2017 06 19 Leïlos Slimani knyga „Lopšinė“: temos, kurių kiti imtis nedrįsta

2016-ųjų lapkričio 3 d. garsiajame Paryžiaus „Drouant’o“ restorane susirinkusi Goncourt’ų premijos komisija, vadovaujama Bernard’o Pivot, jau po pirmojo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Premijuotasis romanas „Lopšinė“ taip pat buvo pristatytas „Renaudot“, „Femina“, „Interallié“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dvidešimt kalbų. Pasak autorės, rašydama ši kūrinį, ji siekė papasakoti apie nematomos, pažemintos, šešėly tūnančios moters likimą – „vienos iš tų auklių, be kurių negalėtų gyvuoti mūsų visuomenė, nes jos leidžia dirbti kitoms moterims“. Rašytoja prisipažįsta, kad kurti romaną ją paskatino konkretus kriminalinės kronikos faktas: 2012 m. Niujorke auklė iš Dominikos Respublikos nužudė prižiūrimus vaikus.

Romanas prasideda trilerį primenančia scena: motina randa nužudytą sūnų Adaną ir mirtinai sužalotą dukrą Milą, o šalia jų auklę Luizą, nesėkmingai bandžiusią nusižudyti. Kaip teigia rašytoja, siužetas atsirado iš to, kad vaikystėje ji pati turėjo ne vieną auklę, labai jaudinosi dėl jų užimamos vietos namuose, – kur jos yra sykiu lyg ir motinos, lyg ir svetimos. Romane vaizduojama jauna šeima: muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam. Gimus sūnui, jie nusprendžia samdyti auklę, kad Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, kuri pasirodo esanti atsidavusi savo darbui, santūri, net pranokstanti jų lūkesčius. Vaikai ją tiesiog dievina, tėvai žavisi, vadina Mere Popins, o draugai jos pavydi. Vis dėlto ilgainiui tarp šeimos ir auklės atsiranda vos pastebima įtampa. Kartais labai greitai keičiasi jos nuotaika, pasitaiko, kad ji dingsta iš anksto neperspėjusi šeimininkų, išryškėja tam tikra konkurencija. Kad ir kokie iš pažiūros būtų šilti jų santykiai, tai vis tiek darbdavio ir darbuotojos santykiai, norom nenorom ir gimdantys tą įtampą. Šiaip ar taip, auklė užima svarbią vietą šeimoje. Kitaip tariant, ji ateina į pagalbą, pati tapdama našta. Rašytoja labai subtiliai piešia jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus? Ar darbdavys gali nejausti, jog jis viršesnis samdydamas darbuotoją? Ar auklė, matydama šeimos sėkmę, nejaučia, kad jai užkirstas kelias į jos pačios laimę? Tris suaugusius romano personažus, kuriuos į vieną vietą suvedė gyvenimas, netikėtai susieja mirties ženklas...

Šiuo romanu L.Slimani sugebėjo atskleisti slaptingiausius visuomenės procesus, supindama juos su detektyvine intriga. Retai pasitaiko atvejų, kai Goncourt’ų premija paskiriama jau po pirmojo balsavimo rato. 2010 m. taip nutiko Michelio Houellebecqo „Žemėlapiui ir teritorijai“, o 2006 m. – Jonathano Littelo „Geranorėms“. Galima pridurti, kad autorė yra penktoji moteris, per pastaruosius 20 metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji. Beje, jau pirmasis laimėtojos romanas „Žmogėdros sode“ (2014) patraukė ir literatūros kritikų, ir skaitytojų dėmesį. Jame pasakojama apie 35 metų žurnalistę Adelę, ištekėjusią už chirurgo ir auginančią sūnų Liusjeną, tačiau negalinčią suvaldyti nimfomaniškos aistros. Romano tema – skandalinga, tačiau pasakojimas labai subtilus. Išvengiant bet kokio vulgarumo autorei pavyksta atskleisti įdomų, nestandartinį kūniškos meilės trokštančios moters portretą. Akivaizdu, kad L. Slimani imasi tų temų, kurių kiti rinktis nedrįsta.

Pranešimas spaudai

 

2016-ųjų lapkričio 3 d. garsiajame Paryžiaus „Drouant’o“ restorane susirinkusi Goncourt’ų premijos komisija, vadovaujama Bernard’o Pivot, jau po pirmojo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/leilos-slimani-knyga-lopsine-temos-kuriu-kiti-imtis-nedrista-286-814458
2016-ųjų lapkričio 3 d. garsiajame Paryžiaus „Drouant’o“ restorane susirinkusi Goncourt’ų premijos komisija, vadovaujama Bernard’o Pivot, jau po pirmojo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/leilos-slimani-knyga-lopsine-temos-kuriu-kiti-imtis-nedrista-286-814458
2016-ųjų lapkričio 3 d. garsiajame Paryžiaus „Drouant’o“ restorane susirinkusi Goncourt’ų premijos komisija, vadovaujama Bernard’o Pivot, jau po pirmojo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/leilos-slimani-knyga-lopsine-temos-kuriu-kiti-imtis-nedrista-286-814458