšinė“, tiek „Žmogėdros sode“ – abu romanai pasižymi stipriu psichologiniu bei emociniu užtaisu, neleidžiančiu skaitytojui atsikvėpti nė akimirkai. Skaitant jos knygas (ypač „Žmogėdras sode“) jautiesi lyg sėdėtum kartu su herojais ant tiksinčios bombos, bijai įkvėpti ir atsitraukti nuo knygos, kad nuo to krustelėjimo staiga nesprogtų tie trapūs, ant plonų įtemptų, vienatvės ir beviltiškumo siūlų besilaikantys herojų pasauliai. Nepaisant to, kad Leïla'os Slimani knygos liūdnos, sklidinos tamsos, nihilizmo – man asmeniškai, jos tapo vienu didesnių atradimu literatūrinėje padangėje.</p> <p>Pabaigai, dar norisi atkreipti dėmesį į dizainerės Deimantės Rybakovienės subtiliai erotišką knygos apipavidalinimą ir vertėjos Violetos Tauragienės darbą, šios dėka romano tekstas skamba labai elegantiškai, o kartu aštriai ir efektingai, priverčia krūpčioti nuo kiekvieno, lyg adata duriančio į širdį žodžio.</p> <p>Jurga Mandrijauskaitė <a href="https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-recenzija-leilos-slimani-zmogedros-sode-romanas-apie-nepakeliama-kunisku-aistru-sunkybe-286-877592" rel="nofollow" target="_blank">15min.lt</a></p>
<p>Iš pradžių net nesiruošiau skaityti šios autorės knygų, tačiau joms vis šmėžuojant mano regos lauke, nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Reklama buvo per daug paveiki, kad atsispirčiau jos gundymams. Kita vertus, kokia ten reklama, gal tik mano paties nuolat refresh‘inamos leidyklų svetainės.</p> <p><em>„Norėti – jau pasiduoti. Užtvanka pralaužta. Kuriam galui tvardytis? Gyvenimas nuo to nepagražės. Dabar ji samprotauja kaip opiomanė, kaip lošėja kortomis. Ji tokia patenkinta nustūmusi pagundą keletą dienų, kad net pamiršo jos pavojų. Adelė atsistoja, pakelia lipnią velkę, ir durys atsidaro.“</em></p> <p>Tekstas itin kinematografiškas ir labai greitas. Nors gal greitas ne tekstas, o aš pats, kažkur skubantis, tačiau nenorintis paleisti knygos, geidžiantis vienu metu būti dviejose (trijose? keturiose?) vietose. Ieškantis atodūsių, kurių autorė nepasiūlo, viskas tik sukasi, žaižaruoja, blykčioja tarsi karuselė, akina savo pamišusiais plastikiniais žirgais.</p> <p>Kokie dar atodūsiai? Gyvenimas jiems per&nbsp; greitas, – galėtų atsakyti balsai iš knygos ir savo pasauliuose jie būtų visiškai teisūs.</p> <p>Knygoje daug aistros, bet ji visai ne romantiška, greičiau – mechaniška, gerai apskaičiuota, ryjanti Adelės smegenis tarsi nepagydomas vėžys. Todėl nespėji prisirišti prie ją liečiančių vyrų, nespėji išsaugoti jų vienkartiškumo. Viskas laikina, išskyrus pačią Adelę, kuri, sugriebusi ranką, tempia tave paskui save, skuba norėdama kuo greičiau pernerti savo nerimo vandenį. Bet jis didelis ir platus, todėl reikia ištvermės ir jėgų, kad neatsiliktum nuo jos. Nuo pralaimėjimo. Nuo negalėjo atsikvėpti. Nuo žingsnių, kurie nestoja ir tu vis dažniau pradedi klausti, ar dar toli ir ar ilgai visa tai tęsis. Bet ji nieko nesako, tyli, skrodžia vieną vandens sluoksnį po kito ir finalo nuojautos veriasi tik tavo mintyse, bet ne knygos puslapiuose.