2016 01 04 Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė. Lietuviškų pasakų grožį atskleidusi patriotė (kaunodiena.lt)

Palydint 2015-uosius, būtina paminėti svarbų įvykį Lietuvos kultūros padangėje – vaikų literatūros rašytojos, dramaturgės, aktorės, vertėjos Aldonos Liobytės-Paškevičienės (1915–1985) gimimo 100-ąsias metines. Ta proga Lietuvių rašytojų sąjungos leidyklos išleista knyga „Aldona Liobytė. Korespondencijos fragmentai“.

Laisva nelaisvėje

Knygą sudariusios rašytojos dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė ir dailėtyrininkė profesorė Giedrė Jankevičiūtė surinko A.Liobytės rašytus ir gautus laiškus. Skaitant juos prieš akis iškyla itin gyva to laiko atmosfera – suvaržymų, amžino deficito kupina sovietinės realybės aplinka bei lietuviškojo meno rūpesčiai ir pasiekimai.

Kalbant apie A.Liobytės asmenybę, ji neatsiejama nuo žodžių „patriotizmas, minties laisvė, didžiulė meilė vaikams ir lietuvių liaudies kultūrai“. Dėl šių savybių buvo įtraukta į sovietų valdžiai pavojingų žmonių sąrašą, išmesta iš darbo ir nuolat stebima.

„Ji buvo laisvas, daug skaitantis ir plačių pažiūrų žmogus. Suprantama, nes gyveno esant sovietų valdžiai, negalėjo sakyti ir daryti viską, ko norėjo, ji turėjo derintis, tačiau visada gynė savo nuomonę iki galo. Visada stengėsi vadovautis moraliniais kriterijais, neišduoti savo vertybių“, – tokią A.Liobytę prisimena rašytojos dukra G.Paškevičiūtė-Breivienė.

Kaunietiški motyvai

A.Liobytė gimė 1915 m. vasario 24 d. Vilniuje. Mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Ji buvo tikra miestietė, vilnietė, jos tėvai taip pat buvo vilniečiai, tačiau vienu gyvenimo periodu ji gyveno ir Kaune. Aldona 1932–1935 m. studijavo Vilniaus Stepono Batoro universitete (dabar Vilniaus universitetas) lenkų kalbą ir literatūrą. Jau čia studijuodama ji užsiėmė lietuviška veikla – dalyvavo lietuvių bendruomenės susitikimuose, lietuviškuose vaidinimuose. Tačiau 1935 m. prasidėjo didžioji lenkinimo politika, tad už šią veiklą A.Liobytė buvo išmesta iš universiteto. Tuomet ji atvyko į Kauną, kur studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vytauto Didžiojo universitete.

Kaune A.Liobytė apsistojo Žemaičių gatvėje pas tetą Jadvygą Matulionytę-Paškevičienę. Įstojus į Kaune studijuojančius vilniečius vienijusią „Vilnijos“ korporaciją, užsimezgė draugystė ir su dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, Jono Biliūno žmona Julija Biliūniene, jos dukra Meile Julija Lukšiene, Edvardu Kanopka, Antanu Vengriu ir kt. 1937 m. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje susituokė su tetos posūniu mediku Vytautu Paškevičiumi.

Kalbant apie A.Liobytės ryšį su Kaunu, svarbi ir jau sovietmečiu čia užsimezgusi bičiulystė su teatro režisieriumi Jonu Jurašu, vėliau parsitęsusi laiškų pavidalu bei režisieriaus pasisvečiavimais rašytojos namuose Vilniuje, Žvėryne.

Knygoje „Aldona Liobytė. Korespondencijos fragmentai“ publikuotas iki šiol niekur neviešintas susirašinėjimas su J.Jurašu. Iš šios korespondencijos galima susidaryti visą tuomečio Kauno teatrinio pasaulio peizažą, ypač – Kauno dramos teatro. Laiškuose atsiskleidžia vyravusi nuotaika, intrigos, J.Jurašo nusivylimas šiuo teatru, kūrybinės minties visiškas nesupratimas ir didžiulis modernios dramaturgijos alkis.

Teatrą režisierius netgi prilygina „gyvačių lizdui“, iš kurio jis norėjęs kuo greičiau pabėgti. Laiškuose A.Liobytė drąsiai išsakydavusi savo taiklias kritines pastabas ir paties J.Jurašo premjerinių spektaklių atžvilgiu bei begalę kitų patarimų, pasamprotavimų apie lietuvišką bei pasaulietinį teatrą, nuolat siųsdavusi jam pjesių vertimus ir kitokią užsienietišką literatūrą.

