Išvarytieji

Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programa

Svetainė sukurta įgyvendinant Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programos NVO fondo remiamą paprojektį „Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos modernizacija ir plėtra“.

Išvarytieji

Išvarytieji
Autorius: Romualdas Granauskas
Prekės kodas: 978-9986-39-772-4
Pavadinimas Išvarytieji
Žanras apsakymai
Metai 2013
Psl. skaičius 208
Įrišimas kietas
ISBN 978-9986-39-772-4
Išmatavimai 21.7 cm x 14.5 cm x 2.3 cm

Nauji prozos meistro apsakymai

Nauji prozos meistro apsakymai. Atgyja klasikiniai novelės ypatumai – pasakojimo intriga, ryškūs personažai, lakoniška išraiška. Apsakymai inspiruoti reikšmingų, visuomenę jaudinančių dabartinio gyvenimo klausimų.

„Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti...“ – Romualdas Granauskas. 

2013 metais autorius už šią knygą ir anksčiau pasirodžiusias „Kai reikės nebebūti“ bei „Šventųjų gyvenimai“ apdovanotas Meno kūrėjų asociacijos premija už nuopelnus literatūrai.

Susiję leidiniai



<p>Išvarymas – koks talpus ir simboliškas šis žodis mums, iš Rojaus išvarytųjų Adomo ir Ievos vaikams, mums, kasdien kraipantiems galvas, stebintiems, tyliai klausiantiems: „Dieve, kiek daug išvaro iš Lietuvos, palikdami apleistus sodus, šeimas, vaikus ir augintinius... ar daug jų dar bus?" Aplinkui daug kas vyksta tarytum pokariu – patyliukais, be žodžių, čia, pasiliekančiųjų Lietuvoje, miškų, miškelių tankumynuose, vyrai iš rugių varo skaidrų skystimą. Rugio skaidri dvasia laša pro mažytį kranelį... o kiek dar jos reikės, kad kaimai būtų visai paskandinti? Kiek dar demonų reikės išvaryti iš savo kūno, kad sąmonė taptų skaidresnė, švaresnė?</p> <p>Romualdas Granauskas šiame apsakymų rinkinyje tarsi bando paliudyti kolektyvinės kaltės žymę: „Mes išvarėme ligonius, neįgaliuosius, našlaičius, senolius. Išvijome ne tik iš paežerių, kuriose prisistatėme pilių, bet ir iš savo gyvenimo, užuojautos, pagarbos lauko."1</p> <p>Ant R. Granausko romano „Išvarytieji" galinio viršelio randame žodžius: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti..." Po jais esantis autoriaus parašas tarsi patvirtina išsakytą mintį, šiems žodžiams leisdamas būti visą apsakymų knygą apjungiančiu, vienijančiu ženklu. Išvarymas, silpnojo išstūmimas į gyvenimo paribius – anaiptol ne nauja R. Granausko prozos tema. Tai veikiau tam tikras programinis tęstinumas, kūrybos tolydumas –­ išvarymo, pasitraukimo į paribius, moralinio degradavimo tematika jo kūryboje ryški nuo ankstyvųjų, jau tapusių chrestomatiniais prozos kūrinių –­ „Duonos valgytojai", „Gyvenimas po klevu", „Baltas vainikas juodam garvežiui", „Gyvulėlių dainavimas" etc. Tai savotiškas literatūrinis pastarųjų dešimtmečių Lietuvos „istorijos vadovėlis" –­­ tautos moralinė degradacija, vertybių saulėlydžio, tradicijų nyksmo skerspjūvis. Ir kartu visame tame dar rusenančio žmogiškumo liudijimas. Labai atviras, be cukraus, be saldiklių ir konservantų.</p> <p>„Išvarytuosiuose" taip pat randame ryškią humanistinę (tiek etinę, moralinę, vertybinę, tiek estetinę) nuostatą. Apsakymuose ryški ir posovietinių, ir visai šviežių, dabartinių realijų problematika. Apsakymuose „Tie, dauginantys liūdesį", „Akmenorius" – atiduodamas balsas emigrantų paliktiems, iš jų gyvenimo „išvarytiems" vaikams, kūrinyje „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas" matome ir šiųdienio kaimo žmonių godas – vienų likusių senyvų moteriškių baimę dėl vienkiemius siau­biančių, plėšiančių, kankinančių ir žudančių banditų. Čia pat bejėgės našlės greitai pakliūva į „verslininkų", superkančių žemę, nagus. Apsakyme „Kirvis ir dvasios" tęsiama tradicinė, daugeliui R. Granausko kūrinių būdinga seno žmogaus buities ir būties drama – nebegalėjimas atlikti savo kasdienių darbų, susidūrimas su bejausme, represuojančia „jaunesniųjų" sistema. Senojo Baužio lūpomis pasakoma įžvalgi paralelė tarp sovietinių trėmimų ir dabartinės mažo miestelio seniūno vykdomos „socrūpybos": „...tavo tėvas vežė mane į Sibirą, o dabar sūnus –­ į ubagyną! Gyniaus nuo rusų, ginsiuos ir nuo jūsų!" (p. 83).</p> <p>Kaip Oginskio graudus polonezas suskamba prasigėrusio muziko istorija apsakyme „Atsisveikinimas su Tėvyne". Skirtingų laikotarpių, gyvenimo patirčių disonansai, kaip pagrindinė nesusikalbėjimo problema, subtiliai atsiveria kūrinyje „Tamsta mokytojas". Nejautra kitam (moralinis kurtumas, aklumas) pasireiškia ne tik susiduriant skirtingų laikotarpių žmonių pasaulėvaizdžiui. Šią problemą gilina ir skirtingų papročių, tradicijų kolizijos, taip pat bendruomenės kuriami stereotipai ir lipdomos įvairios etiketės. Antai atvykėlį Kolę bendruomenė iš karto nori įsprausti į aklų stereotipų sistemą – esą jei rusas, tai ir girtuoklis, ir uzurpatorius. Šis visuotinis etikečių „lipdymo menas", jo banalumas nelyg muilo burbulai nuolat kyla, sprogsta ir vėl kyla – burbulo plyšimo garsas yra lyg lūpų pokštelėjimas, liežuvio klektelėjimas klausiant, ką šiuolaikinėje bendruomenėje reiškia kitas, kitoks, kur nuo savęs išvarėme senmergę bibliotekininkę, karvės nebegalintį išlaikyti senolį, kas naktį dėl plėšikų drebančias našles, luošą mergaitę? Į kokį mažytį provincijos skritulėlį visa tai nustumta, kaip autoironiškai susimąsto „Nepamatytoji" moteris: „Tai kokio mažumo turime būti, kad galėtume tokiame skritulėlyje gyventi?" (p. 52).</p> <p>Apsakymų puslapiai nelyg lakmuso popierėliai – jautriai reaguoja į visas socialines realijas. Dėl moralistinio šiuos socialinius įvykius vertinančiojo žvilgsnio R. Granausko prozoje kiek priekaištingai pasisakė profesorė Aušra Jurgutienė pranešime, skaitytame per LLTI 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimų posėdį: „Net ir didžiausio humanistinės literatūros puoselėtojo Romualdo Granausko pastarųjų metų kūryba, mano galva, nukentėjo nuo joje aktyviai gynybiškai moralizuojančio pasakotojo. „Išvarytuose", daugiau kalbančiuose apie šiuolaikinį gyvenimą, pasakotojo aktyvumas taip pat sumenkina knygos meninę įtaigą."2 Profesorės teigimu, naujoje R. Granausko knygoje esą per daug susitelkiama ties socialinių bėdų vertinimu ir dėl to neva nukenčia meninė vertė. Nežinau, ar iš tiesų socialinis realizmas ir jautri reakcija į tai, kas vyksta aplink, yra šios knygos trūkumas? Kiek šie A. Jurgutienės pasvarstymai tinkami R. Granausko knygos „Išvarytieji" atveju? Juk kūrėjas tiesiog negali užsimerkti, nematyti to, kas vyksta aplinkui, nereflektuoti nūdienos realijų? Apskritai kalbant apie „gynybišką moralizmą" – jis šioje knygoje nėra eksplikuojamas. Negirdėti ir jokio seniokiško didaktinio tono, pabarimų ar įkyrių patarinėjimų, kurie galėtų nusmukdyti puikius apsakymus. Jeigu ir esama moralistinės laikysenos – ji pasireiškia tik per krikščioniškąjį, humanistinį dėmesį mažiesiems ir nuskriaustiesiems, atidų žvilgsnį į juos.</p> <p>Akylo stebėtojo akių tinklainės audinys ir esti grublėta kasdienybės proza, reikšmių ir prasmių voratinklis, kuriame kybo buitiškosios ir būtiškosios detalės, pastebėjimai. Kaip apsakyme „Nepamatytoji": „smulkieji rūpesčiai ir sudaro didžiąją dalį žmogaus gyvenimo, o kai kam – gal ir visą. (...) Jie suima tave už sprando ir lenkia prie žemės, prie kiekvienos dienos menkumo: prie vakar apmerktų skalbinių, prie neišnešto šiukšlių kibiro, prie išvalgyto kiaušinio lukšto, mesto į tą kibirą ir nepataikyto" (p. 35). Juk tas trapus išvalgyto kiaušinio lukštas kam nors galbūt yra nugyvento ar norėto nugyventi gyvenimo lukštas, kasdienybės paviršius, pro kurį norisi prasikalti, prasiveržti, išsivaduoti... bet kur ir nuo ko?</p> <p>Apsakymų rinkinyje šmėsteli autoriaus Sąjūdžio laikais patirta euforijos būsena, kuri dabar atmiežta karčiu ironijos prieskoniu – pirmiausia tą viziją ir nusivylimą randame apsakyme „Kolė" – „Griovė kolchozus. Ne griovė, o grobė, dalijosi, tampėsi urgzdami vienas ant kito ir baltakiuodami. Kas kiek apglėbdamas. Tartum lūžo kažkokia pluta, iš po kurios viskas ir išsivertė. Patys nustebo, kokie besą iš tikrųjų" (p. 93). Romantinių, idealizuotų Sąjūdžio laiko reminiscencijos atgyja senyvo rašytojo atmintyje – apsakyme „Bora": „Jis susidomėjo (...) Vilniaus Renesanso epocha ir labai greitai suprato, kad rudi bernardinų abitai šmėžuoja visur, į kurią tiktai pusę pažvelgsi. Tai buvo daugiau nei prieš dvidešimt metų, tai buvo pats Sąjūdis, kai pati Lietuva nustebo, pamačiusi, kiek daug dar beturinti romantikų, svajotojų, svaičiotojų. Šviesiausios vizijos nuklojo Lietuvos dangų kaip balti debesys: kai atgausim laisvę, dabar tai jau tikrai mokėsim gyventi. Gyvensim gražiai, gyvensim švelniai, atšventinsim bažnyčias, o jose prašysim Dievo, kad niekada nebevaikščiotume pikti, kruvini, nulenkti prie žemės (p. 145). Tačiau šios gražios svajonės bliūkšta koreliuodamos, sudarydamos kontrastus su dabartinėmis realijomis, tampa tik praeities iliuzijos trupinėliais, aplink išsibarsčiusiais seno žmogaus didėjančiame vienatvės lauke. Unikalioje apsakymo „Bora" struktūroje susipynę keli skirtingi laikai. Viena gija –­ tai visuotinėje Sąjūdžio euforijoje sau duotas pažadas parašyti istorinį romaną, šmirinėjimai po Mažvydo ir Universiteto bibliotekos archyvus, stiprėjantis noras parašyti Barboros Radvilaitės rūmų istoriją, tačiau kartu ir nuolat augančios abejonės, taip pat naktį aplankančios rašysimojo romano vizijos. Svarstymai, kas vis dėlto yra toji „istorija", kaip su istorine medžiaga turi elgtis rašytojas... Ši veik neįgyvendinta istorinio romano idėja, nuolat kirbėjusi rašytojo viduje, galop atsinaujino, atsivėrė šiomis, dabartinėmis dienomis. Seno rašytojo kelionę į mažą miestelį prie Skuodo, kurios tikslas – ištrūkti nuo Vilniaus, atsidėti rašymui, vainikuoja simboliškas susitikimas su mergaite Bora (vardas iš karto sukelia aliuzijas į Barborą Radvilaitę). Apsakyme atsiranda naujas planas – į šį seno rašytojo pasakojimą įsiterpia istorinio romano nuotrupos. Bendraujant su simboline-paslaptingąja mergaite Bora, rašytojo vaizduotėje ima vertis nuostabus Radvilų rūmų vyšnių sodo vaizdas, įprastas ėjimas lesinti gulbių tampa poetiška istorinio romano skiautele, kurioje Barbora Radvilaitė su broliu ir pusbroliu, kalbėdamasi apie gulbes pakirptais sparnais, metaforiškai ir pati tampa palūžusia, besparne paukšte...</p> <p>Mažoji Bora rašytojui tampa mūza, pasija, pakylėjančia virš kasdienybės – „Jam pačiam buvo keista, kad dabar, einant tvenkinio krantu ir klausantis Boros čiauškėjimo, tokios mintys ateina į galvą. Ten, Vilniuje, kažkodėl neateidavo. Kai laikai savo rankoje mažos mergytės delną, kas tose mintyse pasikeičia? Jautiesi labai neįprastai, gal todėl ir mintys neįprastos?" (p. 161). Seno rašytojo susidūrimas su šventu naivumu ypač subtiliai paliečia lig tol tarsi snaudusias kūrybines galias – „Kas yra vaikiško delniuko šilumoj? Niekaip nenusakoma, neišsiaiškinama, tiktai pajaučiama iki graudulio, iki skaidraus liūdnumo?" (p. 158). Tragiška apsakymo baigtis simboliškai atveria mintį, kad ir Bora tebuvo iliuzija, kuriai lemta sutirpti, kažkas, kas įkūnijo troškimą patirti gyvą istoriją. Bora efemeriška lyg Nabokovo Lolita, tačiau be jokio erotikos ar geismo prieskonio, išsauganti tyrą vaikiškumą. Tarp jos praradimo skausme plakančių širdies dūžių, pasigirsta apsakymo pynę išrišantys žodžiai: „Šitaip istorija ginasi nuo mūsų..."