2017 02 24 Dainius Vanagas. Orfėjas grįžo ne vienas (Literatūra ir menas)

Orfėjas pirmą kartą pakliuvo į bėdą, iš kurios negalėjo ištrūkti. Iki šiol viskas buvo lengva: savo muzika jis prakalbindavo žvėris ir įtikindavo medžius žydėti rudenį. Jis žvilgsniu išlygindavo kalnus ir sustabdydavo upės tėkmę. Jei kas mesdavo į Orfėją akmenį, šis atsisakydavo jį užgauti. Kai jis išplaukė su argonautais, visi manė, kad jų laivą nuskandins sirenos. Tačiau Orfėjas nuskandino jas pačias.

Ir netgi tada, kai mirė jo moteris – netgi tada – Orfėjas jautė, kad tai dar ne pabaiga. Kad ją dar galima susigrąžinti. Jis žinojo, kad dievai turi ausis ir jo klausosi, todėl, užuot tyliai gedėjęs, jis garsiai grojo. Sujaudinti muzikos grožio ir liūdesio dievai pasiūlė Orfėjui nusileisti į požemio karalystę ir susigrąžinti savo moterį.

Orfėjas žinojo, kad bus sunku. Ir buvo. Vos įžengęs į požemius Orfėjas pamiršo, ko atėjęs. Šalta, tamsu ir liūd­na, jis norėjo tik vieno – ištrūkti lauk. Tačiau bijojo net apsisukti, todėl ėmė skambinti lyra. Mintys nušvito, rankos sušilo ir jis atsiminė, kur yra ir ko ieško. Apgraibomis slinko tolyn, kol atsirėmė į kažką švelnaus. Tai buvo moterų krūtys.

„Kuo ji geresnė už mus?“ – klausė moterys, glostydamos Orfėjo plaukus ir bučiuodamos jo rankas. Orfėjas, jausdamas kylančią aistrą, troško atsakyti – niekuo, bet susitvardė. Jis žinojo, kad jei pradės kalbėti – įstrigs čia amžiams. „Tu apleistas, ji tavęs nepažįsta“, –­ šnabždėjo jos į ausį. Orfėjas taip ir jautėsi – visi prisiminimai apie jo moterį atrodė šiurkštūs ir svetimi. Ji kvaila, nuobodi ir bjauri, jų niekas nesiejo, ką jis čia veikia? Bet Orfėjas nesileido gundomas. Moterys laižė jo varpą, tačiau jis ėjo tolyn. Kuo toliau ėjo, tuo moterys labiau siuto. Jos ėmė kandžioti ir draskyti, jų minkšti balsai virto šaižiu spiegimu, švelnios krūtys – aštriais akmenimis. Orfėjas norėjo pagroti ir jas nuraminti, tačiau šios išplėšė iš jo rankų lyrą ir sudaužė į uolas. Orfėjas bėgo kliūdamas už nematomų sienų, kol paliko jas užnugary.

Staiga sustojo pajutęs, kad jau. Jis, kruvinas ir išsekęs, buvo ten, kur atsiduria visa, kas liaujasi būti. „Veskis ją. Tačiau jei kopdamas į viršų į ją atsisuksi, ji išnyks visiems laikams“, – tarė požemio dievas. Orfėjas apčiuopė savo moters ranką savojoje. Iškart užsimerkė nežinodamas, iš kurios pusės ji priėjo ir į kurią pusę jiems eiti. Pasuko ten, iš kur dvelkė šiltesnis oras.

Grįžtant jį vėl puolė moterys. Jos kalbėjo: „Atsisuk, pasižiūrėk į ją. Jos plaukai nušiurę, oda išdžiūvusi, dantys iškritę, o skruostai įdubę. Ji nevaisinga ir nelaiminga. Pažiūrėk.“ Ir iš tiesų, kokia šiurkšti ir glebi jam atrodė moters ranka. Bet Orfėjas neatsisuko. Jis žinojo, kokie galingi gali būti apžavai –­ juk pats juos buvo įvaldęs. Bet moterys nesitraukė: „Atsisuk, pažiūrėk į jos akis –­ ji nenori su tavimi eiti, ji tave pražudys. Ji šlykšti lyg senė, kur ją vedi, atsisuk.“ Tačiau Orfėjas neatsisuko. Moterų šlaunys pynėsi aplink jo šlaunis, jos pešė plaukus, kabinosi už pečių, tačiau Orfėjas nejautė nieko, išskyrus būsimą savo moters švelnumą.

