2016 11 15 Neringa Mikalauskienė. Kai apie dramblius kalba tik vaikai

Knyga, turinti paaiškinamąjį epigrafą: „The elephant in the room (angl.), „dramblys kambaryje“, ‒ posakis, reiškiantis svarbų, opų dalyką, apie kurį visi žino, tačiau ‒ iš baimės ar dėl patogumo ‒ niekas nekalba.“ Knyga apie smurtą šeimoje ir tylą, kuri tvyro aplinkui, nes niekas nenori kištis. Knyga apie trylikmetę mergaitę, pasirinkusią keistą būdą apsaugoti draugus.


Knyga paaugliams, tačiau atverianti akis suaugusiesiems. Nors ne, ne akis ‒ suaugusieji irgi mato, bet ryžtasi prabilti tik tada, kai nebėra kur trauktis. Taigi ‒ knyga, kurią perskaitę suprasite, kad į smurtą prieš vaiką reaguoti reikia tuoj pat. Ir tuo pačiu ‒ nuostabiai meniškai, beveik poetiškai pasakojama istorija, už kurios vertimą reikia padėkoti patyrusiai vertėjai Rūtai Jonynaitei. Kalba sklandi, skaidri, tekanti, veikėjų dialogai ‒ natūralūs, tarsi ne skaitytum, o skambėtų ausyse.

Visų pirma, reikia pastebėti, kad autorė kuria itin paveikų pagrindinės veikėjos pasakotojos charakterį, kurį būtų galima pasitelkti ir kaip trauminių vaikų patirčių iliustraciją. Savo istoriją pasakoja trylikos metų paauglė Maša, vasaras leidžianti pas senelius, „nuobodžiausiame pasaulyje mieste“ Barenburge. Maša ten jaučiasi vieniša: vietiniai vaikai jos nepriima į žaidimus ar pokalbius, nors ir neveja šalin, bet nekreipia dėmesio tarsi ji būtų tuščia vieta. Vienintelė priežastis ‒ svetimumas: „Nebuvau net iš tų naujai atsikėlusiųjų. Buvau kažkas neapibrėžta, šešias savaites neatskiriama nuo šios vietos, bet kaip su šia vieta buvau susijusi ‒ nebuvo aišku niekam ir turbūt mažiausiai man pačiai.“ (p. 14). Tačiau vargu ar priežastis tik ta. Autorė beveik nekalba apie Mašos gyvenimą ne per atostogas. Nežinome, kaip ji jaučiasi mokykloje, su kuo draugauja ten. Sužinome tik tiek, kad ji gyvena su tėčiu, o mama ‒ Barenburgo senelių dukra ‒ prieš septynerius metus mirė dėl keisto nelaimingo atsitiktinumo: užduso prarijusi širšę gerdama sode limonadą. Nuo to laiko Mašos tėtis pas senelius nebesisvečiuoja, tik pusantro mėnesio palieka ten Mašą. Ir per tas savaites Maša jam neskambina, nes supranta, kad „nors porą savaičių per metus jam norisi pačiam vienam pagedėti mamos“ (p. 42). Iš šių šykščių užuominų galima įtarti, kad Maša apskritai yra ne veikianti, o stebinti, apmąstanti pasaulį paauglė. Kaip ir jos tėtis, per septynerius metus veikiausiai taip ir neatsigavęs po netekties: jis nesigilina į tai, ko mokykloje tikimasi iš trylikmetės, su dukra dažniausiai bendrauja per „tarpininkę“ ‒ muziką, tiksliau per Leonardo Koheno dainas. Namų idilę Maša apibūdina taip: „O dar kur kas labiau patiko tai, kad tėtis apskritai kalba su manim ir nespokso įbedęs akis į sieną. Mudu sėdėdavome prie virtuvės stalo, padėję rankas ant lipnios vaškuotės, ir klausydavomės kurios nors kompaktinės plokštelės. Kartkartėmis tėtis pakeldavo aukštyn smilių, ir jo veidas nušvisdavo, paklausyk, Maša, gerai įsiklausyk, ir aš suklusdavau, aš įsiklausydavau, ir tomis akimirkomis visa, kas gali būti gerai, iš tikrųjų būdavo gerai.“ (p. 27). Galima teigti, kad Maša, viena vertus, yra nevaikiškai rimta, paveikta mamos mirties, kita vertus ‒ tarsi nesąmoningai laikosi „vaikystės atributų“: viešėdama pas senelius laiką leidžia su ausinėmis ir MP3 grotuvu įsitaisiusi ant medinės pilies žaidimų aikštelėje, nors ir suprasdama, kad tokiai vietai jau yra per didelė. Ir vargu, ar Maša eina ten vien dėl to, kad jos nepriima bendraamžiai. Panašu, kad Mašą traukia stebėti kitą idilę ‒ mažus vaikus, atėjusius į aikštelę su mamomis. Taigi ji ilgisi to, ką negrįžtamai yra praradusi. Tačiau būtent toji svetimumo aplinkiniams būsena leidžia Mašai veikti kitaip nei į apgaulingą Barenburgo ramybę panirusiems vietiniams gyventojams.