</p> <p>Knygoje „Išvarytieji" randame ir įdomų, savitą atspalvį turintį tekstą „Pasijos pagal Joną", skirtą poetui Jonui Strielkūnui, paantrašte apsakymai apie eilėraščius. Skaitytojai turėjo progos šį tekstą perskaityti kultūriniame mėnraštyje „Metai". Šis autobiografinis apsakymas išsiskiria intymumu, atsivėrimu, kad su J. Strielkūnu būta ypatingos dvasinės giminystės: „Vieno dalyko niekada nesupratau ir jau niekada nesuprasiu. Jis turėjo būti mano brolis, bet nebuvo. Jis galėjo būti ir mano sesuo, jei būtų gimęs mergaite" (p. 173). Nors R. Granauskas ir J. Strielkūnas iš skirtingų Lietuvos regionų – vienas grynas žemaitis, kitas –­ aukštaitiškų lygumų vaikas, tačiau R. Granauskas savyje randa raktą, atrakinantį J. Strielkūno vaikystės peizažo patirtis – „Aš pats užaugau kitokiame peizaže, į kitą tvorą buvau įsikibęs. Bet kodėl man toks artimas ir šitas? Niekada nebuvau tose lygumose" (p. 176).</p> <p>„Pasijose pagal Joną" autorius nestokoja nei šilto humoro, nei lengvos autoironijos, nei labai asmeniškos trauminės patirties – žiauraus ir pavojingo pokario vaiko, paauglio pasaulio vaizdo, kuriame veriasi daug istorinių skriaudų, paminto žmogiškumo – partizanų, rezistentų išniekinti kūnai, siaučiantys stribai. Visa tai, anot R. Granausko, yra įsismelkę ne tik į paskiro individo atmintį, bet ir į lietuvio genus, perduodama per skirtingas generacijas: „Kaip mums reikėjo augti, išbalusiems didžiaakiams pokario vaikams? Mes nieko nebegalėjom užmiršti, daug būtume davę, kad galėtume, bet negalėjom. Nusėdo giliai, iki pačių šaknų, gal net iki genų. Dabar tūno mūsų vaikuose, tūno anūkuose, tik jie dar to nežino, –­ atėjus baisiai valandai, išlįstų. O tie, kurie rašėm, perdavėm dar ir į savo rašymus. Nenorėdami, nesąmoningai, net negalvodami apie tai. Pažiūrėjus į mūsų knygų lapus prieš šviesą, galima pamatyti neryškias dėmes, – lyg pripėduota, lyg nučiupinėta purvinais pirštais. Ten vaikščiota matytų mirčių, ten čiupinėta jų ledinių pirštų. (...) Mes, kurie matėm, ne viską nusinešim į kapus, – plačiai po visus, tarp visų išsibarstė pokario sėklos, – neleisk, Viešpatie, joms dar kada nors sudygti, sudžiovink jas, sutrink į pilką peleną ir išpustyk nuo Lietuvos kuo toliausiai" (p. 184–185). Save ir poetą J. Strielkūną R. Granauskas suvokė kaip savotiškus paskutiniuosius mohikanus savo pokario gentyje, kuri viską stebi, dedasi į atmintį: „Mūsų, pokario vaikų, ryšys su gimtine buvo toks stiprus, kokio vėlesnėse kartose nepastebėjau. Juk ne vien dėl to, kad tada mes ten gimėm, jos ilgesys, jos gailestis lydėjo visą gyvenimą(...). Negalėjom ilgai, vaikiškai ir nerūpestingai juoktis, kad tas juokas staiga nenutrūktų, kažką neseno ir baisaus prisiminus. Draskė mūsų gimtinę kaip šunys sužeistą gyvulį. Mes matėm, mes žiūrėjom, mes viską dėjomės į galvas" (p. 198). Čia taip pat pabrėžtina fenomenali kūrybos galia, galinti kurti rišlų patirties pasakojimą, kuriuo bandoma sujungti prarastas kultūrinės atminties, bendruomenės ir individo gijas.</p> <p>Tačiau visame šiame pokario siau­be matyti labai taurus, gyvybingas, žaliuojantis gyvenimas – pirmosios meilės, pirmieji kūrybos bandymai, pirmosios būsimų didelių rašytojų publikacijos. Prisimenamos gardų juoką keliančios anekdotinės situacijos, vėliau bohemiški nuotykiai Vilniuje ir nuolatiniai grįžimai mintimis į gimtinę, jos traukiantis ilgesio polius. R. Granausko kūrybinė ištara, jog „Žmogus be gimtinės tėra tik pusė žmogaus" (p. 199), randa itin giminiškų minčių Cz. Miłoszo mąstymui – „Leisdami kalbėti mūsų atminčiai, žadiname praeitį ir tuo pat metu šaukiamės erinijų; bet žmogus, praradęs atmintį, yra vos žmogus, jis atstovauja sužalotam žmogiškumui."3 Taip pat poeto M. Martinaičio išsakytoms mintims, kad kūryba „atgamina tai, ką patyrei, išsaugoja žmogų kaip vientisą idėją, nors jis ir daug ką iš savo gyvenimo išbraukia"4.</p> <p>Atminties liudijimui ypač svarbus dėmesys detalei. Ši pastaba sujungia tiek R. Granauską, J. Strielkūną, tiek Cz. Miłoszo ir M. Martinaičio refleksijas. Pacituosiu tiesiog fenomenalų pastarųjų įžvalgų panašumą. Štai R. Granauskas „Pasijose pagal Joną" rašo: „(...) visi mes rašom savo vaikystėmis. Nebūtinai apie tai, bet tuo. Glostytu kiemo šuneliu; jo akimis, kai jis šokinėdavo iš džiaugsmo, tau grįžus iš mokyklos; juoda kregžde, išplėšta iš katino nagų ir palaidota po jazmino krūmu; vakarų pusės langu; kraujo čiurkšle, trykštančia į skardinį indą, pakištą po kiaulės kaklu; prilyta sena gelda pas šulinį; vaksuotais auliniais pokario bernų batais; didėjančiais gumbeliais po klasės draugių uniformomis; savo mokytojų smilkiniais; atrasta medine saga iš seno motinos megztinio; geltonomis žvyrkelių balomis, kuriose plaukioja gluosnių lapai, pailgi kaip mažos žuvelės" (p. 197–198). M. Martinaičio mintys tarytum pratęsia šią poetišką R. Granausko uvertiūrą: „poezija vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras."5 O štai Cz. Miłoszas, „Ulro žemėje" kalbėdamas apie kūrybos stebuklą, taip pat paliečia pamatinę atminties ir detalės svarbą: „Atmintis buvo laikoma visų Mūzų motina – Mnemosyne mater musarum. Įsitikinau, jog išties taip ir yra, jog tobulybė kviečia, gundo, nepasiekiamoji ji – tai gerai įsiminta detalė: glotnus turėklų medis, pro žalumos properšą išvyksta bokštas, saulės spindulys būtent ant tos, o ne kitos ežero įlankos paviršiaus. Ar ekstazė eilėraštyje, tapyboje atsiranda ne iš įsimintosios detalės?"6 (p. 14).</p> <p>Tačiau moderniojoje kūrėjo sąmonėje neišvengiama ir skilimo, prieštarų. Viena iš prieštarų – namų pasaulis, kurį reikia palikti, į kurį neįmanoma grįžti tuo pačiu keliu, reikia daryti ilgą lankstą, ieškoti kitokių būdų. „Pasijose pagal Joną" veriasi fenomenaliai giminiška R. Granausko, J. Strielkūno ir M. Martinaičio situacija. R. Granauskas ją fiksuoja šitaip: „Mes turėjome palikti gimtinę, bet ji nepaliko mūsų. Tebeturim ją nebesančią, tik nepasilaidosim joje, –­ ji pasilaidos kartu su mumis. O kiti? O kitos kartos? Ką mes bežinom.(...) Nebūtų Jono be jo gimtinės. Neliktų nė pusės jo eilėraščių. Iš kur tokiam mažam žemės ploteliui – toks didžiulis nepraeinantis jausmas? Kaip koks mazochistas kankindavo ir kankindavo save, vaikščiodamas užartais takais, klausydamasis nukirstų klevų šlamėjimo, žiūrėdamas į savo vaikišką pėdą, įspaustą žemėje po didelio lietaus" (p. 199).</p> <p>Labai panaši, skaudžių likiminių sąšaukų turinti ir M. Martinaičio mintis iš biografinių užrašų „Mes gyvenome": „Kelionė iš savo pasaulio buvo suvokiama kaip prievarta, nelaimė, netektis, svetimybės įsiki­šimas į šių žmonių gyvenimą. Grįžęs iš kitur jau būdavo lyg ir ne toks, nesavas. Paserbenty ir aš buvau vienas pirmųjų savo valia visiškai palikęs šį kraštą, į kurį grįžti jau negalėjau ir nebūčiau galėjęs, tapęs nesavas. (...) Kažkur giliai pasąmonėj veikia ši jau nieko nebereiš­kianti trauma" (p. 114).</p> <p>Rodos, pati kūryba pamažu tampa ta vieta, kurioje telpa visi prigimtųjų namų daiktai, visos jaukiosios kertės, stogas, langai, takas į namus. R. Granauskas „Pasijose pagal Joną" atsiveria: „Nekalbėjom apie savo gimtines. Pavydžiai saugojom jas savyje ir sau, nors niekas į jas ir nesikėsino. Kol turi tai, ko niekas negali atimti, nesijauti plikas ir nuogas skersgatvių skersvėjuos. Ten tavo priebėga ir užuoglauda, į ten visuomet gali parvilkti purvinus miesto batus" (p. 200).</p> <p>Kūrybinių galių plotmėje skleidžiasi ypatingas, fenomenalus gebėjimas į žodžius „susidėti" savo namus, išsivežti kartu su savimi, ir čia vėlgi tiesiog negaliu pamiršti M. Martinaičio eilėraščio:</p> <p>Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių –<br /> (...)<br /> pasiimkite stogą ir langus,<br /> į rietimą susukite taką –<br /> paskutiniai man bus marškiniai.<br /> (...)<br /> Gimtieji namai, pasiimkite skrynią,<br /> sudėkit į ją mūsų vargo atodūsius,<br /> mūsų raudas ir mūsų giesmes,<br /> nuo karo, bado, ugnies ir maro.7</p> <p>Šių asmenybių išsidėstymas, konfigūracijos (kaip tai pasakytų profesorė V. Daujotytė) yra kažkas daugiau nei tiesiog panašios ar bendražmogiškos mintys apie kūrybą. Pirmiausia tai konkrečios, skaudžios istorijos paženklinta kūrėjų sielos giminystė. Iš šios ypatingos kultūros dirvos bendrystės ir randasi tokie kūrėjai, paskutiniai mohikanai, galintys liudyti savo gyvenimo patirtį, pranešti šiuolaikiniam pasauliui apie mažą, išbarstytą, išvarytą, suskaidytą savo gentį – apie savąją nykstančią Lietuvą...</p> <p>1 Rašytojas R.Granauskas: „Esame skurdo visuomenė – pikta, bjauri, nesugebanti užjausti“, lrytas.lt, 2013-11-18, internetinė prieiga: http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/rasytojas-r-granauskas-esame-skurdo-visuomene-pikta-bjauri-nesugebanti-uzjausti.htm#.UwIYiM6_hGM.<br /> 2 Jurgutienė A. „Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje“, Literatūra ir menas, 2014-02-21 nr. 3462, internetinė prieiga: http://literaturairmenas.lt/2014-02-21-nr-3462/1537-literatura/2403-ausra-jurgutiene-kelios-pastabos-apie-posthumanistine-tendencija-siuolaikineje-lietuviu-prozoje.<br /> 3 Miłosz Cz. Tėvynės ieškojimas. – Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011, p. 213–214.<br /> 4 Martinaitis M. Poezija ir žodis. – Vilnius: Vaga, 1977, p. 55.<br /> 5 Idem, Mes gyvenome. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2009, p. 6.<br /> 6 Miłosz Cz. Ulro žemė. Iš lenkų kalbos vertė Almis Grybauskas. – Vilnius: Baltos lankos, 1996.<br /> 7 Martinaitis M. Sugrįžimas. – Vil­nius: Tyto alba, 1998, p. 345.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-05-02-nr-3472/1722-knygos/2703-vainius-bakas-isvarytieji" rel="nofollow" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 05 02</p>