</p> <p>Čia daug erotikos, sekso, intymumo, tačiau skaitant susidaro įspūdis, kad viskas tarsi per stiklą. Kad tekstas tavęs neįsileidžia ir tarp jūsų visada lieka nedidelis plyšys. Tačiau šio pakanka, kad tu jaustumeisi iki galo neišsipildęs ir pultum verstis per galvą, stengdamasis tą plyšį peršokti ar bent jau kuo nors užkišti. Bet viskas bergždžia, plyšis neįveikiamas.</p> <p>Galima sakyti, autorė jį palieka specialiai. Kad negalėtum pasiekti ir pajusti Paryžiaus, užverto Adelės kūne. Draskančio ją iš vidaus. Jis nepasiekiamas tarsi nebeveikiančio kiosko vitrinoje suguldyti laikraščiai. Tu žiūri į juos, norėdamas paimti į rankas, užuosti tą šimtmečių kvapą jų laikinuose pavidaluose, bet stiklas tave stabdo ir lieki teliudyti jų buvimo, nors iš tikrųjų savęs, savo išplaukusio atvaizdo vitrinos stikle.</p> <p><em>„Adelė nei didžiuojasi savo pergalėmis, nei jų gėdijasi. Ji neveda ataskaitų, neįsimena vardų, o juo labiau situacijų. Ji labai greitai tai užmiršta, ir juo geriau. Kaip ji galėtų prisiminti šitiek odų, šitiek kvapų? Kaip ji galėtų išsaugoti atmintyje kiekvieno ją užgulusio vyro svorį, jo šlaunų plotį, varpos dydį? Ji nieko tiksliai neprisimena, bet vyrai – vienintelės jos egzistencijos gairės. Kiekvieną metų laiką, kiekvieną gimtadienį, kiekvieną jos gyvenimo įvykį atliepia meilužis su neryškiu veidu. Jos amnezijoje plūduriuoja raminantis pojūtis tūkstantį kartų egzistavus per kitų geismą.“</em></p> <p>Romanui persivertus į antrąją pusę, susigyveni su tuo plyšiu. Jauti, kaip keičiasi nuotaikos, kaip žmonėse besislepiantis šaltis virsta šiluma rankose ir atvirkščiai – šiluma rankose virsta šalčiu viduje. Galiausiai viskas susiveda į neviltį ir negalėjimą pabėgti iš savojo kūno. Šis ir yra tas neįveikiamas vitrinos stiklas. Apie tai ir knyga. Apie kūną tarsi kalėjimą. Apie liūdesį tai suvokiant ir pavojingą džiaugsmą trumpam užsimiršus. Apie ligą, priklausomybę, ir baimę virstančią drąsa (drąsą virstančią baime?).</p> <p>O kuo labiau artėjo paskutinis puslapis, tuo giliau grimzdo dugnas laikęs knygos pamatus. Ir skaitytojas, tarsi stovėdamas lifte, buvo leidžiamas vis žemiau ir žemiau. Į pirmąjį aukštą. Į parkingą. Į požemius. Vis giliau ir giliau. Ten, kur tamsa apgobia ne tik rankas, bet ir akis. Ten, kur tamsos tiek daug, kad pripranti prie jos ir nebesiblaškai. Ten, kur, peržengęs savo baimes, nurimsti. Ten, kur viskas tik prasideda. Menkiausi garsai. Duslūs prisilietimai. Trūkčiojantis kvėpavimas. Linkstanti žolė. Žmogėdros. Sode.</p> <p><a href="https://lentyna.wordpress.com/2017/10/30/leila-slimani-zmogedros-sode/" rel="nofollow" target="_blank">Knygų lentyna</a></p>
2017 Lapkritis
P A T K P Š S
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
27282930   
Perkamiausios knygos
Palaužta moteris
Simone de Beauvoir
Tai, ką geriausio geba legendinės rašytojos plunksna
9.00 €
Eik su juo
Agnès Ledig
Tai istorija apie moters vertę, gebėjimą išlikti savimi
10.50 €
Ponas Zy
Gerimantas Statinis
Pono Zy gyvenimas – istorija, nutikusi tarpukario Vilniuje
10.50 €