Tarp žaismingų romano apie Vilnių eilučių – žmonių susvetimėjimas ir vienatvė

Mindaugas Jonas Urbonas – neabejotinai vienas įdomiausių ir talentingiausių šiandienos jaunosios kartos rašytojų. Pernai novelių rinkiniu „Dvasių urna“ pavergęs Lietuvos rašytojų sąjungos kasmet rengiamo „Pirmosios knygos“ konkurso komisiją, šiemet skaitytojams pristato romaną apie tikro ir išgalvoto Vilniaus legendas – „Šimtmečių melancholija“. Jaunojo autoriaus kūrinys išsiskiria originalia, asociatyvia pasakojimo technika, spalvingais, dažnam skaitytojui atpažįstamais personažais, veržliu siužetu, lakia fantazija.

„Šimtmečių melancholija“ – magiško realizmo persmelkta knyga apie Pilies gatvės ištakose įkurtos kavinės „Apokalipsė“ savininką, kuris pasakoja apie klientų gyvenimus, pateikia atskiras jų gyvenimo įvykių nuotrupas, detales. Lygiagrečiai aprašomas ir jo paties gyvenimas. Peržengus „Apokalipsės“ slenkstį prasiveria pasaulio bedugnė, pajuntamas visatos vėjo šuoras. Pastato, kuriame yra įsikūrusi kavinė, gyventojų istorijos ir yra pagrindinė romano ašis. Knyga sudėliota iš pasakojimų, o kiekvienas jų – lyg išbaigta istorija. Šie pasakojimai ryškūs, veikėjų portretai puikiai perteikti.

Tai netikėtas, žaismingas, naujas žvilgsnis į Vilnių, metamas svarstant, kiek žmogaus likimą lemia jo miestas ir kiek žmogus leidžiasi valdomas miesto „sąmonės“. Knygoje gausu sodrių metaforų, aliuzijų ir net atskirų siužetinių vingių, nukreipiančių į istorinių, su Vilniumi susijusių asmenybių biografijas, neretai jos šaržuojamos kuriant paralelinius pasaulius, galimas alternatyvias realybes. Paveikiai žaidžiama istoriniu laiku, sapnais, vizijomis, haliucinacijomis.

Viena svarbesnių knygos idėjų, atskirus pasakojimus apjungianti į vieną nenutrūkstamą giją – tai galaktinė rudens vienatvė. Romanas persmelktas įtraukiančio, užburiančio sielvarto. Galaktinės rudens vienatvės metafora turi gana rimtų egzistencinių užuominų. Viena svarbiausių – žmonių susvetimėjimas, jų abejingumas aplinkai ir patiems sau. Tai daugeliui mūsų aktuali, suprantama, svarbi tema. Vis dėlto romane esama ir nemažai sveiko humoro, nuorodų į tai, apie ką skaitome laikraščiuose ir matome per televizorių, tačiau šios aliuzijos pateikiamos taktiškai, deramai atsiribojant ir galiausiai viską paverčiant karnavaliniu chaosu, kurį stebėti lengva ir malonu.

Impulsas imtis rašyti „Šimtmečių melancholiją“ autoriui atsirado gyvenant Vilniuje, vaikštant gatvėmis, jaučiant miestą ir jo nuotaiką. Savo romanu jis tarytum pateikia dar vieną literatūrinį Vilniaus mito variantą, taip įsiliedamas į Ričardo Gavelio, Kristinos Sabaliauskaitės, Jurgio Kunčino, Herkaus Kunčiaus gretas. Ir nors tai rašytojų jau apvaikščiota „teritorija“, tačiau Mindaugas Jonas Urbonas randa naują, savitą raktą.

Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 302 p., 2017. ISBN 978-9986-39-963-6, dailininkas Zigmantas Butautis.