<p>Tais pačiais metais, tik vėliau už „Šventųjų gyvenimus" išėję „Išvarytieji" tarytum tęsia pirmojoje knygoje papasakotų likimų ciklą. Knygos antraštė – tai jau dabartinės, nebešventos Lietuvos raktažodis. Bet tada klausimas, kodėl to paties autoriaus „Šventųjų gyvenimuose" užkabintą pasakojimo nuotaiką pratęsianti knyga jau nepateko į kūrybiškiausiųjų dvyliktuką? Galimos dvi versijos: arba sąraše neliko vietos dviem rašytojo knygoms, arba pastaroji nusileidžia kokybe pirmajai. Jeigu pirmasis variantas neturi pagrindo, tai antruoju matu gali įvertinti bet kuris skaitytojas, ne tik Antakalnio štabas: „Išvarytieji" yra išties silpnesnis už ankstesnįjį tų pačių metų prozos rinkinį.</p> <p>Pirmiausia dėl struktūros. „Šventųjų gyvenimų" struktūra konceptuali, apgalvota ir save pateisinanti, o „Išvarytųjų" tekstai jau nebe taip sumaniai subalansuoti, tad panašūs į atsitiktinius: čia prie klasikinės novelės glaudžiasi ir plėstinis apsakymas „Nepamatytoji", ir memuarinė esė „Pasijos pagal Joną". Bet svarbiausia, kad „Išvarytieji" nusileidžia savo turiniu: daugumą šių kūrinių galima pavadinti socialine ar net buitine proza. Siužetų atributai kartais atrodo it pasiskolinti iš „Lietuvos ryto" kriminalų: „O po Kalėdų vis dėlto nutvėrė ir tuos kankintojus, – du septyniolikmečiai, o vienas dar tik penkiolikos. Atvažiavo iš vakaro dviračiais. Nerado tų pinigų, tik dvidešimt litų / Dar padegė išvažiuodami" (p. 125). Kiek netikėtai labiausiai atrodo pavykę tekstai, kuriuose per gana intensyvią ir intriguojančią įvykių plėtotę skleidžiami moterų likimai: „Nepamatytoji" ir „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas". Šiuose akį užkabina ir modernybės atšvaitai: šiuolaikinis erotinis aprašymas (p. 19), žemės referendumininkams artimos aktualijos (p. 131).</p> <p>Nors didžiumoje tekstų stringa intriga, užtat R. Granausko kalbėjimas vis dar liejasi vaizdžiai ir laisvai: raumenims čia parenkama „blauzdų pilvelių" metafora, vaikis atrodo kaip „pagenėtkelnis", o šampanas virsta „šnypštalu". „Smaili esi ant vyrų", –­ sako autorius apie patrauklią merginą (p. 87), o seksualinės prievartos patirtį apibūdina kaip vaikščiojimą visą gyvenimą „su tuo kaip su įsiūtu akmeniu" (p. 24).</p> <p>Apskritai niūroka ir rezignacinė ta granauskiškoji Lietuvos realybė, it iš tikro būtų pasiskolinta iš „Lietuvos ryto". Mieli anūkai, jeigu skaitot, padovanokit savo seneliui įsimintiną 75-metį, paįvairinkite šį anksčiau užėjusį pavasarį iškrapštydami mums brangų autorių dažniau iš butelio, nuveždami į kokį koncertą Užutrakyje ir pasigėrėtiną bendruomenę, kad pats savo akimis, o ne iš laikraščio puslapio įsitikintų, kaip gražiai gražiai užaugo modernioji Lietuva.</p> <p>O mes, skaitytojai, savo ruožtu lauksime dar vienos proziškos, gal jau šviesesnės, Lietuvos studijos.</p> <p><a href="http://literaturairmenas.lt/2014-02-28-nr-3463/1566-25-puslapis/2443-marijus-gailius-lietuvos-rytas-literaturoje" target="_blank">www.literaturairmenas.lt</a>, 2014 02 28</p>
<p>Romualdo Granausko „Išvarytieji“ į rankas pakliuvo &nbsp;tarsi nukritę ir pakelti. Nukentėjo knygos kampučiai, bet vidus liko neužgautas. Lyg nujautus, kad į skaitomus apsakymus norėsis žvelgti kaip į lūžtantį riešuto kevalą, slepiantį baltutėlį gemalą. „Išvarytieji“ – šiemet jau antroji pasirodžiusi šio prozininko knyga, ir nesunku pastebėti, kad R. Granausko kūryboje išryškėja apibendrintas vertinamasis aspektas, ženklinantis likimus: nuo „šventųjų“ prie „išvarytųjų“. Jie skiriasi laikotarpiais (šįkart reflektuojami pasakojimai artimesni šiandienai) ir yra apgobti išskirtinumo, nors apsakymuose niekas jiems nesuteikė tokių vardų. Taip greičiau atliepiama vidinė, ne kartą kasdiene virtusi būsena, o dar dažniau – mūsų suvokime įsitvirtinusi socialinė atskirtis, vienatvė, susvetimėjimas. Todėl tiek apie šventuosius, tiek apie išvarytuosius norisi galvoti mintyse pridėjus „tylieji“.</p> <p>Rašytojui nepakanka tik visumą apibendrinančios temos, priartinančios prie dabarties. Atrodo, jo prigimčiai būdinga liestis ir kalbėti apie tai, kas šalia mūsų, neatsitraukti į saugius, bet nebūtinai patogius prisiminimus, kurie kartis turi galią suspenduoti dabartį. Akiratyje dar kartą atsiduria mažesniųjų miestelių gyventojai – kitatautis, neįgali močiutei palikta mergaitė, dėmesio stokojantis emigrantės vaikas ar alkoholizmo kamuojamas vyras, bet dar daugiau dėmesio skiriama senatvės temai ir jos atliepiamam baugiam susidūrimui su „didėjančiu vienatvės lauku“. Veikėjų troškimai pagrįsti ir skausmingi: noras sutikti mamą, atsidurti lauke ant žolės, išgyventi dar vieną dieną, nugalėti priklausomybės keliamą skausmą. Jie nuolat instinktyviai tikrina laiko tėkmę (paros, gyvenimo trukmės), kiek dar jaučiasi esą gyvi, ieško kontakto, galinčio įrodyti egzistencijos prasmę per fizinius, dvasinius ir mentalinius potyrius. Atrodytų, pasirinkus tokią temą, nesudėtinga atvirai manipuliuoti gailesčiu, tačiau skaitydamas tekstus vėl įsitikini, jog paveikiam rezultatui, apskritai geros kokybės prozai jokių prikišamų priemonių neprireikia. „Išvarytuosiuose“ R. Granauskas dar sykį suspindi kaip vienas iš fokusuotės – galimybės įvairiais lygmenimis perteikti pasaulio suvokimą veikėjo žvilgsniu – meistrų: tekstuose ją keičia nepastebimai, o pasakotojas dalyvauja lyg per atstumą, neprikišdamas savo vertinimo, padėdamas atsargiai nubrėžti judėjimo orientyrus, tartum išsprūdusi papildoma jo priebalsė pažeistų autentišką veikėjo žiūrą: „Mandagiai. Visuomet labai mandagiai. Nelįsti prie žmogaus arti, kad nepajustų iš burnos trenkiančios smarvės. Nevaizduoti įžeisto, jeigu atšauna: „Cigaretės – ne karvė, gali ir savo turėti.“ Įsidėmėti žmogų, kad nepaprašytum antrą kartą“ (p. 115). Tad, susiduriant su atskirtimi, išvarymu, tekstuose glūdintis „kažkas negero“ užklumpa tarsi nejuntamai, nustebina ir veikėją, o tu juo patiki. Gal todėl ypač įdomu skaityti, kai R. Granauskas įprasmina solidaus amžiaus mokytojo ar rašytojo sąmonę. Jis – ne impulsyvus, sugniaužęs savyje pagiežą dėl socialinių pokyčių ar neįvertinimo (o tai tikrai vis dažniau vešinti vyresniųjų prozininkų tekstų ypatybė), bet racionalus ir įvairiapusis. Nesupratimo ištakų paieškas palieka trumpam, bet charakteringam dialogui, kuriame susiduria ir skirtingos pasaulėžiūros.</p> <p>Apsakymų centre – buitiški kasdienybės vaizdai, kurie gal ir imtų prarasti vidinę energiją, juose įsispraustų rutinos raukšlelės, jei ne kito asmens įsiveržimas, visumą sujudinantis labiau nei laikas. Kitas – prašalaitis, akmentašys ar verslininkas, įsiveržiantis į gimtinę, – vargiai nutuokia apie veikėjų padėtį, tačiau visuomet atneša ne fizinės, bet psichologinės destrukcijos elementą, kuris ir leidžia veikėjus charakterizuoti tyliaisiais išvarytaisiais. Taip prieinamos ribinės patirtys, bent trumpam išmušančios tvirtą pagrindą. Kaip visuomet R. Granauskas apgalvotai nutraukia pasakojimą, neketindamas visos istorijos padėti po nagu ir spustelėti atliepiant veikėjos Antaninos žodžius: „Trekš, Magdalena, trekš“ (p. 140). Už tai trekšėjimas pasigirsta mintyse, užvertus knygą.</p> <p>„Išvarytųjų“ pabaigoje įterptų „Pasijų pagal Joną“ niekaip nesinorėtų priskirti minėtiesiems tekstams, nebent galima pateisinti kaip likimišką išvarymą iš gyvenimo. Tai eseistinis atsiminimas apie Joną Strielkūną, žybčiojantis žaismingu humoro jausmu, ryškiais vaizdiniais, svarstymais, poezijos eilutėmis. Svarbiai nuskamba jame įsiterpę žodžiai: „Vienas atsimena tartum žinodamas, kitas – jausdamas. Vienam ten ir ten vyko mūšis, krito tiek ir tiek, kitam – tą rytą tekėjo ašarota saulė ir viso krašto varnai lėkė ton pusėn už girios... Pirmasis gyvendamas užmirš mūšio datą, antrasis niekuomet neužmirš skridusių varnų“ (p. 203). Regis, R. Granauskas prozoje dėmesingai suderina abi atmintis, nuolat pamatuodamas jausminę atsvarą. Gerai, kad pamatuoja, ir kad šitas bruožas pralenkia visus gebančius kalbėti manieringai – taip nekyla minčių šiuo prozininku netikėti ir atidėti į neišliekamųjų lentyną.</p> <p>Nemunas, 2014 01 05</p>
<p>Radijo laidos „Skaityk su Ugniumi Butkumi“ garso įrašas – apie 2013 metų „Pirmosios knygos“ konkurso poezijos nugalėtojas antroje laidos dalyje, <a href="http://www.laisvojibanga.lt/skaityk-su-ugniumi-butkumi-2013-12-20-2/" target="_blank">nuoroda</a></p>
<p>Taip, taip - tai apie lietuvių literatūros klasiką, prozos didmeistrį, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Romualdą Granauską, pastaruoju metu taip aktyviai įsirašiusį, kad per trylika XXI amžiaus metų jau išleidusį daugiau knygų nei per tris XX amžiaus dešimtmečius (skaičiuojant nuo pirmosios jo knygos „Medžių viršūnės“, išėjusios 1969-aisiais). Negana, kad jo knygos sulaukėme užpernai („Trys vienatvės“), negana - kad pernai („Kai reikės nebūti“), negana, kad puiki apsakymų knyga „Šventųjų gyvenimai“ išleista jau ir šiemet - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pristato ir dar vieną naujutėlaitę R.Granausko apsakymų knygą „Išvarytieji“.</p> <p>Apimtimi ji nėra didelė - dešimt neilgų, tačiau išbaigtų ir, atrodytų, savarankiškų apsakymų, kuriems knygos pavadinimas tarsi suteikia bendrą vardiklį, fiksuojantį įvairių galimų išvarymų semantinį spektrą - žmonės išvaromi iš namų, iš meilės ir saugos lauko, iš Tėvynės, iš iki šiol turėtų kontekstų, iš šio pasaulio... Panašiai rašytojas elgėsi ir ankstesnėje knygoje „Šventųjų gyvenimai“, prirašydamas raideles „šv.“ prie paprastų vargingų pokario kaimo žmonių vardų ir skatindamas skaitytoją po kiekvieno perskaityto apsakymo vis iš naujo klausti savęs, kas šiandien dar tebevadintina šventumu? „Išvarytuosiuose“ rašytojas prie tų pačių dalykų - moralės, mentaliteto ir nacionalinio orumo reanimavimo - artėja iš kitos pusės, temą atskleisdamas tarsi kokiu prieštaros metodu - neteisiant, bet leidžiant skaitytojui pamatyti realią dabartinės Lietuvos dvasinę būklę ir mintyse palyginti ją su ta, kuriai kiekvienas tariamės atstovaują.</p> <p>Kadangi apie aukštąjį R.Granausko žodžio pilotažą, pasakojimo stiliaus išskirtinumą, dialogų meistrystę, kompozicijos subtilumus (gebančius į bendrą semantinį lauką jungti užuominas, nutylėjimus, fragmentus, į prasminį koliažą darniai sugulančius ne knygos puslapiuose, o skaitytojo sąmonėje) be vargo galima pasiskaityti ir mokykliniuose lietuvių literatūros vadovėliuose, neimsiu viso to kartoti, tik pasakysiu, kad esu tvirtai įsitikinęs, jog aukštosiose ir vidurinėse mokyklose neabejotinai bus kalbama ir apie šią knygą, mat kai kurie čia esantys apsakymai - neapeinami norint kalbėti tiek apie R. Granausko kūrybos visumą, tiek apie jos viršukalnes.</p> <p>Pirmiausia tokiu vadinčiau paskutinį ir apimtimi didžiausią knygos apsakymą „Pasijos pagal Joną“, kuris unikalus jau vien tuo, kad yra prozos kūrinys apie poeziją - artimo R.Granausko bičiulio šviesaus atminimo poeto Jono Strielkūno eilėraščius. Kūrinys - kupinas eilėraščių citatų, poeto portreto štrichų, autobiografinių detalių... Drauge tai - ir skaitytojo refleksija, bičiulio pasakojimas, drauge - ir meno kūrinys, savita „ars poetica“, kalbanti apie kūrybos misiją, talento apibrėžtį, gebėjimą įprasminti savo (ir apskritai bet kurio žmogaus) gyvenimą šioje nuolat kintančioje, apie save mums pasakoti nelinkusioje laikinybėje, apie gebėjimą mylėti, svajoti, šypsotis, aplink kurtinamai aidint rūsčiam „memento mori“.</p> <p>Neginčytinai vertingi ir visi kiti knygos apsakymai, tačiau, palyginti su minėtomis „Pasijomis pagal Joną“, man jie pasirodė tik dailūs apsodai šiam briliantui. Kad ir koks paveikus, supurtantis būtų „Atsisveikinimas su Tėvyne“, vis tiek jis jau nekonkuruos su „Gyvenimo po klevu“ pabaiga, kur kastuvu namus nuo traktoriaus-žvėries ginanti senolė, daužydama jo žibintus, naiviai viliasi: „Gal apaks? Gal sustos?“ Kad ir kaip giliai į pačią širdį graudulio ietimi smigtų apsakymas „Juodas gaidys raudona uodega, vardu Jonas“, taip smarkiai, kaip baigiamojoje „Trijų vienatvių“ novelėje, jau nebeskaudės... O „Pasijos pagal Joną“ dėl originalios tematikos ir iki šiol nenaudoto poezijos citatų audinio, manau, ne tik R.Granausko kūryboje, bet ir visoje lietuvių literatūroje dar neturi su kuo konkuruoti.</p> <p>„Kartą su Sigitu Geda svarstėm: kodėl vienas poetas talentingesnis už kitą?.. Kas labiausiai bijo mirties - tas ir talentingiausias. Ginasi nuo jos visais įmanomais būdais, visais savo rašymais, kad neprasmegtų baisiojoj nebūty be ženklo ir pėdsako. Jo pasąmonė budi visą laiką, žydinčioj vyšnioj rodydama jam kalijų žiedus. Senatvė ateina per sapną ir pasako į ausį: „Ruoškis. Eisim namo“. Bet ir nereikia ruoštis, gali eiti nors dabar. Ne ką teužgyvenai, o ir tai, ką užgyvenai - ne tavo. Tas - šio pasaulio, o tu juk eisi į kitą. Tavo tiktai atmintis, ją ir gali pasiimti. Jonas vadino ją nakties mergaite“.</p> <p><a href="http://www.respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/klasikas_siaucia/" target="_blank">www.respublika.lt</a>, 2013 12 10</p>