Žaidimų aikštelėje Maša susipažįsta su dviem kitais vaikais, devynerių Julija ir septynerių Maksu: „Julija ir Maksas Brandneriai buvo vieninteliai iš jaunesnių nei septyniasdešimties, kurie kalbėjo su manimi. Tiesa, teko palaukti, kol jie prabils, nes ir jie ilgai netarė nė žodžio. Iš pradžių jie net nebuvo Julija ir Maksas. Iš pradžių Julija buvo mergaitė, o Maksas ‒ berniukas, tik tiek ir ne daugiau.“ (p. 16). Vėlgi psichologiškai taikli detalė: kol nepradedi kalbėtis, nesužinai vardų, nesusipažįsti, tol žmogus yra „vienas iš...“ ‒ t.y. tas, kurio gyvenimas tau nėra svarbus, už kurio gyvenimą nesijauti atsakingas. Jeigu, žinoma, nesi paveiktas kitų „nerašytų“ bendruomenės taisyklių. Pvz. jei ir matai, kad automobilių savininko šeimoje kažkas ne taip, tai negali, o ir nenori aiškintis iki galo, nes kaip gi taip – jis visų gerbiamas žmogus ir, anot Mašos senelės kalbos, „kas antrame sakinyje Brandneriai buvo didžiai padorūs žmonės, darbštūs ir pavyzdingi, šiaip ar taip, dori kaimynai“ (p. 39). Tokia jos reakcija buvo į Mašos tvirtinimą, kad Brandneriai muša savo vaikus. Maša pati matė mėlynes ant Makso pilvo ‒ tokioje vietoje, kur vaikas pats niekaip negalėtų jų įsitaisyti. Ji matė dar daugiau ‒ kaip Makso tėvas stumia jį į sieną, o Julija tupi kampe nejudėdama: „Ji tupėjo kampe ir nejudėjo, įbedusi akis į nieką, arba į kažką, tik ne ten, kur buvo brolis. Ji spoksojo visiškai kitaip nei anąsyk ant medinės pilies, Julijos akys buvo tuščios. Joje nebuvo ničnieko“ (p. 39). Šiurpu ne vien tai, kad tėvo smurtą patiria vaikai, bet ir situacija, kai niekas neskuba įsikišti, nes saugo savo ramybę ir netgi bando įtikinti Mašą, kad tai, ką ji matė savo akimis ‒ netiesa. Į Mašos kalbas nereaguoja seneliai, nuo įsikišimo ją bando atkalbėti netgi tėtis, kuris pats kuria dokumentinius filmus apie žmones, pakliuvusius į bėdą. Realiame gyvenime jis tampa tik stebėtoju, perkeliančiu atsakomybę kitiems: „Kas nors jau jiems pasakys. Jei tu matai, tai ir kiti juk pastebi. Kaimynai, pavyzdžiui. Arba mokytojai. Vaikų gydytojas. Kas nors kada nors pasakys.“ (p. 44). Socialinės psichologijos tyrimai rodo, kad pagalbą žmonės dažniau linkę suteikti tuomet, kai aplinkui nėra kitų, galinčių tai padaryti, ‒ tikisi, kad vis tiek atsiras toks, kuris imsis veiksmų. O jeigu veiksmų imasi trylikmetė?.. Nepadėjus artimiausiems žmonėms ‒ seneliams, tėčiui ‒ Maša išdrįsta paskambinti į policiją. Autorė vos ne mikroskopiškai tiksliai sugeba atkurti nedrąsaus vaiko, bandančio kreiptis į suaugusiuosius, būseną: „Kažkas yra suaugusiųjų balse, kas mane trikdo. Tas toks ypatingas tonas, kuris man atrodo kaip tykojimas, kaip pasala ir kurį kartais girdžiu mokytojų ar net kepėjos balse. Šitas tonas suskaldo man žodžius į mažyčius gabalėlius, aš pradedu mikčioti ir nebeturiu ką pasakyti, nes viskas skamba juokingai.“ (p. 62). Taigi suaugusiesiems, kurie susiduria su tikimybe, jog vaikai ar paaugliai kreipsis į juos ieškodami pagalbos, reikia būti ypač budriems: ne visada juokas reiškia norą paišdykauti, kartais už jo slypi vaikiška baimė padaryti ką nors ne taip kalbant apie itin svarbius dalykus.

