2013 09 05 Neringa Butnoriūtė. Etažerė

Žinių apie M. K. Čiurlionį tikriausiai nebus per daug. Jos kaip tik neišsenka, stebindamos netikėtomis pusėmis, nes nuolat esama tų, kurie noriai apie jį pasakoja, studentus ir smalsuolius vedžioja po neatrastas erdves tarsi audiogidai, aiškinantys muzikos, dailės ar literatūros aspektus. Bet, ko gero, dar pagaulesnė – autoriaus žodinė kūryba ir veikla, kuri lyg trapūs mus pasiekiantys intymieji laiškai šiandien išlaiko galimybę tapti cituotinais, permąstytais. Dailiai išleistoje knygoje spausdinama dalis M. K. Čiurlionio raštų palikimo – nuo laiškų ir įvairių biografinių pašnekesių atsieti straipsniai. Taigi šie tekstai nėra atradimas, veikiau perpublikuojamas priminimas, tačiau nieko blogo pripažinti, kad stilingai iliustruotą, dažais kvepiantį rinkinį etažerėje prie kitų leidinių glausti yra maloniau nei senesnį. O ypač – jei rinkinėlio sudarytojas ir nekvestionuojamas čiurlionianos žinovas Vytautas Landsbergis įžangoje tikina, jog šiame leidime tekstai (daugelis versti iš lenkų kalbos) dabar skamba sklandžiau.
Straipsniuose dėstomos bundančios XX a. pradžios Lietuvos kultūros problemos ir džiaugsmai, tad įterpti atskirame leidinyje jie tarsi įgauna naują kvėpavimą. Publikacijose apie Tautos namų idėją, siekį burti menininkus, lietuviškos muzikos poreikį M. K. Čiurlionis atsiskleidžia ne vien kaip A. Žmuidzinavičiaus bendramintis kvieslys į darbą (nors, tiesą sakant, tas kvietimas darbuotis, sklidęs XX a. pradžioje, turi savotiško žavesio, artinančio prie pirmapradės meno reikšmės) – jis ir dėstydamas savo mintis reprezentuoja vienijančias idėjas. Tekstų rankraščių, kuriuose jis priverstinai aiškino savo paveikslus, neišliko, tačiau išties įdomu skaityti nuoširdžius menininko tekstus apie muziką. Ši tema – gyvastinga išgyvenančiojo, nekasdieniškai, nepragmatiškai besirūpinančiojo viduje. Tai, kas sodietiška, arti žemės, matoma lyg aukštojo meno atsiradimo galimybė, įkvėpimo versmė, kreipianti į kiekvieno asmens dvasinę prigimtį – jautrią ir kuriančią grožį: „Ši prieš amžius širdies gelmėje pagimdyta dainelė atsklidusi sužadins visa, kas gražiausia ir geriausia žmoguje. Tokia tatai yra muzika, ir tokia jos svarba ir tikslas. Apsireiškia ji retai, bet kas ją kartą išgirdo, tas visuomet jos ilgėsis“ (p. 58). M. K. Čiurlionis atsiveria kaip muzikos niuansams dėmesingas profesionalas (pavyzdžiui, kai prabyla apie V. Kudirkos „Tautiškos giesmės“ nelietuviškus melodinius pasažus), o kartu – kaip kūrėjas, mene įžvelgiantis dieviškos galios apraiškas. Tad negalėtume teigti, kad publicistika, įvairūs nuostatai apie steigiamas menininkų draugijas numalšina kiek asmeniškesnį pasakymą. Tuo ši knyga atrodo išliekanti, tuo dvelkia.
Susipažindama su M. K. Čiurlionio straipsniais, mąsčiau apie potencialų jų adresatą, išnyrantį tarsi iš anuomet. Vienas jų dažnai kartu laukia autobuso. Vyrėlesnio amžiaus visad kostiumuotas vyras, rankose laikantis segtuvą su natomis, kartais – gėle, po nosimi murmantis, kad „Čiurlionį skambinti sunku“ ir kad norėtų, gal dar suspės harmonizuoti liaudies dainas. Graudžiai žavus, vis dar sutinkamas. Išlipa Laisvės alėjos prieigose. Jei prasilenksit su šiuo baltaplaukiu, pamokit.

Žurnalas „Nemunas“, 2013 09 05