<p>Straipsnis – <a href="http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/77-romualdo-granausko-vienatves/168729" target="_blank">www.lzinios.lt</a>, 2013 12 03</p>
<p>Keista. Skaitau R. Granausko knygą ir randu galutinį atsakymą, kodėl jo knygos visada palieka gerą įspūdį. Gal tiksliau, kodėl kažkaip paveikia ir tas poveikis graudžiai mielas, savas. Jei pasitelktum logiką, tai visiškai nerastum atsakymo. Kas gali sieti su vaizduojamu pasauliu, jo žmonėmis? Amžius – tai ne mano praeitis, kol aš atėjau į šį pasaulį, oi, kiek dar laiko praėjo. Temos – bent jau didžioji dalis žmonių atsineša pokario patirtį ir su ja eina per šiandienybę, tad irgi ne mano. Visgi skaitydama knygą „Išvarytieji“ netiesiogiai randu atsakymą. Tai Žemė. Ta pati Žemaitijos žemė. Čia jau ne protu aiškinami dalykai – ne miestelis, kaimelis ar rajonas esminiai rodikliai. Gimsta mintis, kad yra kažkas daugiau, kad tokius mielus ir artimus padaro žmones, gyvenančius R. Granausko kūriniuose. Jie vaikšto pažįstamais man keliais, takais, tik jie jau ne tie, bet… žemė ta, ta giluminė dvasia plevena ta pati ir tada susivienija kartos, temos, problemos, suvokimai, klausimai ir net istorija tampa vienalytė.<br /> Žinau, kad dabar tikrai neparašysiu mokslinės, griežtai analitinės recenzijos. Nelabai jomis ir, tiesa pasakius, domiuosi. Visada įdomesnis asmenis, gal ir labai subjektyvus skaitytojo santykis su knyga. &nbsp;O ir griežta literatūrinė recenzija juk neišvengiamai turi savojo subjektyvumo. Tad…<br /> Skaičiau apie R. Granausko stebimus išvarytuosius. Žmones, vienaip ar kitaip lyg iškritusius iš mūsų visuomenės bendrojo konteksto. Bet… Nors buvo nemažai liūdesio, ilgesio, nerimo gaidelių – šie žmonės nepasirodė verti gailesčio. Gal labiau verti pasigailėjimo tie, kuriems norisi tuos „mažuosius“ išmesti, paniekinti ar tiesiog pašiepti. Išvarytieji turi savo tikruosius pasaulėlius, kokių &nbsp;ne kiekvienas didžiojo pasaulio galingasis gal taip niekada ir nesusikurs. Skaudoka gal tik vaiko, ieškančio meilės tema. Ką išsineš į suaugusiojo pasaulį mūsų dienų našlaitėliai su gyvais tėvais, pradingusiais užsieniuose?<br /> Ir visgi labiausiai sužavėjo „Pasijos pagal Joną“. Gal kas paniurnės, kad grožinis tekstas čia dvelkte dvelkia biografija, memuarais ar pan… bet man tai buvo gražiausias, įtaigiausiais ir paveikiausias knygos tekstas. Žmogaus – kūrėjo – &nbsp; - istorijos – prisiminimų – draugystės – laiko…. temos įtraukia ir norisi, kaip dabar dažnai rašo baigiant filmą – tęsinio. Tas paprastas, šviesus pokalbis su Jonu (poetu Strielkūnu), prisimenant praeitį, ieškant atsakymų į amžinuosius klausimus… Labai įtaigus granauskiškas poezijos ir prozos pasaulių lyginimas. R. Granauskas šitame apsakyme labai poetiškas ir vėl, ko buvau pasiilgusi, grįžtantis prie saulėlydžio senio ieškojimo. Tai įdomiausias ir reikšmingiausias žmogaus ieškojimas. O poetas tada ištaria:</p> <p>Rašai šakas, rašai lapus,<br /> Rašai šakas ir liemenį.<br /> Rašai melsvus dangaus kampus<br /> Ir medį jais įrėmini.</p> <p><a href="http://manominteles.blogas.lt/isvarytieji-779.html" target="_blank">manominteles.blogas.lt</a>, 2013 11 23</p>
<p>„Mes išvarėme ligonius, neįgaliuosius, našlaičius, senolius. Išvijome ne tik iš paežerių, kuriose prisistatėme pilių, bet ir iš savo gyvenimo, užuojautos, pagarbos lauko“, – kalbėjo 74 metų Romualdas Granauskas.</p> <p>Garsiųjų apysakų „Jaučio aukojimas“ ir „Gyvenimas po klevu“ autorius R.Granauskas šiais metais išleido dvi apsakymų knygas – „Šventųjų gyvenimai“ ir „Išvarytieji“ (LRS leidykla). Pirmojoje aprašomi ribinėse situacijose atsidūrę žmonės, tik ką pasirodžiusi antroji skirta nelaimėliams, kurių šiuolaikinė visuomenė stengiasi nepastebėti.</p> <p>„Kaip čia besiseks? Gyveni, žmogau, būni, ir tiek. Šitiek metų neišeinu iš savo buto. Jau gal dešimt. Tik į ligoninę kartą ar du per metus nuveža, širdį pastiprina. Per tuos tarpus šį tą parašau“, – atsiduso vežimėlyje sėdintis ir pypkę papsintis R.Granauskas, kai apsilankęs jo bute sostinės Naujamiesčio rajone paklausiau, kaip pastaruoju metu jam sekasi?</p> <p>– Romualdai, viename interviu sakėte: „Žiūriu pro langą ir niekaip nematau jokios progos, kad galėčiau iš džiaugsmo uždainuoti. O iš liūdesio žmonės nedainuoja. Verkia.“ Pastaruoju metu dažniau dainuojate ar verkiate?</p> <p>– Baubiu. Kaip tvarte uždarytas veršis. Vienas pats.</p> <p>– Kodėl? Nėra dėl ko džiaugtis ir dėl ko liūdėti?</p> <p>– Gal ir yra. Bet jei dainuočiau vienas sėdėdamas, tai tikrai atrodyčiau kvanktelėjęs. Esu parašęs tokią knygą „Gyvulėlių dainavimas“. Kolchozo karves suvarė į vieną vietą. Šert nėra kuo. Jos baubia nuo ryto iki vakaro. Pirmininkas aiškina melžėjoms: „Jos ne baubia, o iš džiaugsmo dainuoja. Juk visos būryje dabar, po vieną tvartuose jau prisibuvo.“ Tai šita prasme ir aš dainuoju.</p> <p>Jei rimčiau, skaityti nelabai galiu, nes akys operuotos, tad jas taupau rašymui. Pasižiūriu ir televizorių. Dažniausiai kokį krepšinį ar angliškąjį biliardą. Jaunystėje žaisdavau biliardą, labai mėgau.</p> <p>Kas daugiau? Su žmona net pasibart nepavyksta. Tiek metų gyvenam, o nesipykstam. Skirtis reiks, ar ką?</p> <p>– O žiūrėdamas pro langą kokią Lietuvą matote?</p> <p>– Jei šitas skveras su "chruščiovkėmis" yra Lietuva, tai tokią ją ir matau. Beveik niekur neišvykstu, neišeinu. Draugai išmirė. Pabendrauti nėra su kuo. Net paskambinti nebeturiu kam. Visi po velėna. Galėtų Artūras Zuokas įvesti telefonus bent jau Antakalnio kapinėse.</p> <p>– Kai kurie jūsų knygų veikėjai į pasaulį dažnai irgi žvelgia pro langą. Gal čia...</p> <p>– Tik nereikia ieškoti to, ko nėra. Žmogus paprastai visą gyvenimą būna arba viduje, arba lauke. Kur jis dar gali būti – na, gal dar stovėti ant palangės. Taigi jei žmogus yra viduje, jis žvelgia pro langą, jei jis yra lauke, tai žvalgosi aplinkui. Čia nereikėtų ieškoti kokių nors sakralinių ar profaninių erdvių, kaip kartais mėgsta visokie kritikai.</p> <p>Paprasčiausiai yra tam tikros situacijos, kuriose atsiduria žmogus. Ir aprašinėji, kaip jis vienoje ar kitoje situacijoje turėtų elgtis pagal savo charakterį, temperamentą, mentalitetą. Man rodos, tai visai paprasta.</p> <p>– Tad turbūt ir naująją knygą pavadinote „Išvarytieji“ todėl, kad joje rašote apie išvarytuosius?</p> <p>– Mes tuos žmones iš tiesų išvarėme – senukus, ligonius, neįgaliuosius, nelaimingus vaikus. Išvarėme iš savo gyvenimo, iš savo užuojautos, mielaširdystės, supratimo, pagarbos lauko.</p> <p>Ar berūpi kam, kaip tie žmonės jaučiasi? Ką valgo pensininkai? Kaip gyvena vaikai, palikti į Angliją išlėkusių tėvų? Jie čia užsiklykę kankinasi, bet ar tai kam nors svarbu. Seime labiau rūpi tai, kas taps komiteto pirmininku ar iš kokios patvorio partijos bus skirtas viceministras.</p> <p>Ačiū Dievui, Lietuvoje dar liko žmonių, kuriems dėl viso to skauda širdį. Būtų gerai, kad tokių būtų kuo daugiau. Bet kad tokie laikai.</p> <p>– Kaip šiuos laikus apibūdintumėte?</p> <p>– Dabar įsigalėjęs jauno, sveiko, raumeningo, darbingo žmogaus kultas. Tuo tarpu 45 metų vyras su didžiausia patirtimi negali gauti darbo. Nėščia moteris nepriimama į darbą, nes mat ateityje vaikas gali susirgti ir motina negalės darbuotis. O ar kas pagalvoja, kad jeigu ta motina bus bedarbė, vaikas neturės ką valgyti ir ką apsirengti?</p> <p>Ar ką nors girdime apie bedarbius, neįgaliuosius, prasigėrusius? Esame skurdo visuomenė. Bjauri. Pikta. Nesugebanti užjausti. Visi esame lyg ir tokie patys ubagai. Bet ne – jei anas turi penkiais litais mažiau, tai jis didesnis ubagas, nevertas nei pagarbos, nei dėmesio.</p> <p>Atrodo, kad humanizmas jau nebėra vertybė. Dingo tokios sąvokos kaip „užjausti“, „sušelpti“, „padėti“. Gerai, kad dar liko pasišventėlių, kurie renka maistą tiems bėdžiams.</p> <p>Apskritai jei Lietuvoje pastaruoju metu kas nors ką nors gera ir padarė, tai ne valdžia, o atskiri žmonės. Grynai iš entuziazmo. Tiek mene, tiek kultūroje, tiek ekonomikoje. O tie Seime sėdintys buvę nomenklatūrininkai nemato nieko, išskyrus save.</p> <p>Maždaug apie tai ir yra mano naujoji knyga.</p> <p>– Vadinasi, „Išvarytieji“ atsirado iš skausmo?</p> <p>– Taip. Štai prieš jus guli knyga. Perskaitykite garsiai, kas rašoma ketvirtajame viršelyje?</p> <p>– „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti...“</p> <p>– Rūpestis, gailestis ir yra šios knygos paskata ir leitmotyvas. Juk neįmanoma gyventi nekreipiant dėmesio į žmones, kuriuos sutinki, matai, girdi. Juk ne vienas gyveni dykumoje. Juolab kai jų šitiek daug.</p> <p>– Ar tai reiškia, kad knygoje aprašėte žmones, kuriuos sutikote?</p> <p>– O kam sutikti? Per langą pasižiūri ir matai. Tokių personažų pilnas mūsų daugiabučio skveras. Iš parduotuvės su penkiomis bulvėmis sliūkinančios bobutės. Po balas besitaškantys apskurę našlaičiai vaikai. Prasigėrę valkatėlės su rašalo buteliu.</p> <p>– Atrodytų, net visiškai degradavusiuose knygos personažuose išlikęs tam tikras žmogiškumo krislelis. Štai apsakyme „Tie, dauginantys liūdesį“ pasakojama istorija apie neįgalią, nepaeinančią mergaitę. Kai ji lieka namie viena, įsibrauna vyras, kuris pagrobia senelės sutaupytus pinigus, bet supratęs, kad toji neįgali mergaitė yra jo duktė, pasiima ne visas santaupas, o tik dvidešimt litų.</p> <p>– Visiškai juodų ar baltų žmonių nebūna. O pilkame atspalvyje pasitaiko ir tamsesnių, ir šviesesnių atspalvių. Tad ir tas pijokėlis dar turi kažkokį žmogišką bruoželį. Nežinau, ar galėtų būti toks žmogus, kuriam niekas širdyje neskausteltų net supratus, kad vagia iš savo neįgalios dukters.</p> <p>– Kodėl jums taip rūpi socialinės temos?</p> <p>– Kaip gali nerūpėti. Juk aš valgau, moku už elektrą, rengiuosi. Tai ir yra socialinės temos, nuo kurių neįmanoma pabėgti. Paėmei skusti bulvę, ir štai jau socialinė tema – kiek už ją mokėjai, kiek jų neskustų dar liko, ar turėsi kitą savaitę ką valgyti.