J.Jurašas rašytoją laiškuose vadino savo Įkvėpėja: „Galvoju, kaip man gerai, kad likimas pasiuntė Jūsų šventoje esybėje tokį užtarėją ir patarėją. <...> Aš tiesiog esu priblokštas tuo neužtarnautu dėmesiu mano personai, gerokai susijaudinęs ir pasijutęs truputį tvirčiau stovįs ant kojų. Po truputį mažiau vienišas tremtinys Kauno kultūriniame centre“ (psl. 253).

Moralinė rezistencija

Į Vilnių A.Liobytė sugrįžo 1939 m., kai miestas buvo sugrąžintas Lietuvai. „Vilniuje tuo metu labai trūko lietuvių kalbos mokytojų. Vilnius buvo žydų ir lenkų miestas, lietuvių buvo gal du procentai. Ir mama su kauniete drauge Onute Daugvilaite išvažiavo į Vilnių mokyti lietuvių kalbos Vilniaus 6-oje lenkų mergaičių gimnazijoje. Dirbti buvo be galo sunku, nes lenkės mergaitės nesuprato, kodėl jos turi mokytis gyvenime negirdėtos lietuvių kalbos. O paskui jau atėjo sovietų valdžia“, – prisimena G.Paškevičiūtė-Breivienė.

Grįžusi į Vilnių A.Liobytė atrado save ir aktorystės mene. Ji buvo aktorė savamokslė. Pirmiausia vaidino kartu su studentų grupele, pavirtusia į Vilniaus keliaujantį teatrą "Vaidila", kuris vėliau buvo prijungtas prie LSSR valstybinio akademinio dramos teatro. Aktorystė A.Liobytei davė pirmą gilią pažintį su teatro menu. Vėliau rašytoja parašė ne vieną pjesę, inscenizavo spektaklius. Okupuotame Vilniuje "Vaidilos" teatre kartu su kitais jauna aktorė vaidindavo tik lietuviškai, dirbo ir švietėjišką darbą.

Aktorinė karjera tęsėsi iki 1949 m., kai A. Liobytė įsidarbino iš Kauno į Vilnių atkeltos Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja. Čia dirbdama ji visaip skatino jaunus rašytojus ir kitus menininkus remtis lietuvių liaudies tautosaka. Pradėta leisti knygų serija "Lituanistinė biblioteka", albumų serija „Lietuvių liaudies menas“.

Leidykla sutelkė būrį šviesių, inteligentiškų žmonių, kurie, progai pasitaikius, išleisdavo kažką lietuviško ir kitokią literatūrą, nei buvo priimta Sovietų Sąjungoje. Tačiau dėl šių neatitikimų sovietinės kultūros reikalavimams nuolat sulaukdavę pastabų „iš aukščiau“. Tad 1961 m. A.Liobytė, kaip ir daugelis kitų leidykloje dirbusių lietuvių inteligentų, buvo paprašyta išeiti iš darbo „savo noru“. Jai net nebuvo galima išvažiuoti į užsienį – nei į Lenkiją, nei į Ameriką aplankyti brolio. Sovietų valdžia jos nemėgo, tačiau į Sibirą išvežta nebuvo.

Svetingi namai

Nors A.Liobytė ir buvo stebima saugumiečių, jos namai garsėjo kultūros žmonių susibūrimais, leisdavusiais pajusti laisvę. Ji neslėpė antipatijos sovietų valdžiai, nors išgyvenimo būtinybės buvo verčiama eiti ir į kompromisus.

Itin jaudinantis faktas, kad ji su vyru savo namuose Vilniuje yra glaudusi ne vieną bedalį, ypač tremtinių giminaičių ir bičiulių vaikus. Išėjus iš leidyklos rašytojos pečius slėgė ir sunki buities našta, stengiantis išmaitinti ir prižiūrėti didelę šeimyną. Vis dėlto stipri ir optimizmo visuomet kupina moteris surasdavo laiko bei jėgų dar ir kūrybiniam darbui.

A.Liobytę supo didžiulis įvairių žmonių ratas, kuriame buvo ir profesorių, ir neturėjusiųjų kur gyventi. „Mūsų namuose niekada nebuvo sureikšminta buitis, kažkaip išgyvenome, užtekdavo pinigų pamaitinti daugeliui vaikų ir žmonių, kurie pas mus gyveno“, – prisimena dukra Gintarė.

