2014 06 Julius Keleras apie „Mes gyvenome“ (žurnalas „Valstybė“)

Ši ypatingai savita Marcelijaus Martinaičio (1936-2013) biografinio pobūdžio atsiminimų knyga tarsi vilki vaikystės ir paauglystės drabužiais, vaiko akimis Žemaitijoje, Kalnųjų apylinkėse stebi karą, pokarį, sudėtingus kintančios visuomenės reiškinius, o baigiama ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas, jau senokai jam išvykus iš kaimo. Taip atkuriama vaiko aplinka, sutikti žmonės, bendruomenės papročiai, įvykiai, patyrimai, kreipę poetą kūrybos ir miesto pusėn. M. Martinaitis ieško santykio su tuo vaiku ir paaugliu, kurio jau nebėra, bet kuris, tegul ir kamuotas nepriteklių, baisumų, vargo, formuluoja tolesnes jo gyvenimo ir kūrybos programas. Ta gyvenimo šviesa, kuri sklido iš ankstyvųjų gyvenimo periodų, vėliau atsivers poezijoje, skleisis etninėse įžvalgose, esmingai rekonstruodama senosios bendruomenės papročių ir kasdienio gyvenimo matricą. Aplinka, senoji kaimo kultūra, papročiai – Martinaičiui yra nenykstanti ašis, į kurią projektuojama nuolat budinti atmintis. Poetas rašo: „Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra - negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius -lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum.“ Šie biografiniai tekstai sietini su biografiniais užrašais „Tylintys tekstai" (2006), apimančiais 1971-2001 metų laiko tarpą. „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“, tapo „Metų knyga“, pelnė Žemaitės, Juozo Paukštelio premijas.

Žurnalas „Valstybė“, 2014 06