</p> <p>Kad poetas gyvena padebesiuose, dramblio kaulo bokšte – pasakos vaikams. Nejau jis basas ir nevalgęs vaikšto? Jei niekur nedirba, vadinasi, jis yra dykaduonis arba netinkamas jokiam darbui, net lapams šluoti. Iš žmonos atlyginimo gyvena kaip išlaikytinis.</p> <p>Jei teigsi, kad tau nerūpi socialinės temos, užsikrėsi savotišku parazitizmo kompleksu. Rūpi. Ir dar kaip rūpi. Nereikia vaidinti, kad jos tau nesvarbios, kad jų nėra, kad apie jas galima nerašyti.</p> <p>– Fantastinės literatūros nemėgstate?</p> <p>– Ne. Kam man tie simuliakrai. Tai grafomanų ganyklos. Tegul jie jose ir ganosi, fantazuoja.</p> <p>Anaiptol neteigiu, kad Isaacas Azimovas ar Ray Bradbury yra prasti rašytojai. Bet tokių yra vienetai. Tai asmenybės, proto bokštai.</p> <p>– Knygos tekste apie poetą Joną Strielkūną „Pasijos pagal Joną“ yra tokia mintis: „Kartą su Sigitu Geda svarstėm: kodėl vienas poetas talentingesnis už kitą? Kas labiausiai bijo mirties – tas ir talentingiausias. Ginasi nuo jos visais įmanomais būdais, visais savo rašymais, kad neprasmegtų baisiojoj nebūty be ženklo ir pėdsako.“</p> <p>– Priešinasi kiekvienas. Žmogus bijo ne tiek pačios mirties, kiek išnykti be pėdsako. Kodėl gi milžiniškus antkapius statosi? O kūrybos žmonių antkapiai kiek kitokie. Štai Jono Biliūno apsakymas „Kliudžiau“ kada parašytas? O iki šiol visi skaito ir ašarodami gaili katytės.</p> <p>– Vienoje "Išvarytųjų" vietoje rašote, kad turėjote mirti dar kūdikystėje, ir ne vieną kartą. Iš tiesų?</p> <p>– Taip. Daug kas netikėjo, kad išliksiu. Juk buvo karas, po to pokaris. Kiek mano bendraamžių žuvo, susižalojo, neteko akių, kojų. O aš štai iki šiol gyvas. Matyt, Dievas saugojo. Kaip kitaip paaiškinsi.</p> <p>– Vis dėlto kas jus pastaruoju metu labiausiai džiugina?</p> <p>– Gyvenimas. Džiugu vien dėl to, kad esu gyvas. Tai pats didžiausias džiaugsmas mano amžiuje. Kas daugiau gali džiuginti? Ryte pagalvoji, kad, ačiū Dievui, esi gyvas ir džiaugiesi visą likusią dieną. Atsikelsi kitą dieną ir vėl džiaugsies, kad dar viena diena tau priklauso.</p> <p>Jaunesniems tai sunku suprasti. Mat seno žmogaus mąstymas ir pasaulėjauta pasikeičia. Tad ir džiaugsmo priežastys kitokios. Štai poetas Algimantas Baltakis kartą ištarė: "Aš taip džiaugiuosi, kai man ką nors skauda – tada žinau, kad dar esu gyvas."</p> <p>– Knygoje "Išvarytieji" yra ir tokie žodžiai: "Niekas nepamoko gyventi, nes niekas nieko nežino, – kiekvienas pirmąsyk gyvena." Iš ko jūs asmeniškai mokėtės gyventi?</p> <p>– Visokių buvo mokytojų, bet tokių, kurie mokytų, kaip gyventi, niekada neturėjau. Mano mokytojai buvo protingi. Jie patys nežinojo, kaip reikia gyventi ir kitiems nepaistė niekų.&nbsp;</p> <p>Tik dabar visose pakampėse ir televizijose pilna žiniuonių, kurie aiškina, kada keltis ir kokios dietos laikytis. Bet žmogau, vien savo užpakaliu besirūpindamas argi gyvensi?</p> <p>Gyveni kaip tau išeina, kaip gyvenasi, kaip lemta. Gyveni pagal savo supratimą. Svarbiausia neprarasti jausmo, kad gal ir ne idealiai gyveni, bet stengiesi gyventi teisingai – niekam nestoji skersai kelio, neužstoji saulės, padedi kitiems, padėkoji, kai tau padeda.</p> <p>Stengiesi pasirinkti tam tikrą būrį žmonių, kurie į tave panašūs. Negyveni su bomžais po tiltu, bet ir nelendi prie mafijozų ar oligarchų kaip daugelis šiuolaikinių elito vakarėlių lankytojų. Kam tau ta aukštuomenė, kurios atstovai samdo buhalterius, nes nesugeba atmintinai &nbsp;septynių padauginti iš aštuonių ar dvylika pakelti kvadratu?</p> <p>Tiesa, dabar visiems pasiutusiai rūpi, kaip gyventi? Žmogau, susimąstyk, kaip numirti? Jei tai atsiminsi, kitaip ir gyvensi: branginsi savo laiką, stengsiesi daugiau nuveikti, padaryti ką nors tikra. Tada gal po tavęs neliks tik dideliausia mėšlo krūva, nes daugiausiai valgei ir daugiausiai gėrei, gyvaliojai tik dėl savęs. Tu buvai gyvas, bet negyvenai. Kaip tau reiks numirti, jei matysi, kad šiam pasaulyje palieki tik mėšlo krūvą?</p> <p>– Vadinasi geriausias gyvenimo mokytojas – mirtis?</p> <p>– Taip. Bet mirtis ateina tik po trečio skambučio. Jei spėji susimąstyti, tai gerai. Bet jei ji ateina anksčiau, tai ji tau jau nieko neišaiškins.</p> <p>– „Išvarytuose“ pora personažų ironiškai pamini Antaliją. Jūs pats kur toliausiai buvote nukeliavęs?</p> <p>– Kariuomenė turbūt nesiskaito. Šiaip tai esu buvęs užsienyje. Lankiausi Latvijos miesteliuose Priekulėje, Ežerėje. Dabar tai jau užsienis. Taigi ne tik jūs po užsienius trankotės. (Juokiasi.)</p> <p>Tiesą sakant, Europa manęs niekada itin netraukė, bet būtų įdomu pamatyti, kaip gyvena kokios Afrikos, Indijos ar Pietų Amerikos gentys. Tačiau dabar jau šaukštai po pietų. Kaip sakoma, sėdėk ir netrūkčiok.</p> <p>– Nors esate parašęs tris romanus, bet jūsų kūryboje vyrauja apsakymai. Kodėl?</p> <p>– Nebūna taip, kad pasakyčiau sau: „Rytoj pradedu rašyti romaną, nors dar net nežinau, apie ką.“ Tiesiog tam tikros idėjos reikalauja tam tikro žanro. Kas subręsta, tą ir rašau.</p> <p>Parašyti apsakymą – oi kaip nelengva. Čia neatsipirksi saulėlydžio aprašinėjimais, dialogais per keliolika puslapių. Bijai, kad sakinyje nebūtų vienu žodžiu per daug, o žodyje – vienu skiemeniu. O novelės pabaiga turi smogti kaip sprogimas – ir tikėtinas, ir nelauktas. Užuot rašęs dešimt apsakymų, aš verčiau imčiausi dviejų romanų.</p> <p>– Jūsų manymu, kodėl šiuolaikiniai skaitytojai renkasi romanus, o ne apsakymus?</p> <p>– Šiais laikais apskritai mažai kas moka skaityti tikrą grožinį kūrinį, ką jau kalbėti apie glaustą apsakymo formą. Tam reikia didelio pasiruošimo. Turi mokėti jausti, kokia kalba, koks stilius, kaip pateikta kiekviena detalė, kaip ji virpa, kaip įsilieja į kūrinio audinį.</p> <p>Lengvo turinio romane skaitytoją įtraukia siužetas, kuris tikrajai literatūrai nėra pats svarbiausias elementas. Kitaip tariant, tikro grožinio kūrinio skaitytoją lydi skaitymo malonumas, o pigaus romano skaitytoją – tik smalsumas. Šis net nežino, kas yra skaitymo malonumas.</p> <p>– Bet sakoma, kad gyvename visuotinio raštingumo laikais.</p> <p>– Ne, mes gyvename visuotinio neraštingumo laikais. Dabartinis dvyliktokas jau nesugeba parašyti diktanto be trisdešimties klaidų, o diplomuotas specialistas raidę “s“ rašo su nosine. Ar jie raštingi? Aš per tiek metų keturias karves išmokyčiau į medį įlipti.</p> <p>Daugelis žmonių ir skaityti nemoka – jie visiškai nesupranta, ką skaito. Ir aš nekalbu apie grožinį tekstą, kuriam suprasti reikia daugiau išskirtinių sugebėjimų.</p> <p>– Jūsų manymu, kodėl taip atsitiko?</p> <p>– Valdžiai nereikia. Pabandyk suvaldyti tris milijonus kultūringų, raštingų bei mąstančių žmonių ir tris milijonus neraštingų runkelių, kuriems rūpi tiks seksas, „shoppingas“, diskoteka ir ausinės ant ausų net einant miegoti.</p> <p>Tokiems zombiams nieko nereikia – per rinkimus pažadi, kad duosi atsikąsti rauginto agurko ar apseilėtos dešros, ir viskas. Valdyk ir norėk. Kaip anksčiau sakydavo, kuo tamsesnė liaudis, tuo ją lengviau valdyti. O juk buvom viena raštingiausių tautų.</p> <p>– Koks svarbiausias geros literatūros bruožas? Kalba?</p> <p>– Literatūra neįsivaizduojama be kalbos. Ar galėtumėte įsivaizduoti muziką be garso ar tapybą be spalvos? Jei prozos kūrinyje nėra gražios kalbos, savito stiliaus, tokią knygą mesk šalin. Arba pasišluostyk.</p> <p>Jei kūrinys pasižymi gražia kalba, geru stiliumi, siužetas jam net nebūtinas. Gali taip aprašyti saulėlydį, kad skaitytojui atims amą. Kalba ir stilius – pagrindinė geros literatūros sąlyga. Be jos geros literatūros nėra ir būt negali.</p> <p>– Atsimenu jūsų romaną „Kenotafas“. Jame rašytojas ilgokai ieškojo tinkamo pirmojo sakinio. Kai jis jį atrado ir užrašė, kiti sakiniai ėmė liete lietis. Ar jums pačiam svarbus pirmasis kūrinio sakinys?</p> <p>– Jaunystėje į galvą įlįsdavo kokie trys ar keturi žodžiai, tarkime: „Trys vyrai ant baltų žirgų“. Jie tiesiog persekiodavo. Kad ir ką darydavau, jie vis skambėdavo galvoje. Lyg įkyri muzikinė melodija. Kol prie tos frazės neprirašydavau apsakymo, tol ji manęs nepaleisdavo.</p> <p>Pirmasis sakinys, be abejo, yra svarbus, nes jis padeda atrasti stilistiką, tonaciją, kuri vėliau neleidžia blaškytis. Kai įsibėgėji, ypač rašydamas romaną, pati medžiaga, patys veikėjai ima elgtis kaip nori. Tau tereikia jų veiksmus ir mintis užrašinėti. Mat kiekvienas turi savo charakterį, savo išvaizdą. Jau matai, kaip jie juda, kaip kalbasi, kaip susitinka vienas su kitu. Tiesa, vėliau daug ką pakeiti, išbraukai tiek kūrinio pradžioje, tiek viduryje. Tik per vidurį šiek tiek palieki.</p> <p>– Skaitant „Jaučio aukojimą“ atrodo, kad jį parašėte kone vienu atsikvėpimu. Tereikėjo užrašyti tinkamą pirmąjį žodį?</p> <p>– Taip tik atrodo, kad man žodžiai liejosi lyg iš rago gausybės. Nieko panašaus. Tai buvo juodas darbas. Buvau prirakintas kaip prie girnų. Parašiau šešis „Jaučio aukojimo“ juodraščio variantus.</p> <p>Ne taip seniai viena doktorantė gynėsi disertaciją iš „Jaučio aukojimo“. Ji ten pribraižė visokių ritmikos schemų. Aš pats nustebau. Kai rašiau, jokios ritmikos neturėjau nei galvoj, nei uodegoj. Matyt, kalbinė klausa visą laiką budi ir tave valdo. Rašydamas juk skiemenų neskaičiuoji. Kai atrandi stilių, kuris tinka būtent tam kūriniui, viskas lyg savaime pasirašo.</p> <p>– „Kenotafe“ yra ir toks sakinys: „Viešpatie! Šitaip abejodamas jis niekuomet neparašys šitos knygos. Nes parašytas žodis yra melas.“ Ką darote, kai apninka abejonės?</p> <p>– Profesionaliam rašytojui nekyla abejonė, rašyti ar nerašyti. Jei nerašai apsakymo, rašai ką nors kita. Jeigu leisiesi į tokio lygio abejones, mirsi iš bado.</p> <p>O visiškai neabejojantį aš esu matęs tik vieną. Prie parduotuvės stovi skelbimų stulpas. Tas, manau, neabejoja – ką ant jo užklijuoji, tą jis ir rodo. Žmogus abejodamas mąsto.</p> <p>– Apysakoje „Kai reikės nebebūti. Mano draugo gyvenimas ir mirtis“ meistriškai jautriai aprašėte savo šuns Bulio gyvenimą. Ar po jo mirties nekilo noras įsigyti kokį kitą naminį gyvūną, kuris praskaidrintų būtį ir buitį tarp keturių seinų?</p> <p>– Ne, turėjau vieną, bet visam gyvenimui. Bulio niekas nepakeis. Aš esu vienmylys. Tai buvo tikras mano draugas, kurio aš negaliu išduoti ir užmiršti.</p> <p>– Apysakoje taip pat rašėte, kad su gyvūnais lengviau nei su žmonėmis. Iš tikrųjų?</p> <p>– Žinoma. Atsimenu vieną tokį posakį: „Jei žmogus tiek žinotų apie savo šunį, kiek šuo žino apie jį, žmogus šuns niekada nelaikytų.“ Jie taip perpranta savo šeimininką, kad tampa tarsi jo dalimi.</p> <p>– Savo kūrybą mėgstate sieti su vaikystės peizažais.</p> <p>– Nebūtinai su vaikystės. Nors kažkas yra pasakęs, kad visi mes rašome savo vaikystėmis. Tas peizažas, kuris įkrito į širdį vaikystėje, yra pamatinis.</p> <p>Juk tie peizažai, kuriuos pamatai važiuodamas automobiliu iš Vilniaus į Grigiškes, kažin ar įkrinta širdin visam gyvenimui, ar ne? O jei savo automobiliu vyksti iš Vilniaus į Klaipėdą, Lietuvos nematai – matai tik kelio ženklus, kaip sakė vienas jaunas rašytojas.</p> <p>– Minėjote, kad rašymas – sunkus darbas. Kvailas klausimas, bet kiek trunka parašyti vieną apsakymą?