2013 10 19 Rimvydas Stankevičius. Negali būti, kad visa tai – mirtinga (interviu su Viktorija Daujotyte)

„Kūryba - svariausias nemirtingumo argumentas“, - sako viena žymiausių nūdienos literatūros mokslininkių profesorė Viktorija Daujotytė, ką tik išleidusi monografiją apie šiemet amžinybėn iškeliavusį poetą Marcelijų Martinaitį - knygą, rašytą apie gyvą, o skaitomą apie mirusį. Pasikeitė tik pavadinimas - vietoj pavasariškai linksmo „Labas rytas, Marcelijau“ beliko „Boružė, ropojanti plentu“.

- Dar tik pusmetis, kai neturime poeto Marcelijaus Martinaičio, o štai ant stalo jau guli knyga - jūsų rašyta monografija apie jį. Suprantama, perskaitęs ją, žinau, kad pradėjote rašyti dar poetui esant gyvam, ketinote gyvam esant ir išleisti - nė nenujautėte, kaip viskas pasisuks... Tačiau jūsų monografijos, išlydint į amžinybę poetus Joną Strielkūną, Sigitą Gedą, Justiną Marcinkevičių, juk taip pat neužtruko? Gal čia reikėtų kalbėti ir apie tam tikras nuojautas?

- Pradžia... Kada kas prasideda, žmogus dažniausiai pamato tik tada, kai tai, kas yra prasidėję, jau baigėsi. Kuo ir kada prasideda knyga, eilėraštis, literatūros refleksija?.. Pradžia visada yra sunkiai apčiuopiama. Tik jei ji iš tiesų yra pradžia - jei rašai ne taip, tarsi vykdytumei kažkokį projektą, kai pradžia ir pabaiga - nulemta laiko terminų. Man įprasta, kad rašau dar kurį laiką nežinodama, nepripažindama sau, ką rašau.

Šios monografijos apie M.Martinaitį pradžia gana tolima. Pirmasis mano straipsnelis - iš 1971 metų, pavadintas „Ar žodžiai nieko negirdi?“ Pasirodo, jie - girdi. Tada, kai klausiau, perfrazuodama Marcelijaus eilutes, tie žodžiai mane girdėjo.

Visa įsibėgėjo labai palengva - skaičiau M.Martinaičio poeziją, rašiau recenzijas... O kad rašiau ne tik recenzijas, supratau maždaug po dešimties metų - 1981-aisiais, kai, M.Martinaičiui jau dirbant VU Filologijos fakultete, su juo pradėjome nesivaržydami kalbėtis, kai supratome, kad galime būti atviri, galime vienas kito nebijoti, neįtarinėti, pasitikėti. Tais laikais tai buvo be galo brangūs dalykai, nieko brangesnio nebuvo už jausmą, kad „štai šiuo žmogumi aš pasitikiu ir - dar daugiau - tas žmogus pasitiki manimi“. Gal tai ir yra pradžia? Nenusakomas, bet aiškiai pastebimas ženklas žvilgsnyje, reiškiantis, kad galima kalbėtis.

- Jūsų bičiulystės šiluma, sklindanti iš šios monografijos puslapių, juntama taip pat ir skaitytojui. Daug ką apie save, iš savęs išrašė ir pats M.Martinaitis, kalbėjęs ne tik poezijos knygomis, bet ir esė, akademiniais tekstais, daug ką, ko nepasakė jis, pasakėte jūs šioje knygoje... Tačiau kaip žmogaus, buvusio labai arti, turėjusio galimybę poetą matyti visą, noriu paklausti - ar daug kas, žmogui išėjus, nepasilieka jokiose knygose, negrįžtamai išsinešama su savimi?

- Visuomet išlieka žmogaus paslaptis. Be abejo, galima būtų mėginti tą paslaptį išrišti, tačiau aš nemanau, kad reikia. Didelę pamoką šiuo aspektu man yra davusi Šatrijos Ragana, tarsi pamokinusi sustoti: „Toliau neženk - ten lieka paskutinioji žmogaus paslaptis. Ten jis yra saugus. Tegu tad ir lieka tame paskutiniame saugos rate“. Todėl nenorėjau užminti šio rato linijos. Daugių daugiausiai, vaikščiodama aplink, norėjau pajusti, kad ta paslaptis yra. O jei jau yra - verta apie ją galvoti, nuolat juntant jos tarsi magnetuko trauką, verta, nė akimirkos nepamirštant, nemėginti jos atskleisti. Rašant aplink tą paslaptį, jos buvimas tampa apčiuopiamas. O juk knyga paprastai kaip tik tam ir parašoma, kad skaitantysis suklustų ties tuo, kas neparašyta.