Sukrečia ne vien tiesioginis kalbėjimas apie vaikų patiriamą smurtą, bet ir epizodai, kaip giliai tai įsišakniję į jų pasaulio suvokimą, netgi į žaidimus. Maksas turi įsivaizduojamą draugą, su kuriuo žaisdamas atkartoja agresyvius tėvo veiksmus. Liūdna ir baisu suvokti ir, atrodytų, nekalto Julijos pasiūlymo esmę: „Sakykim, kad esame pilies belaisviai. Turime varžytis, ir tas, kuris laimės, nebus suėstas liūtų ar lokių. Jie ten apačioje, griovyje. Užtat kitas, pralaimėjęs, bus suėstas. ‒ Oi. O kokios tos varžybos? ‒ Turime pakaitomis vardyti ką nors gražaus. Pirma aš, paskui tu, paskui vėl aš ir vėl tu. Kuriai pritrūks gražių dalykų, ta ir pralaimės. Ir tada liūtai, pati supranti. ‒ Arba lokiai. ‒ Aha.“ (p. 46). Abi ‒ tiek Julija, tiek Maša supranta, kad gražių dalykų jų gyvenime ne tiek jau daug ir kad abiem gresia pralaimėti. 

Maša susiduria ne vien tik su suaugusiųjų „negirdėjimu“. Kita problema ‒ pačių skriaudžiamų vaikų baimės. Jie kruopščiai slepia mėlynes ir sužeidimus, bijo kam nors pasiskųsti, nes yra tėvo įbauginti, be to, prisaikdina tylėti ir Mašą: „Mums reikės, išmiksėjo savo maksišku balsu, mums reikės kraustytis į vaikų namus, jei tu ką nors pasakysi, tėtė išveš mus į vaikų namus, o mama tada bus negyva, jei tu ką nors pasakysi, tada mama bus visai negyva“ (p. 111). Tas monologas su pabrėžtinai netaisyklingu „visai negyva“ iš beveik nekalbančio septynmečio lūpų nuskamba ypač dramatiškai. Julija ir Maksas bijo būti atskirti nuo šeimos, kad ir kokia ji būtų. Jie prisiima sau atsakomybę ir dėl mamos ‒ nerimauja, kad jiems pakliuvus į saugią aplinką žiaurus tėvo elgesys bus nukreiptas tik į mamą ir nebus kam jos apginti nuo smūgių. Tuo patiki ir trylikmetė Maša. Juk ji irgi ‒ tik vaikas, paauglė, savo artimoje aplinkoje susidurianti su suaugusiųjų spaudimu nesikišti. Tik gyventi lyg niekur nieko su žinojimu, kad kenčia jos vieninteliais draugais tapę vaikai, ji negali. Mašos sprendimas gelbėti juos uždarant į negyvenamą namą ir neleidžiant išeiti yra vaikiškai beprotiškas ‒ bet ar taip jau labai netikėtas?.. Vaikiškai ji elgiasi ir už pavogtus iš senelių pinigus pripirkdama saldumynų, o ne uždarytiesiems gyvybiškai būtino vandens. Skaitytoją užgriūva visa lavina emocijų. Laimė, kad tai ‒ knyga paaugliams, nes bent jau preliminariai gali tikėtis, kad pabaiga nebus žiauri. Kad neįvyks nepataisoma...