</p> <p>– Kartais dešimt metų, kartais dešimt valandų. Atsimenu, 1972 metais dirbau Konservatorijoje. Buvau išleidęs pirmą knygelę „Medžių viršūnės“. Sunkiai verčiausi. Ten ir nakvodavau – rekvizito kambaryje kokių skudurų pasimetęs.</p> <p>Sykį sutrūko batų raišteliai. Ant sienos kabojo sena gitara. Išsivėriau storesnę stygą, pergnybau per pusę ir susivarsčiau į batus. Mieste sutikau pažįstamąjį, kuris mėgdavo lįsti prie literatų ir siūlyti šimtą gramų. Jis ir paklausė, kiek laiko reikia vienam apsakymui parašyti. Atsakiau, kad porą valandų. „Kiek už jį gaunat pinigų?“ – perklausė jis. Sakau: „Apie 100 rublių.“</p> <p>Jis tuoj pat sumetė, kad per aštuonias darbo dienos valandas galima parašyti keturis apsakymus ir uždirbti 400 rublių. Net išsižiojo. Bet netrukus dar labiau nustebo pamatęs, kad mano batuose vietoj raištelių – stygos.</p> <p>– Jaunystės bohemiškas gyvenimas jums daugiau davė ar atėmė?</p> <p>– Nežinau. Tokie laikai buvo. Tai buvo vienintelė nuoširdaus bendravimo galimybė. Kur daugiau galėjom susirinkti, jei prie valdžios nelindom, apie partiją ir Leniną nerašėm. Vienas gyveno mažame kambariuke, kitas nuomojosi, trečio namuose vaikai augo. Kur dėsies? Pasikalbėt tai norėjosi. Vasarą galėjom prie Vilnelės sėdėt, kol milicininkai neišvaikydavo. O kur dėtis žiemą? Tik į kokią knaipę lįst.</p> <p>Tiesą sakant, tokia ten ir bohema buvo. Vienas iš kišenės ištraukdavo tris rublius, kitas dar tris. Keturiese nusipirkdavom du butelius rašalo. Tai būdavo daugiau ne girtuokliavimas, o nuoširdus savų žmonių bendravimas, kai gali nesibaimindamas ir kokį anekdotą apie valdžią suskelti.</p> <p>– Anais laikais turėjote problemų dėl kūrybos?</p> <p>– Tarkime, pirma mano knyga pasirodė 1969-aisiais. Tada man buvo 30 metų. Antroji išėjo tik 1975 metais. Ir tai mėtyta, išmėtyta, apipešiota. Iki 50 metų aš, galima sakyti, buvau tik trijų knygelių autorius. Kad prasimaitinčiau, turėjau visokius scenarijus rašyti, kūrybinėse dirbtuvėse metų metus niekais užsiiminėti. Taip, kaip jiems reikėjo, aš nenorėjau rašyti, o taip, kaip man reikėjo, negalėjau, nes šeimą turėjau išlaikyti.</p> <p>– O kaip jūs vertinate filmus, pastatytus pagal jūsų kūrinius? Tarkim, „Duburį“ ar „Gyvenimą po klevu“?</p> <p>– Tai jau ne mano, o režisierių ir aktorių kūriniai, tik šiek tiek susiję su manimi. Todėl aš kažkokios savitos nuomonės negaliu turėti. Nepasakyčiau, kad tiek filmai mane būtų sujaudinę taip, kaip rašant. Nė iš tolo. Bet turbūt taip ir turi būti.</p> <p>Matot, bet kuris žmogus, iš pradžių perskaitęs knygą, o tik tada nuėjęs į filmą pagal tą knygą, lieka šiek tiek nepatenkintas vien dėl to, kad jaučiasi nuviltas, nes skaitydamas viską įsivaizdavo vienaip, o ekrane rodoma kitaip.</p> <p>– Esate sakęs, kad jaunoji Europa neturi idėjų? Tikrai?</p> <p>– Panašu, kad taip ir yra. Dabar labai populiarus žodis „saviraiška“. Man šis žodis labai artimai susijęs su kitu – „savitraiška“. Lotyniškai tai vadinama masturbacija. Su tikru menu, kuris išlieka ne vieną dešimtmetį, tai neturi nieko bendra.</p> <p>Be to, dabar visi nori šokiruoti. Bet kodėl menas turėtų šokiruoti – jo gi ne tokia paskirtis. Jei nori šokiruoti, nusimauk kelnes ir lakstyk plika šikyne po miestą. Gal labiau šokiruosi.</p> <p>O ko vertas noras į save atkreipti dėmesį? Jei esi menininkas, turėtum dėmesį kreipti ne į save, o į kitus. Kaip menininkas, esi tiek vertas, kiek supranti kitus žmones, o ne šauki, koks esi protingas, talentingas ir žavingas.</p> <p>– Aktorius Rolandas Kazlas yra sakęs, kad dabarties teatras skirtas jauniems žmonėms, pagyvenę jame neturi ką veikti. Jūsų „Išvarytieji“, manyčiau, irgi vargu ar sudomins jaunus žmones, kuriems senatvė ir mirtis dar neegzistuoja, o ligotų ir neįgalių žmonių jie stengiasi nepastebėti. Atrodo, kad knygą rašėte būtent tiems žmonėms, kurie jaučiasi išvaryti?</p> <p>– Taip. Jauniems aš nerašau. Nei jie skaitys, nei jiems įdomu. Jiems mano rašymai – lyg iš viduramžių. Žinau, kad nors yra išimčių, bet dabartiniai jaunuoliai nemoka skaityti tokios literatūros, kurioje svarbus ne vien siužetas. Teskaito tikrąsias literatūros viršūnes – Harį Poterį ir „50 pilkų atspalvių“. Jei žmogus nori eiti durnyn, kas jam gali uždrausti?</p> <p>– Ar iš tiesų jums atrodo, kad dabartinė visuomenė kvailėja?</p> <p>– O ar neturime įrodymų? Man jų daugiau nei reikia.&nbsp;</p> <p>– Ką daryti, kad taip nebūtų?</p> <p>– Aš nežinau. Klausk Loretos Graužinienės. Ji juk Seimo pirmininkė. Turėtų žinoti atsakymą. Nes jei nežino, kodėl sutiko užimti postą?</p> <p>– Manote, kad politikai į Seimą eina nežinodami ko?</p> <p>– Žino, tik nesako. Mes irgi žinome, ko jie ten veržiasi? Bet irgi nesakome.</p> <p>– Paskutinis "Išvarytųjų" tekstas, skirtas J.Strielkūnui, – lyg tiltas į kitą knygą, biografinę ar autobiografinę. Gal šiuo metu ją ir rašote?</p> <p>– Tik ką pabaigiau gal ne knygą, bet autobiografinę apysaką. Nėra kam surinkti kompiuteriu. Mat aš nerašau nei kompiuteriu, nei mašinėle. Neišeina. Kompiuteriu parašytas žodis man nekvepia, aš jo nejaučiu. Gal žmona atspausdins?</p> <p>Toji apysaka kiek panaši į atskirus "Trijų vienatvių" epizodus. Joje man buvo įdomu patyrinėti pokario paauglio gyvenimą, būseną, jutimus, pasaulėjautos formavimąsi tais baisiais trėmimų laikais, kai miesteliuose voliodavosi lavonai. Bandžiau pažiūrėti, kaip tai mane veikė. Nieko ten ypatingo. Tokia apysakaitė. Kai kam gal bus įdomu?</p> <p>* * *</p> <p>Nepriklausomybė išlaisvino kūrybingumą</p> <p>"Prisitylėjau", – teigia R.Granauskas, kuris Lietuvai atgavus laisvę pratrūko įvairaus žanro kūriniais.</p> <p>Pastaraisiais dešimtmečiais R.Granauskas parašė tris romanus: "Duburys" (2003), "Kenotafas" (2005), "Rūkas virš slėnių" (2007). Pagal "Duburį" režisierius G.Lukšas pastatė vaidybinį filmą.</p> <p>"Jaučio aukojimo", "Gyvenimo po klevu", "Duonos valgytojų" autorius taip pat išleido esė knygą "Žodžio agonija" (1999) ir nemažai apsakymų knygų, tarp jų – "Raudonas ant balto" (2000), "Šunys danguje" (2005), "Trys vienatvės" (2012), "Kai reikės nebebūti" (2012), "Šventųjų gyvenimai" (2013), "Išvarytieji" (2013).</p> <p><a href="http://www.lrytas.lt/lietuvos-diena/kultura/rasytojas-r-granauskas-esame-skurdo-visuomene-pikta-bjauri-nesugebanti-uzjausti.htm" target="_blank">www.lrytas.lt</a>, 2013 11 18</p>
<p>Dar vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje su skaitytojais susitikęs rašytojas Romualdas Granauskas, pristatydamas naują novelių apysaką „Šventųjų gyvenimai“, užsiminė ir apie būsimą knygą – apsakymų rinkinį „Išvarytieji“. Praėjus kiek daugiau nei pusei metų, knyga jau pasirodė (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).</p> <p>„Išvarytieji“ – tai nauji prozos meistro Romualdo Granausko apsakymai, knygoje jų yra dešimt. Tekstuose atgyja klasikiniai novelės ypatumai – pasakojimo intriga, ryškūs personažai, lakoniška išraiška. Apsakymai inspiruoti reikšmingų, visuomenę jaudinančių dabartinio gyvenimo klausimų. Pasak paties autoriaus, knyga yra apie tai, ką išvarėme iš savo gyvenimo, savo užuojautos, savo supratimo, apie senus ir silpnus – senukus, ligotus, našlaičius, neturtingus.&nbsp;</p> <p>„Mes net žodį „mielaširdystė“, „atjauta“, „gailestis“ užmiršome, tiek mes pridarėme nelaimingų žmonių. Tik jauno, tik darbštaus, tik darbingo, tik raumenis auginančio ir seksualiai pajėgaus yra kultas. Visuomenė su tokiais niekur negali nueiti. Visuomenė gali kur nors nueiti tik vedama protingų“, – viename interviu apie naują knygą kalbėjo rašytojas.&nbsp;</p> <p>Ketvirtajame knygos viršelyje parašytas vienintelis sakinys, kūrinio motto: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti...“&nbsp;</p> <p>Pranešimas spaudai</p>
<p>„Visą laiką turėjau brangiausią knygą. Brangiausia knyga yra ta, kuri dar neparašyta. Tikiesi, kad ji bus pati geriausia, kad tai bus tavo gulbės giesmė. Kitaip kokio galo sėstum prie stalo ir vargtum?“ ­– sako rašytojas Romualdas Granauskas, kurio naujausia knyga, apsakymų rinkinys „Neišvarysi“, skaitytojus turėtų pasiekti jau šiais metais. (leidyklos pastaba – išleista knyga vadinasi „Išvarytieji“)</p> <p>Naujasis kūrinys, anot rašytojo, yra apie tuos, kuriuos esame išstūmę is savo tarpo – senolius, ligonius, našlaičius ir varguolius. R. Granausko teigimu, pastaruoju metu žmonės yra pamiršę žodžius „mielaširdystė“, „atjauta“, „gailestis“.</p> <p>Rašytojas atkreipia dėmesį, kad nūdien tarpsta jauno, darbštaus ir darbingo, raumeningo ir seksualiai pajėgaus žmogaus kultas, tačiau tai, kūrėjo nuomone, nieko gero nežada.</p> <p>„Visuomenė su tokiais niekur negali nueiti. Visuomenė gali kur nors nueiti tik vedama protingų, o ne sveikų ir raumeningų. Jie patys nežino, kur eiti, išskyrus lovą“, – sako rašytojas R. Granauskas. Šiandien jis teigia nematąs saulėtos Lietuvos ateities, bet apie tokią svajojantis.</p> <p>– Pone Romualdai, kodėl Jūs negalite nerašyti? Bandžiau suskaičiuoti, kiek jau esate parašęs knygų, bet vis pamesdavau skaičių, nes supainiodavo pakartotiniai leidimai.</p> <p>– Devyniolika, gal dvidešimt. Be pakartotinių leidimų. Kad aš pats nežinau. Niekada neatėjo į galvą suskaičiuoti. Kažkaip eina tos knygelės. O kodėl rašau? Tai kad aš nieko kito nemoku arba nebegaliu.</p> <p>– Betgi turite daugybę specialybių.</p> <p>– Senatvėje nieko nebegali. Kad ir mokėtum – jėgų nebeturi. Ar aš baldą dar padarysiu? Pavaikščioti nebegaliu. Anksčiau žvejoti išvažiuodavau, grybauti. Nebūdavo savaitės. Esu gamtos vaikas. Dabar tiek metų nematau nei kaip saulė teka, nei kaip debesys plaukia, nei kaip ežeras atrodo. Ką padarysi... Dabar daug laiko. Čia, matyt, Dievo dovana – atėmė kojas, sutrumpino takus, sėdėk ir rašyk. Nedaug beliko. Suskubti parašyti, kiek tau skirta. Tą aš ir darau. Tos knygelės ir eina viena po kitos.</p> <p>– Jūs bandėte dirbti net ir statybininku. O jeigu dabar būtumėte statybininkas, laisvasis mūrininkas? Dabar juk jiems visa Lietuva atvėrusi glėbį.</p> <p>– Buvau statybininkas, buvau ir šaltkalvis, buvau, kas tik nori. Ir spaustuvininkas. Ir tų specialybių turėjau. Devyni amatai – dešimtas badas.</p> <p>– Dešimtas – gal rašymas?</p> <p>– Dešimtas – rašymas. Šiais laikais iš rašymo nė vienas nebagotas. Dar reikia, nežinau kiek (gal 100 metų), nugyventi, kol valdžia supras, kad rašymas labai sunkus, labai reikalingas darbas ir kad jis turi būti geriau apmokamas negu mūrininko.</p> <p>– Visą laiką norėjau Jūsų paklausti apie radijo korespondento darbą.</p> <p>– Tai buvo pats geriausias darbas, kokį tik esu turėjęs. Dirbau Skuode, vietinio radijo laidose. Viršininkai – Vilniuje, niekas netikrina, niekas nekontroliuoja, ar pavėlavai 15 minučių, ar ne. Tai ten „trali vali“ vadinosi. Labai trumpai ten tebuvau, gal pusmetį.</p> <p>– Išmetė?</p> <p>– Ne. Išėjau mokytojauti. Trūko mokytojų. Jau buvau mokytojavęs, bet išėjau į radiją. Paskui vėl paprašė atgal mokyklą. Padirbau ten keletą metų ir išsikėliau į Vilnių.