Sužinojau tai skaitydama Šatrijos Raganą, o vėliau suvokiau, kad tai dėsnis. Todėl, man atrodo, nerašiau ir tikrai nerašysiu apie tai, kur tos paslapties nepajusiu esant, nerašysiu tol, kol ji nesuplaks virš manęs it širdis.

- Gal pasakytumėte, kiek monografijų ir apie kuriuos poetus esate pradėjusi rašyti šiuo metu?

- Nesu pradėjusi nė vienos monografijos ir vargu ar knygų apie atskirus žmones dar parašysiu. Jei ir užsimanyčiau, bijau, kad jau man ir jėgų neužtektų - toks rašymas reikalingas nuoseklaus, nepaliaujamo vaikščiojimo poeto kontekstais ir erdvėmis. Dabar mane savo valioje laiko tik nedideli dalykai - fragmentai, fragmentai... Domiuosi jaunais, ateinančiais į literatūrą žmonėmis, bet rašyti apie jaunus man būtų pernelyg sunkus išbandymas - tam reikalingas bendras patirties laukas. Toks, kokį neaprėpiamą ir drauge išvaikščiotą turėjome su M.Martinaičiu.

- Monografija - tarsi Charono valtis, žmogų iš buvusios būties perkelianti į kitą, kurioje jis pasiliks. Antai kad ir šis terminas iš jūsų knygos: „artimoji klasika“... M.Martinaitį savąja knyga jūs išlydėjote iš kasdienybės į artimąją klasiką. Juk taip?

- Nenoriu, kad mūsų pokalbis taptų miglotas ir sudėtingas, tačiau kitaip negaliu pasakyti - atrodo, kad monografijos siužetą formavo kažkas kitas, ne aš. Kai rašiau šią knygą - buvo labai labai šviesu. Todėl ir pirmasis knygos pavadinimas buvo mažorinis, pavasariškas: „Labas rytas, Marcelijau“, it laiškas prasidėjo knyga...

Marcelijus, beje, spėjo perskaityti šią knygą. Nusiunčiau jam užbaigtą rankraštį, jis perskaitęs man paskambino ir pasakė beveik „kukutiškai“: „Sutinku. Sutinku būti ir taip aprašytas“.

Na, o paskui jau buvo taip, kaip buvo: Velykos, „Marcelijaus margučiai“ ir... Nešdama suredaguotą rankraštį į leidyklą dar tikėjau, kad įvyks stebuklas ir Marcelijus atsigaus, bet šis pavadinimas jau nebeskambėjo. Tada tituliniame užrašiau „Boružė, ropojanti plentu“ ir nunešiau į leidyklą. Buvo balandžio 5-oji.

Ta boružė atropojo iš senos, slogiais 1974 m. rašytos M.Martinaičio knygos „Tylintys tekstai“, iš labai svarbaus pasakymo: „Boružė ropoja plentu. Ji tokia maža, tokia silpna, kad niekas nepajėgia jos nei sutrypti, nei suvažinėti. Ji ropoja plentu sau vienai žinomais keliais, ir jėga prieš ją bejėgė: silpnumas - taip pat jėga“. Tad ir pamaniau sau: tegu ropoja. Juolab kad ir tas Žemaičių plentas visą Marcelijaus gyvenimą - šalia...

Mane pačią ima stulbinti savaiminė siužetų kristalizacija, visiškai nepriklausanti nuo rašančiojo sumanymų - sėdi, atlieki patį paprasčiausią darbą - rašai, o tuo metu kažkas vyksta visiškai kitais lygmenimis, kažkas tuoj pat perrašinėja tavąją knygą, neleisdamas net jos pabaigti.

Šios knygos siužetas, kaip šiandien matau, virto itin sudėtingu, gal nelengvai ir įkandamu, todėl neabejoju, kad ne vienam žmogui atrodys taip: „Et, ta Daujotytė... Ir vėl pasinaudojo situacija - nespėjo žmogus numirti, o ji - jau knygą parašė“. Beveik girdžiu šiuos žodžius, bet negi pasakysi, kad šitaip nebuvo nei su S.Geda, nei su M.Martinaičiu, nei kitais.