Galiausiai jie išėjo iš požemių karalystės ir Orfėjas atsisuko. Tai buvo ji, jo moteris. Tokia, kokią atsiminė, tik dar skaistesniu veidu ir karštesnėmis akimis. Ji bučiavo Orfėjo lūpas, o paskui ir viską, ką tik galima bučiuoti. Orfėjas buvo laimingas, jis sulaužė mirties ratą ir parklupdė dievus ant kelių.

Mylimosios garbei jis surengė didžiulę puotą. Joje Orfėjas paėmė į rankas tik ką meistro jam pagamintą naują lyrą ir ėmė skambinti. Ir štai tada nutiko tai, ko niekada nėra buvę, – jam nepavyko. Pirštai neklausė, slydo nuo stygų, jis negalėjo atsiminti nė vienos melodijos. Jo muzika priminė ne užburiantį skambesį, o peilio galandimą. Nuo klaikaus garso išsilakstė visi svečiai, šalia liko tik jo moteris. Ji guodė Orfėją, priminė sunkumus, kuriuos jam teko patirti, ir tikino, kad, atgavęs jėgas, jis skambins nuostabiai kaip ir anksčiau.

Keletą dienų jis tiesiog miegojo, valgė ir gėrė, tada vėl paėmė lyrą. Grojo dar prasčiau nei per puotą – pirštų pagalvėlės buvo surambėjusios, atrodė tarsi grotų grėblio stipinais. Taip bergždžiai besistengiant jam pradėjo mausti visą kūną, jis numetė lyrą ant žemės ir pradėjo verkti.

Keletą mėnesių jis pragulėjo lovoje kruopščiai prižiūrimas ir slaugomas. Moteris pasakodavo jam miesto naujienas, skaitydavo knygas, maudydavo ir rengdavo. Jis kalbėjo vis mažiau, ji –­ vis daugiau. Taip ir turi būti, galvojo Orfėjas, ji buvo mirusi, todėl pasiilgo gyvenimo. Jis buvo gyvas, todėl nuo jo pavargo. Orfėjas su pasigėrėjimu žiūrėdavo, kaip ji sukasi namuose, gamina maistą, plauna drabužius.

Kai moteris kur nors išeidavo, Orfėją apimdavo baimė. Jis norėdavo sekti paskui ją, tačiau nepajėgdavo atsikelti iš lovos. Jo raumenys nusilpo ir ištežo, pats jis nebenulaikydavo net šaukšto, todėl moteris jį maitino. Orfėjui atrodė, jog būtų geriau pačiam bandyti – o kaip kitaip jis sustiprės? Tačiau moteris meiliai tikino, kad dar ne laikas. Ir jis ja tikėjo.

Vis dėlto likusį vieną, jį kankindavo ankstesnio gyvenimo prisiminimai. Kodėl jis, galingas magas, kuriam paklusdavo gamta ir žmonės, tapo bejėgiu ligoniu, kuriam nebepaklūsta net jo paties kūnas?

Tačiau užtekdavo jai įžengti į kambarį ir Orfėjas pamiršdavo visas dvejones. Jis spoksodavo į jos degančias akis ir gėrėdavosi jų liepsna. Ir kuo Orfėjo akys labiau temo, tuo moters labiau švito.

Galiausiai Orfėjas suvokė, kad dievai jį apgavo. Jie nieko neduoda už dyką ir niekada neatleidžia už akiplėšiškumą. Tam, kad moteris grįžtų, jis turėjo likti. Todėl, pamatęs į kambarį įžengiant moterį žudikišku menadės žvilgsniu, jis nenustebo. Apie lyrą ir muziką jau buvo seniai pamiršęs.

„Ir kodėl aš neatsisukau?“ – dar spėjo savęs paklausti Orfėjas.

Kartais pabaigos jausmas ateina vėliau už pabaigą. Tomo Vaisetos romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ modifikuoja antikinį pasakojimą: tragedija įvyksta ne tada, kai atsisuki, o kai neatsisuki.

Literatūra ir menas