</p> <p>– Bet juk dirbti su vaikais mokykloje labai sunku.</p> <p>– Oi, man visiškai nesunku. Įeini į klasę, girdi, kaip musė skrenda, – turėjau aš autoritetą. Turėjau pučiamųjų orkestrėlį, mokiau groti. Muzikantų pridariau pilną Mosėdį. Paskui jie patys savo kapelą ten, matyt, kūrė. Taigi jokių problemų. Vaikai buvo ne tokie. Užteko pasižiūrėti į tą pusę – nutyla tuoj pat. O kad šokinėtų suole, prieštarautų – nė kalbos. Turėjau tokį matematikos mokytoją, kuris sakydavo: „Vaikai, susirauksiu ir nebeatsirauksiu.“ Ir aš taip sakydavau: „Vaikai, susirauksiu ir nebeatsirauksiu.“ Ir užtekdavo šito.</p> <p>– Kodėl sakote, kad vaikai dabar kitokie? Jie turbūt dabar geriau išmano savo teises?</p> <p>– Ne tik todėl. Mes nemokame jų mokyti. Tai didelis atotrūkis. Dabar įleisk į klasę mane, tokį krivalaką su savo senomis pažiūromis, vaikų mokyti. Kelių generacijų tarpas. Aš visai jų nebesuprantu. Ir jie manęs nebegalės suprasti. O gerų jaunų mokytojų nebeturime. Kaltiname vaikus, kad išleidžiame pusraščius, kad nemoka pavardės be klaidų parašyti, „o“ su nosine rašo, diktantų niekas nesugeba parašyti. Žeminame egzaminų kartelę, bet kad nėra, kas juos moko. Tiek metų į pedagoginį stojo tos panelės, kurios žinojo, kad niekur neįstos. Ne veltui po Vilnių sklandė juokas, kad visos Vilniaus panos skirstomos į tris kategorijas: gražios, negražios ir iš pedagoginio. Tos pedagoginės ir mokė tiek dešimtmečių. Ir primokė. Nei su pedagoginėmis nesusitvarkome, nei su jos vaikais nesusitvarko.</p> <p>Vaikas turi dirbti. Kaip Japonijoje – 16 val. jis turi miegoti. Ir viskas – jis turi mokytis. Jų teisių niekas nepažeidinėja. Žinoma, girtuokliai tėvai muša...Vaiką reikia gerbti, bet jis turi dirbti. Kada jis kimš į galvą žinias? Išauginsime, jau išauginome 100 tūkst. avinų – visą kartą, kuri nieko nemoka, tik įlįsti į televizorių arba kompiuterio pelę spaudyti, nebeskiria interneto nuo gyvenimo. Jie ten draugauja, dalijasi įspūdžiais, mano, kad ten yra gyvenimas. Ten ne gyvenimas – mes jiems neišaiškinome, kad internetas yra tik priemonė, kaip tušinukas, spausdinimo mašinėlė. Tam, kad galėtum lengviau ir greičiau prisikimšti pilną galvą žinių.</p> <p>Kur eisi pusgalvis? Niekur ir neina – nei darbo gali susirasti, nieko apie gyvenimą neišmano, nes sveiko proto, sveikos nuovokos neturi. Čia ne vien jų tragedija. Čia visos valstybės tragedija. Čia visuomenės tragedija. Ką darysime su mokytojais? Mes neturime, kas juos moko. Senieji pedagogai išmirė. Neseniai skaičiau statistiką: į aukštąsias iš provincijos, iš bažnytkaimių, iš kaimo mokyklų įstoja mažesnis procentas. Bet ten, kur dirba senieji mokytojai (60–75 metų), įstoja tiek pat, jei ne daugiau. Šitas faktas pasako viską.</p> <p>– Pone Romualdai, noriu grįžti prie minties, kad šiandieniniai mokiniai Jūsų senų pažiūrų nesuprastų. O kokios Jūsų pažiūros?</p> <p>– Seno diedo, konservatoriaus, užkietėjusio savo ydose. Kur ten jau mane bepakeisi. Naujas mąstymas kaip Gorbačiovui... Ką tu, senas būdamas, naujai bemąstysi. Džiaukis, kad apskritai kokia mintelė, iš jaunystės užsilikusi, ateina į galvą. Visokie genderistai, visokie (kad juos kur galas)... Dabar Vilniuje kas darėsi... Gerai, kad popiežius nuramino. Jūs manęs neklausėte, bet užbėgu už akių. Popiežius pasakė – kas aš toks, kad aš galėčiau juos teisti. Kas aš toks, kad būčiau šventesnis už popiežių? Man ir pikta, ir juokas. Pasidarome problemų ten, kur jų nėra. Dabar svarbiausia problema Lietuvoje (visi vienas kito klausinėja) – o kur iš prospekto dingo tas ožys, kurį rodė per televiziją? Svarbiausia, koks to ožio, kurį buvo atsivedę, likimas.</p> <p>Antra, mes nusipaišome velnią tokiomis juodomis spalvomis, kad paskui patys pradedame jo bijoti, nors patys jį ir paišome. Trečia, kas man labai nepatinka, kad mes tokiomis iš paklusnumo žiburiuojančiomis akutėmis žvelgiame į Briuselį. Briuselis dar nespėjome pabaigti minties – mes jau puolame vykdyti. Jau reikia, reikia: čia eitynės, demonstracijos, jau policijos viršininkas su šluota prospektą šluoja, kad kas nors per šiukšles nebristų, ant banano žievės nepaslystų – neduok dieve, dar susižalos.</p> <p>– Kuo tiki ir ko bijo rašytojas Romualdas Granauskas? Čia Jūs apie velnią pakalbėjote, apie popiežių...</p> <p>– Dievą tiki, velnio bijo. Ko daugiau? Kaip ir kiekvienas senas žmogus. Ko čia dar bijo? Bijau senas sumeluoti. Jei jaunas nevogiau, senas meluoti nenoriu. Didžiulė gėda jaunam vogti, senam – meluoti. Stengiuosi taip ir nedaryti.</p> <p>– Minėjote, kad dauguma žmonių yra panirę ir gyvena virtualioje erdvėje. Jūs pats esate kažkada viename interviu užsiminęs, kad rašote ranka, kad rašymas turi būti iškentėtas net ir fizine prasme. Ar iki šiol taip darote?</p> <p>– Iki šiol. Ne tik todėl, kad man nepatogu, stuburą skauda abi rankas pakėlus klaviatūrą spaudinėti, bet ir dėl to, kad rašydamas jaučiu raidę, jaučiu garsą, jaučiu patį žodį, jo skonį, jo kvapą. Kažkada amžinatilsį Valdas Kukulas yra pasakojęs, kad jis, kraustydamas stalčius, ištraukė kelis savo seniai seniai rašytus eilėraščius. Perskaito ir iš to, kas ten parašyta, atskiria, ar rašė tą eilėraštį ranka, ar kompiuteriu. Kompiuteriu yra kaip ne jo. Neduok dieve, pradėti rašyti kompiuteriu. Detektyvus gal galima, kokius meilės romanus. Aš tokių nerašau, niekur neskubu, nes žinau, kad jau niekur nepavėluosiu. Laiko turiu, tai ir peckelioju, vedžioju tušinuku popierių ir jau niekada neprisiversiu rašyti kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Ta barška, tarška, tik nervus gadina, o kompiuteriu – jau ne man. Jau nebeišmoksiu.</p> <p>– Jūsų knygų idėjos, herojai, gamta, apylinkės – visa tai ateina iš atminties?</p> <p>– Žinoma, viskas ateina iš gyvenimo patyrimo. Juk negali aprašyti to, apie ką nesi nei girdėjęs, nei matęs, nei sapne sapnavęs. Čia ir gyvenimo patirtis, čia ir atmintis. Folkneris viename interviu sakė, kad rašytojas privalo būti labai pastabus, turėti gerą atmintį ir gerą užpakalį, kad galėtų ilgai išsėdėti užrašydamas tai, ką pastebėjo, ką matė ir ką suprato. Aš galiu atsiminti iš vaikystės, kaip, pavyzdžiui, pirmą kartą pamačiau šerkšną beržynėly, kaip tas šerkšnas, saulei tekant, spindėjo. Primerkiu akis ir dabar man puikiausiai to šerkšno kristaliukai spindi akyse. Ir daugybė visų kitų dalykų. Jeigu rašytojas nemato to, ką aprašinėja, jis nėra rašytojas. Jis paisto, galas žino ką.</p> <p>– Detalės Jums labai svarbu?</p> <p>– Detalės yra meno pagrindas. Detalėse slepiasi ir velnias, ir Dievas. Viskas nuo to prasideda, tuo ir baigsis.</p> <p>– Jūs vartote savo knygas, tarkim, pirmąsias?</p> <p>– Niekada.</p> <p>– Kodėl?</p> <p>– Koks kvailys ten rašė... Kas ten gali skaityti?</p> <p>– 1969 m. nėra labai jau seniai.</p> <p>– Ne, ne, ne, ne. Ten yra kažkokie egzorcistai, tai rašaliojimai, ten neverta nė skaityti.</p> <p>– O ką verta?</p> <p>– Gal pastarųjų metų, kai jau šiek tiek galvon suaugau, kai jau pradėjau kai ką suprasti apie gyvenimą, tos gyvenimo patirties daugiau su metais turi, žmogų geriau perpranti. O ten – tokie paistalėliai... Kokia ten literatūra...</p> <p>– Dažnas literatas prasitaria, kad naujausia jo knyga ir yra pati brangiausia. Ar turite brangiausią knygą?</p> <p>– Turiu. Visą laiką turėjau. Brangiausia knyga yra ta, kuri dar neparašyta. Tikiesi, kad ji bus pati geriausia, kad tai bus tavo gulbės giesmė. Kitaip kokio galo sėstum prie stalo ir vargtum? Tikiesi, kad bus pati geriausia, nes jeigu bus blogesnė už visas arba tokia pat, kokių jau esi prirašęs, tai ir popieriaus nesisėsiu gadint. Kažkada su Radvilavičiūte šnekėjome ir ji sutiko su manimi – pati didžiausia rašytojo baimė, jau išleidus pirmąją knygą, kad antroji nebūtų blogesnė už pirmą. Trečioji – už antrą. Ir taip be galo. Ta kartelė visada yra tau virš galvos, ir nežinai, peršoksi tu ją ar ne. Neduok dieve, plumpt ant užpakalio ir nukrisi neperšokęs.</p> <p>– Ir čia sugrįžome prie klausimo apie tikėjimą ir baimes.</p> <p>– Rašydamas nieko nejaučiu, jokių baimių. Jeigu jau pasiryžau, tai baimė nekabo kaip koks Damoklo kardas virš galvos – negalėtum rašyti. Bet tokia nuostata yra, žinai – gali būti ir taip. Gali būti ir taip, ir taip. Pavyks – nepavyks. Juk ne visos knygos pavyksta. Na ką – nukenti, ir aš esu prirašęs ir geresnių, ir blogesnių. Kaip juokdavosi vienas mano pažįstamas jau miręs dailininkas: aš jam sakau „ką veiki?“, jis – „sukūriau eilinį šedevrą“. Šedevrų nebūna eilinių. Tik toks ir skirtumas. Džiaukis per visą gyvenimą vieną gerą knygą parašęs, kurios ir pačiam nebūtų gėda. O gali parašyti tokią, kad bus ir gėda.</p> <p>Maždaug žinai savo galimybes, kiek gali apžioti, kiek galėsi praryti, kiek užteks jėgų, kiek užteks gyvenimo patirties, kiek užteks išminties, ir nesiimi tokių temų, kurių neįkąsi. Paprastai autoriai turi savo temų ratą. Tai ir gerai, ir blogai. Jeigu aš pradėčiau aprašinėti kokio miesto gyvenimą, kurio negyvenu ir niekada negyvenau, turbūt manęs lauktų visiškas krachas. Gimiau kaime, kaimą pažįstu ir žinau, kad kaimo temoje didelių klaidų nepridarysiu. Neaprašinėsiu žmonių, su kuriais nesu susitikęs, kurių nepažįstu, nežinau, kaip jie gyvena, kaip kalba, kaip elgiasi. Paprasčiausiai rašydamas jų nematysiu vaizduotėje. Išsidirbinėsiu, kažką įsivaizduosiu, ko nėra arba ko nė būti negali, ir bus nesėkmė – niekur nedingsi. Imkis to, ką žinai, ką gali.</p> <p>– Kada atsikraustėte į Vilnių?</p> <p>– 1972 m. Jeigu mieste gyveni, nereiškia, kad esi miestietis. Aš nesu miestietis, aš to Vilniaus nepamilau, man jis ne prie širdies. Man kaimas, ramybė, laukas, medis, pieva. Ten aš jaučiuosi savo aplinkoje, gerai jaučiuosi, kaip dabar sako, užtikrintai. O mieste aš tarp svetimų, ne mano statyti namai, kažkokie žmonės, minios plūsta. Aš eilėje negalėdavau stovėti Brežnevo ir Chruščiovo laikais, negaliu minioje būti anei kiek, iš troleibusų kamšalynės išlipu sudirgęs, persierzinęs, kad reikia minioje važiuoti, minioje gyventi, minioje šaligatviais vaikščioti. Toks gyvenimas ne man. Bėgti galvą susiėmus kuo toliau ir pirmą kartą atsigręžti į Vilniaus pusę už Vievio nubėgus.</p> <p>– Vilniaus Jūs taip ir nepamėgote?</p> <p>– Ne, nei aš jo, nei jis manęs.</p> <p>– Betgi sovietiniais laikais didžiulės minios žmonių, kas savo noru, kas prievarta, dalyvaudavo tokiuose gausiuose paraduose, demonstracijose.</p> <p>– Nebuvau, nesistumdžiau ir nežiūrėjau. Kai tik gegužės ar spalio šventės – už meškerės ir kur nors prie Nemenčinės, kuo toliau. Kriokia tie garsiakalbiai, kvailių, girtų pilna. Kad Rašytojų sąjungoje man neliepė eiti plakatą iškėlus, Brežnevą ant koto nešti kur nors pro konservatoriją. Nebuvau, nedalyvavau nė karto.</p> <p>– Kad Jūs Rašytojų sąjungos nariu tapote tik 1995 m.</p> <p>– Aš? Kokiais 1973 m. Paskui sustabdžiau narystę. Porą metų gal nebuvau. Tai buvo metas, kai buvo netvarka, kai vieni kitus puolė, pjudė, tiesiog buvo kaip sužvėrėję, nežinojo, nei kas ko vertas. Visi ieškojo priešų. Tai buvo megztosios beretės, tai komunistai. Ir puolė čia Justiną Marcinkevičių. Pradėjo pult po to, kai kažkas paleido antį, kad jis gali būti prezidentas. Puolė tie, kurie nėra parašę nė vienos eilutės ir neparašys tokios, kaip Justinas. Sakau, čia ne kūrybinė sąjunga. Aš tokioje negaliu būti. Tokioje atmosferoje neįmanoma.