Vis dėlto džiugu, kad autorė sugebėjo nepateikti pernelyg lengvo sprendimo, vadinamojo happyendo, kuris nebūtų psichologiškai motyvuotas, bet pateisinamas kaip meninė išmonė. Psichologinę motyvaciją S. Kreller išlaiko iki galo: surastieji vaikai visiškai atsiriboja nuo gerų Mašos ketinimų. Bijodami bausmės, jie ima tvirtinti, kad tai Maša juos įviliojusi į namelį ir užrakinusi. Iš Mašos reikalaujama pasiaiškinti. „Tame name vaizdas buvo kaip sąšlavyne. Valgio likučiai, suglamžyti popieriai, tušti buteliai, kažkokie sulaužyti žaislai, o dar ta smarvė, dėl Dievo meilės, toji smarvė viduje! Ką tu sau prasimanei, mergaite, imti ir užrakinti vaikus? Jie nežmoniškai ant tavęs įtūžę.“ (p. 170).

Atrodo, Maša taip ir liks vieniša kovotoja ‒ neišklausyta, nesuprasta, atstumta netgi tų, kuriems norėjo padėti. Į senelių namų langus skrenda akmenys ‒ „Dabar būtum galėjęs pamanyti, kad visas miestelis nusiteikęs prieš mus, juk čia visur buvo pilna žmonių, bijančių, kad aš galiu pagrobti ir jų vaikus. Tiesiog šiaip, jei vėl pasidarytų nuobodu“ (p. 179). Tikrai ‒ kaip kitaip iš šalies turėtų atrodyti uždaros, tarp vietinių bendraamžių nesusiradusios draugų paauglės poelgis? Tačiau palengva prasideda tai, kas puse lūpų įvardijama „esą mieste šnekama“ ‒ o šnekama, kad gydytojas ant vaikų kūnų aptikęs senesnių nei po pagrobimo sužalojimų, kad jų per daug, kad tuo susidomėjusi Jaunimo tarnyba, o Branderis grasina gydytojui apskųsti jį dėl šmeižto. Labiau už smurto faktą visus gąsdina grėsmė netekti ramybės. Tai tiksliausiai apibendrina Mašos pokalbis su seneliu: „Aš... per daug klausiau tavo močiutės. Mes čia nesikišame, pasakė ji. Žinai, Maša, aš visada norėjau tik ramybės. Manau, tiesiog norėjau to paties, ko ir močiutė: kad čia niekas nesikeistų. (...) ...daugumai čionykščių ta ramybė ‒ vienintelis turtas. Kokie nors tamsūs dalykai čia tiesiog nedera.“ (p. 185). Skaitai tokius žodžius ir grožiniame vokiečių autorės kūrinyje apie Barenburgo gyventojų elgesį atpažįsti Lietuvos realybę. Ir mąstai ‒ o kaip šią knygą įvertins mūsų skaitytojai? Ypač ‒ paaugliai? Ar susimąstys apie savo elgesį panašiose situacijose, apie drąsą kalbėti nepaisant tylos sienų, kurias „dėl ramybės“ stato net patys artimiausi žmonės? O gal atvirkščiai ‒ juos išgąsdins nesėkmingi Mašos bandymai kreiptis į suaugusiuosius pagalbos? Kad ir kaip būtų, man norėtųsi tikėti skaitytojų sąmoningumu. Viliuosi, kad kai ši knyga atsiras bibliotekose ‒ ypač mažų miestelių ‒ kad bibliotekų darbuotojai ją pasiūlys skaityti ne tik paaugliams, bet ir visiems tiems suaugusiems „stebėtojams“, kurie vertina ramybę, susikurtą ramios sąžinės sąskaita. Ir galbūt tuomet apie dramblius pradės kalbėti ne tik vaikai.

skaitymometai.lt