- Nemanau, kad šitaip sakys. Juk skaitant knygą tampa akivaizdu, kad rašėte ne tik skaitytojui, ne tik literatūrai, bet, gal net labiausiai, pačiam M.Martinaičiui. Laimė, kad jis spėjo rankraštį perskaityti. Tačiau nujaučiu čia dar esant ir jūsų asmeninį atsisveikinimo ritualą - panašų į mišias už vėlę, „kalnus“ prie karsto, gražų palydėjimą amžinybėn... Panašų įspūdį patyriau skaitydamas ir jūsų monografiją apie J.Strielkūną „Gyvenimas prie turgaus“. Nemanau, kad ir jis spėjo rankraštį perskaityti.

- Apie J.Strielkūną rašiau taip pat jam dar gyvam esant. Tos monografijos pradžia plykstelėjo renginio metu, kur J.Strielkūnas skaitė savo eiles: „Tenai nebuvo jokio meno/Tik žmonės gimė ir gyveno“. Persmelkė tada mane tas gyvenimo pojūtis ir monografija ėmė formuotis. O dėl adresato esi visiškai teisus - knyga apie J.Strielkūną iš visų mano rašytų monografijų labiausiai buvo rašyta analizuojamam poetui - jam pačiam. Kad pamatytų savo vertę. Kad pamatytų, koks jis yra didelis. Juk Jonas visą gyvenimą laikė save menkiausiu iš menkiausių ir dėl įgimto kuklumo netikėjo jį giriančiais. Kaip tik dėl to ir magėjo rašyti taip, kad paskaitęs Jonelis viską suprastų ir tyliai su tuo susitaikytų.

O dėl rituališkumo - tiesa. Nesvarbu, kad rašai apie žmogų, jam sveikam, gyvybingam ir linksmam esant, bet junti, kad darai tai ne šiai dienai, kad visa tai turi išlikti tikra ir bėgant metams, pasikeitus kontekstams... Todėl atsargumą, kad neužrašyčiau „negyviems neteisybės kreida ant kaktos“, juntu visada.

Apie Marcelijų šiuo požiūriu buvo lengva rašyti - jis buvo vienas švariausių ano laiko žmonių, buvo kupinas gražios valstietiškos atsakomybės: „Nors rytoj ir būtų pasaulio pabaiga, vis tiek privalau pasėti rugius“, nuo jo sklido ir tebesklinda šviesa. Tačiau juk niekada nežinai, kaip viskas pakryps, kokiose rankose atsidurs literatūros istorijos vairalazdė - todėl nežinai, ar ištarti tavieji žodžiai išeis poeto išlikimui į gera, ar atvirkščiai. Juk gyvenimo tėkmėje būna labai prieštaringų dalykų, todėl nelabai pasitikiu literatūros istorija - pernelyg kolektyvinis man tai atrodo teismas.

- M.Martinaitis visą gyvenimą rašė jausdamas kaži kokį vidinį imperatyvą. Lygiai taip rašote ir jūs. Kaip manote, ar rašytojams, pavyzdžiui, M.Martinaičiui, jų knygos pomirtiniame teisme bus užskaičiuotos, ar jos - tik mums, mirtingiesiems?

- Tai negali būti neužskaičiuojama. Bet skaičiuojamos ne knygos, Rimvydai, o tai, kuo žmogus pats su tomis knygomis tapo. Kiek jis su jomis iškentėjo, išgyveno, kiek jo siela skaidrėjo, mintis gilėjo, kiek jo būsenos vėrėsi... Tokios šviesios... O kartais net - šventos...

Šitaip esu pagalvojusi - didžiausias žmogaus nemirtingumo argumentas, sklindantis ne iš Dievo ženklų, o iš paties žmogaus gyvenimo, juk ir yra kūryba. Jeigu egzistavo Johanas Sebastianas Bachas arba mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis - tai paprasčiausiai negali būti, kad visa tai atsitiktinai prasideda, atsitiktinai baigiasi... Paprasčiausiai negali būti, kad tai - mirtinga.

www.respublika.lt, 2013 10 19