„Pamenu tokį nutikimą. Mama iš Lenkijos gaudavo kultūros žurnalų, leidusių plėsti literatūrinį akiratį. Žurnalai būdavo sudėti mūsų namo verandoje. Pamenu, ateidavo tokia viena lenkiškai kalbanti ponia, prieš karą buvusi mokytoja, ir nuo ryto iki vakaro skaitydavo tuos žurnalus. Vieną dieną ji mamai pasakė: „Žinai, aš pas tave gyvensiu.“ Mama pasakė, kad ji turinti dukrą. O ši atsakė: „Kad pas tave žymiai geriau.“ Tad ta moteriškė taip gyveno toje verandoje, tarp tų žurnalų savo pasaulyje. Net ir toks žmogus rasdavo prieglobstį mūsų namuose. Ir tokių būdavo daug.“

Atgaivino pasakas

A.Liobytė itin domėjosi lietuvių liaudies kultūra, visą gyvenimą rinko lietuvių liaudies skulptūras, suvenyrus, tautiniais raštais išmargintus audinius, netgi baldus. Meilę liaudies kūrybai ji greičiausiai paveldėjo iš savo į miestą iš kaimo persikėlusios mamos, o liaudies meno lobiais stengėsi pasidalyti vaidybos srityje, labiausiai – rašydama dramas. Ypatingą meilę rašytoja jautė pasakoms, kūrė ir savas pasakas, pjeses ir apsakymus, išleido literatūriškai stilizuotų lietuvių liaudies pasakų rinkinius. Greičiausiai pasakas A.Liobytė pamėgo dėl jose slypinčios autentikos, fantazijos laisvės, netikėtumų, keistumų ir rašytojos stiprios meilės vaikams, kurių namuose, kaip jau minėta, augo visas būrys. Tai buvo jos domėjimosi sritis ir jos stiprioji pusė.

Kalbant apie dramas, iš viso yra parašiusi turbūt ne vieno vaikystėje skaitytas ar matytas scenoje šešias pjeses-pasakas: „Kupriukas muzikantas“ (1955), už kurią 1985 m. rašytoja apdovanota LTSR valstybine premija, „Meškos trobelė“ (1956), „Trys negražios karalaitės“ (1967), „Kuršiukas“ (1971), „Devyniabrolė“ (1973), „Aukso obuolys“ (1978). Išvertė vaikų literatūros klasiką iš kitų kalbų – lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų. Pačios A.Liobytės literatūros kūriniai, iliustruoti lietuvių dailininkų, išversti į šias kalbas – anglų, čekų, gruzinų, ispanų, rusų, slovakų, švedų, vokiečių.

Rašydama A.Liobytė turėjo savų ypatumų – naudojo plunksną, įstatytą į medinį, vėliau plastikinį, kotelį. Įdomu, ir tai, jog pati į save rašytoja žvelgė savikritiškai ir savęs nelaikė talentinga rašytoja. Tačiau visiškai nepagrįstai – A.Liobytė įnešė didelį indėlį į lietuvių literatūrą, jos parašytos pjesės įvardijamos kaip atskiras lietuvių vaikų dramaturgijos raidos tarpsnis. Rašytojos kūrybą gaubia lietuviškumo aura, puikus tautosakos pažinimas. Dėl sovietinio režimo įtakos pasakos žanras buvo nunykęs, o A.Liobytė iš visų išgalių stengėsi jį atgaivinti.

Tiek rašant, tiek bendraujant su žmonėmis prasiverždavo A.Liobytės humoro jausmas, šmaikštumas. „Tai buvo žmogus, kuris turėjo humoro jausmą, kas reta Lietuvoje. Tai yra tam tikros inteligentijos požymis. Tiesiog toks buvo jos charakteris ir, žinoma, įtaką padarė ir jos plačios pažiūros. Ji augo Vilniuje, lenkų literatūros erdvėje ir daug ką gavo per lenkų kalbą. Suprantama, tai ją formavo, bet jeigu žmogus iš prigimties neturėtų humoro jausmo, tai jo ir neįgautų. Ji visada buvo šmaikšti, aštrialiežuvė, linksma, mėgo ironiją. Ir tai ją gelbėjo daugelyje visokių kritinių gyvenimo situacijų“, – pasakoja dukra Gintarė.

kaunodiena.lt 2016 01 04