2013 10 09 Pasirodė prof. Viktorijos Daujotytės knyga apie Marcelijų Martinaitį

„Boružė, ropojanti plentu“ – taip vadinasi naujoji profesorės Viktorijos Daujotytės knyga apie poetą, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Marcelijų Martinaitį (1936–2013). Pirminis knygos pavadinimas „Labą rytą, Marcelijau“ (iš laiško poetui, kuriame profesorė paminėjo bandanti rašyti apie jį) buvo pakeistas po to, kai balandžio pradžioje Marcelijus Martinaitis mirė po patirto insulto.

Naujoji knyga – tai monografija, lydima paantraštės „Prigimtinės kultūros kasinėjimai“. Paantraštę tarsi pateisina knygos epigrafas – poeto citata: „Ir Dievas žino kas, po tūkstančio metų rausdamasis po mūsų dvidešimtojo amžiaus popieriaus skiautes, kokioje duobėje, koks archeologas atkas ir perskaitys mūsų sielos hieroglifus.“

Monografijos autorė kviečia skaitytoją kartu „kastis“ gilyn į Marcelijaus Martinaičio kūrybos klodus. Kokie yra mūsų sąmonės hieroglifai, ar gebame ir patys juos perskaityti? Kas yra lietuviškas galvojimas, jutimas, prigimtinės mūsų galios ir negalios, persmelkiančios visa, ką darome, rašome?

Knygoje siekiama lankstaus poeto asmeninės visumos tyrimo, mažiau tesigilinant į biografiją, nes, pasak Viktorijos Daujotytės, poeto biografija turi patikimas autobiografines versijas, taip pat ir knygose „Prilenktas prie gyvenimo“, „Tylintys tekstai“, „Mes gyvenome“, „Sugrįžęs iš gyvenimo“.

Knygoje „Boružė, ropojanti plentu“ skleidžiasi nuoširdus asmeniškas profesorės santykis su poetu, artimas žvilgsnis, atsiradęs per ilgus bendravimo, susirašinėjimų, veikimo toje pačioje kultūrinėje terpėje metus. „Atminties archeologė“, apmąstydama Marcelijaus Martinaičio asmeninę visumą, daugiausia dėmesio skiria poezijai. Bet vertina ir jo publicistiką, eseistiką, vaidmenį viešajame gyvenime.

Monografija sudaryta iš dviejų pagrindinių skyrių – „Buvimo būdas žemėje ir kalboje“ ir „Tekstų išsišakojimai patirties laukuose ir laikuose“. Taip pat yra įžangos skyrelis „Šiek tiek apie kasinėjantį, knygą, jos pobūdį“, papildomas skyrius „Palei Žemaičių plentą“, pavardžių rodyklė, knyga iliustruota nuotraukomis.

Naujasis knygos pavadinimas „Boružė, ropojanti plentu“ taip pat reikalauja paaiškinimo. Knygos pabaigoje autorė rašo: 2013 metų balandžio penktosios rytas. Peržiūrėjau šios knygos korektūrą. Iš „Tylinčių tekstų“, iš 1974 metų, iš itin slogaus laiko, perrašiau: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas – taip pat jėga“. Ir užrašiau kitą knygos apie Marcelijų Martinaitį pavadinimą: BORUŽĖ, ROPOJANTI PLENTU.“

Pranešimas spaudai