Justinas Dižavičius: Undinės Radzevičiūtės kūryba (III): parduoti knygą

Ne per seniausiai knygynuose pasirodęs „Kraujas mėlynas“ nustebino galbūt ne tiek novatoriškumu, kiek įvairių kūrybos bruožų subalansavimu: kaip „180“, šioje istorijoje randame vieną veikėją, kuris pakilęs iki vadovaujamų pareigų galiausiai iš dalies dėl prastų sprendimų, iš dalies dėl likimo užgaidų praranda savo pasiekimus; kaip „Žuvys ir drakonai“, tai istorinėmis žiniomis paremtas romanas; kaip „Baden Badeno nebus“, čia pavyksta suderinti humoristinės ir rimtosios literatūros bruožus (lengvas stilius palengvina skaitymą, bet neatitraukia dėmesio nuo istorinių faktų, paskatina jais domėtis); „Frankburgas“ perskaičius šį romaną, tiksliau, jo prologą ir du epilogus, dabar nušvinta kitomis spalvomis, pasirodo, rašytoja abiejuose kūriniuose sujungia savo giminės paieškas; galiausiai, kaip ir „Strekazoje“, čia rasime daug juodojo humoro.

Manau, kad šis romanas tik patvirtina teiginį, jog Undinė Radzevičiūtė puikiai jaučiasi šiandieniame literatūros pasaulyje. Istorinio romano žanras, tiesus kalbėjimas, subtilus humoras – šiomis savybėmis galima nusakyti receptą, kuriuo vadovaujantis rašant romaną dabar galima tikėtis sėkmės. Žinoma, ne viską įmanoma nusakyti taip paprastai, Undinei Radzevičiūtei galima priskirti ir savitą teksto struktūros bei žodžio pajautą arba, kitais žodžiais, rašytojo talentą. Dėl šito dalyko aplink ją turbūt ir susibūrė gerbėjų būrys, pasiryžęs nepraleisti pro akis nė vieno kūrinio. Tokiu atveju galima sakyti ir taip: skaito autorę, o ne knygą.

„Kraujas mėlynas“ – brandžiausia autorės knyga. Visos iki jos pasižymi tam tikru tematiniu ir stilistiniu lengvabūdiškumu, kuris padaro Undinės Radzevičiūtės knygas iki galo neapibrėžtas, atviras interpretacijoms. Jas sunku priskirti kuriai nors siauresnei kategorijai, sunku trumpai vienu sakiniu nusakyti, apie ką jos. „180“ buvo žingsnis kita – paprastumo – kryptimi ir „Kraujas mėlynas“ tai pratęsia, tik jau brandžiau. Tai istorinis romanas apie Livonijos ordino magistrą. Žinoma, ne vien apie jį, tačiau tai yra siužeto ašis, nuo kurios per daug nenutolstama. Šiame romane skaitytojas neras daug galimybių savo interpretacijoms.

Taip pat tai pati vyriškiausia rašytojos knyga. Vaizduojamas rūstus viduramžių riterių ir dvasininkijos pasaulis, kur moterims vietos, rodos, nebuvo. Taigi čia nė viena jų neatsiduria dėmesio centre, o figūruoja daugiausia kaip intrigų objektas. Galima sakyti, knyga paneigia garsų posakį cherchez la femme, nes pagrindinė veikėjų motyvacija – pinigai, valstybių teritorijos, įtakingi postai. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Manau, toks autorės sprendimas iš dalies nepasiteisina, nes sukurtas pasaulis atrodo vienpusiškas, juk romantinių santykių (žmonų ar meilužių) įtaka politikai abejoti nereikėtų: „Magistras nori įžengti į Rygą dar iki vestuvių, kad princesė Helena dar iki vestuvių spėtų pamatyti jo triumfą?“ (p. 130) Tačiau romane ši pasakojimo linija taip ir lieka neišplėtota. Galima padaryti ir bendresnę išvadą: tai būdinga visai Undinės Radzevičiūtės kūrybai. „Žuvyse ir drakonuose“ netgi matome laiko ir kultūros skiriamus vyrų (XVIII a. Kinija) ir moterų (XXI a. Europa) pasaulius. Nors romantiniai jausmai ir santykiai čia figūruoja, tema nėra plėtojama. Šiokia tokia išimtis būtų „Strekaza“, kurios antroje dalyje istorija ir koncentruojasi į vyro ir moters santykius. Vėliau autorė apleido šią temą. Kodėl? Mano mintys tebūtų spėliojimai, tad atsakymo nepateiksiu. Tačiau esu tikras, kad tinkamai įvilkta į romano formą romantinių santykių tema „Kraują mėlyną“ būtų padariusi visavertiškesnį.

Šiaurės Atėnai