</p> <p>– Kas Jus parvedė atgal į Rašytojų sąjungą?</p> <p>– Pamažu nurimo, susitvarkė, ir patys pamatė, kad dantų, ilčių rodymas tikrai nieko gero neduoda nei pačiai sąjungai, nei kūrybai, kad ji gali iširti ir išsivaikščios visi. Pradėjo kurtis ir kaimo rašytojai, bažnytkaimių rašytojai, dar kokie nors. Vertėjų sąjunga atskirai. Kokių nors tikrų vertėjų ar netikrų – nežinau, kiek dabar tų prikurta. Kažkaip atėjo Sventickas sąjungai vadovauti, atmosfera pasikeitė, jau žmogiška aplinka, jau šilti santykiai, jau įmanoma susitikti kolegą. Blaškėsi visuomenė – pradėjo blaškytis ir rašytojai. Palaukiau, kol aprims, nes kitaip neįmanoma. Dabar aš visai į tą sąjungą nenueinu ir suvažiavime kelintame nesu buvęs. Pasitraukiau iš tokio aktyvesnio buvimo literatūroje ir visuomenėje. Tik į ligoninę taksi nuveža, taksi parveža. Visas mano gyvenimas.</p> <p>– Sakote – į ligoninę. O kodėl rūkote pypkę?</p> <p>– Kvėpuoju grynu oru. Žinote, koks Vilniuje užterštas oras, o mano visos pypkės yra su aktyvintos anglies filtrais. Va taip. Šiemet didelis jubiliejus – 60 metų, kaip rūkau. Aš nepropaguoju, kad ir kiti taip darytų, dar sveikatos ministras infarktą gaus pasiklausęs mano žodžių. Tegu gyvena žmogus. Kas galite – nerūkykite, kas galite – meskite. Kur aš jau ką bemesiu. Kai klausia, kaip gyveni, kas nors telefonu, aš sakau – į pypkę įsikibęs.</p> <p>– Ką Jūs pats skaitote?</p> <p>– Dabar labai mažai arba beveik nieko. Mano akys operuotos, taupau rašymui. Porą valandų per dieną. Dar paskaitau internete – aš ten galiu pasididinti šriftą ir pusantro, ir du kartus, kiek man reikia. Atsiuntė vienas pradedantis rašytojas, kuriam apie 80 metų, perskaityti savo knygą. Pavarčiau – neįkabinu: baisiai mažas šriftas, popierius blogas, ne baltas, atspausta blogai, turėsiu atsiprašyti žmogaus – negaliu įkabinti, nepaskaitau nieko. Antra vertus, labai mažai kokios naujos informacijos senai galvai ir bereikia.</p> <p>Gerų knygų Lietuvoje beveik neišeina, kaip ir visur turbūt pilna šlamšto, vertimų, detektyvų, meilės romanų. Grafomanai pasiuto už savo pinigus leisti. Nejaugi skaitysi? Tiek nedaug beliko... Kimšti į galvą šlamštą? Per gyvenimą ir taip ten to šlamšto prisikišo – per ausis byra. Kad dabar kas trečia Suvalkijos bobutė, sulaukusi 80 metų, pradeda rašyti meilės eilėraščius. Ir turi susitaupiusi pinigų 300 egzempliorių. Gimines, artimuosius, pažįstamus apdalija. Tegu būna. Bet kai tokios knygos pradeda dominuoti valstybės užsakymu, vertimai, kur kokie genderistai parašė, ir kokį romaną būtinai mums reikia išsiversti...</p> <p>– Ir pavadinti „bestseleriu“?</p> <p>– Tokie rašo – tokie griebia skaityti. Aš kažkaip dar atskiriu, kur gera proza, kur šiaip... Matote, knygos – kaip ir visi kiti meniniai dalykai. Šitų prastų turi susidaryti tam tikras komposto sluoksnis tiek dailėje, tiek muzikoje, tiek literatūroje, kad iš to komposto sluoksnio paskui išaugtų viena kita gėlytė. Tikro meno kūriniai negimsta kasdien – „eiliniai šedevrai“.</p> <p>– Ar randate vieną kitą gėlytę šiuolaikinėje mūsų literatūroje?</p> <p>– Taip jau nesame nukvakę, yra. Tik aš dar tų paskutinių nesu skaitęs, kartais pavartau. Kai jau esi dantis „praėdęs ant tos prozos“, arba, kaip sakė Hemingvėjus, norint suprasti, ar nesurūgęs vynas statinėje, nereikia išgerti visos statinės – užtenka perskaityti penkis šešis puslapius ir matai, skaitysi toliau ar ne. Be to, po knygynus nevaikštau – pinigų gaila, į biblioteką nenueinu.</p> <p>– O internete?</p> <p>– Jau neskaitysiu niekada.</p> <p>– Kaip vertinate knygų rinkimus ir įvairias skaitymo skatinimo programas?</p> <p>– Moksleiviams gal ir reikia. O šiaip tai paprasčiausios knygų pardavėjų akcijos. Kaip gali būti geriausia metų knyga? Pagal kokį kriterijų yra geriausia? Ji gali būti brangiausia, gali būti storiausia, gali būti stambiausiu šriftu surinkta, smulkiausiu šriftu surinkta, ji gali būti dar kokia nors. Bet geriausia? Tikrame mene niekas nėra nei geriausias, nei blogiausias. Menas yra menas. Kuris didesnis rašytojas – Tolstojus ar Šekspyras? Kurio knyga geriausia bus šiais metais? Šitaip net klausimo negalima formuluoti. Tai privilioti eiliniam, paprastam skaitytojui – kaip nuolaidos, akcijos, išpardavimai. Ir viskas. Tik bestseleriai – kad griebtų ir skaitytų.</p> <p>– Šitaip svarsto rašytojas Romualdas Granauskas. O kaip būtų mokinukas Romukas svarstęs tada, kai pradėjo skaityti? Pradėjote juk nuo rusų klasikų?</p> <p>– Iki tam tikro lygio visos yra geriausios, nes tai knygos. Griebiau, skaičiau, kas tik po ranka papuolė. O kambarių sienų buvo išklijuotos senais laikraščiais, kai nebėra ko – tai tuos laikraščius skaičiau. Skaičiau prie žibalinės, skaičiau mūriuko angą atsidaręs, skaičiau mėnesienoje. Kur tik galėjau, ten skaičiau. Ir viskas atrodė įdomu ir patrauklu. Bet tai buvo kažkoks neįsisąmonintas noras kaupti žinias, informaciją. Paskui, kai susikaupia tam tikras kiekis, pradedi atskirti, kuri knyga atrodo geresnė, kuri prasčiau parašyta. Jau skiri Pyliponį nuo kokios kitos geresnės knygos.</p> <p>Paskui rusų literatūrą skaičiau. Rusai turi nepaprastai gerą XIX a. literatūrą – klasikai tolstojai, dostojevskiai, čechovai... Taigi ten lobynas yra. Skaičiau ir savo Žemaitę, Biliūną, tik tiek, kad tų knygų nelabai buvo galima gauti. Bet tris bibliotekas perskaičiau, kol baigiau vidurinę. Šauklių kaimo, Mosėdžio miestelio ir Mosėdžio vidurinės mokyklos. Nebebuvo ko skaityti, bet noras skaityti, noras žinoti buvo begalinis. Dabar būtų, bet kad nebėr kaip.</p> <p>– Jūs rašėte ir poeziją.</p> <p>– Kas poezijos, gimnazistu būdamas, nerašė? Visi rašė. Turbūt kiekvienas prozininkas bandė pradėti nuo eilių klasės mergaitėms.</p> <p>– Prisimenate, ką rašėte?</p> <p>– Ne, ką ten gali prisiminti.</p> <p>– O panelės buvo gražesnės anais laikais ar dabar?</p> <p>– Anais laikais ir aš pats buvau gražesnis. Anais laikais vanduo buvo šlapesnis. Pavyzdžiui, ir alyvos gražiau žydėjo ir skaniau kvepėjo. Dabar ką... Kai pats negražus, tai ir nesulauksi žvilgsnio, kad į tave pažiūrėtų ta, į kurią akis spigini. Geriau nežiūrėk.</p> <p>– Jūs buvote išdykęs vaikas?</p> <p>– Ajei. Negalėjau (buvau kaip gyvas sidabras) nusėdėti, nustygti vietoje, visokių išmislų prisigalvodavau. Matote, aš juokauju taip, kad kūdikis būdamas netoleravau motinos pieno. Esu išmaitintas ožkos pienu. Nei karvės, nei mamos pieno netoleravau. Karvės ir dabar, todėl ir sakau, kad charakteris kaip ožio, nes ožkos pienu išmaitintas.</p> <p>– O su kolegomis bent telefonu bendraujate?</p> <p>– Kolegos po žeme, niekaip Zuokas neįveda į kapines telefono. Apučio nebėr, Strielkūno nebėr, Gedos nebėr, Zalatoriaus nebėr, profesoriaus Girdenio, profesoriaus Alberto Rosino nebėr. Kas čia beliko? Be to, apie ką kalbėti? Niekur neišeini, naujienų neturi, jie taip pat kaip urvuose įlindę gyvena. Sėdam į kerčią – laukiam smerčio, ir viskas.</p> <p>– Norėčiau pakalbėti apie literatūros kritiką, kai, tarkim, yra kabinamos etiketės, pavyzdžiui, Jums: archajinis ir kartu modernus rašytojas. Kaip Jūs tai vertinate?</p> <p>– Ir archajinis, ir modernus. Čia kaip gudrus kvailys. Jaunas senis. Aš niekaip nevertinu. Jeigu jiems taip atrodo, tegu klijuoja tas etiketes. Vis tiek, kaip matote – sėdžiu neklijuotas niekur, nei lipdukais kokiais. Šiuo metu mes apskritai neturime literatūros kritikos. Aš nežinau, ar labai žemas prozos lygis, kad nebėra kritikos, ar atvirkščiai. Nėr, tai nėr. Kritikos straipsnius reikia užsakyti. O kam? Jeigu sukurpia kas kokį anonsą, tai dažniausiai pirmo kurso studentės lituanistės ką parašo. Dėstytojos lieptos vietoje kursinio. Niekas nieko nevertina. Kriterijų nebėra, pagal ką vertinti.</p> <p>Niekas nevertina kūrinio kalbos, o pirmasis kriterijus – prozos kūrinyje nėra kalbos – knygą mesk į šalį. Dabar rašo, kaip kas nori. Veikėjai kaip plakatai. Jokio psichologinio determinizmo, jokių poelgių motyvų, paskatų, veikėjai nesivysto, jie kaip mediniai, kaip kokie pagaliai, judini kaip šakaliukus, negyvi, kokia ta jų kalba, charakterių nėra... „Ne – vis tiek geras romanas. Tokio dar nebuvo.“ Aišku, tokio blogo dar nebuvo. Bet reikia tikėtis, kad bus ir dar blogesnių. Be kritikos rašant, atleidus visiems vadžias, iki ko mes prisirašysime...</p> <p>– Kažkada esate sakęs, kad Jūsų kūnas gyvena Lietuvoje, o dvasia – kalboje.</p> <p>– Taip ir yra. Aš kalboje gyvenu.</p> <p>– Kokį dabar rankraštį esate pridavęs Lietuvos rašytojų sąjungos &nbsp;lai?</p> <p>– Turėtų išeiti šiemet toks apsakymų rinkinys – „Neišvarysi“ vadinasi. Apie tai, ką mes esame išvarę iš savo tarpo. Senukus, ligotus, našlaičius, neturtingus, mes net žodį „mielaširdystė“, „atjauta“, „gailestis“ užmiršome, tiek mes pridarėme nelaimingų žmonių. Tik jauno, tik darbštaus, tik darbingo, tik raumenis auginančio ir seksualiai pajėgaus yra kultas. Visuomenė su tokiais niekur negali nueiti. Visuomenė gali kur nors nueiti tik vedama protingų, o ne sveikų ir raumeningų. Jie patys nežino, kur eiti, išskyrus lovą.</p> <p>– Kaip suprantu, Lietuvos perspektyvą matote nekokią?</p> <p>– Saulėtos nematau. Gal svajoju. Jei Lietuva sumažėtų iki milijono, tris kartus, pagalvokite, kokia būtų laimė: tris kartus mažiau vagių, tris kartus mažiau aferistų, tris kartus mažiau kvailių ir tris kartus mažiau Seimo narių. Suklestėtume.</p> <p>– Sakėte, kai mokytojavote Mosėdyje, buvote subūręs pučiamųjų kolektyvą. Bet juk pats smuiku grojate.</p> <p>– Iki kariuomenės grojau mokyklos orkestrėliuose, paskui lūžo kairė ranka, ir pasibaigė visi mano smuikai. Pradėjau groti kitais instrumentais. Mano svajonė buvo būti muzikantu, smuikininku. O rašytojavimas – iš didžio vargo. Sėdėčiau sau kur nors Pilies gatvėje, čirpinčiau smuiką, prie kojų kepurę pasidėjęs. Užsidirbčiau duonai. Nereikėtų vargti, knygų rašyti. Dainavau, ir Mosėdžio kultūros namų chorui esu vadovavęs, ir kariuomenėje tekdavo įgulos chorui vadovauti, ir solo esu dainavęs karo mokykloje. Saviveikla. Dabar ką – pusinės natos neišdainuočiau. Be to, žiūriu pro langą ir niekaip nematau jokios progos, kad galėčiau iš džiaugsmo uždainuoti. O iš liūdesio žmonės nedainuoja. Verkia.</p> <p>LRT Klasikos laida „Ryto allegro“, <a href="http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/23588/r._granauskas_man_brangiausia_ta_knyga_kuri_dar_neparasyta" target="_blank">www.lrt.lt</a>, 2013 08 18</p>
2018 Sausis
P A T K P Š S
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031    
Perkamiausios knygos
Dūžtančios formos
Aldona Ruseckaitė
Romanas apie Vytautą Mačernį
7.50 €
Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename
Atsiminimai apie poetą
10.00 €
Ką pamatysi sulėtinęs žingsnį
Haemin Sunim
Kaip atrasti ramybę skubančiame pasaulyje
9.00 €