2016 11 04 Vytautas Bikulčius: Dvi asmenybės. Knygos apžvalga

Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dvi knygas, kuriose skaitytojas susiduria su dviem skirtingomis asmenybėmis, patirdamas ir skirtingą jų poveikį.

Vienu atveju, kai kalbame apie Kanados lietuvės Julijos Šukys knygą „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ (iš anglų kalbos vertė Marius Burokas), jos herojė – Ona Šimaitė – iškyla kaip nepaprastai doras žmogus, kuris pasiaukodamas kitų labui Antrojo pasaulinio karo metais iš Vilniaus geto gelbėjo žydus ir viena pirmųjų tarp lietuvių pelnė Pasaulio Tautų Teisuolio vardą. Žodžiu, ji gali tapti pavyzdžiu kaip žmogus, kuris nepaisydamas pačių didžiausių pavojų, sugeba išsaugoti žmoniškumą.

Antru atveju mes susipažįstame su anglų rašytojo Alaino de Bottono knyga „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Balčikonytė), kurios herojus – prancūzų rašytojas Marcelis Proustas ir jo romanų ciklas „Prarasto laiko beieškant“ gali patarti skaitytojui kaip surasti savo gyvenimo esmę.

Tylus žygdarbis

Julija Šukys savo knygą pavadina „Epistolofilija“ ir į šį terminą įdeda tam tikrą ironišką prasmę. Mat pats žodis reiškia ne tik laiškų rašymo pomėgį, bet ir liguistą potraukį rašyti laiškus. Kai kur autorė lyg ir priekaištauja Onai Šimaitei, kad ši nors nuolat skatinusi save rašyti prisiminimus, jų taip ir neparašė, nes visą laiką iš jos atėmė laiškų (per keletą tūkstančių)  ir dienoraščių (liko 29) rašymas, tačiau būtent dabar tie laiškai padeda jai rekonstruoti savo herojės gyvenimą, atsekti jos pėdsakus, kurie per Antrąjį pasaulinį karą ją vedė pro Pravieniškes į Dachau, vėliau į Liudelanžą Lotaringijoje, po to į La Kurtiną Limuzeno regione, dar vėliau į Tulūzą. Pasibaigus karui ji persikelia į Paryžių, vėliau ryžtasi gyventi Izraelyje (1953-1956), kol vėl galiausiai grįžta į Paryžių. Iš esmės visos tos „kelionės“ karo metais buvo susiję su jos veikla Vilniaus gete, iš kurio ji gelbėjo žydus, o kai vokiečiai išsiaiškino, kad ji parūpino vienai žydaitei padirbtus dokumentus, tada ir prasidėjo ta jos Golgota, nes net dvylika dienų ją kankino gestapas. 1941-1944 metais ji dažnai lankydavosi Vilniaus gete ir įvairiausiais būdais bandė pagelbėti žmonėms, nes atnešdavo kam maisto, kam vaistų, kam drabužių. Yra manoma, kad vien 100 žydų vaikų ji yra išgelbėjusi iš geto. Įdomu, kad pati jų net neskaičiavo, priešingai, netgi pamiršdavo jų vardus, pavardes, adresus, nes blogiausiu atveju ir ji pati, ir jie likdavo apsaugoti nuo mirties. Tiesa, ne vienam kildavo klausimas, kodėl ji taip elgėsi. Buvo ir tokių, kurie teigė, kad ji taip paprasčiausiai užsidirbdavo. Tačiau ji neieškojo naudos, ji tai suvokė kaip savo žmoniškumo priedermę. Neatsitiktinai net po karo, kai ji už savo veiklą kaip ir kiti galėjo prašyti kompensacijos iš vokiečių, jai pati mintis buvo nemaloni. Tikrasis žygdarbis visuomet yra tylus.

Autorė skrupulingai seka savo herojės pėdomis. Ji atkreipia dėmesį, kokį gausų korespondentų būrį turėjo Šimaitė, tarp kurių buvo ir Kazys Jakubėnas, ir Juozas Urbšys, ir Icchokas Meras, ir Vytautas Landsbergis ir dar begalė kitų. Į Lietuvą keliaudavo ne tik jos laiškai, bet ir knygos, žodynai. Taigi ir po karo ji tęsė savo gerumo veiklą... Autorė taip pat svarsto apie jos kaip moters likimą, matydama, kad jai gyvenime nebuvo lemta sutikti mylimojo, ištekėti už vyro, susilaukti vaikų. Visą jos gyvenimą persmelkia tarnavimo žmogui idėja, kuri išsiliejusi jos laiškuose kartais gali sukelti mintis ir apie  jos kaip literatūros žmogaus veiklą. Žodžiu, knygoje regime išties išsamų Onos Šimaitės portretą, kuris, manau, ne vienam skaitytojui bus ir tam tikras atradimas, nes ne vienas iš mūsų yra girdėjęs jos vardą, tačiau dažniausiai žinome tik oficialius faktus. Iš šios knygos padvelkia žmogiška šiluma, kuri, jos  heroję, matyt, ir skatino rūpintis kitais, rizikuojant net savo gyvybe.